2012 m. gegužės 22 d., antradienis

Audrey Niffenegger "Keliautojo laiku žmona"

Visai neseniai užverčiau paskutinius šios knygos puslapius. Ir žinot tą jausmą, kai užverti knygą ir jautiesi taip, lyg praradęs draugą? Tikiu, kad žinot. Tokį praradimą patyriau ir aš. Nesvarbu, kad su knyga draugavau tik dvi dienas - susigyvenau, įsigyvenau.

Anotacijoje pirmieji sakiniai sako: Kler su Henriu susipažįsta, kai jai - šešeri, o Henriui - trisdešimt šešeri. O susituokia, kai Kler yra dvidešimt dveji, o Henriui - trisdešimt.
Na, argi nesudomina? Skaitom toliau..
Henris turi genetinį sutrikimą, dėl kurio keliauja laiku. Jis gali atsidurti bet kurioje vietoje bet kuriuo laiku. Henris tiesiog išnyksta ir nežino nei kur, nei kada atsidurs.

Knyga mane pasiglemžė nuo pat pirmojo puslapio ir išlaikė iki paskutiniojo. Pradžioje laikas šokinėjo itin dažnai - Henris atsidurdavo tai vienur, tai kitur. Atsiliepimuose skaičiau, kad kitus iš pradžių tai trikdė, bet aš jaučiausi kažkaip ramiai :) Virš kiekvieno skyrelio, ilgesnio ar trumpesnio, būdavo parašyta tiksli data ir kiek tuo metu Henriui ir Kler metų, tai ir padėjo nepasimesti.
Jei atvirai, tai net nežinau, ką papasakoti, kadangi visa knyga užburianti. Joje yra ir be galo džiugių akimirkų, kai pati šypsojausi (jei ne išorėje, tai širdyje - tikrai), ir liūdesio, kai jau buvau beveik susigraudinusi. Ir man vis dėlto atrodo, kad liūdesio buvo daugiau. Tiek iš Kler, tiek iš Henrio pusės. Ypač mane liūdino tos vietos, kur buvo aprašyta, kaip jie bandė susilaukti vaikelio. Liūdna buvo ir Kler nežinomybė, kai Henris staiga išnykdavo, o po to pasirodydavo, gana dažnai sumuštas ir kruvinas. Be abejo, suprantu, kad visa tai realiai gyvenime nevyksta, bet manau, kad rašytojos sukurta Kler yra be galo stipri moteris. Jos visas gyvenimas buvo laukimas, vienas didelis laukimas..

Skaitydama buvau sugalvojusi dar kažką, ką norėčiau parašyti, bet knyga per daug gyva manyje, kad atsiminčiau. O ir visko nupasakoti nepavyktų. Galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą. Ji tokia jautri, laikina..
Kad užtektų pasaulio ir laiko.

2012 m. gegužės 21 d., pirmadienis

Anne Bronte "Agnesė Grėj"

Sėkmingai stumiuosi su knygų iššūkiu ir neatsilieku nuo grafiko :) Agnesė Grėj - penktoji knyga, kurią reikėjo perskaityti, ir nebuvo galima atidėlioti.

Agnesė gyvena su savo šeima vargingai, verčiasi, kaip gali, tačiau mergina nori būti savarankiška ir padėti tėvams bei seseriai pati uždirbdama pinigus. Dėl tos priežasties ji tampa guvernante. Pirmoji šeima, kurioje ji dirba, yra itin nemiela - ten Agnesė išbūna neilgai. Vaikai neperauklėjami, o prie to labai prisideda ir tėvų lepinimas. Tačiau mergina nenuleidžia rankų ir toliau ieško, kur galėtų darbuotis. Ir nors antroji šeima taip pat nėra auksinė, tačiau Agnesė ten praleidžia kelerius metus ir net įstengia šiek tiek susidraugauti su merginomis, kurias turi mokyti ir prižiūrėti. Būtent čia ją aplanko ir meilė, be kurios, be abejo, čia niekaip neapsieisi.

Šią knygą norėjau perskaityti vien todėl, kad būčiau susipažinusi su visų trijų seserų kūryba. Pripažinsiu, kad ši istorija - silpniausia. Skaityti dažniausiai buvo nuobodu. Mano manymu, palyginus su Charlotte ir Emily talentu, Anne gerokai atsilieka.
Knygoje Anne įdėjusi ir savo patirties, kadangi pati dirbo guvernante. Galbūt tai leido ryškiau nupiešti neklaužadų vaikų charakterius bei visą guvernantės gyvenimą. O jis, beje, nepavydėtinas. Nors guvernantės ir nebuvo tarnaitės, tačiau tai šeimos nariams, kurioje ji dirbo, netrukdė žeminti ir kaltinti merginos, neva ji blogai dirba ir turi nuolat sutikti su auklėjamų vaikų užgaidomis. Manau, tik stiprios merginos galėdavo pakęsti tokius dalykus. Arba tokios, kurios sugebėdavo tyliai susitaikyti ir viską išgyventi savyje.

Truputį įdomiau skaityti pasidarė tada, kai kalba pradėjo megztis apie Agnesės meilę pastoriaus padėjėjui Edvardui Vestonui. Nors meilė ir nebuvo tokia aistringa, kaip seserų kūryboje.. Žinoma, nesakau, kad turėjo būti lygiai taip pat. Tačiau kažko ryškesnio ir stipresnio norėjosi. Agnesės meilė buvo tyli, ji labiau iš šono stebėjo Edvardą ir širdyje kentėjo.

Apskritai knyga nebuvo visiškai beviltiška. Iki pabaigos likus kokiems 50-40 puslapių tikrai pasidarė įdomu skaityti. Visa laimė, romanas nėra storas. Ir dar derėtų pasidžiaugti, kad knygos niekad taip ir nenusipirkau, nors ne kartą niežtėjo nagus tai padaryti. Manau, būčiau gailėjusis išmestų pinigų, nes dabar nutiko taip, kad perskaičiau ją ir nieko po to neliko galvoje..

2012 m. gegužės 16 d., trečiadienis

Susitikimas su A.Čekuoliu vol. 2

Šiandien dar kartą aplankiau Čekuolį! Šįkart - Kauno Akropolyje :) Dabar vykau su draugų kompaniją - džiaugiuosi turėdama tokius puikius draugus, kuriems įdomus šis žmogus. Nors.. Dabar vargiai atrastum ką nors, kas jo negerbtų ir nenorėtų pasiklausyti. Bent jau aš taip naiviai tikiuosi.
Man pasirodė, kad žmonių buvo daugiau nei Klaipėdoje. Na, bent jau jaunimo tai tikrai žymiai daugiau. O dėl to tik smagiau :) Susėdo dauguma ant žemės, buvo drąsesni nei uostamiestyje. Ir visi kantriai klausėsi to, ką pasakojo Čekuolis.
O pirmiausia mes išgirdome apie prekarijus. Tai yra žmonės, kurie dirba pagal terminuotas sutartis ir neturi nuolatinio darbo. Tikriausiai tokių pavyzdžių aplink matome daugybę, tiesa? Jei kam įdomu, tai čia yra web-seminaras - maždaug tai, ką ponas Algimantas kalbėjo ir šiandien susirinkusiems žmonėms. Tik, aišku, viskas truko trumpiau :)
Kuo galiu labai pasidžiaugti, tai kad nebuvo tokių ponių Onučių, kaip pasitaikė Klaipėdoje :D Nebuvo jokių pasipiktinusių žmonių, visi klausėsi įdėmiai ir nesikišo į rašytojo kalbą.
Algimantas Čekuolis su žmona Edita
Šį kartą buvo atvykusi ir Čekuolio žmona Edita. Ji paskaitė porą ištraukų iš knygos. Taip pat sukūrė jaukią atmosferą: man patiko, kaip jie „ginčydavosi“, maždaug: „Ten nutiko taip..“ „Ne, ką tu čia meluoji, buvo taip..“ Tokie mieli atrodo :)
Apskritai man šis susitikimas buvo visiškai kitoks. Jau vien dėl klausimų, kuriuos žiūrovai uždavė ponui Čekuoliui. Klaipėdoje visi klausinėjo apie politines aktualijas, apie visokius finansinius dalykus, o čia klausimai buvo daugiau gyvenimiški, pavyzdžiui, buvo paklausta, kokį vyną mėgsta Čekuolis, ar myli šunis ir panašiai. Be abejo, jis atsakydavo ne tik į klausimą, bet ir plačiau pakomentuodavo, įliedamas pasaulinį kontekstą ar savo patirtus įvykius.
Be abejo, man abu susitikimai be galo patiko - džiaugiuosi, kad yra galimybė susitikti su tokiu didžiu žmogumi. Bet galbūt pastarasis man buvo mielesnis ir jaukesnis.. :)

2012 m. gegužės 8 d., antradienis

Stieg Larsson "Mergina su drakono tatuiruote"

Mano rankose - šiąnakt užversta knyga, kurią perskaičiau su dideliu susidomėjimu.

"Mergina su drakono tatuiruote" - tai ir detektyvas, ir šeimos saga, ir finansiniai reikalėliai, ir trileris, ir net meilės istorija.. Tikrai viskas telpa šioje knygoje.
Mikaelis Bliumkvistas yra žurnalistas, savo žurnale "Millennium" parašęs straipsnį apie pramonininką Venerstriomą ir už tai nuteistas dėl šmeižto. Kaip tik audringu jo gyvenimo momentu atsiranda žmogus, vardu Henrikas Vangeris, kuris pasamdo Mikaelį metus dirbti: neva tai rašyti knygą apie jų giminę, bet iš tikrųjų nori išsiaiškinti, kas nutiko beveik prieš 40 metų dingusiai jo..na, kaip ir anūkei, Harietai.
Lisbeta Salander - jauna kompiuterių įsilaužėlė, didelę dalį savo gyvenimo praleidusi psichiatrijos ligoninėse, laikoma asocialia ir neveiksnia. Ji turi globėją, kuris ją žiauriai seksualiai išnaudoja. Lisbeta į kompromisus nesileidžia ir atkeršija jam. Ir visai netikėtai ji suvedama su Mikaeliu, kuris įneša sumaišties į jos nusistovėjusį vienišės gyvenimą.

Galiu pasakyti, kad ši knyga įtraukia iškart. Ir visai nesvarbu, kad pradžioje supažindinama būtent su Venerstriomo byla, tad nagrinėjami finansiniai reikalai. Iškart sukelta intriga išlieka iki pat paskutinio knygos žodžio. Nors knyga ir yra apie merginą, tačiau ji pasirodo pravertus nemažai puslapių. Iš pradžių skaitytojas supažindinamas su Mikaeliu ir jo situacija, tik vėliau pasakojama apie Lisbetą, tarsi visai užmirštant Mikaelį. Įdomus rašytojo sprendimas niekur neskubėti tikrai užkabino.
Nepaisant to, visą laiką laukiau, kada gi jų keliai susikirs. Buvo įdomu skaityti, kaip Lisbeta keičiasi būdama Mikaelio draugijoje. Daug skriaudos patyrusi mergina pagaliau randa žmogų, kuriuo gali pasitikėti. O ir Mikaelis visiškai kitoks, nei visi jos iki tol sutikti vyrai.

Šiaip jau knyga neplona - joje 575 puslapiai. Tai todėl, kad visos istorijos, kurios čia nagrinėjamos, yra papasakotos itin išsamiai. Man labai patiko toks smulkmeniškumas. Jau, atrodo, susipainioji, kas ir su kuo, tačiau viskas vėl atnarpliojama. Ir kas svarbiausia, kad nebuvo nė vienos nuobodžios vietos. Nė vienos. O tokiose storose knygose, nori nenori, tokių vietų tikrai pasitaiko. Galiu drąsiai sakyti, kad rašytojas - tikras meistras.
Dabar nekantrauju perskaityti kitas dvi dalis. Žinau, kad antrasis filmas man ne itin patiko, bet net neabejoju, kad knyga tūkstančius kartų geresnė. Kadangi išsamesnė, ir sugeba įtraukti. Taip pat artimiausiu laiku ketinu pažiūrėti amerikiečių sukurtą filmą pagal šią knygą. Įdomu bus palyginti su švediškąja.. :) Būtinai kažkur pranešiu, kuri geresnė!