2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda"

Taip gana greitai (būčiau ir dar greičiau) įveikiau 9-ąją Knygų iššūkio knygą :) Čia buvo mano "autobusinė" knyga, nes po Traukinių žymėjimo labai pasinešiau ant tokio dalyko :D

Šią Parulskio knygą norėjau jau seniai perskaityti, turbūt nuo tada, kai 2007-aisiais tapo suaugusiųjų metų knyga :) O traukė tai jau vien dėl pavadinimo, toks.. parulskiškas, nors tuomet dar jo kūrybos nepažinojau.
Knygą sudaro trumpos istorijos, publikuotos internete. Jos kasdienės, viena su kita nesusijusios, todėl taip greitai ir eina perskaityti :)

Ką aš galiu pasakyti. Man patinka Parulskis ir tai, ką jis rašo. Tikrai žinau žmonių, kurie jo nemėgsta, o kiek dar nežinau. Bet pati mėgstu tą jo stilių, ironiją, kartais - perdėtą atvirumą ir panašius dalykus. Ir vis dėlto, kad ir kokių jis ten vulgarių dalykų prirašytų, visada yra ir gražių. Mano skaitytoje knygoje buvo keletas vietų, kurios pabrauktos kaip citatos. Ištisi sakiniai. Pavyzdžiui, viename apskritai gražiame pasakojime "Vienos rudens dienos bliuzas" jis rašo:
Kai mirsim, bus lygiai taip pat – visi adresai taps klaidingi, visi pastatai – svetimi. Ir nebus kur sugrįžti. Ir su visais prasilenksim, mano akių šviesa. Ir užmiršim, ko buvo ieškota.
Arba apie kišeninius dievus:
 Visi mes turim po Dievą. Kai kurių kišeniniai, o kai kurių vos telpa pilyse su stebėjimo kameromis ir sargybiniais. Didelių žmonių Dievai dideli, apie jų mirtį dideli žmonės kalba iškilmingai, viešai, duoda interviu, leidžia filmuoti apgailėtinus savo mirusio Dievo palaikus, duoda melagingas priesaikas ir veidmainiškus įžadus prie savo Dievo kapo, bet paskui į viską spjauna ir užmiršta, ką sakę.

Apie tikėjimą:
<...> bažnyčia tam tikra prasme lyg ir Dievo kalėjimas, niekur jis iš jos negali išeiti. Nueini į bažnyčią, ten rūksta dūmai, saldžių paveikslų prikabinėta, kunigo balsas aidi kaip kalnuose, tai ir tiki, kad yra pragaras, aliejus, Judas su šventaisiais ir amžinybė kaip nesibaigiantis kaifas. 
Dar man patiko pasakojimas "Vabzdys". Nes perskaičiau ir tik po kelių akimirkų supratau, ką perskaičiau. Suvokimas sukrėtė.
Apskritai tai galėčiau dar daugiau pacituoti, bet gal jau paskutinį. Apie būtį.
Kiekvienam savo. Girtuoklio būtis – taip pat būtis. Ir Viešpaties akyse nė kiek ne menkesnė. Neteisingas gyvenimo būdas? O koks teisingas? Kasdieną vaikščioti į darbą, kurio nekenti, bučiuoti šikną viršininkui, kurio nekenti, rodyti dantis debilui kaimynui, kurio pakęsti negali, eiti rinkti į valdžią kretinų, laikančių save politikais, kurie paskui vogs tavo pinigus, įžūliai į akis meluos ir šiks tau ant galvos, žiūrėti vakarais televizorių, kurio nekenti – ar čia yra tikroji būtis, kurios nusipelnė žmogus? Ar tapti suknistu miesčionimi, kuris nerūko, negeria, nesikeikia, nesidulkina, visas net spindi nuo politinio korektiškumo ir tik augina save kaip kalakutą mirties prekystaliams – ar tai tikroji būtis?
Užteks. Tikrai džiaugiuosi, kad pagaliau perskaičiau šią knygą. Apie paprastus kasdienius dalykus truputį kitaip. Jei mėgstat ar ieškot kažko panašaus, tai rekomenduoju :)

2012 m. spalio 22 d., pirmadienis

Irvine Welsh "Traukinių žymėjimas"

Na ką.. Taip seniai norėjau perskaityti šią knygą, skaičiau su dideliu susidomėjimu, o dabar štai sėdžiu ir nežinau, kaip ją aprašyti.. Užsimaniau perskaityti ją dėl to, kad kažkada (irgi seniai) pažiūrėjau filmą Trainspotting, tada po kažkiek laiko pamačiau, kad vis dėlto yra tokia knyga (ir ji įtraukta į 1001 knygos sąrašą), o kodėl taip ilgai tempiau, jeigu taip norėjau, tai nė pati nežinau :) Taip kartais nutinka. Ypač su knygomis, kai jų prisikaupia daugybė.

Knyga yra apie narkotikus ir narkomanus, apie jų pasaulį, kuris kartais būna labai sudėtingas - kai reikia iš kažkur gauti pinigų dar vienai dozei. Daugiausia knygoje pasakoja Markas Rentonas, vienas iš narkotų. Jis, kaip ir kiti jo "draugai" yra škotas, įjunkęs į heroiną. Jis meta, vėl pradeda, vėl tampa švarus..

O pasakiau, kad daugiausia pasakoja jis todėl, kad pasakotojai keitėsi gan dažnai. Kartais buvo tikrai sunku susigaudyti, kur pasakoja Rentsas, o kur - Ligotasis ar kiti. Šiaip ar taip, kad ir kokia painiava iš pradžių buvo (dėl to pradžioje nesupratau nei ką skaitau, nei ar tai man patinka), vėliau pripratau ir priėmiau tai kaip visiškai normalų reiškinį, kuris nė kiek nebetrukdė.
Apskritai knygoje labai įtaigiai aprašomi visi tie narkomaniški dalykai (drįsčiau pastebėti, kad tai - jau antra iš eilės mano skaitoma knyga apie narkotikus ir jų vartojimą). Gal dėl to, kad ir pats autorius keletą metų vartojo. Todėl jis ir žino, kaip viską perteikti. Labiausiai įsiminiau vietą, kurioje Rentonui pasireiškia labai didelė abstinencija nuo nevartojimo:
Arba kai jam prasideda haliucinacijos, neva kūdikis bando jį užpulti:
Žodžiu, viskas ten taip įdomu! A, tiesa.. Jeigu kam nors užkliuvo vienas "gražus" žodis, tai taip, jis šioje knygoje buvo vartojamas n kartų. Tikrai žadėjau suskaičiuoti, bet sugalvojau jau perskaičiusi gal 100 puslapių, o nenorėjau iš naujo jų skaityti.. Kadangi tikrai tikrai viename sakinyje jis būdavo pavartotas keletą kartų. Labai susigyvenau su juo, tačiau pati taip kalbėti nepradėsiu, ne.

O pabaigoje noriu pasigirti, kad šią knygą visą (išskyrus tik kokius 40 puslapių) perskaičiau važinėdama viešuoju transportu į paskaitas, iš jų ir kitais reikalais. Man ji buvo įdomi, tikrai būčiau perskaičiusi greičiau, jei dar skaityčiau namie.. Tačiau kai jau buvau daug paskaičiusi autobusuose ir troleibusuose, iš principo norėjau turėti vien tik viešojo transporto knygą :) Ir man puikiai pavyko!
Dabar labai laukiu, kada ištaikysiu laiko pažiūrėti ekranizacijai. Visai kitaip susižiūrės, kai knyga jau perskaityta. O štai čia - scena iš filmo. Ta pati, kurią taip gausiai pacitavau.



Knyga užskaityta ir rekomenduojama!

2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

Pegaso knygynas internete

Pradinis puslapis
Pagaliau! Jau nežinau kiek laiko svajoju apie tokį dalyką. Pamenu, Baltos lankos turėjo, ir buvo labai patogu vien dėl to, kad galėjai maždaug orientuotis knygų kainose (nes iš ten knygų neužsisakinėjau, žinau, kad neužsisakysiu ir čia :D). Tačiau kai dingo Baltos lankos, Pegasas ilgai negalėjo suteikti šios paslaugos. Apskritai jų puslapis buvo toks.. Nekoks :D Net rašiau puslapio ar ko ten administratoriams, kad gaaal būtų galima padaryti taip, kad žmonės matytų knygas su jų kainomis ir t.t.
Ir štai, pamačiau, kad pagaliau jie tai padarė! Labai džiaugiuosi. Nors ir mėgstu eiti į knygynus, tačiau orientuotis knygų kainose sėdint šiltai namuose taip pat geras jausmas :)

Anthony Kiedis su Larry Sloman "Randai"

Ilgai skaičiau, tačiau pagaliau pabaigiau! Pagaliau ne dėl to, kad nusibodo, o todėl, kad taip norėjau pažiūrėti, kuo pasibaigs tiek Antanui, tiek kitiems..!

Visų pirma - kodėl paėmiau šią knygą į rankas.
Senų seniausiai, kai tik pradėjau mėgti Red Hot Chili Peppers, pamačiau, kad yra tokia knyga. Užsimaniau ją paskaityti, bet bibliotekose nebuvo, pirkti nenorėjau, tai taip ir liko neįgyvendinta svajonė. Taip jau nutiko, kad vasarą į Lietuvą buvo atvykę patys RHCP, na, o po to likusi psichozė privertė iškart įsigyti šią knygą, tiesa, iš antrų rankų, bet nuo to ji nė kiek ne blogesnė! Gal netgi jaukesnė :)

Ant antrojo knygos viršelio rašo, kad ši biografija - pernelyg šokiruojanti ir neįtikėtina, kad galėtų būti išgalvota. TAI JAU TIKRAI. Neįsivaizduoju tokio rašytojo, kuris galėtų taip pripildyti knygą beveik visų rūšių narkotikų, negandų, maišto ir muzikos.
RHCP lyderio gyvenimas išties neįtikėtinas. Antanas nuo pat mažens vartojo narkotikus, su pertraukomis, tačiau tai tęsėsi daugelį metų (nors mane šokiravo ne trukmė, o tai, nuo kada jis pradėjo vartoti.. Tik bijau suklysti, ar tik ne nuo 12 metų). Nuo patrakusio maištautojo virto pakankamai dvasingu žmogumi. Tiek kartų klupęs ir vėl kėlęsis iš narkotikų liūno, dėl jų praradęs geriausius draugus.. Toks spalvingas gyvenimas, nors tos spalvos dažniausiai buvo tamsios!
Ne ką mažiau nei Antano gyvenimas buvo įdomu ir mėgstamos (mėgstamiausios!) grupės veikla. Niekad nebuvau domėjusis, kaip jie kūrėsi, kaip grupėje keitėsi muzikantai, kokios buvo sudėtys ir pan. Dabar tikrai sužinojau daug dalykų :) Pavyzdžiui, kad gitaristo vieta užkeikta :D Nežinau kas kiek laiko ten keitėsi muzikantai.. O legendiniai buvo tik du: Hillel Slovak ir John Frusciante :) Taip pat žavėjo dainų kūrimo procesas. Neįtikėtina, kaip grupės nariai supranta vienas kitą ir, atrodo, lengvai kuria naujas dainas (išskyrus Californication!).
Bet kad negalvotumėt, kad viskas čia taip tobulai, tai pasakysiu ir blogų dalykų. Ne apie pačią knygą, deja :D "Ačiū" Obuolio vertėjams.. Jau vien tai, kad Flea visoj knygoj buvo "Blusa", baisiai erzino. Suprantu, kad flea ta ir reiškia, bet vardų juk neverčia.. Manau, pravardė, kurią žino visas pasaulis, tikrai turėtų būti palikta originalo kalba. Arba dainų žodžiai. Nelabai pavyko juos gražiai išversti, ne. Ir dar begalės apskritai rašybos klaidų. Bet taip jau būna su Obuoliu, nieko nepadarysi..

Apskritai tai knyga labai patiko! A, tiesa, pamiršau paminėti, kad dar čia yra keletas lapų su asmeninėmis Antano gyvenimo nuotraukomis - buvo be galo įdomu tyrinėti ir tikrai jas peržiūrėjau ne vieną ir ne dešimt kartų. Skaitydama apie tam tikro albumo kūrimą, gastroles su juo, vis klausydavau to albumo, tuomet kažkaip geriau eina įsijausti. Žodžiu, viskas labai puikiai!
O dabar turbūt reikėtų paklausyti RHCP.. :)