2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Ruta Sepetys "Tarp pilkų debesų"

Taip ilgai norėjau perskaityti šią knygą, taip ilgai ji gulėjo mano lentynoje, kad pagaliau susiruošiau ją perskaityti. Ir.. vaje, kur aš buvau anksčiau?!

"Tarp pilkų debesų" - romanas apie trėmimus į Sibirą. Knygoje viskas apie tai pasakojama šešiolikmetės Linos akimis. Vieną naktį į jų namus įsiveržia enkavėdistai, liepia susirinkti daiktus ir išveža Liną, jos brolį Joną ir mamą. Suvaryti į gyvulinius vagonus žmonės keliauja į nežinią.

Niekad anksčiau nebuvau skaičiusi knygų apie tremtį. Ir galvoju, kad net ir dabar nenorėčiau. Nes ši man buvo tobula. Autorė labai paprastai, bet įtaigiai pavaizdavo tremtinių išgyvenimus. Įdomu tai, kad viską pasakoja 16-metė. Viską, ką matė keliaudama į Sibirą, Lina užrašinėjo ir piešė labiausiai įsiminusius, kraupius vaizdus. Jei kas nors būtų radę jos piešinius, ko gero, be gailesčio būtų sušaudę..  Tačiau merginos stiprybė mane žavėjo. Kai atrodė, kad nebegali būti blogiau, ji vis tiek atrasdavo ką nors, dėl ko reikia kabintis į gyvenimą ir neprarasti vilties.
O NKVD pareigūnai.. Man išties buvo bjauru skaityti, kaip jie elgdavosi su niekuo dėtais žmonėmis - juk visi jie buvo išvežti tik todėl, kad buvo išsilavinę ir protingi žmonės. Keiksmai, žiaurumas, betikslis smurtas, bandymas įvaryti baimę, badas - tai buvo tai, kas lydėjo žmones diena iš dienos. Tačiau žavėjo lietuvių sugebėjimas jausti bendrystę net tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Jie padėdavo vienas kitam, kiekvienas rizikavo įkliūti ir būti nubaustas už pavogtą bulvę ar malką, tačiau vis tiek kaip išgalėdami kabinosi į gyvenimą. Ypač tie, kurie buvo nugabenti iki Laptevų jūros.

Rekomenduoju. Man šiek tiek sudėtinga išsakyti viską, ką išgyvenau skaitydama šį romaną. Vis galvojau, kad būtų puiku, jei kas nors pastatytų filmą pagal šią knygą. Ir šiandien užtikau vasarą parašytą straipsnį, kad teisės statyti filmą jau yra nupirktos, tad YAY! Belieka tikėtis, kad jis bus bent perpus toks geras kaip knyga.

Liutauras Degėsys "Prisiminimų prisiminimai"

Et, kažkaip aptingau aprašinėti knygas.. Ir aptingau, ir laiką, deja, ne kibirais semiu. Praėjo visos šventės, sesijos, tai galima vieną vakarą prisėsti ir papasakoti, ką naujo perskaičiau. Nebūčiau net perskaičius, jei ne ligoninė - ačiū jai :D

O "Prisiminimų prisiminimai" - esė knyga. Iš tikrųjų Degėsio anksčiau nebuvau net lietusi, tačiau draugė labai išgyrė, jai patiko, tai nusprendžiau ir aš paskaityti. Knygoje gausu pamąstymų apie gyvenimą, valdžią. Man itin patiko tai, kad šie esė kupini ironijos, tačiau tokios gražios ir jaukios. Pavyzdžiui, Parulskio ironija yra kandi (ji man irgi baisiai patinka), o Degėsio - gražiai pajuokianti. Tikrai nerandu kitokio žodžio.
Dar prie patikimo - nes taip, man ši knyga patiko ir labai greit susiskaitė - prisidėjo ir tai, kad šios knygos nuostabus leidimas. Ir viršelis, ir piešinukai kiekvieno skyrelio pradžioj, ir net šriftas. Alma littera tikrai pasistengė, kad būtų malonu laikyti knygą rankose.
Na, o jei norit plačiau sužinoti apie dalykus, apie kuriuos čia rašoma, tai teks patiems paskaityti. Matot, labai sunku nupasakoti tai, kas rašoma esė knygose.. Su ta intencija ir rekomenduoju perskaityti patiems - neturėtumėt nusivilti :)

2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Karalių kova"

Štai taip, dabar jau ir aš supratau, ką reiškia darbas ir kaip grįžus iš jo nieko nebesinori. Net skaityti. Dėl to su šia knyga užtrukau visą amžinybę, nors galėjau perskaityt gal dešimt kartų greičiau. Visa laimė, kad buvo net darbe tokių akimirkų, kai galėjau skaityti :) Tai mane ir išgelbėjo.

Antrojoje Ledo ir ugnies giesmės knygoje prasideda įnirtinga kova dėl Geležinio sosto. Dabar jame sėdi trylikametis Džofris, tačiau sostą atsikovoti nori ir karalius Stanis, ir jo brolis Renlis, ir Drakonų motina Daneiris, iš Šiaurės atkeliauja Robas su kariuomene.. Žodžiu, daug kruvinų kovų, dar daugiau mirčių ir intrigų.

Knygoje, be abejo, viskas vyksta lėtai. Kol kas nors paaiškėja, tol praeina nemažai laiko. Bet man patinka, kai viskas aprašyta taip labai smulkiai. Antro serialo sezono nebelabai pamenu, todėl viską išgyvenau naujai, daug dalykų buvau net pamiršusi. Sujungusi vaizduotę ir tai, ką mačiau seriale, gavau puikų kūrinį!
Kas man nepatiko, tai vertimas. Žinau, kad tikrai esu ne pirma ir ne paskutinė, kuri tuo skundžiasi. Ta prasme.. Kam imti kitą vertėją? O jeigu jau taip nutinka, kad reikia, tai kodėl negalima bent vardų ir vietovardžių išversti taip pat, kaip pirmoje knygoje? Taigi: tvirtai sau pasižadu daugiau lietuviškų šios knygos vertimų neskaitysiu. Man atrodo, kad angliškai bus lengviau susigaudyti negu galvoti, kas per lietuviškas daiktas ten veikia.

Apskritai tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man ima patikti fantastika. Kur čia nepatiks, kai kuriamos tokios knygos, kuriose tas naujas pasaulis tampa toks realus! Tikrai labai labai noriu paskaityti kitas dalis, nes kažkaip jo, laikau save Game of Thrones fane. Manau, kad George tikrai yra žodžio meistras. O kas dedasi jo galvoj.. Na, dėl to ir noriu paskaityti kitas knygas, kad sužinočiau :))