2014 m. kovo 25 d., antradienis

Veronica Roth „Divergentė“ TRILOGIJA

I dalis
Na ką, prisižiūrėjusi interneto platybėse visokių fanfiction apie Divergentę nusprendžiau ir aš paskaityti. Ir pažiūrėti, dėl ko naujo pamišęs pasaulis (nu nes Bado žaidynės tai dar taip neseniai pasirodė, atrodo..). Taip, knyga skirta daugiau paaugliams, neturinti pernelyg didelės išliekamosios vertės, bet vis dar nesipurtau tokios literatūros.. Gal jau reiktų vieną kartą užaugti :D

Žodžiu, knyga (oi, knygos) yra distopinė. Pagrindiniai veikėjai gyvena Čikagoje, kurios visuomenė susiskirsčiusi į penkis luomus: Nuolankiuosius, Teisuolius, Bebaimius, Eruditus ir Taikinguosius. Sulaukę šešiolikos visi jaunuoliai turi pasirinkti luomą, kuriam priklausys visą likusį gyvenimą, kurio taisykles priims. Jie gali likti tame pačiame luome, kuriame gimė, tačiau gali ir pereiti į kitą. Beatričei tenka patirti daug sunkumų iniciacijos metu. Dar daugiau - po jos.
Šiek tiek man ši serija priminė Bado žaidynes, na, dėl tos sukurtos ateities visuomenės, dėl pavojų.. Bet paskui pagalvojau, kad gal ir nelabai galima lyginti.. Nes kuo toliau, tuo mažiau tų panašumų pasisekė atrasti.

II dalis
Na, o mano nuomonė.. Pirmoji knyga tikrai labai patiko, istorija įtempta, na, tikriausiai ir tas naujumas prisidėjo, pažintis su naujais charakteriais.. Antroji nebebuvo tokia įdomi, viskas vyko lėtai, o trečioji išvis nuvylė (ne tik dėl pabaigos). Tose dviejose knygose atsirado daugiau kalbėjimo ir mažiau veiksmo, kuo toliau, tuo daugiau. Trečiąją, „Allegiant“, išvis pavadinčiau „too-much-talking“. Gal aš čia visai suvaikėjusi, nežinau, bet tokio pobūdžio knygose norisi daugiau veiksmo o ne tik du kartus per 500 puslapių. Taip, tikiu, kad parašyti tris lygiavertes knygas serijoje yra sudėtinga užduotis autoriui, bet yra puikių pavyzdžių, kaip išlaikyti tą gerumą, o retais kartais tęsiniai net pranoksta prieš tai buvusias dalis.
Ir visgi, kad nepagalvotumėt, kad man taip labai čia jau viskas nepatiko, tai galėčiau nuraminti. Su tais personažais iš tikrųjų susigyvenau. Gal nebuvo jie man LABAI artimi, bet pabaigoje tikrai susigraudinau. Nori nenori, bet kai kuriems tiesiog negali nejausti simpatijos. Apskritai skaitant knygą negali nieko nejausti! Tada ir tas skaitymas tampa bevertis..

III dalis
Tiesa, kartu su šia serija išbandžiau dar vieną naują dalyką - skaityklę. O priežastis to visai paprasta - tiesiog „Allegiant“ Lietuvoje pasirodys tik vasarą, o aš nenorėjau tiek laukti, geriau jau viską perskaityti iš karto. Visa laimė, kad turėjau iš ko tą skaityklę pasiskolinti, tad galėjau susidaryti ir nuomonę :) Tad galiu ramia širdimi pasakyti, kad bent jau kol kas tikrai nežadu keisti tikros knygos į elektroninę, nes bene labiausiai erzinęs dalykas buvo tas, kad negaliu užčiuopti likusio ir perskaityto knygos kiekio.. Kamputyje matau, kad liko dar 30%, bet nuo to nė kiek ne lengviau. Be abejo, suprantu, kad tai gana praktiškas daiktas - neužima vietos, lengva laikyti rankoje arba gali išvis nelaikyti, nes nereikia laikyti prispaustų puslapių, kad neužsiverstų :) Bet ne, nusprendžiau, kad šita naujovė dar ne man :)

Ar rekomenduočiau šią seriją, dėl kurios pasaulyje dabar pamišę tiek paauglių? Naa, nežinau.. Gal. Pati antrą kartą jokiais būdais nebenorėčiau skaityti, bet filmų pasižiūrėti nueisiu. Įdomu, kaip tuos pačius dalykus įsivaizduoja režisierius ir skaitytojas :) Na, juk visada įdomu.
Tiesa, man begalingai patinka „Insurgentės“ viršelis.. Tas medis tiesiog tobulas.

2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

2014 m. Knygų iššūkis!


Oi, pagaliau užregistravau savo knygų sąrašą :) Kažkodėl per daug nesitikiu, kad ir šiemet man pavyks jį įveikti, bet pamėginsiu! Šiemet knygos ne per lengviausios, kai kurios yra sudarytos iš kelių tomų, tai jei, pavyzdžiui, Žiedų valdovo perskaitysiu 2 knygas, o ne 3, tai manysiu, kad ir neperskaičiau jos. Būsiu sau griežta :D Na, o štai ir mano sąrašiukas :) A, beje, tokias knygas pasirinkau todėl, kad jau net gėda gyvent ir būt neskaičius kai kurių iš jų.. :D

12 knygų:
1. James Joyce - Ulisas
2. Jane Austen - Protas ir jausmai
3. Charles Dickens - Didieji lūkesčiai
4. F.S.Fitzgerald - Didysis Getsbis
5. Bram Stoker - Drakula
6. Harper Lee - Nežudyk strazdo giesmininko
7. William Goldieng - Musių valdovas
8. J.R.R.Tolkien - Žiedų valdovas
9. Margareth Mitchell - Vėjo nublokšti
10. Daphne du Maurier - Rebeka
11. Yann Martel - Pi gyvenimas
12. Kurt Vonnegut - Skerdykla Nr. 5

2 alternatyvios knygos:
1. Boris Pasternak - Daktaras Živago
2. Michael Ondaatje - Anglas ligonis

2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

Yasmina Khadra „Kabulo kregždės“

Ohh.. Jau mane buvo apėmęs tas jausmas, kai perskaitai knygą ir visiškai tingi ją aprašyti.. Bet jau taip tingi, kad net kažkokiu būdu stengiesi pamiršti apie savo blogą. Ir štai ateina ta diena, kai pradeda graužti sąžinė :) Nes gal žmonės pagalvos, kad visai mečiau skaityti :D Ne!
Šią knygą perskaičiau važiuodama į Knygų mugę. Taip, tiesiog kelyje. Net su pasiilsėjimais - taip lengvai skaitoma ji buvo. O ir apimtis nedidelė.

„Kabulo kregždės“ - tai knyga apie moteris, apie jų likimą žiauraus režimo valdomame Afganistane. Pasakojimo centre - dvi skirtingos moterys ir jų vyrai. Vienoje šeimoje pabrėžiamas išsilavinimas - moteris, nebegalinti dirbti advokate, išsimokslinęs vyras, tačiau gyvenantys be galo vargingai, kai neteko viso savo turto. Moteris nepripažįsta burkų, kurios paverčia ją nematoma ir namuose visuomet vaikšto nepridengtu veidu. Kita moteris serga sunkia, nepagydoma liga - dėl to nepatenkintas jos vyras, kuris jaučiasi tarsi įkaitas tokiame gyvenime.

Apskritai man ši knyga buvo liūdna. Visa nuo pradžios iki pabaigos. Rašytojas viską stengėsi perteikti per jausmus ir veikėjų pasirinkimus, ir tai jam puikiai pavyko. Skaitant jaučiasi toks sunkumas, neviltis, apimanti veikėjus. Skaudžiai smelkia supratimas, kad tie žmonės niekur iš miesto, iš šalies nedings, o taip ir nugyvens tiek, kiek jiems skirta, valdant žiauriems talibams. Ir nepaisant tos nevilties, man patiko moterų charakteriai. Nors ten jos neturi jokių teisių, pasirodė, kad visgi jos yra stipresnės už vyrus. Pasiaukojimas, susitaikymas su padėtimi, o ne bėgimas nuo problemų yra jų stiprioji pusė. Jos netgi bando įžiebti vilties kibirkštėlę ten, kur jau, atrodo, nieko nebegalima padaryti.

Apskritai tai mėgstu skaityti visas knygas, kurios susijusios su Afganistanu. Taip jau mūsų šeimoje yra, kad esam arčiau šios šalies nei gali atrodyti. Todėl džiaugiuosi perskaičiusi ir šią knygą, kuri dar šiek tiek praplėtė akiratį. Nėra ji geriausia iš skaitytų, bet tikrai nenuvylė.