2014 m. gegužės 5 d., pirmadienis

Kennilworthy Whisp „Quidditch Through the Ages“

Galiu pasakyti, kad darbą turėti yra nuostabu dėl to, kad gali pirkti knygas. Daug knygų. Ir dar gerai turėti draugų užsienyje, kurie gali nupirkti tokias knygas, kokių nėra Lietuvoje/arba jų nesiunčia pas mus/arba per brangu siųstis. Man, kaip Poterio mylėtojai, yra privalu lentynoje turėti viską, kas susiję su šia serija. Tad neseniai gavau nusipirktas Hogwarts Library knygas: rinkinuke yra Bardo Bidlio poringės, Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti bei ši, Kvidičas amžių bėgyje.

Knyga man miela jau vien palietus, o kai atsiverčiau skaityti, pamačiau ten štai ką:
Kadangi ši knyga iš Hogvartso bibliotekos, tai priklauso ir kortelė :) Taip gera matyti, kad šią knygą skaitė ir tie, su kuriais praleidau pusę savo gyvenimo.
O knygoje aprašyta daug įdomių dalykų apie kvidičą, tai tarsi maža enciklopedija (ją parašė kvidičo ekspertas (o iš tikrųjų tai J.K.Rowling)). Pasakojama, kokie žaidimai buvo žaidžiami iki kvidičo, kaip jis atsirado, skraidančios šluotos evoliucija, šmaukšto atsiradimas (nenuostabu, kad Haris buvo jauniausias šimtmečio gaudytojas - šmaukštą sukūrė Bowman Wright iš Godriko Daubos. Tikriausiai tai jau tikrai įaugę į berniuko kraują). Trumpai aprašytos taisyklės, kiekvieno žaidimo kamuolio atsiradimas, 10 dažniausių baudų (kadangi iš viso jų yra 700, ir visos buvo padarytos per pirmąjį Pasaulio kvidičo čempionatą), pagrindinės komandos.. Žodžiu, čia yra visos pagrindinės žinios apie šį žaidimą, kurias turėtų žinoti save gerbiantis Žiobaras.

Skaitydama atradau dar vieną laimę. Sužinojau, kad ir Lietuvos burtininkų bendruomenė turi savo komandą, ir net žaidžiančią tarptautiniu lygiu!

Pasirodo, Miestelio chimeros 1994-aisiais žaidė prieš Japonijos komandą ir laimėjo! Didžiuojuosi ta komanda, nors ir nepažįstu nė vieno žaidėjo 8)

Tai va, apibendrinant galiu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi turėdama šią knygą - ji tikrai padėjo man geriau pažinti kvidičą, sportą, kurį net aš sportuočiau, jei galėčiau.
Ir jei jums juokinga, kad rašau apie šią knygą kaip apie tikrų tikriausią enciklopediją, tai.. na, ką padarysi :) Anas, magijos, pasaulis man yra lygiai toks tikras, kaip ir šis, tad ir visi ten vykstantys dalykai yra patys tikriausi :)

2014 m. gegužės 4 d., sekmadienis

Jane Austen „Nortangerio abatija“

Ši maža knygelė atsidūrė pas mane Knygų mugės metu, o kadangi aš kažkodėl nelinkusi skaityti nuosavų knygų, tai ir jai kol atėjo eilė.. Nepaisant to, kad čia juk Austen! Kažkada anksčiau buvau žiūrėjusi knygos ekranizaciją, tai pasirodė kažkoks kvailokas filmas - tikrai ne itin patiko. Bet knygą vis tiek norėjau perskaityti!

Septyniolikmetė Ketrina su ponu ir ponia Alenais pirmą kartą išvyksta į Batą. Ten ji netikėtai susipažįsta su Henriu Tilniu, nepaprastai gerai išauklėtu jaunuoliu, mėgstančiu juokauti ir kartais draugiškai pašiepti jaunąją merginą. Tarp jų užsimezga draugystė, o Henrio tėvas, pamanęs, kad Ketrina turi nemažą kraitį, nusprendžia, kad ji - puiki pora jo sūnui ir pakviečia merginą paviešėti Nortangerio abatijoje. Ketrinai, skaitančiai daug gotikinių romanų, atrodo, kad abatija slepia kraupią paslaptį, ir ji panūsta viską išsiaiškinti.

- Bet anksčiau tikrai maniau, jog jauni vyrai tiesiog stulbinamai niekina romanus.
- Tikrai stulbinamai, tik stebina tai, jei jie tikrai taip elgiasi - nes vyrai skaito beveik tiek pat, kiek moterys. 

Iš pradžių man ir knyga nelabai patiko, bet kai įsiskaičiau ir įsijaučiau, tai nenorėjau daryt nieko daugiau, o tik skaityt šitą kūrinį! Man be galo patinka tų laikų rašymo stilius, pavaizduotos manieros ir papročiai. Matytas filmas visiškai netrukdė savaip įsivaizduoti visos aplinkos, žmonių, suknelių, išpuoštų salių, balsų, žvilgsnių ir visko, ką tik galima įsivaizduoti skaitant.
Iš visų veikėjų labiausiai man patiko, be abejo, ponas Tilnis. Tikras džentelmeno pavyzdys, visada žaismingas, mandagus ir dėmesingas. Nieko nuostabaus, kad pagrindinė veikėja Ketrina jį iškart įsimylėjo. O pati Ketrina, nors ir naivi (kadangi tai buvo jos pirmoji išvyka iš kaimo, pirmasis susitikimas su visuomene ir susidūrimas su įvairiausiais, ne visada gero linkinčiais, žmonėmis), bet žavi. Tiesiog nuostabu, kad ji daug skaito! Apskritai, mane labai lengvai patraukia knygų ar filmų charakteriai, kurie skaito knygas.. :D O Ketrina ne tik skaito daug knygų, bet kartais ima painioti realybę su romanų pasauliu. Dėl to patiria skaudžią pamoką, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi :)
Na, o vos tik perskaičiusi, iškart puoliau žiūrėti filmo. Ir ką jūs manot, nuo pat pirmos akimirkos man tas filmas labai patiko! Dabar jau galutinai supratau, ką ten norėjo parodyt visokiais keistais intarpais, todėl viskas stojosi į savo vietas.

Rekomenduoju visoms tokių romanų mėgėjoms, kurios dar neskaitė šios knygos, o aš ir toliau norėsiu perskaityti (ir turėti!) visas Austen knygas :)

Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr.5, arba Vaikų kryžiaus žygis“

Yay, pradėjau pagaliau krimsti savo Knygų iššūkio knygas! Per daug nesirinkdama, pirmąją pasiėmiau skaityti Skerdyklą. Jau seniai norėjau perskaityti ką nors Vonneguto, nes atėjo tas amžius, kai norisi užpildyti savo neišmanymo spragas.. :)

„Skerdykloje“ pasakojama apie Bilį Piligrimą, kuris slydinėja po laiką. Atsiduria tai 1944-uosiuose, tai 1968-uosiuose, tai savo vaikystėje, tai tolimoje planetoje Tralfamadorijoje.. Taip slydinėdamas po laiką Bilis vėl ir vėl išgyvena Drezdeno bombardavimą, kurį jam teko patirti karo metais. Patekęs į lėktuvo katastrofą, susižaloja smegenis, yra pagrobiamas tralfamadorų, o jų planetoje gyvena po stikliniu gaubtu zoologijos sode, kartu su porno žvaigžde. Nieko nepadarysi.

Kaip žinote, aš iš planetos, kurios gyventojai nuo neatmenamų laikų beprasmiškai žudo vieni kitus. Aš pats savo akimis mačiau lavonėlius mokinukių, kurias gyvas išvirė vandens bokšte mano paties tėvynainiai, didžiuodamiesi, kad kovoja prieš blogį. Ir aš pasišviesdavau lagery žvakėmis, nulietomis iš riebalų žmonių, kuriuos nužudė tų išvirtų mergaičių broliai ir tėvai. Visatoje tikriausiai nėra didesnių pabaisų už žemiečius! Jei kitoms planetoms pavojus iš Žemės kol kas negresia, tai netrukus grės.

Jau nuo pat pradžių knyga pasirodė keistoka, bet kaip ten bebūtų, skaitėsi labai lengvai. Tas keistumas ir užkabino, įsimylėjau Vonneguto rašymo stilių (ar ir kitose knygose jis rašo taip pat?). Juodasis humoras, satyra, fantastika ir faktai - puikus derinys. Gaunasi štai toks absurdo kūrinys, kurį galėtum perskaityti vienu prisėdimu. Skaitydama knygą visą laiką slapta didžiavausi Biliu. O dėl to, kad nors senatvėje jo dukra laikė jį visišku kvailiu, Bilis vis tiek nepasidavė ir bandė žmonėms pasakoti apie savo keliones laiku ir Tralfamadoriją. Na, gerai, ne tik dukra apie jį taip manė. Bet jau nuo pat jaunystės, kai teko pabuvoti kare, Bilis buvo pastumdėlis ir ne itin mėgstamas. Ir vis tiek sugebėjo neatsižadėti savęs.
Dar man visai patiko tas ateivių įmaišymas į istoriją. Žvelgdamas iš jų perspektyvos, autorius smagiai ir gana kandžiai pasišaipė iš visos žmonių padermės. Na, bet nieko baisiai neteisingo ir nepasakė. Kaip tik, sakyčiau, puikios įžvalgos..

Žemiečiai dideli mėgėjai viską aiškinti: kodėl šis įvykis sukomponuotas taip, o ne kitaip, kokiu būdu galima kokį nors įvykį išprovokuoti ar jo išvengti. <...> Laikas - tai laiko visuma. Jis nesikeičia. Nei jam užbėgsi už akių, nei jo paaiškinsi. Jis paprasčiausiai yra, ir viskas.

Ar knygą rekomenduočiau? Taip, tačiau ne bet kam. Ne visiems visgi gali būti priimtinas toks absurdo teatras. Bet tie, kas tokių dalykų nesibaido, galite drąsiai imti į rankas ir pasimėgauti :)