José Saramago „Aklumas“

Turbūt visai niekad nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, bet visa laimė, kad kartais skaitau komentarus FB grupėje „Rekomenduoju šią knygą“. Tas komentaras, kuris ir nulėmė tai, kad jau kitą dieną bibliotekoje užsisakiau šią knygą, buvo po kita, visiškai man neįdomia knyga. Taip va ir pasiseka žmonėms, nes jei galima pamilti rašytoją jau nuo vienos perskaitytos knygos (ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau manau, kad taip), tai „Aklumas“ būtent ir yra tai, dėl ko Saramago iškart papuola į mylimų rašytojų sąrašą.

Sunku ne gyventi su kitais žmonėmis, sunku juos suprasti, pasakė gydytojas.

Knygos veiksmas vyksta mieste, kuriame plinta aklumo epidemija. Vyriausybė tuoj pat imasi priemonių (aklieji izoliuojami ligoninėse, kuriose palaipsniui susiformuoja tam tikra struktūra - vieni vadovauja, o kiti priversti paklusti), kurios, kaip paaiškėja, visiškai neveiksmingos. Na, veiksmingos nebent tada, jei nori patikrinti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus žmogiškumas..

Jeigu prieš kiekvieną veiksmą pirmiausia imtume sverti pasekmes, rimtai mąstyti apie jas, visų pirma tiesiogines, po to tikėtinas, vėliau galimas, dar vėliau įsivaizduojamas, niekada nežengtume toliau to taško, kur mus sustabdė pirmoji mintis.

Apskritai tai knyga ne apie paprastą, fizinį aklumą. Šioje knygoje net tas aklumas nėra įprastas - visi apakę žmonės apanka baltai, mato pieno baltumo šviesą prieš savo akis, o ne tamsą. Pirmieji apakę ir išsiųsti į tas patalpas, kuriose turės gyventi nežinia kiek laiko, ir yra pagrindiniai veikėjai, su kuriais skaitytojas nukeliauja ilgą kelią. Čia niekas neturi vardų, nes akliesiems jie nereikalingi. Todėl mes sutinkame gydytoją ir jo žmoną, pirmąjį akląjį su žmona, merginą su tamsiais akiniais, senį su raiščiu ant akies, žvairą berniuką ir kitus. Spėjau labai susigyventi su šiais veikėjais. Ir pakeliavau per kelionę žemyn. Žemyn per žmogiškumą. Išsilavinę žmonės, atsidūrę tokiose sąlygose, kaip aklieji internuotieji, tampa žvėrimis. Kitaip čia ir nepavadinsi..

Baimė gali sukelti aklumą.

Šie žmonės pereina per visas pakopas, kokios tik gali būti, iki pačios pačios apačios. Nuo padoraus gyvenimo iki braidymo po išmatas, miegojimą ant blusų knibždančių čiužinių, net žudymo. Ir tada vienintelis poreikis tampa tik alkio patenkinimas, ką padaryti pasirodo be galo sunku. Iš tikrųjų knyga yra baisiai įtaigi (ir taip, abu šie žodžiai čia labai tinka, vienas šalia kito). Skaitant įmanoma įsivaizduoti viską pernelyg ryškiai. Ir nors aklumo epidemija sveikam protui atrodo nerealus dalykas (na, juk daug lengviau suprasti, kad užsikrėsti galima maru ar gripu, o ne aklumu), skaitant knygą protas šioje vietoje išsijungia. Lieka tik pats faktas, kad žmones apninka aklumo epidemija. Labiau dvasinio nei fizinio, drįsčiau sakyti. Turbūt viskas apibendrinta šiais žodžiais: „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“ 

Knyga ypatinga ne tik savo įtaigumu, ryškumu, tam tikru siaubu (jį iš tikrųjų galima pritaikyti kiekvienai visuomenei, kurioje tas antižmogiškumas pasireiškia gal ne tokia žiauria forma - nors visko šiam pasauly juk yra - bet vis tiek daug dalykų atpažinti galima, deja), bet ir savo parašymo stiliumi. Nežinau, ar Saramago visada taip rašo, bet bent jau čia, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dialogų net nėra. Nors realiai tai turbūt didžiąją dalį knygos ir užima dialogai. Mano paryškintoje citatoje galima matyti tokio dialogo pavyzdį. Kadangi visoje knygoje vieninteliai skyrybos ženklai yra taškas ir kablelis (tik vienoje vietoje įvelta klaida - parašytas klaustukas. Net supykau ant to žmogaus, pasirodė, kad sugadinta visa vientisa struktūra, prie kurios taip pripratau), tai ir dialogai atskirti tiesiog taip, didžiąja raide vidury sakinio. Pastraipų gausa skaitytojas taip pat nėra lepinamas, todėl net norėdamas negali sustoti skaityti, nes paskui labai sunku atrasti tą vietą, kurioje pabaigei. Bet kadangi sustoti nesinori, tai ir nereikia :)

Norėtųsi papasakoti daug situacijų, daugiau apie veikėjus atskirai, bet kadangi bijau atskleisti per daug svarbių detalių, tai geriau ir nustosiu. O aš tikrai perskaitysiu daugiau Saramago knygų. Dabar net nesinori paimti į rankas ko nors kito, nes ši knyga per daug įaugo į smegenis, nors ir perskaičiau ją greitai. Tiesa, pagal ją yra sukurtas ir filmas, kurį tikiuosi artimiausiu metu pažiūrėti!

Francis Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

Ech.. Kaip būna neskaitadieniai, taip, matyt, būna ir neraštadieniai. „Didįjį Getsbį“ perskaičiau prieš kokius du mėnesius, bet tik dabar prisėdau prie įrašo. O kadangi jau net primiršau tą knygą (tik vis sąžinė grauždavo, kad neaprašiau jos - o čia dar viena Iššūkio knyga), tai ir įrašas bus turbūt nei šioks, nei toks.

Čia buvo vienas iš tų kartų, kai prieš skaitydama net nenutuokiau, apie ką ta knyga yra. Dabar jau ne taip dažnai taip nutinka. Bet jaučiau norą perskaityti „Getsbį“ jau seniai, keletą metų. Kažkodėl įsivaizdavau, kad ta knyga stora ir kol aš ją įveiksiu.. O knygos mielumas apstulbino taip, kad dar dabar prisiminus nusišypsau! Taip, pirmiausia - apie fizinį knygos kūną. Pasiėmiau iš bibliotekos tokią seno leidimo (specialiai, kad būtų kuo mažiau klaidų pridaryta), tokią mažulytę.. Bet atrodo, kad arba ją nelabai daug kas skaitė ar bent vartė, arba visi buvo taip pat apžavėti knygos mielumo ir dėl to elgėsi su ja ypatingai atsargiai. Knygelė - mažo formato, plonytė, kvepianti senumu ir tokia smagi paimti! Labai nenorėjau jos atiduoti į biblioteką, nes buvo labai gera ją visur su savimi turėti - visur telpa, nieko nesveria.. O savy turi puikią istoriją!

Džėjus Getsbis - paslaptingas turtuolis, kurio namuose nesibaigia ištaigingi vakarėliai. Į kaimynystę atsikraustęs Nikas Karavėjus taip pat nori susipažinti su Getsbiu, tad apsilanko viename jo vakarėlių. Jų keliai taip ir susipina, mat Niko pusseserė - sena Getsbio meilė. Tai - meilės istorija, tačiau netipinė. Iš tikrųjų per daug net nekliūva į akis, kadangi labai didelį įspūdį palieka pati Getsbio asmenybė, tarsi užgoždama visa kita. Rašymo stilius toks paprastas, lapus verti vieną po kito ir žiū - vienas didžiausių literatūros šedevrų jau perskaitytas.

Vis dar neprisiruošiu peržiūrėti naujausios ekranizacijos - tai padėtų prisiminti dalykus, vykusius knygoje. Girdėjau, kad filmas puikus.

Knygos neįtraukčiau į savo mėgstamiausių sąrašą, tačiau norėčiau ją turėti. Būtent tą senąjį leidimą, kurį ir skaičiau. Gal įmanoma kaip nors ją nusipirkti iš bibliotekos..? :)

J.R.R.Tolkien „Žiedų valdovas“ TRILOGIJA

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.

Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.

Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.

Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!

Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.

Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.