2015 m. spalio 24 d., šeštadienis

Emma Donoghue „Kambarys“

Na.. Sėdžiu štai ir galvoju, ar dar bemokėčiau papasakoti apie knygą, kurią perskaičiau, daugiau nei dviem sakiniais. Taip seniai tai dariau čia, Ypatumuose, kad jau galiu būti praradusi visus įgūdžius, žinot, kaip būna su tais, kurių nenaudoji gyvenime..

Knygą „Kambarys“ norėjau perskaityti jau nuo tada, kai ji atsirado - tam prireikė 4 metų, valio. Ir štai prieš porą savaičių užėjusi į knygyną pamačiau, kad šiai yra labai gera akcija. Negalėjau palikti jos liūdėti lentynoje, turbūt dėl to savo knygų pirkimo sutrikimo :) Šiaip jau knygą būčiau perskaičiusi per vieną/dvi dienas, bet kadangi skaitydavau tik darbe, tai užtrukau ilgiau. Gal ir gerai, nes galėjau ilgiau pasimėgauti.

Istorija nėra visiškai negirdėta - ją tikrai žino tie, kurie prieš kiek daugiau nei 7 metus žiūrėjo žinias ar sekė spaudą. Būtent 2008-aisiais (jau vajė, kaip seniai) pasirodė pribloškianti naujiena - austras Josef Fritzl net 24 (!!!) metus rūsyje kalino savo dukterį, ją prievartavo ir kitaip skriaudė. Tiek tada, tiek dabar tai man atrodo protu nesuvokiamas dalykas: kokių psichinių sutrikimų turi turėti, kaip mąstyti, kad taip elgtumeisi. Tai štai, rašytoja Emma Donoghue pasiskolino pagrindinę istoriją kaip siužetą savo knygai ir sukūrė Kambarį.
Kambaryje gyvena penkiametis Džekas ir jo Mama. Kiekvieną vakarą Džekas eina gulti į Spintą, nes tada ateina Senasis Nikas. Kiekvieną sekmadienį jie gali gauti dovaną - tik vieną daiktą, kurio jiems labiausiai reikia. Kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, Džekas ir Mama daro Šaukimą, kuomet stovi po Stoglangiu ir šaukia kiek tik jėgos leidžia. Džekui Kambarys - visas gyvenimas, jis neįsivaizduoja, kad gali egzistuoti ir kitoks pasaulis. Mamai Kambarys - kalėjimas.

Knygoje viskas pasakojama Džeko akimis. Skaityti nesudėtinga, kalba lengva ir labai gerai sustiprina įspūdį. Man labai patiko toks pasirinktas pasakojimo būdas. Tuomet pasakojimas neatrodo toks šiurpus. Žinoma, užtenka įsijungti bent dalį smegenų ir supranti, kad visgi tame yra daug liūdesio. Vaiko, kurio vaikystė prabėgusi kelių kvadratinių metrų rūsyje, galvojančio, kad už Kambario yra tiesiog Erdvė, kurioje viskas skrieja ratu, kad jis ir Mama yra tikri, o tai, ką mato televizoriuje - išgalvota, tiesiog neįmanoma negailėti. Ir vis dėlto, išradingos Mamos dėka Džekas yra labai protingas berniukas, mokantis sudėtingų žodžių, skaičiuojantis be klaidų, ir pakankamai savarankiškas. Visoje knygoje be galo žavėjo būtent tas Mamos išradingumas, kuomet iš pačių minimaliausių išteklių ji sugebėjo sukurti Džekui kiek įmanoma įvairiapusiškesnę aplinką gyventi, sugalvoti įvairiausių žaidimų. Ir net per knygos puslapius smelkiasi ta meilė, kuria ji apgaubusi savo vaiką.
Pirmą knygos pusę, kurioje pasakojama apie Džeko ir Mamos gyvenimą Kambaryje, skaičiau kaip eilinis skaitytojas - tiesiog skaičiau ir baisėjausi/liūdėjau/juokiausi kartu. Antrojoje pusėje pasakojama apie jų dviejų gyvenimą po Pabėgimo. Štai čia jau įsijungė mano specialybinė smegenų dalis. Buvo be galo įdomu skaityti apie tai, kiek jutimų vaikas buvo praradęs tokioje ribotoje aplinkoje. Pavyzdžiui, toks elementarus dalykas kaip batai. Kambaryje Džekui jų tikrai nereikėjo, o pasaulyje jie kėlė jam daug nepatogumų. Labai norėjau paskaityti daugiau apie tai, kokius metodus daktaras Klėjus taikė, norėdamas padėti berniukui prisitaikyti supančioje aplinkoje, bet, žinoma, knygoje daug apie juos neužsimenama, gal tik poroje vietų. Kita vertus, mažasis Džekas, per pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus gavęs minimalų kiekį dirgiklių, yra labai pastabus. Kiekviena jo pastebėta detalė yra svarbi ir kiekvienam iš mūsų, į jas tikrai verta atkreipti dėmesį.

Be to, aš visur žiūriu į vaikus ir man atrodo, kad suaugusieji jų nemėgsta, net tėvai nemėgsta Jie vadina vaikus žaviais ir protingais, jie liepia kartoti tą patį veiksmą, kad galėtų juos nufotografuoti, bet nenori su jais žaisti, mieliau geria kavą ir kalbasi su kitais suaugusiaisiais. Kartais koks nors mažas vaikas verkia, o jo Mama net negirdi.

Labai tikiuosi, kad jei dar neskaitėte, tai paskaitysite. Knyga tikrai verta dėmesio. Kaip jau sakiau, ją lengva skaityti ir dėl kalbos lengvumo, stiliaus, ir dėl pačios istorijos - vis norisi sužinoti, kas vyks toliau, kaip vienas ar kitas dalykas paveiks veikėjus. Rekomenduoju.

2015 m. kovo 28 d., šeštadienis

Andrius Tapinas „Vilko valanda“

Vakar labai nenoromis užverčiau paskutinį „Vilko valandos“ puslapį. Žinot, knygų graužikai susiduria su tokia problema: skaitant gerą knygą nori ją pabaigti, bet nenori jos pabaigti. Tai va, teko man šįkart apturėti tokį konfliktą su savimi ir su knyga.
Kaip apskritai „Vilko valanda“ papuolė man į rankas.
Bene prieš porą savaičių Kretingoje viešėjo pats Andrius Tapinas ir pristatinėjo savo antrąją knygą „Maro diena“. Su nekantrumu laukiau šio pristatymo, nors nebuvau skaičiusi pirmosios knygos. Tiesiog Tapinas man atrodo įdomus ir turintis ką pasakyti žmogus, o nepasinaudoti tokia proga būtų buvusi baisi nuodėmė. Žodžiu, per valandos+ susitikimą su skaitytojais autorius papasakojo daugybę įdomių dalykų apie tai, kaip apskritai sugalvojo rašyti knygas, ir dar tokio žanro, kokio Lietuvoje nerasi. Pasakojo taip įdomiai, kad jau spirgėjau, kaip norėjau nusipirkti daug kainuojančią antrą serijos dalį, o grįžusi namo iškart užsisakiau ir pirmąją.

„Vilko valandoje“ pasakojama apie 1905-ųjų metų Vilnių, kuris yra tikrai KITOKS, kaip mums jau iškart praneša ant viršelio išrašytos raidės. Vilnius yra laisvasis Aljanso miestas, kuriame klesti alchemikų išradimai, virš miesto skraido dirižabliai, žmonės naudoja automatonus, o garo mašinos - kur tik pasisuksi. Knygoje įvykiai taip veja vienas kitą, kad net nėra prasmės išskirti kokį nors vieną, kuris būtų kaip atramos taškas.

Ką pagalvojau tik užvertusi knygą (nes skaitant nebuvo kada galvoti apie pašalinius dalykus), tai kad nesijaučiau perskaičiusi lietuvių autoriaus kūrinį. Apie lietuviškumą galėjo byloti nebent tik pažįstami vardai ir vietovių pavadinimai. Viskas čia yra visiškai kitaip nei mes pripratę matyti lietuvių literatūroje. Kaip jau minėjau, įvykiai bėga vienas po kito, kiekviename puslapyje gali laukti netikėtumo. O būtent tai ir padaro knygą tokia, kokia ji yra. A, tiesa, dar vienas žavus dalykas - įvairūs to meto žodžiai. Pavyzdžiui, aš ne iš karto pamačiau, kad knygos gale yra ir žodynėlis, paaiškinantis kai kuriuos terminus, tad kažkiek laiko sukau galvą, kas gi tas parasolis.. Ir kai galiausiai atsiverčiau ir pamačiau, kad tai - paprasčiausias skėtis, tas žodis man tapo toks gražus!
Tiesa, iš pradžių knyga (na, pirmi 40-50 puslapių) taip neįtraukė, bet kažkuriuo momentu viskas taip persivertė, kad jau teko pradėti liūdėti, kad, deja, turiu ir kitų darbų, ir negaliu neatsitraukdama sekti Antano Sidabro, Čarlzo Finlėjaus ir kitų.
Čia, manau, yra laikas ir vieta pasidžiaugti, kad lietuvių literatūra pagaliau turi, atrodo, nenugalimą herojų. Taip, tai legatas Antanas Sidabras - tikras stipruolis, protingas, įžvalgus, pareigingas, sumanus, paslaptingas, teisingas ir, greičiausiai, žavus vyras. Tai dabar jau labai tikiuosi, kad jam niekad nieko per daug blogo nenutiks, kad ir kiek knygų sugalvotų parašyti Andrius.
Dr. Jonas Basanavičius su goglais!
Tarp išgalvotų veikėjų knygoje sukiojasi ir gerai mums pažįstami žmonės. Vienas tokių - daktaras Jonas Basanavičius. Mes jį pažįstame kaip nepriklausomybės siekėją, laikraščio „Aušra“ redaktorių, o štai laisvajame Vilniuje daktaras Basanavičius yra Universiteto Dominijos alchemijos katedros vedėjas! Apskritai labai smagi mintis į romaną įtraukti istorinius veikėjus ir pateikti juos visai kitoje šviesoje.
Dar vienas išskirtinis dalykas, kuris man labai patiko (tiesą sakant, netikėtai) - iliustracijos. Pati nemėgstu knygų, kuriose yra paveikslėliai, na bet čia.. Žemai lenkiu galvą prieš dailininkę ir norėčiau, kad knygoje tų meno kūrinių būtų dar daugiau. Čia net yra keletas komiksų, kurie šiaip jau manęs visai nežavi (ši knyga - išimtis), bet va apie Sidabrą (apie jį yra išleista komiksų knygelė) daugiau sužinoti norėčiau! Žiū, nebrangiai ir kainuoja..

Žinoma, tai nėra knyga, turinti kažkokių labai gilių poteksčių. Ir pats autorius sakė, kad rašė pramoginės literatūros kūrinį, kurį būtų įdomu skaityti ir nesinorėtų užversti. Ką gi, manau, pavyko tikrai puikiai. Tikiu, kad ne vieną žmogų „Vilko valanda“ sugrąžino prie knygų ar netgi supažindino su jomis. Sunku įsivaizduoti, kaip jausčiausi pati, jei išvis pirmoji gyvenime perskaityta knyga būtų „Vilko valanda“, bet kažkaip atrodo, kad norėčiau paskaityti ir daugiau, pažiūrėti, ar tikrai ir kitos knygos gali būti įdomios, kaip kad žmonės kalba.
Rekomenduoju!
Ir dar. Jeigu šią knygą ekranizuotų - su malonumu žiūrėčiau tą filmą.

2015 m. vasario 23 d., pirmadienis

John Green „Aliaskos beieškant“

Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau skaičiusi knygą iš „Beveik suaugę“ serijos.. :) Kiek pamenu, savo laiku labai skaitydavau tokias ir jos man tikrai labai patiko. Suprantamai nagrinėjančios problemas, kokiomis anuomet dar ne per daug domėjausi, pasakojančios sukrečiančius įvykius.. Kiekvienai knygai - savas laikas. Ir visgi šią pasiėmiau būdama tokio amžiaus, kokio esu dabar, ir vien dėl to, kad autoriaus „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ buvo nuostabi.

Pagrindinis veikėjas Mailzas išvyksta į internatinę mokyklą ieškoti Didžiojo Galbūt. Ten jis sutinka žmones, kurie ir lydi jį per visus nuotykius - kambario draugą Pulkininką, žavingąją Aliaską, tylųjį Takumį ir Larą, kilusią iš Rumunijos. Neilgai trukus Mailzo gyvenimas pradeda suktis apie Aliaską. Ji savyje turi visko, kas žavi paauglį - paslaptingumo, maištingą sielą, seksualumo, o kartais ir nusivylimo viskuo.
Knyga padalinta į dvi dalis: Prieš ir Po. Nes po to jau nebebuvo taip, kaip anksčiau, ir niekada nebebus.

Tiesiai ir greitai.

Tiesą sakant, tai ši knyga, po pirmosios Green'o skaitytos, pasirodė ne tokia įtaigi ir sukrečianti. Nebuvo to VAU, kuris perverstų viską visiškai į kitą pusę. O pabaiga net atrodė pernelyg ištempta. Jau net norėjosi, kad greičiau viskas pasibaigtų, nes vis sukosi ir sukosi tas pats per tą patį.
Bet nebuvo viskas vien tik blogai! Man patiko mintis, kad pagrindinis veikėjas labiausiai mėgsta skaityti žymių žmonių, rašytojų biografijas ir įsimena jų paskutinius žodžius, kuriuos asmenybės pasakė prieš mirtį. Apskritai, nors jaunuoliai ir mėgsta krėsti šunybes, užsiima įvairiais pašaliniais dalykais, tačiau mokslai čia taip pat nepaliekami paskutinėje vietoje. Geras pavyzdys literatūroje. Taip pat buvo ir vietų, kurios tikrai prajuokino - nors dabar jau nė nepamenu, ar sąmojo gerumu, ar žodynu, ar dar kuo.
Beje, knyga tikrai nėra tuščia. Kone viso pasakojimo metu bandoma atsakyti į klausimą, kaip ištrūkti iš šio labirinto. Kaip ištrūkti iš gyvenimo, pabėgti nuo skausmo ir nusivylimų. Ir taip atsargiai vis grįžtama ir grįžtama prie šio klausimo, atsiranda pasvarstymų, ieškoma atsakymų.

Ir visgi, manau, kad čia yra tai, ką ir sakiau - kad daugumą knygų reikia skaityti savo laiku, ir tik labai nedaug yra tokių, kurios tinkamos visiems amžiaus tarpsniams. Galbūt kitaip į ją būčiau žiūrėjusi būdama keturiolikos ar penkiolikos metų. Kitaip pamačiau ir dabar.

2015 m. vasario 10 d., antradienis

Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Vaje. Tokius sąrašus susidariau, tiek pasiryžimų turėjau, o vis tiek tik dabar - praėjus pusantro mėnesio nuo naujųjų metų - perskaičiau pirmąją knygą.. Gėda ir prieš save, ir prieš kitus. Kaip ten bebūtų, metus ir vėl pradedu su Murakami - kitaip jau nevalia :) Knygą gavau dovanų per Kalėdas.

Anksčiau esu skaičiusi tik Murakami rašytus romanus, tad apsakymai buvo iš dalies naujas dalykas, su kuriuo būtinai reikėjo susipažinti.
„Dramblyje“ radau daug širdžiai mielų dalykų. Čia, kaip ir kitose šio rašytojo knygose, realybė smarkiai persipina su nerealiomis fantazijomis. Kas svarbiausia, tai kad ir čia visi tie „nepaaiškinami“ reiškiniai yra taip arti realybės, kad net nesupranti, kas yra kas, kur prasideda sapnai, o kur - tikras veikėjų gyvenimas. Tas mane jau tiek metų stebina, ir vis dar žavi, ir, manau, niekad neatsibos.
Jau nekalbu apie ausis, Vatanabę Noboru (šitas žmogus kartojasi jau kelintame kūrinyje, jei neklystu, ir keletoje apsakymų, bet visur jis yra vis kitas žmogus - koks čia būtų paaiškinimas?), trisdešimtmečius vyrus.. Viskas taip pažįstama, kad skaitydamas jau iškart esi susigyvenęs su kūriniu.

Susipažinimą su Murakami apsakymais taip pat laikau vykusiu. Man patiko tai, kad skaitant apima toks jausmas, lyg skaitytum atskiras knygas, ir taip iš eilės, vieną po kitos. Labai gera taip jaustis, tikrai tikrai, nes paprastai po vienos Murakamiškos knygos pavargstu ir turi praeiti ilgokas laiko tarpas, kol vėl norisi pasiimti jį į rankas. O štai čia - pats tas. Apsakymai yra puiki priemonė tam troškuliui numalšinti. Juose gal netgi daugiau narpliojamų problemų. Arba yra kada apie jas pagalvoti. Na, tarkim: skaitai skaitai romaną, įsisuki į siužetinę liniją ir tik nori sužinoti, kas vyks toliau. O štai su apsakymais kitaip: skaitai ir atpažįsti tas problemas paprastų žmonių gyvenimuose, viskas išdėstyta pasitelkiant daug mažiau žodžių, pabaigi vieną ir stabteli pamąstyti. Ypač įstrigo vienas, apie patyčias, vadinasi „Tyla“. Jei kada turėsit laiko, pasiimkit knygyne šią knygą ir atsiverskit priešpaskutinį apsakymą. Tyliai paskaitykit.

2015 m. sausio 7 d., trečiadienis

Nauji metai - nauji iššūkiai

thelittlefox on Etsy
Taip, aš vis dar gyva. Ir taip, aš vis dar noriu, kad šis tinklaraštis gyvuotų. Kad ir kaip buvau apleidusi.. Mušu sau krūtinėn ir tikrai bjauriuosi tokiu savo apsileidimu, nes iš tikrųjų tai ne tik čia nerašiau, bet ir beveik neskaičiau. Kažkas, matyt, sugedę galvoj buvo.. O dabar, su naujais metais, atėjo ir naujas pasiryžimas, naujas noras perskaityti kuo daugiau.
Jau keletą dienų nieko labiau nenorėjau kaip tik susidaryti sąrašą, pagal kurį galėsiu skaityti ir mėgautis. Tad šiemet pati keliu sau iššūkį - perskaityti knygas iš savo lentynos. Saugumo sumetimais, na, kad per daug nenusivilčiau, jei neperskaityčiau visų dar net nepavartytų knygų, į sąrašėlį įtraukiau tas, kurios jau kažin kiek laiko verkia neskaitomos. Baisu ir pasisakyti, bet net 5 knygos iš to sąrašiuko yra pradėtos skaityti kažkuriuo momentu, kažkuriais metais, žodžiu, kažkada.. Tos 5, kurios gal net pirmiausiai ir bus perskaitytos (gerai, kad pamenu, ką skaičiau, tai nereikės nors nuo pradžių pradėti), yra tokios:
1. Jane Austen „Įtikinėjimas“ (mano mieloji Austen! Guli sau nugrūsta kažkur kuprinėje..)
2. Gregory David Roberts „Šantaramas“ (šita tai išvis, skolinta, su ta mintim, kad ai, vis tiek ji greitai perskaitys. mhm..)
3. Algimantas Čekuolis „Faktai ir šypsenos“ (ponas Algimantas daaaug spartesnis už mane - jis rašo, rašo, o aš perku ir.. neskaitau)
4. George R.R. Martin „A Storm of Swords“ (jau net lietuviškai išleido abi dalis, o aš dar tik ties kokiu dvidešimtu puslapiu užstrigus)
5. Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“ (neturiu visiškai jokio suvokimo, kodėl tokią ploną ir tokią įdomią knygą esu padėjusi su skirtuku kažkur ties viduriu)
Sąraše taip pat puikuojasi ir kitos knygos, kurias, pamaniau, šiemet jau būtinai noriu perskaityt - dabar arba niekada, kaip sakoma! Tai:
1. Edgar Hilsenrath „Nacis kirpėjas“
2. J.K.Rowling „Netikėta vakansija“
3. Jurgis Kunčinas „Tūla“
4. Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“
5. Algimantas Čekuolis „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ (aha, tikiuosi šiemet bent dvi Čekuolio knygas perskaityti, nes jau yra ir nauja išleista, tai man net gėda jau bus ponui Algimantui į akis pažiūrėt per knygų mugę)
6. Aurelijus Zykas „Japonijos spalvos ir skoniai“
7. Vaiva Grainytė „Pekino dienoraščiai“ (apskritai tai norėčiau daugiau kelionių knygų perskaityti, man atrodo, kad niekad nesu to dariusi, na, o kad jau keletą ir pati turiu..)
8. Alessandro Baricco „Triskart aušroje“
9. Richard Bach „Tiltas per amžinybę“ (reikia po truputį pradėti graužti ir Pegaso kolekcijos knygas. Nes dabar jose esančius skirtukus - juosteles graužia tik mano katinas)

Turbūt nereikia nė sakyti, kad neapsiribosiu vien savo lentynomis. Mano miesto bibliotekoje tiek nuostabių knygų, kad nemoku net apipasakoti. Man atrodo, kad vieną dieną nueisiu ten su savo užrašų knygele ir slankiosiu tarp lentynų žymėdamasi, ką reikia perskaityti. Aha, taip ir padarysiu! Viena iš tų knygų, kurią pamačiau per knygų fotosesiją, yra Vladimir Bartol „Alamutas“. O štai kitos, kurias jau įsitraukiau į sąrašėlį, yra tų autorių, kurių nesu nieko skaičiusi, bet labai noriu pabandyti. Čia kaip ir su muzika - kad ir kaip patiktų ta, kurią klausai, bet vis tiek jaučiasi naujovių badas ir reikia karts nuo karto atsinaujinti. Arba skaičiusi tik vieną knygą ir noriu dar.
1. Charles Bukowski „Arklienos kumpis“ (pasitariau su Bukowskio mylėtoja ir ji rekomendavo šią)
2. Jodi Picoult „Nykstantys pavidalai“ (nors pasiskaičiusi apie tas knygas jau labiau linkstu prie „Namų taisyklės“)
3. Anton Čehov „Žmogus futliare“ (rekomendavo blogo skaitytoja FB paskyroje)
4. Orhan Pamuk „Sniegas“ (kai kurių knygų neįmanoma nepaskaityti, kai apie jas tiek kalbama)
5. Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ (o, Murakami.. (širdelė))

Štai mano trumpasis sąrašiukas. Begalinis, nes tikrai pildysis bėgant metams. Bet kadangi labai labai mėgstu sąrašus, tai privalau turėti kažką, kas bent kiek kontroliuotų net tokį dalyką kaip skaitymas.
Taigi taip. Pasiryžimai (ne pasižadėjimai, nes o jeigu nepavyks įgyvendinti..) 2015-iesiems: paglostyti kuo daugiau knygų savo lentynose, susipažinti su naujais autoriais ir naujais žanrais, o svarbiausia, apsisaugoti nuo neskaitadienių.