Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau skaičiusi knygą iš „Beveik suaugę“ serijos.. :) Kiek pamenu, savo laiku labai skaitydavau tokias ir jos man tikrai labai patiko. Suprantamai nagrinėjančios problemas, kokiomis anuomet dar ne per daug domėjausi, pasakojančios sukrečiančius įvykius.. Kiekvienai knygai - savas laikas. Ir visgi šią pasiėmiau būdama tokio amžiaus, kokio esu dabar, ir vien dėl to, kad autoriaus „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ buvo nuostabi.
Pagrindinis veikėjas Mailzas išvyksta į internatinę mokyklą ieškoti Didžiojo Galbūt. Ten jis sutinka žmones, kurie ir lydi jį per visus nuotykius - kambario draugą Pulkininką, žavingąją Aliaską, tylųjį Takumį ir Larą, kilusią iš Rumunijos. Neilgai trukus Mailzo gyvenimas pradeda suktis apie Aliaską. Ji savyje turi visko, kas žavi paauglį - paslaptingumo, maištingą sielą, seksualumo, o kartais ir nusivylimo viskuo.
Knyga padalinta į dvi dalis: Prieš ir Po. Nes po to jau nebebuvo taip, kaip anksčiau, ir niekada nebebus.
Tiesiai ir greitai.
Tiesą sakant, tai ši knyga, po pirmosios Green'o skaitytos, pasirodė ne tokia įtaigi ir sukrečianti. Nebuvo to VAU, kuris perverstų viską visiškai į kitą pusę. O pabaiga net atrodė pernelyg ištempta. Jau net norėjosi, kad greičiau viskas pasibaigtų, nes vis sukosi ir sukosi tas pats per tą patį.
Bet nebuvo viskas vien tik blogai! Man patiko mintis, kad pagrindinis veikėjas labiausiai mėgsta skaityti žymių žmonių, rašytojų biografijas ir įsimena jų paskutinius žodžius, kuriuos asmenybės pasakė prieš mirtį. Apskritai, nors jaunuoliai ir mėgsta krėsti šunybes, užsiima įvairiais pašaliniais dalykais, tačiau mokslai čia taip pat nepaliekami paskutinėje vietoje. Geras pavyzdys literatūroje. Taip pat buvo ir vietų, kurios tikrai prajuokino - nors dabar jau nė nepamenu, ar sąmojo gerumu, ar žodynu, ar dar kuo.
Beje, knyga tikrai nėra tuščia. Kone viso pasakojimo metu bandoma atsakyti į klausimą, kaip ištrūkti iš šio labirinto. Kaip ištrūkti iš gyvenimo, pabėgti nuo skausmo ir nusivylimų. Ir taip atsargiai vis grįžtama ir grįžtama prie šio klausimo, atsiranda pasvarstymų, ieškoma atsakymų.
Ir visgi, manau, kad čia yra tai, ką ir sakiau - kad daugumą knygų reikia skaityti savo laiku, ir tik labai nedaug yra tokių, kurios tinkamos visiems amžiaus tarpsniams. Galbūt kitaip į ją būčiau žiūrėjusi būdama keturiolikos ar penkiolikos metų. Kitaip pamačiau ir dabar.
1 komentaras:
pamenu, kaip man patikdavo šitos knygos. žinodavau, kad rasiu maištavimo simbolių (šiaip jau buvau labai rami panelė, matyt todėl ir trūko tų prieskonių). ko gero skaitant dabar jausčiau tą patį ką tu ir minėjai.:) Bet kokiu atveju, ačiū už įrašą. labai patiko :)
Rašyti komentarą