2015 m. spalio 24 d., šeštadienis

Emma Donoghue „Kambarys“

Na.. Sėdžiu štai ir galvoju, ar dar bemokėčiau papasakoti apie knygą, kurią perskaičiau, daugiau nei dviem sakiniais. Taip seniai tai dariau čia, Ypatumuose, kad jau galiu būti praradusi visus įgūdžius, žinot, kaip būna su tais, kurių nenaudoji gyvenime..

Knygą „Kambarys“ norėjau perskaityti jau nuo tada, kai ji atsirado - tam prireikė 4 metų, valio. Ir štai prieš porą savaičių užėjusi į knygyną pamačiau, kad šiai yra labai gera akcija. Negalėjau palikti jos liūdėti lentynoje, turbūt dėl to savo knygų pirkimo sutrikimo :) Šiaip jau knygą būčiau perskaičiusi per vieną/dvi dienas, bet kadangi skaitydavau tik darbe, tai užtrukau ilgiau. Gal ir gerai, nes galėjau ilgiau pasimėgauti.

Istorija nėra visiškai negirdėta - ją tikrai žino tie, kurie prieš kiek daugiau nei 7 metus žiūrėjo žinias ar sekė spaudą. Būtent 2008-aisiais (jau vajė, kaip seniai) pasirodė pribloškianti naujiena - austras Josef Fritzl net 24 (!!!) metus rūsyje kalino savo dukterį, ją prievartavo ir kitaip skriaudė. Tiek tada, tiek dabar tai man atrodo protu nesuvokiamas dalykas: kokių psichinių sutrikimų turi turėti, kaip mąstyti, kad taip elgtumeisi. Tai štai, rašytoja Emma Donoghue pasiskolino pagrindinę istoriją kaip siužetą savo knygai ir sukūrė Kambarį.
Kambaryje gyvena penkiametis Džekas ir jo Mama. Kiekvieną vakarą Džekas eina gulti į Spintą, nes tada ateina Senasis Nikas. Kiekvieną sekmadienį jie gali gauti dovaną - tik vieną daiktą, kurio jiems labiausiai reikia. Kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, Džekas ir Mama daro Šaukimą, kuomet stovi po Stoglangiu ir šaukia kiek tik jėgos leidžia. Džekui Kambarys - visas gyvenimas, jis neįsivaizduoja, kad gali egzistuoti ir kitoks pasaulis. Mamai Kambarys - kalėjimas.

Knygoje viskas pasakojama Džeko akimis. Skaityti nesudėtinga, kalba lengva ir labai gerai sustiprina įspūdį. Man labai patiko toks pasirinktas pasakojimo būdas. Tuomet pasakojimas neatrodo toks šiurpus. Žinoma, užtenka įsijungti bent dalį smegenų ir supranti, kad visgi tame yra daug liūdesio. Vaiko, kurio vaikystė prabėgusi kelių kvadratinių metrų rūsyje, galvojančio, kad už Kambario yra tiesiog Erdvė, kurioje viskas skrieja ratu, kad jis ir Mama yra tikri, o tai, ką mato televizoriuje - išgalvota, tiesiog neįmanoma negailėti. Ir vis dėlto, išradingos Mamos dėka Džekas yra labai protingas berniukas, mokantis sudėtingų žodžių, skaičiuojantis be klaidų, ir pakankamai savarankiškas. Visoje knygoje be galo žavėjo būtent tas Mamos išradingumas, kuomet iš pačių minimaliausių išteklių ji sugebėjo sukurti Džekui kiek įmanoma įvairiapusiškesnę aplinką gyventi, sugalvoti įvairiausių žaidimų. Ir net per knygos puslapius smelkiasi ta meilė, kuria ji apgaubusi savo vaiką.
Pirmą knygos pusę, kurioje pasakojama apie Džeko ir Mamos gyvenimą Kambaryje, skaičiau kaip eilinis skaitytojas - tiesiog skaičiau ir baisėjausi/liūdėjau/juokiausi kartu. Antrojoje pusėje pasakojama apie jų dviejų gyvenimą po Pabėgimo. Štai čia jau įsijungė mano specialybinė smegenų dalis. Buvo be galo įdomu skaityti apie tai, kiek jutimų vaikas buvo praradęs tokioje ribotoje aplinkoje. Pavyzdžiui, toks elementarus dalykas kaip batai. Kambaryje Džekui jų tikrai nereikėjo, o pasaulyje jie kėlė jam daug nepatogumų. Labai norėjau paskaityti daugiau apie tai, kokius metodus daktaras Klėjus taikė, norėdamas padėti berniukui prisitaikyti supančioje aplinkoje, bet, žinoma, knygoje daug apie juos neužsimenama, gal tik poroje vietų. Kita vertus, mažasis Džekas, per pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus gavęs minimalų kiekį dirgiklių, yra labai pastabus. Kiekviena jo pastebėta detalė yra svarbi ir kiekvienam iš mūsų, į jas tikrai verta atkreipti dėmesį.

Be to, aš visur žiūriu į vaikus ir man atrodo, kad suaugusieji jų nemėgsta, net tėvai nemėgsta Jie vadina vaikus žaviais ir protingais, jie liepia kartoti tą patį veiksmą, kad galėtų juos nufotografuoti, bet nenori su jais žaisti, mieliau geria kavą ir kalbasi su kitais suaugusiaisiais. Kartais koks nors mažas vaikas verkia, o jo Mama net negirdi.

Labai tikiuosi, kad jei dar neskaitėte, tai paskaitysite. Knyga tikrai verta dėmesio. Kaip jau sakiau, ją lengva skaityti ir dėl kalbos lengvumo, stiliaus, ir dėl pačios istorijos - vis norisi sužinoti, kas vyks toliau, kaip vienas ar kitas dalykas paveiks veikėjus. Rekomenduoju.