John Green „Aliaskos beieškant“

Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau skaičiusi knygą iš „Beveik suaugę“ serijos.. :) Kiek pamenu, savo laiku labai skaitydavau tokias ir jos man tikrai labai patiko. Suprantamai nagrinėjančios problemas, kokiomis anuomet dar ne per daug domėjausi, pasakojančios sukrečiančius įvykius.. Kiekvienai knygai - savas laikas. Ir visgi šią pasiėmiau būdama tokio amžiaus, kokio esu dabar, ir vien dėl to, kad autoriaus „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ buvo nuostabi.

Pagrindinis veikėjas Mailzas išvyksta į internatinę mokyklą ieškoti Didžiojo Galbūt. Ten jis sutinka žmones, kurie ir lydi jį per visus nuotykius - kambario draugą Pulkininką, žavingąją Aliaską, tylųjį Takumį ir Larą, kilusią iš Rumunijos. Neilgai trukus Mailzo gyvenimas pradeda suktis apie Aliaską. Ji savyje turi visko, kas žavi paauglį - paslaptingumo, maištingą sielą, seksualumo, o kartais ir nusivylimo viskuo.

Knyga padalinta į dvi dalis: Prieš ir Po. Nes po to jau nebebuvo taip, kaip anksčiau, ir niekada nebebus.

Tiesiai ir greitai.

Tiesą sakant, tai ši knyga, po pirmosios Green'o skaitytos, pasirodė ne tokia įtaigi ir sukrečianti. Nebuvo to VAU, kuris perverstų viską visiškai į kitą pusę. O pabaiga net atrodė pernelyg ištempta. Jau net norėjosi, kad greičiau viskas pasibaigtų, nes vis sukosi ir sukosi tas pats per tą patį.

Bet nebuvo viskas vien tik blogai! Man patiko mintis, kad pagrindinis veikėjas labiausiai mėgsta skaityti žymių žmonių, rašytojų biografijas ir įsimena jų paskutinius žodžius, kuriuos asmenybės pasakė prieš mirtį. Apskritai, nors jaunuoliai ir mėgsta krėsti šunybes, užsiima įvairiais pašaliniais dalykais, tačiau mokslai čia taip pat nepaliekami paskutinėje vietoje. Geras pavyzdys literatūroje. Taip pat buvo ir vietų, kurios tikrai prajuokino - nors dabar jau nė nepamenu, ar sąmojo gerumu, ar žodynu, ar dar kuo.

Beje, knyga tikrai nėra tuščia. Kone viso pasakojimo metu bandoma atsakyti į klausimą, kaip ištrūkti iš šio labirinto. Kaip ištrūkti iš gyvenimo, pabėgti nuo skausmo ir nusivylimų. Ir taip atsargiai vis grįžtama ir grįžtama prie šio klausimo, atsiranda pasvarstymų, ieškoma atsakymų.

Ir visgi, manau, kad čia yra tai, ką ir sakiau - kad daugumą knygų reikia skaityti savo laiku, ir tik labai nedaug yra tokių, kurios tinkamos visiems amžiaus tarpsniams. Galbūt kitaip į ją būčiau žiūrėjusi būdama keturiolikos ar penkiolikos metų. Kitaip pamačiau ir dabar.

Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Vaje. Tokius sąrašus susidariau, tiek pasiryžimų turėjau, o vis tiek tik dabar - praėjus pusantro mėnesio nuo naujųjų metų - perskaičiau pirmąją knygą.. Gėda ir prieš save, ir prieš kitus. Kaip ten bebūtų, metus ir vėl pradedu su Murakami - kitaip jau nevalia :) Knygą gavau dovanų per Kalėdas.

Anksčiau esu skaičiusi tik Murakami rašytus romanus, tad apsakymai buvo iš dalies naujas dalykas, su kuriuo būtinai reikėjo susipažinti.

„Dramblyje“ radau daug širdžiai mielų dalykų. Čia, kaip ir kitose šio rašytojo knygose, realybė smarkiai persipina su nerealiomis fantazijomis. Kas svarbiausia, tai kad ir čia visi tie „nepaaiškinami“ reiškiniai yra taip arti realybės, kad net nesupranti, kas yra kas, kur prasideda sapnai, o kur - tikras veikėjų gyvenimas. Tas mane jau tiek metų stebina, ir vis dar žavi, ir, manau, niekad neatsibos.

Jau nekalbu apie ausis, Vatanabę Noboru (šitas žmogus kartojasi jau kelintame kūrinyje, jei neklystu, ir keletoje apsakymų, bet visur jis yra vis kitas žmogus - koks čia būtų paaiškinimas?), trisdešimtmečius vyrus.. Viskas taip pažįstama, kad skaitydamas jau iškart esi susigyvenęs su kūriniu.

Susipažinimą su Murakami apsakymais taip pat laikau vykusiu. Man patiko tai, kad skaitant apima toks jausmas, lyg skaitytum atskiras knygas, ir taip iš eilės, vieną po kitos. Labai gera taip jaustis, tikrai tikrai, nes paprastai po vienos Murakamiškos knygos pavargstu ir turi praeiti ilgokas laiko tarpas, kol vėl norisi pasiimti jį į rankas. O štai čia - pats tas. Apsakymai yra puiki priemonė tam troškuliui numalšinti. Juose gal netgi daugiau narpliojamų problemų. Arba yra kada apie jas pagalvoti. Na, tarkim: skaitai skaitai romaną, įsisuki į siužetinę liniją ir tik nori sužinoti, kas vyks toliau. O štai su apsakymais kitaip: skaitai ir atpažįsti tas problemas paprastų žmonių gyvenimuose, viskas išdėstyta pasitelkiant daug mažiau žodžių, pabaigi vieną ir stabteli pamąstyti. Ypač įstrigo vienas, apie patyčias, vadinasi „Tyla“. Jei kada turėsit laiko, pasiimkit knygyne šią knygą ir atsiverskit priešpaskutinį apsakymą. Tyliai paskaitykit.