2016 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Mario Vargas Llosa „Bjaurios mergiotės išdaigos“

Prisiminiau savo šių metų iššūkį ir dar prieš mėnesį pasiėmiau knygą iš bibliotekos (hehe), nes namie neturėjau nieko, ką būtų parašę Pietų Amerikos autoriai. Prieš tai pasinaudojau paieška ir nusprendžiau, kad būtent Llosa bus puikus autorius skaitymui, nes, be mano vienintelio kriterijaus (tautybės), jis 2010 m. dar ir gavo Nobelio premiją. Žodžiu, rimtas dėdė :)

Knygoje pasakojama vieno žmogaus, peruiečio Rikardo Somokursijaus, meilės istorija, trunkanti daugiau nei 50 metų. Būdamas dar vaikas jis įsimyli mergaitę, kuri bėgant metams tampa jo laime ir nelaime. Jų istorija su ilgomis pertraukomis tęsiasi visą gyvenimą ir rutuliojasi svarbių pasaulio įvykių kontekste: Kubos revoliucija, gerilja Anduose, neramumai 7-to dešimtmečio Paryžiuje, „Bitlų“ ir popkultūros iškilimas Londone bei komunizmo griūtis.

Būtent tai man šioje knygoje patiko - daugiakultūriškumas ir vis besikeičianti aplinka. Istorijos faktų nėra pergrūsta, o aprašyti jie saikingai, tiek, kiek reikia bendram vaizdui susidaryti. Bet pagalvojau, kad jei būtų kuriamas filmas, tai įdomu būtų jį žiūrėti tiek dėl skirtingų šalių, kuriose vyksta veiksmas, tiek dėl pokyčių, vykusių per tuos 50 metų.
Šiaip jau knyga skaitėsi gana lengvai. Skyriai ilgi, kiekvienas - vis kitam Rikardo gyvenimo etapui, taip ir norisi sužinoti, kas toliau. Skaitytojas gali čia rasti ir daug aistros, ir ne ką mažiau beviltiškumo ar tyro džiaugsmo. O aš vis gailėjau pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, paskui jau pagailo ir tos bjaurios mergiotės. Knygoje daug kartų skaudžiai parodoma, kad pinigai išsvajotos laimės nesuteikia. Gali turėti jų kiek tik nori, bet laimingas gali būti tik tada, kai esi mylimas ir pats myli kitą. O puikybė, išdidumas, abejingumas ir „lipimas kitiems per galvas“ irgi su meile neturi nieko bendro. Vis pasvarstau, kad būna juk taip ir realybėje, ne tik knygose ar filmuose. Kai noras mylėti nugali bet kokį sveiką protą, o galva atsisako mąstyti. Kai žinai, kad kiekvieną kartą išsiskyrimas smogs su vis didesne jėga, darai viską, kad tik jį atitolintum, bet vis tiek visada jis būna netikėtas. Ir naikinantis.

Visgi buvo vienas dalykas, kuris man labai nepatiko. Tai - pavadinimas. Skamba kaip koks pigus skaitalas, visą laiką norėjau jį pakeisti. Net ir tai, kad knygoje labai dažnai buvo naudojamas pasakymas „bjauri mergiotė“, mane šiek tiek erzino. Niekaip nepripratau iki pat pabaigos.

Rekomenduočiau šią knygą, jei esate pasiilgę jausmų, bet nenorite per daug apkrauti savo galvos. Ir vis dėlto tai nėra pigus rašinėlis, o aš pati ateity visai norėčiau paskaityti dar Llosa knygų :)