2017 m. kovo 17 d., penktadienis

Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Pasidaviau ir aš masiniams šios knygos skaitymams. Prieš tai, kaip niekada, prisiskaičiau ir atsiliepimų, kurie buvo ganėtinai prieštaringi. Daug kas rašė, kad norėjosi knygą mesti po pirmų 50 ar 80 puslapių. Tai jau buvau truputį ir išsigandusi, kad kaip čia reikės kankintis ir skaitytis. Chaa! Nieko panašaus!

Norint pasakyti, apie ką ši knyga, tai padaryti būtų labai sunku. Apie gyvenimą, apie žmones, apie santuoką ir apie santykius, bet nieko konkretaus. Kūrinio centre - Lotas ir Matilda. Du beprotiškai įsimylėję jaunuoliai, kurių bendra istorija trunka 24-erius metus.

Knyga suskirstyta į dvi dalis - Moiros (likimo ir mirties deivės, prižiūrinčios kiekvienos būtybės gyvenimo siūlą) ir Furijos (keršytojos). Moirose didesnis dėmesys skiriamas Loto istorijai - nuo gimimo, su visais gyvenimo pakilimais ir nuopoliais, su šlovės ir beviltiškumo valandomis. Viską pasakojantis visa matantis pasakotojas iš Loto perspektyvos kalba ir apie santuoką su Matilda. Furijose artimiau susipažįstame su Matilda, jos vaikyste ir žvelgiame į santuoką bei kylančius jausmus iš moters pusės. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, antroji knygos dalis yra gerokai juodesnė nei pirmoji.

Tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos.

Visi knygos veikėjai (net ir epizodiškai tepasirodantys) sukurti labai įtaigiai. Keičiantis pasakojimui vis iš naujo pamėgsti, pradedi nekęsti ir vėl juos pamilsti. Žinoma, daugiausiai dėmesio skiriama Lotui ir Matildai. Lotas - charizmatiška asmenybė, visuose besistengiantis išvysti tik geruosius bruožus, tačiau pilnas puikybės ir tuštybės. Matilda - santūri, atsidavusi savo vyrui, tačiau kartais gąsdinanti ir kupina tamsos. Be galo įdomu stebėti (na, nes skaitant prieš akis kaip niekad gyvai iškyla visi vaizdiniai), kaip keičiasi žmonės, kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose. Viskas yra be galo gyvenimiška (gal tik kartais kiek perspausta), turbūt dėl to taip tikra. Šiuos du žmones supantys draugai ir artimieji sukuria pilnumos vaizdą ir net nėra vietos abejonei, kad čia išgalvota istorija.
Bent jau man tikrai nesinorėjo visko mesti po tų kelių perskaitytų puslapių. Rodos, pasakojimas yra pakankamai lėtas, pasakojami ne per daug įmantrūs dalykai, bet taip nesuvokiamai įtraukia ir nepaleidžia. Vienintelė kankynė buvo žinojimas, kad ta knyga visgi baigsis. Kalba graži, nors akis ir badė į antrojoje knygos pusėje pradėjusios rastis rašybos klaidos. Istorija, dėliojama gabalėliais, pamažu susilipina į viena.  Tikrai, neįtikėtina, kaip įvairūs gyvenimo įvykiai lemia ateities pasirinkimus. Taip ir matau, kaip moiros sėdi kokiame nors sode ir vynioja siūlą, kuris kartais susinarplioja, vėl tampa gražus lygus, o kažkada netikėtai nutrūksta...

Rekomenduoju vienareikšmiškai. Tai knyga apie žmogų ir jo esybę, ko gero, plačiausia prasme, kokią galima įsivaizduoti.

2017 m. kovo 11 d., šeštadienis

Gina Viliūnė „Magdalė, smuklės merga“

Jau kurį laiką galvoje sukosi mintis, kad būtinai privalau perskaityti šią knygą. Va taip tiesiog privalau ir gana. Tai nupirkau  ją dovanų ir... perskaičiau pati :D Gal ir negražu taip daryti, bet nesusiturėjau.

Tai - pirmasis perskaitytas šios autorės romanas. Jo įvykiai vyksta viduramžių Vilniuje. Prieš sostinę rezgamas sąmokslas, mieste prasiautė maras ir gaisrai, dedasi kiti negeri dalykai. Tuo metu šalį valdo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas. O veiksmo centre vienaip ar kitaip atsiranda Užupio smuklės kekšė Magdalė.

Paprastai prieš imdama knygą į rankas stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių. Bet kažkodėl šįkart daug tikėjausi ir šiek tiek nusivyliau. Net nežinau, kuo - knyga man visai patiko. Galbūt reikėjo tarp skaitymų nedaryti ilgų pertraukų, nes šiaip jau pasakojimas skaitosi lengvai ir greitai. Vienas ar du prisėdimai ir baigta. Na, bet yra kaip yra.
Įdomu, kad romane sutinkame daug veikėjų puikiai pažįstamomis pavardėmis. Sutikime, dažnam mokyklos suole Lietuvos istorija buvo ne pati įdomiausia tema. Džiugu, kad autorė pateikia faktų, įvyniotų į patrauklų viršelį - galbūt kam nors tai bus pirmas žingsnis domėjimosi link. Dėl daugybės tai atsirandančių, tai pradingstančių veikėjų galime susidėlioti gana aiškų ir gyvą tuometinio miesto paveikslą. Sužinome apie to meto mediciną, žmonių požiūrį vieni į kitus, magiją ir burtus, net apie elementarų stalo etiketą. Nežinau kodėl, bet man tikrai anksčiau nebuvo stuktelėję, kad XVI a. didikai prie stalų vis dar valgė maistą pirštais, o į šakutes žiūrėjo kaip į vakarų ponų išmislą. Dabar jau žinosiu :)
Apskritai romanas labai gyvas. Įvykių vyksta daug, jie veja vienas kitą, yra ir netikėtų siužeto posūkių, o pabaigoje visi dėmenys gražiai susilipdo į vieną visumą. Taip pat prie to tikrumo prisidėjo kalba. Skaitai ir įsivaizduoji, kad seniau žmonės taip ir kalbėjo - sakinių struktūra bei žodynas tikrai ne tokie, kaip kitose knygose.

Manau, verta perskaityti, norint susipažinti su šiuolaikinių lietuvių autorių kūryba. Detektyvų mylėtojams gal ir bus nelabai, bet norintiems lengvai prisiliesti prie tuometinio sostinės gyvenimo tikrai turėtų patikti.