Simon Beckett „Stone Bruises“

Nedažnai skaitau knygas anglų kalba, bet manau, kad galėčiau ir dažniau. Jei tik jos visos tokios, kaip ši. Skaitymo tempas, pasirodo, panašus, kaip ir lietuviškų knygų. Panašus, nes lietuviškai šią knygą būčiau surijusi per vieną dieną. Dabar užtrukau beveik tris (skaitant ne nuo ryto iki vakaro).

Su autoriumi jau buvau pažįstama iš jo detektyvų serijos apie Deividą Hanterį. Gaila, bet Lietuvos skaitytojams daugiau gimtąja kalba Becketto knygų ir nėra. Tuos detektyvus aš tikrai garbinu ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt. O dabar - apie šią.

Šonas nuo kažko bėga. Jis atsiduria Prancūzijoje, kur pakelėje palieka savo automobilį, pasiima kuprinę su daiktais ir tranzuoja. Deja, eidamas per mišką jis baisiai susižeidžia. Ten jį ir randa seserys, gyvenančios atokiame ūkyje su savo tėvu. Ten jis išgydomas, padeda remontuoti namus. Žodžiu, kuo ilgiau ten gyvena, tuo įtartinesnė tampa aplinka. Jis supranta, kad tai yra tobula vieta slėptis, tačiau kartu ir tobula vieta mirti.

Taip, ši knyga yra keista. Joje praktiškai nieko nevyksta, bet nesinori tos knygos užversti, norisi žinoti, o kas toliau. Man patiko, kad viskas čia kuriama detalėmis, o ne kažkokiais įmantriais siužeto vingiais, daugybe veikėjų ar pan. Taip ir jaučiasi ta kepinanti Prancūzijos saulė, sunkiai pakeliama tvankuma ir karštis - neįtikėtina, bet būtent tai kelia įtampą verčiant puslapį po puslapio. Dar vienas ypatumas - paslaptingi charakteriai. Ilgą laiką apie juos nežinome praktiškai nieko, daugiau atskleidžiama labai pamažu. Daugiausia, žinoma, pristatomas pagrindinis veikėjas Šonas - jo priešistorė, kaip ir kodėl britas atsidūrė Prancūzijoje. O štai apie paklaikusį ūkio savininką, jo emocijų neišduodančią dukrą Matildą ir ne itin nuoširdžią, galinčią pakenkti jaunesniąją dukterį Gretchen nežinome beveik nieko iki pat paskutinių skyrių.

Taip pat patiko, kad jau nuo pirmųjų eilučių sukuriama paslaptis. Šonas bėga, tačiau nežinome nei kodėl, nei nuo ko. Priešingai nei kituose skaitytuose detektyvuose (kad ir to paties Becketto), kur jau pradžioje sužinome kas nužudytas ir pradedame ieškoti įtariamųjų, čia apskritai nežinome, ar įvyko kas nors tokio. Viskas paremta tik įtarimais ir spėliojimais - skaitytojas laikomas nežinioje ir tiesiog plukdomas kartu pasroviui. 

Under the skin we're all still animals.

Rekomenduoju. Kadangi nesitikiu, kad kada nors ji bus išleista lietuvių kalba, tai siūlau perskaityti angliškai - tikrai nesudėtinga ir netrukdo įsijausti. Bent jau aš tai tikrai įsijaučiau, nes vis dar neišeina iš galvos.

Juan Pablo Escobar „Pablas Eskobaras - mano tėvas“

Apie garsųjį Eskobarą žinojau labai nedaug, turėjau tik tas pačias pagrindines žinias: Kolumbijos narkobaronas, nesuvokiamai turtingas ir žiaurus. Daugiau tiesiog nesidomėjau. Vis dėlto, gal ir gerai, nes ši knyga, parašyta paties Eskobaro sūnaus, yra tikra ir nepagražinta nusikaltėlio gyvenimo kronika. Tikiu, kad jokia žiniasklaida ar kitų parašytos knygos negali tiksliau nupasakoti viso to, kas vyko kitame pasaulio kampelyje palyginti ne taip ir seniai.

Visa istorija pradedama pasakoti nuo tada, kai yra praėjusios kelios dienos po Pablo Eskobaro žūties. Įvykiai įtempti, Eskobaro šeima įvaryta į kampą. Ir tik maždaug nuo 100-ojo puslapio pradedame pažindintis su pačiu Pablu - koks jis buvo, kodėl ir kaip tapo tuo, kuo tapo, kokią įtaką darė šaliai ir pasauliui.

Visa istorija papasakota paprastu stiliumi, taip, kaip bet kuris iš jūsų pasakotų įvykius iš savo gyvenimo draugui ar pažįstamam. Tai prideda savotiško žavesio - Chuanas Pablas tampa tavo draugu ir lydi per visą istoriją, į faktus įterpdamas savo pamąstymus ir jausmus. Taip pat čia daug šeimos nuotraukų, laiškų kopijų. Taip, knygoje yra be galo daug vardų ir pavadinimų, viskas truputį maišosi, tačiau taip susipažįstame su tolimos šalies teisinėmis struktūromis, politika ir apskritai visa situacija, kurioje lemta atsirasti tokiems žmonėms kaip Pablas Eskobaras. Žiauriam ir neturinčiam jokių ribų, bet tuo pačiu ir padedančiu vargingiausiai gyvenantiems.

Knygoje atskleista ir geroji jo pusė - tai mylintis tėvas ir šeimos žmogus. Kad ir kaip ten bebūtų, savo žmonos ir vaikų saugumu bei gerbūviu jis pasirūpindavo pirmiausiai. Kartu švenčiamos šventės, net slapstymasis vėlesniais metais vyko kartu. Visgi man tikrai labai sunku suprasti, kaip įmanoma gyventi nuolatinėje baimėje ir pavojuje, kad tave bet kurią akimirką gali nugalabyti tėvo priešai - būtent taip ir gyveno patys artimiausi Pablo žmonės.

Pabaigoje yra trumpa autoriaus padėka: „Savo tėvui, kuris parodė, kuriuo keliu neiti.“ Ir iš to, kokį įspūdį susidariau skaitydama (kadangi Chuanas Pablas nemažai dėmesio skiria ir savo gyvenimo aprašymui), galiu spręsti, kad jis tikrai yra visai kitoks žmogus nei tėvas, nors tuo pačiu ir labai panašus į jį.

Noriu užauginti savo vaikus gerais žmonėmis. Didžiausia vertybė, kurią jiems perduosiu, bus noras per gyvenimą eiti taikos keliu.