2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Ši knyga - puikus įrodymas, kad ne visi bestseleriai yra nieko verti. Tokią knygą verta turėti savo asmeninėje bibliotekoje, karts nuo karto perskaityti ir viską permąstyti.

Paul Kalanithi - gydytojas neurochirurgas bei rašytojas. Pasiekęs karjeros aukštumų vos 36-erių, Paul prieš akis laiko kompiuterinės tomografijos nuotrauką, kurioje mato daugybę auglių plaučiuose, sunykusią kepenų skiltį, žodžiu, vėžį su metastazėmis. Deja, nuotrauka ne paciento, o jo paties. Žinodamas, kad tokiems ligoniams nėra jokių šansų, Paul dalinasi su mumis, skaitytojais, savo kelione per gyvenimą, ligą ir gydytojo virsmą pacientu.

Tai meistriškai parašyta knyga. Jau nuo pat pradžių (pf, tai netgi parašyta galiniame viršelyje) aišku, kad nėra jokios vilties, bet kartu čia jos sudėta velniškai daug. Stebina žmoguje slypinti jėga, su kuria jis kabinasi į gyvenimą, kai net pačiose prasčiausiose situacijose sugebama įžvelgti prasmę. Tai galėtų būti puikus vadovėlis kiekvienam iš mūsų, kuomet norisi paverkšlenti dėl skaudančių kojų ar pavargusios nugaros. Perskaitai - ir vėl sugrįžti į realybę, kur žmonės kasdien kaunasi dėl savo gyvybės.

Kadaise supratau, kad Darwinas ir Nietzsche sutarė dėl vieno dalyko: svarbiausia organizmo savybė yra kova.

Kaip epiloge rašo Paul žmona Lucy, didžiąją savo gyvenimo dalį Paul ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi prasmingai. Filosofiškai žvelgdamas į santykius su žmonėmis, manau, tą atsakymą jis atrado ir dėl to gali ramiai ilsėtis. Puslapis po puslapio Paul moko savo skaitytojus drąsiai pasitikti mirtį, lyg tai būtų tik dar viena stotelė ilgame žmogaus kelyje. Tai galėtų būti ir mokomoji knyga, kaip medikams bendrauti su savo pacientais. Ir man pačiai reikėtų daug ko pasimokyti.

Mirtis - vienkartinis įvykis, bet gyventi su nepagydoma liga - tai procesas.

Keista rankose laikyti žmogaus, kuris dar visai neseniai buvo toks gyvas, kūrinį. Tas suvokimas knygos pabaigoje smogia taip stipriai, kad negali neverkti. Paul pats sau sukūrė tobulą paminklą, kurį asmeniškai palietė ir apmąstė milijonai žmonių. Be galo gerbiu tokius žmones, kurie, nors dar visai neseniai nežinojai, kad apskritai egzistavo, staiga taip įsirėžia atmintin ir palieka po savęs pėdsaką ilgam.

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Tove Jansson „Troliai Mumiai. Mažieji troliai ir didysis potvynis“

Kartais labai naudinga paskaityti vaikiškas knygeles. Pavyzdžiui, Mumiais žaviuosi jau n metų, bet nesu niekada skaičiusi (gėda pelėda). Prisimenu, kad būdama maža tikrai pirkdavau (o gal prenumeruodavom?) žurnaliuką apie juos, gal ir filmuką žiūrėdavau. Man Mumiai - labai mieli personažai, tokie gerumo įsikūnijimai, ir nors tokia, kaip nupiešta, forma nelaksto aplink mus, bet norisi tikėti, kad įvairių Mumių bei kitų šių pasakų veikėjų, gyvena kiekviename iš mūsų.

Tai - pirmoji Jansson knyga apie trolius Mumius, parašyta dar 1938-aisiais metais (!). Joje Muminukas su mama keliauja ieškoti tėčio, kuris, vedamas nuotykių troškimo, kažkur seniai pradingęs. Beieškodami tėčio jie atranda Mumių slėnį.

Knygelė parašyta visiškai paprastai, tinkama vaikams, ir yra tokia plona, kad skaitydama užtrukau 20-30 minučių. Ji gausiai iliustruota pačios autorės piešiniais, tad galime puikiai matyti savo herojus, taip pat jų pakeleivius (Tulipą bei mažąjį padarėlį). Čia jau užsimenama ir apie hatifnatus, o šitie tai jau tikrai gyvena mumyse, nereikia nė trolių pasaulio (tai tokie nekalbantys, negirdintys ir prastai matantys padarai). Taip pat sužinome, kad Mumiai šiaip jau yra sėslūs, gyvena už krosnių, bet Muminuko tėtis toks nebuvo, jam vis rūpėjo kraustytis iš vienos vietos į kitą, dėl to Muminukas su mama ir turėjo leistis į pavojų kupiną kelionę.
Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad visgi yra tokių knygų, kurias galima skaityti bet kokiais amžiaus tarpsniais - čia jau turbūt rašytojo talentas papasakoti istoriją taip, kad ji būtų įdomi ir penkiamečiui, ir keturiasdešimtmečiui. Kiekvienas iš tokių, rodos, paprastų knygų, pasiimame tai, ko mums tuo metu reikia - vaikui galbūt reikėjo tik dar vienos pasakos apie įdomias ir nematytas būtybes, o štai suaugęs panoro savyje atkapstyti hatifnatą ir pasistengti, kad jis niekad neišlįstų į dienos šviesą. Kiekvienam savaip.

Dabar labai norisi perskaityti ir kitas knygeles apie Mumius, ir pasinerti į stebuklingą pasaulėlį bei pasisemti jų išimties.