2018 m. sausio 25 d., ketvirtadienis

John Williams „Stouneris“

Kai tik pasirodė, „Stouneris“ buvo pristatinėjama kaip antram gyvenimui prikelta knyga, visi ją skaitė ir visiems ji patiko. Nusipirkau anuomet ir aš, ir, kaip visada, perskaičiau tik po kelerių metų.

Viljamas Stouneris - žmogus, užaugęs kaime, kol vieną dieną tėvai išsiunčia jį mokytis į universitetą žemdirbystės mokslų. Vis dėlto jis, susižavėjęs literatūra, pasuka į kitą kryptį. Knygoje skaitome tiesiog apie paprasto žmogaus paprastą gyvenimą, tačiau kiek daug visko juo papasakojama.

Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas.

Tai liūdna knyga, su kartais nušvintančiais vilties žiburėliais. Be jokio skubėjimo, be kažkokių įmantrių įvykių čia pasakojamas gyvenimas. Atrodo, na negali gi toks pats paprasčiausias pasakojimas būti toks įdomus, kad visi taip girtų. O skaityti yra labai lengva, matyt, dėl malonaus vertimo. Ir dėl apskritai tokios poetiškos kalbos. Filosofiniai, egzistenciniai pamąstymai nė kiek nevargina, o tiesiog taip pat ramiai įsipaišo į bendrą knygos ritmą.
Pagrindinis herojus tikrai labai įdomus personažas. Dėstytojas, atsidavęs savo disciplinai, vedęs vyras, tėtis, draugas, tačiau širdyje - vienišas, iki skausmo vienišas. Ta vienatvė visais būdais smelkiasi iš knygos puslapių ir ją gali kone apčiuopti. Manau, būtent tai man sukliudė susidaryti jo veido vaizdinį. Skaitydama susidariau kitų veikėjų veidų atvaizdus savo galvoje, o štai Stouneris - tuštuma. Bandžiau ir vienaip, ir kitaip, ir niekas neatrodė tinkama. Man atrodo, kad čia pirmasis kartas, kada taip nutiko, ir šiek tiek netgi glumino.
Kartais norėjosi pasiekti patį Stounerį ir jį papurtyti, pajudinti iš to sąstingio, kuriame jis yra. Atrodo, kad jo gyvenimo pasirinkimai taip ir nepriklausė jam pačiam, visi vienaip ar kitaip padiktuoti aplinkos. Dėl to kartais suimdavo liūdesys ir pyktis.

Rekomenduoju šią knygą visiems, mėgstantiems kokybišką literatūrą. Dabar, kai tiek daug bet kokių knygų, ši tikrai yra pasimėgavimui skirtas skaitinys, kai norisi ir greičiau skaityti, bet ir pristabdyti, kad taip greit nesibaigtų.

2018 m. sausio 9 d., antradienis

Keith Stuart „Kaladėlių berniukas“


Distopijas truputį padėjau į šalį ir paėmiau į rankas šį tą daug labiau realistiško.

Knygos pasakojimas sukasi apie berniuką Semą, turintį autizmo spektro sutrikimų. Jo tėvai, Džodė ir Aleksas, išgyvena vedybų krizę ir nusprendžia pagyventi atskirai. Apskritai Alekso gyvenimas byra į šipulius - negana to, kad jis turi gyventi ant pripučiamo čiužinio draugo bute, bet dar jį atleidžia ir iš darbo. Santykiai su žmona nesitaiso, o ir kaip suprasti Semą, kai jis užsisklendęs savo tik jam vienam suprantame pasaulyje?

Autizmas yra gyvenimas be taisyklių vadovėlio, su kuriuo dauguma mūsų gimsta.

Iškart galiu pasakyti, kad šios knygos nuostabumui apsakyti nėra žodžių. Labai, LABAI gera knyga, padedanti suprasti žmones. Autorius labai paprasta ir kiekvienam suprantama kalba vysto personažus, kurie yra begalingai tikroviški - su visomis savo ydomis, nuklydimais ir emocijomis. Jie visi mane įtikino.
Tiesa, pats autorius turi sūnų, kuriam diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai. Tikiu, kad rašydamas panaudojo nemažai savo patirties - gal dėl to buvo labai lengva skaityti apie šį ypatingą vaiką.
O pats gražiausias ir įdomiausias dalykas, kuris buvo plėtojamas visos knygos metu, tai tėvo ir sūnaus santykiai. Suprasdamas, kad tai ne šiaip sau vaikas, o gyvenantis kitokiame pasaulyje nei kiti, Aleksas tiesiog nežino, kaip su juo bendrauti. Manau, kad situacija iki skausmo gyvenimiška: vyras, daug dirbantis, kad galėtų mokėti paskolą už namus ir išlaikyti savo žmoną, kuri nuolatos būna namuose su vaiku, kurį dėl menkiausio neatitikimo jo dienotvarkėje ištinka pykčio ir isterijos priepuoliai; po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais bėgimas nuo problemos į barą ar vėl į tą patį darbą. Na, manau, kad tokia, sakykim, apsauginė reakcija (nors ir nesu asmeniškai susidūrusi), pasireiškia ne vienam, ir visa tai grynai iš nežinojimo. Todėl nuostabu, kaip atskleidžiamas Alekso ir Semo santykis per kompiuterinį žaidimą Minecraft. Net aš skaitydama užsimaniau pažaisti! Po ne vienerių kankinimosi metų atrasti tokią kalbą, kuri išlaisvintų tiek berniuką, tiek tėvą iš jo demonų, yra tikrai tikrai nuostabu. Taip nuostabu, kad knygos pabaigoje net apsiverkiau ir teko sustabdyti skaitymą, nes nieko nemačiau per tas džiaugsmo ašaras.

Gyvenimas yra nuotykis, o ne pasivaikščiojimas. Todėl ir būna sunku.

Labai paliečianti knyga. Ją turėtų perskaityti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar yra susijęs su autizmu, ar ne. Kai stereotipai mums tiesiog bruka įsitikinimą, kad autizmas - kliūtis gyvenime, būtent ši knyga parodo, kad jis kai kuriems gali būti išeitis. Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju.

2018 m. sausio 6 d., šeštadienis

Serialas: Tarnaitės pasakojimas (2017- )


Vos tik perskaičiusi knygą, iškart puoliau prie serialo, sukurto remiantis Margaret Atwood knyga. Pirmasis sezonas pradėtas rodyti 2017-ųjų balandį, jame yra 10 serijų, trunkančių apie 50 min. Kitas sezonas, regis, pasirodys taip pat balandžio mėn.


Tiesiog įsimylėjau šį serialą. Dar labiau negu knygą, nes skaitant gali tik maždaug įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, o štai čia viskas išpildyta su kaupu. Asmeniškai man - tai puiki knygos adaptacija. Manau, pagal dėmesio vertas knygas tikrai geriau kurti ne filmus, o serialus, kur galima parodyti viską ir dar daugiau (vis dar gyvenimo nuoskauda, kad Hario Poterio knygos netapo serialu)
Kas pirmiausiai krenta į akis, tai kameros darbas. Apskritai visas serialas toks simetriškas. Kad ir kokios baisybės būtų rodomos, vis tiek viskas nufilmuota labai gražiai, tiek apranga, tik visos detalės parodytos skrupulingai. Pasaulyje, kuriame nėra vietos emocijoms, svarbus kiekvienas žvilgsnis ir gestas, o būtent tai ir parodyta puikiai. Žinoma, ir pats scenų planavimas - tvarka šiek tiek kitokia nei knygoje, kas skaitytojus gal iš pradžių kiek ir erzins, bet iš esmės tai viskas parodyta taip, kad istorija būtų tolygi. Labai patiko, kaip veikėjų išgyvenimai juos nukelia į praeitį, kai Jungtinės Valstijos dar nebuvo Gileadas. Taip pamatome, kaip jie atsidūrė ten, kur yra dabar (kadangi knygoje tikrai ne apie visus tai buvo aprašyta).
Taip pat labai patiko muzika. Tiek kelianti įtampą, kai tiesiog žinai, kad bus kažkas negero, tiek šiuolaikinė, kuri, atrodo, taip nepritinka tame pasaulyje.


Be abejo, be aktorių vaidybos nebūtų nieko gero, kad ir kaip gražiai filmuosi. Iš pradžių mane truuuputį erzino pagrindinės aktorės (Elizabeth Moss) vaidyba, bet kuo toliau, tuo labiau ji man patiko. Ji puikiai perteikė visas tas emocijas, kurių reikėjo jos veikėjai, tegul tai buvo vien tik žvilgsniai, vien tik galvos linktelėjimas. Buvo nuostabu žiūrėti, kaip jos vaidinama Offred drąsėja sulig kiekviena serija, su kiekvienu įvykiu. Taip pat ypatingą vaidmenį sukūrė Yvonne Strahovski. Man atrodo, kad blogiukus vaidinti yra žymiai sunkiau nei geriečius. Yvonne personažas, Serena Joy, įvairiapusis, bet visgi priverčia žiūrovus jos nekęsti. Bravo jai. Na, o nuotraukoje matomas Joseph Fiennes tiesiog vertas atskiro paminėjimo mano draugams potterheadams kaip mylimo Tamsos Valdovo brolis. Tiesą sakant, jo personažas - Vadas Waterford - nelabai nuo to ir nutolęs...
Žinoma, galybė kitų puikių aktorių - visų čia neišvardinsiu - tiesiog kiekvienas jų sukūrė personažus, turinčius savo istorijas, skausmą ir silpnybes.

Jeigu dar nežiūrėjote šio serialo, tai primygtinai privalote. Ir visai nesvarbu, skaitėte ar neskaitėte knygos. Abu kūriniai vienas kitą tik papildo, bet tikrai galima vartoti juos atskirai. Serialas tikrai apie protu nesuvokiamus dalykus, tamsus savo pasakojama istorija, tačiau be proto gražus. Štai jums pats sau prieštaraujantis sakinys, kaip ir visa, kas vyksta Gileade. Enjoy.

2018 m. sausio 2 d., antradienis

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Šią knygą „atsinešiau“ iš senųjų metų. Perskaitė draugė, tai ir man labai prireikė (nors ta knyga mano ir yra). O dargi serialas sukurtas, remiantis šiuo kūriniu; turiu tokį blogą įprotį nežiūrėti filmų/serialų, jeigu nesu perskaičiusi tos knygos, pagal kurį tai pastatyta. Dėl to nesu labai daug ko mačiusi, bet kadangi šį serialą pažiūrėti labai norėjau, tai ir nedelsiau su skaitymu. Ir o, koks lobis buvo mano lentynoje!

Šioje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia, o moterys turi joms skirtas pareigas. Vienos iš jų - Tarnaitės, gyvenančios pasiturinčiose šeimose tam, kad išnešiotų joms kūdikį, kadangi po karo gimstamumas tragiškai sumažėjęs. Tarnaičių gyvenimas griežtai reglamentuotas Gileado respublikos įstatymais, iš esmės jų vertė yra tik jų vaisingumas.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.

Aš dievinu distopinę literatūrą. Man yra absoliučiai nesuvokiama, kaip rašytojai sugeba nuspėti tolimą ateitį. O ta ateitis yra šiandien. Žinoma, reikia tik džiaugtis, kad viskas nėra identiškai taip, kaip aprašyta tose knygose, tačiau visada galima atrasti dalykų, kurie vyksta taip, kaip skaitome, ir tai gąsdina. Pavyzdžiui, skaitant Huxley „Puikus naujas pasaulis“ nori nenori supranti, kad taip, ir dabar žmonės vis dažniau atsiranda iš mėgintuvėlių, kad visuomenė yra vienodinama. Jau nekalbant apie Orwell „1984“, kai net nežinai, kas su kuo kariauja ir kodėl, kur tiesa, o kur melas. Taip ir čia - Gileado respublikoje įteisinta surogacija, tik, sakyčiau, žiauria forma. Visa tai yra aplink mus, tik galbūt nesusimąstome, o būtent tai distopijos ir verčia daryti - mąstyti.
Pats pasakojimas liejasi lengvai, skaitosi greitai ir norisi tik versti puslapį po puslapio. Nors pasakotoja įterpia ir epizodų iš praeities, vėl nejučia pereidama į tą laiką, kai gyvena ji pati, visi tie šuoliai nė kiek netrukdo. Aprašoma daug detalių, vidinių apmąstymų, analizuojami poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Knyga pakankamai lėta, tarsi norima, kad skaitytojas tikrai įsijaustų į nelaimingą Tarnaitės gyvenimą, kad suprastų, kokia tai buvo santvarka. Tačiau net ir tame lėtame ir sustyguotame Tarnaitės gyvenime keletas įvykių nulemia viską.

Jei reikėtų surikiuoti skaitytas distopijas, tai ši eitų iškart po Orwello, o „1984“, kaip žinia, yra pati pačiausia, tokio žanro knygos etalonas. Labai rekomenduoju perskaityti šią raudoniu persmelktą knygą, jei dar to nedarėte - ji tikrai verta kelių jūsų gyvenimo valandų.

Nolite te bastardes carborundorum.

2018 m. sausio 1 d., pirmadienis

Apie 2017-uosius

Su naujaisiais metais!
Peržvelgiau ankstesnius savo įrašus ir pamačiau, kad apžvalgą dariau jau tikrai senokai. Aišku, paskutinius porą metų nelabai buvo ką apžvelgti, bet visgi. Šiemet FB sekami žinomi žmonės dalinasi tikrai įspūdingais perskaitytų knygų sąrašais (kai kurie beveik siekia šimtą, kiti dar daugiau), gal tai ir įkvėpė peržiūrėti savo pačios tikrai ne tokį ilgą, bet vis tiek sąrašiuką.
Visų pirma - neįveikiau savo iššūkio :D Kaip netikėta :D BET. Perskaičiau didžiąją dalį abėcėlės, su kuo save ir sveikinu! Skirtuko su šiuo iššūkiu neištrinsiu, bet kai tik bus kuo, tai papildysiu, su prierašu, kad perskaičiau tą „raidę“ 2018-ais.
O žiūrint į tai, ką perskaičiau, tai tikrai džiaugiuosi savo pasirinkimais. Metai buvo gana įvairūs: perskaičiau ir šiek tiek negrožinės literatūros, ir lietuvių autorių knygų, ir net vieną anglų kalba :D Prisiminiau savo mylimus ir išsiilgtus autorius (Austen, Saramago, Murakami, Beckett). Buvau tikrai nustebinta lietuvių autorės Akvilinos Cicėnaitės kūriniu „Tylos istorija“- tai viena geriausių šių metų knygų apskritai, rekomendavau ją keletą kartų per visus tuos metus. Kitos, vertos atskiro paminėjimo, knygos, kurias žmonės turėtų perskaityti, yra Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“, Elvyra Kučinskaitė „Be pavadinimo“. Abi jos yra apie liūdnus, tragiškus dalykus, bet parašytos taip šviesiai, kad tą suprasti galima tik skaitant. Nuostabios, nuostabios istorijos, paliečiančios labiausiai dėl to, kad tikros. Australų autorė Hannah Kent jau pernai mus nustebino puikiu kūriniu, šiemet galėjome susipažinti ir su kitu, „Gerieji žmonės“. Tokia netikėta meilė šiai rašytojai ir tas jausmas, kai žinai, kad visas jos knygas turėsi savo lentynoje.

Na ką, o 2018-iesiems jau turiu galvoje ir naują iššūkį, ir jis toks, kuris būtų naudingas labai daug kam. Mažiau be tikslo sėdėti feisbuke, bet daugiau skaityti. Va tada, tikiu, pailgėtų ir sąrašai, ir apskritai daug daugiau gėrio nugultų į mano galvą.

Gerų metų ir skaitykite!