Ši, kaip ir daugelis kitų knygų iš mano nesibaigiančio „noriu perskaityti“ sąrašo, tūnojo jame metų metus. Na, nuo išleidimo dienos. O skaitymo, pasirodo, kokiai valandai, na, gal pusantros, jeigu norite labai neskubėti.
Knyga mane sudomino dėl dviejų dalykų:
1. Tai knyga apie autizmą (man viena įdomiausių temų tiek knygose, tiek filmuose).
2. Knygą parašė jaunuolis, turintis autizmo spektro sutrikimą (tuomet jam buvo vos 13).
Joje bandoma papasakoti apie sutrikimą būtent jį turinčiojo akimis (studijų metais esame išmokyti, kad negalima sakyti serga autizmu, todėl truputį erzino vertime nuolat pasitaikantis šis žodžių junginys). Skaityti yra be galo lengva, kadangi viskas pateikta klausimų - atsakymų forma. Čia rasite 58 klausimus, kuriuos užduoda ar norėtų užduoti šio sutrikimo neturintys, o atsako pats Naoki. Taip pat antroje knygelės dalyje yra jo parašytas nuostabus apsakymas.
Visi žmonės turi širdį ir savo vietą šiame pasaulyje. Ir verkia jie nebūtinai iš liūdesio ar nevilties. Turėkite tai omeny.
Knyga parašyta super paprastai (reikia prisiminti, kad į mus kreipiasi trylikametis), tačiau apie labai nepaprastus dalykus. Skaitytojas gali susipažinti su ypatingaisiais vaikais, su tuo, kaip jie jaučiasi. Būtent jausmams čia skiriama labai daug vietos. Mes esame įpratę manyti, kad turintys autizmo spektro sutrikimą asmenys turi didelių problemų su emocijomis. Žinoma, jiems kartais sudėtinga jas suprasti, tačiau jaučia jie kaip ir visi. Naoki labai dažnai mini baimę, neviltį, išgąstį - labiausiai netikusius jausmus, kurie dar labiau apsunkina ir taip nelengvą autistų pasaulį.
Tikiu, kad iš šios knygos galima daug ko pasimokyti, visų pirma - suprasti tokius vaikus. Knygos įžangos autorius David Mitchell teigia, kad šios knygos dėka pats atrado raktą, kaip bendrauti su savo sūnumi.
Žodžiu, Naoki knyga gali būti tiek įžanga, pradėjus domėtis šia tema, tiek pagalba jau „pažengusiems“.
