2019 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“

Knygų klube šį mėnesį skaitome suomių autorių literatūrą. Kadangi mano skonis ne visada sutampa su kitų, tai ir vėl neišsirinkome knygos, už kurią aš balsavau :D Bet jau buvau ją pasiėmusi iš bibliotekos ir nusprendžiau pabandyti... Ir wow!

Laura Sniegė atokiame miestelyje yra subūrusi literatų draugiją, kurioje išugdė garsiausius Suomijos rašytojus. Kai rašytoja Sniegė paslaptingai dingsta tiesiog vidury žiemos pokylio, Ela imasi tirti jos veiklą ir galbūt išsiaiškinti, kur prapuolė garsi moteris. Viena paslaptis veja kitą, realus pasaulis persipina su mitologija ir stebuklais, kol galiausiai tampa gana sudėtinga atskirti, kas yra kas.
Vėliau [ji] suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji - dar kitą.
Knygos nugarėlėje parašyta, kad autoriaus stilių kritikai įvardina kaip maginį realizmą. Man tas labai prilipo, nes istorijos pasakojimo stilius šiek tiek priminė Murakami. Kai realiame pasaulyje tokie įprasti stebukliniai dalykai, kad jie tampa visiškai normalūs ir žmogaus akiai - tokiose knygose žmonės net nepastebi, kad aplink juos vyksta, sakyčiau, paranormalūs dalykai, o tai tik dar labiau pastūmėja link to tikėjimo. Na taip, juk, žinoma, kad mūsų soduose gyvena visokie baubai, kaukai, šmėklos ir kiti gyvūnukai. Ar begali būti kitaip? Skaitant tokias knygas man reikia labai išsijausti, kad galėčiau įtikinti save, jog naktį už kampo manęs netykos baltai apsirengusi moteris, norinti skaityti man savo pasakų knygeles.
Pats siužetas man tikrai buvo nenuspėjamas. Įtampa išlaikyta iki pat pabaigos, pamažu lipdant visą pasakojimą. Tiesą sakant, net nusivilčiau, jei šiaurės šalių rašytojai vystytų beprotiško tempo siužetą. Stereotipiška, bet man jie asocijuojasi su lėtumu ir paslaptimi - sakyčiau, kad šioje knygoje tai gana gerai išpildyta. Žinoma, pats rašytojas, ko gero, nusimano, kaip tai daryti, mat pats yra suomių kalbos ir literatūros dėstytojas bei apdovanotas net keliais literatūros pasaulio prizais. Į pasakojimą labai įtikinamai įpintos suomių tautosakos detalės, taip pat sukurtas ypatingas draugijos narių ryšys, kuris verčiant puslapius mane pradėjo gąsdinti. Džiaugiuosi, kad tokių ryšių neturim ir nesiekiam turėti savo knygų klube :D Apskritai man labai patiko mintis apie knygų užkratą, kuris plinta tarsi koks pelėsis, grybelis, ir užkrečia vis daugiau knygų - nuo jo niekaip neina apsiginti, knygose esančios istorijos išsigimsta, žodžiai susimaišo, ir viskas netenka prasmės.
Kita vertus, šiek tiek pritrūko paties įvykio išaiškinimo. Norėjosi daugiau sužinoti ir apie Sniegę bei jos praeitį ar tiesiog kaip galiausiai užsibaigė mistikos kupina istorija. Mielai būčiau skaičiusi dar 100 puslapių, nes parašyta tikrai įdomiai, o kad ir kaip mėgčiau nutylėjimus knygose, kartais ir man norisi aiškios pabaigos. Nors tokioje vietoje, kaip Triušiogala kažin, ar tokia pabaiga gali egzistuoti.

Knygą rekomenduočiau tiems, kurie nori įtraukiančio skaitinio - bent jau man tikrai nesinorėjo padėti į šalį, - bet tuo pačiu ir mėgstantiems mistiką, persipinančią su realiu gyvenimu. Kitu atveju, pamėgti ir įsijausti į istoriją gali būti sudėtinga. Nors kas čia žino, gal atrasite mėgstamą žanrą :)

2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Meg Cabot „Princesės dienoraščių“ serija

* nors įrašas ne apie filmus, bet nuotrauka geriausiai apibendrina visą knygų seriją

Kartais ir man prireikia atsipūtimo nuo visko. Tuo metu, kai nusprendžiau paimti į rankas prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą knygų seriją, rašiau magistro baigiamąjį. Įtampa, kvadratinė galva ir negebėjimas atsipūsti – taip įvardinčiau tą laikotarpį. Ir kaip džiaugiuosi, kad pagaliau galiu nueiti į vaikų skyrių nebijodama, kad ką apie šitą tetą pagalvos bibliotekininkė, ir pasiimti skaityti tai, kas man patinka!

Princesės dienoraščius pirmą kartą skaičiau... neatsimenu kada. Spėčiau, kad tada man buvo 14-15 metų. Tada ir Mijai buvo penkiolika, tad tapatintis nelabai sunku (nepaisant to, kad taip ir negavau žinios, kad esu princesė). Anuomet perskaičiau visas dalis labai greitai, kažkada su drauge darėme re-readinimus (sėdėjome viename kambaryje ir skaitėme skirtingas dalis) ir abi garsiai juokėmės, citavome jas viena kitai – žodžiu, tai knygos, su kuriomis susiję tik patys smagiausi prisiminimai.

Mija gyvena Niujorke su menininke mama, draugei padeda filmuoti jos asmeninę laidą, mokykloje jai absoliučiai nesiseka algebra, o kai reikia kalbėti prieš auditoriją, merginą ištinka priepuoliai, yra įsižiūrėjusi mokyklos gražuolį, kuris net nenutuokia apie Mijos egzistavimą – žodžiu, tokia niekuo neypatinga paauglė. Bet. Būdama penkiolikos ji sužino, kad yra sosto paveldėtoja. Genovijos – šalies, apie kurią nelabai kas yra girdėjęs. Prasideda princesės pamokos, užgula žiniasklaidos dėmesys... Iš esmės visos knygos ir yra apie tai, kaip Mijai sekasi su viskuo tvarkytis, nes būti penkiolikmete princese išties nelengva.

Buvo truputį baugu, kad dabar, kai man jau ne penkiolika, nebebus taip įdomu. Pf! Sakyčiau, tik labiau užsimaniau turėti visą seriją namuose :D Nes tai absoliuti geros nuotaikos bomba. Skaitydama ištisai juokiausi – vertimai puikiai pritaikyti, parinktas atitinkamas jaunimo žargonas (bent jau anuometinis, bet man, kaip senosios kartos atstovei, labai tinka). Veikėjai - vienas už kitą smagesni. Smagu, kad per visą vienuolikos knygų kelionę nebuvo per daug pasikeitimų veikėjų atžvilgiu. Pagrindiniai ir išliko tie, kurie buvo kartu nuo pat pirmosios knygos, naujų veikėjų atsirado minimaliai. Stiprėjo nebent kai kurių pozicija - iš epizodinių jie tapo vienais iš pagrindinių. Šitas dalykas man labai patiko, nes kartu tai parodė, kaip bręsta Mija ir kaip ji geba priimti kitokesnius nei ji pati. Dėl ko galima sunerimti, tai tik dėl to, kad kažkodėl serija nebuvo pabaigta leisti į lietuvių kalbą – iš viso ją sudaro 11 pagrindinių dalių, lietuviškai turime tik 8. Ir ta 8-oji taip nesmagiai užsibaigia, kad būtų buvę tiesiog privalu išleisti ir tolimesnes dalis! Net pikta galvoti, kad mergaitės, skaitydamos šias knygas, gali pagalvoti, kad štai taip ir baigėsi... Todėl tris likusias aš pribaigiau angliškai – kalba tikrai nesudėtinga ir, mano manymu, suprantama paaugliams. Žinoma, skaitymą pagreitina ir supaprastina dienoraščio forma.

Taigi. Jei dvejojate, ar imti skaityti paauglystės ar vaikystės knygas - tiesiog nedvejokite. Aš tik dar kartą pasitikrinau, kad jos tinkamos visiems amžiaus tarpsniams – kaskart galima įžvelgti naujų dalykų ir į juos pažiūrėti kiek kitaip. Man atrodo, vertinant knygas, palaipsniui išsitrina (ar bent jau mažėja) riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros. Kol kas, kiek teko susidurti, visos vaikų/paauglių knygos yra daugiasluoksnės ir absoliučiai tinkamos suaugusiesiems, jei tik mokėsime jose įžvelgti tai, kas norėta pasakyti tarp eilučių.