2020 m. sausio 13 d., pirmadienis

Michael Ende „Begalinė istorija“

Kalėdinio knygų klubo susitikimo metu turėjome tokią atrakciją - keitėmės savo mėgstamiausiomis, įsimintiniausiomis, apskritai kažką po savęs palikusiomis knygomis. Visiškai burtų keliu apsikeitėme istorijomis. Kai kurioms knygos pakliuvo tokios, kad geriau parinkti (nors nežinojome nei kokią knygą kita supakavusi, nei kam paklius mūsų mėgstama istorija) ir nesugalvosi. Manau, kad aš esu vienas iš tų žmonių, kuriam iš viso mūsų bene 14-os skaitytojų būrelio „Begalinė istorija“ tiko labiausiai. Tad jau mūsų susitikimų erdvėje prasidėjo ta kelionė, kurią nukeliavau kartu su knygos veikėjais.

Bastijanas Baltazaras Buksas iš antikvariato šeimininko nukniaukia jo dėmesį patraukusią knygą. Berniukas - nepritampantis mokykloje, patiriantis patyčias ir išgyvenantis sunkius dalykus šeimoje, todėl pabėgimas į knygą, kupiną nuotykių, jam tampa tokiu jaukiu prieglobsčiu. Tik ar tas pabėgimas saugus? 


Jeigu pagalvosi, tai turėsi sutikti, kad visas pasaulio istorijas iš esmės sudaro tiktai trisdešimt dvi raidės.

Visų pirma - apie knygos apipavidalinimą ir kodėl aš jau iš anksto žinojau, kad ji man patiks.
Vos tik atsivertusi pamačiau, kad knyga parašyta mėlynai. Pasklaidžiusi dar, pamačiau ir raudoną rašalą. Knygose jau esu pripratusi prie šokinėjimo laiko tėkmėje ar tarp pasaulių, tačiau tokį aiškų atskyrimą matau pirmą kartą.
O pradėjusi skaityti supratau, kad tai knyga knygoje. Šios knygos kelis pirmus puslapius mielai persirašyčiau ir karts nuo karto paskaityčiau tiems, kurie dar abejoja, kad knygų skaitymas - toks nelabai įdomus pomėgis. Kaip gražiai aprašyta, ką jaučia skaitantis žmogus! Kiek daug aistros knygai tuose keliuose puslapiuose sutalpinta! Bent jau mane tai iškart įtraukė ir norėjosi sužinoti, kokia gi ta begalinė istorija.

Iš esmės tai... Kiekviena istorija. Skaitydama vis stebėjausi autoriaus (ir vertėjo, kuomet reikėjo išversti visus tuos pavadinimus!) išmone. Taip, Rowling ir Tolkien'as sukūrė ištisus pasaulius. Galiu pasakyti, kad Ende nė kiek nenusileidžia. Fantazijos šalis - tai viskas, kas tik gali tilpti skaitančiojo galvoje. Tiek įvairiausių padarų, kiekvienas su savo misija ir charakteriu, nupiešti labai aiškiai, kad tikrai nesuabejotum, kokia jų vieta istorijoje. Sakyčiau, kad Fantazija - lyg kokia sapnų šalis. Juk kartais tikrai nesuprantame, kaip susapnuojame vieną ar kitą dalyką - atrodo, kad pasąmonė krečia pokštus, ir tiek, bet sapne viskas atrodo įtikimai. Taip ir čia - skaitai, supranti, kad nėra juk nei kalnus graužiančių milžinų, nei nuolatos dėl savo baisumo verkiančių acharajų ir taip pildančių Ašarų ežerą aplink Amarganto miestą, bet viskas aprašyta taip įtikinamai, kad nieko negali sau padaryti. Veikėjų - visa galybė, bet tarp jų irgi neįmanoma susipainioti. Tikrai puikiai suregzta istorija.

Kiekviena tikra istorija yra begalinė. Yra daug durų į Fantaziją. Ir tokių užburtų knygų yra ne viena. Daugelis žmonių jų nepastebi. Mat viskas priklauso nuo to, į kieno rankas tokia knyga pakliūna.

Knyga iš vaikų/jaunimo skyriaus. Vaikams tai bus tiesiog įdomi, nuotykių kupina istorija. O štai jaunimas ir suaugusieji, nes jiems šią knygą ir skirčiau labiausiai, jau gali įžvelgti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti tarp eilučių. Fantazijos šalis nepaliaujamai nyksta, nes per mažai žmonių randa į ją duris. Dažnas jų net nebeieško, bet Fantazijos gyventojai gyvi tol, kol yra, kas apie juos žinotų. Be to, kad reikia nebijoti įkelti kojos į tą pasaulį, knygoje nagrinėjama ir daugiau temų. Iki kokios ribos gali daryti tai, ką nori. Kaip skiriasi tai, kaip pats matai save, ir kaip tave mato aplinkiniai. Kaip dažnai mes norime būti kažkuo kitu, bet tik ne savimi - kažkuo geresniu, tobulesniu, gražesniu ir kitokiu -esniu. Kaip menkiausi mūsų sprendimai gali daryti įtaką aplinkiniams.

Yra apie daug ką pagalvoti, skaitant šią knygą. Džiaugiuosi, kad perskaičiau dabar, o ne vaikystėje. Tai gili knyga, kurioje niekas be reikalo nevyksta.

2020 m. sausio 4 d., šeštadienis

2019-ieji knygose

Taigi taip, ir vėl atėjo laikas daryti metinę apžvalgą. O, laike, gyvate tu!

Šiais metais peržvelgiau, ką buvau suplanavusi 2018-ųjų gruodį. Ir žinot ką? Didžiuodamasi galiu pranešti, kad viršijau savo lūkesčius! Taip, perskaitytų knygų skaičius neįspūdingas (39), kaip ir kiekvienais metais, galėjau ir daugiau. Žinau, kad galėjau. Bet nesvarbu! Dabar žinau, kad išsikelti tikslai gali būti didinami ir taip pat sėkmingai įveikti!

Rašydama prieš metus sakiau, kad daugiau skaitysiu angliškai. Anksčiau pavykdavo perskaityti vieną arba nulį knygų anglų kalba. Šiemet sąskaitoje - jau šešios. Kitais metais sieksiu dar daugiau (nes, žinoma, Bookdepository prieš porą mėnesių jau truputį nusiaubiau :D). Geriausia iš angliškai skaitytų (tai, beje, ir pirmoji mano gyvenime grafinė novelė) neabejotinai yra Marjane Satrapi „Persepolis“.
Taip pat sakiau, kad dėl darbo paieškų ir magistrinio darbo skaitysiu tikriausiai mažiau. Tai viskas suveikė priešingai - būtent magistrinio darbo rašymo metu supratau, kad negaliu kasdien panirti į skaičius ir mokslus, ir kad smegenims būtinai reikia atsigauti skaitant. Tai rašymo laikotarpiu kibau į savo paauglystės knygas - Meg Cabot „Princesės dienoraščio“ seriją. Perskaičiau visas vienuolika dalių, ir skaityčiau vėl - nesvarbu, kad jau seniai nebe paauglystė. Dabar kitaip pažvelgiau į tas problemas, nei tada, kai man buvo 15-16 metų, ir labai liūdžiu, kad ne visos dalys išverstos į lietuvių kalbą.

O šiaip jau šie metai tikrai praleisti knygose kone tiesiogine to žodžio prasme. Kokia darbo vieta geriausia knygų mylėtojui? Veikli ir kūrybiška biblioteka! Taip, visiškai pakeičiau darbo profilį, bet tai turbūt vienas geresnių dalykų, kurie nutiko šiais metais. Kasdien su malonumu einu į darbą! Kai būnu labai pavargusi, einu pasėdėti tarp lentynų ar tiesiog paglostyti knygų. Kai noriu pabendrauti su kolegomis, galiu būti tikra, kad visada galime pasikalbėti apie knygas. Be to, pagaliau įgyvendinau savo šimtmečio svajonę - įkūriau knygų klubą!! Ta prasme... Jo :D Dabar mūsų būrelis, besirenkantis kartą per mėnesį nuo balandžio, yra gal 14-os ar 15-os žmonių bendruomenė. Labai labai džiaugiuosi, kad visos pažiūrėjo taip entuziastingai ir noriai renkasi į susitikimus, diskutuoja, sąžiningai ruošiasi rinkdamos knygas ir t.t. Be to, tokio klubo nauda - neįkainojama. Ne tik knygine prasme, bet ir apskritai bendravimo. Nauji ryšiai ir naujos draugystės gali daug!


2019-aisiais kažkodėl mane labai domino žydų holokausto tema knygose. Ta tema visada buvo įdomi, bet praeitais metais dėl kažkokių nežinomų priežasčių šoktelėjo į aukštumas. Šiaip jau planavau perskaityti ir daugiau knygų ta tema, bet apsiribojau keturiomis (iš tiesų tai dar vieną turiu rezerve, manau, reikės irgi perskaityti). Išskirti vienos, kuri patiko labiausiai, negalėčiau, nes visos jos buvo pakankamai skirtingos - nuo jau visų aptarto „Aušvico tatuiruotojo“, kurį skaičiau angliškai (ir tuo labai džiaugiuosi), iki Art Spiegelman grafinės novelės „Maus“.
Taip pat metai nuo kitų skyrėsi tuo, kad perskaičiau daugiau vaikams/paaugliams skirtos literatūros nei paprastai. Tai dėl to, kad pagaliau turiu neribotą prieigą vaikų skyriuje, į kurį anksčiau paprasčiausiai būdavo gėda eiti, nu nes teta :D Dirbant bibliotekoje staiga stebuklingai tampi nebe teta, o besidominčiu įvairia literatūra darbuotoju :D Jau žinau, kad ir 2020-aisiais ten eisiu per lentynas, nes tiesiog kitaip neįmanoma! Kai kas kelia nostalgiją, kai ką noriu perskaityti jau seniai - žodžiu, pasitempsiu ir šitoj vietoj.
Kaip buvau nutarusi skaityti daugiau negrožinės literatūros, taip to pažado neįvykdžiau. Visgi perskaityta Gustave Le Bon „Minios psichologija“, nors ir mažutė knygutė, bet nunešė visas neskaitytas negrožines knygas, kurias gal ir norėjau paskaityti. Dar niekad nebuvau priklijavusi tiek lapelių vienoj knygoj, tiek gerų minčių, idėjų, turint omenyje, kada parašyta knyga... Visiškas smegenų išsprogdinimas. Rekomenduoju skaityti ir turėti!

Taip, kaip buvo ir gerų knygų, visgi pasitaikė ir knygų - nesusipratimų. Tokių TOP3:
1. Timo K. Mukka „Balandis ir aguona“ (skaityta knygų klube).
2. Consuelo de Saint-Exupery „Rožės memuarai“ (skaityta knygų klube; ir ne tai, kad nesusipratimas, tiesiog yuck).
3. Ray Bradbury „Nužudykime Konstanciją“ (rimtai, Bradbury? kas čia buvo?).
O kadangi VIENOS Metų knygos niekaip negaliu išsirinkti, tai štai jums TOP3:
1. Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ (skaityta knygų klube; ir kur aš buvau anksčiau?).
2. Marjane Satrapi „Persepolis“ (kosmosas, kaip gerai).
3. Gustave Le Bon „Minios psichologija“.

Ką dar knygiško nuveikiau 2019-aisiais?
Su knygų klubu ir šiaip žmonėmis apturėjome labai šaunią diskusiją per Uždraustų knygų savaitę. Truko ilgokai, ir būtų trukę dar ilgiau, nes nėra nieko geresnio, kai ratelis mąstančių ir kalbančių žmonių dalinasi savo įžvalgomis - tiesiog nenori, kad tai baigtųsi.
Taip pat bibliotekoje, su savo dešiniąja ranka (jau keturiolikmečiu) idėjų generatoriumi, 28-iems Kretingos (ir ne tik) vaikams ištaisėme Horokrusų medžioklę bibliotekoje, kuri keletui valandų tapo pačiu tikriausiu Hogvartsu. Aš dar dabar, pasižiūrėjusi nuotraukas, prisimenu, KAIP BUVO GERAI.

Ar turiu pažadų naujiems metams?
Labai stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių, todėl ir vėl Goodreads nusistačiau savo tradicinį 25 knygų iššūkį. Jei pavyks perskaityti daugiau (kaip kad dabar pavyko), tai tik džiaugsiuosi. Labai norėčiau kokybiškiau paskirstyti laiką, nes užrašinė jau sproginėja nuo naujų TBR sąrašų, o kokią dieną galiu ir nepascrollinti, juk taip?
Ką tikrai tikrai pasižadu sau - tai dažniau spardyti sau į sėdynę ir aprašyti KIEKVIENĄ perskaitytą knygą tiek čia, tiek Instagrame. Nes dabar tiesiog užpuola tinginys ir apie pusę knygų lieka nepakalbėta. Taip, skaitau ne dėl to, kad va, reikia pasirodyti, kaip aš moku skaityti įdomias knygas. Visi moka. Bet norisi, kad ta emocija ar tam tikros mintys nugultų internetiniame popieriuje.

Tai tiek.
Gerų visiems skaitymo metų! Džiaukitės ne kiekybe, o kokybe :)