Emma Cline „Merginos“

Gruodį dalyvavau Instagram vykusiuose kalėdiniuose knygų mainuose. Jų metu gavau nemenką lobį, iš kurio šįkart ir nusigriebiau vieną knygą (pas mane taip būna retai, nes biblioteka, aš ateinu).

Knygos veiksmas vyksta 1969-ųjų vasarą. Vieniša paauglė Evė parke pamato išskirtines merginas – jos atrodo taip, lyg priklausytų kažkokiam kitam pasauliui, laisvos, kitoniškos. Evė tiesiog nebegali atitraukti nuo jų akių ir išmesti iš galvos. Susipažinusi su Suzana, mergina nejučia įtraukiama į charizmatiško lyderio suburtą grupę, turinčią savitas taisykles.

Skamba taip... meh. O iš tiesų knygą įkvėpė 1960-1970 m. egzistavęs Charles Manson suburtas ir aktyviai veikęs kultas, vienijęs apie 100 pasekėjų, ir aktorės Sharon Tate žmogžudystė. Todėl pradžioje – apie tai.

Aš esu ypatingas. Aš nesu toks, kaip eiliniai kaliniai. Į kapus nusiunčiau penkis žmones. Didžiąją dalį gyvenimo praleidau kalėjime. Aš esu labai pavojingas žmogus. – Charles Manson

Parcast Network kuriamoje tinklalaidėje „Cults“ pirmieji du epizodai pasakoja būtent apie šį kultą. Dviejų valandų klausinys (nors rekomenduoju visą, į viską pažvelgta iš psichologinės pusės, analizuojamos priežastys ir pan.) trumpiau: Charles jau nuo pat mažens buvo problematiškas vaikas. Jo mama pagimdė jį anksti ir visai nesirūpino, o kai berniukui buvo ketveri, ji pateko į kalėjimą. Vėliau jis augo su dėdės šeima, kurioje patirdavo patyčias. Nesutariama, ar jis jau iš prigimties buvo linkęs į tokią veiklą, ar prie to daug prisidėjo netinkamas auklėjimas. Na, pavyzdžiui: mokykloje vaikai šaipydavosi iš Charles (tuo metu jam buvo penkeri), kad jo mama sėdi kalėjime, todėl vieną tokią dieną berniukas grįžo namo verkdamas. Tai pamatęs dėdė buvo pasibjaurėjęs ir kitą dieną vaiką į mokyklą išsiuntė aprengtą suknele – mat ašaros tik mergaitėms, vyras turi pastovėti pats už save. Maždaug galite įsivaizduoti, kokia tai patirtis buvo mažam vaikui. Ir ji nebuvo vienetinis atvejis. Taigi, jau nuo mažens Charles siekė būti dėmesio centre, buvo patologinis melagis, dėl paties sukeltų problemų kaltindavo kitus, buvo impulsyvus, gebėjo manipuliuoti kitais (vėliau būtent tai ir leido jam suburti apie save tiek pasekėjų). Vėliau buvo dar blogiau – paauglystėje buvo išsiųstas į itin griežto režimo berniukų mokyklą, kurioje galimai buvo išprievartautas ir kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, dėl vagysčių buvo įkalintas. Kai pagaliau buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos, gyveno su močiute, kuri buvo uoli krikščionė ir Bibliją aiškindavosi tiesiogiai. Charles taip pat pradėjo lankyti bažnyčią, kurioje pradėjo rinkti idėjas savo būsimam kultui. Vienos iš pagrindinių – kad moterys privalo besąlygiškai paklusti vyrams bei atsisakyti savasties. Kultą pavadino „Mansono šeima“ (ar tiesiog Šeima). Joje jis nurodinėjo, kas su kuo gali miegoti, pasekėjams nuolat trūko maisto, tad jo ieškodavo konteineriuose arba vagiliaudavo. Kaip nariai apskritai sekė paskui tokį žmogų? Charles sugebėjo būti tuo, ko tuo metu reikėjo „aukai“. Geru, užjaučiančiu, mylinčiu, savo bendruomenės idėjas pristatė kaip laisvę nuo materialistinio pasaulio, gyveno nesuvaržytą hipių gyvenimą. Kulte buvo paplitęs įvairių narkotinių medžiagų, ypač LSD, vartojimas. Taip pat lyderis įtikino narius, kad žmonija artėja prie apokaliptinio rasių karo, ir tik Šeima gali išlikti, jei tik seks paskui jį – išlikusieji galės valdyti menkesnius už save afroamerikiečius ir turės visą valdžią savo rankose. Žodžiu... Kultas ėjo link susinaikinimo, kai dvi dienas iš eilės buvo įvykdytos žmogžudystės, kurias atliko, žinoma, ne pats Charles – jis įtikino savo ištikimiausius sekėjus, kad nužudyti tam tikrus asmenis yra jų pačių idėja. Bet gal, Paulina, jau papasakok ką nors ir apie knygą, - šaukiate jūs. Man atrodo svarbu suprasti, kiek komplikuota ši tikra istorija. Ir papasakojau aš čia jums tik gėlytes, kaip sakoma. Vien faktas, kad toks kultas iš tikrųjų egzistavo, o pats Charles kalėjime mirė tik 2017 m., gerokai pašiurpina. Žinoma, knygos pradžioje autorė perspėja, kad bet koks vardų ir vietų sutapimas yra išgalvotas, na, bet... Taip, vardai pakeisti, bet faktai lieka faktais. Kodėl kalbu apie Charles, kai knyga vadinasi „Merginos“? Todėl, kad merginos buvo tik įrankis, o iš esmės tai buvo vieno žmogaus kultas. Ir tas žmogus buvo Charles.

Jis šitai sugebėjo. Keistis, kad atitiktų norimą asmenį, - panašiai kaip vanduo, įgaunantis formą bet kokio indo, į kurį yra įpiltas.

Knyga šiaip jau skirta jaunuoliams. Autorė tikrai puikiai įsigilinusi į paauglių savijautą. Evė, pagrindinė veikėja ir visos istorijos pasakotoja, gyvena su mama, kuri po skyrybų su tėčiu leidžiasi į abejotinas savęs paieškas, namo parsiveda įvairius draugužius. Moteris Evę mato kaip vis dar mažą mielą mergaitę, nors šiai jau įdomūs paauglių užsiėmimai. Niekuo neišsiskirianti mergina jaučiasi be galo vieniša, nors ir turi geriausią draugę. Tas vienišumas iš puslapių tiesiog smelkiasi į kiekvieną skaitytojo smegenų kertelę. Bet koks siekis, kad tave pastebėtų, kad atkreiptų dėmesį, noras būti mylima ir turėti, ką mylėti. Vaikas, paauglys ar suaugęs – visi, gal kartais net nesąmoningai, siekiame šiltesnio dėmesio, atsako iš kitų, norime būti matomi.

Laukiau, kad man kas nors pasakytų, kas manyje puiku. <...> Visas tas laikas, kurį aš skyriau pasiruošimui ir straipsniams, mokantiems mane gyvenimo, iš tiesų buvo tik laukiamasis, kuriame trainiojausi, kad būčiau pastebėta – savo ruožtu vaikinai tą patį laiką skyrė tapti savimi.

Realiame gyvenime Charles į kultą viliojo būtent tokius žmones – pažeidžiamus emociškai, ieškančius užuovėjos, ir jis galėjo tai suteikti. Tai atsispindi ir knygoje. Evė, ieškanti šiltesnių jausmų ir bendruomeniškumo jausmo, yra ideali „auka“. Patikėjusi visomis kalbomis apie meilę vienas kitam ir apakinta to, kaip laisvai ir nepriklausomai (paradoksas, tiesą sakant) elgiasi jos pastebėtos merginos, ji pati siekia buvimo su tais žmonėmis. Tai tarsi išsilaisvinimas iš sustyguoto gyvenimo, sugebėjimas būti tuo, kuo norėtum būti, kokią norėtum, kad matytų kiti. Ir pojūtis, kad esi kažkuo pranašesnis už kitus savo bendraamžius, kurie net nenutuokia apie tokią bendruomenę.

Kadangi jau anksčiau buvau susipažinusi, ką maždaug tenka ištverti toms merginoms, kurios taip besąlygiškai garbina Charles (tiesa, knygoje jis pavadintas Raselu), knyga TAIP nesukrėtė, bet skaityti vis tiek buvo pakankamai bjauru. Tokios siaubingos manipuliacijos ir visiškas savosios tapatybės praradimas – visas pasakojimas labai aiškiai parodo, kuo gali baigtis įsitraukimas į tokias, pavadinkime, organizacijas. Realiai tas supratimas yra vienas vienintelis teigiamas dalykas, ką galima gauti iš šios knygos. Visa kita slegia ir gerokai apsunkina. Bet pasaulis juk nėra vien tik vaivorykštės ir vienaragiai, ar ne?

Nebuvo šalia Konės, kuri sutramdytų mano erzulį, nebuvo nieko, tik vis ta pati nekintanti aš – smaugianti pastovumu, stingdanti, į neviltį stumianti draugija.

Nepaisant to, kad istorija tikrai įtraukianti ir įsimenanti, akis labai stipriai badė vertimas. Ar, tiksliau, kai kurie žodžių pasirinkimai. Labai norėčiau tikėti, kad būtent taip paaugliai kalbėjo 1969-ųjų Amerikoje, bet jaučiu, kad neturiu tokių gerų saviįtaigos įgūdžių. Iš pradžių erzino žodis „įstanga“ – ar paprastas ir visiems suprantamas žodis „pastangos“ jau buvo užimtas? Kai kurių perliukų net nesistengiau įsiminti, na, bet besibaigiant knygai tai pasipylė... Taip, skaitydama ne kokią tai mokslinę literatūrą, o paaugliams skirtą knygą, turėjau lįsti į internetą ir ieškoti, ką reiškia kai kurie žodžiai. Kas paaiškins man, ką reiškia „pašalinio žvilgsnio urbinamos įskalos“, tam siunčiu virtualų medalį. Taip pat kam naudoti tokius žodžius, kaip kilvateris (jūrinis terminas), savęsp (?), nuosklemba (techninis terminas)? Gerai, vertėja išvertė, o kalbos redaktorius atostogavo ar jam pasirodė tiesiog linksma palikti tokias nesąmones tekste? Jei vieną kartą – nieko tokio. Bet, mano manymu, už akių kliūti tiek, kad vietomis trukdytų skaityti, neturėtų.

Nesunku suprasti, kodėl knyga, vos tik pasirodžiusi, tapo bestseleriu ir buvo išversta į daugelį kalbų. Intriguojanti istorija, tai, kad dalis jos visgi yra tikra... O taip pat ir savęs paieškos sudėtingame amžiuje, ir, svarbiausia, padariniai, kas iš viso to gali išeiti. Susimąstyti priverčia, kokio amžiaus bebūtumėte (tikriausiai kuo vyresnis, tuo labiau). Ar paaugliai tikrai yra nesuprasti, ar suaugusieji tiesiog nesistengia jų suprasti? Kiek pačių suaugusiųjų, o ypatingai tėvų, pavyzdys, gali sudaryti sąlygas norui išbandyti kažką tokio, kas galėtų šokiruoti? Kur yra žmogaus tikėjimo ribos? Ką mes galime padaryti dėl kitų? Ar tikrai įmanoma taip pamiršti save ir tai, kas esi? Ar verta įtikti sau, ar stengtis dėl kitų? Kyla įvairiausių klausimų. Tik atsakymų, bijau, knygos nepateiks – teks ieškoti patiems.