tag:blogger.com,1999:blog-46589727953221279192024-03-16T03:10:16.887+02:00Skaitymo ypatumaiPaulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.comBlogger240125tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-17656492645282470562021-01-09T22:29:00.003+02:002021-01-09T22:29:51.881+02:00Leigh Bardugo „Šešėlis ir kaulas“, „Šturmas ir audra“, „Nuopuolis ir pakilimas“ (Grišų trilogija)<p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEim2iFox1DlCKJXSxu3tz8Lu3QPotcXVeeyF5WMtM8uslrL4cWFAP52etPMzkvEbX1goT9nb0s-O6GdvceiI99yd3rOxq5BZxgFBV-WUbT4ro5Y7e4FEgKxOY8Q5AeyvzUqcIesE36EQe0K/s2048/IMG_3781.JPG" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1365" data-original-width="2048" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEim2iFox1DlCKJXSxu3tz8Lu3QPotcXVeeyF5WMtM8uslrL4cWFAP52etPMzkvEbX1goT9nb0s-O6GdvceiI99yd3rOxq5BZxgFBV-WUbT4ro5Y7e4FEgKxOY8Q5AeyvzUqcIesE36EQe0K/w400-h266/IMG_3781.JPG" width="400" /></a></div><br /><div style="text-align: justify;">Jeigu skaitėt mano knyginius pasižadėjimus naujiems metams, tai ten buvo parašyta, kad noriu skaityti daugiau fantastikos. Tai štai, kol kas esu perskaičiusi keturias knygas, ir visos jos yra maginė fantastika. Tai jau galiu laikyti pažadą sau įvykdytu :) Juokauju, žinoma. DUOKIT DAR.</div><p></p><p style="text-align: justify;">Šioje trilogijoje skaitytojas nukeliamas į pasaulį, kuriame gyvena grišos, turintys stebuklingų galių - vieni gali gydyti sunkiausius sužeidimus, kiti valdyti orą bei vandenį, treti - ugnį, dar kiti yra tokie kariai, su kuriais nenorėtų susiremti nė viena kariuomenė. O pagrindinis pasakojimas sukasi apie du galingiausius grišas pasaulyje, apie gėrį ir blogį, ir apie siekį išgelbėti savo šalį, kurį abu supranta labai skirtingai.</p><p style="text-align: justify;">Šiek tiek su grišomis jau buvau susipažinusi skaitydama tos pačios autorės „Šešetas varnų“, tačiau čia, žinoma, visas šis pasaulis išplėtotas kur kas geriau. Man išties patiko Mažieji rūmai, kuriuose mokosi ir gyvena grišos, nupasakotos jų galios - atrodo, net prieš akis matyti, kaip škvaliniai treniruojasi prie vandens, o inferniai - tolėliau nuo rūmų, kad netyčia liepsnos jų nesudegintų. Visada labai įdomu susipažinti su dar vienu nauju pasauliu ir pamatyti, kiek toli fantazija nunešė autorę, kaip jis sukurtas, ir bent jau man tokios knygos labiausiai patinka tuo, kad bandau įsivaizduoti savo vietą toje visatoje. Šiuo atveju - kokią galią valdyčiau, jeigu būčiau griša :D Tai už sukurtą pasaulį autorei pliusas. O dar, tiesa, to pasaulio suvokimą papildo knygos pradžioje esantys žemėlapiai.</p><p style="text-align: justify;">Bet buvo ir minusų, ir labai esminių. Tai... veikėjai. Na kaip šitaip... Jie vos tik išlipę iš paauglystės ir gyvenimo sąlygos tikrai nepavydėtinos, bet jaunimo literatūros skaitau tikrai nemažai, tai esu sutikusi daugybę įdomesnių veikėjų. Šie (pagrindiniai!!) kažkokie be dvasios, banalūs, neintriguojantys... Užvertusi pirmą dalį rimtai susirūpinau, nes visos knygos metu simpatiją pajutau tik pačiam blogiausiam iš blogiečių. Ir ji nesitraukė iki pat pabaigos - būtent Darklingo personažas sukurtas tikrai įdomiai. Tiesa, antroje knygoje atsirado charizmatiškas jaunas princas, tai blogiukui teko pasidalinti simpatijas su Nikolajumi.</p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEik7pUrPk7d3CunV8oUbvVcG1STRIKS3u4_2by8-6Ym87FCImCsVuFqwbGS33MNkYm7CZvosinRp2lall6dgLd8YDyeAxF_wMCSMEyNS-89w4F7S5xcoJuqyVJnOBapiJFihldtwgJhprvv/s2048/IMG_3787.JPG" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1365" data-original-width="2048" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEik7pUrPk7d3CunV8oUbvVcG1STRIKS3u4_2by8-6Ym87FCImCsVuFqwbGS33MNkYm7CZvosinRp2lall6dgLd8YDyeAxF_wMCSMEyNS-89w4F7S5xcoJuqyVJnOBapiJFihldtwgJhprvv/s320/IMG_3787.JPG" width="320" /></a></div><br /><p style="text-align: justify;">Tikriausiai dėl tos priežasties, kad antroje dalyje veikėjų gretas papildė toks gyvas personažas, būtent antra ir trečia trilogijos dalys patiko labiau nei pirmoji. Dažniausiai būna atvirkščiai - pirmoji smogia stipriai, todėl tęsiniai šiek tiek gąsdina. O kas, jeigu neprilygs? Tai čia prilygo ir pralenkė. Labai tuo džiaugiuosi, nes nepaisant to, kad iškilo tie keblumai su veikėjais, man vis tiek buvo įdomu, kaip baigsis istorija. Tai tikrai nereikėjo vargti verčiant puslapius, ilgainiui net nebuvo 100% aišku, kokį kelią pasirinks Alina, pagrindinė veikėja, kurios akimis ir pasakojama visa istorija. Ir mano galvoje susiformavo visai kitokia pabaiga - <i>ok</i> ir šita, bet aš galvoje susikūriau įdomesnę :D Skirtumas tik tas, kad Bardugo jau yra mylima ir gerbiama autorė pasaulyje, o man lemta parašyti nebent kokį <i>fanfiction</i> :D Kita vertus, jei būtų nutikusi mano pabaiga, tai būtų buvę labai sudėtinga parašyti tęsinius.</p><p style="text-align: justify;">Iš esmės, kaip jau minėjau aukščiau, tai senas kaip pasaulis pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą. Tik su magija, kurios ribos net neaišku, kur, ta kova yra kur kas įspūdingesnė. Man patiko, kad gerajai pusei čia iš tiesų sekasi labai sunkiai, iškyla daugybė sunkumų, griūva planai ir strategijos. Nėra juk taip lengva ir realiame pasaulyje, ar ne? Kokiu pavidalu bepasirodytų tos blogosios jėgos, vis tiek joms kažkaip geriau viskas gaunasi... Taip pat labai aiškiai keliami klausimai: kiek žmogus gali būti pasiryžęs paaukoti dėl pripažinimo ir jausmo, kad pagaliau turi savo vietą pasaulyje? Kiek galios ir valdžios jau yra pakankamai ir kada laikas sustoti? Su kokiais praradimais gali tekti susitaikyti kare? Kokius sprendimus padaryti? Tai pagalvoti tikrai yra apie ką, jeigu tik spėjama tai padaryti ryjant knygas :)</p><p style="text-align: justify;">Taigi, visą seriją vertinčiau 4*/5. Slystelėjimai pirmoje dalyje sėkmingai suvaldyti kitose. Ir taip, ant naujausios knygos viršelio jau matyti Netflix ženkliukas - balandį sulauksime serialo, kuriame susipins Grišų trilogija ir Varnų dvilogija. Aš jau LABAI laukiu ir iš anksto liūdžiu, kad sezone tebus 8 serijos. Aš tikriausiai niekada neužaugsiu, nes tiesiog dievinu tokias knygas, tokias istorijas, pramušančias bet kokius blokus ir įtraukiančias taip, kad nereikia nei valgyti, nei miegoti. Visi internetai rašo, kad knyga labiausiai tinkama 12 - 15 m. amžiaus jaunimui, bet nežinau, man nei 12, nei 15, bet vis tiek patiko :D Visai tiktų norintiems pradėti pažintį su fantasy žanru :)</p><p style="text-align: justify;"><span style="font-size: x-small;">P.S. Labai draugiškas įspėjimas: gali tekti užsimerkti prieš daugybę klaidų, paliktų trečiojoje dalyje. Net nekalbu apie kablelių trūkumus - čia kalba eina jau apie tiesioginius vertimus iš anglų kalbos ir sakinių struktūrą, kuri visiškai neatitinka mūsiškės. Buvo net pora tokių vietų, kur teko stabtelti ir perskaityti sakinį keletą kartų, kad suprasčiau... Man atrodo, numojau ranka ir skaičiau toliau, nes nepavyko. Pirmosios dvi dalys šiuo atžvilgiu daug geresnės, nors ir vertėja, ir redaktoriai tie patys. Tai nežinau, kaip čia taip išėjo.</span></p>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-81168459542449823642020-12-31T11:59:00.001+02:002020-12-31T11:59:24.840+02:002020 skaičiau<p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgqummYGrK504WqwM9lKd6s7T3EUoUrf5j45_fkcG2U6pw1HxGetTUwAwyiBbqSqlyCIFEXoRAPvz2KIZ_1hGRaaoz3720L44vqpw24NWujcSBzOSHUSoaEzoi1z8SplHUa5papV8t_NbUc/s702/GR2.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="366" data-original-width="702" height="209" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgqummYGrK504WqwM9lKd6s7T3EUoUrf5j45_fkcG2U6pw1HxGetTUwAwyiBbqSqlyCIFEXoRAPvz2KIZ_1hGRaaoz3720L44vqpw24NWujcSBzOSHUSoaEzoi1z8SplHUa5papV8t_NbUc/w400-h209/GR2.jpg" width="400" /></a></div><div style="text-align: justify;">Kad šie metai buvo keisti - nesiginčys niekas. Tik prasidėjo, pabuvom truputį namie ir va jau paskutinė diena. Dingo nė nemirktelėjus. Kitokie jie man buvo ir skaitymo fronte. Gausesni, turtingesni, atnešę naujų įspūdžių ir, sakyčiau, gana kokybiški.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Visų pirma - įvykdžiau beveik visus savo knyginius pažadus, kuriuos buvau padariusi praeitų metų pabaigoje. Vietoj užsibrėžtų perskaityti 25 knygų perskaičiau 45! Iš viso 13731 puslapiai (beveik 4000 daugiau nei 2019 m.). Man čia yra labai daug. Ir taip nutiko ne dėl karantino - per jį kaip tik įsivariau tokį bloką skaitymui (bet ne pirkimui, aišku), kad beveik du mėnesius į rankas nepaėmiau nė vienos knygos. Akivaizdu, kad atsigriebiau kitu metu.</div><div style="text-align: justify;">Dar vienas pažadas sau buvo perskaityti bent 12 knygų anglų kalba. Viena knyga per mėnesį tikrai nėra daug. Žinoma, ir čia neapsieita be kliūčių - beveik pusę metų arba nenorėjau, arba netilpau į laiką su tomis angliškomis knygomis, tai antroje metų pusėje teko spurtuoti. Per atostogas skaičiau tik angliškai, o lapkritį net pasidariau #skaitauanglųkalba mėnesį ir neėmiau jokios lietuviškos knygos į rankas. Ir štai, priešpaskutinę metų dieną užverčiau dvyliktąją knygą anglų kalba!</div><div style="text-align: justify;">Neišpildžiau vieno, ir daugiau nebežadėsiu sau, nes matau, kad čia yra beviltiška :D Tai yra, aprašyti visas perskaitytas knygas. Instagrame situacija geresnė, bet čia tai... Tai, kaip ir toliau, čia bus tik nuomonė apie ypatingas knygas :D Tegul 10 įrašų per metus, bet ilgesnių ir išsamesnių.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kas dar nutiko knyginiais metais... Spėjau sudalyvauti viename Instagram rengtame iššūkyje vasarą. Tą pačią vasarą skaičiau apskritai įtemptai, nes kolegė buvo sugalvojusi daryti video apžvalgas bibliotekos IG/FB paskyrose, storiuose. Tai negana to, kad reikėjo labai perlipti per save filmuojantis ir kažką pasakojant, sutalpinti tai, ką nori pasakyti apie knygą į 4 min. (idealiu atveju - į mažiau), taip, kad neatskleistum didelių siužeto vingių, bet sudomintum žmones ir jie tas knygas pasiskolintų iš bibliotekos, bet ir reikėjo ištisai skaityti. Nuo to iš tikrųjų labai pavargau - ne tiek nuo paties skaitymo, kiek nuo privalomojo skaitymo, terminų ir nuolatinio galvojimo, kaip apie tą kūrinį pakalbėti. Nes per visą vasarą į rankas paėmiau tik VIENĄ knygą, kurią skaičiau ne dėl to, kad reikėjo, o dėl to, kad tiesiog buvau jau seniau ją nusižiūrėjusi. Visa kita - privalomasis skaitymas. Taip ir atsigriebiau už visus karantininius blokus... Kita vertus, labai įdomi patirtis tie filmavimaisi! Palengvėjo daryti dalykus prieš kamerą, galiausiai atėjo toks momentas, kai tik ištaikai penkias minutes tarp darbų, nufilmuoji su mintimi, kad ai, gerai bus, ir viskas :D</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjM0r96SrojEgdX7vj26PCSpSEfANCZ0ZYbbmJbAV-ZQgxxFCMS99beAqWMondz-MJXe0q7pcxq4cIiEdOaq8Lw0KyanISkVhb0McJ3BXWuYmMPg-PBQNkSQ0vYsTJzWNn8kNba3n_IVybE/s886/GR.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="410" data-original-width="886" height="185" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjM0r96SrojEgdX7vj26PCSpSEfANCZ0ZYbbmJbAV-ZQgxxFCMS99beAqWMondz-MJXe0q7pcxq4cIiEdOaq8Lw0KyanISkVhb0McJ3BXWuYmMPg-PBQNkSQ0vYsTJzWNn8kNba3n_IVybE/w400-h185/GR.jpg" width="400" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><i>Trumpiausia ir ilgiausia 2020-ųjų knygos</i></td></tr></tbody></table><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kaip ir minėjau aukščiau, metai skaitymo atžvilgiu buvo gana kokybiški. Buvo nedaug knygų, kuriomis nusivilčiau. Tiksliau, tos, kurias rinkausi pati, patiko beveik visos! Ne paslaptis, kad turiu skaityti dar ir knygų klubui, tai žinoma, kad nėra vienos knygos, kuri patiktų visiems, taip ir iš ten ateina kartais daugiau nesusipratimų, kuriais bet kokiu atveju prapleti akiratį. Tikiuosi, kad kitąmet pavyks taip pat gerai pasirinkti skaitinius.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Vienos geriausios knygos išsirinkti visgi negaliu, per metus pasitaikė tokių stiprių ir įtaigių skaitinių, kad geriausiu atveju pavyko sutalpinti juos į <b><i>geriausių penketuką</i></b> (ne eilės tvarka):</div><div style="text-align: justify;">* Markus Zusak „Knygų vagilė“</div><div style="text-align: justify;">* Gipi „vienaistorija“</div><div style="text-align: justify;">* Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“</div><div style="text-align: justify;">* Goran Vojnovic „Jugoslavija, mano tėvynė“</div><div style="text-align: justify;">* Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“</div><div style="text-align: justify;">Visos vertos skaityti ir turėti, kad po kurio laiko galėtum paskaityti dar kartą.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Taip pat šiais metais atradau L. M. Montgomery knygų apie Anę seriją - vaikystėje labai mylėjau animacinį filmuką ir Anė iki šiol man buvo išlikusi kažkuo ypatingu, tai nusprendžiau paskaityti pirmą dalį ir... nusipirkau visas 8 knygas apie šią nepaprastą mergaitę. Dar liko perskaityti 3 serijos dalis, tai spėju, kad vienas didelis įrašas apie šį reiškinį bus kitais metais. Todėl <b><i>Anę </i></b>nominuoju ir šių metų <b><i>geriausiu literatūriniu personažu</i></b>. Šalia jos dar galėtų atsistoti ir nuostabioji <b><i>baba Dunja</i></b> iš Alina Bronsky knygos „Paskutinė babos Dunjos meilė“.</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Geriausios knygos pabaigos</i></b> titulą šiemet norėčiau skirti <b><i>Michael Ende „Begalinei istorijai“</i></b>. Tai buvo pirmoji šiais metais skaityta knyga ir jeigu niekas nepramušė... Apie <a href="https://skaitymoypatumai.blogspot.com/2020/01/michael-ende-begaline-istorija.html" target="_blank">knygą </a>rašiau dar sausį, ji tikrai ypatinga, tai jei dar neskaitėt, būtų labai geras būdas pradėti naujus metus, galvoje susidėlioti metų planus apie tai, koks norėtumėt būti žmogus ir ką nuveikti šiame gyvenime.</div><div style="text-align: justify;">Buvo ir labai <b><i>maloniai nustebinusių knygų</i></b> - tai <b><i>Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“</i></b> ir <b><i>Jacqueline Raoul - Duval „Kafka, amžinasis sužadėtinis“</i></b>. Na, Kafka tai man patiko jau nuo mokyklos laikų, o štai su Šeiniumi santykiai buvo labai komplikuoti. Iki tol, kol perskaičiau tą knygą, kurią dabar visiems kaišioju po nosimi.</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Metų nostalgija</i></b> neabejotinai keliauja vampyrams! Stephenie Meyer po šitiek metų paserviravo mums knygą, kurios puslapiuose galėjom perskaityti Edvardo mintis! Tai <b><i>„Midnight Sun“</i></b> nors ir storulė, bet buvo įveikta labai greitai, ir sugrąžino į anuos laikus. Be to, jos dėka sutaupiau vieną re-read (pasirodo, paskutinius 2 ar 3 metus tai buvo Twilight :D).</div><div style="text-align: justify;">Buvo šiemet ir liūdnų istorijų. Liūdnų, bet gražių, o verkiau net kelis kartus (senstu, anksčiau net 5 ar 6 Hario Poterio dalis nepravirkdydavo). Visgi pati <b><i>liūdniausia</i></b>, ko gero, buvo <b><i>Maja Lunde „Sniego sesė“</i></b> (nors dar pravirkdė ir „Knygų vagilė“ bei „Atskalūno laiškai“). „Sniego sesė“ taip pat galėtų dalintis <b><i>gražiausio viršelio</i></b> nominaciją su <b><i>Anės serija</i></b> (kada nors parodysiu, t.y., kai perskaitysiu visas) ir <b><i>Jenni Fagan „The Sunlight Pilgrims“</i></b>.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">O dabar prie ne tokių smagių skaitinių.</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Metų nusivylimo</i></b> titulą tvirtai užsitarnauja <b><i>Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“</i></b>. Labai seniai norėjau perskaityti, o kai perskaičiau, tai taip jau meh buvo... Visiškai nepateisinti lūkesčiai, nors aš jau taip stengiuosi tų lūkesčių knygoms neiškelti per didelių, bet vis tiek kažkaip dar pavyksta nudegti (nors ir retai).</div><div style="text-align: justify;"><b><i>Metų BIG NO NO</i></b> varo pas <b><i>Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“</i></b>. Vėlgi, skaičiau dėl to, kad reikėjo, tai šitas labai prisidėjo prie didžiulės atmetimo reakcijos. Bet net ir tada, kai reikia, galima rasti kažką, kas patinka. O aš to stebuklo nepamačiau, kokį visi kiti skaičiusieji atranda šioje knygoje. Buvo tikrai skausmingas skaitymas.</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kitais metais... Aha, atėjo ta įrašo dalis, kai reikia kažką sau pasižadėti. Tai ir toliau laikysiuosi bent 12 knygų anglų kalba plano, labai patiko, be to, turiu neužbaigtų reikalų ir labai gerų knygų lentynose. Taip pat šalia to norėčiau paskaityti daugiau lietuvių autorių, nes dabar šitoj srity esu baisiai atsilikusi. Ir susikaupė jau nemenka krūvelė įvairios fantastikos, kurią noriu perskaityti, tai labai tikiuosi 2021-aisiais nerti į kitus pasaulius. Atrodo tokie kartais ir nesuderinami norai, bet pažiūrėsim po metų, ką man pavyko nuveikti!</div><p></p>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-64467673149847893792020-12-08T14:46:00.003+02:002020-12-08T14:46:22.580+02:00Maja Lunde „Sniego sesė“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj16Tdv8UM3GzdgMAtCOFJti_q3XEx-oJyeyi4QOTk2qZUGnAyIpEqk1czn2sC1wZ9DQ_Nv8Kyz8vkGeEqU_7dqqaTqU27giEbDi_HhHXrWxRspYpzC-kCfyRhmCZ709pWtRSuclqx276pp/s2048/IMG_3767-.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="1365" data-original-width="2048" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj16Tdv8UM3GzdgMAtCOFJti_q3XEx-oJyeyi4QOTk2qZUGnAyIpEqk1czn2sC1wZ9DQ_Nv8Kyz8vkGeEqU_7dqqaTqU27giEbDi_HhHXrWxRspYpzC-kCfyRhmCZ709pWtRSuclqx276pp/s320/IMG_3767-.jpg" width="320" /></a></div><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;">Ši kalėdinė istorija internete šmėžuoja nuo pernai. Neįmanoma
nepastebėti. Bet kaip įmanoma šitaip ilgai jos neperskaityti (rodau pirštais į
save) – nepykit, nežinau.</span></p><p class="MsoNormal"><span style="font-family: inherit;"><o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;">Per Kūčias Julianui sukaks dešimt. Anksčiau tai buvo
geriausia diena metuose, tačiau šiais metais – viskas kitaip. Nebėra vyresniosios
sesers, tėvai – tarsi savo pačių antrininkai, nėra Kalėdų eglutės, imbierinių
sausainių ir mandarinų kvapo, neskamba kalėdinės giesmės... Vieną dieną
Julianas sutinka Hedvigą – linksmą mergaitę, kuri ištisai kalba ir moka
džiaugtis gyvenimu. Tačiau ši nauja draugystė, kad ir kokia būtų džiuginanti,
yra apipinta paslaptimis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: center;"><span style="font-family: inherit;"><i>Kalėdinė nuotaika – tai jausmas, minkštas ir švelnus it
pliušinis žaislas, kai tarsi ima dilgsėti pirštų galiukuose, o širdis pradeda
truputėlį smarkiau plakti, tačiau ne taip stipriai, kad pasijustum blogai. Užplūdus
kalėdinei nuotaikai norisi ploti iš džiaugsmo, apsikabinti kitus ir prie jų
priglusti. Šis jausmas skatina dainuoti, juoktis, o gerklėje įstringa gumulas. Viską
pajunti vienu metu.</i><o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;">Kai visi tiek prirašę apie šią knygą, turbūt kažko naujo
pasakyti neįmanoma. Bet ir nereikia. Ši knyga yra apie jausmą. Tiksliau, apie
keletą iš jų – skausmą, liūdesį, džiugesį, pyktį, ir, žinoma, Kalėdas. Iš tiesų,
sugebėti su tokia šiluma parašyti apie tai, dėl ko mums visiems vienu ar kitu
gyvenimo momentu skauda labiausiai, yra talentas. Man patiko, kad šioje
istorijoje visko kaip tik tiek, kiek reikia – ji neperkrauta nereikalingais veikėjais,
nuotykiais, išlaikytas emocijų balansas. Ir, be abejo, pati istorija – labai tikroviška.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;">Nors knyga rašyta vaikams, bet, manau, kiekviena mama ar
tėtis turėtų nuspręsti, ar jų vaikas jau galės suprasti dalykus, apie kuriuos
kalbama. Idealiu atveju knygą reikėtų skaityti kartu ir iškart aptarti Juliano
istoriją. Nes temos, kurios nagrinėjamos knygoje, yra ypatingai svarbios ir
apie jas tikrai turi būti kalbama. Mirtis – neišvengiamas dalykas, tegul
kartais ir ateinantis ne laiku. Tiesą sakant, mums visada atrodys, kad ji atėjo
ne tada, kai reikėjo, nes tokio laiko tiesiog nėra. Visada norime praleisti kuo
daugiau laiko su artimais žmonėmis ir tas atsisveikinimas visada būna
netikėtas. O vaikams dargi ir nesuprantamas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;">Todėl knyga yra skirta visiems. Ne tik vaikiškai
auditorijai. Apskritai manyčiau, kad šis pasakojimas gali suveikti ir kaip
terapija. Ir ne tik žodžiai – Lisos Aisato iliustracijų grožis apskritai
nenusakomas. Net neskaitydamas, vien žiūrėdamas paveikslus, gali pajusti iš
puslapių besismelkiančią šilumą ir pasakojimo svarbą bei gylį. Tikras meno
kūrinys, nuo pirmo iki paskutinio viršelio.<o:p></o:p></span></p>
<span style="line-height: 107%;"><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;">Tad jei ieškote kažko nepaprasto, ypatingo ir
nepamirštamo, „Sniego sesė“ yra būtent tokia knyga. Sušildanti, pravirkdanti, priverčianti
galvoti ir prisiminti. Ir, be jokių abejonių, pripildanti kalėdine dvasia.</span></div></span>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-65338859209707283982020-10-30T15:16:00.001+02:002020-10-30T15:16:27.737+02:00Daphne du Maurier „Rebeka“<p><br /></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKAtoJ3CnzmlOaa9hFq6V6F2s0Db42LK9Je-G6A-2Fo2AgK6c6jIT3CGZC5975oC663Ysb1hq-4LkpXtCymU34BEuoTQOIn-31I7I1DF8UFxExM4QqKMExKBGgHZqhloPXuTxWi1jM902x/s2048/IMG_36477.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1365" data-original-width="2048" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKAtoJ3CnzmlOaa9hFq6V6F2s0Db42LK9Je-G6A-2Fo2AgK6c6jIT3CGZC5975oC663Ysb1hq-4LkpXtCymU34BEuoTQOIn-31I7I1DF8UFxExM4QqKMExKBGgHZqhloPXuTxWi1jM902x/w400-h266/IMG_36477.jpg" width="400" /></a></div><br /><p></p><div style="text-align: justify;">Kai dažniausiai skaitai knygas, kuriose nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, yra kelios laiko linijos ir kartais - nesuskaičiuojamas kiekis veikėjų, net nesupranti, kaip pasiilgsti klasikos. Bent jau iki tol, kol tos klasikos nepaimi į rankas. Ir būtent tada pasaulis nušvinta visomis šviesiausiomis spalvomis!</div><div><br /></div><div style="text-align: justify;">„Rebeką“ visos anotacijos pristato kaip klasikinę meilės ir neapykantos istoriją. Po žmonos mirties Maksimas de Vinteris Monte Karle sutinka gerokai už save jaunesnę merginą ir parsiveža ją į Menderlio dvarą. Dvarą, kadaise iš atviruko užbūrusį jaunutę merginą. Naujoji ponia de Vinter susiduria su daugybe jai iki šiol nepažintų rūpesčių, o Menderlis, kaip ir visi didieji dvarai, savyje slepia kažkokią paslaptį...</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Kaip jau minėjau, buvau išsiilgusi aiškios istorijos. Turiu omenyje būtent pasakojimo stilių. Aiškiai rutuliojami veikėjai ir jų siužetinės linijos, pati struktūra taip pat vedanti į kulminaciją, aiški atomazga, nėra jokių bereikalingų žodžių ar veiksmų. Net kiekvienas oro ar gamtos aprašymas (nėra jų čia labai daug, ir dėl to neliūdžiu) yra vietoje ir laiku. Kaip ir priklauso tokiam kūriniui, paslaptis sklando kažkur tarp eilučių ir bent jau man nepavyko jos atspėti. Kiekvienas veikėjas istorijoje turi savo vietą, kiekvienas žino kažką, kas skaitytojui ir netgi poniai de Vinter atskleidžiama labai po truputį. Žodžiu, puikus gotikinis romanas!</div><div style="text-align: justify;">Ir ne veltui sakoma, kad klasika nesensta. Tiesiog surijau šią knygą! Įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Labai greitai pajutau, kad galvoju apie vieną ar kitą veikėją ir apie tai, kas vyks toliau. Todėl pabaigusi vieną skyrių jau skaičiuodavau, ar turiu laiko dar vienam, na, gal kaip nors... Buvau sudominta tikrai nuo pradžių - knyga tarsi prasidėjo nuo pabaigos, o tik po to sužinome, kaip ir kodėl veikėjai atsidūrė ten, kur jie buvo pirmuosiuose puslapiuose. Visai verta perskaičius visą kūrinį vėl sugrįžti į pradžią ir atkreipti į detales, kurios galbūt tuo metu pasirodė nereikšmingos.</div><div style="text-align: justify;">Visi veikėjai sukurti taip, kad atskleistų niūrią romano atmosferą. Kas gali būti niūriau nei vienatvė ir tamsios paslaptys...</div><div style="text-align: justify;">O šie yra patys svarbiausi, nes apie juos ir sukasi visas veiksmas:</div><div style="text-align: justify;"><ul><li>Maksimas de Vinteris: medaus mėnesio metu - mylintis vyras, o grįžęs namo - pasinėręs į dvaro reikalus ir neberodantis jokio prielankumo savo jaunajai žmonai, kuriai viskas nauja ir kaip niekad reikalingas palaikymas. Visgi jis nesukėlė jokios antipatijos, nors vietomis ir nebuvo itin malonus poniai de Vinter. Sakyčiau, gal pajutau jam šiokį tokį gailestį? Sunku man įsijausti į turtingo vyro, valdančio dvarą ir dar balažin ką veikiantį tais laikais (knyga pirmą kartą pasirodė 1938 m.) vaidmenį (:D), bet galėčiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs žmonos ir dėl to, kad susituokė antrą kartą, atsidūręs po didinamuoju visuomenės stiklu.</li><li>Ponia Denvers: namų ekonomė, jau nuo pat pirmojo karto, kai ją sutinkame, galima suprasti, kad su ja gyvenimas tikrai nebus lengvesnis. Išties nemaloni moteris, per visą knygą taip ir nesugebėjau pajusti jai nė lašelio užuojautos ar menkiausio prielankumo.</li><li>Ponia de Vinter: vienintelė veikėja - ir dar pagrindinė! - kurios vardo mes niekad nesužinome. Tuo pačiu metu ir svarbi, bet ir nereikšminga detalė bendrame Menderlio paveiksle. Štai jos man buvo gaila. Pilna svajonių ir jaunatviško idealizmo, naivi, iki ausų įsimylėjusi ir... greitai turėjusi suprasti, kad pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizdavo. Kad gyvenimas viename garsiausių Anglijos dvarų nėra vien tik romantiški pasivaikščiojimai sode ir arbatos gėrimas. Kad su pavarde ir statusu ateina ir daug prievolių, kurias nebūtinai nori vykdyti. Kad kartais praeitis gali būti stipresnė ir nejuokingai prislėgti. Visgi sunku suprasti, ar ponia de Vinter per visus tuos įvykius iš tikrųjų ūgtelėjo kaip asmenybė. Nes proga buvo ne viena.</li></ul><div>Ir specialiai nieko nesakysiu apie Rebeką.</div><div>Tiesa, kas mane paskatino būtent dabar perskaityti šią knygą? Gal būtų stovėjusi dar 26 metus lentynoj, kas ten žino :D Bet NETFLIX išleido naują ekranizaciją... Nenorėjau susigadinti knygos įspūdžio pirmiau pažiūrėdama filmą, tai ir skaičiau. Senojo, klasikinio 1940 m. Hičkoko režisuoto filmo nesu mačiusi, tad neturėjau su kuo palyginti. Nemanau, kad ir žiūrėsiu, nes šis, naujasis, filmas man labai patiko. Gan tiksliai pagal knygą, pakeisti tik vos keli dalykai, matyt, vardan dramos. Nenuostabu, čia juk kinas, ir šįkart tai manęs visai netrikdė. Tad jei neplanuojat skaityti knygos, drąsiai galima žiūrėti tik filmą.</div><div><br /></div><div>O aš manau, kad knygą tikrai skaitysiu dar ne kartą - tikrai labai patiko visa istorija! Kad kartosiu filmą, tai nė kalbų nėra :) Jei dar nesate susipažinę su šia istorija, tikrai siūlau. Nepasigailėsite atidavę savo laiką geram kūriniui.</div></div>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-51778994927080873602020-10-28T16:15:00.004+02:002020-10-28T16:16:15.099+02:00Goran Vojnović „Jugoslavija, mano tėvynė“<p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgQF3LL0UtX8h1oEHMCplhGVlARbY1hvuLcYy9b16ygfa7PVbX6_4pvIDWdBD2j3kjLPPnhhyphenhyphenBF-ruiAw6lYrMFqRDrLpx6vAMCJHMH7LJ0eFW_i7TVE3jPUkhcKFijIIxXes-iAc85nCn7/s2048/IMG_36488.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1365" data-original-width="2048" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgQF3LL0UtX8h1oEHMCplhGVlARbY1hvuLcYy9b16ygfa7PVbX6_4pvIDWdBD2j3kjLPPnhhyphenhyphenBF-ruiAw6lYrMFqRDrLpx6vAMCJHMH7LJ0eFW_i7TVE3jPUkhcKFijIIxXes-iAc85nCn7/w400-h266/IMG_36488.jpg" width="400" /></a></div><p></p><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Ir vėl aš su savo klausimais. Ar dažnai jums nutinka taip, kad dar nė nepradėję knygos žinote, kad ji jums patiks? Na, gerai, dažnį gal ir sunku įvardyti, bet bent jau man taip yra nutikę ne kartą ir ne du. Kitas dalykas: knygų klube balsuojant, ką skaitysime kitą mėnesį, dažniausiai nepavyksta išsirinkti tokios, kurią aš tikrai tikrai norėčiau perskaityti. Dauguma nugali, pas mus demokratija, skaitom juk ne tai, ką aš paliepiu :D Todėl vos viena kita knyga iš tų, kurios patraukia mano dėmesį, tampa mėnesio knyga, o jau nekalbu apie tas, kurios yra iš mano asmeninio TBR sąrašo. „Jugoslavija, mano tėvynė“ buvo malonus siurprizas: ir varvinau akis nuo tada, kai tik ją išleido, ir į asmeninius sąrašus įtraukta… Tiesiog stebuklas!</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><br /></span><span style="text-align: justify; white-space: pre-wrap;">Pagrindinis knygos pasakotojas - Vladanas, vieną dieną „googlindamas“ savo tėvo pavardę, kuris, kaip galvota, žuvo kare, randa nemalonių žinių. Pasirodo, viskas nėra taip, kaip jis galvojo. Atsiskleidusi šeimos paslaptis iš pamatų supurto Vladano gyvenimą, viską, kuo jis tikėjo. Vyras leidžiasi į tėvo paieškas, kurios kartu tampa ir daugybės kitų atsakymų ieškojimais.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="text-align: justify; white-space: pre-wrap;"><br /><div style="text-align: center;"><i style="font-family: inherit;">Neturėjau nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei senelės, nei draugų, nors teoriškai visa tai turėjau. Bet tik teoriškai.</i></div></span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="background-color: transparent; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><i><br /></i></span><span style="text-align: justify; white-space: pre-wrap;">Šįkart man jau pradžioje norisi pasakyti, kad tai - viena stipriausių knygų, skaitytų šiais metais. Peržiūrėjau savo perskaitytų knygų sąrašą ir radau vieną labai aiškią tas stiprias knygas vienijančią liniją. Tai istorija. Ta tikroji, į kurią, jei neturime pomėgio domėtis istoriniais įvykiais ar tai nėra mūsų darbas, labai ir nesigiliname. Žinome, kad kažkur kažkada vyko tam tikri dalykai, bet jau praėjo ir mūsų neliečia, galima gyventi toliau, tiesa? Oi ne. Tebūnie ta istorija išmokta iš įvairių šaltinių, tebūnie išgyventa pačių, bet faktais paremtos knygos tikrai turi kitokį svorį.<br /></span><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Jugoslavijos istoriją išgyveno ir pats rašytojas. Kai ji skilo, Goran Vojnovi</span><span style="background-color: white; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">ć buvo vienuolikos, kaip ir Vladanas, kai prasidėjo jo pasakojama istorija. Todėl knygoje aprašomi įvykiai ir yra autentiški, jaučiamas situacijos tikrumas. Pasakojimas tarsi suklijuotas iš prisiminimų, jame tikrai nemažai šokinėjimo laike, net ir trumpuose skyriuose pasakojimo laikas gali pasikeisti kelis kartus, nukelti į skirtingas vietoves. Manau, neatsitiktinai autorius pasirinko tokį pasakojimo būdą, leidusį aprėpti platų laikotarpį - jis pats matė Jugoslavijos skilimą ir galėjo tai aprašyti tiek prisimindamas savo, kaip vaiko mąstymą, tiek pažvelgti į viską jau suaugusio vyro akimis.<br /></span><span style="background-color: white; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Tačiau toks pasakojimo stilius visiškai neapsunkina skaitymo. Puslapiai verčiasi kaip pasiutę :) Skaitai, skaitai, žiū, jau ir baigėsi. Labai geras rašymo stilius, nemažai ironijos, tiesmukiškumo, ir, be abejo, puikus vertimas (L. Masytės, iš slovėnų k.), nes su kokiu nors kreivu tikrai nebūtų pavykę taip mėgautis skaitymu. Apskritai rašytojas Slovėnijoje (ir už jos ribų) žinomas už savo nebijojimą drąsiai kalbėti nepatogiomis temomis, o tokios, kaip žinia, man itin patinka. Dėl vienos iš savo knygų Vojnović netgi turėjo reikalų teismuose - viena laimė, kad pasibaigė jie sveiko proto pergale. Taip, suprantama, norėtume, kad tai, kas liečia karą ir savos šalies istoriją, būtų piešiama tos šalies naudai ir vien tik šviesiais dažais, kad būtų kone sakralu. Bet taip nebuvo ir niekada nebus, nes paprasčiausiai kare nėra nekaltų. Visada yra dvi pusės ir reikia jas kritiškai vertinti.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="background-color: white; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Aš čia vis apie tą karą… Tai noriu pasakyti, kad šią knygą gali skaityti ir tie, kuriems gan svetima ši tema. Nerasite čia jokių fizinių karo žiaurumų, nutrauktų galūnių ir sužeistųjų dejonių. Akcentuojama karo pasekmė - šeimų likimai, čia - konkrečiai vienos, Vladano, šeimos. Gal ir nėra dar daug tokių knygų, bet tikiuosi, kad jų daugėja (ši tematika nėra mano stiprioji pusė, todėl bijau nusikalbėti), kurios nagrinėja karą būtent tokiu aspektu. Kaip per vieną naktį gali apsiversti šeimos gyvenimas? Kaip gyventi toliau? Kas esi, kai esi pabėgėlis? Kas esi, kai tavo mama - slovėnė, tėvas - serbas (atsiprašau, jei klystu, ir jei žinote tiksliai, prašau mane pataisyti!), o tavo gimtoji šalis, Jugoslavija, staiga nebeegzistuoja? Kokia kalba kalbėti, kad būtum palaikytas savu? Kaip tvarkytis su vienatve? Galų gale, kaip elgtis su pasivijusia praeitimi? Čia, manau, ir atsiskleidžia tikrosios karo pasekmės. Taip, daugybė žuvusių, sugriauti namai ir sunaikinti ištisi kaimai yra siaubinga. Tačiau kaip su tais, kurie liko gyvi?<br /></span><span style="background-color: white; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Kas man dar ypatingai patiko šioje knygoje, tai, kokia reikšmė suteikiama kalbai. Tai tampa pagrindiniu tapatybės ženklu. Ir įdomu, kad jau būdamas vaikas Vladanas tai giliai įsisąmonino. Kai staiga kalba, kuria jis kalbėjo nuo mažens, jam buvo tam tikra prasme uždrausta, jis atkakliai laikėsi savo. Greičiausiai bent taip stengėsi išlaikyti ryšį su mylimu tėvu, kurį pasiglemžė karas. Nuo pat pradžių kalba, lyg atskiras veikėjas, keliauja kartu su skaitytoju.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="white-space: pre-wrap;"><br /></span><span style="background-color: white; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Knygų klube iš tikrųjų pasinėrėme į ypatingai gilią ir įdomią diskusiją. Galbūt galime šiek tiek tapatintis ir dėl savo šalies istorijos? Gal bent kruopele mums lengviau suprasti tai, ką norėjo pasakyti autorius savo kūriniu? Bet kad visas palietė ir sukėlė daug apmąstymų - abejonių nekyla. Dabar belieka laukti kitų metų, kai „Kitos knygos“ mus nudžiugins dar viena </span><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Goran Vojnovi</span><span style="background-color: white; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">ć knyga „Figmedis“ - tikrai stoju į eilę.</span></span></div>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-2201517357381733412020-10-06T14:23:00.000+03:002020-10-06T14:23:12.554+03:00Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“<p><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjRVn5jwiVhHTTKJPJcdjNAnTYm8EA2CbNx1gikIOnTOTj7lm_84ioCU8Ht2MMOg1hfWKZGh4QCdSxFMZ9ddzxOt_vfAa82DJ1Zu2JQB81l9PPzPba3OQqD2Rs-ROolUMjCUQghPRlJ1gAb/s1920/IMG_3631.png" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="1280" data-original-width="1920" height="210" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjRVn5jwiVhHTTKJPJcdjNAnTYm8EA2CbNx1gikIOnTOTj7lm_84ioCU8Ht2MMOg1hfWKZGh4QCdSxFMZ9ddzxOt_vfAa82DJ1Zu2JQB81l9PPzPba3OQqD2Rs-ROolUMjCUQghPRlJ1gAb/w314-h210/IMG_3631.png" width="314" /></a></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: center;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #666666; font-family: inherit;">Uždraustų knygų savaitės proga reikia skaityti uždraustas knygas! Nors jos ir taip sudaro didelę mano skaitomų knygų dalį, tačiau dabar reikia joms atiduoti didesnę duoklę.</span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">„Atskalūno laiškuose“ susipažįstame su penkiolikmečiu Čarliu. Susipažįstame galbūt kiek neįprastu formatu - jis pasakoja apie savo problemas laiškuose, kuriuos rašo ir siunčia nepažįstamajam. Juose atvirai atskleidžiama daugybė dalykų: paauglystės džiaugsmai ir vargai, šeimos problemos, draugai, kvaišalų vartojimas, pasimatymai ir dar daug visko, kas telpa tarp eilučių.</span></span></p><p style="text-align: center;"><span style="white-space: pre-wrap;"><i><span style="font-family: inherit;">Mes priimame tokią meilę, kokios esame verti.</span></i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Aš, kaip ir dažniausiai, knygai turiu priešistorę - „Atskalūno laiškai“ nėra jokia išimtis. Kadangi knyga yra iš jaunimo lentynos, „Beveik suaugę“ serijos, tai toje lentynoje galiu rasti labai daug knygų, skaitytų tuo metu, kai pati buvau jaunesnis jaunimas :) Nesuklysiu pasakydama, kad, kai buvome 13 - 14 metų, šią seriją skaitėme visi - joje leidžiamos knygos kalbėjo labai nepatogiomis temomis, tokiomis, kurių tikrai neaptarinėdavom nei su tėvais, nei su draugais. Tiesą sakant, apie tokius dalykus kaip žmogžudystė ar prostitucija apskritai negalvodavom. Todėl skaityti apie tai buvo kažkas TOKIO. Tuo metu skaičiau visas iš eilės šios serijos knygas, IŠSKYRUS šitą. Kažkodėl pasirodė visiškai neįdomus nei viršelis (nors kiti tai irgi ne stebuklas), nei pavadinimas, nei aprašymas… Ir kaip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą dabar! Manau, būtų patikusi ir anuomet, bet dabar įspūdis visai kitas!</span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Knyga parašyta, kaip jau minėjau, laiškų principu. Čarlis juos naudoja kaip dienoraštį, kaip būdą atsiverti. Todėl toks visų problemų pateikimas yra itin asmeniškas ir „nuogas“. Manau, tai buvo labai geras autoriaus sprendimas. Bet kuris skaitytojas nori, kad istorija būtų pasakojama jam asmeniškai. O turint omenyje, kad ši knyga skirta paaugliams, tai yra dar svarbiau. Kiekvienas laiškas - skyrius prasideda kreipiniu „Mielas drauge, ...“, tad bent jau aš ir priėmiau viską taip, lyg tuos laiškus Čarlis būtų rašęs MAN. Jei kada nors esate parašę ar gavę bent vieną tikrą laišką, tai tikrai prisiminsite, koks paprastas, kartais nenuoseklus yra jų stilius. Kiek daug norisi papasakoti tame viename lape popieriaus. Tad ir knyga, sudaryta iš laiškų, yra tokia: šiek tiek kasdienybės, šiek tiek daugiau apie svarbesnius įvykius, šiek tiek savianalizės, šiek tiek santykio su supančiais žmonėmis, kol galiausiai susipažįstame su jais visais ir galime susidaryti bendrą paveikslą.</span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #666666; font-family: inherit;">Atskiro paminėjimo tikrai vertas knygos pagrindinis veikėjas Čarlis. Atrodo, pamėgau jį nuo pat pirmųjų puslapių. Toks šiltas ir galbūt ne pagal metus subrendęs vaikinas. Puikus pasakotojas. Labiausiai patiko jo savybė viską aplink save stebėti ir pastebėti (tikrai du skirtingi dalykai). Ir jo tikrumas, gebėjimas būti savimi, kai tik išsiaiškini, kas toks esi. Vėlgi - laikau tai puikiu autoriaus pasirinkimu, nes ypatingai jaunimui, ieškančiam savęs, svarbu knygose susidurti ir su tokiais herojais. Tyliais ir su savomis problemomis. Tiesa, tai, kad Čarlis yra toks įtikinamas personažas, tikriausiai lemia tai, kad jį Chbosky sukūrė remdamasis… savimi. Taip, ši knyga yra pusiau autobiografinė, autorius sudėjo į ją ir savo išgyvenimus bei prisiminimus (nors ir nesužinosime, kas buvo išgalvota, o kas tikra, nes knygos pasakojime viskas labai sklandžiai susipina į viena), o kai kuriuos personažus kūrė pagal realiame gyvenime pažinotus žmones. Iš tikrųjų, kuo daugiau skaitau papildomos informacijos apie šią knygą, tuo artimesnė ir mielesnė ji man tampa - rekomenduoju tą ir jums padaryti su bet kokia skaitoma knyga, nes tikrai ji gali atsiskleisti visai kitoje šviesoje.</span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Galiausiai - jau pradžioje paminėjau uždraustas knygas ir tekste vis užsimenu apie kažkokias problemas. Tai būtent dėl jų nagrinėjimo šios knygos nemėgo tėveliai, kurie ir siekė pašalinti ją iš mokyklų bibliotekų lentynų. Įdomu, kad knyga pirmą kartą pasirodė 1999 m., bet didesnio nepasitenkinimo, kuomet jau pateko į TOP10 draustų knygų, sulaukė tik 2004 m. Priežastys, kodėl tėvai galvojo, kad knyga yra absoliučiai netinkama paaugliams: per teigiamas homoseksualumo vaizdavimas, įžeidi kalba, seksualinės scenos, narkotikų ir svaigalų vartojimas, išprievartavimas, masturbacija, nuogumas (?), o 2009 m. užkliuvo (beje, tai yra metai, kai knyga susilaukė daugiausiai neigiamų reakcijų) ir savižudybė bei priešiškumas šeimos vertybėms. Atleiskit, ką? Kai kurių priežasčių aš tiesiog nesuvokiu, ypač perskaičiusi knygą. Galėčiau prie kiekvienos nurodyti, kodėl tai NĖRA priežastis cenzūruoti šią ar bet kokią kitą knygą. Jau pirmuose 40 puslapių įvyko tiek visko, kad su jaunimu ir psichologais (taip taip!) būtų galima nagrinėti juos ne valandą ir ne dvi.</span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #666666; font-family: inherit;">Taip, šioje knygoje aptariamos visos tos problemos, paminėtos aukščiau, neaplenkiant nė pačios depresijos ir dar keleto kitų. Ir gali atrodyti, kad tiek daug visko negali atsitikti vienam žmogui, bet - staigmena - tikrai gali. Tik kiekvienas turime savo socialinį burbulą, kuriame galime su tuo ir nesusidurti. Taigi, ką aš pamačiau šioje knygoje? Daug šviesos ir vilties, kai jos, atrodo, nebėra. Iš kiekvienos problemos yra išeitis. Be jokios abejonės, vienam paaugliui su tuo susidoroti be galo sunku, tad čia į pagalbą gali ateiti draugai, tėvai, broliai ir seserys, laiškai, muzika… Svarbu turėti, į ką atsiremti. Ir - dar svarbiau - suprasti, kad to reikia. Dažnai mes bandome tai neigti, bet čia jau tikriausiai reikia atskiro įrašo apie psichinę sveikatą :)</span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Ir aš visada sakau, kad uždrausti yra labai paprasta. Viens, du ir padaryta. Daug sunkiau yra paaiškinti kai kuriuos dalykus, dar sunkiau išlįsti iš savo komforto zonos ir išdrįsti tai padaryti, net jeigu kai kurios temos ir nėra priimtinos.</span></span></p>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-90330516509489906552020-09-27T16:46:00.001+03:002020-09-27T16:46:20.002+03:00Cenzūra yra aklavietė: kas yra Uždraustų knygų savaitė ir su kuo ji valgoma?<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjAcZCFaY-iD24xOV7lvP6p8bcyTRNfBv2Ce0ITq87HSmE0iikTc2sbdYuTRkfohYIdwrtEFVDkHISIynE9eiSBbxcpjeOAu2NEtDV3j1H29jk9BggUuNek2QOoR0ICpQIGsQR6xnA8fMZ6/s2048/20200925_183142.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="2048" data-original-width="1152" height="400" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjAcZCFaY-iD24xOV7lvP6p8bcyTRNfBv2Ce0ITq87HSmE0iikTc2sbdYuTRkfohYIdwrtEFVDkHISIynE9eiSBbxcpjeOAu2NEtDV3j1H29jk9BggUuNek2QOoR0ICpQIGsQR6xnA8fMZ6/w225-h400/20200925_183142.jpg" width="225" /></a></div><p> <br /></p><div style="text-align: center;"><i style="text-align: justify;">Jeigu galvojate, kad knygių pasaulyje - nuobodu, tai labai skubu pasakyti, kad taip tikrai nėra! Labai dažnai skaitytojai domisi kažkuo daugiau nei vien tik skaitoma knyga (kiti nesidomi ir ja, perskaito ir tiek, ir viskas su tuo yra gerai). Vieniems rūpi autorinės teisės, kitiems - prestižinių literatūrinių premijų laureatai, treti renka įdomius faktus apie rašytojus, o ketvirti - pirmuosius knygų sakinius. Knygų pasaulyje domėtis galima tiek daug įvairių dalykų, kad ir galva gali apsisukti. Taigi, mano arkliukas - knygų cenzūra ir jai dedikuota Uždraustų knygų savaitė. Negalėčiau pasakyti, kas 2015 m. gavo Nobelio literatūros ar Booker'io premiją, bet užtat galėčiau išvardinti knygas, kurios tokiame laisvame mūsų pasaulyje buvo vienu ar kitu metu uždraustos, cenzūruotos ar tiesiog susidūrė su cenzūros iššūkiu, ir dargi pasakyti, dėl kokių priežasčių tai buvo ar yra įvykę. Beje, tik noriu pasakyti, kad ši savaitė būtent ir yra apie tai, kas vyksta DABAR, o ne kažkada prieš 50 ar 100 metų. Ir apie tai, kas vyksta demokratinėse šalyse, kurių šiaip jau savo galvose niekad nesusietume su tokiais dalykais, kaip draudimas kažką skaityti.</i></div><p></p><p style="text-align: justify;"><b><span style="font-size: medium;">Kas ta Uždraustų knygų savaitė?</span></b></p><p style="text-align: justify;">Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti 1982 m. JAV, nes būtent tuo laikotarpiu drastiškai padaugėjo knygų, susiduriančių su cenzūros iššūkiu. Švęsti laisvę skaityti inicijavo Amerikos bibliotekų asociacija (ALA), o šios savaitės minėjimas netruko išplisti ir kitose pasaulio šalyse, nes - tik pamanykit! - visur yra kažkuo nepatenkintų žmonių, sprendžiančių, ką galime skaityti ir ko ne. Uždraustų knygų savaitė visada minima paskutinę rugsėjo savaitę ir kasmet pasitinka dalyvius nauju šūkiu. Šiemet jis yra toks: Cenzūra yra aklavietė. Atrask laisvę skaityti!</p><p style="text-align: justify;"><b><span style="font-size: medium;">Kas ir kodėl siekia uždrausti/cenzūruoti knygas?</span></b></p><p style="text-align: justify;">Kasmet ALA pateikia oficialią statistiką, kuri pykdo, liūdina ir trikdo. Pavyzdžiui, 2019 m. su cenzūros iššūkiu susidūrė 14% daugiau kūrinių nei 2018 m. Ar tai rodo, kad autoriai pradėjo kurti kažkokias labai kontroversiškas knygas ir visus tais savo kūriniais siekė įžeisti bei pakreipti viena ar kita linkme? Vargu - knygos sąrašuose kartais nepasikeičia metų metais, nebent tik apsikeičia vietomis. Kadangi statistika sudarinėjama JAV, o ten bibliotekos turi savo globėjus, tai būtent jie ir sudaro absoliučiai didžiąją dalį tų cenzorių (2019 m. - 45%). Po to, gerokai atitrūkę, bet vis tiek esantys TOP3 - tėveliai su 18%. Nes taip, dažniausiai su šiuo iššūkiu susiduria vaikų ir jaunimo knygos, tai tėvai jau pasistengia pasirūpinti, kad vaikučiai negautų priėjimo prie nepatogių temų, nes pasaulis juk toks rožinis ir gražus. Įdomu, kad tie, kuriems ir skirta tokia literatūra, sudaro varganą 1%. Tai kaip čia dabar yra?..</p><p style="text-align: justify;">O štai priežastys, dėl kurių siekiama dalį kūrinių padaryti neprieinamais, tikrai nesikeičia jau keletą metų. Pati populiariausia, ir turbūt tokia išliksianti dar netrumpai, yra LGBTQIA+ tema. Iš 2019 m. TOP10 draustų knygų sąrašo, net aštuonios jame atsidūrė dėl šios priežasties. Kitos labai populiarios temos - smurtas, politinės pažiūros, seksualinis turinys, religija. Sparčiai populiarėja ir raganystės (viduramžiai, aūū?). Visai naujai atsiradusi ir atkreipusi mano dėmesį priežastis - knyga buvo per daug teigiamai atsiliepianti apie imigrantus. Griūk iš juoko. Visos šios priežastys (na, gerai, išskyrus paskutinę) GAL ir atrodytų adekvačios, jeigu nežinotume, apie ką yra kai kurios knygos, prie kurių puikuojasi šie draudimai.</p><p style="text-align: justify;"><b><span style="font-size: medium;">Jeigu šie draudimai vyksta JAV, tai kodėl čia apie tai kalbu?</span></b></p><p style="text-align: justify;">Pasakysiu iškart: todėl, kad man įdomu ne tik tai, kas vyksta mano kieme ir todėl, kad esu už žmogaus laisvę. Tegul tai, šiuo atveju, susiję su knygomis, bet pasirodo, kad ir čia tos laisvės vis dar stokojame. Be to, kaip bibliotekos darbuotoja turiu užtikrinti visų laisvą prieigą prie įvairių informacijos šaltinių. Esu tikra - niekas nenori prisiminti (gerai, dabar jau dauguma - tik iš istorijos pamokų, bet vis tiek) lietuviškos spaudos draudimo arba nacių knygų deginimų. Siaubingi laikotarpiai, nėra ką ir diskutuoti. Ir ar mes galime būti tikri, kad niekad nebeteks to patirti?</p><p style="text-align: justify;"><b><span style="font-size: medium;">Kaip dabartiniame pasaulyje pasireiškia cenzūra?</span></b></p><p style="text-align: justify;">Yra net keletas būdų, kaip pasireiškia cenzūra, ir net neabejoju, kad visus juos galėtumėte išvardinti. ALA pateikia 2018 m. informaciją, bet per metus iš esmės nepasikeitė niekas.</p><p style="text-align: justify;">Turbūt pats paprasčiausias, nereikalaujantis jokių papildomų resursų būdas yra puslapių niokojimas. Sakykime, jums nepatiko kokioje nors knygoje aprašytas moters apsisprendimas pasidaryti abortą. Puslapį išplėšėte, esate patenkintas, kad kiti nesužinos, kas ten rašoma, visi saugūs. Na, dar galite tekstą nuspalvinti juodu markeriu, jei nesinori jo išplėšti.</p><p style="text-align: justify;">Kitais būdais cenzūruoti knygas jau reikia šiek tiek pasistengti ir negalėsite būti tikri, kad tikrai bus išpildytas jūsų noras. Pas mus tai gal net nelabai įmanoma (aš labai tikiuosi), bet tai nereiškia, kad nevyksta kitur. Gavus daug skundų, bibliotekoms tenka apriboti leidinių prieinamumą tam tikrai amžiaus grupei pakeičiant knygų vietą (man, asmeniškai, šiek tiek komiškai atrodo knygų perkėlimas į aukštesnę lentyną, kad nepasiektų mažesnieji, ar slėpimas už kokios nors užuolaidos), išduodant „netinkamai“ amžiaus grupei knygas su tėvų leidimu arba tiesiog pašalinant leidinius iš bibliotekos fondo. Pavyzdžiui, 2015 m. Mark Haddon knyga „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (pas mus ji yra privalomųjų knygų sąraše 14 - 15 m. jaunuoliams) sulaukė cenzūros iššūkio, nes yra netinkama amžiaus grupei. Jums yra 13 metų ir labai norite perskaityti tą knygą. Ne, sako jums bibliotekininkas, deja, tu per mažas (ir tampa visai nesvarbu, kad knygos pasakotojas - berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, kad aprašomi įvykiai matomi jo akimis. Nesvarbu net ir tai, kad esate pakankamai subrendęs, kad suprastumėte, apie ką ten rašo, galų gale, galbūt tai būtų pirmasis prisilietimas prie ypatingo vaiko, jei nėra galimybės susidurti su tokiu savo natūralioje aplinkoje. Negalima, ir viskas). O kaip pakomentuoti tai, kad tais pačiais metais ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, be visų kitų priežasčių, sulaukė iššūkio dėl netinkamumo amžiaus grupei, aš nežinau. Pas mus ši knyga yra suaugusiųjų abonemente, tad... ką?</p><p style="text-align: justify;">Dar vienas populiarus (!), bet išties drastiškas būdas cenzūruoti knygas - jas deginti. Taip tiesiog paimti ir sumesti į laužą. Toli ieškoti nereikia - dar pernai mūsų kaimyninėje Lenkijoje vienas kunigas užsiiminėjo Hario Poterio serijos <a href="https://www.theguardian.com/books/2019/apr/04/polish-priest-apologises-for-harry-potter-book-burning">deginimu</a>. Atsiprašė, bet fakto tai nekeičia. Dar kartą akcentuoju - tai vyko ne 1019 m., o 2019-aisiais.</p><p style="text-align: justify;">Taip pat vienas iš būdų, gan sunkiai aptinkamas, nes šiuo atveju jau turime analizuoti patys save, o daugumai ieškoti savyje kažkokių neigiamų apraiškų tikrai yra nepriimtina, yra savicenzūra. Kartais (ir turbūt gan dažnai) ji vykdoma net nesąmoningai, pavyzdžiui, teigiant, kad „gal vietoj šitos paskaityk kitą knygą, ne tokia žiauri“. Aktualiausia bibliotekininkams, bet nutinkanti 100% visiems, kurie mėgsta dalintis rekomendacijomis. Kaip jau sakiau, šitam dalykui sumažinti reikia tiesiog daug dirbti su savimi ir įsisąmoninti, kad jeigu man nepriimtina viena ar kita tema, tai nebūtinai ji nepriimtina ir kitiems - gal kitam ta tema parašyta knyga vienintelis būdas atrasti išeitį iš situacijos, kurioje galimai yra atsidūręs.</p><p style="text-align: justify;"><b><span style="font-size: medium;">JAV, JAV... Bet ar turime cenzūros atvejų Lietuvoje?</span></b></p><p style="text-align: justify;">Atsakymas yra: taip. Netikėta? Cha. Tiesa, tų atvejų tikrai nėra daug (kuo galima pasidžiaugti) ir tokių knygų dešimtukų sudaryti negalėtume. Vis dėlto. 1993 m. Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ buvo leista pardavinėti tik erotinių prekių parduotuvėse - jokių knygynų ir viešai prieinamų vietų. Pabandykite įsivaizduoti, kaip turi jaustis autorius, kurio intelektinė nuosavybė nugrūdama į tokias vietas. Visgi knyga netruko sugrįžti ir į knygynų lentynas. Spėju, todėl, kad žmonės tiesiog kaip pasiutę ėmė jos ieškoti ir pirkti - kas gali atsisakyti tokio pelno? Tada kurį laiką gyvenome ramiai, kol Marius Ivaškevičius 2002 m. neišleido knygos „Žali“, kurioje partizanai buvo pavaizduoti tikriausiai ne tik, kaip herojai (knygos neskaičiau), bet ir kaip žmonės, turėję silpnybių. Labai įsižeidė ir kritikavo daugelis, paskui nurimo, ir kai 2018 m. kūrinys buvo perleistas, vėl truputį pasiūbavo - teismui buvo pateiktas prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl knygoje išsakytų teiginių. Teismas tokį tyrimą pradėti atsisakė, su kuo juos ir sveikinu.</p><p style="text-align: justify;">Vienas garsiausiai nuskambėjusių ir ne vienerius metus trukusių bylinėjimųsi yra susijęs su Neringos Dangvydės „Gintarine širdimi“. Tai pasakų knygelė vaikams (labai reikalinga perskaityti ir kai kuriems suaugusiesiems), kurioje galima rasti pasakas apie du įsimylėjusius princus, apie dvi princeses, apie neįgaliuosius, apie kitos etninės grupės asmenis, žodžiu, pasakų forma bandoma gražiai vaikams paaiškinti, kaip veikia stereotipai ir kaip reikėtų su jais tvarkytis. Knyga buvo kaip mat pašalinta iš knygynų lentynų, vienu metu ją buvo galima įsigyti tik kažkokiais aplinkiniais būdais per žmogaus teisių centrą, galiausiai knygelė cenzūruota. Žinoma, ŽINOMA, kad labiausiai teisuoliams užkliuvo LGBT+ temos, bet, tiesą sakant, aš ir pati nustebau skaitydama cenzūruotą versiją (skaičiau abi vienu metu, tiesiog gretimai versdama puslapius ir ieškodama pakeitimų). Joje buvo „pataisyti“ tokie dalykai, kurie net man, žinančiai, kad kažkas TURĖTŲ užkliūti ir ieškant tų blogybių, buvo prasmukę pro akis. Tai klausimas peršasi vienintelis, galiojantis ne tik šiai knygai, bet ir visoms kitoms: žmonės, ar neturite, kuo daugiau gyvenime užsiimti?</p><p style="text-align: center;"><i>O aš, labai atleiskite, bet tik dabar pamačiau, kad visai įsijaučiau. Turbūt taip ir būna, kai tema yra svarbi ir norisi, kad apie ją sužinotų kuo daugiau žmonių. Todėl paliksiu savo asmeninį santykį su uždraustomis knygomis kitos dienos įrašui. Nepažadu, kad jis bus bent kiek trumpesnis.</i></p>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-17377136603894103892020-09-26T13:39:00.002+03:002020-09-26T13:39:27.992+03:00Dörte Hansen „Mano ne mano namai“<p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiepnPFwxSXI2RdVbWCZjDdKg_4Z9WUhIQI1gXkOwXA-OQKvAEqFBStH8QElvZwlSkYje77JJAVH5brIzEVrg4HsfBGxgHNKt8jClPig_NvKO2KsgUlSh959HX6lfBwdOaet2WvWb-Y2iwP/s2048/20200926_133016.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="2048" data-original-width="1835" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiepnPFwxSXI2RdVbWCZjDdKg_4Z9WUhIQI1gXkOwXA-OQKvAEqFBStH8QElvZwlSkYje77JJAVH5brIzEVrg4HsfBGxgHNKt8jClPig_NvKO2KsgUlSh959HX6lfBwdOaet2WvWb-Y2iwP/s320/20200926_133016.jpg" /></a></div><p></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Kaip dažnai renkatės knygą pagal viršelį? Kiek iš jūsų rinktumėtės tokį? Aš tikrai nesu nei rožinių, nei švelnumėlių viršelių fanė. Bet čia ir vėl pasiteisina iki skausmo pažįstamas posakis NESPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ. Nes po juo gali slėptis labai gera istorija!</span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /></span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Hildegarda, Vera ir Anė - trys giminės moterys, apie kurias sukasi visas pasakojimas. Iš Rytprūsių į sodybą šiaurinėje Vokietijoje Vera atklysta po karo, kur, būdama dar visai mažytė mergaitė, su mama apsigyvena sename didžiuliame name. Nors jis ir baugina, tačiau Vera jame praleidžia visą gyvenimą. Kol vieną dieną sulaukia viešnios, ieškančios prieglobsčio.</span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /></span></span></p><div style="text-align: center;"><span id="docs-internal-guid-acdd9e52-7fff-395e-18cf-ef0b3f1ee2b0"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><i>Naktimis, kai iš vakarų atslinkdavo audra, namas it jūros bangų blaškomas laivas imdavo aimanuoti.</i></span></span></span></div><div style="text-align: center;"><span><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /></span></span></span></div><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Knygą skaitėme knygų klube. Iš visų pasiūlytų knygų už šią visai nebūčiau balsavusi, bet net nenustebau, kad ją išsirinkome. Narių dėka perskaitau tokių knygų, į kurias net neatkreipčiau dėmesio lentynoje, eičiau ir praeičiau :D Ir ką jūs sau galvojate - tai pirmoji knyga per mūsų gyvavimo laikotarpį (tai reiškia, kad iš viso perskaitėme 10 knygų), kuri patiko VISOMS. Kad ir kokią puikią knygą būtume skaičiusios, vis tiek bent vienam žmogui iš 13 nepatinka, ir man čia visiškai normali praktika, ir dargi būna smagu, kad ne visus sužavi tos pačios knygos. Ir štai, visiškai netikėta, kad Hansen romanas paliko tokį stiprų ir, svarbiausia, teigiamą įspūdį visoms.</span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /></span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Kas patiko man:</span></span></p><ul style="margin-bottom: 0; margin-top: 0;"><li dir="ltr" style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; list-style-type: disc; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre;"><p dir="ltr" role="presentation" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Pasakojimo ritmas ir stilius. Atrodo, pasakojama tiesiog apie gyvenimą. Na, juk nėra taip, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip pat ir veikėjų, kasdien, kas minutę vyktų kažkokie siautėjimai, likimus keičiantys įvykiai ir pan. Visgi skaityti absoliučiai nenuobodu. Galbūt ir dėl veikėjų charakterių (prie jų dar prieisiu), bet labiausiai dėl to, kad tai… tiesiog taip artima kiekvienam. Tegul tam tikri įvykiai atsitikę vienąkart gyvenime, bet padarę neatitaisomų pasekmių - kam nėra bent kartą tekę to patirti? Kitas dalykas - šokinėjimas laiko juostoje ir tarp veikėjų likimų. Niekada nesibaidžiau to nenuoseklumo, bet kuo toliau, matau, kad tuo labiau patinka toks pasirinktas pasakojimo stilius.</span></span></p></li><li dir="ltr" style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; list-style-type: disc; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre;"><p dir="ltr" role="presentation" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Jau minėti veikėjų charakteriai. Atrodo, visi yra svarbūs. Žinoma, yra keletas pagrindinių, o visi kiti - tik probėgšmais pasirodantys pasakojime, tačiau kiekvienas iš jų yra be galo svarbus. Ne tik svarbus, bet ir unikalus. Šiame Vokietijos kaime, kuriame vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Kiekvienas gyventojas jame turi savo vietą ir vaidmenį. Vienų būdas atsiskleidžia prižiūrint savo sodą, kitų - iš požiūrio į juos supančius žmones bei jų veiksmus. Tikrai spalvinga kaimynystė, kurioje kiekvienas ras kažką sau artimo.</span></span></p></li><li dir="ltr" style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; list-style-type: disc; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre;"><p dir="ltr" role="presentation" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Miesto ir kaimo sugretinimas. Bet ne kažkokia bloga prasme, o tiesiog pasitelkiant lengvą ironiją. Manau, ir dabar vyksta panašūs dalykai, kada miestuose pragyvenę žmonės staiga atranda kaimą, išsikelia ten ir jaučiasi keičiantys pasaulį. Jokiais būdais nesakau, kad tai blogai - bet koks gyvenimo būdas yra geras, jeigu tik žmogus gerai jaučiasi, o jei dar kažką iš to sukuria - bravo. Tik čia Hansen taip visiškai paprastai ir nevyniodama į vatą pasako tai, apie ką dažnas pagalvojame, bet nuslopiname tas mintis viduje.</span></span></p></li><li dir="ltr" style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; list-style-type: disc; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre;"><p dir="ltr" role="presentation" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Namas. Čia jau net sunku ką ir bepasakyti. Namas šioje knygoje yra ne šiaip pastatas. Be jokių abejonių, jis čia - vienas pagrindinių veikėjų. Visada gyvas, nepajudinamas, skleidžiantis garsus, kartais gąsdinantis savo galybe ir paslaptimis. Namas, reikalaujantis pagarbos. Atrodo, kad tu pas jį gyveni ir būtent jis diktuoja savo taisykles. Ar dabar taip pagarbiai elgiamės su savo namais? Gal, jei gyvename tokiuose, kurių istoriją galime pasukti šimtą ar daugiau metų atgal. Kitu atveju - labai suabejočiau. Bet šio Namo sakralumas - nenuginčijamas. Paskaitykite ir suprasite, apie ką aš.</span></span></p></li></ul><div style="text-align: justify;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444;"><br /></span></span></div><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: center;"><span style="background-color: transparent; font-style: italic; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Neveizėk į ton posi.</span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: center;"><span style="background-color: transparent; font-style: italic; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /></span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Po to, kai vasarą perskaičiau Friedenthal „Melancholiją“ ir sužinojau, kad originalo kalba knygos pavadinimas yra visiškai kitoks, dabar Goodreads patikrinu kone kiekvieną skaitomą knygą. Ir kiek daug gražių dalykų atrandu pavadinimuose! Labai norėjau patikrinti ir šią, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad pavadinimas kitomis kalbomis turėtų būti tikrai ne toks. Neklydau. Iškart užbėgu už akių pasakydama, kad radau keletą ir visi jie puikiai atitinka knygos nuotaiką ir temą. Originalo kalba „Mano ne mano namai“ yra „Senoji žemė“. Anglams pasirodė, kad „Šis namas yra mano“. Švedams - „Vyšnių žemė“, o štai prancūzams - „Vyšnių medžių šešėlyje“. O pats paprasčiausias ir, bent jau man, pats jaukiausias, atsirado Italijoje - ten knyga vadinasi „Grįžk namo“.</span></span></p><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /></span></span></p><div style="text-align: justify;"><span id="docs-internal-guid-26081799-7fff-8cfb-a2a1-42b69e0e1156"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Žemaičių kalbos intarpai, daug nutylėtų dalykų ir visa tai, ką paminėjau aukščiau, sudaro puikų pasakojimą. Iš pirmo žvilgsnio - lengvą ir neapkraunantį, bet iš tiesų savyje turintį daug prasmės, šiek tiek liūdesio, bet gerokai daugiau vilties ir šviesos. Puikiai tinka savaitgaliui ar tiesiog ramiam vakarui, kai norisi susipažinti su įdomiais veikėjais ir pajusti, kuo jie gyvena.</span></span></span></div><p><span style="font-family: inherit;"> </span></p>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-7977571393540799762020-09-19T16:41:00.004+03:002020-09-19T16:41:46.508+03:00Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“<p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiVGF5nQoi8xywsGaLHGq9LOg1m4m8HXoQKZV0DMupdCQ5dQ5UnqkTq-UcVqR-0c3LBK4hyFHQs_iJpGpS3hBGKZhlMXp3HjjuAINOp9k_SNviMG-0-rkcAk1q-M9idW03D8iZXx14FymIA/s2048/IMG_3504.JPG" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="2048" data-original-width="1365" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiVGF5nQoi8xywsGaLHGq9LOg1m4m8HXoQKZV0DMupdCQ5dQ5UnqkTq-UcVqR-0c3LBK4hyFHQs_iJpGpS3hBGKZhlMXp3HjjuAINOp9k_SNviMG-0-rkcAk1q-M9idW03D8iZXx14FymIA/s320/IMG_3504.JPG" /></a></div><span style="text-align: justify; white-space: pre-wrap;"><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;">Man įdomu, ar daug knygų pas jus patenka kaip suplanuoti skaitiniai? Nes pas mane, kad ir kiek planuočiau, vis tiek dauguma atkeliauja visai netikėtai ir dargi dažniausiai labai laiku. „Auksinės šaknys“, kad ir kiek rausčiausi po savo atminties stalčiukus, visgi yra pirmoji knyga vergovės tema, kurią skaičiau. Atsimenu, kad kažkada LABAI seniai bandžiau skaityti „Dėdės Tomo trobelę“, bet man, kaip vaikui, buvo visiškai neįdomu, nuobodu ir visaip kitaip nepatiko, tai daug tikrai neįveikiau. Dabar jau užaugau ir štai, visai kitaip galiu žiūrėti į tą temą :)</span></div></span><p></p><span id="docs-internal-guid-2d8ac63b-7fff-7be5-1c59-f930c22cbc08"><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Savo debiutinėje (!) knygoje Yaa Gyasi pasakoja net septynių kartų istoriją, prasidėjusią XVIII a. Ganos kaime kolonistų laikais. Per daugybę metų ir skirtingų likimų ji mus nukelia į XX a. JAV miestus, supažindina su istorija, papročiais, visuomene ir kelia problemas, aktualias iki pat šių dienų.</span></span></p><span style="font-family: inherit;"><br /></span><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: center;"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;"><i>Poreikis vienus dalykus vadinti „gerais“, o kitus „blogais“, vienus „baltais“, o kitus „juodais“ Efijai atrodė nesuprantamas. Jos kaime viskas buvo visaip. Viskas nešė viso kito svorį.</i></span></span></p><span style="font-family: inherit;"><br /></span><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Pradėti kalbėti apie šią knygą tikrai nėra lengva - vien dėl to, kad įspūdingas užmojis, beje, pasiektas meistriškai, nustelbia bet kokias apžvalgas ir mintis. Knygos pradžioje pateikiamas giminės medis, ir skaitant jis tikrai padėjo susigaudyti tarp veikėjų gausos bei jų giminystės ryšių. Kaip jau minėjau, čia skaitytojas supažindinamas net su septynių kartų likimais, bet knygoje yra tik kiek daugiau nei 300 puslapių. Ar atrodo, kad kažkas palikta nepasakyta? Absoliučiai ne. Kiekvienas skyrius yra skirtas vis kitam veikėjui, jame pasirinkta tik nedidelė jo gyvenimo dalis, viena problema, su kuria jis susiduria. Paanalizuota ne paviršiumi, bet tikrai kur kas giliau, taip pat palikta vietos skaitytojui pačiam pasidaryti kai kurias išvadas. Net neabejoju, kad apie kiekvieną veikėją būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet man labai patiko toks pasirinkimas, kuomet nuo vieno einama prie kito, kai vienas, gal net mažutis ir, atrodytų, nereikšmingas pasirinkimas lemia ateinančių kartų gyvenimus. Ir nors kai kuriuos veikėjus skiria šimtai metų, tačiau labai aiškiai parodoma, kaip viskas yra susiję. Įdomu: gal ir mes, paanalizavę savo šeimos istorijas, atrastume, kad ne taip jau ir skiriamės nuo savo proprosenelių, ir kažkada žengtas protėvių žingsnis nulėmė tai, kas esame dabar.</span></span></p><span style="font-family: inherit;"><br /></span><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: center;"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;"><i>Laisvojo popieriuose jis buvo pavadintas Džo Frymanu. Laisvu žmogumi. Pusė buvusių vergų Baltimorėje turėjo tą pačią pavardę. Jei pakankamai ilgai kartosi melą, jis taps tiesa.</i></span></span></p><span style="font-family: inherit;"><br /></span><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Skaityti „Auksines šaknis“ šių dienų kontekste yra stipru. Knygoje puikiai parodoma, kokios įsisenėjusios yra rasistinės problemos, tikrai priverčia susimąstyti, ar apskritai įmanoma jas išspręsti, kad ir kaip to norėtume. Du ar tris šimtus metų besivelkantis neapykantos šleifas - ar įmanoma jį taip lengvai nuplėšti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ir rasizmo tema - tikrai ne vienintelė, kuri yra nagrinėjama šiame kūrinyje. Jų yra visa puokštė. Mišrių šeimų problemos. Savosios tapatybės paieškos. Laisvė (visomis prasmėmis, kokias sugalvojate). Čia tik labai maža dalis, tikiu, kad kiekvienas skaitantysis atkreips dėmesį į vis kitas temas, apie kurias norės pamąstyti giliau.</span></span></p><span style="font-family: inherit;"><br /></span><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Tai knyga, kurią norisi ir skaityti nepadedant, ir stabtelti po kiekvieno skyriaus, kad galvoje susidėliotum mintis apie to žmogaus likimą. Tikrai viena geriausių, skaitytų šiais metais. Drąsiai rekomenduoju skaityti ir netgi turėti - autorė atliko milžinišką darbą, rašė šią knygą net septynerius metus, įdėjo, tikiu, ir asmeninių išgyvenimų, tad kas mes tokie, kad galėtume sau leisti jos neperskaityti? :)</span></span></p><span style="font-family: inherit;"><br /></span><p dir="ltr" style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: center;"><span style="font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;"><i>Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus - tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.</i></span></span></p><div style="text-align: center;"><span style="font-family: Arial; font-size: 11pt; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><br /></span></div></span>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-88324685298834626852020-08-26T13:26:00.003+03:002020-08-26T13:26:56.561+03:00Markus Zusak „Knygų vagilė“<p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiSRAqqwmeHbFkstCVELJeB6eC6J_rCTL9W9A7Y_LWyb6QN-_RigyhpBReBQspO02_htYRRUffRRLiHHFSYai6ATgAJD_BjAx1rmEc7G3migENmqF2qKFRtcO0eH57_CsBXpC5uGE4uxv6W/s2048/IMG_2957.JPG" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1365" data-original-width="2048" height="274" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiSRAqqwmeHbFkstCVELJeB6eC6J_rCTL9W9A7Y_LWyb6QN-_RigyhpBReBQspO02_htYRRUffRRLiHHFSYai6ATgAJD_BjAx1rmEc7G3migENmqF2qKFRtcO0eH57_CsBXpC5uGE4uxv6W/w410-h274/IMG_2957.JPG" width="410" /></a></div><p><br /></p><p></p><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Žinot, kad būna tokių knygų, kurios krenta į akis jau senų senovėje, girdite apie jas gerų atsiliepimų, vis peržiūrite savo TBR sąrašus, pagalvojate, kad va, dabar tai jau skaitysiu, ir tada… sąrašai pildosi, TA knyga stumiasi vis tolyn, kol iš jos belieka taškas. Tokia yra, tiksliau, buvo Markus Zusak „Knygų vagilė“.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;"><br /></span><span style="text-align: justify; white-space: pre-wrap;">„Knygų vagilė“ - pasakojimas apie devynmetę Lizelę, patekusią gyventi į svetimą šeimą po to, kai jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Knygos veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metais ir visa matantis pasakotojas kantriai vedžioja mus jo puslapiais, iki pat to momento, kai iš dangaus ima kristi bombos.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><b style="font-weight: normal;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444;"><br /><div style="text-align: center;"><span style="font-style: italic;"><span style="font-family: inherit;">Man atrodo, kad žmonėms patinka matyti ką nors griūvant. Iš pradžių - smėlio pilys, kortų nameliai, paskui - kas nors didesnio.</span></span></div></span></span></b></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><b style="font-weight: normal;"><span style="white-space: pre-wrap;"><i><br /></i></span></b><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Aš nemoku apsakyti, kaip mane apžavėjo ši knyga. Nuo pradžios iki pabaigos, sulig pirmaisiais žodžiais. Pirmiausiai, manau, verta paminėti, kad knygos pasakotojas yra tikrai mums neįprastas. Visada skaitome knygas iš pagrindinio veikėjo požiūrio taško ar tiesiog kažkokio kažkur esančio trečiojo neįvardinto asmens. Šios knygos pasakotoja yra pati Mirtis. Suprantu, kad skamba net ne truputį makabriškai ir kad tai, ką kalbėsiu/rašysiu toliau, atrodys nelogiška, bet. Mirtis šioje knygoje yra toks mielas veikėjas! Lyg draugė. Jautri, visiškai nežiauri ir nebaisi, labai didelį dėmesį kreipianti į spalvas, besirūpinanti sielomis ir išvargusi nuo savo darbo, kurio karo metais turi daugiau nei norėtų… Visą laiką svarsčiau, kad būtų įdomu po šios knygos skaityti José Saramago „Kai mirtis nusišalina“, kurioje „kitą dieną niekas nemirė“. Gautųsi lyg koks tęstinumas, nes knygų, kuriose Mirtis veikia kaip atskiras veikėjas, su savo mintimis ir jausmais, nėra juk labai daug. Man tikrai patiko autoriaus sprendimas suteikti kitokį balsą tam, ko tikriausiai kiekvienas prisibijome.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><b style="font-weight: normal;"><span style="white-space: pre-wrap;"><br /></span></b><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Kitas dalykas, kuris mane užbūrė, tai knygos kalba. Vienas malonumas skaityti tokį kūrinį, kurio pasakojimas tiesiog plaukia. Kai norisi užsirašyti kas antrą sakinį, nes pats niekad nesugalvotum taip išreikšti tam tikrų dalykų. Poetiškumas - dar vienas didžiulis pliusas šiai knygai. Kol jos neperskaičiau, tol nesuvokiau, kiek yra gražių būdų apsakyti liūdniems dalykams. Būtent dėl kalbos apima keistas jausmas skaitant - lyg ir supranti, kad knyga yra apie tragiškus įvykius, apie sunkumus, su kuriais susidūrė to meto žmonės, kai bombos nesirinko savo aukų, tačiau viską užgožia kalbos grožis. Pasakojimas nuteikia lengvai, norisi tiesiog versti puslapius vieną po kito ir sužinoti kuo daugiau apie veikėjų gyvenimus, atsisakant suvokti įvykių kontekstą.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><b style="font-weight: normal;"><span style="white-space: pre-wrap;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /><div style="text-align: center;"><span style="font-style: italic;">Tada įvyko šiurpus dalykas. Skersvėjis valso ritmu įnešė jį pro langą. Gal tai buvo vis stiprėjantis Trečiojo reicho vėjelis, o gal dar kartą atsiduso Europa.</span></div></span></span></b></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><b style="font-weight: normal;"><span style="white-space: pre-wrap;"><i><br /></i></span></b><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Ir, žinoma, patys personažai bei siužetas. Mintis, kad didžiausią galią turi žodžiai. Tai supranta ir pagrindinė veikėja Lizelė, ir Mirtis. Tik tai, kokią galią jie turi, priklauso nuo to, į kieno lūpas patenka. Gali veikti labai teigiamai, ką daugybę kartų įrodo Lizelė, bet gali sklisti ir iš fiurerio tribūnos, o kuo tai baigėsi, žinome puikiai. Ne veltui sakoma, kad žodžiais galima sužeisti kur kas stipriau nei fiziškai. Taip jau yra, kad spyrio sukeltą skausmą ilgainiui pamiršime, o štai išgirstą įžeidimą nešiosimės dar ilgai. Beje, kaip jau minėjau, personažai šioje knygoje visi iki vieno puikūs. Autoriui puikiai pavyko pramušti kai kurių veikėjų šarvus, kuriuos jie dėvėjo knygos pradžioje, be to, visuomet įdomu pamatyti, kaip elgiasi žmogus, susidūręs su nepaprastai sudėtingomis aplinkybėmis. Tuo pačiu - pagalvoti, kaip pasielgtum pats. Gan dažnai „pagaunu“ save galvojant, kaip aš elgčiausi vieno ar kito veikėjo vietoje. Atsakymai kartais nustebina.</span></span></div><div style="line-height: 1.38; margin-bottom: 0pt; margin-top: 0pt; text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;"><span style="color: #444444;"><b style="font-weight: normal;"><span style="white-space: pre-wrap;"><br /></span></b><span style="background-color: transparent; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: 400; text-decoration: none; vertical-align: baseline; white-space: pre-wrap;">Ši knyga mane ir sušildė, ir prajuokino, ir pravirkdė, todėl keliauja į geriausių knygų, skaitytų šiais metais, lentyną. Gal tik gailiuosi, kad neperskaičiau jos anksčiau - negalima sau leisti gyventi be tokios literatūros. Jei dar neskaitėte, tai būtinai skaitykite, ir patirkite įstabią kelionę!</span></span><br /></span></div><div><br /></div>paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-60778487275380419242020-06-14T17:07:00.000+03:002020-06-14T17:08:07.105+03:00Dave Eggers „Ratas“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiKYO3LxvXpVeckPxSd22DEgk-Q1kZ1jpenX4H-MXyWz5RJaEKZwahyaIyPyYS-6UKQw-J3XJdy1avQNQlJZJbheZncjojr0Z-8w1yFHdHRCMUdz6X5MIP0Svpxv9xXIa9cnnu6VlDUvDnD/s1600/IMG_2353+Ratas.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1067" data-original-width="1600" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiKYO3LxvXpVeckPxSd22DEgk-Q1kZ1jpenX4H-MXyWz5RJaEKZwahyaIyPyYS-6UKQw-J3XJdy1avQNQlJZJbheZncjojr0Z-8w1yFHdHRCMUdz6X5MIP0Svpxv9xXIa9cnnu6VlDUvDnD/s400/IMG_2353+Ratas.jpg" width="400" /></a></div>
<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Labai sunku įgyvendinti sau duotus pažadus. Ypač tuos, kai
prisižadi, kad kiekvienai knygai parašysi bent jau po trumpą apžvalgą. Čia panašiai,
kaip sakyti sau, kad nuo Naujų metų pradėsiu sportuoti ar nuo pirmadienio
pradėsiu valgyti sveikai: pasiimi čipsų pakelį ir per dieną nueini 400
žingsnių, nes tiek pakanka, kad keletą kartų suvaikščiotum nuo virtuvės iki
sofos. Taip ir su apžvalgomis. Na, nesirašo jos pačios, o žmogus už ekrano ne
visada įstengia kovoti su tinginiu... Visgi yra dar vienas svarbus faktorius:
ne apie visas knygas yra ką svarbaus pasakyti. Ir būtent Dave Eggers „Ratas“
yra ta knyga, su kuria verta grįžti į interneto platybes (kad ir kaip ironiškai
tai nuskambėtų – kodėl, pamatysite toliau).<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">„Ratas“ – didžiulė interneto korporacija. Čia įsidarbinusi
Mėja tiesiog trykšta džiaugsmu ir entuziazmu, kad pagaliau yra priimta į „ratiečių“
būrį. Šioje kompanijoje pirmiausiai sukuriamos ir įdiegiamos visos naujovės, o
darbuotojams sudarytos visos sąlygos, kad jie jaustųsi kaip namie, kad jaustųsi
naudingi ir svarbūs tiek „Ratui“, tiek pasauliui. „Ratas“ jungia įvairius
vartotojų duomenis, pradedant socialinių tinklų profiliais, baigiant pomėgiais
ir mokėjimo sistemomis. Kompanijoje nuolat pabrėžiamas skaidrumas ir
bendruomeniškumas, o svarbiausia, susivienijimas bendram tikslui, Pilnatvės siekiui.
Tačiau ar viskas tikrai yra taip gražu ir gera?<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i><span style="font-family: inherit;">Aš žinau, kad ten dirba tokie pat žmonės kaip ir tu. Tai mane
labiausiai ir gąsdina. Kiekvienas iš jūsų atskirai nesuvokiate, ką jūs darote
kartu. <...> Aš visados baiminausi, kas nutiks, kai kas nors pasitelks
tokią galią nesutinkantiems ir abejojantiems bausti?<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span style="font-family: inherit;"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Taip, tai knyga apie socialinius tinklus ir jų galią. Negaliu
pasakyti, kad labai jauku ją skaityti. Dar įdomiau – ši knyga priskirta prie
distopijos žanro. Žinau, kad visos distopijos yra baugios tuo, kad jose yra
tiesos, nes kai kurie dalykai dažniausiai daugiau ar mažiau jau vyksta mūsų
visuomenėje. Žinote ką? Trūksta labai nedaug, kad „Ratas“ galėtų atsidurti
negrožinės literatūros sekcijoje. Ne paslaptis, kad distopijos yra mano „arkliukas“,
ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra viena realiausių distopijų, kokias esu
skaičiusi. Baisu? Taip. Įdomu? Neabejotinai.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i><span style="font-family: inherit;">PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i><span style="font-family: inherit;">DALYTIS REIŠKIA MYLĖTI<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i><span style="font-family: inherit;">ASMENIŠKA YRA VOGTA<o:p></o:p></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<i><span style="font-family: inherit;"><br /></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Nieko neprimena? Aha: „Karas – taika. Laisvė – vergystė.
Nežinojimas – jėga.“ Žinoma, reiškia šie trumpi sakiniai ne visai tą patį (ypač
tai, kad nežinojimas yra jėga netaikomas „Rato“ kontekste), tačiau kai pamačiau
šias eilutes, vos ne tiesiogine prasme mane užgriuvo Orwello „1984-ieji“. Knygose
yra panašumų, nors jos abi apie skirtingus dalykus. Bet pats pagrindinis –
nuolatinis stebėjimas – tikrai priverčia pašiurpti. Na, o dabar leiskite
paklausti: kiek iš jūsų turi socialinių tinklų paskyras (haha)? Neabejoju, kad prieigų
suskaičiuotumėte ir daugiau negu vieną. Dvi? Tris? Dar daugiau? Įsivaizduokite,
jei visi duomenys būtų apjungti vienoje sistemoje. Visus jūsų duomenis
(sakydama „visus“, tikrai turiu omenyje VISUS, kokius tik galite sugalvoti)
valdytų viena kompanija. Patogu? Žinoma. Reikalinga? Galbūt. Teisinga? Štai čia
atsakyti galite tik patys. Skaitant nuolatos galvoje sukosi mintys, kiek
žingsnių mūsų visuomenei trūksta iki tokio gyvenimo, koks pavaizduotas knygoje.
Įdomiausia, kad skaitant net nesijaučia, kad skaitytum kažką labai nerealaus,
ir apie tai reikia sau nuolat priminti. Įdomiausia, bet nenuteikia maloniai
suvokus, kad jau esame gerokai priklausomi nuo dalijimosi, viešinimo, reakcijų
ir komentarų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet realybė yra tokia, ir reikia ją
priimti. Viskas pristatoma taip, lyg būtų daroma vardan kažkokio didesniojo
gėrio – kad pasaulyje būtų kuo mažiau nusikaltimų, kad nebebūtų grobiami
vaikai, kad politikai būtų skaidrūs – tačiau kokia kaina... Nenoriu pasirodyti
kaip paranojikė, juk ir pati naudojuosi ne vienu socialiniu tinklu, bet kartais
tiesiog reikia žinoti, kada reikia sustoti ir nubrėžti ribą tarp to, kas yra
asmeniška ir to, kas prieinama viešai.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Žinoma, neišvengiamai reikia pakalbėti ir apie pagrindinę
veikėją. Negaliu pasakyti, kad Mėja – labai įdomus personažas, ir dar
pagrindinis. Jai paprasčiausiai trūksta gyvybės – vien jau dialogai su ja
tikrai ne patys įdomiausi, tokie sausi. Kita vertus... Mėja yra labai sėkminga „Rato“
naujokė, sparčiai kylanti karjeros laiptais, būtent tokia, kokios reikia, kad
korporacija būtų dar labiau matoma. Anksčiau buvusi niekam neįdomi, visiškai
vidutiniška mergina, dirbusi nuobodų darbą, „Rato“ aplinkoje ji tiesiog sužydi.
Nes besąlygiškai sutinka su visomis jų taisyklėmis, su viskuo, su kuo turi
sutikti norėdama ir toliau sėkmingai dirbti. Reikia rašyti daugiau komentarų? Be
problemų! Reikia būti labiau matomai kompanijos renginiuose? Gerai! Reikia įstoti
į kuo daugiau grupių? Žinoma! Reikia... neatsitiktinai naudoju šį žodį. Knygoje
pasakojamoje istorijoje, nors ir neužsiminta tiesiogiai (gal tik porą kartų), laisvam
pasirinkimui vietos nėra. Mes kol kas tokią teisę dar turime – noriu dalinuosi,
noriu pasilaikau sau. Ir visgi: kaip ilgai? Taigi, manau, neprašausiu sakydama,
kad Mėjos personažas įkūnija daugelį tų, kurie bet kokia kaina nori būti
pastebėti ir matomi, tų, kurie visiškai įtiki tuo, kad tiesiog privaloma dalintis
kiekviena savo gyvenimo minute, ir tų, kurie supanikuoja dėl kelių ne tokių
teigiamų, kokių tikėjosi, komentarų po nuotrauka ar per mažai širdelių
Instagrame. Ir tik jau nesakykite, kad tokių žmonių nėra, kad čia tik autoriaus
išmonė.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Taigi. Knygą tikrai verta perskaityti ir suaugusiesiems, ir
jaunimui, na, bent jau tam, kad kol skaitome ištrauktume nosis iš telefonų :)
Nes skaityti tikrai lengva ir įdomu, vis norėjosi sužinoti, kada gi bus
pasiekta „Rato“ Pilnatvė.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Tiesa, pagal knygą 2017 m. yra sukurtas ir filmas, kuriame
vaidino Tom Hanks bei Emma Watson. Komentarai sako, kad jis – kur kas
prastesnis nei knyga, kurioje tikrai daug potencialo, kad būtų sukurta stipri
ekranizacija (tiesą sakant, galėtų būti net serialas), bet einu įsitikinti pati.</span><o:p></o:p></div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
paulytėhttp://www.blogger.com/profile/14946358030175598689noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-86331356582159093372020-02-29T18:35:00.000+02:002020-09-19T16:42:15.319+03:00Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgEDnr2v4LRiAIqhufqJ9jwvKC9SnH9cad13Z_3UmhWpkj5oCTJBNIMV0LudK3x7YYtWReFvjnm0BMbUV60Hchzqx9szfqAa7_hhRTH_C2LQfT5h-YJjljpsTaQj849cKSWXmQt6vJnCHI1/s1600/IMG_20671.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1067" data-original-width="1600" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgEDnr2v4LRiAIqhufqJ9jwvKC9SnH9cad13Z_3UmhWpkj5oCTJBNIMV0LudK3x7YYtWReFvjnm0BMbUV60Hchzqx9szfqAa7_hhRTH_C2LQfT5h-YJjljpsTaQj849cKSWXmQt6vJnCHI1/s400/IMG_20671.png" width="400" /></a></div>
<br />
<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Jau seniai norėjau perskaityti bent vieną šios autorės knygą
– kažkodėl buvau nusižiūrėjusi būtent šią. Galimybė atsirado, kai knygų klube
mėnuo buvo skirtas turkų literatūrai.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">„Trys Ievos dukterys“ – pasakojimas apie tris jaunas
musulmones, kurias idealiai apibūdina ant viršelio esantys žodžiai: Nusidėjėlė,
Tikratikė ir Abejojančioji. Jas tris, tokias skirtingas, tačiau ir panašias,
suveda vienas Oksfordo dėstytojas, padaręs didžiulę įtaką jaunų merginų
gyvenimams. Ašis, apie kurią sukasi visa knygos diskusija, yra Dievas ir
tikėjimas, į kurį yra pažiūrėta iš skirtingų požiūrio taškų.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos. Gal kažkokių wowowow
gilumų (nors ir nesu tikinti, bet man visada įdomu skaityti apie religiją, apie
tai, kaip žmonės į ją žiūri ir kaip filosofuoja), net nežinau. Bet perskaičiau
ir pasijutau nusivylusi... Ar labiau priskirtina tai abejojančiajai pusei, nes
taip užtikrintai ir negaliu pasakyti, ar patiko, ar neverta laiko gaišaties.
Tikriausiai reikia daryti „už“ ir „prieš“ sąrašą.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">„Už“:<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">- Įdomu skaityti apie realią Turkijos situaciją. Knyga
išleista 2016 m., tad, jei jau spėjote, kaip ir aš, pamiršti, kad būtent tais
metais šalyje buvo organizuotas karinis perversmas (tiesa, nesėkmingas), tai
skaitydami knygą bent jau galite susidaryti vaizdą, koks visuomenės požiūris į
religiją, tradicijas ir tą demokratiškąją Turkijos pusę. Būtent prie Stambulo
aukštuomenės stalo surinktos skirtingos nuomonės, atsiskleidžiančios pokalbių
metu.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">- Visgi prie stalo labai aiškiai parodyti ne tik politinių
nuomonių susidūrimai, bet ir moterų padėtis visuomenėje. Manyčiau, autorei
pavyko parodyti ne tik Turkijos gyventojų požiūrį... Tai gali daug kam
nepatikti, bet yra kaip yra – mūsų visuomenė yra patriarchalinė, vyrai kai
kuriose srityse vis dar vertinami labiau dėl nusistovėjusio požiūrio. Viskas
keičiasi, bet, žinoma, ne per metus ir ne per du.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">- Todėl kaip dar vieną „už“ argumentą pateikiu pagrindinę
veikėją Perę. Nors ir ilgai galvojau, ar ji man patinka, ar ne, bet nusvėrė
teigiamoji pusė. Labiausiai sužavėjo jos noras ieškoti ir suprasti. Būtent Perė
yra Abejojančioji, kuri, vaikystėje augusi su dviem labai skirtingais tėvais
(mama gyvena šventai sekdama Koraną, o tėvas yra kairiųjų politinių pažiūrų,
dėl to namie ištisai vyksta konfliktai), vis tiek siekia atrasti bent jau tą
viduriuką ir tiesą, pagal kurią (ir su kuria) galėtų gyventi. Todėl jos siekis
pažinti save, stengtis suprasti tiek tėvo, tiek motinos požiūrius, yra labai
sveikintinas. Taip pat – čia jau tikriausiai „kalta“ vakarietiškoji jaunos
turkės pusė, po studijų Oksforde – man patiko jos gebėjimas maištauti. Būdama
jau suaugusi moteris ir suprasdama, koks elgesys ištekėjusiai turkei yra
tinkamas, o koks – ne, ji vis tiek elgiasi taip, kaip jai norisi tą akimirką.
Atvirai ir argumentuotai reiškia savo nuomonę, dalyvauja pokalbyje su vyrais,
moka pakovoti už save. Atrodo, nieko ypatingo? Tik ne tradicijų ir religijos
persmelktoje visuomenėje.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">„Prieš“:<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">- Visko daug ir nieko iki galo. Man čia yra pats didžiausias
šios knygos trūkumas, nusveriantis visus kitus dalykus. Temų paliesta daug ir
labai svarbių, bet niekas nėra išanalizuota taip giliai, kaip norėtųsi...
Pradžia buvo daug žadanti, o paskui viskas riedėjo žemyn. Geriau jau knyga būtų
buvusi dvigubai storesnė, bet tuo pačiu būtų ir daugiau gylio. Nes puikiai
suprantu, kokie daugiasluoksniai yra žmonės, o ir tema čia pasirinkta
sudėtinga. Autorės palaikoma nežinia, kas gi TOKIO baisaus nutiko tame
Oksforde, dėl ko praeitis tiek metų persekioja Perę, išaugo į... nieką. Bent
jau man taip pasirodė. Perskaičiau ir galvoju: „Ką? Čia jau viskas?“ Beliko tik
skėstelti rankomis. Skaitant kažkokią istoriją bent jau man yra svarbu, kad
pasirinkti klausimai būtų išnagrinėti, na, jei ir ne šimtu procentų, tai bent
jau didžiąja dalimi. O dabar viskas praplaukė ir tiek. Kiek gylio galėjo būti
diskusijų apie Dievą grupėje! Bet kažkas nepavyko.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Tai ar knyga patiko? Mano vertinimas toks: antrą kartą
tikrai neskaityčiau, bet nuo kitų autorės darbų, tikėtina, geresnių, neatbaidė.</span><o:p></o:p></div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com6tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-28374558228503696172020-02-19T20:47:00.003+02:002020-02-19T20:51:20.323+02:00Emma Cline „Merginos“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh2SmGEpEgrTi0bvirxOHoDwS9JmxAdL8ex93QSjQP1GOjBZYUiX6_LvX1o8bz0cwLGov2gZdJE_J1C1vOCLCCHiIi9GrUIfTBL1Oj404HaN0UNdzQDK_kjVm5eMLbgG8i4E6FMhFJT4CJL/s1600/Emma+Cline+Merginos+wt.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1067" data-original-width="1600" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh2SmGEpEgrTi0bvirxOHoDwS9JmxAdL8ex93QSjQP1GOjBZYUiX6_LvX1o8bz0cwLGov2gZdJE_J1C1vOCLCCHiIi9GrUIfTBL1Oj404HaN0UNdzQDK_kjVm5eMLbgG8i4E6FMhFJT4CJL/s400/Emma+Cline+Merginos+wt.png" width="400" /></a></div>
<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Gruodį
dalyvavau Instagram vykusiuose kalėdiniuose knygų mainuose. Jų metu gavau
nemenką lobį, iš kurio šįkart ir nusigriebiau vieną knygą (pas mane taip būna
retai, nes biblioteka, aš ateinu).<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Knygos
veiksmas vyksta 1969-ųjų vasarą. Vieniša paauglė Evė parke pamato išskirtines
merginas – jos atrodo taip, lyg priklausytų kažkokiam kitam pasauliui, laisvos,
kitoniškos. Evė tiesiog nebegali atitraukti nuo jų akių ir išmesti iš galvos.
Susipažinusi su Suzana, mergina nejučia įtraukiama į charizmatiško lyderio
suburtą grupę, turinčią savitas taisykles.</span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Skamba
taip... meh. O iš tiesų knygą įkvėpė 1960-1970 m. egzistavęs Charles Manson
suburtas ir aktyviai veikęs kultas, vienijęs apie 100 pasekėjų, ir aktorės Sharon
Tate žmogžudystė. Todėl pradžioje – apie tai.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Aš esu ypatingas.
Aš nesu toks, kaip eiliniai kaliniai. Į kapus nusiunčiau penkis žmones.
Didžiąją dalį gyvenimo praleidau kalėjime. Aš esu labai pavojingas žmogus. –
Charles Manson<o:p></o:p></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Parcast
Network kuriamoje tinklalaidėje „Cults“ pirmieji du epizodai pasakoja būtent
apie šį kultą. Dviejų valandų klausinys (nors rekomenduoju visą, į viską
pažvelgta iš psichologinės pusės, analizuojamos priežastys ir pan.) trumpiau: Charles
jau nuo pat mažens buvo problematiškas vaikas. Jo mama pagimdė jį anksti ir
visai nesirūpino, o kai berniukui buvo ketveri, ji pateko į kalėjimą. Vėliau
jis augo su dėdės šeima, kurioje patirdavo patyčias. Nesutariama, ar jis jau iš
prigimties buvo linkęs į tokią veiklą, ar prie to daug prisidėjo netinkamas
auklėjimas. Na, pavyzdžiui: mokykloje vaikai šaipydavosi iš Charles (tuo metu
jam buvo penkeri), kad jo mama sėdi kalėjime, todėl vieną tokią dieną berniukas
grįžo namo verkdamas. Tai pamatęs dėdė buvo pasibjaurėjęs ir kitą dieną vaiką į
mokyklą išsiuntė aprengtą suknele – mat ašaros tik mergaitėms, vyras turi
pastovėti pats už save. Maždaug galite įsivaizduoti, kokia tai patirtis buvo
mažam vaikui. Ir ji nebuvo vienetinis atvejis. Taigi, jau nuo mažens Charles
siekė būti dėmesio centre, buvo patologinis melagis, dėl paties sukeltų
problemų kaltindavo kitus, buvo impulsyvus, gebėjo manipuliuoti kitais (vėliau
būtent tai ir leido jam suburti apie save tiek pasekėjų). Vėliau buvo dar
blogiau – paauglystėje buvo išsiųstas į itin griežto režimo berniukų mokyklą,
kurioje galimai buvo išprievartautas ir kentėjo nuo potrauminio streso
sindromo, dėl vagysčių buvo įkalintas. Kai pagaliau buvo išleistas iš įkalinimo
įstaigos, gyveno su močiute, kuri buvo uoli krikščionė ir Bibliją aiškindavosi
tiesiogiai. Charles taip pat pradėjo lankyti bažnyčią, kurioje pradėjo rinkti
idėjas savo būsimam kultui. Vienos iš pagrindinių – kad moterys privalo
besąlygiškai paklusti vyrams bei atsisakyti savasties. Kultą pavadino „Mansono
šeima“ (ar tiesiog Šeima). Joje jis nurodinėjo, kas su kuo gali miegoti,
pasekėjams nuolat trūko maisto, tad jo ieškodavo konteineriuose arba
vagiliaudavo. Kaip nariai apskritai sekė paskui tokį žmogų? Charles sugebėjo
būti tuo, ko tuo metu reikėjo „aukai“. Geru, užjaučiančiu, mylinčiu, savo
bendruomenės idėjas pristatė kaip laisvę nuo materialistinio pasaulio, gyveno
nesuvaržytą hipių gyvenimą. Kulte buvo paplitęs įvairių narkotinių medžiagų,
ypač LSD, vartojimas. Taip pat lyderis įtikino narius, kad žmonija artėja prie
apokaliptinio rasių karo, ir tik Šeima gali išlikti, jei tik seks paskui jį –
išlikusieji galės valdyti menkesnius už save afroamerikiečius ir turės visą
valdžią savo rankose. Žodžiu... Kultas ėjo link susinaikinimo, kai dvi dienas
iš eilės buvo įvykdytos žmogžudystės, kurias atliko, žinoma, ne pats Charles –
jis įtikino savo ištikimiausius sekėjus, kad nužudyti tam tikrus asmenis yra jų
pačių idėja. Bet gal, Paulina, jau papasakok ką nors ir apie knygą, - šaukiate
jūs. Man atrodo svarbu suprasti, kiek komplikuota ši tikra istorija. Ir
papasakojau aš čia jums tik gėlytes, kaip sakoma. Vien faktas, kad toks kultas
iš tikrųjų egzistavo, o pats Charles kalėjime mirė tik 2017 m., gerokai
pašiurpina. Žinoma, knygos pradžioje autorė perspėja, kad bet koks vardų ir
vietų sutapimas yra išgalvotas, na, bet... Taip, vardai pakeisti, bet faktai
lieka faktais. Kodėl kalbu apie Charles, kai knyga vadinasi „Merginos“? Todėl,
kad merginos buvo tik įrankis, o iš esmės tai buvo vieno žmogaus kultas. Ir tas
žmogus buvo Charles.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Jis šitai sugebėjo.
Keistis, kad atitiktų norimą asmenį, - panašiai kaip vanduo, įgaunantis formą
bet kokio indo, į kurį yra įpiltas.<o:p></o:p></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Knyga
šiaip jau skirta jaunuoliams. Autorė tikrai puikiai įsigilinusi į paauglių
savijautą. Evė, pagrindinė veikėja ir visos istorijos pasakotoja, gyvena su
mama, kuri po skyrybų su tėčiu leidžiasi į abejotinas savęs paieškas, namo
parsiveda įvairius draugužius. Moteris Evę mato kaip vis dar mažą mielą
mergaitę, nors šiai jau įdomūs paauglių užsiėmimai. Niekuo neišsiskirianti
mergina jaučiasi be galo vieniša, nors ir turi geriausią draugę. Tas vienišumas
iš puslapių tiesiog smelkiasi į kiekvieną skaitytojo smegenų kertelę. Bet koks
siekis, kad tave pastebėtų, kad atkreiptų dėmesį, noras būti mylima ir turėti,
ką mylėti. Vaikas, paauglys ar suaugęs – visi, gal kartais net nesąmoningai,
siekiame šiltesnio dėmesio, atsako iš kitų, norime būti matomi.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Laukiau, kad man
kas nors pasakytų, kas manyje puiku. <...> Visas tas laikas, kurį aš
skyriau pasiruošimui ir straipsniams, mokantiems mane gyvenimo, iš tiesų buvo
tik laukiamasis, kuriame trainiojausi, kad būčiau pastebėta – savo ruožtu
vaikinai tą patį laiką skyrė tapti savimi.<o:p></o:p></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Realiame
gyvenime Charles į kultą viliojo būtent tokius žmones – pažeidžiamus emociškai,
ieškančius užuovėjos, ir jis galėjo tai suteikti. Tai atsispindi ir knygoje.
Evė, ieškanti šiltesnių jausmų ir bendruomeniškumo jausmo, yra ideali „auka“.
Patikėjusi visomis kalbomis apie meilę vienas kitam ir apakinta to, kaip
laisvai ir nepriklausomai (paradoksas, tiesą sakant) elgiasi jos pastebėtos merginos,
ji pati siekia buvimo su tais žmonėmis. Tai tarsi išsilaisvinimas iš sustyguoto
gyvenimo, sugebėjimas būti tuo, kuo norėtum būti, kokią norėtum, kad matytų
kiti. Ir pojūtis, kad esi kažkuo pranašesnis už kitus savo bendraamžius, kurie
net nenutuokia apie tokią bendruomenę.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Kadangi
jau anksčiau buvau susipažinusi, ką maždaug tenka ištverti toms merginoms,
kurios taip besąlygiškai garbina Charles (tiesa, knygoje jis pavadintas
Raselu), knyga TAIP nesukrėtė, bet skaityti vis tiek buvo pakankamai bjauru.
Tokios siaubingos manipuliacijos ir visiškas savosios tapatybės praradimas –
visas pasakojimas labai aiškiai parodo, kuo gali baigtis įsitraukimas į tokias,
pavadinkime, organizacijas. Realiai tas supratimas yra vienas vienintelis teigiamas
dalykas, ką galima gauti iš šios knygos. Visa kita slegia ir gerokai apsunkina.
Bet pasaulis juk nėra vien tik vaivorykštės ir vienaragiai, ar ne?<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Nebuvo šalia
Konės, kuri sutramdytų mano erzulį, nebuvo nieko, tik vis ta pati nekintanti aš
– smaugianti pastovumu, stingdanti, į neviltį stumianti draugija.<o:p></o:p></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></i></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Nepaisant
to, kad istorija tikrai įtraukianti ir įsimenanti, akis labai stipriai badė
vertimas. Ar, tiksliau, kai kurie žodžių pasirinkimai. Labai norėčiau tikėti,
kad būtent taip paaugliai kalbėjo 1969-ųjų Amerikoje, bet jaučiu, kad neturiu
tokių gerų saviįtaigos įgūdžių. Iš pradžių erzino žodis „įstanga“ – ar
paprastas ir visiems suprantamas žodis „pastangos“ jau buvo užimtas? Kai kurių
perliukų net nesistengiau įsiminti, na, bet besibaigiant knygai tai pasipylė...
Taip, skaitydama ne kokią tai mokslinę literatūrą, o paaugliams skirtą knygą,
turėjau lįsti į internetą ir ieškoti, ką reiškia kai kurie žodžiai. Kas
paaiškins man, ką reiškia „pašalinio žvilgsnio urbinamos įskalos“, tam siunčiu
virtualų medalį. Taip pat kam naudoti tokius žodžius, kaip <i style="mso-bidi-font-style: normal;">kilvateris</i> (jūrinis terminas), <i style="mso-bidi-font-style: normal;">savęsp</i>
(?), <i style="mso-bidi-font-style: normal;">nuosklemba</i> (techninis terminas)?
Gerai, vertėja išvertė, o kalbos redaktorius atostogavo ar jam pasirodė tiesiog
linksma palikti tokias nesąmones tekste? Jei vieną kartą – nieko tokio. Bet,
mano manymu, už akių kliūti tiek, kad vietomis trukdytų skaityti, neturėtų.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="mso-bidi-font-family: "Times New Roman";"><span style="font-family: inherit;">Nesunku
suprasti, kodėl knyga, vos tik pasirodžiusi, tapo bestseleriu ir buvo išversta
į daugelį kalbų. Intriguojanti istorija, tai, kad dalis jos visgi yra tikra...
O taip pat ir savęs paieškos sudėtingame amžiuje, ir, svarbiausia, padariniai,
kas iš viso to gali išeiti. Susimąstyti priverčia, kokio amžiaus bebūtumėte
(tikriausiai kuo vyresnis, tuo labiau). Ar paaugliai tikrai yra nesuprasti, ar
suaugusieji tiesiog nesistengia jų suprasti? Kiek pačių suaugusiųjų, o
ypatingai tėvų, pavyzdys, gali sudaryti sąlygas norui išbandyti kažką tokio,
kas galėtų šokiruoti? Kur yra žmogaus tikėjimo ribos? Ką mes galime padaryti
dėl kitų? Ar tikrai įmanoma taip pamiršti save ir tai, kas esi? Ar verta įtikti
sau, ar stengtis dėl kitų? Kyla įvairiausių klausimų. Tik atsakymų, bijau,
knygos nepateiks – teks ieškoti patiems.</span></span></div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-54032057925725759902020-02-10T21:11:00.000+02:002020-02-19T20:39:58.163+02:00Alex Gino „George“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh0P0Hq2ly7S1ECZYtn2qmkYNzDrw4kjfnfRnGLSFKU8A6VN-6ET7qasfiqkRf1NhQO7cCgWrlAGFCJ6M395DpuOB5uTGR9DfOiK_N7xYI3YpnQ2BZK4cPB0FQEuM9vZoCHFMBLRScJP-hb/s1600/george.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="499" data-original-width="329" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh0P0Hq2ly7S1ECZYtn2qmkYNzDrw4kjfnfRnGLSFKU8A6VN-6ET7qasfiqkRf1NhQO7cCgWrlAGFCJ6M395DpuOB5uTGR9DfOiK_N7xYI3YpnQ2BZK4cPB0FQEuM9vZoCHFMBLRScJP-hb/s320/george.jpg" width="209" /></a></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Šiais metais pati sau tyliai susigalvojau asmeninį iššūkį – per mėnesį perskaityti bent vieną anglišką knygą. Taip jau kartais nutinka, kad negaliu nepasinaudoti bookdepository.com pasiūlymais, arba draugė ką nors padovanoja, o artimoje ateityje manęs ir vėl laukia Londono knygų turgus... Taip ir prisikaupė nemenka lentynėlė angliškų knygų. Yra jų ten visokių, bet šįkart norėjau visiškai kitokio skaitinio, nei kad paskutinė skaityta <a href="https://skaitymoypatumai.blogspot.com/2020/02/dovydas-pancerovas-ir-birute-davidonyte.html">knyga</a>.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Knygoje pasakojama apie dešimtmetę<span style="color: red;"> </span>George. Visi išorėje mato paprastą berniuką, tačiau George žino, kad viduje yra mergaitė. Nerasdama sau vietos, norėdama atsiskleisti, netikėtai George gauna puikią progą nusimesti slegiančią naštą. Tik kaip išdrįsti? Kaip sureaguos draugai? Šeima?<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Aš puikiai žinau, kad tokia tematika gali būti daug kam nepriimtina ir kad ši knyga tikriausiai niekada nebus išversta į lietuvių kalbą. Taip pat žinau, kad labai sveika kalbėti tokiomis nepatogiomis temomis. Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) ir Intelektinės laisvės biuro (OIF) <a href="http://www.ala.org/advocacy/bbooks/frequentlychallengedbooks/top10">duomenimis</a>, ši knyga nuo jos pasirodymo 2015 m. buvo uždrausta arba norima uždrausti tris kartus (2019 m. duomenų dar nėra, bet nenustebčiau, jei „George“ ir vėl puikuotųsi tarp TOP10 tokių knygų). Labiausiai dėl to, kad knygos pagrindinis veikėjas – translytė mergaitė, o apie tokius dalykus tai jau nieku gyvu negalima kalbėti nei vaikams tarpusavyje, nei tėvams su vaiku; dar dėl to, kad knyga yra skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams, o paskutiniu draudimu prie šių priežasčių pridėta ir tai, kad knygoje neva skatinama trinti naršymo atmintį interneto naršyklėje IR skatinama (garbės žodis, jau griūnu iš padų. IŠ JUOKO) vartoti hormoninius preparatus. Suaugusieji yra keisti. Man beveik kyla pagunda įduoti šią knygą kokiam nors bibliotekos lankytojui vaikui, paprašyti perskaityti ir pasidalinti mintimis, ar tikrai čia viskas taip baisu. Tik, deja, to nedarysiu, nes turbūt kiltų laikraščio vertas <i>škandalas</i>.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Gerai, gal ir galiu suprasti visuomenę, kurioje tokios knygos yra draudžiamos. Jeigu apie pirmąsias LGBT+ raides kalbama garsiau, knygos ir filmai kaip ir ok, ir visgi niekaip nepavyksta apsimesti, kad kitokia (ne heteroseksuali) lytinė orientacija neegzistuoja, nes „lenda čia į akis ir afišuojasi“, tai labai paprasta apsimesti, kad biseksualų, transseksualų ir kitų tiesiog nėra. Ir ypač jų nėra tarp vaikų (nebent tik tarp tų, kuriuos užaugina homoseksualų pora *įterpti kokį tik norit sarkazmo persmelktą veidą*) ir dar tikriausiai tarp senukų, nes ir anksčiau tokių dalykų nebūdavo, čia yra šių laikų mada. Ko mes nematom, to nėra. Ko bijom ir nesuprantam, tas yra didžiausias blogis visatoje. Ką aš noriu pasakyti, kad jei niekas apie tai nekalbės ir nekels problemos, tai dar labai ilgai žmonės, kuriems demokratinių šalių konstitucijos numato lygias teises, kaip ir visiems piliečiams, gyvens visuomenės paraštėse, slėpsis ir bijos. Tol tie, kurie draudžia tokius reikalingus skaitinius, labai didžiuosis savimi, o kitoje barikadų pusėje stovintys amžinai kovos dėl tų pačių lygių teisių (kurios, prisiminkim, visiems kažkodėl labai suprantamas dalykas).<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Visgi, perfrazavus savo mylimą podcaster‘į Mike, sakau <i>anyway, George</i> ir grįžtu prie knygos.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Knyga, kaip minėjau, parašyta jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Todėl čia nerasite jokios įmantrios kalbos – sakiniai nesudėtingi, aplinka vaikiškai suprantama (mokykla, klasės kietuoliai, vyresnis brolis, vieniša mama). Man labai patiko, kad visa sudėtingoji problema pateikta pasitelkiant teatrą. Kaip sako geriausia George draugė (beje, tikriausiai mano mėgstamiausia šios knygos veikėja), teatro scenoje juk gali būti kas tik nori! Scenoje berniukai gali būti mergaitės ir atvirkščiai. Scena ir skirta tam, kad apsimestum. Čia, per tam tikrus veikėjus, išryškėja ir visuomenės požiūris į trans asmenis (net jei jie tiesiogiai nesiekia diskriminuoti ir, ko gero, apskritai net neturi tokių minčių konkrečiu atveju), kuris – vėlgi – vaikams paaiškintas suprantama kalba. Taip, manau, kad istorija papasakota per daug gražiai, kažin, ar taip, kaip George, nutinka realiame gyvenime, bet čia jau mano asmeninės problemos. Tikiu, kad vaikams ir reikėtų pažindintis su platesniu pasauliu ir jo problemomis nuo tokių gražių literatūrinių kūrinių, o tik po to, jei bus įdomu, gilintis labiau.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Apskritai autorius gana įtikinamai nupasakoja tai, ką viduje išgyvena George. Ir tie, kas sako, kad tokio amžiaus vaikams dar per anksti domėtis savo lytiniu identitetu, manau, kad klysta. Dabartiniai dešimtmečiai ir tokie dešimtmečiai, kokie buvome mes ar mūsų tėvai, tikrai skiriasi. Kuo anksčiau vaikas suvoks save, tuo lengviau (reikia tikėtis) jam bus realizuoti save. Visa tai, nors ir vaikiškos knygos forma, papasakota George istorijoje. Ir nors aš čia visą laiką pliurpiau daugiausiai apie seksualinę orientaciją, iš esmės tai knyga tiesiog apie buvimą savimi.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Pabaigoje noriu pasakyti labai baisų dalyką. Kadangi, kai turėsiu savų vaikų, ši knyga, net neabejoju, vis dar nebus išversta į lietuvių kalbą, tai išsiversiu pati, ir galėsime su jais kartu padiskutuoti. Ir išmokti priimti save tokius, kokie esame.</span><o:p></o:p></div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-40484194477588367542020-02-09T19:59:00.000+02:002020-02-09T19:59:18.137+02:00Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė „Kabinetas 339“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhtG18LMEsnI7_qns4BF4AymYY-t6K74cp4SDMcwUa41d9DohdyAHuOsu7o8kpM6aOgK4TSwJ1i5MZftoRLvRzB8rLF44hVpGXwbxNTohtkqW6x76qUzwXZxO3LRBOjQ6Naw77wrY6e-Bzc/s1600/IMG_20200204_132833_603.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1280" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhtG18LMEsnI7_qns4BF4AymYY-t6K74cp4SDMcwUa41d9DohdyAHuOsu7o8kpM6aOgK4TSwJ1i5MZftoRLvRzB8rLF44hVpGXwbxNTohtkqW6x76qUzwXZxO3LRBOjQ6Naw77wrY6e-Bzc/s320/IMG_20200204_132833_603.jpg" width="256" /></a></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Manau, kad šiame gyvenime yra dvi ypatingai slidžios temos, ir jeigu jomis diskutuojama, reikėtų būti atsargiam, nes tiesiog labai paprasta įžeisti kitą vien dėl savo asmeninių pažiūrų: tai religija ir politika. Kai dar dirbau medicininį darbą, mūsų kabinete buvo griežtai uždrausta apie tai kalbėtis – to dar betrūko, kad pacientai, turintys dirbti tam, kad pasveiktų, dėl kalbų ir nesutarimų su tokiais pat pacientais būtų išgabenti su pakilusiais spaudimais :D Visgi tos temos yra vienaip ar kitaip įdomios – net neabejoju, kad net visiškai nesidomintis žmogus turi nuomonę apie tai, kas turėtų būti valdžioje, ir ką tas kažkas turėtų daryti, kad gyventi būtų geriau, ar kurią religiją turėtume išpažinti, o kurios geriau jau nereikia. Esu vienas iš tų žmonių, kuris aktyviai politika nesidomi (kasdien nelaukiu pakabinusi nosies, kol pasirodys kokia naujiena apie vieną ar kitą veikėją, ir tikrai jau aršiai nediskutuoju su kitais), tačiau nėra ir taip, kad tai nebūtų visai neįdomu. Domėtis privalu, būtina ir tikrai tikrai reikia. Kodėl? Atsakymas yra štai ši knyga.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė – 15min tyrimų skyriaus žurnalistai. Gavę žinutę iš slapto šaltinio, pradėjo tyrimą, ir viskas kuo toliau, tuo gražiau skleidėsi, pynėsi ir raizgėsi, kol galų gale sugulė į knygą. Į knygą, kurioje parodoma, kas vyksta mūsų premjero kabinete, o taip pat labai atvirai atskleidžiama tiriamosios žurnalistikos virtuvė.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Aš net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti apie šią knygą. Ją tiesiog reikia skaityti. Sakyčiau, kad ji viršijo mano lūkesčius – lyg ir žinojau, kad bus gera, bet nesitikėjau, kad tiek. Gera ta prasme, kad pasakojimas labai sklandus, parašyta itin įdomiai, nedėstomi tiesiog sausi faktai – skaitantieji tokias vadina <i>page turner</i>‘iais. Nes knygos nesinori padėti, tą dieną (nes kitai jau nelabai lieka) gali nevalgyti, neiti į tualetą, su niekuo nebendrauti. Tik galvoji: kuo dar nustebins valdžios vyrai? Ir kaskart norisi susiriesti į kamuoliuką ir išbūti tą siaubą.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Taip, siaubą. „Kabinetas 339“ – kaip gerai <i>sukaltas</i> trileris. Kaip mano mylimos distopijos. Pradžioje dar bandžiau save įtikinti, kad taip ir yra, kad viskas čia išgalvota. Deja, taip nėra. Kadangi knyga apima keletą plačiai nuskambėjusių skandalų, todėl pagrindinės temos mums kaip ir pažįstamos – tikiu, kad nė vienam žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose nepavyko išvengti naujienų nei apie mokytojų streikus, nei apie apribotą žurnalistų priėjimą prie registrų centro duomenų. Bet kas už jų slypi? Nemažai atsakymų galite gauti paskaitę būtent šią knygą.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Apskritai bandžiau atkasti, kokią dar knygą skaičiau, kuri būtų sukėlusi tiek daug emocijų. Taip, kiekviena knyga savaip paliečia, na, bet čia buvo kažkokia bomba. Nuolatos lydintis pyktis, nuostaba (tikrai ne gerąja prasme), beviltiškumo jausmas. Prisiekiu, vienoje vietoje vos nepradėjau verkti iš pykčio – išgelbėjo tik tai, kad buvau viešoje vietoje. Užvertusi knygą tiesiog sėdėjau ir keletą minučių žiūrėjau į sieną. Nežinojau net kuo užsiimti, kad tik nukreipčiau mintis nuo to, ką perskaičiau.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">O atmetus visas politines peripetijas, galiu pasakyti, kad buvo labai įdomu skaityti apie tiriamosios žurnalistikos darbą. Bent jau aš tikrai neįsivaizdavau, kaip viskas vyksta. O dirbti tokį darbą reikia neeilinės stiprybės. Mes matome tik galutinį produktą – parašytą straipsnį (šiuo atveju – ir knygą), greitai perskaitome, ir dar galime sugebėti pasakyti, kad „ai, ką čia šitas, net rašyt nemoka“. Bet nesusimąstome, kokį kelią turėjo nueiti žurnalistas, kad pateiktų mums informaciją. Aš nekalbu apie tuos, kurie rašo, kokios spalvos kojines geriausia mūvėti pirmadienį, kad būtų mažiausia tikimybė pakliūti į avariją. Kalbu apie tikrą tiriamąją žurnalistiką, kur reikia kapstytis po daug purvo, kol atrandi tai, ko ieškai. O atradęs tai, randi ir dar daugiau nešvarumų. Ir taip, atrodo, be galo. Manyčiau, tiek emocijų sugebėjo iššaukti ir toks atviras pasakojimas. Sugebėjimas prisipažinti patekus į aklavietę, sugebėjimas pasakyti, kad taip, kažkur padariau klaidą, savo jausmų ištransliavimas – trumpiau tariant, supratimas ir pripažinimas, kad esi tiesiog žmogus, o ne superherojus.<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Per Kalėdinį knygų klubo susitikimą darėme tokį dalyką: pasirinkome tris knygas ir reikėjo kiekvieną apibūdinti vienu žodžiu. Neabejotinai ši šauna į sąrašo viršūnę ir štai jums vienas žodis: šlykštu.</span><o:p></o:p></div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-29803448192541316842020-01-13T16:38:00.000+02:002020-02-19T20:48:01.838+02:00Michael Ende „Begalinė istorija“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEibVjES6eVM5tGYIKdwgdPuGWjd2lHOZ7WuC-x0_0dJ3RiveNowtFXoubTaYpmr_YH_GKaZeCkm_VbLKbiIREyh5gTnx7LoOTYSFlOu-FkfLl73_QKFzAdlxAfCqli1DolcSpw6m7tzm3fx/s1600/IMG_20200113_151850_024.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1280" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEibVjES6eVM5tGYIKdwgdPuGWjd2lHOZ7WuC-x0_0dJ3RiveNowtFXoubTaYpmr_YH_GKaZeCkm_VbLKbiIREyh5gTnx7LoOTYSFlOu-FkfLl73_QKFzAdlxAfCqli1DolcSpw6m7tzm3fx/s320/IMG_20200113_151850_024.jpg" width="256" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
Kalėdinio knygų klubo susitikimo metu turėjome tokią atrakciją - keitėmės savo mėgstamiausiomis, įsimintiniausiomis, apskritai kažką po savęs palikusiomis knygomis. Visiškai burtų keliu apsikeitėme istorijomis. Kai kurioms knygos pakliuvo tokios, kad geriau parinkti (nors nežinojome nei kokią knygą kita supakavusi, nei kam paklius mūsų mėgstama istorija) ir nesugalvosi. Manau, kad aš esu vienas iš tų žmonių, kuriam iš viso mūsų bene 14-os skaitytojų būrelio „Begalinė istorija“ tiko labiausiai. Tad jau mūsų susitikimų erdvėje prasidėjo ta kelionė, kurią nukeliavau kartu su knygos veikėjais.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Bastijanas Baltazaras Buksas iš antikvariato šeimininko nukniaukia jo dėmesį patraukusią knygą. Berniukas - nepritampantis mokykloje, patiriantis patyčias ir išgyvenantis sunkius dalykus šeimoje, todėl pabėgimas į knygą, kupiną nuotykių, jam tampa tokiu jaukiu prieglobsčiu. Tik ar tas pabėgimas saugus? </div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Jeigu pagalvosi, tai turėsi sutikti, kad visas pasaulio istorijas iš esmės sudaro tiktai trisdešimt dvi raidės.</i></div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Visų pirma - apie knygos apipavidalinimą ir kodėl aš jau iš anksto žinojau, kad ji man patiks.</div>
<div style="text-align: justify;">
Vos tik atsivertusi pamačiau, kad knyga parašyta mėlynai. Pasklaidžiusi dar, pamačiau ir raudoną rašalą. Knygose jau esu pripratusi prie šokinėjimo laiko tėkmėje ar tarp pasaulių, tačiau tokį aiškų atskyrimą matau pirmą kartą.</div>
<div style="text-align: justify;">
O pradėjusi skaityti supratau, kad tai knyga knygoje. Šios knygos kelis pirmus puslapius mielai persirašyčiau ir karts nuo karto paskaityčiau tiems, kurie dar abejoja, kad knygų skaitymas - toks nelabai įdomus pomėgis. Kaip gražiai aprašyta, ką jaučia skaitantis žmogus! Kiek daug aistros knygai tuose keliuose puslapiuose sutalpinta! Bent jau mane tai iškart įtraukė ir norėjosi sužinoti, kokia gi ta begalinė istorija.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Iš esmės tai... Kiekviena istorija. Skaitydama vis stebėjausi autoriaus (ir vertėjo, kuomet reikėjo išversti visus tuos pavadinimus!) išmone. Taip, Rowling ir Tolkien'as sukūrė ištisus pasaulius. Galiu pasakyti, kad Ende nė kiek nenusileidžia. Fantazijos šalis - tai viskas, kas tik gali tilpti skaitančiojo galvoje. Tiek įvairiausių padarų, kiekvienas su savo misija ir charakteriu, nupiešti labai aiškiai, kad tikrai nesuabejotum, kokia jų vieta istorijoje. Sakyčiau, kad Fantazija - lyg kokia sapnų šalis. Juk kartais tikrai nesuprantame, kaip susapnuojame vieną ar kitą dalyką - atrodo, kad pasąmonė krečia pokštus, ir tiek, bet sapne viskas atrodo įtikimai. Taip ir čia - skaitai, supranti, kad nėra juk nei kalnus graužiančių milžinų, nei nuolatos dėl savo baisumo verkiančių acharajų ir taip pildančių Ašarų ežerą aplink Amarganto miestą, bet viskas aprašyta taip įtikinamai, kad nieko negali sau padaryti. Veikėjų - visa galybė, bet tarp jų irgi neįmanoma susipainioti. Tikrai puikiai suregzta istorija.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Kiekviena tikra istorija yra begalinė. Yra daug durų į Fantaziją. Ir tokių užburtų knygų yra ne viena. Daugelis žmonių jų nepastebi. Mat viskas priklauso nuo to, į kieno rankas tokia knyga pakliūna.</i></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Knyga iš vaikų/jaunimo skyriaus. Vaikams tai bus tiesiog įdomi, nuotykių kupina istorija. O štai jaunimas ir suaugusieji, nes jiems šią knygą ir skirčiau labiausiai, jau gali įžvelgti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti tarp eilučių. Fantazijos šalis nepaliaujamai nyksta, nes per mažai žmonių randa į ją duris. Dažnas jų net nebeieško, bet Fantazijos gyventojai gyvi tol, kol yra, kas apie juos žinotų. Be to, kad reikia nebijoti įkelti kojos į tą pasaulį, knygoje nagrinėjama ir daugiau temų. Iki kokios ribos gali daryti tai, ką nori. Kaip skiriasi tai, kaip pats matai save, ir kaip tave mato aplinkiniai. Kaip dažnai mes norime būti kažkuo kitu, bet tik ne savimi - kažkuo geresniu, tobulesniu, gražesniu ir kitokiu -esniu. Kaip menkiausi mūsų sprendimai gali daryti įtaką aplinkiniams.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Yra apie daug ką pagalvoti, skaitant šią knygą. Džiaugiuosi, kad perskaičiau dabar, o ne vaikystėje. Tai gili knyga, kurioje niekas be reikalo nevyksta.</div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-2679635237941013482020-01-04T15:42:00.001+02:002020-01-04T15:42:49.139+02:002019-ieji knygose<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh0wHATIpfcIbWLI-qdn6d7Enc5VJ3pYBc2uknqXtAE-m2SS2sifoAtvkcyOhb8kq5lpJUqlGVCVZmfH-9h0QW-owpRiZYL81SUN8MAkVn7mUqLGM7rZCiw64HEx2lr66Y4QmQPHr-zUBOL/s1600/1.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="142" data-original-width="659" height="85" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh0wHATIpfcIbWLI-qdn6d7Enc5VJ3pYBc2uknqXtAE-m2SS2sifoAtvkcyOhb8kq5lpJUqlGVCVZmfH-9h0QW-owpRiZYL81SUN8MAkVn7mUqLGM7rZCiw64HEx2lr66Y4QmQPHr-zUBOL/s400/1.png" width="400" /></a></div>
<div style="text-align: center;">
Taigi taip, ir vėl atėjo laikas daryti metinę apžvalgą. O, laike, gyvate tu!</div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Šiais metais peržvelgiau, ką buvau suplanavusi 2018-ųjų gruodį. Ir žinot ką? Didžiuodamasi galiu pranešti, kad viršijau savo lūkesčius! Taip, perskaitytų knygų skaičius neįspūdingas (39), kaip ir kiekvienais metais, galėjau ir daugiau. Žinau, kad galėjau. Bet nesvarbu! Dabar žinau, kad išsikelti tikslai gali būti didinami ir taip pat sėkmingai įveikti!</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Rašydama prieš metus sakiau, kad daugiau skaitysiu angliškai. Anksčiau pavykdavo perskaityti vieną arba nulį knygų anglų kalba. Šiemet sąskaitoje - jau šešios. Kitais metais sieksiu dar daugiau (nes, žinoma, Bookdepository prieš porą mėnesių jau truputį nusiaubiau :D). Geriausia iš angliškai skaitytų (tai, beje, ir pirmoji mano gyvenime grafinė novelė) neabejotinai yra Marjane Satrapi „<a href="http://skaitymoypatumai.blogspot.com/2019/07/marjane-satrapi-persepolis.html">Persepolis</a>“.</div>
<div style="text-align: justify;">
Taip pat sakiau, kad dėl darbo paieškų ir magistrinio darbo skaitysiu tikriausiai mažiau. Tai viskas suveikė priešingai - būtent magistrinio darbo rašymo metu supratau, kad negaliu kasdien panirti į skaičius ir mokslus, ir kad smegenims būtinai reikia atsigauti skaitant. Tai rašymo laikotarpiu kibau į savo paauglystės knygas - Meg Cabot „Princesės dienoraščio“ seriją. Perskaičiau visas vienuolika dalių, ir skaityčiau vėl - nesvarbu, kad jau seniai nebe paauglystė. Dabar kitaip pažvelgiau į tas problemas, nei tada, kai man buvo 15-16 metų, ir labai liūdžiu, kad ne visos dalys išverstos į lietuvių kalbą.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
O šiaip jau šie metai tikrai praleisti knygose kone tiesiogine to žodžio prasme. Kokia darbo vieta geriausia knygų mylėtojui? Veikli ir kūrybiška biblioteka! Taip, visiškai pakeičiau darbo profilį, bet tai turbūt vienas geresnių dalykų, kurie nutiko šiais metais. Kasdien su malonumu einu į darbą! Kai būnu labai pavargusi, einu pasėdėti tarp lentynų ar tiesiog paglostyti knygų. Kai noriu pabendrauti su kolegomis, galiu būti tikra, kad visada galime pasikalbėti apie knygas. Be to, pagaliau įgyvendinau savo šimtmečio svajonę - įkūriau <b>knygų klubą</b>!! Ta prasme... Jo :D Dabar mūsų būrelis, besirenkantis kartą per mėnesį nuo balandžio, yra gal 14-os ar 15-os žmonių bendruomenė. Labai labai džiaugiuosi, kad visos pažiūrėjo taip entuziastingai ir noriai renkasi į susitikimus, diskutuoja, sąžiningai ruošiasi rinkdamos knygas ir t.t. Be to, tokio klubo nauda - neįkainojama. Ne tik knygine prasme, bet ir apskritai bendravimo. Nauji ryšiai ir naujos draugystės gali daug!<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhFxKhM31CbMX1P8AZrNcRQVqZp0qUTj9dmjhrLLpFTlB6edSkx-BYyEQB3RIvfHifb2QrTjNrEM5r2-wWN3o-JzOOJSbA4TGBqHO1VIQKyBmxnxgnCGgduKdXsA146NGJIaihb0YP_7FoQ/s1600/2.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="186" data-original-width="653" height="113" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhFxKhM31CbMX1P8AZrNcRQVqZp0qUTj9dmjhrLLpFTlB6edSkx-BYyEQB3RIvfHifb2QrTjNrEM5r2-wWN3o-JzOOJSbA4TGBqHO1VIQKyBmxnxgnCGgduKdXsA146NGJIaihb0YP_7FoQ/s400/2.png" width="400" /></a></div>
<br />
2019-aisiais kažkodėl mane labai domino žydų holokausto tema knygose. Ta tema visada buvo įdomi, bet praeitais metais dėl kažkokių nežinomų priežasčių šoktelėjo į aukštumas. Šiaip jau planavau perskaityti ir daugiau knygų ta tema, bet apsiribojau keturiomis (iš tiesų tai dar vieną turiu rezerve, manau, reikės irgi perskaityti). Išskirti vienos, kuri patiko labiausiai, negalėčiau, nes visos jos buvo pakankamai skirtingos - nuo jau visų aptarto „Aušvico tatuiruotojo“, kurį skaičiau angliškai (ir tuo labai džiaugiuosi), iki Art Spiegelman grafinės novelės „<a href="http://skaitymoypatumai.blogspot.com/2019/07/art-spiegelman-maus.html">Maus</a>“.<br />
Taip pat metai nuo kitų skyrėsi tuo, kad perskaičiau daugiau vaikams/paaugliams skirtos literatūros nei paprastai. Tai dėl to, kad pagaliau turiu neribotą prieigą vaikų skyriuje, į kurį anksčiau paprasčiausiai būdavo gėda eiti, nu nes teta :D Dirbant bibliotekoje staiga stebuklingai tampi nebe teta, o besidominčiu įvairia literatūra darbuotoju :D Jau žinau, kad ir 2020-aisiais ten eisiu per lentynas, nes tiesiog kitaip neįmanoma! Kai kas kelia nostalgiją, kai ką noriu perskaityti jau seniai - žodžiu, pasitempsiu ir šitoj vietoj.<br />
Kaip buvau nutarusi skaityti daugiau negrožinės literatūros, taip to pažado neįvykdžiau. Visgi perskaityta Gustave Le Bon „<a href="http://skaitymoypatumai.blogspot.com/2019/10/gustave-le-bon-minios-psichologija.html">Minios psichologija</a>“, nors ir mažutė knygutė, bet nunešė visas neskaitytas negrožines knygas, kurias gal ir norėjau paskaityti. Dar niekad nebuvau priklijavusi tiek lapelių vienoj knygoj, tiek gerų minčių, idėjų, turint omenyje, kada parašyta knyga... Visiškas smegenų išsprogdinimas. Rekomenduoju skaityti ir turėti!<br />
<br />
Taip, kaip buvo ir gerų knygų, visgi pasitaikė ir knygų - nesusipratimų. Tokių TOP3:<br />
1. Timo K. Mukka „Balandis ir aguona“ (skaityta knygų klube).<br />
2. Consuelo de Saint-Exupery „Rožės memuarai“ (skaityta knygų klube; ir ne tai, kad nesusipratimas, tiesiog yuck).<br />
3. Ray Bradbury „Nužudykime Konstanciją“ (rimtai, Bradbury? kas čia buvo?).<br />
O kadangi VIENOS Metų knygos niekaip negaliu išsirinkti, tai štai jums TOP3:<br />
1. Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ (skaityta knygų klube; ir kur aš buvau anksčiau?).<br />
2. Marjane Satrapi „Persepolis“ (kosmosas, kaip gerai).<br />
3. Gustave Le Bon „Minios psichologija“.<br />
<br />
Ką dar knygiško nuveikiau 2019-aisiais?<br />
Su knygų klubu ir šiaip žmonėmis apturėjome labai šaunią <a href="http://skaitymoypatumai.blogspot.com/2019/09/uzdraustu-knygu-savaite-2019-knygu.html">diskusiją </a>per Uždraustų knygų savaitę. Truko ilgokai, ir būtų trukę dar ilgiau, nes nėra nieko geresnio, kai ratelis mąstančių ir kalbančių žmonių dalinasi savo įžvalgomis - tiesiog nenori, kad tai baigtųsi.<br />Taip pat bibliotekoje, su savo dešiniąja ranka (jau keturiolikmečiu) idėjų generatoriumi, 28-iems Kretingos (ir ne tik) vaikams ištaisėme Horokrusų medžioklę bibliotekoje, kuri keletui valandų tapo pačiu tikriausiu Hogvartsu. Aš dar dabar, pasižiūrėjusi nuotraukas, prisimenu, KAIP BUVO GERAI.<br />
<br />
Ar turiu pažadų naujiems metams?<br />
Labai stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių, todėl ir vėl Goodreads nusistačiau savo tradicinį 25 knygų iššūkį. Jei pavyks perskaityti daugiau (kaip kad dabar pavyko), tai tik džiaugsiuosi. Labai norėčiau kokybiškiau paskirstyti laiką, nes užrašinė jau sproginėja nuo naujų TBR sąrašų, o kokią dieną galiu ir nepascrollinti, juk taip?<br />
Ką tikrai tikrai pasižadu sau - tai dažniau spardyti sau į sėdynę ir aprašyti KIEKVIENĄ perskaitytą knygą tiek čia, tiek Instagrame. Nes dabar tiesiog užpuola tinginys ir apie pusę knygų lieka nepakalbėta. Taip, skaitau ne dėl to, kad va, reikia pasirodyti, kaip aš moku skaityti įdomias knygas. Visi moka. Bet norisi, kad ta emocija ar tam tikros mintys nugultų internetiniame popieriuje.<br />
<br />
Tai tiek.<br />
Gerų visiems skaitymo metų! Džiaukitės ne kiekybe, o kokybe :)</div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-30258090339238131082019-10-13T14:13:00.002+03:002020-02-19T20:48:01.843+02:00William Golding „Musių valdovas“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi6LXcqAmgCrDZSyFvL2rHhV73do3swH_PQ-_97s4I6iYygwgJbwnF3CFFrK_j5gRTt2-hKJW2cP4kyHSvclg3VaZrnKsN8n47_DBkwlkRhiNyTqOHCuhNN1Ips1Nef3AvSDfV1tZ94ydoB/s1600/musiu.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="550" data-original-width="361" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi6LXcqAmgCrDZSyFvL2rHhV73do3swH_PQ-_97s4I6iYygwgJbwnF3CFFrK_j5gRTt2-hKJW2cP4kyHSvclg3VaZrnKsN8n47_DBkwlkRhiNyTqOHCuhNN1Ips1Nef3AvSDfV1tZ94ydoB/s320/musiu.jpg" width="210" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
Tai yra knyga, kurią turėjau perskaityti jau mokykloje. Pamenu, kad kažkada labai labai seniai bandžiau, bet pradžia visai nesudomino ir mečiau. Šiemet suteikti jai antrą šansą pastūmėjo Uždraustų knygų savaitės renginys, kurį organizavau - kadangi ruošiausi kalbėti apie smurtą knygose, pamaniau, kad pagaliau išaušo „Musių valdovo“ valanda.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
„Musių valdovas“ - alegorinis romanas, kalbantis apie žmogaus prigimtį. Knygos veikėjai - mokyklinio (kažkodėl įsivaizdavau, kad vyriausiam jų gali būti 12-13 metų) ir ikimokyklinio amžiaus britai berniukai, kurie, sudužus lėktuvui, atsiduria negyvenamoje saloje. Nustelbus pirminį džiaugsmą, kad nebėra jokių suaugusiųjų, atsiranda supratimas, kad kažkaip reikės išgyventi ir dar pasistengti, kad jie būtų surasti. Tad viskas, kas prasidėjo kaip žaidimas, virsta kur kas rimtesniais dalykais.<br />
<br />
Galiu suprasti, kodėl manęs ši knyga nesužavėjo, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Nors ir visais laikais skaitydavau daug, tačiau nebuvau susipažinusi su tuo žanru, kurį dabar taip mėgstu - distopijomis. Galbūt šios knygos visiškai į distopijų lentynėlę numesti negalima, bet veiksmas vystosi arti to. Ir taip, bent jau knygos pradžioje yra gan nemažai apipasakojamų nuotykių scenų, kurios manęs, tuo metu 15 ar 16 metų merginos, visai nedomino. Visgi tai yra knyga, kuriai verta suteikti antrą šansą, ir džiaugiuosi tai padariusi būtent dabar. Nežinau, kiek dabartiniai paaugliai (knyga yra iš 10 klasės literatūros sąrašo) gali įžvelgti šiame kūrinyje tikro siaubo, tačiau man viskas čia buvo pakankamai kraupu.<br />
<br />
Golding 1983 m. ne veltui gavo Nobelio literatūros premiją - būtent už pasakojimo įžvalgumą, už tai, kaip iliustruoja žmogaus būklę. „Musių valdove“ jau nuo pat pradžių po truputėlį pradedami konstruoti berniukų charakteriai ir aiškiai atskiriama jų vieta hierarchinėje struktūroje: vadas, vado dešinioji ranka ir patikėtiniai, darbininkai ir kvaileliu laikomas atstumtasis, kurio fizinė išvaizda neatitinka įprastinių normų (stambus berniukas, sergantis astma, nešiojantis akinius, bandantis įnešti logiškumo į visus pokalbius, kai tuo tarpu vadas - dailus šviesiaplaukis). Įdomu, kaip kuriamas jų naujas pasaulis, kuriame atsiranda naujos taisyklės, visi turi savo pareigas. Įdomu gerąja prasme, iki tol, kol viskas pakrypsta visai ne vaikiškai, kai pasiekiamas lūžio taškas, ir supranti, kad berniukiški žaidimai nebėra tik žaidimai. Man knyga šiek tiek priminė Stanfordo eksperimentą (kuris, deja (?), buvo surežisuotas, bet akimirkai galime užsimerkti prieš šį faktą), kai buvo bandoma išsiaiškinti, kaip žmogų gali paveikti pasikeitusi aplinka. Žinoma, knyga parašyta gerokai anksčiau, nei tokie eksperimentai vyko, bet esmės tai nekeičia. Įdomu, kiek žmonių elgtųsi taip, kaip elgėsi berniukai šioje knygoje, pakliuvę į tokią pat situaciją. Kiek žmonių taip elgėsi karo metais - iki tol net negalvoję, kad galėtų nužudyti žmogų, galbūt žmogžudystę galėjo matyti kaip vienintelį būdą išgyventi patiems.<br />
<br />
Autorius puikiai perteikia žiaurią žmogaus prigimtį. Dar labiau įspūdį sustiprina tai, kad knygoje veikia mažamečiai vaikai. Visiškai kitaip žiūrėčiau į kūrinį, jei būtų rašoma apie suaugusiuosius. Bet vaikai tikriausiai pasirinkti ne be reikalo. Ir būtent - vaikai iš gerų Britanijos mokyklų, šeimų, kur galioja griežtos taisyklės ir gyvenime reikia atsižvelgti į visuomenės normas. Tai, iš esmės, visai nesvarbu, kaip būsi auklėjamas, tačiau, priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūsi, nuo prigimties nepabėgsi.<br />
<br />
Skaitytose Goodreads apžvalgose net keli žmonės išskyrė labai paprastą citatą, kuri, jų nuomone, labai taikliai apibūdina visą knygą ir tos istorijos situaciją: „Mes padarėme viską, ką būtų darę suaugusieji. Kur suklydome?“. Tai paliksiu šitą čia, pagalvojimui. O ar reikia skaityti šį kūrinį, tai net neturėtų kilti abejonių. Skaityti ir apmąstyti.</div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-74958224519212803172019-10-12T12:58:00.001+03:002019-10-13T09:47:48.755+03:00Gustave Le Bon „Minios psichologija“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjjl_14ih4B18kYYtt9Cp-wwW6AFgeLpFrWQzpL6vJJaQ9zQYL6HEXbWl9TFwzxFr1H8ahJC7xsIoEvBctczsIiFxo8lq7fLi_knAY2H0AkE0DMoso5BBfLtgA8MTmSj6UpGR_Xvgk_VWB_/s1600/Minios_psichologija_vir%25C5%25A1elis.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="500" data-original-width="303" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjjl_14ih4B18kYYtt9Cp-wwW6AFgeLpFrWQzpL6vJJaQ9zQYL6HEXbWl9TFwzxFr1H8ahJC7xsIoEvBctczsIiFxo8lq7fLi_knAY2H0AkE0DMoso5BBfLtgA8MTmSj6UpGR_Xvgk_VWB_/s320/Minios_psichologija_vir%25C5%25A1elis.jpg" width="193" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
Anksčiau greičiau aprašydavau perskaitytas knygas. Kartais net puldavau iškart po to, kai užversdavau paskutinį puslapį! O dabar... Pastebėjau, kad ne mane vieną apėmęs rašymo tingulys, tai gal čia oras kaltas? Ar kažkoks nerašymo kirminas įsitaisęs pirštuose? Visgi dabar jau reikia prisiversti, nes apie geras knygas kalbėti reikia. Viena iš tokių - Le Bon „Minios psichologija“, kurią pabaigiau skaityti - kchem kchem - rugpjūčio 31 d. </div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Gustave Le Bon - prancūzų mokslininkas, kurio darbuose nagrinėjamos antropologijos, psichologijos, sociologijos, medicinos bei fizikos mokslų sritys. Iki tol, kol nepamačiau šios knygos savo mėgstamame Instagram profilyje „kaskaitai“, apie tokį mokslininką nebuvau nei girdėjusi, nei žinojau, kad man tokia knyga patiktų. Bet kai ten ji buvo pristatyta, supratau, kad privalau ją ne tik perskaityti, bet ir turėti. Lietuviškai yra išleistas dar vienas jo kūrinys, „Revoliucijos psichologija“, kuris, tikiu, ne ką prastesnis už šią ploną knygelę.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Jei minia būtų daug mąsčiusi ir paisiusi savo interesų, galimas dalykas, nebūtų išsirutuliojusi jokia civilizacija ir žmonija neturėtų istorijos.</i></div>
<div style="text-align: center;">
<i><br /></i></div>
<div style="text-align: justify;">
Plonytė knygelė (vos 200 puslapių lietuviškajame leidime) yra suskirstyta į tris knygas (Minios siela, Minios nuomonė ir tikėjimas, Minios kategorijų klasifikacija ir aprašymas), kurios išskirstytos į keletą dalių, o jose - atskiri skyreliai. Galbūt skamba painiai, bet skaityti šitaip smulkiai ir aiškiai sudėliotą knygą yra išties paprasta. Visi skyriai glaudžiai susiję ir lengvai pereina nuo vienos temos prie kitos. Viskas parašyta neįmantriai, tikrai puikiai suprantamai paprastam skaitytojui, kai kurie dalykai paminimi keliose skirtingose vietose, todėl labai gerai įsimena. Tiesa, skaitant atrodo, kad kai kurie dalykai kaip ir žinomi - jei ne iš kažkokių vadovėlių, tai iš gyvenimo. Bet pasikartoti tam tikras tiesas visada yra pravartu.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Minios sielą valdo ne laisvės, bet vergovės poreikis. Paklusti trokštanti minia nesąmoningai šliejasi prie to, kuris pasiskelbia jos vadovu.</i></div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Viena dažniausiai nuskambėjusių minčių šioje knygoje yra ta, kad individas, kad ir koks išsilavinęs ir tvirtas būtų, patekęs į minią tampa savo įsitikinimų nebeturinčiu ir aklai sekančiu žmogumi. Asmenines pažiūras pakeičia minioje vyraujantis požiūris. Visi suvienodėja. Autorius sako, kad „minios prarytas individas smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų“. Ši knyga minėtame Instagram profilyje buvo pristatyta prie distopinių knygų, ir gerai pagalvojus, taip, čia aprašomas būtent kiekvienos distopinės knygos pasaulis. Paėmus bet kurią - ar tai būtų Orwello „1984“, ar Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ar Roth „Divergentė“ - visose išryškėja tie patys bruožai. Iki kol atsiranda vienas veikėjas, kažkokiu būdu išbrendantis iš tos transo būsenos ir gebantis pasipriešinti (ką visada padaryti yra labai sunku, turint omenyje, kad ta kolektyvinė minios sąmonė spaudžia iš visų pusių). Nereikia net žiūrėti į tokius literatūrinius kūrinius - užtenka atsidaryti komentarų sekciją po bet kokiu bent kiek aktualesniu žmonėms straipsniu - ir tuoj pat pamatysime, kiek „laikų“ pridėta ant komentarų, kuriuos Le Bon pavadintų barbariškais, o kiek piktų reakcijų ant bent kiek adekvatesnių pasisakymų, kurie prieštarauja daugumos nuomonei. Lygiai tas pats, ko gero, vyksta ir su jaunimu, kai ateina tas laikotarpis, kai draugai tampa svarbesni už viską pasaulyje. Ir jokiais argumentais neįrodysi, kad galbūt pasirinkta kompanija yra ne tokia tinkama laikui leisti, kadangi minios mąstymo paveiktas žmogus paprasčiausiai automatiškai atmeta visus logiškus „už“ ir „prieš“. Taigi, nereikia pavyzdžių ieškoti iškart visuomenės lygmeniu, pirmiausiai, kaip visada, verta apsidairyti savo darže.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Dėl nesėkmės autoritetas pradingsta greitai, o dažnai svarstomas ir aptariamas jis gali pamažu išblėsti. Beje, svarstomas autoritetas neišvengiamai žlunga, nes nuo tos akimirkos, kai juo suabejojama, jis nustoja būti autoritetu.</i></div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Skaitydama knygą vienoje rankoje laikiausi įsikibusi lipnius lapelius, nes teko daug pasižymėti. Ir žinau, kad jie ten pasiliks - bet kuriuo metu verta atsiversti tam tikras mintis ir jas apmąstyti. Kai kur žymėjausi ištisus skyrius - tai apie švietimą ir apie rinkėjų minią. Ten tiesiog neįmanoma išskirti atskirų patikusių autoriaus minčių, galima cituoti ištisą tekstą. Ir visgi. Prieinu prie to, kas labiausiai glumino skaitant „Minios psichologiją“. Ji, išleista prieš daugiau nei šimtą metų, iki skausmo aktuali ir šiandien. Knygoje dažnai sakoma „dabartiniais laikais“, ir tikrai kartais reikėdavo priminti sau, kad autorius turi omenyje tuos laikus, kai gyveno jis pats. Neįtikėtina, kad galime išauginti iš ląstelės naujus organus, atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje ar naršyti po kosmosą, bet pakliuvę į minią vis tiek elgsimės taip, kaip buvo elgiamasi visais laikais, nuo senų senovės.</div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-22021172991348770852019-09-27T09:07:00.000+03:002019-09-27T09:07:30.792+03:00Uždraustų knygų savaitė 2019. Knygų cenzūra dabar: kodėl?<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Rugsėjo
25 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje knygų
klubas „9 puslapis“ organizavo atvirą susitikimą – diskusiją tema „Knygų
cenzūra dabar: kodėl?“, skirtą kasmetinei Uždraustų knygų savaitei paminėti.</span><span style="font-family: Times New Roman, serif; font-size: 12pt;"><o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: "Times New Roman","serif"; font-size: 12.0pt; line-height: 107%; mso-bidi-font-size: 11.0pt;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: "Times New Roman","serif"; font-size: 12.0pt; line-height: 107%; mso-bidi-font-size: 11.0pt;"><br /></span></div>
<table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto; text-align: center;"><tbody>
<tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjC6ENrtZuUdyAXou30VWZW1meQP9YZJ_pP3Pc6QyniyyFJg3YjiMk_9IUIwNwRlckxKcm0VZuPvmbJ8PTbyg8AOljkt3FL8LLPk6-7Cwxk5Q6Ddoei9mB-AtOuApJG1bs6YpRUiAaqgrSP/s1600/kaziukas.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="895" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjC6ENrtZuUdyAXou30VWZW1meQP9YZJ_pP3Pc6QyniyyFJg3YjiMk_9IUIwNwRlckxKcm0VZuPvmbJ8PTbyg8AOljkt3FL8LLPk6-7Cwxk5Q6Ddoei9mB-AtOuApJG1bs6YpRUiAaqgrSP/s320/kaziukas.jpg" width="179" /></a></td></tr>
<tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">Karlas aka Kaziukas - kas jį turi, tas kalba!</td></tr>
</tbody></table>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Uždraustų
knygų savaitė pradėta minėti JAV 1982 m. – toks poreikis atsirado, kai
pastebimai padaugėjo knygų, sulaukiančių cenzūros iššūkio bibliotekose,
knygynuose bei mokyklose. Šventė laisvei skaityti netruko išplisti už Jungtinių
Valstijų ribų ir dabar yra minima visame pasaulyje, o šią savaitę vykstančių
renginių tikslas yra atkreipti dėmesį į laisvos ir atviros prieigos prie
informacijos vertę. Knygos yra cenzūruojamos dėl įvairiausių priežasčių, o
vienos dažniausių buvo aptartos ir susitikime: smurtas, politika ir lytinio
pobūdžio temos.</span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Knygų
klubo narės šįkart pakvietė diskusijai apie knygų cenzūrą: ar ji egzistuoja
dabartiniame pasaulyje? Jei taip, kodėl tai vyksta? Kokios knygos ir dėl kokių
priežasčių yra cenzūruojamos, draudžiamos ar norimos pašalinti iš bibliotekų
lentynų? Kokie yra cenzūros būdai ir ar mes patys, to net nesuprasdami, kartais
netampame cenzoriais? Kas turi teisę pasakyti, ką galime ir ko negalime
skaityti?<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div align="center" class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-align: center; text-indent: -18.0pt;">
<!--[if !supportLists]--><i><span style="font-family: inherit;"><span style="line-height: 107%;"><span style="mso-list: Ignore;">-<span style="font-stretch: normal; font-variant: normal; font-weight: normal; line-height: normal;">
</span></span></span><!--[endif]--><span style="line-height: 107%;">Ir dar mąsčiau
apie knygas. Ir pirmą sykį supratau, kad kiekvienoje iš tų knygų slepiasi
žmogus. Žmogus turėjo jas sumanyti. Žmogus turėjo sugaišti marias laiko, kol
surašė jas į popierių. <...> Gal koks žmogus paaukojo net visą gyvenimą,
surašytų bent dalį to, ką jis matė stebėdamas pasaulį ir gyvenimą. O aš ateinu
– bum! – ir per dvi minutes viskas baigta.<span style="font-size: 12pt;"><o:p></o:p></span></span></span></i></div>
<div align="center" class="MsoListParagraphCxSpLast" style="text-align: center;">
<span style="font-family: inherit;"><i><span style="font-size: x-small;">Ray Bradbury „451 Farenheito“, p.
68-69</span></i><o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Viena
iš nuskambėjusių minčių buvo, kad mūsų diskutavimo kultūra dar labai jauna ir
nėra sukuriama terpė argumentuotai diskusijai. Tai pastebima ne tik knygų
pasaulyje, bet ir apskritai visuomenei aktualiais klausimais – dažnai nemokame
(ar nenorime) įsiklausyti į kitokią nuomonę, kuri ne tokia pati, kaip mūsų, ir
esame taip įsitikinę savo teisumu, kad net nesiekiame ieškoti argumentų ir
analizuoti tam tikrų problemų. Bet asmeninė nuomonė nėra visuotinai priimta
tiesa – diskusijos dalyviai sutarė, kad visų pirma reikia suvokti, kad
kiekvienas bet kokią problemą vertiname skirtingai, tačiau galime daryti tai
tik subjektyviai. Galbūt tai pripažinus atsirastų vietos kokybiškai diskusijai.
Tuo pačiu reikėtų atrasti laiko sau ir pasidomėti temomis, kurias mums sunku
suprasti, taip siekiant sulaužyti stereotipus ir bandyti pažvelgti į pasaulį
atviresnėmis akimis.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Dar
1985 m. Charles Bukowski viename savo <a href="http://www.lettersofnote.com/2011/10/charles-bukowski-on-censorship.html">laiške</a> rašė, kad „cenzūra yra įrankis tų,
kurie jaučia pareigą slėpti realybę nuo savęs ir kitų. Jų baimė yra tik
negebėjimas susidurti su tuo, kas tikra“. Peržvelgiant knygų, sulaukiančių
daugiausiai iššūkių dėl neva netinkamo turinio, sąrašus, kiekvienais metais
juose galima pastebėti itin realių istorijų, nagrinėjančių svarbias problemas.
Pavyzdžiui, visame pasaulyje sėkmės sulaukusi Jay Asher knyga „Trylika
priežasčių kodėl“, nagrinėjanti opias patyčių, savižudybės temas, nuo išleidimo
2007 m. tris kartus pateko į TOP 10 draudžiamų knygų <a href="http://www.ala.org/advocacy/bbooks/frequentlychallengedbooks/top10">sąrašą</a>. Priežastis –
savižudybės propagavimas. Diskusijos metu buvo išsakyta mintis, kad visgi knygų
cenzūravimas labai priklauso nuo paties skaitytojo. Vienas tą patį kūrinį gali
matyti kaip vadovėlį, skatinantį užsiimti kažkuo, kas mums yra nepriimtina ar
skaudu, o kitas – kaip prevencinę priemonę, kuria galima skatinti tolesnę
diskusiją, ieškant problemos sprendimo būdų. Šis klausimas buvo iškilęs ir tuo
metu, kai tarp paauglių sparčiai išpopuliarėjo Melvin Burgess knyga „Heroinas“
- skaitėme ją visi, buvome sužavėti visi, bibliotekos iš tėvų sulaukė daug
priekaištų dėl tokio siaubingo leidinio, skatinančio vartoti narkotikus. Kol
kas nepažįstu nė vieno, kuris būtų skaitęs šią knygą ir įjunkęs į bet kokios
rūšies svaigalus ar narkotines medžiagas.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><i><span style="font-family: inherit;">Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos.
Laikraštukai. Viskas suverdama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos.
<...> Klasikai yra apkarpomi, kad tiktų penkiolikos minučių radijo
laidoms, tada dar kartą patrumpinami, kad užimtų stulpelį knygoje, kurį galima
perskaityti per dvi minutes, galiausiai iš jų telieka dešimties ar dvylikos
eilučių skiltis žinyne.<span style="font-size: 12pt;"><o:p></o:p></span></span></i></span></div>
<div align="center" class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="text-align: center;">
<span style="font-family: inherit;"><i><span style="font-size: x-small;">Ray Bradbury „451 Farenheito“, p.
72</span></i><o:p></o:p></span></div>
<div align="center" class="MsoListParagraphCxSpLast" style="text-align: center;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Visuomenei
visais laikais labiau rūpėjo duona ir žaidimai. Daug paprasčiau perskaityti
keletą niekuo neįpareigojančių knygų, tokių, kurios neužduoda gilesnių
klausimų, nei vieną tokią, kuri dar keletą dienų verčia mąstyti ir nepaleidžia
iš savo gniaužtų, kuri suteikia daugiau klausimų nei atsakymų. Taip, negali
ištisai skaityti vien klasikų ar tiesiog emociškai sunkių knygų. Bet ar
norėdami cenzūruoti, skaitytojų akimis, per daug sudėtingas knygas, kalbančias
apie visuomenei jautrias temas, elgiamės teisingai? Viena iš diskusijos dalyvių
pasiūlė mintį, kad cenzūra – paprasčiausiai vienas iš visuomenės valdymo būdų. Kuo
daugiau „sukramtytos“ ar neargumentuotos (bet išsakytos kaip neginčijamas
faktas) informacijos pateikiama, tuo lengviau pakreipti žmones į vieną ar kitą
pusę (apie tai nemažai kalbama ir Gustave Le Bon knygoje <a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-22-pirma-karta-lietuviskai-g-le-bon-minios-psichologija/64855">„Minios psichologija“</a>).<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><i>Žmogus yra begalinio horizonto būtybė. Tai reiškia,
kad žmogus gali būti be galo kvailas, ir be galo geras, ir be galo baisus. </i>– Tomas
Šernas<i style="font-size: 12pt;"><o:p></o:p></i></span></span></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="font-family: inherit;"><i><span style="font-size: x-small;">Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“, p.
288</span></i><o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Man
atrodo, kad uždrausti yra labai paprasta. Daug sudėtingiau yra paaiškinti vieną
ar kitą reiškinį. Norint kažką paaiškinti, reikia domėtis. Reikia klausti
KODĖL, ieškoti atsakymų ir vėl klausti. Tik taip galime pasipriešinti cenzūrai
ir nesileisti stumdomi. Kasdien švęskime laisvę skaityti ir mąstyti!<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><o:p><span style="font-family: inherit;">* * * </span></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><o:p><span style="font-family: inherit;"><br /></span></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><u>Besiruošiant diskusijai skaitytos
knygos:</u><o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Jay
Asher „Trylika priežasčių kodėl“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Bret
E. Ellis „Amerikos psichopatas“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Sherman
Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">William
S. Borroughs „Nuogas kąsnis“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Vladimir
Nabokov „Lolita“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Madeline
Miller „Achilo giesmė“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Tamara
Bach „Mergina iš Marso“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Charles
Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Marius
Ivaškevičius „Žali“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Ray
Bradbury „451 Farenheito“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Harper
Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNoSpacing" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;">Rūta
Vanagaitė „Mūsiškiai“<o:p></o:p></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<br /></div>
<br />Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-76372992437015673252019-08-18T18:39:00.001+03:002019-08-18T18:39:22.978+03:00Pasi Ilmari Jääskeläinen „Sniegė ir jos devynetas“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjUaKeUI7_jF5C8MYcHrSGLtrf8JmzvJZLV_rL9fw4mkfOm1rOb5ZI5vC9r1bB-GqJD-Bw5D1BcnAVFWSARCLBrSd75F88JvpdkAmkJ9hok8Jq5MgC3A-T3BhnX8ptMG9Pk9wcov7Owmd_2/s1600/1462890516_4lthtml.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="600" data-original-width="401" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjUaKeUI7_jF5C8MYcHrSGLtrf8JmzvJZLV_rL9fw4mkfOm1rOb5ZI5vC9r1bB-GqJD-Bw5D1BcnAVFWSARCLBrSd75F88JvpdkAmkJ9hok8Jq5MgC3A-T3BhnX8ptMG9Pk9wcov7Owmd_2/s320/1462890516_4lthtml.jpg" width="213" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Knygų klube šį mėnesį skaitome suomių autorių literatūrą.
Kadangi mano skonis ne visada sutampa su kitų, tai ir vėl neišsirinkome knygos,
už kurią aš balsavau :D Bet jau buvau ją pasiėmusi iš bibliotekos ir
nusprendžiau pabandyti... Ir wow!</span></span></div>
<div style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="background-color: white; line-height: 15.6933px; margin: 0cm 0cm 8pt; text-align: justify;">
<span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="line-height: 17.12px;">Laura Sniegė atokiame miestelyje yra subūrusi literatų draugiją, kurioje išugdė garsiausius Suomijos rašytojus. Kai rašytoja Sniegė paslaptingai dingsta tiesiog vidury žiemos pokylio, Ela imasi tirti jos veiklą ir galbūt išsiaiškinti, kur prapuolė garsi moteris. Viena paslaptis veja kitą, realus pasaulis persipina su mitologija ir stebuklais, kol galiausiai tampa gana sudėtinga </span><span lang="EN-US" style="line-height: 17.12px;">atskirti, kas yra kas.</span><span style="line-height: 17.12px;"></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="background-color: white; line-height: 15.6933px; margin: 0cm 0cm 8pt; text-align: center;">
<span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span lang="EN-US" style="line-height: 17.12px;"><i>Vėliau [ji] suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji - dar kitą.</i></span></span></div>
<div style="text-align: justify;">
<span style="color: #444444; font-family: inherit;"><span style="line-height: 107%;"></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="background-color: white; line-height: 15.6933px; margin: 0cm 0cm 8pt; text-align: justify;">
<span style="line-height: 17.12px;"><span style="color: #444444; font-family: inherit;">Knygos nugarėlėje parašyta, kad autoriaus stilių kritikai įvardina kaip maginį realizmą. Man tas labai prilipo, nes istorijos pasakojimo stilius šiek tiek priminė Murakami. Kai realiame pasaulyje tokie įprasti stebukliniai dalykai, kad jie tampa visiškai normalūs ir žmogaus akiai - tokiose knygose žmonės net nepastebi, kad aplink juos vyksta, sakyčiau, paranormalūs dalykai, o tai tik dar labiau pastūmėja link to tikėjimo. Na taip, juk, žinoma, kad mūsų soduose gyvena visokie baubai, kaukai, šmėklos ir kiti gyvūnukai. Ar begali būti kitaip? Skaitant tokias knygas man reikia labai <i>išsijausti</i>, kad galėčiau įtikinti save, jog naktį už kampo manęs netykos baltai apsirengusi moteris, norinti skaityti man savo pasakų knygeles.</span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="background-color: white; line-height: 15.6933px; margin: 0cm 0cm 8pt; text-align: justify;">
Pats siužetas man tikrai buvo nenuspėjamas. Įtampa išlaikyta iki pat pabaigos, pamažu lipdant visą pasakojimą. Tiesą sakant, net nusivilčiau, jei šiaurės šalių rašytojai vystytų beprotiško tempo siužetą. Stereotipiška, bet man jie asocijuojasi su lėtumu ir paslaptimi - sakyčiau, kad šioje knygoje tai gana gerai išpildyta. Žinoma, pats rašytojas, ko gero, nusimano, kaip tai daryti, mat pats yra suomių kalbos ir literatūros dėstytojas bei apdovanotas net keliais literatūros pasaulio prizais. Į pasakojimą labai įtikinamai įpintos suomių tautosakos detalės, taip pat sukurtas ypatingas draugijos narių ryšys, kuris verčiant puslapius mane pradėjo gąsdinti. Džiaugiuosi, kad tokių ryšių neturim ir nesiekiam turėti savo knygų klube :D Apskritai man labai patiko mintis apie knygų užkratą, kuris plinta tarsi koks pelėsis, grybelis, ir užkrečia vis daugiau knygų - nuo jo niekaip neina apsiginti, knygose esančios istorijos išsigimsta, žodžiai susimaišo, ir viskas netenka prasmės.</div>
<div class="MsoNormal" style="background-color: white; line-height: 15.6933px; margin: 0cm 0cm 8pt; text-align: justify;">
Kita vertus, šiek tiek pritrūko paties įvykio išaiškinimo. Norėjosi daugiau sužinoti ir apie Sniegę bei jos praeitį ar tiesiog kaip galiausiai užsibaigė mistikos kupina istorija. Mielai būčiau skaičiusi dar 100 puslapių, nes parašyta tikrai įdomiai, o kad ir kaip mėgčiau nutylėjimus knygose, kartais ir man norisi aiškios pabaigos. Nors tokioje vietoje, kaip Triušiogala kažin, ar tokia pabaiga gali egzistuoti.</div>
<div class="MsoNormal" style="background-color: white; line-height: 15.6933px; margin: 0cm 0cm 8pt; text-align: justify;">
<br /></div>
<div class="MsoNormal" style="background-color: white; line-height: 15.6933px; margin: 0cm 0cm 8pt; text-align: justify;">
Knygą rekomenduočiau tiems, kurie nori įtraukiančio skaitinio - bent jau man tikrai nesinorėjo padėti į šalį, - bet tuo pačiu ir mėgstantiems mistiką, persipinančią su realiu gyvenimu. Kitu atveju, pamėgti ir įsijausti į istoriją gali būti sudėtinga. Nors kas čia žino, gal atrasite mėgstamą žanrą :)</div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-61175008373550308912019-08-15T10:24:00.000+03:002020-02-19T20:48:01.854+02:00Meg Cabot „Princesės dienoraščių“ serija<table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto; text-align: center;"><tbody>
<tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjbJbVhc3c2L7X9LLMxX754vV1ivmBAl1O9hUU8ThWvP3o26szLaBKftdBAHC7W3ukWvc83SI6AhIWhwX63aE6zibEYSbyj37lPv8g4g5_JcqYIEtMj1SAvZtlN6G0tSa9G7pTPEjM6-GZ3/s1600/1521a5b2-4a77-4ec8-9a90-8f42b587ba4d.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="546" data-original-width="970" height="180" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjbJbVhc3c2L7X9LLMxX754vV1ivmBAl1O9hUU8ThWvP3o26szLaBKftdBAHC7W3ukWvc83SI6AhIWhwX63aE6zibEYSbyj37lPv8g4g5_JcqYIEtMj1SAvZtlN6G0tSa9G7pTPEjM6-GZ3/s320/1521a5b2-4a77-4ec8-9a90-8f42b587ba4d.jpg" width="320" /></a></td></tr>
<tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">* nors įrašas ne apie filmus, bet nuotrauka geriausiai apibendrina visą knygų seriją</td></tr>
</tbody></table>
<br />
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Kartais
ir man prireikia atsipūtimo nuo visko. Tuo metu, kai nusprendžiau paimti į
rankas prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą knygų seriją, rašiau magistro
baigiamąjį. Įtampa, kvadratinė galva ir negebėjimas atsipūsti – taip
įvardinčiau tą laikotarpį. Ir kaip džiaugiuosi, kad pagaliau galiu nueiti į
vaikų skyrių nebijodama, kad ką apie šitą tetą pagalvos bibliotekininkė, ir
pasiimti skaityti tai, kas man patinka!<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Princesės
dienoraščius pirmą kartą skaičiau... neatsimenu kada. Spėčiau, kad tada man
buvo 14-15 metų. Tada ir Mijai buvo penkiolika, tad tapatintis nelabai sunku
(nepaisant to, kad taip ir negavau žinios, kad esu princesė). Anuomet
perskaičiau visas dalis labai greitai, kažkada su drauge darėme re-readinimus
(sėdėjome viename kambaryje ir skaitėme skirtingas dalis) ir abi garsiai
juokėmės, citavome jas viena kitai – žodžiu, tai knygos, su kuriomis susiję tik
patys smagiausi prisiminimai.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Mija
gyvena Niujorke su menininke mama, draugei padeda filmuoti jos asmeninę laidą,
mokykloje jai absoliučiai nesiseka algebra, o kai reikia kalbėti prieš
auditoriją, merginą ištinka priepuoliai, yra įsižiūrėjusi mokyklos gražuolį,
kuris net nenutuokia apie Mijos egzistavimą – žodžiu, tokia niekuo neypatinga
paauglė. Bet. Būdama penkiolikos ji sužino, kad yra sosto paveldėtoja.
Genovijos – šalies, apie kurią nelabai kas yra girdėjęs. Prasideda princesės
pamokos, užgula žiniasklaidos dėmesys... Iš esmės visos knygos ir yra apie tai,
kaip Mijai sekasi su viskuo tvarkytis, nes būti penkiolikmete princese išties
nelengva.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Buvo
truputį baugu, kad dabar, kai man jau ne penkiolika, nebebus taip įdomu. Pf!
Sakyčiau, tik labiau užsimaniau turėti visą seriją namuose :D Nes tai absoliuti
geros nuotaikos bomba. Skaitydama ištisai juokiausi – vertimai puikiai
pritaikyti, parinktas atitinkamas jaunimo žargonas (bent jau anuometinis, bet
man, kaip senosios kartos atstovei, labai tinka). Veikėjai - vienas už kitą smagesni. Smagu, kad per visą vienuolikos knygų kelionę nebuvo per daug pasikeitimų veikėjų atžvilgiu. Pagrindiniai ir išliko tie, kurie buvo kartu nuo pat pirmosios knygos, naujų veikėjų atsirado minimaliai. Stiprėjo nebent kai kurių pozicija - iš epizodinių jie tapo vienais iš pagrindinių. Šitas dalykas man labai patiko, nes kartu tai parodė, kaip bręsta Mija ir kaip ji geba priimti kitokesnius nei ji pati. Dėl ko galima sunerimti, tai
tik dėl to, kad kažkodėl serija nebuvo pabaigta leisti į lietuvių kalbą – iš
viso ją sudaro 11 pagrindinių dalių, lietuviškai turime tik 8. Ir ta 8-oji taip
nesmagiai užsibaigia, kad būtų buvę tiesiog privalu išleisti ir tolimesnes
dalis! Net pikta galvoti, kad mergaitės, skaitydamos šias knygas, gali
pagalvoti, kad štai taip ir baigėsi... Todėl tris likusias aš pribaigiau
angliškai – kalba tikrai nesudėtinga ir, mano manymu, suprantama paaugliams. Žinoma, skaitymą pagreitina ir supaprastina dienoraščio forma.</span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Taigi.
Jei dvejojate, ar imti skaityti paauglystės ar vaikystės knygas - tiesiog nedvejokite.
Aš tik dar kartą pasitikrinau, kad jos tinkamos visiems amžiaus tarpsniams
– kaskart galima įžvelgti naujų dalykų ir į juos pažiūrėti kiek kitaip.
Man atrodo, vertinant knygas, palaipsniui išsitrina (ar bent jau mažėja) riba
tarp vaikų ir suaugusių literatūros. Kol kas, kiek teko susidurti, visos
vaikų/paauglių knygos yra daugiasluoksnės ir absoliučiai tinkamos
suaugusiesiems, jei tik mokėsime jose įžvelgti tai, kas norėta pasakyti tarp
eilučių.</span><span style="font-family: Times New Roman, serif; font-size: 12pt;"><o:p></o:p></span></span></div>
<br />Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-77127218813537349692019-07-16T20:27:00.001+03:002019-07-16T20:27:39.441+03:00Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgA_sXz6sQFcTQNayQu2rc-gEWdoHw_zTTnJhH-ELFp4-srIcR1EOVnlbuKdvkykiOZOn9C-l_Rg9ja_oLN6MwWrHiP-WPYWRy-yvXXxvdY-2LwNwERjwglVCGSVluzo-xKXj2jUlvUAE8Y/s1600/vienas-zydas-virselis-anotac.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1258" data-original-width="827" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgA_sXz6sQFcTQNayQu2rc-gEWdoHw_zTTnJhH-ELFp4-srIcR1EOVnlbuKdvkykiOZOn9C-l_Rg9ja_oLN6MwWrHiP-WPYWRy-yvXXxvdY-2LwNwERjwglVCGSVluzo-xKXj2jUlvUAE8Y/s320/vienas-zydas-virselis-anotac.jpg" width="210" /></a></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Bene
trumpiausia šių metų istorija. Trumpiausia, bet dėl to ne mažiau įtaigi, nes
tai vėlgi – iš tikrųjų nutikęs įvykis.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><i>Aš pasakoju nežmonišką istoriją ir gėdijuosi,
rašydamas kiekvieną žodį. Gėdijuosi perteikdamas kalbas, žodžius, toną,
veiksmus: nors jie ne mano, bet rašant nenoromis tampa manais.</i><o:p></o:p></span></span></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Veiksmas
vyksta Šveicarijos mieste Pėjerne ir ši istorija nutiko, kai autoriui buvo
aštuoneri. Kad ir kokia neutrali buvo Šveicarija karo metais, tačiau ir toje
šalyje netrūko fanatikų, susižavėjusių Hitlerio idėjomis. Grupelė tokių vyrų,
siekiantys parodyti žydams, kad štai, net ir čia atėjo jų eilė, nusprendžia
išsirinkti vieną žydą ir padaryti jam galą. Vieną žydą dėl pavyzdžio.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><i><span style="font-family: inherit;">Bet, keista, vietoj dingimo paskleistos baimės ir
nerimo, keliančio užuojautą ir liūdesį, kavinėse vėl pasigirsta kikenimai,
šlykšti ironija, kalbos apie „žydiją“, „parazitiškos prekybos pelnus“.<o:p></o:p></span></i></span></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Knygelė
labai trumpa, joje vos 78 puslapiai, bet tokio stiprumo... Brr. Dažnai jau
manęs nenustebinsi visokiom bjaurystėm, na, bet čia tai atsiprašau. Neapsakomas
žiaurumas, neapykanta, negebėjimas matyti savo poelgio absurdiškumo, iškrypęs
visuomenės požiūris – viskas telpa į tuos kelis puslapius. Autorius labai
lakoniškai, bet vaizdžiai sugebėjo išdėstyti tai, apie ką antrą kartą
nenorėčiau skaityti. Kol kas atrodo, kad net koncentracijos stovyklų
bejėgiškumas man yra baisesnis nei toks organizuotas ir sąmoningas
nusikaltimas. Gailestis dėl to? Cha.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><i>Ir staiga susivokiu: esama absoliutaus iškrypimo,
kuo gryniausio, žioruojančio ant savo griuvėsiu, atsiradusio dėl prakeikimo.
Aklinai užsidaręs žmogus, tebepuoselėjantis absurdiškas svajones už poros
žingsnių nuo manęs, nebepriklauso nuo jokios žmonių instancijos.</i><o:p></o:p></span></span></div>
<div align="center" class="MsoNormal" style="text-align: center;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Iš pradžių buvo gana sudėtinga skaityti, net
nežinau, kodėl. Bet labai greitai (na, labai daug laiko ir nebuvo) istorija
įtraukė. Akimirkomis net turėjau stabtelti ir giliai pakvėpuoti. Tad taip, tie,
kurie sako, kad mažoje apimtyje neįmanoma sutalpinti geros istorijos, yra
neteisūs. Įmanoma, ir dar kaip. Jau ne pirma knyga šiemet tai parodė, o
paskaitę šitą tikrai įsitikintumėt. Tik iš anksto perspėju – tai tikrai ne
skaitinys prie pietų stalo ar lengvam vakarui, oi ne.</span></span>Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-67319676010171439572019-07-16T20:21:00.000+03:002019-07-16T20:21:21.149+03:00Art Spiegelman „Maus“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgx-NRdEz7Hx7r-chYOvw3aYsZMJN5aTji95HrSy9uc20K2s21QDZQrh4W5nSQK3hM_DfSFKMggkU_Ue4sQzQwUDHz94KLEzKQiNjYZx6OMVg0Fv0fG5r2wy-L-0lv_H3OpkeFtqZZJBMRn/s1600/Maus_large.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="350" data-original-width="237" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgx-NRdEz7Hx7r-chYOvw3aYsZMJN5aTji95HrSy9uc20K2s21QDZQrh4W5nSQK3hM_DfSFKMggkU_Ue4sQzQwUDHz94KLEzKQiNjYZx6OMVg0Fv0fG5r2wy-L-0lv_H3OpkeFtqZZJBMRn/s320/Maus_large.jpg" width="216" /></a></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Knygų
instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga,
apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir
nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Paprašytas
sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo
metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Man
kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas
pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones:
žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau
atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti,
kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam
tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje
tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks
pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="font-family: inherit;"><br /></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Sunkiausia
(kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne
itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę
knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta
kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad
toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir
neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo
netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje <i>grammar nazi</i> mygtuką, ir skaičiau
toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog
perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite
skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Dar
vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje
knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo
karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį
gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks
specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip
istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos
kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai
paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda
geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių
istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie
siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.<o:p></o:p></span></span></div>
<div class="MsoNormal" style="text-align: justify;">
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div>
<span style="line-height: 107%;"><span style="font-family: inherit;">Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai –
sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi,
bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau
vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.</span></span>Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-4658972795322127919.post-23441813255756855632019-07-14T15:05:00.001+03:002019-07-16T20:28:20.681+03:00Olivier Guez „Jozefo Mengelės dingimas“<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgtHMh4nfxnSnn6LbSjItsO603UIN2ypqxAZK0MnLWAEyH0o39okbpRm0VHl-G-5ncPGHEvqz6j7wr0dfVmnCsqRUVmsMh31j4zWyZvXu7I3tuzcy80Jkn4TTsJY0yKSkh1zfIpTftshzsN/s1600/jozefo-mengeles-dingimas.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="883" data-original-width="600" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgtHMh4nfxnSnn6LbSjItsO603UIN2ypqxAZK0MnLWAEyH0o39okbpRm0VHl-G-5ncPGHEvqz6j7wr0dfVmnCsqRUVmsMh31j4zWyZvXu7I3tuzcy80Jkn4TTsJY0yKSkh1zfIpTftshzsN/s320/jozefo-mengeles-dingimas.jpg" width="217" /></a></div>
<div style="text-align: justify;">
Šiais metais man kažkas užėjo su Aušvico tema. Po perskaityto (bet taip niekad ir neaprašyto) „Aušvico tatuiruotojo“ norisi imti viską, kur apie tai rašo. Todėl kai bibliotekos lentynoje pamačiau knygą, ant kurios nugarėlės - Mengelės pavardė, net nesvarsčiau, skaityti ar ne.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: justify;">
Knyga parašyta kaip romanas, tačiau remtasi daugybe dokumentų, kas neleidžia suabejoti istorijos autentiškumu. Tai pasakojimas apie (mano kuklia nuomone) žiauriausią nacių nusikaltėlį, daktarą Jozefą Mengelę. Apie tai, kaip jam pavyko tiek metų slapstytis ir gyventi gana neblogą gyvenimą po to, kai buvo paskelbtas karo nusikaltėliu.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Būdamas daktaru, jis gydė rasės kūną ir saugojo bendruomenę nuo mūšio. Aušvice jis kovojo su dezintegracija ir vidaus priešais, homoseksualais ir asocialiais asmenimis, su žydais - tais mikrobais, ištisus tūkstantmečius rengiančiais šiauriečių pražūtį: juos reikėjo naikinti visomis priemonėmis.</i></div>
<div style="text-align: center;">
<i><br /></i></div>
<div style="text-align: justify;">
Skaityti tokias knygas nėra lengva psichologiškai, bet aš niekad per daug neieškojau ta prasme lengvų skaitinių. Aušvico, ir apskritai bet kokia karo tema, ne išimtis. Visgi čia labiausiai koncentruojamasi į tai, kas vyko po karo. Istorijos pamokose arba praklausiau (nebuvau labai uoli istorijos mėgėja), arba mums apie tai nepasakojo, tad tik perskaičiusi šią knygą sužinojau, kokį svarų vaidmenį po karo atliko Pietų Amerikos šalys, ypatingai Argentina. Būtent į šį žemyną patraukė daug karo nusikaltėlių, kur vietos valdžia (pirmiausiai - Argentinoje, vėliau ir Paragvajuje) sutiko sunkiai suvokiamų nusikaltimų pridariusius žmones išskėstomis rankomis. Chuanas Peronas, tuometinis Argentinos vadovas, priėmė daugybę nacių, fašistų, karo mokslininkų, technikų, tam, kad Argentina būtų paversta supervalstybe, jis suteikė prieglobstį tokiems žmonėms ir uoliai slėpė jų tapatybes, griežtai atsisakydamas perduoti juos tarptautinėms teisėsaugos institucijoms ar išduoti Mosadui (būtent Mosadas, t.y. Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, ir ieškojo nesugaunamojo Mengelės). Pats Mengelė per savo slapstymosi periodą, kuris truko apie 30 (!!) metų, pakeitė keletą tapatybių, ir visa tai dažniausiai vyko valstybių vadovams žinant, kas iš tiesų yra daktaras Mengelė, ir ką jis nuveikė Aušvice, „didžiausioje istorijoje laboratorijoje“.<br />
<br />
<div style="text-align: center;">
<i>Mengelė - Europos tamsybių kunigaikštis. Išdidusis daktaras skrodė, kankino, degino vaikus. Geros šeimos sūnus švilpaudamas pasiuntė į dujų kamerą keturis šimtus tūkstančių žmonių.</i></div>
<div style="text-align: center;">
<i><br /></i></div>
<div style="text-align: justify;">
Apskritai man tokie dalykai nesuvokiami. Tai, su kokiu užsidegimu kalba pats Mengelė, kaip iš tiesų tiki to, ką darė, teisingumu... Tikėjo iki pat savo dienų galo. Nenoriu čia aptarinėti eksperimentų, kuriuos atlikinėjo Mengelė. Nesuprantu, ir man niekada nepavyks suprasti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad tai darytų. Bet dar labiau nesuprantu, kaip kiti, žinodami, kas per daktaras jis buvo, galėjo jį priimti į visuomenę, kurioje jis gyveno gana pasiturinčiai ir buvo gerbiamas. Taip taip, gerbiamas.</div>
<div style="text-align: justify;">
Ir visgi manau, kad galų gale viskas atsisuko prieš patį daktarą. Neatrodo, kad jis būtų pradėjęs gailėtis savo nusikaltimų, tikrai ne. Tačiau kažkaip vienatvė ir depresija iki jo prisikasa ir naikina iš vidaus. Galų gale, visi mes žmonės, ar ne? Ir visų pabaiga vienoda.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Senis, tyliai merdėjantis ir trokštantis visam pasauliui sušukti, jog jis ligotas ir vienišas kaip šuo, toks vienišas, kad nors dvėsk savo favelos griuvėsiuose.</i></div>
<div style="text-align: center;">
<i><br /></i></div>
<div style="text-align: justify;">
Autorius gana paprastai pasakoja tokią istoriją, kuriai parašyti, susieti ir nepasimesti istorijos puslapiuose, prireikė keleto metų. Knyga skaitosi lengvai ir dėl gero vertimo, galbūt tam gelbsti ir pasakojimo stilius. Čia nėra kažkokių įmantrių pasakymų, galbūt tikrai nerasite gražių citatų, kurias vertėtų įsiminti. Bet nesijaučia ir to dokumentiškumo, nors iš esmės visas pasakojimas jais ir paremtas. Nesijaučia, kur istorijos dėmės užmaskuotos autoriaus išmone - atrodo, kad viskas taip ir buvo, kad autorius tikrai žino, ką anuomet jautė Mengelė, ir perteikė tai skaitytojui. Pasakojimas subalansuotas tiek istorijos mėgėjams, tiek tiems, kurie gilinasi į žmogaus psichologiją. Galų gale, visada įdomu sužinoti motyvus, kuriais vadovaujasi tam tikri asmenys atlikdami darbus, ir apskritai jų mąstyseną - nors, kaip minėjau, nebuvau istorijos pamokų fanė, bet tiek tai žinau, kad tokių dalykų tikrai nenagrinėjome. Galbūt būtų lengviau suprasti ir analizuoti pateikiamus faktus, jei daugiau pasigilintume į psichologinius ypatumus? Džiaugiuosi, kad šioje knygoje autoriui pavyko suderinti šiuos du dalykus.</div>
<div style="text-align: justify;">
Rekomenduoju, jei bent kiek domitės ar norite šį tą sužinoti. Kita vertus, prieš skaitant šią knygą, jau reikėtų būti minimaliai susipažinus su Mengelės eksperimentais, kad būtų aiškiau, kas jis per tipas. Ko gero, tada ši knyga ir yra paveikiausia - kaip Aušvico stovykloje vykusių baisybių tęsinys.</div>
<div style="text-align: justify;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<i>Traukitės šalin, sapnai ir nakties šmėklos.</i></div>
</div>
Paulytėhttp://www.blogger.com/profile/03007560218827214587noreply@blogger.com0