2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Hannah Kent „Paskutinės apeigos“

Vienoje knygų grupėje FB ši knyga sulaukė labai teigiamų atsiliepimų, dauguma ją skaitė, tad, netikėtai man pačiai, vos tik pamačiau akciją Baltų lankų knygoms, ši iškart atsidūrė mano rankose. Ir negaila nė vieno cento, kurį išleidau, nes knyga pateisino visus lūkesčius.

„Paskutinės apeigos“ - tai istorija, vykstanti 1829-aisiais atšiauriojoje Islandijoje. Viena šeima privalo priimti į savo namus nuteistąją mirties bausme Agnes Magnusdotir, kuriuose ji turi laukti savo bausmės įvykdymo dienos. Žinoma, su žudike namuose elgiamasi šaltai, jos prisibijoma. Ir tik dvasininkas Totis sugeba ją prakalbinti.

Jie matys kekšę, beprotę, žudikę, moterį, kuriai iš burnos ant žolės varva kraujas ir kuri juokiasi pilna burna purvo. Jie sakys „Agnes“, o matys vorą, į savo pačios pranašiškus voratinklius įsipainiojusią raganą. <...> Bet jie nematys manęs. Manęs ten nebus.

Atleiskit, bet nebeprisimenu, kada buvau perskaičiusi knygą per vieną dieną. Peržiūrėjau perskaitytų knygų sąrašus ir nebuvo tokios nei šiemet, nei pernai, nei užpernai. Žodžiu. Vieną sekmadienį tiesiog prisėdau ir perskaičiau. Nes negalėjau nueiti miegoti nežinodama, kaip viskas baigsis. Mano galva, čia pati geriausia rekomendacija :) Kai iš skausmo bado akis, kai žvilgsnis šokinėja per pusę puslapio, nes nori sužinoti, kas toliau, kai esi priverstas uždengti pastraipas ir skaityti po vieną eilutę, nes kitaip neina susikoncentruoti, kai ir valgyt nelabai norisi, nes tai bus tik veltui sugaištas laikas, o tu tik skaitai ir skaitai. O kai užverti paskutinį puslapį - kažko tuščia. Nes per kelias valandas spėji susigyventi su veikėjais ir su jų istorija. Ar tik nebus tai geriausia metų knyga (kol kas) tiek turinio ir veikėjų, tiek kalbos prasme?
Kažkaip norisi primygtinai pasakyti, kad autorė - visai ne islandė. Ji australė, iš ten, kur visada šilta. O rašo apie visišką priešingybę savo kraštui - apie Islandiją. Ir rašo ne bet kaip, o taip, kad jaučiuosi lyg pabuvusi toje šalyje būtent tais metais. Viskas labai įtaigu, kraštovaizdis ir gyventojų buitis nupiešta labai niūriai, parodyti visuomenėje gajūs prietarai. Apskritai visa knyga yra labai niūri. Nuo pradžios iki pabaigos slenka nelaimės šešėlis ir kažkur vis girdisi krankliai - artėjančios mirties simboliai.
Iš visų veikėjų, pasirodžiusių istorijoje, man labiausiai patiko pati Agnes - nelaiminga mergina, nuo pat vaikystės dirbanti sunkius darbus, skaudžiai apgauta ir išduota - ir Margretė - šeimos motina, galbūt kartais to ir nenorėdama, bet visuomet gailestinga, griežta, na, tikra mama. Verčiant knygos puslapius matyti, kaip abi šios veikėjos, darydamos įtaką viena kitai, keičiasi, ir netrukus tampa aišku, kad viena kitos gyvenimuose įspaudžia gilias žymes.

Žmonės įsivaizduoja, kad žino tave pagal tai, ką esi padaręs, ir niekas nenori išgirsti, ką turi pasakyti. <...> Esi tai, ką žmonės apie tave galvoja.

Tad jeigu norit detektyvo, meilės istorijos, pasikeitimo ir atleidimo, apipinto galbūt ne taip gerai pažįstamos kultūros papročiais, vienoje knygoje, drąsiai griebkite „Paskutines apeigas“.