Hans-Dieter Otto „Pamišę karaliai: nuo Kaligulos iki Liudviko II“

Pirmą kartą per keletą metų pirmoji perskaityta knyga yra ne didžiai mylimo Murakami. Vis dėlto dėl tam tikrų įsipareigojimų dabar turiu trumpam atidėti grožinę literatūrą į šalį ir imtis tokių knygų, kurios suteiktų man kuo daugiau informacijos ir faktų apie įvairius dalykus.

Šią knygą nusižiūrėjusi buvau jau seniau, o įsigijau neseniai, bet... neatsimenu kada (čia jau nevaldoma liga, man atrodo, perki knygas ir net nepameni, kada kokią įsigijai.. :D). Knygoje pasakojama apie devynis skirtingų laikmečių karalius, kurie sirgo psichinėmis ligomis, apie tai, kaip tai atsiliepė šalies valdymui ir apskritai veikė aplinką.

Man, kaip niekad pernelyg nesidomėjusiai istorija, tokia literatūra iškart atrodo kaip iššūkis. Dėl to puikiai tinkama rašyti į visus įmanomus iššūkių sąrašus. Visgi ši susiskaitė labai greitai ne tik dėl to, kad buvo pasirinktos tikrai įdomios asmenybės, bet ir parašyta labai paprastai, suprantamai visiems mirtingiesiems. Pasakojimai sudėlioti chronologine tvarka, pradedant nuo Kaligulos. Tiesą sakant, jo portretas mane labiausiai ir šokiravo. Kažin, ar bebuvo labiau išprotėjęs valdovas istorijoje negu šis. Taip pat sužinojau ir apie tokius valdovus, apie kurių egzistavimą išvis nė nenutuokiau, pavyzdžiui, Kastilijos karalienę Joaną ar Danijos karalių Kristijoną VII. Pasakodamas apie kiekvieną valdovą autorius, remdamasis įvairiais istoriniais šaltiniais, gana plačiai nusako tuometinę politinę situaciją, medicininius metodus gydant psichines ligas, labai aiškiai parodomos tų ligų pasekmės visuomenei ir atskiriems žmonėms. Knygoje nemažai vardų, giminystės ryšių bei datų, dėl ko šiek tiek galima painiotis, bet visgi padeda plačiau matyti situaciją. Įdomu, kad nurodomos ir šiuolaikinės medicinos diagnozės, taip pat matoma, kaip per laiką keičiasi supratimas apie psichines ligas bei jų gydymą, analizuojama, kas galėjo sukelti tam tikrus sutrikimus. Pavyzdžiui, jei senų senovėje daktarai arba apskritai nežinodavo ką daryti, arba pragręždavo kaukolėje skylę, kad ištekėtų juodoji tulžis, tai XIX a. jau buvo taikomas tam laikui palyginti pažangus gydymas, kuomet suprasta, kad tokiems ligoniams negalima taikyti fizinių bausmių. 

Knygos pabaigoje pateiktas literatūros sąrašas, tad jei esama abejonių, visada galima pasitikrinti aprašytus faktus :)

Man ši knyga buvo įdomi tiek mediciniškai, tiek apskritai puikiai tinkama praplėsti akiratį. Tikrai jaučiuosi sužinojusi daugiau ir tvirčiau jausiuosi ateinančiuose protų kovų sezonuose :) Rekomenduoju perskaityti net jei niekur nežaidžiate. Tokių dalykų tikrai nemokė istorijos pamokose, todėl neišmoktas pamokas galite išmokti ir patys :)

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Vėžlio žingsneliais bandau įgyvendinti savo susikurtą knygų iššūkį. Trečioji knyga, kurią jau senokai norėjau perskaityti, yra Ray Bradbury distopinis romanas „451 Farenheito“. Keistas dalykas - aš dažnai ilgą laiko tarpą noriu perskaityti vieną ar kitą knygą, bet kokiais 9 iš 10 tokių atvejų net nežinau, apie ką toji knyga yra. Bet va noriu ir gana. Ir tik kai jau nusprendžiu, kad va, reikia man skaityti tą knygą, landžioju po internetą ir stengiuosi apie ją kažką sužinoti.

Televizorius rodo „tikrovę“. Tai - tiesioginis ryšys, tai - visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, kad jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“

Tokioje neilgoje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje gaisrininkų darbas - deginti knygas. Skamba šiurpiai, tiesa? Visa knyga ir yra šiurpi. Mano skaityto leidimo viršelis (kairėje) skelbia, kad tai - klasikinis bestseleris apie cenzūrą. Taigi taigi. Cenzūra tame pasaulyje vykdoma aukščiausiu lygiu - gaisrininkai gauna pranešimą, kad kažkas namuose turi knygų, nuvyksta ten ir sudegina ne tik knygas, bet ir visą namą. Sudegs ir žmogus? Nieko tokio. Kad tikrai tikrai nebeliktų kur nors paslėptų knygų.

Ši knyga šiek tiek priminė garsiuosius mylimuosius Orwell'o „1984-uosius“ - tikslas yra padaryti taip, kad žmonės patys nemąstytų, o tik gautų sukramtytą produktą. Nereikia nė sakyti, kad ir šiandieniniame pasaulyje yra tokių pavyzdžių, ir visada bus. Man pačiai asmeniškai yra labai nejauku, kai visos tos distopijos, utopijos, parašytos dar tada, kai nė manęs, nė mano tėvų nebuvo gyvų, yra ne kas kita, kaip realybė. Aukščiau paryškinta citata labai tiksliai apibūdina dabartinę mūsų visuomenę - ir pati internete dažnai (deja, kartais ir realybėje) susiduriu su žmonėmis, kuriems smagiausia vakaro pramoga yra aptarti (beje, su minia bendraminčių), ką rodė, pavyzdžiui, per „TV pagalbą“, kaip tas ar anas galėjo pasakyti, pasirodyti per televiziją. Kas parodoma per televizorių, tas yra neginčijama tiesa, nes tik taip ir ne kitaip gali būti. Gal ir atsiranda kokia mintelė, kad na, gal ne visi žmonės tokie, bet nee, juk rodo per televiziją, tai turi, privalo būti tiesa! Bet koks kitaip mąstantis žmogus, bandantis įnešti logikos į gyvenimą, yra sutrypiamas, pašalinamas, nes bandos jausmas nugali.

Tai va maždaug apie tai yra ši knyga. Būtent dėl suvokimo, kad viskas, kas aprašyta, vyksta šiais laikais (gal ne tokia tiesiogine prasme, bet vis tiek), ir buvo baisu ir nejauku skaityti. Skaitant tokias knygas kyla natūralus pasipriešinimas visiems ten aprašomiems dalykams ir norisi mąstyti, mąstyti, mąstyti.

Pirmojo knygos leidimo viršelis

Gal kiek ir ironiška, bet pats kūrinys, nuo pasirodymo, ne kartą buvo uždraustas ir cenzūruotas. Vienas paskutinių tokių protestų prieš šią knygą įvyko, atrodo, visai neseniai - 2006-aisiais. Tad drąsiai galima sakyti, kad tai, apie ką rašo R.Bradbury yra ir bus aktualu visais laikais.

Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, kurio dar nežiūrėjau, bet, manau, kad drąsiai galima įsirašyti jį į „Noriu pažiūrėti“ sąrašą.

Ar rekomenduoju knygą? Taip, be abejo. Gal ji ir nėra tokia stipri kaip 1984-ieji, bet skaityti tikrai verta. O skaitant ir pamąstyti.

Rasa Aškinytė „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“

Nežinau, pastebėjote ar ne, bet aprašiusi keletą įvairių iššūkių nusprendžiau susidaryti sau tinkamiausią - kai kurias patikusias „užduotis“ pasiskolinau iš jau sukurtų iššūkių, kai kurias susigalvojau pati. Stengiausi sąrašo per daug neišplėsti, kad būtų malonu pačiai jį įveikti. Tiesa, dar nesugalvojau, ką sau pasidovanosiu už įveiktą iššūkį, bet tikriausiai tai bus dar viena knyga.

Tad pirmoji, kuri slepiasi po „knyga, laimėjusia premiją“, yra 2014-ųjų metų knyga.

Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu ką, visi patiki.

Ši knyga yra apie..žmogų. Kolegėms iš choro daviau pasklaidyti, tai sakė, kad iš anotacijos nieko nesuprato, apie ką ta knyga. Na, iš anotacijos ir nesuprasi čia, deja. Skaitant iš tiesų irgi nėra taip lengva. Atrodo, viskas plaukia išorėje, nieko pernelyg giliai nenagrinėjant. Bet, žinoma, taip nėra.

Visgi, kaip ten bebūtų, šios knygos pagrindinis veikėjas mane nenusakomai erzino. Kartais prajuokino, bet dažniau erzino. Seniai jau skaičiau tokią knygą, kurios pagrindinis veikėjas (kartu ir pasakotojas) sukeltų tokį nemalonų jausmą. Manau, kad kiekvienas jame pamatytume savo mažesnę ar didesnę dalelę - gal dėl to taip ir erzino. Be abejo, man labai patinka sarkazmas bei ironija knygose - čia to rasite su kaupu. Bet kartais jau net ir to buvo per daug, gal netgi vietomis peraugant į tyčiojimąsi, stereotipų taikymą.

Šiam vyrui iš tiesų nieko nereikia. Ir visgi net jis negali paneigti, kad vienintelis reikalingas žmogui dalykas yra meilė. O visa kita - bus kaip bus.

Man atrodo, kad jei žmonės paklausytų savęs iš šalies, nustotų kalbėti. Niekam nuo to nebūtų blogiau, tiesiog mažiau triukšmo.

Ar rekomenduočiau kitiems? Nesu tikra. Esu tikra tik tuo, kad tikriausiai po kurio laiko tiesiog neprisiminsiu, apie ką čia rašė, ir tiek :)

Knygų iššūkiai: išsirink vieną ir sau!

Sulig kiekvienų metų pradžia sąmoningai (arba ne) išsikeliame sau naujus iššūkius. Vienas iš jų man visada būna susijęs su skaitymu, dažniausiai jo neįgyvendinu, bet kitais metais vėl keliu, taip vis turėdama savyje vilties :) Manau, kad dauguma skaitytojų šiuo klausimu yra panašūs. Tai kad jums nereiktų ieškoti tų iššūkių interneto platybėse, pamėginsiu sudėti čia keletą rastų - o gal kas nors patiks, gal norėsite išbandyti save.

Iššūkis nr. 1

Pirmasis iššūkis vadinasi Suaugėlių iššūkiu. Manau dėl to, kad jis reikalauja skaityti tikrai rimtas knygas. Asmeniškai aš pati jo tikrai neįveikčiau, nes per metus reikia perskaityti:

* knygą apie istoriją;

* biografiją arba autobiografiją;

* knygą apie įžymybę;

* knygą, dėl kurios reikėtų išlipti iš savo komforto zonos;

* knygą apie santykius;

* knygą apie mokslą;

* knygą apie verslą;

* knygą apie savęs tobulinimą;

* knygą apie religiją/teologiją;

* knygą apie finansus;

* knygą apie meną;

* knygą, kurią reikėjo perskaityti mokykloje, bet taip ir neperskaitei;

* knygą, parašytą kita kalba;

* knygą, kuriai daugiau nei 100 metų;

* knygą, kurios veiksmas vyksta kitoje šalyje;

* knygą, laimėjusią Pulitzerio premiją;

* knygą-klasiką;

* uždraustą knygą;

* knygą apie kalbą/bendravimą;

* knygą apie muziką.

Skamba rimtai, tiesa?

Iššūkis nr. 2

Šis man atrodo visai smagus, nes per metus galima perskaityti visą abėcėlę! :) Smagus, bet visiškai nelengvas.

A - knyga, kurioje vyrauja apokaliptinė tema

B - bestseleris

C - knyga, ant kurios viršelio yra katė

D - dienoraštis

E - knyga, kurios pavadinime yra elemento pavadinimas (manau, kad turima galvoje arba oras/vanduo/žemė/ugnis, arba Mendelejevo lentelė, tad pasirinkimas platus)

F - knyga, kurią gavai už dyką (arba dovanų :))

G - knyga apie vaiduoklius

H - knyga, kurios veiksmas vyksta šalyje, kurioje yra karšta

I - knyga, kurioje vyrauja industrinė tema

J - vaikiška knyga

K - knyga, kurioje niekas nenužudoma :D

L - knyga iš sąrašo

M - knyga, kurios pavadinime yra mėnesio pavadinimas

N - knyga, kurios pavadinime yra tavo vardas

O - knyga su oranžiniu viršeliu

P - poezijos knyga

Q - knyga, kurios pavadinimas yra klausimas

R - reta knyga

S - mokslinės fantastikos knyga

T - knyga apie keliones

U - knyga su nelaiminga pabaiga

V - žiauri knyga

W - knyga su vandeniu (manau, tinka ir žodis „vanduo“ pavadinime, ir vanduo ant viršelio, ir šiaip kas nors, kas susiję su vandeniu :D)

X - knyga, kurios autoriaus varde yra raidė X

Y - knyga, kurios autorius yra jaunesnis nei tu

Z - klasikinės knygos zombių versija :D

Iššūkis nr. 3

Šis sąrašas talpina 40 knygų, kas šiaip jau nėra labai mažai. Jos gana įvairios, tad manau, kad visai įdomu turėtų būti.

* knyga, paremta pasaka;

* knyga - Nacionalinės premijos laimėtoja (pas mus, ko gero, atitinka Metų knygos rinkimai šitą dalyką?);

* young adult bestseleris;

* knyga, kurios neskaitei nuo mokyklos laikų;

* knyga, kurios veiksmas vyksta tavo šalyje;

* knyga, išversta į anglų kalbą;

* romantinė istorija, vykstanti ateityje;

* knyga, kurios veiksmas vyksta Europoje;

* knyga, turinti mažiau nei 150 puslapių;

* New York Times bestseleris;

* knyga, kurios ekranizacija pasirodys šiais metais;

* knyga, kurią rekomendavo naujai sutiktas žmogus;

* savęs tobulinimo knyga;

* knyga, kurią gali perskaityti per vieną dieną;

* knyga, parašyta įžymybės (žinoma, rašytojai-įžymybės čia netinka);

* politiniai memuarai;

* knyga bent 100 metų senesnė už tave;

* knyga, kurioje daugiau nei 600 puslapių;

* knyga iš Opros knygų klubo (sąrašas čia);

* mokslinės fantastikos knyga;

* knyga, kurią rekomendavo šeimos nariai;

* knyga-komiksas;

* knyga, išleista 2016-aisiais;

* knyga, kurios pagrindinio veikėjo profesija tokia pati, kaip tavo (haha, jau vien dėl šito visiškai negalėčiau įvykdyti šio iššūkio, jei jį pasirinkčiau);

* knyga, kurios veiksmas vyksta vasarą;

* knyga ir jos priešistorė;

* detektyvas;

* komiko parašyta knyga;

* distopinė knyga;

* knyga su mėlynu viršeliu;

* poezijos knyga;

* pirma knyga, kurią pamatei knygyne;

* klasika iš XX a.;

* knyga iš bibliotekos;

* autobiografija;

* knyga apie kelionę;

* knyga apie kitokią kultūrą;

* satyrinė knyga;

* knyga, kurios veiksmas vyksta saloje;

* knyga, kuri tikrai tave pradžiugins.

Iššūkis nr. 4

Ko gero, trumpiausias iššūkis, bet nuo to nė kiek ne prastesnis! Jame yra 12 knygų, kaip tik po vieną kiekvienam mėnesiui :)

* knyga, išleista 2016-aisiais;

* knyga, kurią gali perskaityti per dieną;

* knyga, kurią seniai norėjai perskaityti;

* knyga, rekomenduota bibliotekininkės ar konsultanto knygyne;

* knyga, kurią turėjai perskaityti mokykloje;

* knyga, kurią išrinko tavo vyras, žmona, partneris, brolis, sesuo, vaikas ar geriausias draugas/draugė;

* knyga, išleista prieš tau gimstant;

* knyga, kuri buvo uždrausta;

* knyga, kurią pradėjai skaityti ir neužbaigei;

* knyga, kurią turi, bet niekada neskaitei;

* knyga, kuri tave baugina;

* knyga, kurią jau bent kartą skaitei.

Tai štai. Keturi pakankamai skirtingi sąrašai. Galbūt ir sau rasite vieną tinkamą :) O gal sudarinėjate savo sąrašus su tokiomis užduotimis? Galite jais pasidalinti ir su kitais!

Sėkmės 2016-aisiais!

Francis Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“

Ech.. Kaip būna neskaitadieniai, taip, matyt, būna ir neraštadieniai. „Didįjį Getsbį“ perskaičiau prieš kokius du mėnesius, bet tik dabar prisėdau prie įrašo. O kadangi jau net primiršau tą knygą (tik vis sąžinė grauždavo, kad neaprašiau jos - o čia dar viena Iššūkio knyga), tai ir įrašas bus turbūt nei šioks, nei toks.

Čia buvo vienas iš tų kartų, kai prieš skaitydama net nenutuokiau, apie ką ta knyga yra. Dabar jau ne taip dažnai taip nutinka. Bet jaučiau norą perskaityti „Getsbį“ jau seniai, keletą metų. Kažkodėl įsivaizdavau, kad ta knyga stora ir kol aš ją įveiksiu.. O knygos mielumas apstulbino taip, kad dar dabar prisiminus nusišypsau! Taip, pirmiausia - apie fizinį knygos kūną. Pasiėmiau iš bibliotekos tokią seno leidimo (specialiai, kad būtų kuo mažiau klaidų pridaryta), tokią mažulytę.. Bet atrodo, kad arba ją nelabai daug kas skaitė ar bent vartė, arba visi buvo taip pat apžavėti knygos mielumo ir dėl to elgėsi su ja ypatingai atsargiai. Knygelė - mažo formato, plonytė, kvepianti senumu ir tokia smagi paimti! Labai nenorėjau jos atiduoti į biblioteką, nes buvo labai gera ją visur su savimi turėti - visur telpa, nieko nesveria.. O savy turi puikią istoriją!

Džėjus Getsbis - paslaptingas turtuolis, kurio namuose nesibaigia ištaigingi vakarėliai. Į kaimynystę atsikraustęs Nikas Karavėjus taip pat nori susipažinti su Getsbiu, tad apsilanko viename jo vakarėlių. Jų keliai taip ir susipina, mat Niko pusseserė - sena Getsbio meilė. Tai - meilės istorija, tačiau netipinė. Iš tikrųjų per daug net nekliūva į akis, kadangi labai didelį įspūdį palieka pati Getsbio asmenybė, tarsi užgoždama visa kita. Rašymo stilius toks paprastas, lapus verti vieną po kito ir žiū - vienas didžiausių literatūros šedevrų jau perskaitytas.

Vis dar neprisiruošiu peržiūrėti naujausios ekranizacijos - tai padėtų prisiminti dalykus, vykusius knygoje. Girdėjau, kad filmas puikus.

Knygos neįtraukčiau į savo mėgstamiausių sąrašą, tačiau norėčiau ją turėti. Būtent tą senąjį leidimą, kurį ir skaičiau. Gal įmanoma kaip nors ją nusipirkti iš bibliotekos..? :)

J.R.R.Tolkien „Žiedų valdovas“ TRILOGIJA

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.

Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.

Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.

Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!

Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.

Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.

Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr.5, arba Vaikų kryžiaus žygis“

Yay, pradėjau pagaliau krimsti savo Knygų iššūkio knygas! Per daug nesirinkdama, pirmąją pasiėmiau skaityti Skerdyklą. Jau seniai norėjau perskaityti ką nors Vonneguto, nes atėjo tas amžius, kai norisi užpildyti savo neišmanymo spragas.. :)

„Skerdykloje“ pasakojama apie Bilį Piligrimą, kuris slydinėja po laiką. Atsiduria tai 1944-uosiuose, tai 1968-uosiuose, tai savo vaikystėje, tai tolimoje planetoje Tralfamadorijoje.. Taip slydinėdamas po laiką Bilis vėl ir vėl išgyvena Drezdeno bombardavimą, kurį jam teko patirti karo metais. Patekęs į lėktuvo katastrofą, susižaloja smegenis, yra pagrobiamas tralfamadorų, o jų planetoje gyvena po stikliniu gaubtu zoologijos sode, kartu su porno žvaigžde. Nieko nepadarysi.

Kaip žinote, aš iš planetos, kurios gyventojai nuo neatmenamų laikų beprasmiškai žudo vieni kitus. Aš pats savo akimis mačiau lavonėlius mokinukių, kurias gyvas išvirė vandens bokšte mano paties tėvynainiai, didžiuodamiesi, kad kovoja prieš blogį. Ir aš pasišviesdavau lagery žvakėmis, nulietomis iš riebalų žmonių, kuriuos nužudė tų išvirtų mergaičių broliai ir tėvai. Visatoje tikriausiai nėra didesnių pabaisų už žemiečius! Jei kitoms planetoms pavojus iš Žemės kol kas negresia, tai netrukus grės.

Jau nuo pat pradžių knyga pasirodė keistoka, bet kaip ten bebūtų, skaitėsi labai lengvai. Tas keistumas ir užkabino, įsimylėjau Vonneguto rašymo stilių (ar ir kitose knygose jis rašo taip pat?). Juodasis humoras, satyra, fantastika ir faktai - puikus derinys. Gaunasi štai toks absurdo kūrinys, kurį galėtum perskaityti vienu prisėdimu. Skaitydama knygą visą laiką slapta didžiavausi Biliu. O dėl to, kad nors senatvėje jo dukra laikė jį visišku kvailiu, Bilis vis tiek nepasidavė ir bandė žmonėms pasakoti apie savo keliones laiku ir Tralfamadoriją. Na, gerai, ne tik dukra apie jį taip manė. Bet jau nuo pat jaunystės, kai teko pabuvoti kare, Bilis buvo pastumdėlis ir ne itin mėgstamas. Ir vis tiek sugebėjo neatsižadėti savęs.

Dar man visai patiko tas ateivių įmaišymas į istoriją. Žvelgdamas iš jų perspektyvos, autorius smagiai ir gana kandžiai pasišaipė iš visos žmonių padermės. Na, bet nieko baisiai neteisingo ir nepasakė. Kaip tik, sakyčiau, puikios įžvalgos..

Žemiečiai dideli mėgėjai viską aiškinti: kodėl šis įvykis sukomponuotas taip, o ne kitaip, kokiu būdu galima kokį nors įvykį išprovokuoti ar jo išvengti. <...> Laikas - tai laiko visuma. Jis nesikeičia. Nei jam užbėgsi už akių, nei jo paaiškinsi. Jis paprasčiausiai yra, ir viskas.

Ar knygą rekomenduočiau? Taip, tačiau ne bet kam. Ne visiems visgi gali būti priimtinas toks absurdo teatras. Bet tie, kas tokių dalykų nesibaido, galite drąsiai imti į rankas ir pasimėgauti :)

2014 m. Knygų iššūkis!

Oi, pagaliau užregistravau savo knygų sąrašą :) Kažkodėl per daug nesitikiu, kad ir šiemet man pavyks jį įveikti, bet pamėginsiu! Šiemet knygos ne per lengviausios, kai kurios yra sudarytos iš kelių tomų, tai jei, pavyzdžiui, Žiedų valdovo perskaitysiu 2 knygas, o ne 3, tai manysiu, kad ir neperskaičiau jos. Būsiu sau griežta :D Na, o štai ir mano sąrašiukas :) A, beje, tokias knygas pasirinkau todėl, kad jau net gėda gyvent ir būt neskaičius kai kurių iš jų.. :D

12 knygų:

1. James Joyce - Ulisas

2. Jane Austen - Protas ir jausmai

3. Charles Dickens - Didieji lūkesčiai

4. F.S.Fitzgerald - Didysis Getsbis

5. Bram Stoker - Drakula

6. Harper Lee - Nežudyk strazdo giesmininko

7. William Goldieng - Musių valdovas

8. J.R.R.Tolkien - Žiedų valdovas

9. Margareth Mitchell - Vėjo nublokšti

10. Daphne du Maurier - Rebeka

11. Yann Martel - Pi gyvenimas

12. Kurt Vonnegut - Skerdykla Nr. 5

2 alternatyvios knygos:

1. Boris Pasternak - Daktaras Živago

2. Michael Ondaatje - Anglas ligonis

Sofi Oksanen "Stalino karvės"

12 Iššūkio knyga. Ar tai jau reiškia, kad šiemet jį įveikiau? :D Yayy!!

Man tai - antroji šios autorės skaityta knyga. Pirmojoje, "Valymas", buvo nagrinėtos temos, liečiančios Sovietų Sąjungą. Šioje knygoje jos taip pat itin aktualios.

"Stalino karvėse" vaizduojami trijų kartų gyvenimai. Įvykiai pasakojami Sofijos, jos dukros Katarynos ir šios dukros Anos lūpomis. Trys skirtingos moterys, trys laikotarpiai - trys skirtingos istorijos ir nuoširdūs išgyvenimai susipina, ir štai - skaitytojas laiko rankose puikų romaną.

Pripažinsiu, skaitydama pirmuosius 80 puslapių jau galvojau, kad šios knygos nebeįveiksiu, kad ji nepateisino mano lūkesčių ir panašiai.. Kaip džiaugiuosi, kad radau valios įveikti tą barjerą (net nepastebėjau, kada persilaužiau)! Dabar jau mąstau, kad gal tiesiog pirmuosius puslapius skaičiau nelabai susikaupusi, gal būtent tiek reikėjo tam, kad priprasčiau prie pasakojimo stiliaus.. Na, bet juk esmė tame, kad vis dėlto užsikabinau ir įnikus skaityti viskas ėjosi kaip per sviestą :)

Daugiausiai knygoje pasakoja Ana - ji yra jauniausia šios knygos pasakotoja. Mergina turi daug problemų: nuo pat vaikystės jai buvo uždrausta sakyti, kad jos mama estė, todėl visą gyvenimą ji mokėsi būti tikra suome. Būdama keturiolikos pradėjo išvemti maistą, kurį suvalgydavo, tad ilgainiui tapo bulimanoreksike. Nežinau kodėl, bet šios veikėjos man buvo labiausiai gaila. Galbūt dėl tos bulimijos+anoreksijos, nes na tikrai galėjo apsieiti be to, bet va.. Be abejo, kitų veikėjų gyvenimai taip pat nebuvo rožėmis kloti.

Sofijos jaunystė buvo tuomet, kai vyrai išeidavo į miškus, kai prasidėjo trėmimai į Sibirą, vėliau - kolūkių metai, kol pagaliau Estija atgavo nepriklausomybę. Katarynos, Sofijos dukters ir Anos motinos, gyvenimas taip pat buvo sunkus. Susipažinusi su suomiu ir išvykusi iš Sovietų Estijos ji visą gyvenimą kovojo dėl "vietos po saule". Todėl ji ir Aną auklėjo taip, kaip tikrą suomę, kadangi atėjūnės iš sovietinių šalių buvo laikomos kone prostitutėmis, ir niekuo daugiau.

Knygos veiksmas apima nemažai metų, todėl įdomu skaityti, kaip po truputį keičiasi padėtis visuomenėje. O ypač ilgai tenka laukti pokyčių pačių veikėjų asmeniniuose gyvenimuose.

Man skaitant šią knygą buvo įdomu, kaip ji atrodytų skaitytojams tų šalių, kurie negali įsivaizduoti, kas yra sovietų priespauda. Na, pavyzdžiui, Ispanijos skaitytojams. Atrodo, jau ir mes ne visada galime suprasti, kas vykdavo anuomet, nes apie viską žinome tik iš pasakojimų. Tačiau laikausi tos nuomonės, kad mums vis tiek lengviau. Mums - tai tiems, kurių šalių istorija yra bendra.

Beje, knygą rekomenduočiau. Manau, kad prie skandinavų rašymo stiliaus reikia šiek tiek priprasti, bet knygą paskaityti verta.

Stalino karvės - tai...

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.

Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.

Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.

Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.

O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!

Donna Woolfolk Cross "Popiežė Joana"

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)

Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdė viską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.

Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.

Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.

Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.

Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi. (pastebėjau, kad net ir liūdnose pabaigose dažnai įžvelgiu, kad gal čia ir gerai pasibaigė. kažkoks keistas bruožas, bet man jis patinka)

Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..

~ ~ ~

Kai perskaičiau knygą, po valandos įsijungiau ir ekranizaciją. Jau žinojau, kad ji neatitiks knygos, bet iš dviejų su puse valandų filmo tikėjausi, kad gal kaip nors.. Ne. Jei neskaitėt knygos, tuomet pažiūrėkit - gal filmas ir patiks, istorija juk gera. Bet jeigu skaitėt, tai.. Na, pirmą filmo pusę žiūrėti galima ir ji tikrai neerzina. Bet po tos pusės galit ir išjungti, jei nenorit susinervinti ir, kaip turbūt dažnai nutinka, pradėti burnoti: „Eiii, knygoj juk ne taip buvo!“, „Nesąmonė!“ Pats filmas man pasirodė suklijuotas iš paskirų dalių, atskirų įvykių, kurių net nepasistengta gražiau sujungti į vieną visumą. Kažkoks kratinys. O jau apie neatitikimą tai net nekalbėsiu - turbūt supratot, kas ten dedasi iš to, ką sakiau apie antrą filmo pusę. Na, bet jei vardan palyginimo norit pažiūrėti, tai va treileris - gal padės apsispręsti :)

Radek John "Memento"

Šią knygą norėjau perskaityti seniai dėl to, kad maniau, kad pagal ją yra pastatytas filmas. Deja, pradėjusi skaityti ir nusprendusi pažiūrėti treilerį supratau, kad čia yra du visiškai skirtingi dalykai. Na, bet dėl to knygos nemečiau ir vargais negalais pabaigiau :)

Knygoje pasakojama apie Michalo, jaunuolio narkomano, gyvenimą. Jis pasakoja savo kelią žemyn, kaip pripranta prie narkotikų, kokius žmones sutinka ir pan.

Kodėl sakau, kad pabaigiau vargais negalais.. Net šitą įrašą gerokai atidėliojau, tik datą pakeičiau į tą dieną, kada perskaičiau knygą.. :D Nes kartais išties buvo sunku skaityti. Ne dėl baisumų, kuriuos pasakoja, nors ir jie nežavi, bet tiesiog. Kartais buvo gana sudėtinga susigaudyti, nes pasakoja viską trečiuoju asmeniu, tada šast ir išlenda kitam sakiny pirmas asmuo, tada vėl pasikeičia.. Taip ir mėtaisi, žmogus, nesuprasdamas. Dar padėtį apsunkino tai, kad knygoje nėra skyrių. Tiesa, yra atskiri gabalėliai, na, atskirti kaip ir pas mane įrašuose - didesniu tarpu, ir jie net nėra ilgi, sakyčiau, visai trumpučiai. Bet vis tiek kažkaip kai yra skyriai, tai greičiau einasi, nes bent jau sieki tą skyrių pabaigti prieš sustodamas skaityti, o čia tai gali bet kada užversti, ką aš sėkmingai ir darydavau.

Be abejo, nesakau, kad buvo visiškai neįdomu. Jei jau vis dėlto nenumečiau (nors prie to gerokai prisidėjo tai, kad ši knyga iš Iššūkio, bet vis tiek), tai reiškia, kad sudomino. Tiesa, susidūriau su dar viena bėdele - niekaip nepavykdavo perskaityti vienu prisėdimu daug puslapių. Geriausiu atveju po kokių 20-30 puslapių sprogdavo galva ir turėdavau padaryti pertrauką. Bet grįžkim prie įdomumo. Kartais atrodydavo, kad autorius ir pats vartojęs narkotikus ir sukęsis tame pasaulyje.. Labai jau ryškiai nupasakotos scenos, kur narkomanams pasireiškia abstinencija, arba, kaip ten gana dažnai sakoma, kumaras. Iš tiesų dažnai net per gerai įsivaizduodavau pūlinių nusėtas kojas ir rankas.. Ir man visą laiką buvo gaila tų žmonių, nes jų vienintelis tikslas gyvenime - iš kur gauti dar vieną dozę. Liūdna. Ir pabaiga, beje, pakankamai nenuspėjama - tikrai negalvojau, kad baigsis būtent taip.

Taigi knygai Goodreads'e daviau 2 žvaigždutes, kurios reiškia "it's ok". Kad perskaičiau - tikrai nesigailiu. Bet antrą kartą tikrai nesiryžčiau :)

Simon Beckett "Mirties chemija"

Šiemet kažkaip vykusiai pasirinkau knygas Iššūkiui, nes jos taip lengvai skaitosi ir viena veja kitą.

Apie šią knygą pirmą kartą išgirdau prieš porą metų, kai ją skaitė mano podė. Deja, tada ji skaitė vokiškai, tad nusprendžiau, kad neapsisunkinsiu sau galvos ir pasimėgausiu skaitydama lietuviškai. Aišku, prisiruošiau tik vakar :) Vakar todėl, kad ryte pradėjusi, pabaigiau vakare :) Tie beveik 400 puslapių sutirpo akyse.

Knygos pagrindinis veikėjas Deividas Hanteris iš Londono atvyksta į Dievo užmirštą kaimelį, kuriame pradeda dirbti šeimos gydytoju. Prieš atsikraustydamas į Manhamą jis buvo vienas žymiausių teismo ekspertų, tačiau čia niekas jo praeities nežino, o jis ir nepasakoja. Vieną vasaros dieną du berniukai randa siaubingai išdarkytą ir suirusį moters lavoną. Po keleto dienų dingsta dar viena moteris. Deja, Deividui tenka prisiminti savo ankstesnę profesiją ir taip jis įsinarplioja į šiuos nusikaltimus.

Knygos antrajame viršelyje parašyta: „Nudirbkite visus namų ruošos darbus, pakeiskite vakaro planus, nes, kai paimsite į rankas „Mirties chemiją“, visa kita taps nebesvarbu!“ TAIP, SUTINKU 100%! Tai ta knyga, kurią pradėjus nebesinori užversti, akys peršoka per kelias eilutes, tad vėl tenka skaityti užsidengus pusę lapo, kad tik nepamatytum, kas toliau. Detektyvai ir šiaip man yra įdomūs, ir kaskart perskaičiusi įdomų, perskaitau dar įdomesnį. Iki pat žemės gelmių lenkiuosi Beckett'ui, kuris taip meistriškai viską papasakojo. Tikrai vaizdinga kalba, lavonų aprašymai, teismo ekspertizės veiksmų nupasakojimas.. Nusprendžiau, kad prieš miegą tokios knygos skaityti nenorėčiau, nes per daug viskas gyva. Tikrai, skaitai ir įsivaizduoji supuvusį lavoną, ir net supykina. Kiek kartų raukiausi skaitydama! Be to, romane žavi tai, kaip išlaikyta įtampa. Iki paskutinio puslapio! Kai jau atrodo, kad kažką supratai, puf! ir vėl viskas pasikeičia. Mama net kreivai žiūrėjo, kai aš sėdėdama šūkčiojau: „O Dieve, negali būt! Tikrai?! Kąąą?!“ :D Ir net pabaigoje, kai jau galvojau, kad aišku, kaip pasibaigė knyga ir beliko perskaityti tik epilogą, net jame laukė maža staigmenėlė. Žodžiu, Beckett'ai, ačiū tau! ;D

Tik pabaigusi skaityti bibliotekoje rezervavau dar dvi šios serijos knygas - „Įrašyta kauluose“ ir „Mirusiųjų šnabždesiai“. Tikiuosi, kažkas manęs pasigailės ir greitai jas atneš, kad galėčiau vėl pasinerti į kraupius įvykius kartu su Hanteriu.

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.

Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo bendraklasiai, Hadžime mylėjo Šimamoto, tačiau jų keliai išsiskyrė. Po daugelio metų sutikęs Šimamoto, Hadžime supranta, kad vis dar ją myli.

Visų pirma, noriu pastebėti, kad tai ploniausia iki šiol skaityta Murakami knyga. Prieš ją pasiimdama iš bibliotekos net buvau pamiršusi, kad joje - vos 200 puslapių. Laisvai galima perskaityti per vieną dieną, bet aš tai padariau per dvi :)

Antra - nemurakamiška. Buvau pasiilgusi tų keistų pasaulių, kuriuos taip meistriškai kuria rašytojas. Ši istorija tikrai labai paprasta, atrodo, tiesiog banalus pasakojimas apie meilę. Tačiau vis dėlto kai kur jaučiamas tas lengvas murakamiškas prieskonis.. :) Tos kelios akimirkos buvo pačios geriausios :)

Šiaip jau aš tikrai nepeikiu knygos. Skaitėsi tikrai labai lengvai, knygoje pakankamai daug dialogų, o tai tik palengvina procesą. Ir istorija, nors ir paprasta, bet tikrai įdomi. Vis norėjosi sužinoti, kas dėsis toliau. Atrodo, jau nori užversti, bet kažkur mintyse sukirba: "Na, dar vieną skyrių". Ir skaitai. Taip visai netyčia priartėdamas prie pabaigos :)

Man labai patiko, kad šioje knygoje taip pat, kaip ir kitose knygose, daug dėmesio skiriama muzikai. Šįkart pagrindinis veikėjas turi du džiazo barus, mėgsta klasikinę muziką, o paskutinis plokštelės pasiklausymas yra lemtingas. Todėl ir įdėsiu čia keletą dainų, kurios yra kertinės šiame pasakojime. Pati paklausiau jas tik dabar, kai perskaičiau, ir iškart viskas nušvito kitomis spalvomis! Neįtikėtina :)

Pirmoji - Duke Ellington "Star-Crossed Lovers". Ji dažnai "skamba" romane, nes yra Hadžime mėgstamiausia daina.

Antroji - Nat King Cole "Pretend". Ją, dar būdami vaikai, pamėgo Hadžime ir Šimamoto. Ją klausė ir suaugę. Vis dar taip pat tardami žodžius, iš klausos, nes vaikystėje nemokėjo angliškai :)

Ir dar viena, "South of the Border". Į pietus nuo sienos. Knygoje labai aiškiai pasakyta, kad būdami vaikai Hadžime ir Šimamoto mėgo šią dainą, nors ir nesuprato, apie ką dainuojama. Ir kaip labai nusivylė ja, kai sužinojo, kad tai daina tiesiog apie Meksiką..

Tai tiek. Knyga nepatenka į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet paskaityti verta. Tokia pakankamai jauki, labai labai nedaug murakamiška, tačiau įdomi :)

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

Trampampam, iriuosi tolyn su knygų iššūkiu, ir galiu pasidžiaugti, kad jau įpusėjau :) Džiaugiuosi, kad pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.

Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.

Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)

Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.

Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)

O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)

Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.

O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"

Va va va, būtent toks mano perskaitytos knygos leidimas! Senas, geltonais lapais, bet nuo to knygos gerumas juk nenukenčia :)

Tai va, tai yra viena iš 2013-ųjų iššūkio knygų - džiaugiuosi, kad, nors ir su pertraukomis, bet ją perskaičiau :) Be to, kitaip net negalėjo būti -  bent jau šiame leidime yra vos 300 puslapių. O istorija, patikėkit manim, užkabina :)

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.

Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.

Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.

Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.

A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.

Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)

Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas"

Ak ak ak.. Kodėl visi geri dalykai turi baigtis? :( Ta prasme, šita knyga.. Neabejoju, kad ir patys žinot tą jausmą, kai nori, kad knyga niekad nesibaigtų. Čia buvo vienas iš tų kartų. Kai gyveni su knyga, net ir kai labiausiai nori miego, vis tiek pasiimi ir "na, dar vieną skyrių, dar vieną".. Ech.

Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas su visa šeima ir daugybe palydovų. Robertas ir Edardas - seni draugai, tad karalius nori prašyti Edardo, kad šis būtų jo ranka. Dėl to Edardui tenka palikti Vinterfelą ir jis su dukromis išvyksta į Pietus, į Kasterli uolą. Tačiau sąmokslai sąmokslėliai sumaišo visų gyvenimus.

Kita siužeto linija (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie įvykiai nesusiję, bet iš tikro tai viskas ten susiję :D) sukasi apie Daneiris ir jos vyrą chalą Drogo. Daneiris brolis Viseiris nori atsiimti Geležinį sostą ir valdyti, kaip ir priklauso Targeirinams. Dėl to jis parduoda seserį chalui Drogo manais į kariuomenę. Deja, jam irgi viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi..

Nu va, tikiuosi, kad per daug neišpasakojau. O dabar apie tai, kas man patiko.

Viskas :D

Šitam dėdei dedu riebų pliusą ir žemai lenkiuosi už tai, kad sukūrė tokį nuostabų pasaulį. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Sukurtos ilgiausios giminių linijos, vaizdžiai sukurti aplinkos paveikslai, veikėjų charakteriai, visi tokie skirtingi ir ryškūs. Aš jau nuo serialo pradžios išsirinkau savo mėgstamiausius veikėjus, tai jie puikiai atskleisti ir knygoje, ir seriale. Nes taip, tai yra vienas mėgstamiausių mano žiūrimų dalykėlių, o kad įspūdingiausias, tai nėra nei ką kalbėt. Va tik pykstu ant autoriaus, kad net du mėgstamiausius veikėjus jis nužudo jau pirmoj knygoj :/ Tai kažkaip liūdna. Bet nors ir žinojau, kas mirs, kas išgyvens, bet vis tiek liūdėjau skaitydama ir labai nelaukdavau tų vietų, kur bus parašyta, kad..

Labai laukiu, kada Alma littera teiksis išleisti antrą knygą lietuviškai (vietoj kažkokių Fifty Shades Darker galėjo šitą išverst..). Jaučiu, kad laukti teks ilgai ir nesulaukusi skaitysiu angliškai. Taip gal ir geriau, pajausiu visą malonumą, nors žinau, kad bus ganėtinai sudėtinga atsekti galus, kas kieno giminė ir kas ką puola (net ir lietuviškai sunku :D). Vis tik tai yra mano nauja mėgstamiausia knygų serija, be abejonės.

~ ~ ~

O šiandien dar gaunat ir lievą video iš manęs sušalusios :D Neapsigaukit vien žiūrėdami ar vien skaitydami įrašą! Viskas čia pasakojama kitaip.

Haruki Murakami "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas"

Et, nebespėjau kovo mėnesį aprašyti tos knygos.. Užpuolė Velykos, šventiniai darbai, tai kur čia žmogus ir besuspėsi padaryti tokį dalyką kaip blog'o pildymas.. :D

O knygą perskaityti greičiau nei būčiau užtrukusi įprastai labai padėjo praktikos metu vykstančios pietų pertraukos: atsisėdi sau tarp augalų ir paukščiukų ir visą valandą niekieno netrukdoma skaitai :) O kad tą skaitymo kampelį įsivaizduotumėt geriau, rytoj pažadu fotografiją :) Ir gal pradedu pasakoti apie tai, dėl ko čia ir susirinkom - apie perskaitytą knygą :)

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas daroma smegenyse), ir įsivelia į istoriją, vertą Murakami vardo :D Šalia pasakojama ir kita istorija, apie Miestą, kuris yra nykus, tobulai sutvarkytas, jame žmonės vaikšto be šešėlių ir gyvena.. amžinai?

Pykit nepykę, bet jei norit sužinoti, apie ką tikrai ta knyga yra, tai paskaitykit anotaciją kokiame nors interneto puslapyje - aš tikrai nesugebu nupasakoti, neišpliurpdama įvairiausių detalių :) Geriau iškart pereisiu prie nuomonės.

O nuomonė tokia, kad.. ar tik tai ne geriausia skaityta Murakami knyga? :o Nors turbūt galvoju taip kaskart, kai perskaitau dar neskaitytą jo kūrinį :D Žodžiu, šiame paliko įspūdį keletas dalykų:

1. Nuo pat pirmojo puslapio, nuo pirmojo sakinio prasidėjo visi mistiniai dalykėliai. Jokių išlygų šįkart, jei jau užsiimam mistika, tai nuo pat pradžių :D Kiek pamenu, kitose knygose visada bent keli skyriai būdavo tokie, kuriuose pasakojami realaus gyvenimo įvykiai, o čia viskas nutiko ne taip.

2. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Kitose knygose būdavo pasakotojas, na, kaip ir apskritai daugelyje knygų, į viską žvelgdavom iš šalies. O dabar tarsi kartu su pagrindiniu veikėju keliaujam požemiais, minčių labirintais..

3. Nėra nė vieno vardo. Nežinom net pagrindinio veikėjo vardo, nes jis visada kalba pirmuoju asmeniu (suprantama). Nėra ir kitų vardų. Galim sutikti tik Profesorių, Bibliotekininkę, Vartų Sargą, Pulkininką ir pan. Įdomus sprendimas :)

Apskritai tai man patiko viskas. Nesvarbu, kad daug ko nesupratau (tų vietų, kuriose buvo aiškinama apie smegenų pakeitimus, sistemas ir panašius dalykėlius), bet vis tiek man labai patiko. Kaskart stebiuosi tuo logiškumu, kurį Murakami sugeba sukurti. Ta prasme.. Juk ten viskas taip nežemiška, taip tikrai nebūna, bet kai skaitai, atrodo, kad viskas savaime suprantama. Ir vienaragiai, ir smegenų modifikacijos, ir net žmonės be šešėlių. Jis sugeba viską taip sudėlioti į vietas, kad gyveni tais įvykiais ne tik skaitydama knygą, bet ir keletą dienų po to.

A, sakiau, kad norint sužinoti, apie ką yra knyga, reikia paskaityti anotaciją. Gal geriau visą knygą? :) Skaitai, skaitai ir dar norisi. Rekomenduoju! Juk čia Murakami.. :)

~ ~ ~

Šiai knygai jau buvau sumąsčiusi ir video padaryti, nes kažkaip apsileidau.. Bet va, kažkaip užsimaniau aprašyti. Tai jei bus video, atnaujinsiu :) Tikiuosi, kad bus, nes norisi, norisi :)

Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau ją, be galo džiaugiuosi, kad ji yra mano mažoje namų bibliotekėlėje.

Knygoje savo istoriją pasakoja afganas Amiras. Nuo pat mažens iki tam tikros akimirkos. Jis pasakoja apie savo gyvenimą Afganistane, draugą Hasaną, pabėgimą į Ameriką, prisitaikymą ten, santykius su tėvu ir apie savo nuodėmes bei išsilaisvinimą iš jų.

Knyga yra mažų mažiausiai nuostabi. Jaudinanti. Joje taip jautriai pasakojama apie draugystę, labai aiškiai parodoma, kaip Amiras kovoja pats su savimi. Apskritai, visi jausmai taip įtaigiai aprašyti, kad tikrai išgyvenau kartu su berniuku, o vėliau - ir vyru Amiru. Tas jo kaltės jausmas, persekiojęs visą gyvenimą, būtų sunkus bet kuriam žmogui. Tačiau man patiko šis personažas, kad ir kaip jis elgėsi. Tas jo neryžtingumas daugelyje situacijų, tačiau sugebėjimas kovoti tada, kada labiausiai reikia, daug artimesnis žmogaus tikrumui. Net nesinorėtų, kad pagrindinis herojus šioje istorijoje būtų drąsuolis ir viską pasiektų kovodamas. Būtent Amiras man atrodė tikras herojus, nes sugebėjo priimti savo kaltę ir stengėsi ją išpirkti ne nugramzdindamas užmarštin, o darydamas gerus darbus, net jei tai vos nekainavo jam gyvybės.

O pats Afganistanas taip pat pavaizduotas labai įdomiai. Mes esame įpratę skaityti ir matyti Afganistaną kare, nieko šilto ir jaukaus. Tačiau Amiro vaikystės Afganistanas tikrai gražus, kupinas gražių atsiminimų ir aitvarų. Aitvarai visos knygos metu tarsi viską jungianti gija. Aitvarai ir stiklinė ritė, kuri pjauna pirštus iki kraujo. Be abejo, jei grįžtant prie Afganistano vaizdavimo, tai pavaizduotos ir baisybės, kurios vyko talibams atėjus į valdžią. Bet vėlgi kažkaip.. Neabejotinai sukrečia, tačiau prieš akis vis tiek stovi to gražiojo Afganistano vaizdas. Dėkoju rašytojui už tai, kad sugebėjo taip gražiai jį pavaizduoti.

O perskaičiusi knygą ir pati užsimaniau palaidyti aitvarą.. Pradėsiu laukti vasaros, kuomet galėsiu tai padaryti :)

Algimantas Čekuolis "Šešios progos numirti"

Tai ką.. Savo 2013-ųjų knygų iššūkį skelbiu atidarytą!! Jį pradėjau su gerbiamo pono Čekuolio knyga, kurią gavau dovanų gimtadienio proga ir dar iki šiol buvau neperskaičiusi.. Iki knygų mugės liko mažiau nei savaitė, susizgribau, kad Čekuolis jau naują knygą parašė, o aš dar nei šios, nei Faktų neperskaičiusi. Žodžiu, gėda pelėda, todėl reikėjo švelninti padėtį.

Paties Algimanto pristatinėti, manau, nereikia. Jis visiems pažįstamas, jei ne iš laidų ir knygų, tai bent jau iš pasakojimų ir net legendų. Na, ta prasme, kad jeigu naktį po pagalve laikysi pasidėjęs Čekuolio nuotrauką, tai ryte atsikelsi su 10 balų padidėjusiu IQ :) Ir panašiai. Beje, ši legenda ir tėra tik legenda, arba mano IQ toks didelis, kad nebėra kur ir didėti.. :D

O apie ką ši knyga, tai irgi neįmanoma pasakyti. Na, kaip jūs papasakotumėt, apie ką yra publicistinių apžvalgų knyga? Tektų arba pateikti kiekvieno straipsnelio santrauką, arba nežinau. Čia mus ponas Čekuolis vėlgi supažindina su įvairiausiomis pasaulio aktualijomis, apie artimus (Rusija) ir tolimus (Japonija) kraštus pasakoja su lengva, taip jam būdinga ironija. Va ta ironija labiausiai ir pritraukia. Atrodo, daugelis nagrinėjamų problemų tikrai nėra aktualios eiliniam skaitytojui, tačiau pateikiamos taip, kad tik ir norisi skaityti. Dar ir dar.

Knyga, kaip visada, suskirstyta pagal tematiką, o paskutinėje dalyje pasakojamos tos šešios progos numirti. Paties Algimanto patirti įvykiai, kuomet jis vos neatidavė gyvybės. Jos susijusios su jūreivystės metais. kai jis dirbo žvejybiniuose laivuose. Buvo baisu skaityti, kai pagalvoji, tiek jaunuolių išplaukdavo į jūrą ir ten tokius vargus vargdavo, kokių dabar įsivaizduoti nelabai ir pavyksta. Baisus darbas, bet užtat patirtis neįkainojama.

Ar rekomenduoju? Aišku, kas per klausimas! Niekam nepakenktų perskaityti bent vieną šio didaus žmogaus knygą, tad kodėl tai negalėtų būti būtent Šešios progos? :)