Umberto Eco "Rožės vardas"

Pirmoji knyga iš Knygų iššūkio įveikta! Mačiau, kad kiti jau ne vieną yra perskaitę, bet aš tikrai nesigailiu išlaukusi tinkamo momento ir paėmusi šią knygą į rankas. "Rožės vardas" jau senokai guli mano lentynoje, turim tokį senesnį leidimą, kaip nuotraukoje. Vis pavartydavau ją ir padėdavau, neva tai raidės per smulkios, ne nuotaika pradėti ir panašūs atsikalbinėjimai pačiai sau. Ne veltui sakau, kad subrendau šiai knygai. Man atrodo, kad perskaičiau ją labai tinkamu metu. Net nežinau, kodėl taip manau.

Romano veiksmas vyksta viduramžių Italijoje. Brolis Viljamas su savo mokiniu atvyksta į benediktinų vienuolyną, kuriame turi įvykti popiežiaus Jono XXII ir imperatoriaus Liudviko legatų susitikimas. Deja, vienuolyną kasdien sukrečia vis nauja nelaimė - brolių mirtys. Viljamui pavesta išaiškinti šias žmogžudystes.

Viskas pasakojama jauno novicijaus Adso akimis, mat jis užrašinėjo viską, kas vyko per septynias dienas, kol jis ir mokytojas viešėjo vienuolyne. Knygos pradžioje net pasakoma, kad tai rankraštis.

Galiu pasakyti, kad viduramžių labirintai iškart įtraukia. Kažkodėl visada prieš paimdama tokį rimtą kūrinį nusiteikiu šiek tiek (labai mažai!) skeptiškai, ir dar niekada man neteko nusivilti. Gal toks nusiteikimas padeda ir leidžia iš knygos pasiimti viską, ką ji duoda.. Skaitydami galime daug sužinoti apie tuometinį vienuolynų gyvenimą, apskritai apie viduramžišką mąstymą, filosofiją, kurie tik apibendrintai išdėstomi mokyklos vadovėliuose. Viskas čia taip gyva, kad labai nesunku įsivaizduoti niūrų vienuolyną ir jo abatą, tiesos trokštantį Viljamą ir vis dar savęs ieškantį Adsą.

Ne mažiau už viską, kas susiję su viduramžiais, įtraukia ir detektyvas. Labai įdomu skaityti mokyto žmogaus Viljamo samprotavimus, kas galėtų būti susijęs su mirtimis, jo keliamas hipotezes. Kaip tikrame detektyve viskas išaiškėja tik paskutiniuose puslapiuose - ir gana tragiškai, sakyčiau.

Tokia knyga stipriai sugriebia į savo nagus ir nepaleidžia. Nors man, kaip teorinei krikščionei, tolimi samprotavimai apie Dievą ir jo kelius, vis tiek "Rožės vardas" sugebėjo mane užburti.

Maršrutas: Skaityta knyga

Vietoj to, kad ruoščiausi lietuvių kalbos atsiskaitymui, nusprendžiau pasidalinti su jumis šiuo dalyku, kurį neseniai perskaičiau žurnale "Žmonės. Legendos". Tai - ekskursijų maršrutai, į kuriuos įtrauktos vietos, aprašytos bestseleriais tapusiose knygose. Žurnale aprašyta kiek daugiau, nei pateiksiu aš - norėčiau aptarti tik tuos, kurie man pačiai būtų pažįstami, t.y. kurias knygas esu skaičiusi.
Pirmasis - pasivaikščiojimas po Stokholmą. Įdomu, su kokia knyga? Su naują susidomėjimo bangą sukėlusia "Mergina su drakono tatuiruote" (Stieg Larsson trilogiją sudaro ši ir dar dvi knygos: "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" ir "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą"). Ekskursiją po miestą pagrindinių herojų pėdomis rengia miesto muziejus. Dviejų valandų ekskursija kainuoja 120 kronų (apie 40 litų). Taip pat galima įsigyti žemėlapį, kuriame pažymėtos lankytinos vietos, ir keliauti savarankiškai (žemėlapio kaina - 5 doleriai). Šiek tiek plačiau apie maršrutą čia. Na, aš dar nesu tokia pamišusi dėl šių veikėjų (prisipažinsiu, knygų neskaičiau, mačiau tik filmus, tačiau labai noriu paskaityti!), kad norėčiau pamatyti namą, kuriame butą įsigijo Lisbeta ar namą, kuriame gyveno Mikaelis.. Tačiau maršrutas gal ir įdomus - ne po tradicines vietas, o šis tas įdomiau.
Antroji ekskursija nusikelia į Prancūziją. Kartu galite neštis Dan Brown romaną "Da Vinčio kodas". Perskaičiusi šią knygą net ir aš užsimaniau nukeliauti į Luvrą ir į dar keletą vietelių, apie kurias paskaičiau. Nenuostabu, kad kažkas pradėjo iš to pelnytis. Į maršrutą įtrauktos tokios vietos kaip viešbutis, kuriame gyveno Robert Langdon (norint čia apsigyventi, tektų pakloti nemažą sumelę ;D), Luvras, kuriame į maršrutą įtraukti tik tie paveikslai, kurie minimi knygoje, Šv. Sulpicijaus bažnyčia, kurioje draudžiama knaisiotis po Rožės linija, Tiuilri sodai ir menininkų tiltelis. Šios ekskursijos kaina - 20 eurų žmogui. Taip pat organizuojamos dienos išvykos į Viletės pilį, kurioje gyveno senukas Li Tebingas ir į Luaros slėnį, kur paskutiniais metais gyveno pats Leonardas da Vinčis. Kadangi knygos veiksmas vyksta ir Londone, ten galima aplankyti Tamplierių bažnyčią, Vestminsterio abatiją, karališkąjį koledžą.
Trečiasis maršrutas to paties Dan Brown herojų pėdsakais, tik šįkart knyga-palydovė turėtų būti "Angelai ir demonai". O va čia tai jau maršrutų tiek, kad nors vežimu vežk. Net nežinau, apie kurį geriau būtų pašnekėti.. Kainelės svyruoja nuo 45 iki 113 eurų žmogui. Todėl geriau eiti su grupe (penkių ar aštuonių žmonių), sumokėti kelis šimtus, na, bet pamatyti nemažai. Išsamiausia, ko gero, yra septynių valandų ekskursija "Secrets and Symbolism". Asmeniškai mane žavi tai, kad šie maršrutai sudaryti nuostabiojoje Romoje. Jaučiu simpatiją šiai šaliai.. :) O būtent šios knygos lankytinos vietos man labai gyvai atgijo galvoje skaitant, todėl mielai aplankyčiau jas ir taip iš eilės :)
Na, o ketvirtasis maršrutas man yra pats geriausias. Pasilikau pasigardžiavimui ;D Tai maršrutas Hario Poterio pėdomis. Pati galėčiau ir be jokių gidų nueiti jį, jei tik žinočiau, kur tų vietų ieškoti :D Kaip sako žurnalas, iš kurio apie tai sužinojau, maršrute yra tokios vietos: King Kroso geležinkelio stotis ir net 9 su trim ketvirčiais peronas, Oksfordo universitetas ir Glosterio katedra (iš šių vietų sudėliotas Hogvartso interjeras), Lacock miestelis (panašus į Hario gimtąsias vietas), Aniko pilis, Glenfinano viadukas (jį tai labiausiai norėčiau aplankyti). Dienos kelionės kaina - nuo 100 svarų sterlingų žmogui. O įdomiausias dalykas yra šią vasarą atidarytas Hario Poterio burtų pasaulis Floridoje. Nesveikai į jį noriu. Pateksiu tada, kai turėsiu daug pinigų, nes viena diena parke kainuoja 112 dolerių. Todėl gal geriau pasinaudoti galimybe nusipirkti savaitinį bilietą už 174 dolerius.
Štai jums ir keturi maršrutai, kuriuos sudarė turizmo agentūros. O jūs norėtumėt, kad pagal jūsų mėgstamą knygą sudarytų maršrutą? :) Pagal kokią? :)

Alessandro Baricco 'City'

Pagaliau perskaičiau šią knygą. Ilgai ji gulėjo ant mano spintelės, buvo likę tiek nedaug, kad vakar vakare prisėdau ir pagaliau užbaigiau.
Šiaip jau šią knygą aprašyti pakankamai sudėtinga. Nėra joje kažkokio aiškaus siužeto, pačių siužeto linijų net nesuskaičiuosi. Ir visgi tai pagaliau tai, ko taip ilgėjausi iš Baricco (po paskutiniosios, naujausios jo knygos). Tai jo stilius. Norint atsekti mintį tenka gerai paplušėti. Kai kur tikrai sunkoka tai padaryti. Ypač kai kai kurie sakiniai tęsiasi daugiau nei puslapį, kartais net du. Tačiau juk įmanoma suprasti, tikrai įmanoma.
Veikėjai čia, kaip ir kitose knygose, yra neeiliniai. Keisti. Pavyzdžiui, lyg ir pagrindinis veikėjas Gouldas - mažasis genijus, jo guvernantė Šatsi, keistieji Gouldo draugai Dyzelis ir Pumerangas.. Su tais draugais tai knygos pabaigoje buvau maloniai nustebinta. Yra begalė kitų veikėjų, kurie suteikia knygai ryškumo ir kitoniškumo atspalvį. Nebuvo ten jokių aprašymų, kaip kuris atrodo (išskyrus Dyzelio - bet ir tai labai lakoniškas), nebuvo nupasakoti jų charakteriai, tačiau viską skaitytojas ir taip supranta. Pats Baricco sako, kad veikėjai yra miesto gatvės. Iš tiesų, jie tokie įvairiapusiai..
Kitas labai svarbus dalykas šioje knygoje yra dialogai. Jie tokie glaudūs, tačiau visai ne trumpi. Įdomiausia, kad rašytojas nerašo, tarkim tas pasakė tą, tas pasakė aną. Skaitydama ne kartą skaičiavau, kuris veikėjas ką sako. Nes net ir iš žodžių nelabai gali tai suprasti.
O man labiausiai patiko vesternas. Jį kūrė Šatsi, savo galvoje, o kartais, kai ateidavo gera mintis, įrašydavo ją į diktofoną. Tas vesternas man labai patiko pabaigoje, taip norėjosi skaityti toliau ir sužinoti, kuo viskas baigsis, kad oi. Vesternas - ne viena antraeilė istorija. Dar viena istorija - apie boksininką Larį.
Viską gerai apgalvojusi gal ir suprantu, kodėl ši knyga man nepatiko, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Dabar jau mano galva kitokia, nors nuo pirmojo bandymo praėjo ne tiek ir daug laiko. Kokį pažymį duoti.. Blaškausi tarp 9 ir 10. Turbūt taip ir nenuspręsiu. Tiek to, palieku tai daryti kam nors kitam.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 280

Alessandro Baricco 'Emausas'

Visų pirma tai man buvo įdomu, kas tas Emausas. Pagūglinėjusi atradau, kad tai - kažkokia vieta netoli Judėjos. Knygoje šis žodis buvo pavartotas kokius du kartus.
Tai - pati naujausia Baricco knyga. Joje pasakojama apie keturis draugus, aštuoniolikmečius. Jie neeiliniai paaugliai: gieda bažnyčios chore, laisvu laiku eina prižiūrėti senukų. Ir yra giliai tikintys.
Tiesą sakant, šia knyga nusivyliau. Ten buvo taip maža baricciškumo.. Be abejo, įvairių samprotavimų netrūko, bet visi jie - katalikiški, kas man nelabai patiko. Veikėjai taip pat nepasakyčiau, kad kuo nors ypatingi. Ta prasme, ne tokie, kaip būdavo kitose Baricco knygose. Ši tokia net nėra pernelyg gili. Nors gal tik man taip atrodo.
Galbūt reikėtų perskaityti ją dar kartą, nežinau. Bet kol kas 7. Šiaip ar taip. džiaugiuosi, kad ji yra mano Baricco kolekcijoje :)

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 144

Kalėdos - stebuklų metas

Tik per Kalėdas vyksta tokie stebuklai.. :)
Jau seniai seniai noriu surinkti visą Baricco knygų kolekciją. Ir štai, per šias Kalėdas labai pasistūmėjau į priekį :)
Zyziau draugui, kad noriu dovanų City. Šią knygą kažkada buvau pradėjusi skaityti, bet dėl kažkokių neaiškių priežasčių nebaigiau, man rodos, net neįpusėjau.
Norėjau? Gavau.
O kai netikėtai pamačiau, kad yra išleista nauja jo knyga Emausas, kuri dar visai neseniai pasirodė knygynuose, išvis nenustygau savame kailyje ir tikėjau, kad kada nors aš ją nusipirksiu ;D O man tereikėjo pasidžiaugti garsiai.. :)
Norėjau? Gavau.


Tad dabar jos abi stovi mano lentynoje, šalia kitų Baricco knygų, ir laukia savo eilės. Nes aš vis dar skaitau Murakami, o numesti irgi nesinori ;D Mm, Baricco.. :)

Alessandro Baricco 'Toji istorija'

Turėčiau ilgai sėdėti prie šio įrašo, kol sugalvočiau, kaip tinkamai apibūdinti šią knygą.
Baricco, aišku, kaip visada pasistengė sumaišyti viską, ką tik įmanoma. Šaunu, jau buvau pasiilgusi to stiliaus, kuriuo jis rašo. Ir visgi, neturiu nė menkiausios mintelės, ką jums pasakyti. Net nežinau, ar ta knyga man patiko, ar nepatiko. Nepasakyčiau net to. Taip va sumaišė smegenis..
Ir.. Pagalvojusi minutėlę nusprendžiau, kad vis dėlto patiko. Įdomi man pasirodė mintis, kad lenktynių takas - tarsi gyvenimas. Būtent toks šįkart buvo pagrindinis knygos herojus - vaikinas, norėjęs nutiesti tokį lenktynių taką, kurio vingiuose atsispindėtų visas jo gyvenimas. Be abejo, toks veikėjas - beveik mistinis, kaip ir kiti neįtikimi Baricco sukurti žmogystos. Tačiau tačiau tačiau. Jam tai pavyksta.
Man labai patiko šis sakinys:
Mano motina sakydavo, kad visiems retkarčiais nepavyksta padaryti to, ką norime padaryti, todėl gerai, jei tai, ką nori padaryti, yra tik apsiauti batus.
Tai tiek. Knygai galbūt duosiu 9 balus, nes iki 10 kažko pritrūko (jei tai ir buvo mano pačios neįsiskaitymas).

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 262

Alessandro Baricco (g.1958)

Sveiki, knygų mylėtojai :)
Kadangi dabar skaitau Baricco knygą, tai lyg ir tokia proga papasakoti jums apie šį puikų rašytoją :)
Asmeniškai man jis - vienas mėgstamiausių. Džiaugiuosi jį atradusi. Nemanau, kad kažkam labai įdomi jo biografija, o jei įdomi, tai pasiskaitysit internete kokiom tik norit kalbom. Paminėsiu tik tiek, kad jis iš saulėtosios Italijos - vienos mėgstamiausių mano šalių. Viskas susisieja :)
Pirmoji pažintis su juo buvo, kai draugė Ineta parekomendavo knygą "Šilkas". Ši buvo tikrai ne eilinė. O kai pamačiau, kad mūsų mokyklos biblioteka turi nemažai šito dėdės knygų, nusprendžiau paskaityti dar kelias. Tad paskaičiau "Be kraujo", "Next"..
Po kiek laiko knygynuose buvo akcijos, kas man velniškai patinka. Ir kaip tyčia viena iš tokių pigių knygų buvo "Jūra vandenynas". Viena mėgstamiausių jo knygų, tokia kvepianti jūra, tokia kitokia. Ypač joje patiko sukurti charakteriai - neeiliniai ir visi savaip įdomūs. Atrodo, jauti tuos žmones šalia savęs, matai, kaip jie atrodo, kaip rengiasi ir kaip gyvena.
Neatsilaikiau ir prieš gražųjį "Novečento" leidimą - pasidovanojau sau su Kalėdom vasario mėnesį. Ši knygelė, tokia maža, užbūrė mane visaip kaip. O pažiūrėjus filmą visai apsiverkiau, nors jau ir skaitant buvo noras tai padaryti. Pasakau iškart: ne kiekvienai knygai (tiksliau, rašytojui) pavyksta tai padaryti!
Tiesa, 18-ojo gimtadienio proga gavau "Aistrų pilis". Labai džiaugiausi šia knyga. Ir džiaugiuosi, be abejo :) Taip ir sumaniau kaupti visas knygas, kad užaugusi turėčiau solidžią Baricco knygų lentyną.
Kuo jis man patinka? Savo rašymo stiliumi. Nežinau nė vieno kito tokio rašytojo (nors kartais jis man tampa panašus į poną Antaną Škėmą). Labiausiai įstringanti Baricco stiliaus savybė - pasikartojimai. Nieko nuostabaus? Apsigavot. Jie nenusibosta! Taip tiesiog ima ir nenusibosta. Tie pasikartojimai tokie žavūs. Atrodo, kad taip ir turi būti - nei atimsi, nei pridėsi.
Kita savybė - sugebėjimas sukurti tokius charakterius, kokių jokioje kitoje literatūroje neatrasi. Argi kam šautų į galvą sukurti pianistą virtuozą, kuris visą gyvenimą praleido laive ir nė karto nebuvo išlipęs į krantą? Arba mokslininką, rašantį ribų enciklopediją? Abejotina :) O Baricco padaro juos tikrais.
Kol kas man liko perskaityti tik dvi jo knygas, įsigyti - šiek tiek daugiau. Su draugų ir šeimos pagalba papildysiu savo kolekciją ir tikiuosi (gal tiesiog žinau), kad ši pažintis su Baricco nenutrūks. Rekomenduoju ir jums, jei mėgstate kitokią literatūrą - gal patiks ;)

Alessandro Baricco 'Homeras, Iliada'

Seniai norėjau perskaityti ir štai. Šiandien tai padariau.

Tai knyga mano mylimo rašytojo. O pati istorija - paremta nemylimu originalu :D Apie Trojos karą. Tačiau. Knyga gana lengvai susiskaitė, nors tai tikrai nėra paprastas skaitalas. Jau vien dėl tų visų vardų, kurių neįmanoma atsiminti.. Ir netgi nesijautė tokio ryškaus baricciško stiliaus, kaip kituose jo kūriniuose. Bet karo eiga ir pasekmės perteiktos įdomiai.

Apie karą pasakoja jame dalyvavę žmonės. Jokių dievybių. Skaitydama geriau nei vaizdus, kurie yra aprašomi, įsivaizdavau, kaip pasakotojai sėdi kambaryje kartu su Baricco ir kalbasi bei dalinasi prisiminimais, o autorius viską užrašinėja. Tiesa, viena pasakotoja niekaip negalėjo ten atsidurti. Tai upė.

Karo vaizdai aprašomi išties.. na, vaizdingai. Net pernelyg kraupiai. Skirtingai nusakoma kiekviena mirtis, žūtis kovos lauke. Kai kur net privertė susiraukti iš bjaurumo. Bet, matyt, taip buvo. Tačiau viskas tarsi apdainuojama. Aukštinama herojų jėga, jų ginklų didybė..

Džiaugiuosi, kad pagaliau susipažinau su didžiojo žmonijos karo istorija. O herojų akis užtemdė tamsa.

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 150