Daphne du Maurier „Rebeka“

Kai dažniausiai skaitai knygas, kuriose nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, yra kelios laiko linijos ir kartais - nesuskaičiuojamas kiekis veikėjų, net nesupranti, kaip pasiilgsti klasikos. Bent jau iki tol, kol tos klasikos nepaimi į rankas. Ir būtent tada pasaulis nušvinta visomis šviesiausiomis spalvomis!

„Rebeką“ visos anotacijos pristato kaip klasikinę meilės ir neapykantos istoriją. Po žmonos mirties Maksimas de Vinteris Monte Karle sutinka gerokai už save jaunesnę merginą ir parsiveža ją į Menderlio dvarą. Dvarą, kadaise iš atviruko užbūrusį jaunutę merginą. Naujoji ponia de Vinter susiduria su daugybe jai iki šiol nepažintų rūpesčių, o Menderlis, kaip ir visi didieji dvarai, savyje slepia kažkokią paslaptį...

Kaip jau minėjau, buvau išsiilgusi aiškios istorijos. Turiu omenyje būtent pasakojimo stilių. Aiškiai rutuliojami veikėjai ir jų siužetinės linijos, pati struktūra taip pat vedanti į kulminaciją, aiški atomazga, nėra jokių bereikalingų žodžių ar veiksmų. Net kiekvienas oro ar gamtos aprašymas (nėra jų čia labai daug, ir dėl to neliūdžiu) yra vietoje ir laiku. Kaip ir priklauso tokiam kūriniui, paslaptis sklando kažkur tarp eilučių ir bent jau man nepavyko jos atspėti. Kiekvienas veikėjas istorijoje turi savo vietą, kiekvienas žino kažką, kas skaitytojui ir netgi poniai de Vinter atskleidžiama labai po truputį. Žodžiu, puikus gotikinis romanas!

Ir ne veltui sakoma, kad klasika nesensta. Tiesiog surijau šią knygą! Įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių.  Labai greitai pajutau, kad galvoju apie vieną ar kitą veikėją ir apie tai, kas vyks toliau. Todėl pabaigusi vieną skyrių jau skaičiuodavau, ar turiu laiko dar vienam, na, gal kaip nors... Buvau sudominta tikrai nuo pradžių - knyga tarsi prasidėjo nuo pabaigos, o tik po to sužinome, kaip ir kodėl veikėjai atsidūrė ten, kur jie buvo pirmuosiuose puslapiuose. Visai verta perskaičius visą kūrinį vėl sugrįžti į pradžią ir atkreipti į detales, kurios galbūt tuo metu pasirodė nereikšmingos.

Visi veikėjai sukurti taip, kad atskleistų niūrią romano atmosferą. Kas gali būti niūriau nei vienatvė ir tamsios paslaptys...

O šie yra patys svarbiausi, nes apie juos ir sukasi visas veiksmas:

• Maksimas de Vinteris: medaus mėnesio metu - mylintis vyras, o grįžęs namo - pasinėręs į dvaro reikalus ir neberodantis jokio prielankumo savo jaunajai žmonai, kuriai viskas nauja ir kaip niekad reikalingas palaikymas. Visgi jis nesukėlė jokios antipatijos, nors vietomis ir nebuvo itin malonus poniai de Vinter. Sakyčiau, gal pajutau jam šiokį tokį gailestį? Sunku man įsijausti į turtingo vyro, valdančio dvarą ir dar balažin ką veikiantį tais laikais (knyga pirmą kartą pasirodė 1938 m.) vaidmenį (:D), bet galėčiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs žmonos ir dėl to, kad susituokė antrą kartą, atsidūręs po didinamuoju visuomenės stiklu.
• Ponia Denvers: namų ekonomė, jau nuo pat pirmojo karto, kai ją sutinkame, galima suprasti, kad su ja gyvenimas tikrai nebus lengvesnis. Išties nemaloni moteris, per visą knygą taip ir nesugebėjau pajusti jai nė lašelio užuojautos ar menkiausio prielankumo.
• Ponia de Vinter: vienintelė veikėja - ir dar pagrindinė! - kurios vardo mes niekad nesužinome. Tuo pačiu metu ir svarbi, bet ir nereikšminga detalė bendrame Menderlio paveiksle. Štai jos man buvo gaila. Pilna svajonių ir jaunatviško idealizmo, naivi, iki ausų įsimylėjusi ir... greitai turėjusi suprasti, kad pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizdavo. Kad gyvenimas viename garsiausių Anglijos dvarų nėra vien tik romantiški pasivaikščiojimai sode ir arbatos gėrimas. Kad su pavarde ir statusu ateina ir daug prievolių, kurias nebūtinai nori vykdyti. Kad kartais praeitis gali būti stipresnė ir nejuokingai prislėgti. Visgi sunku suprasti, ar ponia de Vinter per visus tuos įvykius iš tikrųjų ūgtelėjo kaip asmenybė. Nes proga buvo ne viena.

Ir specialiai nieko nesakysiu apie Rebeką.

Tiesa, kas mane paskatino būtent dabar perskaityti šią knygą? Gal būtų stovėjusi dar 26 metus lentynoj, kas ten žino :D Bet NETFLIX išleido naują ekranizaciją... Nenorėjau susigadinti knygos įspūdžio pirmiau pažiūrėdama filmą, tai ir skaičiau. Senojo, klasikinio 1940 m. Hičkoko režisuoto filmo nesu mačiusi, tad neturėjau su kuo palyginti. Nemanau, kad ir žiūrėsiu, nes šis, naujasis, filmas man labai patiko. Gan tiksliai pagal knygą, pakeisti tik vos keli dalykai, matyt, vardan dramos. Nenuostabu, čia juk kinas, ir šįkart tai manęs visai netrikdė. Tad jei neplanuojat skaityti knygos, drąsiai galima žiūrėti tik filmą.

O aš manau, kad knygą tikrai skaitysiu dar ne kartą - tikrai labai patiko visa istorija! Kad kartosiu filmą, tai nė kalbų nėra :) Jei dar nesate susipažinę su šia istorija, tikrai siūlau. Nepasigailėsite atidavę savo laiką geram kūriniui.

Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“

Uždraustų knygų savaitės proga reikia skaityti uždraustas knygas! Nors jos ir taip sudaro didelę mano skaitomų knygų dalį, tačiau dabar reikia joms atiduoti didesnę duoklę.

„Atskalūno laiškuose“ susipažįstame su penkiolikmečiu Čarliu. Susipažįstame galbūt kiek neįprastu formatu - jis pasakoja apie savo problemas laiškuose, kuriuos rašo ir siunčia nepažįstamajam. Juose atvirai atskleidžiama daugybė dalykų: paauglystės džiaugsmai ir vargai, šeimos problemos, draugai, kvaišalų vartojimas, pasimatymai ir dar daug visko, kas telpa tarp eilučių.

Mes priimame tokią meilę, kokios esame verti.

Aš, kaip ir dažniausiai, knygai turiu priešistorę - „Atskalūno laiškai“ nėra jokia išimtis. Kadangi knyga yra iš jaunimo lentynos, „Beveik suaugę“ serijos, tai toje lentynoje galiu rasti labai daug knygų, skaitytų tuo metu, kai pati buvau jaunesnis jaunimas :) Nesuklysiu pasakydama, kad, kai buvome 13 - 14 metų, šią seriją skaitėme visi - joje leidžiamos knygos kalbėjo labai nepatogiomis temomis, tokiomis, kurių tikrai neaptarinėdavom nei su tėvais, nei su draugais. Tiesą sakant, apie tokius dalykus kaip žmogžudystė ar prostitucija apskritai negalvodavom. Todėl skaityti apie tai buvo kažkas TOKIO. Tuo metu skaičiau visas iš eilės šios serijos knygas, IŠSKYRUS šitą. Kažkodėl pasirodė visiškai neįdomus nei viršelis (nors kiti tai irgi ne stebuklas), nei pavadinimas, nei aprašymas… Ir kaip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą dabar! Manau, būtų patikusi ir anuomet, bet dabar įspūdis visai kitas!

Knyga parašyta, kaip jau minėjau, laiškų principu. Čarlis juos naudoja kaip dienoraštį, kaip būdą atsiverti. Todėl toks visų problemų pateikimas yra itin asmeniškas ir „nuogas“. Manau, tai buvo labai geras autoriaus sprendimas. Bet kuris skaitytojas nori, kad istorija būtų pasakojama jam asmeniškai. O turint omenyje, kad ši knyga skirta paaugliams, tai yra dar svarbiau. Kiekvienas laiškas - skyrius prasideda kreipiniu „Mielas drauge, ...“, tad bent jau aš ir priėmiau viską taip, lyg tuos laiškus Čarlis būtų rašęs MAN. Jei kada nors esate parašę ar gavę bent vieną tikrą laišką, tai tikrai prisiminsite, koks paprastas, kartais nenuoseklus yra jų stilius. Kiek daug norisi papasakoti tame viename lape popieriaus. Tad ir knyga, sudaryta iš laiškų, yra tokia: šiek tiek kasdienybės, šiek tiek daugiau apie svarbesnius įvykius, šiek tiek savianalizės, šiek tiek santykio su supančiais žmonėmis, kol galiausiai susipažįstame su jais visais ir galime susidaryti bendrą paveikslą.

Atskiro paminėjimo tikrai vertas knygos pagrindinis veikėjas Čarlis. Atrodo, pamėgau jį nuo pat pirmųjų puslapių. Toks šiltas ir galbūt ne pagal metus subrendęs vaikinas. Puikus pasakotojas. Labiausiai patiko jo savybė viską aplink save stebėti ir pastebėti (tikrai du skirtingi dalykai). Ir jo tikrumas, gebėjimas būti savimi, kai tik išsiaiškini, kas toks esi. Vėlgi - laikau tai puikiu autoriaus pasirinkimu, nes ypatingai jaunimui, ieškančiam savęs, svarbu knygose susidurti ir su tokiais herojais. Tyliais ir su savomis problemomis. Tiesa, tai, kad Čarlis yra toks įtikinamas personažas, tikriausiai lemia tai, kad jį Chbosky sukūrė remdamasis… savimi. Taip, ši knyga yra pusiau autobiografinė, autorius sudėjo į ją ir savo išgyvenimus bei  prisiminimus (nors ir nesužinosime, kas buvo išgalvota, o kas tikra, nes knygos pasakojime viskas labai sklandžiai susipina į viena), o kai kuriuos personažus kūrė pagal realiame gyvenime pažinotus žmones. Iš tikrųjų, kuo daugiau skaitau papildomos informacijos apie šią knygą, tuo artimesnė ir mielesnė ji man tampa - rekomenduoju tą ir jums padaryti su bet kokia skaitoma knyga, nes tikrai ji gali atsiskleisti visai kitoje šviesoje.

Galiausiai - jau pradžioje paminėjau uždraustas knygas ir tekste vis užsimenu apie kažkokias problemas. Tai būtent dėl jų nagrinėjimo šios knygos nemėgo tėveliai, kurie ir siekė pašalinti ją iš mokyklų bibliotekų lentynų. Įdomu, kad knyga pirmą kartą pasirodė 1999 m., bet didesnio nepasitenkinimo, kuomet jau pateko į TOP10 draustų knygų, sulaukė tik 2004 m. Priežastys, kodėl tėvai galvojo, kad knyga yra absoliučiai netinkama paaugliams: per teigiamas homoseksualumo vaizdavimas, įžeidi kalba, seksualinės scenos, narkotikų ir svaigalų vartojimas, išprievartavimas, masturbacija, nuogumas (?), o 2009 m. užkliuvo (beje, tai yra metai, kai knyga susilaukė daugiausiai neigiamų reakcijų) ir savižudybė bei priešiškumas šeimos vertybėms. Atleiskit, ką? Kai kurių priežasčių aš tiesiog nesuvokiu, ypač perskaičiusi knygą. Galėčiau prie kiekvienos nurodyti, kodėl tai NĖRA priežastis cenzūruoti šią ar bet kokią kitą knygą. Jau pirmuose 40 puslapių įvyko tiek visko, kad su jaunimu ir psichologais (taip taip!) būtų galima nagrinėti juos ne valandą ir ne dvi.

Taip, šioje knygoje aptariamos visos tos problemos, paminėtos aukščiau, neaplenkiant nė pačios depresijos ir dar keleto kitų. Ir gali atrodyti, kad tiek daug visko negali atsitikti vienam žmogui, bet - staigmena - tikrai gali. Tik kiekvienas turime savo socialinį burbulą, kuriame galime su tuo ir nesusidurti. Taigi, ką aš pamačiau šioje knygoje? Daug šviesos ir vilties, kai jos, atrodo, nebėra. Iš kiekvienos problemos yra išeitis. Be jokios abejonės, vienam paaugliui su tuo susidoroti be galo sunku, tad čia į pagalbą gali ateiti draugai, tėvai, broliai ir seserys, laiškai, muzika… Svarbu turėti, į ką atsiremti. Ir - dar svarbiau - suprasti, kad to reikia. Dažnai mes bandome tai neigti, bet čia jau tikriausiai reikia atskiro įrašo apie psichinę sveikatą :)

Ir aš visada sakau, kad uždrausti yra labai paprasta. Viens, du ir padaryta. Daug sunkiau yra paaiškinti kai kuriuos dalykus, dar sunkiau išlįsti iš savo komforto zonos ir išdrįsti tai padaryti, net jeigu kai kurios temos ir nėra priimtinos.

Cenzūra yra aklavietė: kas yra Uždraustų knygų savaitė ir su kuo ji valgoma?

 

Jeigu galvojate, kad knygių pasaulyje - nuobodu, tai labai skubu pasakyti, kad taip tikrai nėra! Labai dažnai skaitytojai domisi kažkuo daugiau nei vien tik skaitoma knyga (kiti nesidomi ir ja, perskaito ir tiek, ir viskas su tuo yra gerai). Vieniems rūpi autorinės teisės, kitiems - prestižinių literatūrinių premijų laureatai, treti renka įdomius faktus apie rašytojus, o ketvirti - pirmuosius knygų sakinius. Knygų pasaulyje domėtis galima tiek daug įvairių dalykų, kad ir galva gali apsisukti. Taigi, mano arkliukas - knygų cenzūra ir jai dedikuota Uždraustų knygų savaitė. Negalėčiau pasakyti, kas 2015 m. gavo Nobelio literatūros ar Booker'io premiją, bet užtat galėčiau išvardinti knygas, kurios tokiame laisvame mūsų pasaulyje buvo vienu ar kitu metu uždraustos, cenzūruotos ar tiesiog susidūrė su cenzūros iššūkiu, ir dargi pasakyti, dėl kokių priežasčių tai buvo ar yra įvykę. Beje, tik noriu pasakyti, kad ši savaitė būtent ir yra apie tai, kas vyksta DABAR, o ne kažkada prieš 50 ar 100 metų. Ir apie tai, kas vyksta demokratinėse šalyse, kurių šiaip jau savo galvose niekad nesusietume su tokiais dalykais, kaip draudimas kažką skaityti.

Kas ta Uždraustų knygų savaitė?

Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti 1982 m. JAV, nes būtent tuo laikotarpiu drastiškai padaugėjo knygų, susiduriančių su cenzūros iššūkiu. Švęsti laisvę skaityti inicijavo Amerikos bibliotekų asociacija (ALA), o šios savaitės minėjimas netruko išplisti ir kitose pasaulio šalyse, nes - tik pamanykit! - visur yra kažkuo nepatenkintų žmonių, sprendžiančių, ką galime skaityti ir ko ne. Uždraustų knygų savaitė visada minima paskutinę rugsėjo savaitę ir kasmet pasitinka dalyvius nauju šūkiu. Šiemet jis yra toks: Cenzūra yra aklavietė. Atrask laisvę skaityti!

Kas ir kodėl siekia uždrausti/cenzūruoti knygas?

Kasmet ALA pateikia oficialią statistiką, kuri pykdo, liūdina ir trikdo. Pavyzdžiui, 2019 m. su cenzūros iššūkiu susidūrė 14% daugiau kūrinių nei 2018 m. Ar tai rodo, kad autoriai pradėjo kurti kažkokias labai kontroversiškas knygas ir visus tais savo kūriniais siekė įžeisti bei pakreipti viena ar kita linkme? Vargu - knygos sąrašuose kartais nepasikeičia metų metais, nebent tik apsikeičia vietomis. Kadangi statistika sudarinėjama JAV, o ten bibliotekos turi savo globėjus, tai būtent jie ir sudaro absoliučiai didžiąją dalį tų cenzorių (2019 m. - 45%). Po to, gerokai atitrūkę, bet vis tiek esantys TOP3 - tėveliai su 18%. Nes taip, dažniausiai su šiuo iššūkiu susiduria vaikų ir jaunimo knygos, tai tėvai jau pasistengia pasirūpinti, kad vaikučiai negautų priėjimo prie nepatogių temų, nes pasaulis juk toks rožinis ir gražus. Įdomu, kad tie, kuriems ir skirta tokia literatūra, sudaro varganą 1%. Tai kaip čia dabar yra?..

O štai priežastys, dėl kurių siekiama dalį kūrinių padaryti neprieinamais, tikrai nesikeičia jau keletą metų. Pati populiariausia, ir turbūt tokia išliksianti dar netrumpai, yra LGBTQIA+ tema. Iš 2019 m. TOP10 draustų knygų sąrašo, net aštuonios jame atsidūrė dėl šios priežasties. Kitos labai populiarios temos - smurtas, politinės pažiūros, seksualinis turinys, religija. Sparčiai populiarėja ir raganystės (viduramžiai, aūū?). Visai naujai atsiradusi ir atkreipusi mano dėmesį priežastis - knyga buvo per daug teigiamai atsiliepianti apie imigrantus. Griūk iš juoko. Visos šios priežastys (na, gerai, išskyrus paskutinę) GAL ir atrodytų adekvačios, jeigu nežinotume, apie ką yra kai kurios knygos, prie kurių puikuojasi šie draudimai.

Jeigu šie draudimai vyksta JAV, tai kodėl čia apie tai kalbu?

Pasakysiu iškart: todėl, kad man įdomu ne tik tai, kas vyksta mano kieme ir todėl, kad esu už žmogaus laisvę. Tegul tai, šiuo atveju, susiję su knygomis, bet pasirodo, kad ir čia tos laisvės vis dar stokojame. Be to, kaip bibliotekos darbuotoja turiu užtikrinti visų laisvą prieigą prie įvairių informacijos šaltinių. Esu tikra - niekas nenori prisiminti (gerai, dabar jau dauguma - tik iš istorijos pamokų, bet vis tiek) lietuviškos spaudos draudimo arba nacių knygų deginimų. Siaubingi laikotarpiai, nėra ką ir diskutuoti. Ir ar mes galime būti tikri, kad niekad nebeteks to patirti?

Kaip dabartiniame pasaulyje pasireiškia cenzūra?

Yra net keletas būdų, kaip pasireiškia cenzūra, ir net neabejoju, kad visus juos galėtumėte išvardinti. ALA pateikia 2018 m. informaciją, bet per metus iš esmės nepasikeitė niekas.

Turbūt pats paprasčiausias, nereikalaujantis jokių papildomų resursų būdas yra puslapių niokojimas. Sakykime, jums nepatiko kokioje nors knygoje aprašytas moters apsisprendimas pasidaryti abortą. Puslapį išplėšėte, esate patenkintas, kad kiti nesužinos, kas ten rašoma, visi saugūs. Na, dar galite tekstą nuspalvinti juodu markeriu, jei nesinori jo išplėšti.

Kitais būdais cenzūruoti knygas jau reikia šiek tiek pasistengti ir negalėsite būti tikri, kad tikrai bus išpildytas jūsų noras. Pas mus tai gal net nelabai įmanoma (aš labai tikiuosi), bet tai nereiškia, kad nevyksta kitur. Gavus daug skundų, bibliotekoms tenka apriboti leidinių prieinamumą tam tikrai amžiaus grupei pakeičiant knygų vietą (man, asmeniškai, šiek tiek komiškai atrodo knygų perkėlimas į aukštesnę lentyną, kad nepasiektų mažesnieji, ar slėpimas už kokios nors užuolaidos), išduodant „netinkamai“ amžiaus grupei knygas su tėvų leidimu arba tiesiog pašalinant leidinius iš bibliotekos fondo. Pavyzdžiui, 2015 m. Mark Haddon knyga „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (pas mus ji yra privalomųjų knygų sąraše 14 - 15 m. jaunuoliams) sulaukė cenzūros iššūkio, nes yra netinkama amžiaus grupei. Jums yra 13 metų ir labai norite perskaityti tą knygą. Ne, sako jums bibliotekininkas, deja, tu per mažas (ir tampa visai nesvarbu, kad knygos pasakotojas - berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, kad aprašomi įvykiai matomi jo akimis. Nesvarbu net ir tai, kad esate pakankamai subrendęs, kad suprastumėte, apie ką ten rašo, galų gale, galbūt tai būtų pirmasis prisilietimas prie ypatingo vaiko, jei nėra galimybės susidurti su tokiu savo natūralioje aplinkoje. Negalima, ir viskas). O kaip pakomentuoti tai, kad tais pačiais metais ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, be visų kitų priežasčių, sulaukė iššūkio dėl netinkamumo amžiaus grupei, aš nežinau. Pas mus ši knyga yra suaugusiųjų abonemente, tad... ką?

Dar vienas populiarus (!), bet išties drastiškas būdas cenzūruoti knygas - jas deginti. Taip tiesiog paimti ir sumesti į laužą. Toli ieškoti nereikia - dar pernai mūsų kaimyninėje Lenkijoje vienas kunigas užsiiminėjo Hario Poterio serijos deginimu. Atsiprašė, bet fakto tai nekeičia. Dar kartą akcentuoju - tai vyko ne 1019 m., o 2019-aisiais.

Taip pat vienas iš būdų, gan sunkiai aptinkamas, nes šiuo atveju jau turime analizuoti patys save, o daugumai ieškoti savyje kažkokių neigiamų apraiškų tikrai yra nepriimtina, yra savicenzūra. Kartais (ir turbūt gan dažnai) ji vykdoma net nesąmoningai, pavyzdžiui, teigiant, kad „gal vietoj šitos paskaityk kitą knygą, ne tokia žiauri“. Aktualiausia bibliotekininkams, bet nutinkanti 100% visiems, kurie mėgsta dalintis rekomendacijomis. Kaip jau sakiau, šitam dalykui sumažinti reikia tiesiog daug dirbti su savimi ir įsisąmoninti, kad jeigu man nepriimtina viena ar kita tema, tai nebūtinai ji nepriimtina ir kitiems - gal kitam ta tema parašyta knyga vienintelis būdas atrasti išeitį iš situacijos, kurioje galimai yra atsidūręs.

JAV, JAV... Bet ar turime cenzūros atvejų Lietuvoje?

Atsakymas yra: taip. Netikėta? Cha. Tiesa, tų atvejų tikrai nėra daug (kuo galima pasidžiaugti) ir tokių knygų dešimtukų sudaryti negalėtume. Vis dėlto. 1993 m. Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ buvo leista pardavinėti tik erotinių prekių parduotuvėse - jokių knygynų ir viešai prieinamų vietų. Pabandykite įsivaizduoti, kaip turi jaustis autorius, kurio intelektinė nuosavybė nugrūdama į tokias vietas. Visgi knyga netruko sugrįžti ir į knygynų lentynas. Spėju, todėl, kad žmonės tiesiog kaip pasiutę ėmė jos ieškoti ir pirkti - kas gali atsisakyti tokio pelno? Tada kurį laiką gyvenome ramiai, kol Marius Ivaškevičius 2002 m. neišleido knygos „Žali“, kurioje partizanai buvo pavaizduoti tikriausiai ne tik, kaip herojai (knygos neskaičiau), bet ir kaip žmonės, turėję silpnybių. Labai įsižeidė ir kritikavo daugelis, paskui nurimo, ir kai 2018 m. kūrinys buvo perleistas, vėl truputį pasiūbavo - teismui buvo pateiktas prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl knygoje išsakytų teiginių. Teismas tokį tyrimą pradėti atsisakė, su kuo juos ir sveikinu.

Vienas garsiausiai nuskambėjusių ir ne vienerius metus trukusių bylinėjimųsi yra susijęs su Neringos Dangvydės „Gintarine širdimi“. Tai pasakų knygelė vaikams (labai reikalinga perskaityti ir kai kuriems suaugusiesiems), kurioje galima rasti pasakas apie du įsimylėjusius princus, apie dvi princeses, apie neįgaliuosius, apie kitos etninės grupės asmenis, žodžiu, pasakų forma bandoma gražiai vaikams paaiškinti, kaip veikia stereotipai ir kaip reikėtų su jais tvarkytis. Knyga buvo kaip mat pašalinta iš knygynų lentynų, vienu metu ją buvo galima įsigyti tik kažkokiais aplinkiniais būdais per žmogaus teisių centrą, galiausiai knygelė cenzūruota. Žinoma, ŽINOMA, kad labiausiai teisuoliams užkliuvo LGBT+ temos, bet, tiesą sakant, aš ir pati nustebau skaitydama cenzūruotą versiją (skaičiau abi vienu metu, tiesiog gretimai versdama puslapius ir ieškodama pakeitimų). Joje buvo „pataisyti“ tokie dalykai, kurie net man, žinančiai, kad kažkas TURĖTŲ užkliūti ir ieškant tų blogybių, buvo prasmukę pro akis. Tai klausimas peršasi vienintelis, galiojantis ne tik šiai knygai, bet ir visoms kitoms: žmonės, ar neturite, kuo daugiau gyvenime užsiimti?

O aš, labai atleiskite, bet tik dabar pamačiau, kad visai įsijaučiau. Turbūt taip ir būna, kai tema yra svarbi ir norisi, kad apie ją sužinotų kuo daugiau žmonių. Todėl paliksiu savo asmeninį santykį su uždraustomis knygomis kitos dienos įrašui. Nepažadu, kad jis bus bent kiek trumpesnis.

Michael Ende „Begalinė istorija“

Kalėdinio knygų klubo susitikimo metu turėjome tokią atrakciją - keitėmės savo mėgstamiausiomis, įsimintiniausiomis, apskritai kažką po savęs palikusiomis knygomis. Visiškai burtų keliu apsikeitėme istorijomis. Kai kurioms knygos pakliuvo tokios, kad geriau parinkti (nors nežinojome nei kokią knygą kita supakavusi, nei kam paklius mūsų mėgstama istorija) ir nesugalvosi. Manau, kad aš esu vienas iš tų žmonių, kuriam iš viso mūsų bene 14-os skaitytojų būrelio „Begalinė istorija“ tiko labiausiai. Tad jau mūsų susitikimų erdvėje prasidėjo ta kelionė, kurią nukeliavau kartu su knygos veikėjais.

Bastijanas Baltazaras Buksas iš antikvariato šeimininko nukniaukia jo dėmesį patraukusią knygą. Berniukas - nepritampantis mokykloje, patiriantis patyčias ir išgyvenantis sunkius dalykus šeimoje, todėl pabėgimas į knygą, kupiną nuotykių, jam tampa tokiu jaukiu prieglobsčiu. Tik ar tas pabėgimas saugus? 

Jeigu pagalvosi, tai turėsi sutikti, kad visas pasaulio istorijas iš esmės sudaro tiktai trisdešimt dvi raidės.

Visų pirma - apie knygos apipavidalinimą ir kodėl aš jau iš anksto žinojau, kad ji man patiks.

Vos tik atsivertusi pamačiau, kad knyga parašyta mėlynai. Pasklaidžiusi dar, pamačiau ir raudoną rašalą. Knygose jau esu pripratusi prie šokinėjimo laiko tėkmėje ar tarp pasaulių, tačiau tokį aiškų atskyrimą matau pirmą kartą.

O pradėjusi skaityti supratau, kad tai knyga knygoje. Šios knygos kelis pirmus puslapius mielai persirašyčiau ir karts nuo karto paskaityčiau tiems, kurie dar abejoja, kad knygų skaitymas - toks nelabai įdomus pomėgis. Kaip gražiai aprašyta, ką jaučia skaitantis žmogus! Kiek daug aistros knygai tuose keliuose puslapiuose sutalpinta! Bent jau mane tai iškart įtraukė ir norėjosi sužinoti, kokia gi ta begalinė istorija.

Iš esmės tai... Kiekviena istorija. Skaitydama vis stebėjausi autoriaus (ir vertėjo, kuomet reikėjo išversti visus tuos pavadinimus!) išmone. Taip, Rowling ir Tolkien'as sukūrė ištisus pasaulius. Galiu pasakyti, kad Ende nė kiek nenusileidžia. Fantazijos šalis - tai viskas, kas tik gali tilpti skaitančiojo galvoje. Tiek įvairiausių padarų, kiekvienas su savo misija ir charakteriu, nupiešti labai aiškiai, kad tikrai nesuabejotum, kokia jų vieta istorijoje. Sakyčiau, kad Fantazija - lyg kokia sapnų šalis. Juk kartais tikrai nesuprantame, kaip susapnuojame vieną ar kitą dalyką - atrodo, kad pasąmonė krečia pokštus, ir tiek, bet sapne viskas atrodo įtikimai. Taip ir čia - skaitai, supranti, kad nėra juk nei kalnus graužiančių milžinų, nei nuolatos dėl savo baisumo verkiančių acharajų ir taip pildančių Ašarų ežerą aplink Amarganto miestą, bet viskas aprašyta taip įtikinamai, kad nieko negali sau padaryti. Veikėjų - visa galybė, bet tarp jų irgi neįmanoma susipainioti. Tikrai puikiai suregzta istorija.

Kiekviena tikra istorija yra begalinė. Yra daug durų į Fantaziją. Ir tokių užburtų knygų yra ne viena. Daugelis žmonių jų nepastebi. Mat viskas priklauso nuo to, į kieno rankas tokia knyga pakliūna.

Knyga iš vaikų/jaunimo skyriaus. Vaikams tai bus tiesiog įdomi, nuotykių kupina istorija. O štai jaunimas ir suaugusieji, nes jiems šią knygą ir skirčiau labiausiai, jau gali įžvelgti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti tarp eilučių. Fantazijos šalis nepaliaujamai nyksta, nes per mažai žmonių randa į ją duris. Dažnas jų net nebeieško, bet Fantazijos gyventojai gyvi tol, kol yra, kas apie juos žinotų. Be to, kad reikia nebijoti įkelti kojos į tą pasaulį, knygoje nagrinėjama ir daugiau temų. Iki kokios ribos gali daryti tai, ką nori. Kaip skiriasi tai, kaip pats matai save, ir kaip tave mato aplinkiniai. Kaip dažnai mes norime būti kažkuo kitu, bet tik ne savimi - kažkuo geresniu, tobulesniu, gražesniu ir kitokiu -esniu. Kaip menkiausi mūsų sprendimai gali daryti įtaką aplinkiniams.

Yra apie daug ką pagalvoti, skaitant šią knygą. Džiaugiuosi, kad perskaičiau dabar, o ne vaikystėje. Tai gili knyga, kurioje niekas be reikalo nevyksta.

William Golding „Musių valdovas“

Tai yra knyga, kurią turėjau perskaityti jau mokykloje. Pamenu, kad kažkada labai labai seniai bandžiau, bet pradžia visai nesudomino ir mečiau. Šiemet suteikti jai antrą šansą pastūmėjo Uždraustų knygų savaitės renginys, kurį organizavau - kadangi ruošiausi kalbėti apie smurtą knygose, pamaniau, kad pagaliau išaušo „Musių valdovo“ valanda.

„Musių valdovas“ - alegorinis romanas, kalbantis apie žmogaus prigimtį. Knygos veikėjai - mokyklinio (kažkodėl įsivaizdavau, kad vyriausiam jų gali būti 12-13 metų) ir ikimokyklinio amžiaus britai berniukai, kurie, sudužus lėktuvui, atsiduria negyvenamoje saloje. Nustelbus pirminį džiaugsmą, kad nebėra jokių suaugusiųjų, atsiranda supratimas, kad kažkaip reikės išgyventi ir dar pasistengti, kad jie būtų surasti. Tad viskas, kas prasidėjo kaip žaidimas, virsta kur kas rimtesniais dalykais.

Galiu suprasti, kodėl manęs ši knyga nesužavėjo, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Nors ir visais laikais skaitydavau daug, tačiau nebuvau susipažinusi su tuo žanru, kurį dabar taip mėgstu - distopijomis. Galbūt šios knygos visiškai į distopijų lentynėlę numesti negalima, bet veiksmas vystosi arti to. Ir taip, bent jau knygos pradžioje yra gan nemažai apipasakojamų nuotykių scenų, kurios manęs, tuo metu 15 ar 16 metų merginos, visai nedomino. Visgi tai yra knyga, kuriai verta suteikti antrą šansą, ir džiaugiuosi tai padariusi būtent dabar. Nežinau, kiek dabartiniai paaugliai (knyga yra iš 10 klasės literatūros sąrašo) gali įžvelgti šiame kūrinyje tikro siaubo, tačiau man viskas čia buvo pakankamai kraupu.

Golding 1983 m. ne veltui gavo Nobelio literatūros premiją - būtent už pasakojimo įžvalgumą, už tai, kaip iliustruoja žmogaus būklę. „Musių valdove“ jau nuo pat pradžių po truputėlį pradedami konstruoti berniukų charakteriai ir aiškiai atskiriama jų vieta hierarchinėje struktūroje: vadas, vado dešinioji ranka ir patikėtiniai, darbininkai ir kvaileliu laikomas atstumtasis, kurio fizinė išvaizda neatitinka įprastinių normų (stambus berniukas, sergantis astma, nešiojantis akinius, bandantis įnešti logiškumo į visus pokalbius, kai tuo tarpu vadas - dailus šviesiaplaukis). Įdomu, kaip kuriamas jų naujas pasaulis, kuriame atsiranda naujos taisyklės, visi turi savo pareigas. Įdomu gerąja prasme, iki tol, kol viskas pakrypsta visai ne vaikiškai, kai pasiekiamas lūžio taškas, ir supranti, kad berniukiški žaidimai nebėra tik žaidimai. Man knyga šiek tiek priminė Stanfordo eksperimentą (kuris, deja (?), buvo surežisuotas, bet akimirkai galime užsimerkti prieš šį faktą), kai buvo bandoma išsiaiškinti, kaip žmogų gali paveikti pasikeitusi aplinka. Žinoma, knyga parašyta gerokai anksčiau, nei tokie eksperimentai vyko, bet esmės tai nekeičia. Įdomu, kiek žmonių elgtųsi taip, kaip elgėsi berniukai šioje knygoje, pakliuvę į tokią pat situaciją. Kiek žmonių taip elgėsi karo metais - iki tol net negalvoję, kad galėtų nužudyti žmogų, galbūt žmogžudystę galėjo matyti kaip vienintelį būdą išgyventi patiems.

Autorius puikiai perteikia žiaurią žmogaus prigimtį. Dar labiau įspūdį sustiprina tai, kad knygoje veikia mažamečiai vaikai. Visiškai kitaip žiūrėčiau į kūrinį, jei būtų rašoma apie suaugusiuosius. Bet vaikai tikriausiai pasirinkti ne be reikalo. Ir būtent - vaikai iš gerų Britanijos mokyklų, šeimų, kur galioja griežtos taisyklės ir gyvenime reikia atsižvelgti į visuomenės normas. Tai, iš esmės, visai nesvarbu, kaip būsi auklėjamas, tačiau, priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūsi, nuo prigimties nepabėgsi.

Skaitytose Goodreads apžvalgose net keli žmonės išskyrė labai paprastą citatą, kuri, jų nuomone, labai taikliai apibūdina visą knygą ir tos istorijos situaciją: „Mes padarėme viską, ką būtų darę suaugusieji. Kur suklydome?“. Tai paliksiu šitą čia, pagalvojimui. O ar reikia skaityti šį kūrinį, tai net neturėtų kilti abejonių. Skaityti ir apmąstyti.

Art Spiegelman „Maus“

Knygų instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga, apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.

Paprašytas sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Man kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones: žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti, kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.

Sunkiausia (kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje grammar nazi mygtuką, ir skaičiau toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.

Dar vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai – sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi, bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.

Philip K. Dick „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“

Jau seniai man kirba mintis, kad reikia paskaityti ką nors ir Pasaulinės fantastikos Aukso fondo. Bibliotekoje taip gražiai tos knygos išrikiuotos, kad taip ir norisi imti visas iš eilės. Na, bet taip nebus, o štai šios bent jau pavadinimą buvau girdėjusi :D Tai ar sapnuoja avis tie androidai?

Žemė po branduolinio karo. Viskas nusėta dulkėmis, radioaktyviomis atliekomis. Visi gyvūnai išmirė ir dabar vietoj jų žmonės augina pakaitalus – elektrinius katinus, avis, stručius – ką tik nori (jei tik įperki). Pagrindinis knygos veikėjas Rikas Dekardas dirba medžiotoju. Jo darbas – atjunginėti androidus, kurie atkeliauja į Žemę ir įsimaišo tarp jos gyventojų. Ironiška, kad iš kitų planetų jie bėga nuo tų pačių žmonių, kuriems yra kaip vergai. Šįkart jam tenka susidurti su itin inteligentiškais Neksus-6 modelio humanoidais.

Jis negalėjo suprasti, kodėl androidai tapdavo tokie bejėgiai susidūrę su empatijos vertinimo testu. Matyt, įsijausti į kito asmens emocinę būseną gebėdavo tiktai žmonės <...>. Empatinės savybės būdingos tiems, į kuriuos įsišaknijęs grupės instinktas; atsiskyrėliams gyviams tai papasčiausiai trukdytų išgyventi. Priverstų juos pajusti, kad auka beprotiškai bijo mirties.

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą paėmiau į rankas pačiu tinkamiausiu metu. Ji pirmą kartą išleista 1968 m. ir joje rašoma... apie 2019-uosius. Na, nejaugi rašytojas tikrai galvojo, kad dabar gyvensime tokiomis baisiomis sąlygomis? Nes šiaip jau sukurtas pasaulis pakankamai įtikinamas. Bet gal dėl to, kad man apskritai visi fantastiniai pasauliai yra įtikinami. Deja, niekada negali atmesti galimybės, kad tokie laikai ateis. Sulauksime mes jų ar ne, čia jau kitas klausimas. Skraidantys automobiliai, viską pasiglemžiančios dulkės ir besidauginančios šiukšlės, išsikėlimas gyventi į kitas planetas, emocijų projektoriai, gyvūnų išnykimas... Geriau pasukus galvą, po truputėlį tai vyksta. Ne taip tiesiogiai, bet...

Ir visgi. Knygoje nuolat akcentuojamas pagrindinis skirtumas tarp androidų ir žmonių. Tai – empatija. Pagrindinio veikėjo darbas remiasi Voito-Kamfo testo rodmenimis – tam, kad nebūtų padaryta klaidų. Jo esmė – užduoti testuojamajam klausimą ir stebėti jo reakcijos greitį. Visi klausimai (greičiau, situacijos) sudaryti taip, kad žmogui sukeltų vieną iš daugybės jausmų (dažniausiai man pasitaikę, kai skaičiau tuos klausimus, buvo pyktis, pasišlykštėjimas, gailestis), kurie androidams nepasiekiami. Kad ir kokios tobulos mašinos jie būtų, empatijos jausmo kūrėjams visgi niekaip nepavyksta „instaliuoti“. O kaip yra realybėje? Juk šiais laikais jau turime humanoidų (tam tikra prasme, Dick neklydo – tikriausiai visi esame girdėję apie vieną žymiausių humanoidžių Sofiją, tapusią Saudo Arabijos piliete). Kol kas (šiaip jau tikiuosi, kad ir mūsų humanoidų kūrėjai susidurs su ta pačia problema – kažkodėl kraupiai skamba tai, kad robotas gali turėti ir empatines savybes) įsijausti į kitą jiems dar nepavyksta. Jie neturi bendruomeniškumo jausmo. Ir knygoje nuolat pabrėžiama, kad androidą nuo žmogaus skiria dar vienas dalykas – jam nerūpi, kas nutiks kitai gyvybei ar kitam androidui, kad ir kokie bičiuliai jie būtų. Svarbiausia išgyventi pačiam. Čia jau būtų galima susimąstyti, ar tikrai net ir visi žmonės turi šią savybę, bet visgi noriu tikėti, kad kol kas esame saugūs. Nagrinėjama empatijos tema priminė ir filmą „Ex Machina“. Jei nematėte, rekomenduoju. Nejaukus filmas.

Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio.

Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą.

Romano nuotaika, žinoma, nėra džiugi. Tekste labai mažai vilties. Gyvenimas tokioje aplinkoje išties nepavydėtinas, o geriausiai viską galima jausti per Riką Dekardą. Jis tikrų tikriausias žmogus: jam niekaip nepavyksta susilieti su Merseriu (kuris yra tarsi koks Dievo atitikmuo), Rikas trokšta tikro, o ne elektroninio gyvūno, jam gaila atjunginėjamų andrų... Trumpai tariant, vyras yra vienišas tame naujajame pasaulyje, nepadeda jam ir emocijų projektorius. Nors romanas ir trumpas, tačiau galima pastebėti Riko virsmą. Kokiu žmogumi jis tampa, nė pats gerai nežino. Bet tas pokytis, nulemtas tam tikrų susitikimų ir įvykių, akivaizdus.

Spektakliai pasibaigs, anapilin iškeliaus dainininkai, laikui bėgant sunyks pati muzikos forma ir galų gale, visiems užmiršus žodį „Mocartas“, pergalę pasieks dulkės.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Skaitosi greitai, lengvai, nenuteikia maloniai, bet, kaip visada, priverčia pagalvoti apie tai, kur einame.

Fun fact: vienas iš šiuo metu realybėje egzistuojančių humanoidų pavadintas autoriaus vardu. Įdomu, kaip jam tai būtų pasirodę.

Jevgenij Zamiatin „Mes“

Knyga, kurią, manau, galima drąsiai vadinti klasika. O kaip kitaip, kai ji padariusi įtaką iš tikrųjų klasika tituluojamoms knygoms, tokioms kaip Orwell „1984-ieji“, Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Bradbury „451 Farenheito“. Manau, nepelnytai mes apie šį Zamiatin romaną žinome mažiau nei reikėtų - aš ir pati išgirdau apie jį gal tik prieš porą metų, nors knyga parašyta... 1920-aisiais! Man truputį neįtikėtina, kad nuo jos parašymo praėjo jau beveik šimtmetis. Taip, šimto metų senumo distopija.

Prieš tūkstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. <...> Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms - galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis - nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti  jas būti laimingas.

Norint suprasti, kokio tai svarbumo faktas, reikėtų žinoti, kas vyko tais metais (iškart atsiprašau visų istoriją išmanančių žmonių dėl galimų klaidų). Pabandykite susidaryti vaizdinį laikotarpio, kuriame buvo išleista knygelė apie XXVI amžių:

• neseniai baigėsi I Pasaulinis karas;
• pradėta vykdyti prohibicija JAV;
• Prancūzija okupuoja Mėmelį (arba, jei jums labiau patinka, Klaipėdos kraštą);
• Adolfas Hitleris pristato savo partijos programą;
• Tarybų Rusijos armija užima Vilniaus kraštą;
• gimsta tokios asmenybės kaip Jonas Paulius II, Charles Bukowski, Ray Bradbury.

Ir taip, Zamiatin išleidžia distopiją. Nereikia nė sakyti, kad romanas Rusijoje nebuvo išleistas (tai padaryta tik 1988 m.), o autorius, be abejo, sulaikytas.

Romano veikėjai gyvena Vieningojoje Valstybėje, kur visi gyvena absoliučios laimės sąlygomis. Visi gyvena pagal griežtus Valstybės nustatytus grafikus, kuriuos kiekvienas mato Valandalentėje - dienotvarkė sustyguota, tik du kartus per dieną (nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 valandos) per Asmenines Valandas leidžiama veikti ką tik nori. Valstybė įveikė tokias silpnybes kaip Alkis ir Meilė, jų nebėra. Žmonės gyvena stikliniuose namuose, tad tu esi visą laiką stebimas, išskyrus tas valandas, kai pas tave ateina moteris, nešina rožiniu talonu - tada leidžiama užsitraukti rožines užuolaidas. Pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja mums istoriją, yra inžinierius D-503. Taip, vardai šioje visuomenėje taip pat neegzistuoja. Viskas paremta skaičiais ir matematika, o individuali sąmonė yra laikoma rimta liga, kaip ir susirgimas siela.

Protėviai pajėgdavo kurti tik apimti vadinamųjų įkvėpimo priepuolių - tai mums nežinoma epilepsijos forma.

Neslėpsiu, kad prie rašymo stiliaus reikėjo priprasti. Pradžioje sakiniai lyg ir vientisesni, tačiau, vis keičiantis pagrindiniam veikėjui (jis užrašinėja dienos įvykius), kalba tampa labiau kapota, dažnai sakiniai neužbaigiami. Iš tikrųjų tai atspindi paties D-503 išgyvenimus. Na, pabandykite įsivaizduoti: esate matematikas, jūsų mąstymas paremtas skaičiais, o gyvenime nėra vietos jokiam jausmui (nėra net minčių apie tokią neorganizuotą nesąmonę). Ir staiga pradedate jausti! Atrandate savyje pyktį, gąsdinantį nežinomybės jausmą, meilę - visiškas pasimetimas, visiška priešingybė tam, koks buvote. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nebelieka laiko pilnai užbaigtoms mintims. Tad nors ir užtruko, kol prisijaukinau tokį stilių, visgi jis atspindi vidinį sumišimą daug geriau nei kažkokie žodžiai.

Rytoj - kasmet vykstančių Rūpintojo rinkimų diena. Rytoj nesugriaunamos savo laimės tvirtovės raktus mes ir vėl įteiksme Rūpintojui.

Žinoma, tai tikrai neprimena chaotiškų, neorganizuotų senųjų rinkimų, kai - juokas sakyti - net rinkimų rezultatų nežinota iš anksto. <...> Rinkimai teturi simbolinę reikšmę: priminti, kad esame vieningas, galingas milijonaląstis organizmas.

Autoriaus drąsa šitaip kritikuoti Stalino Rusiją negali nežavėti. O kas liūdniausia, kad per šimtą metų kai kuriose valstybėse tai nė kiek nepakito. Net ir dabar nereikia net toli ieškoti tokių šalių pavyzdžių. Tuo man ir patinka distopijos - kad ir kada jos būtų parašytos, visais laikais bus aktualios. Kitos temos gali pasenti, nebetikti šių dienų aktualijoms, bet tik ne tos, kur knygų puslapiuose nugulusios mintys apie tobulas ateities visuomenes. Žmogaus protas yra neįtikėtinas. Net ir Zamiatinas užbaigia savo kūrinį žodžiais: „Nes protas turi nugalėti“, prieš tai akivaizdžiai parodydamas tokio „proto“ trūkumus.

Ar XXVI a., kurį jau taip seniai pavaizdavo Zamiatinas, dar toli? Ar jau čia pat, už kampo? Kiekvienas tikriausiai galime atsakyti skirtingai, nelygu iš kokios perspektyvos pažvelgsime. Visgi labai linkiu niekam to nesulaukti. Geriau gyvenkime šioje neorganizuotoje pirmykštėje būklėje, mūsų taip paprastai ir kartais neatsakingai vadinama laisve.

Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Na aš tikrai labai mėgstu skaityti apie visokias vardan didesnio gėrio sukurtas visuomenes. Ir šiuos metus pradėjau su garsiuoju Atwood „Tarnaitės pasakojimu“. O ieškodama, ką dar šios autorės galėčiau paskaityti, apsistojau ties šia knyga. Truputį gaila, kad pakliuvo ji man per neskaitadienius, bet susisklosčius aplinkybėms, perskaičiau gana greitai. Apskritai tai vos kelių prisėdimų reikalaujanti knyga, nes tikrai neina atsitraukti.

Visas pasaulis dabar - tai bekraštis niekieno nevaldomo eksperimento laukas, - koks ir buvo visada, pasakytų Griežlys, - kur viešpatauja nenuspėjamų rezultatų teorija.

Aukščiau - sakinys, praktiškai nusakantis knygos esmę. Šis pasakojimas kiek kitoks nei kiti, kur yra tam tikra sustyguota visuomenė, kurioje kiekvienas narys turi savo paskirtį ir tiesiog negali nuo jos nukrypti. Ši knyga yra šiurpi tuo, kad čia beveik nėra visuomenės. Būtent. Žmonių vartotojiškumas, karai, teroro aktai, noras būti tobulais, auginti ypatingus vaikus vieną dieną priveda prie susinaikinimo. 

Šiandien tavo genams liūdna? Išbandyk Kismą! Čia dingsta visos ligos. Esi mažiukas? Tapk Galijotu! Stebuklingi vaikai. Pasigerink savo DNR. AB Pilnas Lopšys. Mūsų mažylis? Mūsų vaikučiai - čiulbučiai!

Jei skaitydama Huxley „Puikų naują pasaulį“ baisėjausi, tai ši knyga dar keliskart kraupesnė. Kažkur perskaičiau komentarą, kad ji paprasčiausiai šlykšti, ir negaliu su tuo nesutikti. Skaitant visą laiką lydi toks nemalonus jausmas, kad štai, ta ateitis - jau už kampo. Šiame pasakojime viską valdo genų inžinerija - neįsivaizduojami gyvūnų hibridai, epidemijos ir, svarbiausia, naujai sukurti žmonės, kuriems yra sudėtos visos tobuliausios savybės, jie užprogramuoti nemąstyti, o tiesiog išgyventi taip, kaip yra išmokinti. Manau, visi skaitiniai, kuriuose taip įspūdingai aprašyti genų inžinerijos padariniai, yra bauginantys. Nes puikiai žinome, kad mes ar mūsų vaikai gal ir nesulauks tokių dalykų, bet o kas bus po mūsų?

Knygos pasakotojas - Sniego žmogus. Vienintelis išlikęs žmogus po siaubingo epidemijos protrūkio, ir prisimenantis savo praeitį. Būtent iš tos praeities mes ir sužinome, kaip žmonija keliavo iki ten, kur nukeliavo - į pražūtį. Sniego žmogus - analizuojanti būtybė, prisimenanti seniai nebevartojamus žodžius, turinti jausmus. Tad pasakojimas taip ir mainosi - tai dabartis, tai praeitis, bet viskas vyksta nuosekliai, tie šuoliai visiškai netrukdo sekti pasakojimo gijos.

Tokios knygos rašomos ne be reikalo. Tai tikrai stiprus kūrinys, nepatogus, pažadinantis iš sąstingio, todėl perskaityti jį turėtų kuo daugiau žmonių.

Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“

Nežinau, kiek laiko jau ši knygelė buvo mano „must read“ sąraše. Galų gale teko susitarti su savimi ir pasiimti ją iš bibliotekos. Ir kai perskaitau tokias knygas, visada stebiuosi, kur aš buvau anksčiau. Nes tai absoliučiai žavi knyga!

Pasakojimas prasideda Žemėje. Arturo Dento diena prasideda visiškai įprastai, tačiau netikėtai prie jo namų pasirodo buldozeris ir darbų vadovas pareiškia, kad Arturo namas trukdo tiesti hipererdvinį greitkelį, todėl bus nugriautas. Netrukus tai pasirodo ne tokia ir didelė problema, nes Arturo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, yra ateivis, tik per plauką išgelbsti juos abu nuo Žemės sunaikinimo. Taip, Žemės nebėra. Ir čia prasideda Arturo, Fordo, Trilijanos ir Galaktikos prezideto Zafodo Biblbrokso nuotykiai Visatoje.

Sakysit, nuo kada tu jau čia skaitai tokias fantastikas? Ojėj, jeigu visos jos tokios, kaip ši, tai neškit visas jas čia! Ši knyga jau nuo pat pradžiu mane sužavėjo ir vienintelis erzinantis dalykas buvo tas, kad niekaip man jos nėjo perskaityti per vieną vakarą, nes vis visokių reikalų atsirasdavo.
Knygos varikliukas, sakyčiau, net ne visokie moksliniai kosminių laivų dalykai, ne tokia beribė fantazija, bet humoras. Absurdiški veikėjų dialogai, kurių absurdiškumas slypi nesusišnekėjime tarp žemiečio ir kitų visatos gyventojų. Visi veikėjai taip pat žavūs, netgi vogonai man savotiškai patiko, su savo trečia pagal blogumą poezija visoje Visatoje :D Ir visgi puikiai parodyta tiesa apie žmones ir jų savybes, tik viskas įvilkta į fantastinį rūbą. Savimylos kaip Zafodas, aklai sekantys biurokratai kaip vogonai, nuolatos besiskundžiantys ir blogos nuotaikos kaip maniakinės depresijos apimtas robotas Marvinas. Labai daug galima atpažinti visuose veikėjuose.
Atskirai noriu pareikšti pagarbą vertėjui Sauliui Repečkai. Būtent dėl šio vertimo galėjau tikrai pasijausti ne kaip Žemėje, o kažkur toli toli, už daugybės šviesmečių. Mano galva, išversti tokias eilutes yra tikras talentas:

O zurzli kriuksiaglyvi, tavo šlaplynės man lyg išpliurdiję vebliaspuogliai ant liguistotos bitės.

Apkriešk, meldžiu tave, manąsias purpiškas terliarširkes.

Ir bliaukliškai driošyk mane raukšliškom bliambadrumbėm, 

antraip karprure tave paversiu savo bliarbagirgždžiulu,

ir nemanyk, kad ne!

Skausminga? Jūs ką tik susipažinote su vogonų poezija :)

Ir taip, dar vienas kosminis dalykas apie šią knygą:

Taip! Pavadinimas šviečia! Labai smagus sprendimas, ačiū, Kitos knygos! 

Knyga yra tikra klasika, turinti galybę gerbėjų visame pasaulyje. Sužinojau, kad gegužės 25 d. (per mano gimtadienį!!) netgi švenčiama Rankšluosčių diena, nes rankšluostis - svarbiausias daiktas autostopininkui. Tikrai skaitysiu ir kitas dalis (lietuviškai lyg tai yra tik antroji, Restoranas visatos pabaigoje), nes į kosminius nuotykius pasinerti visada šaunu.

- - - - -

Ilgai nelaukusi pažiūrėjau ir 2005 m. sukurtą ekranizaciją. Neskaičius knygos tai absoliutus kosmosas, bet paskaičius - įsijausti kur kas lengviau. Patiko tai, kad tikrai didžioji dalis atitinka knygoje esančius įvykius ir netgi dialogus. Džiugu, kad filmas ne nuvylė, o kaip tik dar pastiprino įspūdį.

John Williams „Stouneris“

Kai tik pasirodė, „Stouneris“ buvo pristatinėjama kaip antram gyvenimui prikelta knyga, visi ją skaitė ir visiems ji patiko. Nusipirkau anuomet ir aš, ir, kaip visada, perskaičiau tik po kelerių metų.

Viljamas Stouneris - žmogus, užaugęs kaime, kol vieną dieną tėvai išsiunčia jį mokytis į universitetą žemdirbystės mokslų. Vis dėlto jis, susižavėjęs literatūra, pasuka į kitą kryptį. Knygoje skaitome tiesiog apie paprasto žmogaus paprastą gyvenimą, tačiau kiek daug visko juo papasakojama.

Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas.

Tai liūdna knyga, su kartais nušvintančiais vilties žiburėliais. Be jokio skubėjimo, be kažkokių įmantrių įvykių čia pasakojamas gyvenimas. Atrodo, na negali gi toks pats paprasčiausias pasakojimas būti toks įdomus, kad visi taip girtų. O skaityti yra labai lengva, matyt, dėl malonaus vertimo. Ir dėl apskritai tokios poetiškos kalbos. Filosofiniai, egzistenciniai pamąstymai nė kiek nevargina, o tiesiog taip pat ramiai įsipaišo į bendrą knygos ritmą.

Pagrindinis herojus tikrai labai įdomus personažas. Dėstytojas, atsidavęs savo disciplinai, vedęs vyras, tėtis, draugas, tačiau širdyje - vienišas, iki skausmo vienišas. Ta vienatvė visais būdais smelkiasi iš knygos puslapių ir ją gali kone apčiuopti. Manau, būtent tai man sukliudė susidaryti jo veido vaizdinį. Skaitydama susidariau kitų veikėjų veidų atvaizdus savo galvoje, o štai Stouneris - tuštuma. Bandžiau ir vienaip, ir kitaip, ir niekas neatrodė tinkama. Man atrodo, kad čia pirmasis kartas, kada taip nutiko, ir šiek tiek netgi glumino.

Kartais norėjosi pasiekti patį Stounerį ir jį papurtyti, pajudinti iš to sąstingio, kuriame jis yra. Atrodo, kad jo gyvenimo pasirinkimai taip ir nepriklausė jam pačiam, visi vienaip ar kitaip padiktuoti aplinkos. Dėl to kartais suimdavo liūdesys ir pyktis.

Rekomenduoju šią knygą visiems, mėgstantiems kokybišką literatūrą. Dabar, kai tiek daug bet kokių knygų, ši tikrai yra pasimėgavimui skirtas skaitinys, kai norisi ir greičiau skaityti, bet ir pristabdyti, kad taip greit nesibaigtų.

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Šią knygą „atsinešiau“ iš senųjų metų. Perskaitė draugė, tai ir man labai prireikė (nors ta knyga mano ir yra). O dargi serialas sukurtas, remiantis šiuo kūriniu; turiu tokį blogą įprotį nežiūrėti filmų/serialų, jeigu nesu perskaičiusi tos knygos, pagal kurį tai pastatyta. Dėl to nesu labai daug ko mačiusi, bet kadangi šį serialą pažiūrėti labai norėjau, tai ir nedelsiau su skaitymu. Ir o, koks lobis buvo mano lentynoje!

Šioje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia, o moterys turi joms skirtas pareigas. Vienos iš jų - Tarnaitės, gyvenančios pasiturinčiose šeimose tam, kad išnešiotų joms kūdikį, kadangi po karo gimstamumas tragiškai sumažėjęs. Tarnaičių gyvenimas griežtai reglamentuotas Gileado respublikos įstatymais, iš esmės jų vertė yra tik jų vaisingumas.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.

Aš dievinu distopinę literatūrą. Man yra absoliučiai nesuvokiama, kaip rašytojai sugeba nuspėti tolimą ateitį. O ta ateitis yra šiandien. Žinoma, reikia tik džiaugtis, kad viskas nėra identiškai taip, kaip aprašyta tose knygose, tačiau visada galima atrasti dalykų, kurie vyksta taip, kaip skaitome, ir tai gąsdina. Pavyzdžiui, skaitant Huxley „Puikus naujas pasaulis“ nori nenori supranti, kad taip, ir dabar žmonės vis dažniau atsiranda iš mėgintuvėlių, kad visuomenė yra vienodinama. Jau nekalbant apie Orwell „1984“, kai net nežinai, kas su kuo kariauja ir kodėl, kur tiesa, o kur melas. Taip ir čia - Gileado respublikoje įteisinta surogacija, tik, sakyčiau, žiauria forma. Visa tai yra aplink mus, tik galbūt nesusimąstome, o būtent tai distopijos ir verčia daryti - mąstyti.

Pats pasakojimas liejasi lengvai, skaitosi greitai ir norisi tik versti puslapį po puslapio. Nors pasakotoja įterpia ir epizodų iš praeities, vėl nejučia pereidama į tą laiką, kai gyvena ji pati, visi tie šuoliai nė kiek netrukdo. Aprašoma daug detalių, vidinių apmąstymų, analizuojami poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Knyga pakankamai lėta, tarsi norima, kad skaitytojas tikrai įsijaustų į nelaimingą Tarnaitės gyvenimą, kad suprastų, kokia tai buvo santvarka. Tačiau net ir tame lėtame ir sustyguotame Tarnaitės gyvenime keletas įvykių nulemia viską.

Jei reikėtų surikiuoti skaitytas distopijas, tai ši eitų iškart po Orwello, o „1984“, kaip žinia, yra pati pačiausia, tokio žanro knygos etalonas. Labai rekomenduoju perskaityti šią raudoniu persmelktą knygą, jei dar to nedarėte - ji tikrai verta kelių jūsų gyvenimo valandų.

Nolite te bastardes carborundorum.

Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Jau beveik dveji metai be Murakamio.. Kaip aš taip ištvėriau ir apskritai, kodėl tiek ilgai tvėriau - paaiškinimo nėra. Vis dėlto džiaugiuosi sugrįžusi į doros keli, kaip sakant :)

Vos tik Knygų klube pasirodė akcija, čiupiau šias dvi naujausias savo mylimo rašytojo knygeles. Taip, sakau knygeles, nes jos tokios mažutės ir plonos, kad čia vieno vakaro darbas jas tokias perskaityti. O malonumo, užtat, ilgam! 

„Išgirsk vėjo dainą“ yra pirmasis Haruki Murakami romanas. Ir tai jaučiasi. Knygos pradžioje yra autoriaus pratarmė apie tai, kaip jis parašė šiuos du virtuvinius romanus, kaip jis pats juos vadina. Todėl, kad rašė juos sėdėdamas virtuvėje :) Čia dar nėra justi tokios murakamiškos dvasios, jei reiktų skaityti ją nežinant autoriaus, tai iškart gal net nepasakyčiau, kas ją parašė. Vis dėlto užuomazgos jau yra: barai, džiazas, savęs ieškojimas, trupinėlis mistikos. Jauti, kad laikai rankose kažką tokio labai jauno ir žavaus.

Antrasis jo romanas (pirmojo tęsinys) - „1973-iųjų kiniškas biliardas“ - visiškai kitoks. Stebėtina, kad tai - tik antroji autoriaus knyga, bet čia jau per visur smelkiasi su niekuo nesupainiojamas stilius. Čia nebėra svarbūs vardai, vietovės. Sunku būtų ir pasakyti, kad tai yra ankstyvasis Murakami, nes čia galima justi jį tokį, kokį pažįstame iš vėlesnių kūrinių. Yra jau ir to beprasmiškumo jausmo, ir kažkokių nepaaiškinamų dalykų, kurie kelia šiurpą, ir kačių.

Įdomu, kad šios dvi knygos yra „Avies medžioklės“ pradžia, tarsi įžanga. Dėl to vienintelis dalykas, dėl ko yra be proto pikta, tai pasakotojo draugas Pelė. Na kokia gi čia Pelė, kai visi skaitytojai iki skausmo žino Žiurkę! Jau taip akis badė, kad oi.

Vis dėlto tiems, kas nori pradėti pažintį su šiuo rašytoju, reikėtų pradėti nuo jo vėlesnių kūrinių, kad pamatytumėt, ar tikrai jis jums patinka. Apskritai, mano manymu, bet kokį rašytoją pradėti skaityti yra gerai jau susiformavusį - tik tada galima tinkamai įvertinti ir jo pirmuosius darbus. Na, pavyzdžiui, nors jau ir perskaičiau galybę Murakami, jei kas nors prieš n metų būtų įdavęs man pačią pirmąją jo knygą, tai turbūt ir nebūčiau daugiau skaičiusi. O štai dabar, kai jau žinau, koks jis yra, „Išgirsk vėjo dainą“ man tarsi nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, tas pats, kas, tarkim, kalbėti su senu draugu apie jo vaikystę.

Galiu vienareikšmiškai sakyti, kad tokios mažos Murakami dozės nepakanka (galbūt kad praėjo daug laiko nuo paskutinės jo skaitytos knygos) - beveik vėl baisiai norisi perskaityti Avies medžioklę. O dėl rekomendacijos - aš visada rekomenduoju Murakami, bet jau bais atsargiai, nes taip, jis arba patinka, arba ne. Sulig Biliardu jo perskaitytų knygų skaičius pasiekė 15 - dar nė vieno rašytojo nesu tiek perskaičiusi, kita vertus, nežinau, ar kiti (kuriuos norėčiau skaityti) tiek daug rašo.

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“

Man labai patinka skaityti antiutopijas. Baisu, bet labai patinka. Žinoma, niekas man neaplenks Orwello „1984“. Tačiau kitos knygos taip pat labai geros, stebinančios rašytojų išmone ir sugebėjimu nuspėti ateities pasaulį.

„Puikus naujas pasaulis“ - baisi knyga. Parašyta dar 1932 m. ji kraupiai pasakoja apie sukurtą tobulą visuomenę, kurioje visi laimingi, niekas neserga, ir nesensta išoriškai, nėra jausmų, nėra senų dalykų, kultūros. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina yra keiksmažodžiai, santykiai su vienu žmogumi ilgesnį laiką yra laikomi visiškai nepadoriais, klesti kastų sistema, žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojama nuo pačių ankstyviausių dienų. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu - ir geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Seno netaisyti, naują įsigyti. Kuo daugiau lopų dėsi, tuo mažiau turto turėsi...

Tikrai - skaičiau ir jaučiau, kaip veidas kraipėsi nuo šlykštumo. Huxley taip įtaigiai aprašė tą neva tobulą visuomenę... Įdomiausia (ir šlykščiausia) tai, kad nelabai jau daug liko mums iki to „tobulumo“. Ir kuo daugiau žmonių skaitys šią knygą po mūsų, tuo daugiau atras panašumų su savo gyvenamu laikmečiu, net neabejoju. Nuolatos skatinamas vartojimas, vos tik pajutus kokį negerumą - dozė somos (narkotikas, kuris nukelia į palaimingą svajonių pasaulį. „Išėjimo“ trukmė priklauso nuo to, kiek dozių suvartosi). Laukinių rezervatuose galima pamatyti žmones, kurie gyvena mums pažįstamą gyvenimą - šeimose ir žinančius, kad pasaulyje yra ne tik laimė. Štai tokį pasaulį matė Huxley tuomet.

Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji inkubatorijų direktoriai.

O skaičiusieji jau gali pasakyti - argi ne panašiai ir gyvename? Žinoma, turime pasirinkimo, kūrybos laisvę - puikiausią prigimtinį dalyką. Tačiau žiniasklaida atkakliai formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus, kažkur veikia aktyvi propaganda, kažkas po dienos darbų griebiasi taurelės ar kito narkotiko... Vis dėlto, mūsiškasis pasaulis, kad ir su visomis savo blogybėmis, yra nepamainomai geresnis už tą puikų naują pasaulį. Kas dar neskaitė šios knygos, paskaitykite ir pamąstykite, ar norėtumėt kokiai savaitei persikelti į tokį pasaulį. Aš asmeniškai nenorėčiau ten praleisti nė vienos dienos.

Beje, knygoje gausu citatų iš Šekspyro kūrinių, jos taip natūraliai „įsipašo“ į bendrą tekstą, kad, rodos, žmonės tikrai taip bendrauja. Taip pat - įdomus pagrindinis personažas Bernardas. Liūdnas, nepritampantis prie sistemos, lyg su kokiais defektais. Gailėjau jo iki tam tikro momento, kol supratau, kad jis įkūnija daugybę mus supančių žmonių. Ir įkūnija, deja, ne pačias geriausias savybes.

Tikrai rekomenduoju susipažinti su puikiu nauju pasauliu - ne veltui čia yra klasika.

John Fowles „Kolekcionierius“

Man labai graži visa Pegaso kolekcija. Džiaugiuosi, kad ji leidžiama, kad visas knygas perku, o labiausiai tai dėl to, kad pagaliau jas pradėjau skaityti. Žinoma, jos puošia lentyną, bet jaučiuosi ir pati šiek tiek pasipuošusi, kai galiu perskaityti klasikinius kūrinius, į kuriuos šiaip jau gal ir neatkreipčiau dėmesio.

Rotušės darbuotojas Frederikas Klegas kolekcionuoja drugelius. Tačiau jis turi nusižiūrėjęs dar vieną, jam nepasiekiamą, egzempliorių - tai menų studentę Mirandą. Išlošęs žirgų lenktynėse didžiulę sumą, Klegas pradeda įgyvendinti savo sumanymą - turėti Mirandą tik sau vienam iki gyvenimo galo.

Pradėjus skaityti knygą iškart šauna mintis, kad štai, įdomus detektyvas! Apsėstas savo minčių klerkas, pagrobta jauna mergina, namas užmiestyje... Pradžioje įvykiai rutuliojasi gana greitai tol, kol sustoja. Iš tiesų tai kur kas daugiau nei paprastas detektyvas, prie kurių dabar esame įpratę. Čia nėra jokio bėgimo, jokių painių mįslių sprendimo, šiurpių radinių, nėra net policijos. Apskritai visoje knygoje, galima sakyti, tik du veikėjai. Susiklosčiusioje situacijoje gausu vidinių išgyvenimų, per kuriuos ir susipažįstame su Klegu ir Miranda. Daugybė pamąstymų atskleidžiama per Mirandos rašomą dienoraštį, čia rašytojas visus įtikina, kokia brangi yra laisvė ir kokia gali būti jos kaina, parodoma, kaip keičiasi žmonės neeilinėmis aplinkybėmis. Tekstas iš tikrųjų įtraukia ir nepaleidžia.

Kaip ten bebūtų, neatsimenu, kada paskutinįkart skaičiau knygą, kurioje nemėgčiau visų veikėjų. Erzino tiek savų kompleksų turintis Klegas, tiek pasipūtusi ir neva tai aukščiau už visus kitus esanti Miranda, tiek šalutiniai veikėjai, apie kuriuos užsimenama epizodiškai. Nepaisant to, skaityti tikrai buvo įdomu - detektyvas su filosofiniais elementais, tokios knygos tikrai dar nebuvau skaičiusi.

Dėl bendro išprusimo perskaityti vertėtų, norint susivokti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik tokie detektyvai, kokius mes žinome dabar, o ir kur kas gilesni, siekiantys esybės gelmių, tačiau aš pati antrą kartą nebeskaityčiau.

Tove Jansson „Troliai Mumiai. Mažieji troliai ir didysis potvynis“

Kartais labai naudinga paskaityti vaikiškas knygeles. Pavyzdžiui, Mumiais žaviuosi jau n metų, bet nesu niekada skaičiusi (gėda pelėda). Prisimenu, kad būdama maža tikrai pirkdavau (o gal prenumeruodavom?) žurnaliuką apie juos, gal ir filmuką žiūrėdavau. Man Mumiai - labai mieli personažai, tokie gerumo įsikūnijimai, ir nors tokia, kaip nupiešta, forma nelaksto aplink mus, bet norisi tikėti, kad įvairių Mumių bei kitų šių pasakų veikėjų, gyvena kiekviename iš mūsų.

Tai - pirmoji Jansson knyga apie trolius Mumius, parašyta dar 1938-aisiais metais (!). Joje Muminukas su mama keliauja ieškoti tėčio, kuris, vedamas nuotykių troškimo, kažkur seniai pradingęs. Beieškodami tėčio jie atranda Mumių slėnį.

Knygelė parašyta visiškai paprastai, tinkama vaikams, ir yra tokia plona, kad skaitydama užtrukau 20-30 minučių. Ji gausiai iliustruota pačios autorės piešiniais, tad galime puikiai matyti savo herojus, taip pat jų pakeleivius (Tulipą bei mažąjį padarėlį). Čia jau užsimenama ir apie hatifnatus, o šitie tai jau tikrai gyvena mumyse, nereikia nė trolių pasaulio (tai tokie nekalbantys, negirdintys ir prastai matantys padarai). Taip pat sužinome, kad Mumiai šiaip jau yra sėslūs, gyvena už krosnių, bet Muminuko tėtis toks nebuvo, jam vis rūpėjo kraustytis iš vienos vietos į kitą, dėl to Muminukas su mama ir turėjo leistis į pavojų kupiną kelionę.

Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad visgi yra tokių knygų, kurias galima skaityti bet kokiais amžiaus tarpsniais - čia jau turbūt rašytojo talentas papasakoti istoriją taip, kad ji būtų įdomi ir penkiamečiui, ir keturiasdešimtmečiui. Kiekvienas iš tokių, rodos, paprastų knygų, pasiimame tai, ko mums tuo metu reikia - vaikui galbūt reikėjo tik dar vienos pasakos apie įdomias ir nematytas būtybes, o štai suaugęs panoro savyje atkapstyti hatifnatą ir pasistengti, kad jis niekad neišlįstų į dienos šviesą. Kiekvienam savaip.

Dabar labai norisi perskaityti ir kitas knygeles apie Mumius, ir pasinerti į stebuklingą pasaulėlį bei pasisemti jų išimties.

Isabel Allende „Dvasių namai“

Palengva, per kokius 20 metų, gal ir perskaitysiu Pegaso kolekcijos knygas - turint omenyje, kad jų vis daugėja ir daugėja. Šįkart, nežinau kodėl, bet pasirinkau Isabel Allende knygą.

„Dvasių namai“ - tai Truebų šeimos istorija, apimanti kelias kartas ir trunkanti daug metų (pagal veikėjų amžių galima spręsti, kad bent jau 70 tai tikrai). Per tiek metų čia susiduriama tiek su pačių žmonių virsmais, tiek su šalyje vykstančiais pasikeitimais, ir viskas be išimties paveikia šią šeimą ir jų gyvenimą.

Kai tik pradėjau skaityti, kažkodėl neužsikabinau. Vangiai paskaitydavau po kelis puslapius ir vėl padėdavau - net nežinia, ko čia pritrūko, gal tiesiog rimto prisėdimo. Bet va kai jau pasiryžusi perskaityti paėmiau knygą į rankas, nebelabai norėjosi padėti. Per dieną - bent po šimtą puslapių ir norėjosi dar. Skyriai knygoje ilgi, tad automatiškai norisi pabaigti vieną ir eiti prie kito. Pastraipos irgi netrumpos, o dialogų labai nedaug, tačiau puikiam autorės pasakojimui tai tikrai netrukdo. Priešingai - čia vienas iš tų variantų, kai akys slysta per puslapius ir reikia uždengti toliau esantį tekstą, kad netyčia nepamatytum, kas bus toliau :D

„Dvasių namai“ priskiriami magiškajam realizmui, literatūros krypčiai, kuri ir atsirado Lotynų Amerikoje. Čia dvasios sklando tarp gyvųjų, nulemdamos likimus. Keisčiausia, kad skaitant toks dalykas atrodo absoliučiai normalus. Per stalą neliečiama juda druskinė? Šoka trikojis staliukas? Kodėl ne. Viskas čia gerai.

Allende gana smulkiai aprašo revoliuciją, vykstančią Čilėje. Knygos pabaigoje (na, paskutinius 100+ puslapių) visas dėmesys skiriamas politikai, karinei revoliucijai, žinoma, ji skaudžiai paliečia ir Truebų šeimą. Ir visiškai netikėtai, visi tie politiniai pasakojimai, kurie kitose knygose būtų arba kankinantys, arba tiesiog niekingai praverčiami, man buvo įdomūs ir suskaityti su tokiu pat susidomėjimu, kaip ir anksčiau buvę meilės, nusivylimų ir pakilimų aprašymai. Visgi tokie dalykai, vykę tokioje tolimoje šalyje, negali būti neįdomūs - džiaugiuosi, kad tokiu būdu, t.y. mėgaujantis grožiniu kūriniu, galima ir pasisemti istorinių žinių.

O kad knygoje netrūksta meilės ir neapykantos, turbūt nė nereikia sakyti. Ji graži. Kad ir kaip kartais būtų skaudu skaityti, knyga yra visiškai gyvenimiška. Jei nebūtų įsipainiojusios dvasios, tai, manyčiau, būtų paprasčiausia knyga apie bet kokią šeimą. Nes kiekvienos šeimos istorijoje yra tiek džiugių, tiek tragiškų įvykių - labai gali būti, kad dėl tos priežasties „Dvasių namai“ tokia artima kiekvienam skaitytojui, dėl to taip lengvai ir skaitosi.

Jei neskaitėte, skaitykite. Tikrai verta dėmesio knyga, talpinanti savyje viską: meilę, neapykantą, pasiaukojimą, ryžtą, tragediją ir magiją. 

Mario Vargas Llosa „Bjaurios mergiotės išdaigos“

Prisiminiau savo šių metų iššūkį ir dar prieš mėnesį pasiėmiau knygą iš bibliotekos (hehe), nes namie neturėjau nieko, ką būtų parašę Pietų Amerikos autoriai. Prieš tai pasinaudojau paieška ir nusprendžiau, kad būtent Llosa bus puikus autorius skaitymui, nes, be mano vienintelio kriterijaus (tautybės), jis 2010 m. dar ir gavo Nobelio premiją. Žodžiu, rimtas dėdė :)

Knygoje pasakojama vieno žmogaus, peruiečio Rikardo Somokursijaus, meilės istorija, trunkanti daugiau nei 50 metų. Būdamas dar vaikas jis įsimyli mergaitę, kuri bėgant metams tampa jo laime ir nelaime. Jų istorija su ilgomis pertraukomis tęsiasi visą gyvenimą ir rutuliojasi svarbių pasaulio įvykių kontekste: Kubos revoliucija, gerilja Anduose, neramumai 7-to dešimtmečio Paryžiuje, „Bitlų“ ir popkultūros iškilimas Londone bei komunizmo griūtis.

Būtent tai man šioje knygoje patiko - daugiakultūriškumas ir vis besikeičianti aplinka. Istorijos faktų nėra pergrūsta, o aprašyti jie saikingai, tiek, kiek reikia bendram vaizdui susidaryti. Bet pagalvojau, kad jei būtų kuriamas filmas, tai įdomu būtų jį žiūrėti tiek dėl skirtingų šalių, kuriose vyksta veiksmas, tiek dėl pokyčių, vykusių per tuos 50 metų.
Šiaip jau knyga skaitėsi gana lengvai. Skyriai ilgi, kiekvienas - vis kitam Rikardo gyvenimo etapui, taip ir norisi sužinoti, kas toliau. Skaitytojas gali čia rasti ir daug aistros, ir ne ką mažiau beviltiškumo ar tyro džiaugsmo. O aš vis gailėjau pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, paskui jau pagailo ir tos bjaurios mergiotės. Knygoje daug kartų skaudžiai parodoma, kad pinigai išsvajotos laimės nesuteikia. Gali turėti jų kiek tik nori, bet laimingas gali būti tik tada, kai esi mylimas ir pats myli kitą. O puikybė, išdidumas, abejingumas ir „lipimas kitiems per galvas“ irgi su meile neturi nieko bendro. Vis pasvarstau, kad būna juk taip ir realybėje, ne tik knygose ar filmuose. Kai noras mylėti nugali bet kokį sveiką protą, o galva atsisako mąstyti. Kai žinai, kad kiekvieną kartą išsiskyrimas smogs su vis didesne jėga, darai viską, kad tik jį atitolintum, bet vis tiek visada jis būna netikėtas. Ir naikinantis.

Visgi buvo vienas dalykas, kuris man labai nepatiko. Tai - pavadinimas. Skamba kaip koks pigus skaitalas, visą laiką norėjau jį pakeisti. Net ir tai, kad knygoje labai dažnai buvo naudojamas pasakymas „bjauri mergiotė“, mane šiek tiek erzino. Niekaip nepripratau iki pat pabaigos.

Rekomenduočiau šią knygą, jei esate pasiilgę jausmų, bet nenorite per daug apkrauti savo galvos. Ir vis dėlto tai nėra pigus rašinėlis, o aš pati ateity visai norėčiau paskaityti dar Llosa knygų :)

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Vėžlio žingsneliais bandau įgyvendinti savo susikurtą knygų iššūkį. Trečioji knyga, kurią jau senokai norėjau perskaityti, yra Ray Bradbury distopinis romanas „451 Farenheito“. Keistas dalykas - aš dažnai ilgą laiko tarpą noriu perskaityti vieną ar kitą knygą, bet kokiais 9 iš 10 tokių atvejų net nežinau, apie ką toji knyga yra. Bet va noriu ir gana. Ir tik kai jau nusprendžiu, kad va, reikia man skaityti tą knygą, landžioju po internetą ir stengiuosi apie ją kažką sužinoti.

Televizorius rodo „tikrovę“. Tai - tiesioginis ryšys, tai - visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, kad jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“

Tokioje neilgoje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje gaisrininkų darbas - deginti knygas. Skamba šiurpiai, tiesa? Visa knyga ir yra šiurpi. Mano skaityto leidimo viršelis (kairėje) skelbia, kad tai - klasikinis bestseleris apie cenzūrą. Taigi taigi. Cenzūra tame pasaulyje vykdoma aukščiausiu lygiu - gaisrininkai gauna pranešimą, kad kažkas namuose turi knygų, nuvyksta ten ir sudegina ne tik knygas, bet ir visą namą. Sudegs ir žmogus? Nieko tokio. Kad tikrai tikrai nebeliktų kur nors paslėptų knygų.

Ši knyga šiek tiek priminė garsiuosius mylimuosius Orwell'o „1984-uosius“ - tikslas yra padaryti taip, kad žmonės patys nemąstytų, o tik gautų sukramtytą produktą. Nereikia nė sakyti, kad ir šiandieniniame pasaulyje yra tokių pavyzdžių, ir visada bus. Man pačiai asmeniškai yra labai nejauku, kai visos tos distopijos, utopijos, parašytos dar tada, kai nė manęs, nė mano tėvų nebuvo gyvų, yra ne kas kita, kaip realybė. Aukščiau paryškinta citata labai tiksliai apibūdina dabartinę mūsų visuomenę - ir pati internete dažnai (deja, kartais ir realybėje) susiduriu su žmonėmis, kuriems smagiausia vakaro pramoga yra aptarti (beje, su minia bendraminčių), ką rodė, pavyzdžiui, per „TV pagalbą“, kaip tas ar anas galėjo pasakyti, pasirodyti per televiziją. Kas parodoma per televizorių, tas yra neginčijama tiesa, nes tik taip ir ne kitaip gali būti. Gal ir atsiranda kokia mintelė, kad na, gal ne visi žmonės tokie, bet nee, juk rodo per televiziją, tai turi, privalo būti tiesa! Bet koks kitaip mąstantis žmogus, bandantis įnešti logikos į gyvenimą, yra sutrypiamas, pašalinamas, nes bandos jausmas nugali.

Tai va maždaug apie tai yra ši knyga. Būtent dėl suvokimo, kad viskas, kas aprašyta, vyksta šiais laikais (gal ne tokia tiesiogine prasme, bet vis tiek), ir buvo baisu ir nejauku skaityti. Skaitant tokias knygas kyla natūralus pasipriešinimas visiems ten aprašomiems dalykams ir norisi mąstyti, mąstyti, mąstyti.

Pirmojo knygos leidimo viršelis

Gal kiek ir ironiška, bet pats kūrinys, nuo pasirodymo, ne kartą buvo uždraustas ir cenzūruotas. Vienas paskutinių tokių protestų prieš šią knygą įvyko, atrodo, visai neseniai - 2006-aisiais. Tad drąsiai galima sakyti, kad tai, apie ką rašo R.Bradbury yra ir bus aktualu visais laikais.

Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, kurio dar nežiūrėjau, bet, manau, kad drąsiai galima įsirašyti jį į „Noriu pažiūrėti“ sąrašą.

Ar rekomenduoju knygą? Taip, be abejo. Gal ji ir nėra tokia stipri kaip 1984-ieji, bet skaityti tikrai verta. O skaitant ir pamąstyti.