Your life in books tag!

Tadaam! Vėl išlendu pasirodyti gyvai :)

Internete radau nemažai video pavadinimu "Your life in books tag". Juose reikia atsakyti į 8 klausimus, knyginius, be abejo. Ir taip įtraukti daugiau žmonių, kad ir jie papasakotų apie save, mojuodami prieš kamerą knygomis :)

Tikiuosi, kad jūs noriai prisijungsit, o kol kas žiūrim mane :) Nepykit ir neteiskit, kad nepasipuošiau, bet juk namie esu - tai namiškai ir apsirengus :D

Torey L. Hayden "Mergaitė"

Būna knygų, kurių nepavyksta įveikti, kad ir kaip stengtumeisi, bet būna ir tokių knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu ir net pasipiktini: "Ką, jau baigėsi?!" Tokia knyga yra "Mergaitė".

Knygoje pasakojama apie šešiametę Šeilą ir jos mokytoją Tori. Šeila yra atvedama į "bepročių klasę", kaip ji pati sako, nes niekas negali su ja susitvarkyti, o mokykla yra tik tarpinė stotelė iki vaikų ligoninės (psichiatrinės, kaip supratau). Šeila yra be galo uždaras vaikas, itin problematiška, agresyvi ir nesukalbama. Tačiau mokytoja priima tai kaip iššūkį ir visais įmanomais būdais stengiasi prisijaukinti mergaitę.

Pirmas dalykas, kurį noriu pasakyti, tai kad ši knyga yra tikra istorija. Dėl to ji tampa dar geresnė ir įtaigesnė. Nors man kartais atrodydavo, kad viskas pernelyg nerealu, kad būtų tiesa, vis primindavau sau, kad mokytoja knygoje pasakoja savo patirtį ir apie tikrų tikriausią mergaitę.

Knygelė parašyta paprastai, nevartojant jokių įmantrių sakinių. Tiesiog prieinama kiekvieno protui ir ypač širdžiai. Kadangi čia yra tiek jausmų, kad vienu metu galite ir juoktis, ir verkti, ir pykti. Ir pati keletą kartų vos neapsiverkiau, ir buvau šokiruota kai kurių dalykų.. Žinokit, papasakoti sunku. Atrodo, maža knygelė, bet į ją tiek daug tilpo! Tiesa, sužavėjo begalinis mokytojos gerumas ir pasiaukojimas vaikams, o ypač Šeilai. Tokia mokytoja išties gali būti pavyzdys visiems pedagogams, ypač dirbantiems su protines negalias turinčiais vaikais.

~ ~ ~

Šiandien man turbūt kažkokia rodymosi ekrane manija :D Va, prašau :)

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas"

Ak ak ak.. Kodėl visi geri dalykai turi baigtis? :( Ta prasme, šita knyga.. Neabejoju, kad ir patys žinot tą jausmą, kai nori, kad knyga niekad nesibaigtų. Čia buvo vienas iš tų kartų. Kai gyveni su knyga, net ir kai labiausiai nori miego, vis tiek pasiimi ir "na, dar vieną skyrių, dar vieną".. Ech.

Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas su visa šeima ir daugybe palydovų. Robertas ir Edardas - seni draugai, tad karalius nori prašyti Edardo, kad šis būtų jo ranka. Dėl to Edardui tenka palikti Vinterfelą ir jis su dukromis išvyksta į Pietus, į Kasterli uolą. Tačiau sąmokslai sąmokslėliai sumaišo visų gyvenimus.

Kita siužeto linija (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie įvykiai nesusiję, bet iš tikro tai viskas ten susiję :D) sukasi apie Daneiris ir jos vyrą chalą Drogo. Daneiris brolis Viseiris nori atsiimti Geležinį sostą ir valdyti, kaip ir priklauso Targeirinams. Dėl to jis parduoda seserį chalui Drogo manais į kariuomenę. Deja, jam irgi viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi..

Nu va, tikiuosi, kad per daug neišpasakojau. O dabar apie tai, kas man patiko.

Viskas :D

Šitam dėdei dedu riebų pliusą ir žemai lenkiuosi už tai, kad sukūrė tokį nuostabų pasaulį. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Sukurtos ilgiausios giminių linijos, vaizdžiai sukurti aplinkos paveikslai, veikėjų charakteriai, visi tokie skirtingi ir ryškūs. Aš jau nuo serialo pradžios išsirinkau savo mėgstamiausius veikėjus, tai jie puikiai atskleisti ir knygoje, ir seriale. Nes taip, tai yra vienas mėgstamiausių mano žiūrimų dalykėlių, o kad įspūdingiausias, tai nėra nei ką kalbėt. Va tik pykstu ant autoriaus, kad net du mėgstamiausius veikėjus jis nužudo jau pirmoj knygoj :/ Tai kažkaip liūdna. Bet nors ir žinojau, kas mirs, kas išgyvens, bet vis tiek liūdėjau skaitydama ir labai nelaukdavau tų vietų, kur bus parašyta, kad..

Labai laukiu, kada Alma littera teiksis išleisti antrą knygą lietuviškai (vietoj kažkokių Fifty Shades Darker galėjo šitą išverst..). Jaučiu, kad laukti teks ilgai ir nesulaukusi skaitysiu angliškai. Taip gal ir geriau, pajausiu visą malonumą, nors žinau, kad bus ganėtinai sudėtinga atsekti galus, kas kieno giminė ir kas ką puola (net ir lietuviškai sunku :D). Vis tik tai yra mano nauja mėgstamiausia knygų serija, be abejonės.

~ ~ ~

O šiandien dar gaunat ir lievą video iš manęs sušalusios :D Neapsigaukit vien žiūrėdami ar vien skaitydami įrašą! Viskas čia pasakojama kitaip.

Haruki Murakami "Kafka pakrantėje"

Iiiir dar kartą labas! :D

Kaip ir žadėjau, naujuosius metus pradėjau su Murakami 8) Be galo džiaugiuosi šia savo tradicija, gera turėti tradicijų! O dar tokių gerų! Taip pat įdomu, kad pernai apie Murakami knygą parašiau sausio 4 d. Šiemet irgi. 2011-aisiais, deja, sausio 3 :D Bet, kaip matot, Murakami tikrai geras palydovas pasitinkant naujuosius skaitymo metus.

Ši knyga iš Knygų iššūkio, ir aš ją turėjau perskaityti pernai. Na, bet ką jau padarysi, kad taip išėjo. Buvau ją pradėjusi, bet patingėjau užbaigti.. O svarbiausia ir yra tai, kad vis tiek ją perskaičiau. Liūdėčiau, jei nebūčiau to padariusi, nes knyga puiku 8)

Šįkart pagrindinis romano veikėjas ne gyvenimu nusivylęs vyras, o penkiolikmetis vaikinas Kafka Tamura (jau buvau pripratusi prie išsiskyrusių trisdešimtmečių ir še tau, kad nori). Jis nusprendžia pabėgti iš namų, kuriuose gyvena su tėvu. Motina ir sesuo paliko juos, kai Kafkai buvo ketveri. Vaikinas patraukia į Takamatsu miestą, kuriame apsistoja – čia jis išsiaiškina daug jam svarbių savo gyvenimo detalių.

Be abejo, viskas nėra taip paprasta – čia juk Murakami. Šalia Kafkos istorijos vystosi ir kita siužetinė linija. Tai pono Nakatos, kuris, būdamas vaikas, patyrė taip ir neišaiškintą traumą, po kurios tapo „nelabai protingas“, kaip pats sako. Dabar ponas Nakata yra pagyvenęs ir gali susišnekėti su katėmis. Tačiau ir jo ramus pasaulėlis apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis akis į akį susiduria su Džonu Vokeriu. Po to Nakata patraukia į Šikoku saloje esantį Takamatsu miestą.

Nenuostabu, kad čia plėtojamos dvi siužeto linijos, kurios yra neišvengiamai susijusios. Tikėjausi, kad kažkaip tiek Kafka, tiek Nakata bus susieti, tik nežinojau, kaip. Tačiau visi mistiški dalykėliai viską išsprendė. Gal jau ir esu anksčiau rašiusi, kuo man patinka Murakami, bet niekada nepakenks pasikartoti. Murakami kūryboje mėgstu tai, kad joje visko taip lengvai nenuspėsi. Tai, kad yra keletas veikėjų, visi jie atrodo pagrindiniai ir visi visada yra vienaip ar kitaip susiję. Negalima pamiršti ir AUSŲ! Be to, Murakami visada pasistengia savo romanuose įpinti istorijos žinių (labai gerai, kad čia jų nebuvo daug, nes vis dar atsimenu Prisukamo paukščio kronikas, brr), o jo veikėjai dažnai klausosi klasikinės muzikos (džiaugiuosi, kad buvo plačiau parašyta apie Bethoveną, jis mano mėgstamiausias). Be galo patiko tai, kad knygoje nebuvo pamiršti ir mano vieni mėgstamiausių dalykų pasaulyje – katės ir bibliotekos. Šie čia atliko netgi labai svarbų vaidmenį!

Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo veikėjai, o ypač ponas Nakata. Jį išrinkau mieliausiu veikėju :) Kas gi gali būti nemielas, jei susišneka su katėmis?!

Nežinau kodėl, bet ši knyga taip lengvai skaitoma.. Jei būčiau išmetusi kompą, tai būčiau ją suvalgiusi per dvi dienas. Taigi rekomenduoju Murakamio mylėtojams! Ir tiems, kurie nori susipažinti su juo. Kažkaip tikiu, kad nenusiviltumėt..

---

O dabar - naujovė. Vakar netyčia, tikrai visai netyčia sugalvojau, kad galėčiau papasakoti gyvai apie knygas. O kodėl ne? :) Gal, pavyzdžiui, kas nors tingi skaityti įrašus :D Nors nėra viskas video ir įraše identiškai. Rašyti man vis tiek labiau patinka nei tampytis prieš kamerą :D Bet dabar po kiekvienos knygos aprašymu atsirasiu ir aš, gyva ir judanti :)