Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Na aš tikrai labai mėgstu skaityti apie visokias vardan didesnio gėrio sukurtas visuomenes. Ir šiuos metus pradėjau su garsiuoju Atwood „Tarnaitės pasakojimu“. O ieškodama, ką dar šios autorės galėčiau paskaityti, apsistojau ties šia knyga. Truputį gaila, kad pakliuvo ji man per neskaitadienius, bet susisklosčius aplinkybėms, perskaičiau gana greitai. Apskritai tai vos kelių prisėdimų reikalaujanti knyga, nes tikrai neina atsitraukti.

Visas pasaulis dabar - tai bekraštis niekieno nevaldomo eksperimento laukas, - koks ir buvo visada, pasakytų Griežlys, - kur viešpatauja nenuspėjamų rezultatų teorija.

Aukščiau - sakinys, praktiškai nusakantis knygos esmę. Šis pasakojimas kiek kitoks nei kiti, kur yra tam tikra sustyguota visuomenė, kurioje kiekvienas narys turi savo paskirtį ir tiesiog negali nuo jos nukrypti. Ši knyga yra šiurpi tuo, kad čia beveik nėra visuomenės. Būtent. Žmonių vartotojiškumas, karai, teroro aktai, noras būti tobulais, auginti ypatingus vaikus vieną dieną priveda prie susinaikinimo. 

Šiandien tavo genams liūdna? Išbandyk Kismą! Čia dingsta visos ligos. Esi mažiukas? Tapk Galijotu! Stebuklingi vaikai. Pasigerink savo DNR. AB Pilnas Lopšys. Mūsų mažylis? Mūsų vaikučiai - čiulbučiai!

Jei skaitydama Huxley „Puikų naują pasaulį“ baisėjausi, tai ši knyga dar keliskart kraupesnė. Kažkur perskaičiau komentarą, kad ji paprasčiausiai šlykšti, ir negaliu su tuo nesutikti. Skaitant visą laiką lydi toks nemalonus jausmas, kad štai, ta ateitis - jau už kampo. Šiame pasakojime viską valdo genų inžinerija - neįsivaizduojami gyvūnų hibridai, epidemijos ir, svarbiausia, naujai sukurti žmonės, kuriems yra sudėtos visos tobuliausios savybės, jie užprogramuoti nemąstyti, o tiesiog išgyventi taip, kaip yra išmokinti. Manau, visi skaitiniai, kuriuose taip įspūdingai aprašyti genų inžinerijos padariniai, yra bauginantys. Nes puikiai žinome, kad mes ar mūsų vaikai gal ir nesulauks tokių dalykų, bet o kas bus po mūsų?

Knygos pasakotojas - Sniego žmogus. Vienintelis išlikęs žmogus po siaubingo epidemijos protrūkio, ir prisimenantis savo praeitį. Būtent iš tos praeities mes ir sužinome, kaip žmonija keliavo iki ten, kur nukeliavo - į pražūtį. Sniego žmogus - analizuojanti būtybė, prisimenanti seniai nebevartojamus žodžius, turinti jausmus. Tad pasakojimas taip ir mainosi - tai dabartis, tai praeitis, bet viskas vyksta nuosekliai, tie šuoliai visiškai netrukdo sekti pasakojimo gijos.

Tokios knygos rašomos ne be reikalo. Tai tikrai stiprus kūrinys, nepatogus, pažadinantis iš sąstingio, todėl perskaityti jį turėtų kuo daugiau žmonių.

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Šią knygą „atsinešiau“ iš senųjų metų. Perskaitė draugė, tai ir man labai prireikė (nors ta knyga mano ir yra). O dargi serialas sukurtas, remiantis šiuo kūriniu; turiu tokį blogą įprotį nežiūrėti filmų/serialų, jeigu nesu perskaičiusi tos knygos, pagal kurį tai pastatyta. Dėl to nesu labai daug ko mačiusi, bet kadangi šį serialą pažiūrėti labai norėjau, tai ir nedelsiau su skaitymu. Ir o, koks lobis buvo mano lentynoje!

Šioje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia, o moterys turi joms skirtas pareigas. Vienos iš jų - Tarnaitės, gyvenančios pasiturinčiose šeimose tam, kad išnešiotų joms kūdikį, kadangi po karo gimstamumas tragiškai sumažėjęs. Tarnaičių gyvenimas griežtai reglamentuotas Gileado respublikos įstatymais, iš esmės jų vertė yra tik jų vaisingumas.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.

Aš dievinu distopinę literatūrą. Man yra absoliučiai nesuvokiama, kaip rašytojai sugeba nuspėti tolimą ateitį. O ta ateitis yra šiandien. Žinoma, reikia tik džiaugtis, kad viskas nėra identiškai taip, kaip aprašyta tose knygose, tačiau visada galima atrasti dalykų, kurie vyksta taip, kaip skaitome, ir tai gąsdina. Pavyzdžiui, skaitant Huxley „Puikus naujas pasaulis“ nori nenori supranti, kad taip, ir dabar žmonės vis dažniau atsiranda iš mėgintuvėlių, kad visuomenė yra vienodinama. Jau nekalbant apie Orwell „1984“, kai net nežinai, kas su kuo kariauja ir kodėl, kur tiesa, o kur melas. Taip ir čia - Gileado respublikoje įteisinta surogacija, tik, sakyčiau, žiauria forma. Visa tai yra aplink mus, tik galbūt nesusimąstome, o būtent tai distopijos ir verčia daryti - mąstyti.

Pats pasakojimas liejasi lengvai, skaitosi greitai ir norisi tik versti puslapį po puslapio. Nors pasakotoja įterpia ir epizodų iš praeities, vėl nejučia pereidama į tą laiką, kai gyvena ji pati, visi tie šuoliai nė kiek netrukdo. Aprašoma daug detalių, vidinių apmąstymų, analizuojami poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Knyga pakankamai lėta, tarsi norima, kad skaitytojas tikrai įsijaustų į nelaimingą Tarnaitės gyvenimą, kad suprastų, kokia tai buvo santvarka. Tačiau net ir tame lėtame ir sustyguotame Tarnaitės gyvenime keletas įvykių nulemia viską.

Jei reikėtų surikiuoti skaitytas distopijas, tai ši eitų iškart po Orwello, o „1984“, kaip žinia, yra pati pačiausia, tokio žanro knygos etalonas. Labai rekomenduoju perskaityti šią raudoniu persmelktą knygą, jei dar to nedarėte - ji tikrai verta kelių jūsų gyvenimo valandų.

Nolite te bastardes carborundorum.

Sara Gruen "Vanduo drambliams"

Kai pamačiau knygyne, kad ši knyga kainuoja tiesiog juokingai, negalėjau praeiti pro šalį. Juk 7 litai už knygą nėra daug, ar ne? Juolab, kai ta knyga yra nuostabiai gera (nors tada dar to nežinojau).

Mačiau, kad neseniai yra pasirodęs filmas pagal šią knygą, o kadangi stengiuosi pasinaudoti kiekviena galimybe prieš pažiūrint filmą paskaityti knygą, tai čia nepadariau išimties.

Knygoje pasakojama Džeikobo istorija apie tai, kaip jis pateko į cirką ir ten darbavosi. Rodos, taip ilgai jis ten gyveno, o pasirodo, kad tik tris su puse mėnesio (knygos pabaigoj buvau to maloniai nustebinta). Tačiau knyga prasideda senelių namuose - ten gyvena jau devyniasdešimtmetis Džeikobas (o gal ir devyniasdešimt trejų - jis nė pats to nežino). Kai netikėtai prie senelių namų išdygsta cirko palapinė, jis prisimena savo tolimą jaunystę - viską nuo savo patekimo į cirką.

Asmeniškai aš nebuvau skaičiusi nė vienos knygos apie cirką, abejoju, ar tokių išvis yra labai daug. Čia rašytoja mus supažindina su cirko gyvenimo ir jo tikrove, remdamasi tikrais faktais.

Iš veikėjų man labiausiai patiko Džeikobas, bet tas senatvėje, ir Rožė - miela dramblė. Taip ir įsivaizduoju ją besišypsančią ar nusiminusią, su nuostabaus gražumo akimis. Be abejo, bene ryškiausia asmenybė - blogiukas Augustas. Manau, dėl to, kad jo charakteris toks nenuspėjamas, jis ir buvo įdomus. Nors pati jo visos knygos metu nekenčiau.

Dabar svarstau, kuo gi man patiko susenęs Džeikobas. Manau, rašytoja labai įtaigiai aprašė ir labai teisingai parodė, kaip jaučiasi seni žmonės. Na, jūs tik pagalvokit, atsidurtumėt senelių namuose, nors turite 5 vaikus.. Sunkiai vaikštote, aplink save matote nykstančius ir mirštančius senukus.. Tikriausiai tai savaime iššauktų nuolatinį irzlumą ir neigiamą požiūrį į visus. Šiaip ar taip, jis man labai patiko. Senučiukas vis dar atkakliai laikosi ir bando įtikinti kitus, kad jis nėra silpnaprotis. Negana to, jo paskutinis žygis viską įrodo! Į jį žiūrima kaip į bejėgį, nors jis toks anaiptol nesijaučia. Ir jei tik su juo elgtųsi nors šiek tiek žmogiškiau, turbūt jam net pagerėtų. Gal jau ir mano požiūris į senukus pasikeitęs, nes visgi tenka susidurti su ligoniais, kurie visi yra labai skirtingi.. Belieka padėkoti rašytojai, kad ji parodė, kokie yra seni žmonės ir mūsų požiūris į juos.

Šią knygą rekomenduoju visiems, net jei ir nesidomite cirku. Tikiu, kad kiekvienas čia atrastų kažką, kas jam būtų miela. Knygoje tikrai galima rasti tiek humoro, tiek žiaurumo, tiek meilės; kaip rašo ant knygos nugarėlės, tai - lyg geras pasaulinio lygio cirko vaidinimas. Pati rašau neabejotiną dešimtuką ir pridedu knygą į mėgstamiausių sąrašą :)

Leidykla: Tyto alba

Puslapiai: 394