Andrius Tapinas „Prezidentas“

Leidyklų naujienos pas mane atsiduria ne taip ir dažnai, o jei atsiduria, tai tikrai jau aš jų iškart nepuolu skaityti. Dažniausiai užtenka to jausmo, kad turiu knygą, ir paskaitysiu ją, kai ateis laikas. Bet šįkart - išimtis. Nes tas laikas yra dabar.

Baigiasi dvi kadencijas trukęs Lietuvos prezidento Daubaro vadovavimas. Lietuva rinks naują prezidentą. Tarp kandidatų - jaunas ir įtakingas politikas Rokas Oginskis, garsiai nuo bačkos rėkaujantis radikalas Kazimieras Liaudis. Kuris iš jų šeimininkaus Daukanto aikštėje? O gal žaidime pasirodys kitų politinių figūrų? Kuo užsibaigs 2019-ųjų prezidento rinkimai?

Tankams kol kas dar anksti.

Visų pirma pradėsiu nuo...viršelio. Jis toks traukiantis akį! Kai gavau knygą, tai negalėjau atsižiūrėti. Ir tik pradėjusi rašyti šį įrašą dar kartą įsižiūrėjau į viršelio nuotrauką. Atrodo, pamačiau ko nemačius. Labai aiškias gaires brėžiančios spalvos ir siluetai, viskas apgalvota nuo-iki. Žodžiu, viršelio autoriams - didžiausios pagyros. Dabar, kai knyga jau perskaityta, tai šis ryškus paveikslas dar labiau sustiprina ir papildo įspūdį.

Andriaus Tapino galima nemėgti, galima aklai juo kliautis - kas kaip išmano, tas taip ir daro. Bet kad rašyti jis moka, neužginčysi. Knyga skaitosi taip lengvai, kad net nejauti, kaip puslapiai patys verčiasi. Įvykiai veja vienas kitą ir kai jau galvoji, kad viskas kaip ir aišku - bam! - niekas nebeaišku. Skaitymą, žinoma, lengvina dialogų gausa, kuriais ir piešiama rinkiminė virtuvė. O ji yra baisiai nešvari. Aišku, viskas lyg ir išgalvota, bet skaitant niekaip neapleidžia jausmas, kad rašoma taip, kaip yra iš tiesų. Pasakojimas šiek tiek primena mano taip mėgstamas distopijas, kurios vienu ar kitu aspektu išsipildo ir realybėje. Dėl to niekad negalima atmesti galimybės, kad taip, kaip aprašyta „Prezidente“, taip pat gali nutikti. Bet geriau ne.

Likimas nemėgsta tiesių kelių, jam patinka chaosas, kai atsišakoję takeliai susiraizgo tampriau nei mobiliojo telefono ausinės, kerta kelią, vėl nunyra į šonus, ir galų gale niekas nieko nebesupranta. Likimas turi savotišką humoro jausmą ir linkęs į savo intrigas įtraukti niekuo dėtus žmones - taip stotyje supainiojai lagaminai, iš kurių viename yra branduoliniai kodai, o kitame tik švarios kojinės, šortai ir knyga apie tai, kaip tapti lyderiu.

Taip pat skaityti įdomu* ir dėl to, kad praktiškai kiekvienas personažas turi savo prototipus mūsų politinėje padangėje. Pradžioje buvau nusiteikusi kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo realiai egzistuojančių asmenų, bet ilgai netempiau - pasakojimas įtraukė iškart, politikai pavaizduoti su autoriui būdinga ironija, tai nusprendžiau ir „nesilaužyti“. Bet štai tada atsiranda kita problemėlė - pasidaro šiek tiek baugu, nes ir vėl pasibeldžia tas jausmas, kai viskas atrodo labai tikra. Kita vertus, čia yra būtent tai, ko ir reikalaujame iš knygos - kad ji mus įtrauktų, kažką viduje sujudintų. Šįkart sujudinami sraigteliai galvoje, kviečiantys daugiau pasidomėti savais kandidatais į prezidento postą ir jų aplinka.

Kaip jau tikriausiai buvo galima suprasti, knyga man patiko. Nežinau, kiek čia tos tikros išliekamosios vertės, nežinau, ar ji bus aktuali tada, kai nekvepės jokiais rinkimais (nes būtent šiemet tai jau užderėjo normaliai), bet tas kelias valandas tikrai pasimėgavau. Rekomenduočiau gal ir atsargiai, nes tema - specifinė, o ir gali pasirodyti, kad ir taip visur tie politikų veidai, ištisi straipsniai, tai dar to betrūko, kad laisvalaikiu skaityčiau apie juos ir tuos pačius rinkimus. Bet paskaityti verta. O aš einu dar kartą pasigrožėti tuo nuostabiu viršeliu, tiesiog įsimylėjau.

* įdomu, jei bent kažkiek domitės politika; bet ir reikėtų tai daryti, jei jums ne tas pats, kaip gyvensite savo šalyje.

Haruki Murakami „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“

Esu tokia puiki rašytoja apie knygas, kad pirmąją metų knygą perskaičiau tik va dabar. Taip, jau vasario pabaiga. Ir vis dėlto labai džiaugiuosi, kad pirmoji metų knyga yra būtent Murakami - reikia juk grįžti prie tradicijų.

Cukuru Tadzakis gyvena Tokijuje, kur projektuoja geležinkelio stotis. Dar mokykloje jis ir kiti keturi jaunuoliai buvo subūrę glaudžią grupelę ir kartu leisdavo visą laiką. Kol galiausiai, dėl Cukuru nežinomų priežasčių, vieną dieną draugai nieko nepaaiškinę su juo tiesiog nutraukia visus ryšius, taip palikdami skylę Cukuru viduje, kuri neužsitraukia daugybę metų.

Vieno žmogaus širdis su kito žmogaus širdimi būna surištos ne tik harmonija. Veikiau susiriša viena kitos žaizdomis. Skausmas su skausmu, trapumas su trapumu. Nėra tokios tylos, kuri neslėptų savyje sielvarto klyksmo, atleidimo nebūna be kraujo praliejimo, nėra susitaikymo, kuris nebūtų patyręs skausmingo praradimo. Visa tai yra pati tikrosios harmonijos esmė.

Kad ir kaip mylėčiau Murakami, apie jo knygas kalbėti man visada sunku. Nes niekada negali paaiškinti, apie ką jos, kas jose konkrečiai patiko. Nėra čia kačių ar ausų, bet taip gera vėl nusikelti į Murakami pasaulį. Ir ši, ko gero, pati realistiškiausia skaityta Murakami knyga (skaičiau jų daug). Nežinau, ar tiesiog buvau jo labai pasiilgusi, ar apskritai dėl to, kad seniai neskaičiau kokios nors knygos, bet ši man taip patiko, kad dar dabar, nors jau kelios dienos praėjo, kai užverčiau paskutinį lapą, vis pasiimu ją ir pasigrožiu, pavyzdžiui, viršeliu. Nustebino mane tai, kad čia nebuvo jokios mistikos. Viskas itin gyvenimiška ir, tiesą sakant, gali nutikti bet kam. Retai taip galima pasakyti kalbant apie Murakami. Tačiau atsiskyrimas nuo mokyklos draugų, profesinė rutina, praeities nuoskaudos ir neužsivėrusios žaizdos... Man atrodo, į kurį žmogų durtum pirštu, tam tiktų bent dalis čia išvardintų dalykų.

Bet koks dalykas neišvengiamai turi rėmus. Mąstymas irgi. Nereikia bijoti kiekvieno rėmo, bet negalima ir bijoti griauti tų rėmų. Tai tampa už viską svarbiau, žmogui norint tapti laisvam. Pagarba rėmams ir rėmų baimė. Visi gyvenime svarbūs dalykai visada yra dviprasmiai.

Pagrindinis veikėjas Cukuru man labai patiko. Susitaikęs su tuo, kad turės nugyventi bespalvį gyvenimą, įsitikinęs, kad yra nuobodaus veido ir apskritai kažkoks ne itin matomas, tačiau pastūmėtas draugės susiima ir prisiverčia dar kartą pažvelgti į savo praeities nuoskaudas. Tam reikia daug drąsos ir ryžto. Sakyčiau, gal tai vienas stipresnių Murakami sukurtų vienišų 30+ amžiaus vyrų. Man apskritai atrodo gerbtini tokie žmonės, kurie stengiasi susidurti akis į akį su savo baimėmis, o čia dar ir tokiomis, kurios kažkada vos neprivedė prie savižudybės (gerai, kad tuo metu tai vyksta tik knygoje, bet visi suprantame, kad realiame pasaulyje tokių pavyzdžių - daugiau nei reikėtų).

Kad muzika - neatsiejama Murakami knygų dalis, negali pasiginčyti niekas. Nėra daug tokių populiarių knygų, kurias skaitydamas norėtum žymėtis dalykus, kuriuos naujai atrandi. Tai pas Murakami toks dalykas yra atlikėjai, dainos ar melodijos. Šiuo atveju - klasikinė muzika. Ši muzika karts nuo karto mane susiranda, ir taip yra jau nuo muzikos mokyklos laikų. Kartais tiesiog yra toks poreikis pailsinti galvą (E. Grygas), kartais klausausi mokydamasi (L. Einaudi), o kartais norisi tokios muzikos net mašinoje (Rachmaninovas). O visos Cukuru kelionės metu skaitytoją lydi F. Listo „Klajonių metų“ ciklas, o konkrečiau - viena jo dalis, „Le mal du pays“ (Lazaro Bermano atlikimas). Paklausykite, tikrai labai gražu, ir suteikia knygos veikėjams tam tikrų spalvų. O YouTube komentaruose po šiuo kūriniu siaučia Murakami fanai, kurie (kaip ir aš) pirmąkart sužinojo apie „Le mal du pays“, tad tikrai smagu, kad rašytojas (sąmoningai ar ne) praplečia dar ir muzikinį akiratį.

Pavydas - tai pats beviltiškiausias kalėjimas pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad į jį kalinys užsidaro pats. Ten niekas jo per prievartą neįkiša. Jis savo noru ten įeina, užsirakina iš vidaus, o raktą išmeta lauk pro grotas. Ir šiame pasaulyje nėra nė vieno žinančio, kad jis ten įkalintas.

Cukuru Tadzakio istoriją rekomenduoju visomis keturiomis. Toks paprastumas dvelkia iš šios knygos, tačiau geriau pagalvojus - nieko paprasto čia nėra. Visada sunku susidurti su praeities demonais, ypač kai gerai nežinai, ar nori išsiaiškinti tiesą, ar verta apskritai tai daryti, kai tiek metų stengeisi nuo to atsiriboti. Stipri knyga, priverčianti susimąstyti, kiek metų reikia klajoti, kol išdrįsi pažvelgti sau pačiam į akis.