Gustave Le Bon „Minios psichologija“

Anksčiau greičiau aprašydavau perskaitytas knygas. Kartais net puldavau iškart po to, kai užversdavau paskutinį puslapį! O dabar... Pastebėjau, kad ne mane vieną apėmęs rašymo tingulys, tai gal čia oras kaltas? Ar kažkoks nerašymo kirminas įsitaisęs pirštuose? Visgi dabar jau reikia prisiversti, nes apie geras knygas kalbėti reikia. Viena iš tokių - Le Bon „Minios psichologija“, kurią pabaigiau skaityti - kchem kchem - rugpjūčio 31 d. 

Gustave Le Bon - prancūzų mokslininkas, kurio darbuose nagrinėjamos antropologijos, psichologijos, sociologijos, medicinos bei fizikos mokslų sritys. Iki tol, kol nepamačiau šios knygos savo mėgstamame Instagram profilyje „kaskaitai“, apie tokį mokslininką nebuvau nei girdėjusi, nei žinojau, kad man tokia knyga patiktų. Bet kai ten ji buvo pristatyta, supratau, kad privalau ją ne tik perskaityti, bet ir turėti. Lietuviškai yra išleistas dar vienas jo kūrinys, „Revoliucijos psichologija“, kuris, tikiu, ne ką prastesnis už šią ploną knygelę.

Jei minia būtų daug mąsčiusi ir paisiusi savo interesų, galimas dalykas, nebūtų išsirutuliojusi jokia civilizacija ir žmonija neturėtų istorijos.

Plonytė knygelė (vos 200 puslapių lietuviškajame leidime) yra suskirstyta į tris knygas (Minios siela, Minios nuomonė ir tikėjimas, Minios kategorijų klasifikacija ir aprašymas), kurios išskirstytos į keletą dalių, o jose - atskiri skyreliai. Galbūt skamba painiai, bet skaityti šitaip smulkiai ir aiškiai sudėliotą knygą yra išties paprasta. Visi skyriai glaudžiai susiję ir lengvai pereina nuo vienos temos prie kitos. Viskas parašyta neįmantriai, tikrai puikiai suprantamai paprastam skaitytojui, kai kurie dalykai paminimi keliose skirtingose vietose, todėl labai gerai įsimena. Tiesa, skaitant atrodo, kad kai kurie dalykai kaip ir žinomi - jei ne iš kažkokių vadovėlių, tai iš gyvenimo. Bet pasikartoti tam tikras tiesas visada yra pravartu.

Minios sielą valdo ne laisvės, bet vergovės poreikis. Paklusti trokštanti minia nesąmoningai šliejasi prie to, kuris pasiskelbia jos vadovu.

Viena dažniausiai nuskambėjusių minčių šioje knygoje yra ta, kad individas, kad ir koks išsilavinęs ir tvirtas būtų, patekęs į minią tampa savo įsitikinimų nebeturinčiu ir aklai sekančiu žmogumi. Asmenines pažiūras pakeičia minioje vyraujantis požiūris. Visi suvienodėja. Autorius sako, kad „minios prarytas individas smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų“. Ši knyga minėtame Instagram profilyje buvo pristatyta prie distopinių knygų, ir gerai pagalvojus, taip, čia aprašomas būtent kiekvienos distopinės knygos pasaulis. Paėmus bet kurią - ar tai būtų Orwello „1984“, ar Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ar Roth „Divergentė“ - visose išryškėja tie patys bruožai. Iki kol atsiranda vienas veikėjas, kažkokiu būdu išbrendantis iš tos transo būsenos ir gebantis pasipriešinti (ką visada padaryti yra labai sunku, turint omenyje, kad ta kolektyvinė minios sąmonė spaudžia iš visų pusių). Nereikia net žiūrėti į tokius literatūrinius kūrinius - užtenka atsidaryti komentarų sekciją po bet kokiu bent kiek aktualesniu žmonėms straipsniu - ir tuoj pat pamatysime, kiek „laikų“ pridėta ant komentarų, kuriuos Le Bon pavadintų barbariškais, o kiek piktų reakcijų ant bent kiek adekvatesnių pasisakymų, kurie prieštarauja daugumos nuomonei. Lygiai tas pats, ko gero, vyksta ir su jaunimu, kai ateina tas laikotarpis, kai draugai tampa svarbesni už viską pasaulyje. Ir jokiais argumentais neįrodysi, kad galbūt pasirinkta kompanija yra ne tokia tinkama laikui leisti, kadangi minios mąstymo paveiktas žmogus paprasčiausiai automatiškai atmeta visus logiškus „už“ ir „prieš“. Taigi, nereikia pavyzdžių ieškoti iškart visuomenės lygmeniu, pirmiausiai, kaip visada, verta apsidairyti savo darže.

Dėl nesėkmės autoritetas pradingsta greitai, o dažnai svarstomas ir aptariamas jis gali pamažu išblėsti. Beje, svarstomas autoritetas neišvengiamai žlunga, nes nuo tos akimirkos, kai juo suabejojama, jis nustoja būti autoritetu.

Skaitydama knygą vienoje rankoje laikiausi įsikibusi lipnius lapelius, nes teko daug pasižymėti. Ir žinau, kad jie ten pasiliks - bet kuriuo metu verta atsiversti tam tikras mintis ir jas apmąstyti. Kai kur žymėjausi ištisus skyrius - tai apie švietimą ir apie rinkėjų minią. Ten tiesiog neįmanoma išskirti atskirų patikusių autoriaus minčių, galima cituoti ištisą tekstą. Ir visgi. Prieinu prie to, kas labiausiai glumino skaitant „Minios psichologiją“. Ji, išleista prieš daugiau nei šimtą metų, iki skausmo aktuali ir šiandien. Knygoje dažnai sakoma „dabartiniais laikais“, ir tikrai kartais reikėdavo priminti sau, kad autorius turi omenyje tuos laikus, kai gyveno jis pats. Neįtikėtina, kad galime išauginti iš ląstelės naujus organus, atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje ar naršyti po kosmosą, bet pakliuvę į minią vis tiek elgsimės taip, kaip buvo elgiamasi visais laikais, nuo senų senovės.

Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“

Alisos leidimų pasaulyje tūkstančiai, ši knyga yra klasika ir mylima jau gerokai daugiau nei šimtmetį, net pas mane lentynoje ji atsirado prieš keletą metų, o aš taip ir neprisiruošiau jos perskaityti. Filmai matyti, žinomi veikėjai ir apskritai apie ką čia viskas, bet va tam, kad perskaityčiau, prireikė baisios dienos už lango ir gausybės darbų, kuriuos būtų galima atidėlioti.

Kai prašiau Alisos dovanų (nes būtent taip ją ir gavau), tai labai norėjau būtent šios, su originaliomis iliustracijomis. Nes, kaip jau sakiau, nuo skirtingų leidimų gausos raibsta akys. Bet pamaniau, kad būtų labai įdomu juos kolekcionuoti (šiaip mintelė, tikrai taip nedarysiu, bet gal kas nors norėtų :D).

Knyga buvo netgi ne kartą uždrausta dėl įvairių priežasčių. Smagiausias draudimas buvo padarytas Kinijoje, kur knyga buvo nebeleidžiama dėl to, kad joje yra kalbančių gyvūnų. Dabar atrodo keista, kai turime krūvas animacinių filmų, kurie populiarūs visame pasaulyje, ir yra būtent apie gyvūnus su žmonių savybėmis. Kartą knyga buvo uždrausta ir JAV - dėl apsaugos nuo narkotikų. Na, kai pagalvoji, juk Alisa valgė vikšro grybą ir tai didėjo, tai mažėjo... Bet taip, tai 1960-aisiais buvo sutikta itin jautriai.

Apskritai man ši knyga tikrai patiko. Manau, kad jei būčiau skaičiusi ją vaikystėje, patikusi būtų mažiau. Kodėl? Dabar galėjau tinkamai įvertinti kalbą, kurios būdama vaikas tikriausiai nebūčiau supratusi (sužinojau, kiek daug skirtingų  ir vaizdingų sinonimų turi paprasčiausias žodis „eiti“!), knygoje gausu paaiškinimų, iš kurių sužinojau, kad autorius tokia nekalta pasakėle bandė pašiepti tiek realius žmones, tiek to meto tradicijas, netgi išreiškė savo politinius įsitikinimus. Labai patiko gudruolė ir sarkazmo nestokojanti Alisa. Dėl gudrumo nežinau, bet mano ir jos požiūris į dalykus sutampa :)

O ta proga, kad perskaičiau Alisą tik 27-erių, Instagram paskyroje surengėm išpažinčių vakarėlį :D Pasirodo, aš ne viena tokia!

Jane Austen „Mansfildo Parkas“

Och, kaip nepadoriai seniai skaičiau Austen! Savo mieląją Austen! Labai norėčiau tokios klaidos daugiau nebedaryti (ta prasme, trijų metų pertrauka yra absoliučiai neatleistina), bet kad tos knygų krūvos kaip nemažėja, taip nemažėja...

Čia pasakojama apie Fanę Prais, kilusią iš neturtingos šeimos. Jos motinos seserys, o ypač ponia Bertram įsikūrusios kur kas geriau, tad būdama dešimties ji atkeliauja į Mansfildo Parką ir tampa pono Bertramo globotine. Čia, gyvendama su teta ir dėde bei pusbroliais ir pusseserėmis, ji išauga į dailią merginą, turinčią puikias manieras, tačiau jai nuolatos primenama, kad yra žemesnės visuomenės klasės atstovė, todėl negali nei lygiuotis į pusseseres, nei tikėtis kokio padoraus jaunikaičio malonės pasiperšant.

Jau taip buvau pasiilgusi TŲ laikų! Neįtikėtina, kokį pasitenkinimą gali teikti skaitymas apie dvarus ir jų taisykles, apie visuomenę, kokios mums niekada neteks pažinti, bet būtent tokia ji ir buvo. Įdomu, ar kas nors, po dviejų amžių skaitydamas dabartiniu laiku parašytas knygas apie mūsų šiuolaikinį gyvenimą, irgi taip mąstys. Pokalbiuose sudėta daugybė minčių apie to meto dorovę, apie tai, kaip tada buvo suprantama sąvoka šiuolaikiškas. Jau ne kartą esu minėjusi, ir dar pasikartosiu, kad tokios galantiškos manieros knygose mane labai žavi. Kita vertus, paneles ir ponaičius saisto daugybė pančių, siekiama, kad tik būtų laikomasi priimtų elgesio normų, tad blogiukai labai aiškiai matomi. Nors šioje knygoje autorė bando suklaidinti (ir jai labai puikiai pavyksta), kas geras ir kas blogas, tačiau visgi viskas stojasi į savo vietas.

Man labai patiko pagrindinė veikėja, Fanė. Apskritai Austen moterų personažai man labai įdomūs, jos visos skirtingos, tačiau jungiamos vienos labai puikios savybės - charakterio stiprumo. Taip ir čia. Fanė - neapsakomai kukli, drovi, jautri mergina, pripratusi nuolatos būti kitų šešėlyje ir visada pasirengusi patarnauti. Tačiau turinti tvirtą nuomonę, dėl kurios įvykiai ir teka būtent taip, kaip jie teka šioje knygoje. Labai miela herojė, parodanti, kas yra tikra ir tyra.

Vos tik pabaigusi knygą nusprendžiau pažiūrėti ir jos ekranizaciją (1999 m.). Šiaip jau taip nedarau, bet nesusiturėjau, ir labai džiaugiuosi. Filme yra vos keletas nukrypimų nuo knygos istorijos, tačiau jis vienas tikslesnių - net citatų filme iš knygos labai labai daug, kas mane visada džiugina. Rekomenduoju!

Jane Austen „Nortangerio abatija“

Ši maža knygelė atsidūrė pas mane Knygų mugės metu, o kadangi aš kažkodėl nelinkusi skaityti nuosavų knygų, tai ir jai kol atėjo eilė.. Nepaisant to, kad čia juk Austen! Kažkada anksčiau buvau žiūrėjusi knygos ekranizaciją, tai pasirodė kažkoks kvailokas filmas - tikrai ne itin patiko. Bet knygą vis tiek norėjau perskaityti!

Septyniolikmetė Ketrina su ponu ir ponia Alenais pirmą kartą išvyksta į Batą. Ten ji netikėtai susipažįsta su Henriu Tilniu, nepaprastai gerai išauklėtu jaunuoliu, mėgstančiu juokauti ir kartais draugiškai pašiepti jaunąją merginą. Tarp jų užsimezga draugystė, o Henrio tėvas, pamanęs, kad Ketrina turi nemažą kraitį, nusprendžia, kad ji - puiki pora jo sūnui ir pakviečia merginą paviešėti Nortangerio abatijoje. Ketrinai, skaitančiai daug gotikinių romanų, atrodo, kad abatija slepia kraupią paslaptį, ir ji panūsta viską išsiaiškinti.

- Bet anksčiau tikrai maniau, jog jauni vyrai tiesiog stulbinamai niekina romanus.

- Tikrai stulbinamai, tik stebina tai, jei jie tikrai taip elgiasi - nes vyrai skaito beveik tiek pat, kiek moterys. 

Iš pradžių man ir knyga nelabai patiko, bet kai įsiskaičiau ir įsijaučiau, tai nenorėjau daryt nieko daugiau, o tik skaityt šitą kūrinį! Man be galo patinka tų laikų rašymo stilius, pavaizduotos manieros ir papročiai. Matytas filmas visiškai netrukdė savaip įsivaizduoti visos aplinkos, žmonių, suknelių, išpuoštų salių, balsų, žvilgsnių ir visko, ką tik galima įsivaizduoti skaitant.

Iš visų veikėjų labiausiai man patiko, be abejo, ponas Tilnis. Tikras džentelmeno pavyzdys, visada žaismingas, mandagus ir dėmesingas. Nieko nuostabaus, kad pagrindinė veikėja Ketrina jį iškart įsimylėjo. O pati Ketrina, nors ir naivi (kadangi tai buvo jos pirmoji išvyka iš kaimo, pirmasis susitikimas su visuomene ir susidūrimas su įvairiausiais, ne visada gero linkinčiais, žmonėmis), bet žavi. Tiesiog nuostabu, kad ji daug skaito! Apskritai, mane labai lengvai patraukia knygų ar filmų charakteriai, kurie skaito knygas.. :D O Ketrina ne tik skaito daug knygų, bet kartais ima painioti realybę su romanų pasauliu. Dėl to patiria skaudžią pamoką, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi :)

Na, o vos tik perskaičiusi, iškart puoliau žiūrėti filmo. Ir ką jūs manot, nuo pat pirmos akimirkos man tas filmas labai patiko! Dabar jau galutinai supratau, ką ten norėjo parodyt visokiais keistais intarpais, todėl viskas stojosi į savo vietas.

Rekomenduoju visoms tokių romanų mėgėjoms, kurios dar neskaitė šios knygos, o aš ir toliau norėsiu perskaityti (ir turėti!) visas Austen knygas :)

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

Trampampam, iriuosi tolyn su knygų iššūkiu, ir galiu pasidžiaugti, kad jau įpusėjau :) Džiaugiuosi, kad pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.

Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.

Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)

Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.

Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)

O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)

Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.

O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Louisa May Alcott "Mažosios moterys"

Knygą perskaičiau jau tikrai daugiau nei prieš savaitę, tačiau taip nebuvo laiko ją aprašyti.. Taip iki iššūkio pabaigos liko tik mėnuo, tad reikėtų paskubėti!

"Mažąsias moteris" buvau skaičiusi kažkada labai labai seniai, ta knyga dar buvo iš Iliustruotosios klasikos. Ir visą gyvenimą buvo toks noras perskaityti visą, o ne sutrumpintą variantą :) Juokėsi iš manęs mokyklos bibliotekoje, kad skaitau tokias knygas, bet kad ji tokia miela.. :)

Knygoje pasakojama apie vienos šeimos gyvenimą: motinos ir keturių mergaičių, kurios liko namuose vienos po to, kai tėtis išvyko į karą. Be abejo, pasakojimo centre - keturios seserys, Eimi, Betė, Džo ir Megė. Visos jos skirtingos, viena nori būti dama, kita - berniuku, kita - ramuolė, atnešanti į namus šilumą.. Knygoje jų poelgiais ir pasakymais puikiai atskleisti skirtingi charakteriai :)

Skaitant knygą, be abejo, jautėsi, kad tai - vaikų literatūra. Tačiau dėl to buvo net mieliau ją skaityti, gal kokia tai nostalgija, ar kas.. :) Nors maždaug atsiminiau, kas ten vyks, bet vis tiek skaičiau taip, lyg skaityčiau pirmą kartą, ir išgyvenau kartu su veikėjais.
To amžiaus knygose man patinka visos aplinkos bei manierų aprašymai. Pati nenorėčiau gyventi tuometiniame pasaulyje, bet paskaityti apie tai visada žavu, nes dabar tokių dalykų toli gražu nerasi. Todėl bent knygos puslapiuose galima prisiliesti prie senovės. Ten merginos yra damos, gyvena dideliuose namuose, vaikinai - džentelmenai.. :)

Jei kada užsimanytumėt nuklysti į vaikystę, manau, su šia knyga puikiai galima tai įgyvendinti :) Skaitosi greitai, lengvai, o ir nuteikia maloniai :)

Victor Hugo "Paryžiaus katedra"

Po ilgos skaitymo sausros pagaliau perskaičiau šią knygą.

Ją buvau pradėjusi skaityti devintoj klasėj :D Deja, tada sugebėjau įveikti netgi vieną skyrių. Ir padėjau į šalį, o paėmiau tik dabar, po penkerių metų. Dabar buvau kantresnė skaitytoja ir perskaičiau visą kūrinį :)

Knygoje pasakojama gana sudėtinga meilės istorija. Sudėtinga dėl to, kad joje dalyvauja visiškai skirtingi žmonės: Katedros archidiakonas Klodas Frolo, gražuolis kapitonas Febas, Katedros kuprius, varpininkas Kvazimodas ir žavi čigonė Esmeralda. Iš pirmo žvilgsnio tai be galo skirtingi personažai, ir tą patį jausmą išgyvena skirtingai, tačiau mano akimis visi jie - pasimetusios sielos.

Kad ir kokios būtų tikroviškos realizmo epochos knygos, vis dėlto kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mane jos ne itin žavi.. :D Pati istorija tikrai buvo įdomi. Be galo įdomūs personažai, buvo įdomu skaityti ir sužinoti, kaip jiems susiklostys likimas. Įtaigiai parašyta knyga ir tikrai galima pajusti tą laikmetį. Tačiau visi detalūs aikščių, Katedros aprašymai taip nepatiko.. Taip, gal ir vaikiška taip sakyti. Bet tokie aprašymai ne man :D

Visiškai nesigailiu, kad skaičiau ir perskaičiau šį klasikinį kūrinį :) Vis neprisiruošdavau, o dabar galiu dėkoti Sandros knygų iššūkiui :) Kaip ir sakiau, tikrai pajutau tą laikmetį, visą neteisybę, kuri buvo persmelkusi to meto visuomenę.
O iki iššūkio pabaigos liko 5 knygos! :)

Anne Bronte "Agnesė Grėj"

Sėkmingai stumiuosi su knygų iššūkiu ir neatsilieku nuo grafiko :) Agnesė Grėj - penktoji knyga, kurią reikėjo perskaityti, ir nebuvo galima atidėlioti.

Agnesė gyvena su savo šeima vargingai, verčiasi, kaip gali, tačiau mergina nori būti savarankiška ir padėti tėvams bei seseriai pati uždirbdama pinigus. Dėl tos priežasties ji tampa guvernante. Pirmoji šeima, kurioje ji dirba, yra itin nemiela - ten Agnesė išbūna neilgai. Vaikai neperauklėjami, o prie to labai prisideda ir tėvų lepinimas. Tačiau mergina nenuleidžia rankų ir toliau ieško, kur galėtų darbuotis. Ir nors antroji šeima taip pat nėra auksinė, tačiau Agnesė ten praleidžia kelerius metus ir net įstengia šiek tiek susidraugauti su merginomis, kurias turi mokyti ir prižiūrėti. Būtent čia ją aplanko ir meilė, be kurios, be abejo, čia niekaip neapsieisi.

Šią knygą norėjau perskaityti vien todėl, kad būčiau susipažinusi su visų trijų seserų kūryba. Pripažinsiu, kad ši istorija - silpniausia. Skaityti dažniausiai buvo nuobodu. Mano manymu, palyginus su Charlotte ir Emily talentu, Anne gerokai atsilieka.

Knygoje Anne įdėjusi ir savo patirties, kadangi pati dirbo guvernante. Galbūt tai leido ryškiau nupiešti neklaužadų vaikų charakterius bei visą guvernantės gyvenimą. O jis, beje, nepavydėtinas. Nors guvernantės ir nebuvo tarnaitės, tačiau tai šeimos nariams, kurioje ji dirbo, netrukdė žeminti ir kaltinti merginos, neva ji blogai dirba ir turi nuolat sutikti su auklėjamų vaikų užgaidomis. Manau, tik stiprios merginos galėdavo pakęsti tokius dalykus. Arba tokios, kurios sugebėdavo tyliai susitaikyti ir viską išgyventi savyje.

Truputį įdomiau skaityti pasidarė tada, kai kalba pradėjo megztis apie Agnesės meilę pastoriaus padėjėjui Edvardui Vestonui. Nors meilė ir nebuvo tokia aistringa, kaip seserų kūryboje.. Žinoma, nesakau, kad turėjo būti lygiai taip pat. Tačiau kažko ryškesnio ir stipresnio norėjosi. Agnesės meilė buvo tyli, ji labiau iš šono stebėjo Edvardą ir širdyje kentėjo.

Apskritai knyga nebuvo visiškai beviltiška. Iki pabaigos likus kokiems 50-40 puslapių tikrai pasidarė įdomu skaityti. Visa laimė, romanas nėra storas. Ir dar derėtų pasidžiaugti, kad knygos niekad taip ir nenusipirkau, nors ne kartą niežtėjo nagus tai padaryti. Manau, būčiau gailėjusis išmestų pinigų, nes dabar nutiko taip, kad perskaičiau ją ir nieko po to neliko galvoje..

Alexandre Dumas "Trys muškietininkai"

Na štai, pagaliau įveikiau dar vieną klasikinį romaną ir užpildžiau savo neišsilavinimo spragas :)

Trumpai tariant - tai romanas apie draugystę, ištikimybę ir drąsą. Jo veiksmas vyksta XVII a. Prancūzijoje, kur sutinkame keturis draugus: jaunąjį d'Artanjaną, pagyrūną Portą, pamaldųjį Aramį ir tikrą bajorą Atą. Muškietininkų gyvenimuose pilna nuotykių, jie tarnauja karaliui ir vis žlugdo kardinolo Rišeljė planus.

Galiu pasakyti, kad knyga man patiko visaip kaip.

Visų pirma - personažai. Jie visi tokie skirtingi, bet ir panašūs - man labai patiko. Labiausiai patikęs veikėjas, manau, yra Atas. Jis visada išlieka orus, nepameta proto, yra protingas ir viską apgalvojantis bajoras. Ne veltui d'Artanjanas juo labai žavisi :) Taip pat ir aš. Ypač knygos pabaigoje jis man padarė įspūdį - ir visai ne blogą, o kuo geriausią. Nes ne kiekvienas sugeba taip šaltai mąstyti sunkiu metu.

Na, o kad jau įsigijau mėgstamiausią veikėją, tai galiu nuraminti - turiu ir nemėgstamiausią. Turbūt tiems, kurie yra skaitę šią knygą, net nekyla klausimų, kas tai. Tai Šarlotė Bekson, grafienė de La Fer, ledi Vinter, baronienė Šefild - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Arba tiesiog - miledi. Šis personažas yra ypatingai neigiamas. Įdomu tai, kad tokiu neigiamu veikėju autorius pasirinko moterį. Apsukri, pikta, kerštinga, be jokio gėdos jausmo, visur paskui save sėjanti mirtį - būtent tokia ir yra miledi. Ji globojama kardinolo, tačiau net jis, atrodo, irgi nelabai patenkintas tokia bendrininke (nes kardinolas anaiptol nėra šventasis).

O jei kalbėčiau apskritai apie romaną, tai jis toks šiek tiek komiškas. Be abejo, čia gausybė intrigų, nuotykių - dėl to ir įdomu jį skaityti. Tačiau komiškumas asmeniškai man slypėjo tame perdėtame mandagume. Pavyzdžiui (nors tai nėra pats geriausias pavyzdys, tačiau kitų nepasižymėjau):

- Leiskite man, ponia, išreikšti savo nusistebėjimą, - tarė viršininkė.

Suprantama, kad senovėje taip būdavo įprasta, tačiau dabar skaityti yra truputį juokinga. Nors.. Gal autorius ir pats šiek tiek viską pagražino.. :)

Jei paklaustumėte, ar rekomenduoju skaityti šį romaną, atsakyčiau, kad taip! Kaip sakiau, čia rasite visko: ir intrigos, ir nuotykių, ir pamokymų apie tai, kokia iš tiesų turėtų būti draugystė.

10!

Leidykla: Vaga

Lev Tolstoj "Ana Karenina" II tomas

Pagaliau! Ilgai skaičiau šitą dalį, oi ilgai.. Tačiau pagaliau pabaigiau ir galiu pasidalinti su jumis savo nuomone :)

Tiesa, pagaliau sakau ne dėl to, kad būčiau kankinusis skaitydama, kad nepatiko, ar dėl dar kokių priežasčių. Visai ne. Tiesiog jaučiau pareigą pabaigti pradėtą darbą ir negalėjau skaityti kitų knygų (atostogų laikotarpis nesiskaito).

Ši dalis prasideda džiaugsmingai, ir, kaip ir pirmojoje, tai visai nesusiję su pačia Karenina. Kartais net atrodo, kad ji - tik antraeilis personažas, nors, žinoma, taip nėra. Be abejo, turbūt ir nereikia sakyti, kad visi veikėjai vienaip ar kitaip yra susiję ir visi jie pažįstą tą pačią Kareniną.

Vienas minusas, kuris man labai krito į akis - per daug politikos. Suprantama, Tolstojus norėjo atskleisti to meto gyvenimą įvairiapusiškai, tačiau man, kaip nesidominčia šių dienų politika (nekalbu jau apie senesnius laikus), tos skyrių vietos, kur buvo ištisai politikuojama, buvo itin nuobodžios ir jas norėjosi kuo greičiau perversti. Tačiau aš esu tikra šaunuolė, nes viską sąžiningai perskaičiau ir nieko nepraleidau.

Būtent antrajame tome labiau atskleidžiamas Levino personažas. Jis čia parodomas kaip ypač prieštaringa asmenybė. Pasiklydęs savo paties gyvenime, jis daug ką apmąsto ir gana įdomiai filosofuoja (nors vėlgi - krikščioniški samprotavimai tikrai ne man). Šis personažas visos knygos metu (abiejose dalyse) patiko, ir turbūt galėčiau jį laikyti mėgstamiausiu veikėju.

O štai apie Aną to pasakyti negalėčiau. Taip ir nesupratau, sukėlė ji man kokius nors jausmus, ar ne.. Na, galbūt galėčiau tai pavadinti gailesčiu. Kad ir kaip ji pasielgė, visgi neskubėčiau jos teisti.

Ir galų gale - pabaiga. Galėjo vis dėlto romanas būti ne aštuonių, o septynių dalių. Paskutinės dalies man visiškai nereikėjo ir ji man nebuvo įdomi. Sutinku - rašytojas norėjo iki galo išbaigti Levino paveikslą ir parodyti, kur nuvedė jo apmąstymai. Bet asmeniškai man tą dalį norėjosi praversti labiau negu politinius pokalbius.

Tai tiek žinių. Džiaugiuosi, kad sugebėjau įveikti šią knygą. Ji man tikrai patiko ir, nepaisant keleto pastabėlių, duosiu jai 10 balų. Klasika yra klasika, prieš ją reikia žemai lenktis :)

Lev Tolstoj "Ana Karenina" I tomas

Na ką, šią vasarą nepasižymiu labai didele gausa perskaitytų knygų. Gerai pagalvojus, čia pirmoji.. Šiek tiek gėda, bet šiek tiek ir didžiuojuosi savimi, kadangi tokių knygų dažnai nepaskaitysi. Pagaliau įveikiau pirmąjį garsiosios Anos Kareninos tomą!

Pirmojoje dalyje susipažįstame su veikėjais ir jų situacijomis. Kadangi tai senasis leidimas, 1958-ųjų metų, tai pirmasis tomas užima 638 puslapius. Išryškėja keli pagrindiniai veikėjai: Vronskis, Levinas ir, žinoma, pati Ana. Su turiniu čia jūsų nepažindinsiu (galiu pasakyti tik tiek, kad veiksmas vyksta XVII a. Rusijoje), nes būtų sunku ir nusakyti, kadangi tai - tik pusė knygos.

Pripažinsiu, iš pradžių maniau, kad skaitysis sunkiai. Vis dėl to, sena knyga ir kiti panašūs nusistovėję stereotipai. Tačiau viskas atsitiko priešingai. Vienintelis dalykas, kodėl knygą skaičiau ilgai, yra tas, kad tiesiog tingėjau. Knygoje net nėra didelių aprašymų, vienas kitas skyrius (kurie, beje, yra trumpi) yra parašytas perteikiant veikėjų mąstymą ir filosofiją. O šiaip jau vyrauja dialogai, kas ir daro knygą lengvai skaitomą.

Ir apskritai džiaugiuosi, kad paėmiau į rankas seną leidimą. Man savotiškai žavios tos gramatinės klaidos (tuomet tai buvo tiesiog gramatikos taisyklės), tokie žodžiai kaip "biaurus", "piauti", "gal būt" (šis, beje, vartojamas ir kaip įterpinys) bei neįprasta skyryba. O šiaip vertimas, manau, geras. Kadangi man nelemta perskaityti knygos originalo kalba, tai ir negalėsiu niekada palyginti. tada nelabai kam rūpėjo komercija, kad būtų išversta kuo greičiau ir belekaip, todėl galima mėgautis kokybiška knyga.

Perskaičiusi antrąjį tomą, kurį jau pradėjau, galbūt pasakysiu daugiau. Jei apie klasiką yra labai daug ką pasakyti (tiek naujo, tiek seno - juk tai tiesiog klasika). Jei dar neskaitėt, paskaitykit. Knygoje nuolatos išlaikyta lengva įtampa ir skaitant tikrai norisi sužinoti, kas vyks toliau.

Leidykla: Valstybinė grožinės literatūros leidykla

Puslapiai: 640

Thomas Hardy 'Tesė iš d'Erbervilių giminės'

Na štai, dar viena knyga iš XIX a. serijos :) Aha, kažkaip pasinešiau ant tų visų meilės istorijų. Nors ši, pripažinsiu, buvo baisoka ir liūdnoka.

Tesė - tai paprasta kaimo mergina, kuriai, švelniai tariant, gyvenimėlis nelabai nusisekė.. Jos tėvas sužino, kad yra iš kilmingos ir kadaise turtingos d'Erbervilių giminės. Sulig tuo, padedant tėvo tuščiagarbiškumu, ir prasideda visos merginos nelaimės. Sužinoję, kad netoliese gyvena šią pavardę turintis vyras, tėvai Tesę pasiunčia, kad ji prisistatytų esanti jo pusseserė. Deja, šis d'Erbervilis tėra apsišaukėlis ir nuskriaudžia vargšę merginą.

O nuskriaudžia taip, kad tais laikais tokiai merginai pasaulyje praktiškai nebėra ką veikti. Netekėjusi mergina suvedžiojama ir susilaukia kūdikio nuo piktadario. Tad ar bent galit įsivaizduoti, kaip jai bent susirasti vyrą, kuris vertintų ją kaip asmenybę, o ne kaip nusikaltėlę?

Daugiau nepasakosiu, ir taip jau per daug išsiplėčiau :D

Knyga įtraukė ne nuo pirmojo puslapio. Apskritai kažkaip ilgai ji pas mane užsilaikė.. Nors maždaug nuo vidurio tikrai pasidarė įdomi. Galbūt atbaidė tai, kad ten buvo nemažai vietovių aprašymų. Gerai, sutinku, gal autoriui (kadangi tai vyro kūrinys) sunkiau perteikti jausmus, bet čia kvaila prielaida. Kartais norint neperšokti tų visų pasakojimų apie tai, kur ėjo ir ką matė veikėjai, reikdavo gerokai pasistengti.. Negerai.

Pati istorija įdomi. Gal tokia neeilinė meilės istorija, su daugybe nuopolių ir nusivylimų. O pabaiga.. Pabaiga šokiravo.

Ir visgi skiriu 8.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 422

Charlotte Brontė 'Džeinė Eir'

Pagaliau, o kartu ir gaila, kad taip nutiko, pabaigiau šią nuostabią knygą. Taip, iškart sakau, kad ji nuostabi, nes tai viena geriausių mano skaitytų knygų.

Knygoje pasakojama nelaimingos našlaitės Džeinės Eir istorija. Ji pati ir yra pasakotoja. O tai, kaip jau įpratom sakyti per lietuvių kalbos pamokas, suteikia daugiau asmeniškumo tekstui :) Pats Džeinės personažas mane sužavėjo. Ji stipri ir drąsi, kad ir kas benutiktų, siekia savo tikslo, nori būti nepriklausoma. Ją būtų galima pavadinti pasiaukojančia būtybe, nes Džeinė gali paaukoti savo gera, kad tik padėtų kitam. Ir kas svarbiausia, tai ji moka mylėti.

Savo išskirtinėmis savybėmis ji sužavi misterį Ročesterį, kuris taip pat yra labai įdomi asmenybė. Būtent tarp jų įsiplieskia meilė, kuri iš pradžių gali atrodyti neįmanoma. Tačiau dviems karštai mylintiems žmonėms net ir kliūtys lemia kada nors susitikti dar kartą.. :)

Taigi knygai skiriu 10, ir tik 10. Dar kartą pasakysiu, kad tai nuostabus kūrinys, kurį verta perskaityti ir turėti savo lentynoje.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 528

Emily Brontė 'Vėtrų kalnas'

Vienos iš trijų seserų, Emily, romanas, kurį iš tikrųjų surijau su dideliu pasimėgavimu. Tai knyga apie XIX a. pradžios Anglijoje gyvenančias dvi šeimas.

Turbūt dar nė vienoje knygoje nemačiau tiek susipynusių jausmų: meilės ir neapykantos, keršto ir atgailos, užuojautos ir daugybės kitų, kurių net nemoku įvardinti. Visa istorija pasakojama naujam Strazdų sodybos nuomininkui misteriui Lokvudui namų ekonomės lūpomis.

Vėtrų kalnas - tai namai, kuriuose nuo seno gyveno Ernšo giminė. Vieną kartą senasis Ernšo parsineša juodbruvą berniuką, kurį pavadina Hitklifu. Tai ir yra vienas pagrindinių herojų. Hitklifas - tamsios sielos žmogus. Tiesa, jis sugeba mylėti, tačiau labai jau savotiškai.. Dingęs, o paskui po daugelio metų sugrįžęs į Vėtrų kalną jis trokšta sugriauti visą mylimosios Ketrinos gyvenimą, kurį ji taip po truputį statė. Hitklifas apnuodija visų gyvenimus, stengiasi visus sunaikinti. Atrodo, tokiam veikėjui neįmanoma justi teigiamų jausmų, tačiau kai kuriose knygos vietose, man atrodo, aš juos tikrai jaučiau. Nors skaitydama ir neišsirinkau mėgstamiausio veikėjo.. Jie visi man buvo kažkokie per daug neigiami.

Šiaip ar taip, tai puiki knyga. Skiriu 10.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 324