Rugsėjo
25 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje knygų
klubas „9 puslapis“ organizavo atvirą susitikimą – diskusiją tema „Knygų
cenzūra dabar: kodėl?“, skirtą kasmetinei Uždraustų knygų savaitei paminėti.
 |
| Karlas aka Kaziukas - kas jį turi, tas kalba! |
Uždraustų
knygų savaitė pradėta minėti JAV 1982 m. – toks poreikis atsirado, kai
pastebimai padaugėjo knygų, sulaukiančių cenzūros iššūkio bibliotekose,
knygynuose bei mokyklose. Šventė laisvei skaityti netruko išplisti už Jungtinių
Valstijų ribų ir dabar yra minima visame pasaulyje, o šią savaitę vykstančių
renginių tikslas yra atkreipti dėmesį į laisvos ir atviros prieigos prie
informacijos vertę. Knygos yra cenzūruojamos dėl įvairiausių priežasčių, o
vienos dažniausių buvo aptartos ir susitikime: smurtas, politika ir lytinio
pobūdžio temos.
Knygų
klubo narės šįkart pakvietė diskusijai apie knygų cenzūrą: ar ji egzistuoja
dabartiniame pasaulyje? Jei taip, kodėl tai vyksta? Kokios knygos ir dėl kokių
priežasčių yra cenzūruojamos, draudžiamos ar norimos pašalinti iš bibliotekų
lentynų? Kokie yra cenzūros būdai ir ar mes patys, to net nesuprasdami, kartais
netampame cenzoriais? Kas turi teisę pasakyti, ką galime ir ko negalime
skaityti?
-
Ir dar mąsčiau
apie knygas. Ir pirmą sykį supratau, kad kiekvienoje iš tų knygų slepiasi
žmogus. Žmogus turėjo jas sumanyti. Žmogus turėjo sugaišti marias laiko, kol
surašė jas į popierių. <...> Gal koks žmogus paaukojo net visą gyvenimą,
surašytų bent dalį to, ką jis matė stebėdamas pasaulį ir gyvenimą. O aš ateinu
– bum! – ir per dvi minutes viskas baigta.
Ray Bradbury „451 Farenheito“, p.
68-69
Viena
iš nuskambėjusių minčių buvo, kad mūsų diskutavimo kultūra dar labai jauna ir
nėra sukuriama terpė argumentuotai diskusijai. Tai pastebima ne tik knygų
pasaulyje, bet ir apskritai visuomenei aktualiais klausimais – dažnai nemokame
(ar nenorime) įsiklausyti į kitokią nuomonę, kuri ne tokia pati, kaip mūsų, ir
esame taip įsitikinę savo teisumu, kad net nesiekiame ieškoti argumentų ir
analizuoti tam tikrų problemų. Bet asmeninė nuomonė nėra visuotinai priimta
tiesa – diskusijos dalyviai sutarė, kad visų pirma reikia suvokti, kad
kiekvienas bet kokią problemą vertiname skirtingai, tačiau galime daryti tai
tik subjektyviai. Galbūt tai pripažinus atsirastų vietos kokybiškai diskusijai.
Tuo pačiu reikėtų atrasti laiko sau ir pasidomėti temomis, kurias mums sunku
suprasti, taip siekiant sulaužyti stereotipus ir bandyti pažvelgti į pasaulį
atviresnėmis akimis.
Dar
1985 m. Charles Bukowski viename savo laiške rašė, kad „cenzūra yra įrankis tų,
kurie jaučia pareigą slėpti realybę nuo savęs ir kitų. Jų baimė yra tik
negebėjimas susidurti su tuo, kas tikra“. Peržvelgiant knygų, sulaukiančių
daugiausiai iššūkių dėl neva netinkamo turinio, sąrašus, kiekvienais metais
juose galima pastebėti itin realių istorijų, nagrinėjančių svarbias problemas.
Pavyzdžiui, visame pasaulyje sėkmės sulaukusi Jay Asher knyga „Trylika
priežasčių kodėl“, nagrinėjanti opias patyčių, savižudybės temas, nuo išleidimo
2007 m. tris kartus pateko į TOP 10 draudžiamų knygų sąrašą. Priežastis –
savižudybės propagavimas. Diskusijos metu buvo išsakyta mintis, kad visgi knygų
cenzūravimas labai priklauso nuo paties skaitytojo. Vienas tą patį kūrinį gali
matyti kaip vadovėlį, skatinantį užsiimti kažkuo, kas mums yra nepriimtina ar
skaudu, o kitas – kaip prevencinę priemonę, kuria galima skatinti tolesnę
diskusiją, ieškant problemos sprendimo būdų. Šis klausimas buvo iškilęs ir tuo
metu, kai tarp paauglių sparčiai išpopuliarėjo Melvin Burgess knyga „Heroinas“
- skaitėme ją visi, buvome sužavėti visi, bibliotekos iš tėvų sulaukė daug
priekaištų dėl tokio siaubingo leidinio, skatinančio vartoti narkotikus. Kol
kas nepažįstu nė vieno, kuris būtų skaitęs šią knygą ir įjunkęs į bet kokios
rūšies svaigalus ar narkotines medžiagas.
Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos.
Laikraštukai. Viskas suverdama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos.
<...> Klasikai yra apkarpomi, kad tiktų penkiolikos minučių radijo
laidoms, tada dar kartą patrumpinami, kad užimtų stulpelį knygoje, kurį galima
perskaityti per dvi minutes, galiausiai iš jų telieka dešimties ar dvylikos
eilučių skiltis žinyne.
Ray Bradbury „451 Farenheito“, p.
72
Visuomenei
visais laikais labiau rūpėjo duona ir žaidimai. Daug paprasčiau perskaityti
keletą niekuo neįpareigojančių knygų, tokių, kurios neužduoda gilesnių
klausimų, nei vieną tokią, kuri dar keletą dienų verčia mąstyti ir nepaleidžia
iš savo gniaužtų, kuri suteikia daugiau klausimų nei atsakymų. Taip, negali
ištisai skaityti vien klasikų ar tiesiog emociškai sunkių knygų. Bet ar
norėdami cenzūruoti, skaitytojų akimis, per daug sudėtingas knygas, kalbančias
apie visuomenei jautrias temas, elgiamės teisingai? Viena iš diskusijos dalyvių
pasiūlė mintį, kad cenzūra – paprasčiausiai vienas iš visuomenės valdymo būdų. Kuo
daugiau „sukramtytos“ ar neargumentuotos (bet išsakytos kaip neginčijamas
faktas) informacijos pateikiama, tuo lengviau pakreipti žmones į vieną ar kitą
pusę (apie tai nemažai kalbama ir Gustave Le Bon knygoje „Minios psichologija“).
Žmogus yra begalinio horizonto būtybė. Tai reiškia,
kad žmogus gali būti be galo kvailas, ir be galo geras, ir be galo baisus. – Tomas
Šernas
Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“, p.
288
Man
atrodo, kad uždrausti yra labai paprasta. Daug sudėtingiau yra paaiškinti vieną
ar kitą reiškinį. Norint kažką paaiškinti, reikia domėtis. Reikia klausti
KODĖL, ieškoti atsakymų ir vėl klausti. Tik taip galime pasipriešinti cenzūrai
ir nesileisti stumdomi. Kasdien švęskime laisvę skaityti ir mąstyti!
Besiruošiant diskusijai skaitytos
knygos:
Jay
Asher „Trylika priežasčių kodėl“
Bret
E. Ellis „Amerikos psichopatas“
Sherman
Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“
William
S. Borroughs „Nuogas kąsnis“
Vladimir
Nabokov „Lolita“
Madeline
Miller „Achilo giesmė“
Tamara
Bach „Mergina iš Marso“
Charles
Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“
Marius
Ivaškevičius „Žali“
Ray
Bradbury „451 Farenheito“
Harper
Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“
Rūta
Vanagaitė „Mūsiškiai“
