Markus Zusak „Knygų vagilė“

Žinot, kad būna tokių knygų, kurios krenta į akis jau senų senovėje, girdite apie jas gerų atsiliepimų, vis peržiūrite savo TBR sąrašus, pagalvojate, kad va, dabar tai jau skaitysiu, ir tada… sąrašai pildosi, TA knyga stumiasi vis tolyn, kol iš jos belieka taškas. Tokia yra, tiksliau, buvo Markus Zusak „Knygų vagilė“.

„Knygų vagilė“ - pasakojimas apie devynmetę Lizelę, patekusią gyventi į svetimą šeimą po to, kai jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Knygos veiksmas vyksta II-ojo pasaulinio karo metais ir visa matantis pasakotojas kantriai vedžioja mus jo puslapiais, iki pat to momento, kai iš dangaus ima kristi bombos.

Man atrodo, kad žmonėms patinka matyti ką nors griūvant. Iš pradžių - smėlio pilys, kortų nameliai, paskui - kas nors didesnio.

Aš nemoku apsakyti, kaip mane apžavėjo ši knyga. Nuo pradžios iki pabaigos, sulig pirmaisiais žodžiais. Pirmiausiai, manau, verta paminėti, kad knygos pasakotojas yra tikrai mums neįprastas. Visada skaitome knygas iš pagrindinio veikėjo požiūrio taško ar tiesiog kažkokio kažkur esančio trečiojo neįvardinto asmens. Šios knygos pasakotoja yra pati Mirtis. Suprantu, kad skamba net ne truputį makabriškai ir kad tai, ką kalbėsiu/rašysiu toliau, atrodys nelogiška, bet. Mirtis šioje knygoje yra toks mielas veikėjas! Lyg draugė. Jautri, visiškai nežiauri ir nebaisi, labai didelį dėmesį kreipianti į spalvas, besirūpinanti sielomis ir išvargusi nuo savo darbo, kurio karo metais turi daugiau nei norėtų… Visą laiką svarsčiau, kad būtų įdomu po šios knygos skaityti José Saramago „Kai mirtis nusišalina“, kurioje „kitą dieną niekas nemirė“. Gautųsi lyg koks tęstinumas, nes knygų, kuriose Mirtis veikia kaip atskiras veikėjas, su savo mintimis ir jausmais, nėra juk labai daug. Man tikrai patiko autoriaus sprendimas suteikti kitokį balsą tam, ko tikriausiai kiekvienas prisibijome.

Kitas dalykas, kuris mane užbūrė, tai knygos kalba. Vienas malonumas skaityti tokį kūrinį, kurio pasakojimas tiesiog plaukia. Kai norisi užsirašyti kas antrą sakinį, nes pats niekad nesugalvotum taip išreikšti tam tikrų dalykų. Poetiškumas - dar vienas didžiulis pliusas šiai knygai. Kol jos neperskaičiau, tol nesuvokiau, kiek yra gražių būdų apsakyti liūdniems dalykams. Būtent dėl kalbos apima keistas jausmas skaitant - lyg ir supranti, kad knyga yra apie tragiškus įvykius, apie sunkumus, su kuriais susidūrė to meto žmonės, kai bombos nesirinko savo aukų, tačiau viską užgožia kalbos grožis. Pasakojimas nuteikia lengvai, norisi tiesiog versti puslapius vieną po kito ir sužinoti kuo daugiau apie veikėjų gyvenimus, atsisakant suvokti įvykių kontekstą.

Tada įvyko šiurpus dalykas. Skersvėjis valso ritmu įnešė jį pro langą. Gal tai buvo vis stiprėjantis Trečiojo reicho vėjelis, o gal dar kartą atsiduso Europa.

Ir, žinoma, patys personažai bei siužetas. Mintis, kad didžiausią galią turi žodžiai. Tai supranta ir pagrindinė veikėja Lizelė, ir Mirtis. Tik tai, kokią galią jie turi, priklauso nuo to, į kieno lūpas patenka. Gali veikti labai teigiamai, ką daugybę kartų įrodo Lizelė, bet gali sklisti ir iš fiurerio tribūnos, o kuo tai baigėsi, žinome puikiai. Ne veltui sakoma, kad žodžiais galima sužeisti kur kas stipriau nei fiziškai. Taip jau yra, kad spyrio sukeltą skausmą ilgainiui pamiršime, o štai išgirstą įžeidimą nešiosimės dar ilgai. Beje, kaip jau minėjau, personažai šioje knygoje visi iki vieno puikūs. Autoriui puikiai pavyko pramušti kai kurių veikėjų šarvus, kuriuos jie dėvėjo knygos pradžioje, be to, visuomet įdomu pamatyti, kaip elgiasi žmogus, susidūręs su nepaprastai sudėtingomis aplinkybėmis. Tuo pačiu - pagalvoti, kaip pasielgtum pats. Gan dažnai „pagaunu“ save galvojant, kaip aš elgčiausi vieno ar kito veikėjo vietoje. Atsakymai kartais nustebina.

Ši knyga mane ir sušildė, ir prajuokino, ir pravirkdė, todėl keliauja į geriausių knygų, skaitytų šiais metais, lentyną. Gal tik gailiuosi, kad neperskaičiau jos anksčiau - negalima sau leisti gyventi be tokios literatūros. Jei dar neskaitėte, tai būtinai skaitykite, ir patirkite įstabią kelionę!

Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Šiaip jau stengiuosi naujai pasirodžiusių knygų iškart nepirkti, nes kainos būna labai didelės. Tik labai keletui esu padariusi išimčių ir ši - būtent tokia. Praeitą vasarą skaičiau visų pamiltą šios autorės romaną „Paskutinės apeigos“, o vos tik pasirodė „Gerieji žmonės“ - atsiliepimai irgi buvo patys geriausi. Nesusilaikiau, įsigijau ir labai dėl to džiaugiuosi.

Knygoje pasakojama apie XIX a. Airijos kaimą, kurio gyvenimas persmelktas prietarais. Pasakojimo centre - našle tapusi Nora, jos neįgalus anūkas Mycholas ir žolininkė Nensė. Berniuko sveikatai vis blogėjant, moterys ryžtasi drastiškoms apeigoms, kurios gali padėti sugrąžinti Mycholą iš Gerųjų žmonių, kurio sielą jie pagrobė.

Visų pirma - liaupsės viršeliui. Tokio gražumo knygos jau seniai nelaikiau rankose. Nepamenu, kada paskutinį kartą (o gal ir niekada) norėjau knygos lapus vartyti apsimovusi baltas pirštines, kad tik nesutepčiau. Dažniausiai skaitydama ką nors kramsnoju, bet prie šios knygos stengiausi net arti nenešti maisto - kažkokia šventa ji man atrodo. Kai užmatysit knygyne, pačiupinėkit - suprasit, apie ką kalbu, nes jokia nuotrauka negali perteikti to grožio.

Kitas dalykas - jaunos autorės talentas. Labai labai tikiuosi, kad autorė neišsikvėps ir toliau mus džiugins tokiais nuostabiais romanais. Abi jos knygas skaičiau („Paskutinės apeigos“ apskritai man yra viena geriausių skaitytų knygų), abi turėsiu, ir drąsiai sakau, kad turėsiu visas. Man tai atrodo knygos su išliekamąja verte, ne šiaip eiliniai pasakojimai, kuriuos visi kažkuriuo metu skaito. Remiantis tikrra istorija, absoliučiai įsijaučiant į to meto, tos šalies kultūrą - skaitai ir gauni ne tik puikiai plaukiantį pasakojimą, bet ir žinių apie kitų kraštų papročius bei tradicijas. Stebina, kaip rašytoja, būdama australe, sugeba perteikti vienoje knygoje islandų būdą, kitoje - jau airių. Noriu pasakyti, kad perteikia taip, kad pats tokiu tampi. Tik per trumpai, nes knyga susivalgo taip greitai, taip greitai...

Na, o pati istorija taip pat neeilinė. Asmeniškai aš tikrai nesu domėjusis jokiais airių papročiais ar prietarais, todėl skaityti man buvo labai įdomu. Fėjos (arba Gerieji žmonės) ten - ne tas pats, kas mūsų vaizduotėje. Tai tikrai ne gerosios krikštamotės ar nedideli plasnojantys nepaprasto grožio žmogeliukai su burtų lazdelėmis. Fėjos airių prietaruose tas pats, kas lietuviškosios laumės - grobiančios arba sukeičiančios vaikus, galinčios užtraukti negandas. Be galo įdomu skaityti, kaip giliai buvo įsišaknijęs tikėjimas antgamtinėmis galiomis, visokiausiais prietarais, kaip nuo visų šių dalykų žmonės saugodavosi ir kaip tai paveikdavo kiekvienos šeimos gyvenimą.

Pagrindiniai pasakojimo herojai sukurti labai įtaigūs, vienu metu juos mėgsti, kitu - jau nekenti. Lengvai plaukiantis pasakojimas, graži kalba priartina skaitytoją prie veikėjų išgyvenimų. Iš tikrųjų skaitant apima daugybė emocijų, akys pačios laksto nuo eilutės prie eilutės, stengiantis sužinoti, o kas gi bus toliau. Apskritai sakyčiau, kad ir patys veikėjai, ir istorija yra tragiški. Viso kūrinio metu jaučiama įtampa sugriebia nuo pirmųjų eilučių ir nepaleidžia iki pat pabaigos.

Ar rekomenduoju? Net nereikia klausti.

Hannah Kent „Paskutinės apeigos“

Vienoje knygų grupėje FB ši knyga sulaukė labai teigiamų atsiliepimų, dauguma ją skaitė, tad, netikėtai man pačiai, vos tik pamačiau akciją Baltų lankų knygoms, ši iškart atsidūrė mano rankose. Ir negaila nė vieno cento, kurį išleidau, nes knyga pateisino visus lūkesčius.

„Paskutinės apeigos“ - tai istorija, vykstanti 1829-aisiais atšiauriojoje Islandijoje. Viena šeima privalo priimti į savo namus nuteistąją mirties bausme Agnes Magnusdotir, kuriuose ji turi laukti savo bausmės įvykdymo dienos. Žinoma, su žudike namuose elgiamasi šaltai, jos prisibijoma. Ir tik dvasininkas Totis sugeba ją prakalbinti.

Jie matys kekšę, beprotę, žudikę, moterį, kuriai iš burnos ant žolės varva kraujas ir kuri juokiasi pilna burna purvo. Jie sakys „Agnes“, o matys vorą, į savo pačios pranašiškus voratinklius įsipainiojusią raganą. <...> Bet jie nematys manęs. Manęs ten nebus.

Atleiskit, bet nebeprisimenu, kada buvau perskaičiusi knygą per vieną dieną. Peržiūrėjau perskaitytų knygų sąrašus ir nebuvo tokios nei šiemet, nei pernai, nei užpernai. Žodžiu. Vieną sekmadienį tiesiog prisėdau ir perskaičiau. Nes negalėjau nueiti miegoti nežinodama, kaip viskas baigsis. Mano galva, čia pati geriausia rekomendacija :) Kai iš skausmo bado akis, kai žvilgsnis šokinėja per pusę puslapio, nes nori sužinoti, kas toliau, kai esi priverstas uždengti pastraipas ir skaityti po vieną eilutę, nes kitaip neina susikoncentruoti, kai ir valgyt nelabai norisi, nes tai bus tik veltui sugaištas laikas, o tu tik skaitai ir skaitai. O kai užverti paskutinį puslapį - kažko tuščia. Nes per kelias valandas spėji susigyventi su veikėjais ir su jų istorija. Ar tik nebus tai geriausia metų knyga (kol kas) tiek turinio ir veikėjų, tiek kalbos prasme?

Kažkaip norisi primygtinai pasakyti, kad autorė - visai ne islandė. Ji australė, iš ten, kur visada šilta. O rašo apie visišką priešingybę savo kraštui - apie Islandiją. Ir rašo ne bet kaip, o taip, kad jaučiuosi lyg pabuvusi toje šalyje būtent tais metais. Viskas labai įtaigu, kraštovaizdis ir gyventojų buitis nupiešta labai niūriai, parodyti visuomenėje gajūs prietarai. Apskritai visa knyga yra labai niūri. Nuo pradžios iki pabaigos slenka nelaimės šešėlis ir kažkur vis girdisi krankliai - artėjančios mirties simboliai.

Iš visų veikėjų, pasirodžiusių istorijoje, man labiausiai patiko pati Agnes - nelaiminga mergina, nuo pat vaikystės dirbanti sunkius darbus, skaudžiai apgauta ir išduota - ir Margretė - šeimos motina, galbūt kartais to ir nenorėdama, bet visuomet gailestinga, griežta, na, tikra mama. Verčiant knygos puslapius matyti, kaip abi šios veikėjos, darydamos įtaką viena kitai, keičiasi, ir netrukus tampa aišku, kad viena kitos gyvenimuose įspaudžia gilias žymes.

Žmonės įsivaizduoja, kad žino tave pagal tai, ką esi padaręs, ir niekas nenori išgirsti, ką turi pasakyti. <...> Esi tai, ką žmonės apie tave galvoja.

Tad jeigu norit detektyvo, meilės istorijos, pasikeitimo ir atleidimo, apipinto galbūt ne taip gerai pažįstamos kultūros papročiais, vienoje knygoje, drąsiai griebkite „Paskutines apeigas“.