Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė „Kabinetas 339“

Manau, kad šiame gyvenime yra dvi ypatingai slidžios temos, ir jeigu jomis diskutuojama, reikėtų būti atsargiam, nes tiesiog labai paprasta įžeisti kitą vien dėl savo asmeninių pažiūrų: tai religija ir politika. Kai dar dirbau medicininį darbą, mūsų kabinete buvo griežtai uždrausta apie tai kalbėtis – to dar betrūko, kad pacientai, turintys dirbti tam, kad pasveiktų, dėl kalbų ir nesutarimų su tokiais pat pacientais būtų išgabenti su pakilusiais spaudimais :D Visgi tos temos yra vienaip ar kitaip įdomios – net neabejoju, kad net visiškai nesidomintis žmogus turi nuomonę apie tai, kas turėtų būti valdžioje, ir ką tas kažkas turėtų daryti, kad gyventi būtų geriau, ar kurią religiją turėtume išpažinti, o kurios geriau jau nereikia. Esu vienas iš tų žmonių, kuris aktyviai politika nesidomi (kasdien nelaukiu pakabinusi nosies, kol pasirodys kokia naujiena apie vieną ar kitą veikėją, ir tikrai jau aršiai nediskutuoju su kitais), tačiau nėra ir taip, kad tai nebūtų visai neįdomu. Domėtis privalu, būtina ir tikrai tikrai reikia. Kodėl? Atsakymas yra štai ši knyga.

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė – 15min tyrimų skyriaus žurnalistai. Gavę žinutę iš slapto šaltinio, pradėjo tyrimą, ir viskas kuo toliau, tuo gražiau skleidėsi, pynėsi ir raizgėsi, kol galų gale sugulė į knygą. Į knygą, kurioje parodoma, kas vyksta mūsų premjero kabinete, o taip pat labai atvirai atskleidžiama tiriamosios žurnalistikos virtuvė.

Aš net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti apie šią knygą. Ją tiesiog reikia skaityti. Sakyčiau, kad ji viršijo mano lūkesčius – lyg ir žinojau, kad bus gera, bet nesitikėjau, kad tiek. Gera ta prasme, kad pasakojimas labai sklandus, parašyta itin įdomiai, nedėstomi tiesiog sausi faktai – skaitantieji tokias vadina page turner‘iais. Nes knygos nesinori padėti, tą dieną (nes kitai jau nelabai lieka) gali nevalgyti, neiti į tualetą, su niekuo nebendrauti. Tik galvoji: kuo dar nustebins valdžios vyrai? Ir kaskart norisi susiriesti į kamuoliuką ir išbūti tą siaubą.

Taip, siaubą. „Kabinetas 339“ – kaip gerai sukaltas trileris. Kaip mano mylimos distopijos. Pradžioje dar bandžiau save įtikinti, kad taip ir yra, kad viskas čia išgalvota. Deja, taip nėra. Kadangi knyga apima keletą plačiai nuskambėjusių skandalų, todėl pagrindinės temos mums kaip ir pažįstamos – tikiu, kad nė vienam žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose nepavyko išvengti naujienų nei apie mokytojų streikus, nei apie apribotą žurnalistų priėjimą prie registrų centro duomenų. Bet kas už jų slypi? Nemažai atsakymų galite gauti paskaitę būtent šią knygą.

Apskritai bandžiau atkasti, kokią dar knygą skaičiau, kuri būtų sukėlusi tiek daug emocijų. Taip, kiekviena knyga savaip paliečia, na, bet čia buvo kažkokia bomba. Nuolatos lydintis pyktis, nuostaba (tikrai ne gerąja prasme), beviltiškumo jausmas. Prisiekiu, vienoje vietoje vos nepradėjau verkti iš pykčio – išgelbėjo tik tai, kad buvau viešoje vietoje. Užvertusi knygą tiesiog sėdėjau ir keletą minučių žiūrėjau į sieną. Nežinojau net kuo užsiimti, kad tik nukreipčiau mintis nuo to, ką perskaičiau.

O atmetus visas politines peripetijas, galiu pasakyti, kad buvo labai įdomu skaityti apie tiriamosios žurnalistikos darbą. Bent jau aš tikrai neįsivaizdavau, kaip viskas vyksta. O dirbti tokį darbą reikia neeilinės stiprybės. Mes matome tik galutinį produktą – parašytą straipsnį (šiuo atveju – ir knygą),  greitai perskaitome, ir dar galime sugebėti pasakyti, kad „ai, ką čia šitas, net rašyt nemoka“. Bet nesusimąstome, kokį kelią turėjo nueiti žurnalistas, kad pateiktų mums informaciją. Aš nekalbu apie tuos, kurie rašo, kokios spalvos kojines geriausia mūvėti pirmadienį, kad būtų mažiausia tikimybė pakliūti į avariją. Kalbu apie tikrą tiriamąją žurnalistiką, kur reikia kapstytis po daug purvo, kol atrandi tai, ko ieškai. O atradęs tai, randi ir dar daugiau nešvarumų. Ir taip, atrodo, be galo. Manyčiau, tiek emocijų sugebėjo iššaukti ir toks atviras pasakojimas. Sugebėjimas prisipažinti patekus į aklavietę, sugebėjimas pasakyti, kad taip, kažkur padariau klaidą, savo jausmų ištransliavimas – trumpiau tariant, supratimas ir pripažinimas, kad esi tiesiog žmogus, o ne superherojus.

Per Kalėdinį knygų klubo susitikimą darėme tokį dalyką: pasirinkome tris knygas ir reikėjo kiekvieną apibūdinti vienu žodžiu. Neabejotinai ši šauna į sąrašo viršūnę ir štai jums vienas žodis: šlykštu.

Gustave Le Bon „Minios psichologija“

Anksčiau greičiau aprašydavau perskaitytas knygas. Kartais net puldavau iškart po to, kai užversdavau paskutinį puslapį! O dabar... Pastebėjau, kad ne mane vieną apėmęs rašymo tingulys, tai gal čia oras kaltas? Ar kažkoks nerašymo kirminas įsitaisęs pirštuose? Visgi dabar jau reikia prisiversti, nes apie geras knygas kalbėti reikia. Viena iš tokių - Le Bon „Minios psichologija“, kurią pabaigiau skaityti - kchem kchem - rugpjūčio 31 d. 

Gustave Le Bon - prancūzų mokslininkas, kurio darbuose nagrinėjamos antropologijos, psichologijos, sociologijos, medicinos bei fizikos mokslų sritys. Iki tol, kol nepamačiau šios knygos savo mėgstamame Instagram profilyje „kaskaitai“, apie tokį mokslininką nebuvau nei girdėjusi, nei žinojau, kad man tokia knyga patiktų. Bet kai ten ji buvo pristatyta, supratau, kad privalau ją ne tik perskaityti, bet ir turėti. Lietuviškai yra išleistas dar vienas jo kūrinys, „Revoliucijos psichologija“, kuris, tikiu, ne ką prastesnis už šią ploną knygelę.

Jei minia būtų daug mąsčiusi ir paisiusi savo interesų, galimas dalykas, nebūtų išsirutuliojusi jokia civilizacija ir žmonija neturėtų istorijos.

Plonytė knygelė (vos 200 puslapių lietuviškajame leidime) yra suskirstyta į tris knygas (Minios siela, Minios nuomonė ir tikėjimas, Minios kategorijų klasifikacija ir aprašymas), kurios išskirstytos į keletą dalių, o jose - atskiri skyreliai. Galbūt skamba painiai, bet skaityti šitaip smulkiai ir aiškiai sudėliotą knygą yra išties paprasta. Visi skyriai glaudžiai susiję ir lengvai pereina nuo vienos temos prie kitos. Viskas parašyta neįmantriai, tikrai puikiai suprantamai paprastam skaitytojui, kai kurie dalykai paminimi keliose skirtingose vietose, todėl labai gerai įsimena. Tiesa, skaitant atrodo, kad kai kurie dalykai kaip ir žinomi - jei ne iš kažkokių vadovėlių, tai iš gyvenimo. Bet pasikartoti tam tikras tiesas visada yra pravartu.

Minios sielą valdo ne laisvės, bet vergovės poreikis. Paklusti trokštanti minia nesąmoningai šliejasi prie to, kuris pasiskelbia jos vadovu.

Viena dažniausiai nuskambėjusių minčių šioje knygoje yra ta, kad individas, kad ir koks išsilavinęs ir tvirtas būtų, patekęs į minią tampa savo įsitikinimų nebeturinčiu ir aklai sekančiu žmogumi. Asmenines pažiūras pakeičia minioje vyraujantis požiūris. Visi suvienodėja. Autorius sako, kad „minios prarytas individas smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų“. Ši knyga minėtame Instagram profilyje buvo pristatyta prie distopinių knygų, ir gerai pagalvojus, taip, čia aprašomas būtent kiekvienos distopinės knygos pasaulis. Paėmus bet kurią - ar tai būtų Orwello „1984“, ar Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ar Roth „Divergentė“ - visose išryškėja tie patys bruožai. Iki kol atsiranda vienas veikėjas, kažkokiu būdu išbrendantis iš tos transo būsenos ir gebantis pasipriešinti (ką visada padaryti yra labai sunku, turint omenyje, kad ta kolektyvinė minios sąmonė spaudžia iš visų pusių). Nereikia net žiūrėti į tokius literatūrinius kūrinius - užtenka atsidaryti komentarų sekciją po bet kokiu bent kiek aktualesniu žmonėms straipsniu - ir tuoj pat pamatysime, kiek „laikų“ pridėta ant komentarų, kuriuos Le Bon pavadintų barbariškais, o kiek piktų reakcijų ant bent kiek adekvatesnių pasisakymų, kurie prieštarauja daugumos nuomonei. Lygiai tas pats, ko gero, vyksta ir su jaunimu, kai ateina tas laikotarpis, kai draugai tampa svarbesni už viską pasaulyje. Ir jokiais argumentais neįrodysi, kad galbūt pasirinkta kompanija yra ne tokia tinkama laikui leisti, kadangi minios mąstymo paveiktas žmogus paprasčiausiai automatiškai atmeta visus logiškus „už“ ir „prieš“. Taigi, nereikia pavyzdžių ieškoti iškart visuomenės lygmeniu, pirmiausiai, kaip visada, verta apsidairyti savo darže.

Dėl nesėkmės autoritetas pradingsta greitai, o dažnai svarstomas ir aptariamas jis gali pamažu išblėsti. Beje, svarstomas autoritetas neišvengiamai žlunga, nes nuo tos akimirkos, kai juo suabejojama, jis nustoja būti autoritetu.

Skaitydama knygą vienoje rankoje laikiausi įsikibusi lipnius lapelius, nes teko daug pasižymėti. Ir žinau, kad jie ten pasiliks - bet kuriuo metu verta atsiversti tam tikras mintis ir jas apmąstyti. Kai kur žymėjausi ištisus skyrius - tai apie švietimą ir apie rinkėjų minią. Ten tiesiog neįmanoma išskirti atskirų patikusių autoriaus minčių, galima cituoti ištisą tekstą. Ir visgi. Prieinu prie to, kas labiausiai glumino skaitant „Minios psichologiją“. Ji, išleista prieš daugiau nei šimtą metų, iki skausmo aktuali ir šiandien. Knygoje dažnai sakoma „dabartiniais laikais“, ir tikrai kartais reikėdavo priminti sau, kad autorius turi omenyje tuos laikus, kai gyveno jis pats. Neįtikėtina, kad galime išauginti iš ląstelės naujus organus, atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje ar naršyti po kosmosą, bet pakliuvę į minią vis tiek elgsimės taip, kaip buvo elgiamasi visais laikais, nuo senų senovės.

Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“

Ši knyga yra mano metų skaitinys. Šįkart tikrai nesuklydau pasidavusi bangai ir ją įsigijusi, nors šiaip jau privengiu skaityti to, ką tuo metu skaito visi (žinoma, išimčių visada yra).

Yuval Noah Harari yra istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Pagrindinė jo tema - pasaulio istorija, Harari paskaitų bei pokalbių galima paklausyti ir Youtube.

Knygoje pristatoma žmonija ir svarbiausi formavimosi aspektai per tris didžiąsias revoliucijas - kognityvinę (prieš 70 000 metų), žemės ūkio (prieš 12 000) ir mokslo (prieš 500 metų). Jei dar kažkokiu būdu išvengėte šios knygos ir galvojate, kad žodis „istorija“ - nuoroda į nuobodų beveik 400 puslapių skaitinį, tai nežinau, ar dar kada esat taip suklydę gyvenime. Aš, žmogus, su istorija (ta, kurią mokėmės mokykloje) turintis tikrai labai mažai bendro, skaitydama gailėjausi, kad taip mažai išmanau. Kadangi čia į viską pažvelgiama iš kito kampo. Keliaudamas per tūkstantmečių istoriją autorius kelia tokius klausimus, kaip „ar žmonija dabar laimingesnė nei buvo prieš 1000 metų?“, „kokie yra istorijos ir biologijos ryšiai?“, „kaip apskritai mūsų rūšis užkariavo pasaulį?“ ir daug daug kitų. Nuostabu yra tai, kad autorius nesideda visažiniu, o pripažįsta, kad mes neturime labai daug atsakymų į mums rūpimus klausimus. Žinoma, religijos ar mokslas vienaip ar kitaip bando juos paaiškinti, bet ar tai - jau tie neginčijami atsakymai? Tikrai ne.

Knygoje gausu tokių idėjų, kurios šiaip jau paprastam sapiens nešautų galvon. Pavyzdžiui, toks mums paprastai suprantamas dalykas kaip religija. Čia susiduriame su tokiu požiūriu, kad religija - ne būtinai ta, kuri priimta kaip tikėjimo tiesos, bet autorius bene svarbiausia visų žmonių religija vadina kapitalizmą. Žinoma, kapitalizmu irgi kažkas turėjo patikėti, kad jis taip paplistų po visą pasaulį. Dar įdomiau, kad juo netikėti neįmanoma. Aš laisvai galiu netikėti Budos ar kokio kito dievo. Pabandykite netikėti kapitalizmu.

Didžioji dalis žmonių sėkmingai gyvena pagal kapitalistinius-vartotojiškuosius idealus. Naujoji etika žada rojų tuo atveju, jei turčiai liks godūs ir visaip stengsis tapti dar turtingesni, o liaudies pasė duos valią savo troškimams bei aistroms - vis daugiau pirks. Tai pirmoji religija istorijoje, kurios sekėjai išties daro tai, ko jų yra prašoma. Tačiau iš kur mums žinoti, kad mūsų už tai tikrai laukia rojus? Nes matėme jį per televizorių.

Žinoma, nesakau, kad reikia aklai tikėti viskuo, kas rašoma šioje knygoje. Manau, sveikiausia būtų diskutuoti apie tam tikrus dalykus. Mano galva, tokio efekto šia knyga ir siekta. Jau vien tai, kad skaitytojas paima į rankas tokį leidinį, parodo smalsumą, norą domėtis, kvestionuoti, o dar puikiau, kad ši knyga yra be proto populiari. Joje keliamos idėjos gali nepatikti, galima jas dievinti, bet kad atrakina kažkokį naują stalčiuką smegenyse - nepaneigsi. Džiugu, kad autorius neiškelia žmogaus virš visų kitų, nesudievina jo, bet ir netrypia su žemėmis, sakydamas, koks jis yra baisus padaras. Ši pozicija man labai įtiko, nes niekad nemėgau visažinių autorių (ir apskritai žmonių).

Biologija duoda galimybes, kultūra draudžia.

Tai knyga, kurią perskaityti reikia visiems, siekiantiems pamatyti kiek toliau savo nosies. Knyga, kurią galima skaityti ne kartą, kaskart atrandant joje kažką naujo. Rekomenduoju skaityti su užrašų knygele šalia, nes tikrai norėsite pasižymėti ne vieną patikusią mintį.