2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

David Ebershoff „Danų mergina“

Kartais savęs klausiu, kodėl, KODĖL tos knygos taip brangiai kainuoja :( Dėl šios varvinau seilę jau seniai, o kaina laikui bėgant nekrito nė vieno euro. Ir visgi, kai parduotuvėje buvo 40% nuolaida knygoms, nė nedvejodama ši įkrito į mano pirkinių krepšį. Būna juk kartais, kad knygos tiesiog pačios įšoka.. :)

„Danų mergina“ - tikra istorija apie dailininką Einarą Vegenerį, žmogų, kuriam pirmajam pakankamai sėkmingai (kiek tai buvo įmanoma anuomet) atlikta lyties keitimo operacija XX a. pradžioje. Dresdene Einaras tapo Lile Elbe. Knygoje pasakojama jo ir jo žmonos Gerdos (knygoje kažkodėl tapusios Greta) gyvenimo ir pasikeitimo istorija.

Tai buvo vienas iš tų labai retų kartų (tiesą sakant, kitų nė neatsimenu), kai filmą pamačiau gerokai pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir žinot, tai visai nesutrukdė skaityti istoriją kaip naują. Taip, žinojau įvykių seką, tačiau knygoje atskleidžiama daug daugiau. Taip, tai jausmai. Buvo be galo įdomu skaityti, ką jautė tiek Einaras (vėliau - Lilė), tiek ir Gerda (labai įmanoma, kad moters vardas tapo vertimo klaida, nes ir oficialiuose šaltiniuose, ir filme ji yra Gerda, tik knygoje ji yra Greta. Oh well). Skyriai parašyti iš abiejų požiūrio taškų, tad leidžia susidaryti visapusišką nuomonę. Puikiai aprašytos veikėjų mintys vykstant neišvengiamam virsmui, sveikatos problemos, tuometinės visuomenės požiūris į tokius žmones (labai liūdna suprasti, kad per beveik 100 metų tas požiūris beveik nepasikeitė), gydymo metodai tikrai priverčia įsijausti į istoriją.
Taip pat labai patiko stiprūs pagrindiniai charakteriai. Puikiai žinantis, ko nori, Einaras, ir jo žmona. Puiki, pasišventusi moteris, nepaisant kitokių nuomonių palaikanti savo vyrą. Nors ir šiek tiek erzino jos pernelyg didelė globa Lilei po atliktų operacijų, visgi galima suprasti ir ją. Kažkaip per daug nepykau ant jos ir tiesiog džiaugiausi, kad Lilė sugebėjo išlikti savarankiška. Šiaip ar taip, neįsivaizduoju, kokiam stipriam reikia būti, kad pasiryžtum sau bei kitiems pripažinti, kas iš tiesų esi, tvirtai tuo tikėti ir to siekti.

- Manau, kad esi drąsiausias vyras, kokį tik man yra tekę pažinoti.

Linkiu perskaityti visiems - ir tiems, kuriems tokie žmonės atrodo savaime suprantamas dalykas, ir tiems, kuriems lyties keitimas atrodo tik užgaida ar kažkoks nesuprantamas maištas. Nepatikėsit, bet kai kurie žmonės gimsta tiesiog ne tame kūne. O jei neskaitysit, tai bent pažiūrėkit filmą - nepaprasto grožio.
Beje, čia bene vienintelis kartas, kai visiškai nepykina viršelis su filmo veikėjų atvaizdais. Nes į Redmayne'ą galima žiūrėti 24 valandas per parą :))


2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Hannah Kent „Paskutinės apeigos“

Vienoje knygų grupėje FB ši knyga sulaukė labai teigiamų atsiliepimų, dauguma ją skaitė, tad, netikėtai man pačiai, vos tik pamačiau akciją Baltų lankų knygoms, ši iškart atsidūrė mano rankose. Ir negaila nė vieno cento, kurį išleidau, nes knyga pateisino visus lūkesčius.

„Paskutinės apeigos“ - tai istorija, vykstanti 1829-aisiais atšiauriojoje Islandijoje. Viena šeima privalo priimti į savo namus nuteistąją mirties bausme Agnes Magnusdotir, kuriuose ji turi laukti savo bausmės įvykdymo dienos. Žinoma, su žudike namuose elgiamasi šaltai, jos prisibijoma. Ir tik dvasininkas Totis sugeba ją prakalbinti.

Jie matys kekšę, beprotę, žudikę, moterį, kuriai iš burnos ant žolės varva kraujas ir kuri juokiasi pilna burna purvo. Jie sakys „Agnes“, o matys vorą, į savo pačios pranašiškus voratinklius įsipainiojusią raganą. <...> Bet jie nematys manęs. Manęs ten nebus.

Atleiskit, bet nebeprisimenu, kada buvau perskaičiusi knygą per vieną dieną. Peržiūrėjau perskaitytų knygų sąrašus ir nebuvo tokios nei šiemet, nei pernai, nei užpernai. Žodžiu. Vieną sekmadienį tiesiog prisėdau ir perskaičiau. Nes negalėjau nueiti miegoti nežinodama, kaip viskas baigsis. Mano galva, čia pati geriausia rekomendacija :) Kai iš skausmo bado akis, kai žvilgsnis šokinėja per pusę puslapio, nes nori sužinoti, kas toliau, kai esi priverstas uždengti pastraipas ir skaityti po vieną eilutę, nes kitaip neina susikoncentruoti, kai ir valgyt nelabai norisi, nes tai bus tik veltui sugaištas laikas, o tu tik skaitai ir skaitai. O kai užverti paskutinį puslapį - kažko tuščia. Nes per kelias valandas spėji susigyventi su veikėjais ir su jų istorija. Ar tik nebus tai geriausia metų knyga (kol kas) tiek turinio ir veikėjų, tiek kalbos prasme?
Kažkaip norisi primygtinai pasakyti, kad autorė - visai ne islandė. Ji australė, iš ten, kur visada šilta. O rašo apie visišką priešingybę savo kraštui - apie Islandiją. Ir rašo ne bet kaip, o taip, kad jaučiuosi lyg pabuvusi toje šalyje būtent tais metais. Viskas labai įtaigu, kraštovaizdis ir gyventojų buitis nupiešta labai niūriai, parodyti visuomenėje gajūs prietarai. Apskritai visa knyga yra labai niūri. Nuo pradžios iki pabaigos slenka nelaimės šešėlis ir kažkur vis girdisi krankliai - artėjančios mirties simboliai.
Iš visų veikėjų, pasirodžiusių istorijoje, man labiausiai patiko pati Agnes - nelaiminga mergina, nuo pat vaikystės dirbanti sunkius darbus, skaudžiai apgauta ir išduota - ir Margretė - šeimos motina, galbūt kartais to ir nenorėdama, bet visuomet gailestinga, griežta, na, tikra mama. Verčiant knygos puslapius matyti, kaip abi šios veikėjos, darydamos įtaką viena kitai, keičiasi, ir netrukus tampa aišku, kad viena kitos gyvenimuose įspaudžia gilias žymes.

Žmonės įsivaizduoja, kad žino tave pagal tai, ką esi padaręs, ir niekas nenori išgirsti, ką turi pasakyti. <...> Esi tai, ką žmonės apie tave galvoja.

Tad jeigu norit detektyvo, meilės istorijos, pasikeitimo ir atleidimo, apipinto galbūt ne taip gerai pažįstamos kultūros papročiais, vienoje knygoje, drąsiai griebkite „Paskutines apeigas“.

2016 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

J.K.Rowling, Jack Thorne, John Tiffany „Harry Potter and the Cursed Child“

Taip. TAIP. Kadangi turiu nuostabių draugų užsienyje, tai turiu ir naująją knygą, apie kurią ūžia visas pasaulis. Tikrai ne paslaptis, kad esu Hario Poterio mylėtoja iki kaulų smegenų. Bent kartą į metus pažiūriu visus filmus ir stengiuosi vėl ir vėl perskaityti knygas. Ir štai dabar turiu naują, iš kurios nežinau ko tikėjausi, bet... Na, pažiūrėsim, ką gavau :)

Ši knyga - ne tokia, kaip visos kitos. Ji tik paremta JK Rowling pasakojimu, tačiau šiaip jau čia pjesė. Pjesė, kurioje veiksmas vyksta po devyniolikos ir daugiau metų, kur visas veiksmas nesisuka apie Harį, Ronį ir Hermioną, o dėmesio centre yra Hario sūnus Albas ir Drako sūnus Skorpijus*. Albo ir Hario santykiai yra gana sudėtingi, berniukas visur jaučia tėvo šešėlį, tad su Skorpijumi nusprendžia leistis į savo nuotykį.

The rumour is that he's Voldemort's son, Albus. It's probably rubbish. I mean... look, you've got a nose.

Visų pirma - apie skaitymo paprastumą. Skaitydama jaučiausi lyg tikrai žiūrėčiau spektaklį. Apskritai pjesę buvau skaičiusi jau labai seniai, tai buvau pamiršusi, kaip greitai ir lengvai įmanoma įveikti visą knygą. Visada aišku, kuris veikėjas kalba, kas tuo metu vyksta scenoje, kokiomis aplinkybėmis viskas vyksta, žodžiu, nėra jokios maišaties. Bandžiau įsivaizduoti ir efektus, kuriais bus perteikiamos kai kurios scenos ir, pripažinsiu, šioje vietoje užstrigau. Va dėl to ir norėčiau pamatyti spektaklį, kad įsitikinčiau, kad galima sukurti nepakartojamą reginį pagal magišką pasakojimą.
Knyga suskirstyta į dvi dalis (kadangi spektaklį, kiek mačiau, galima žiūrėti ir per dvi dienas, nors nežinau, kas nenorėtų pamatyti viso iš karto) ir keturis veiksmus. Be to, kiekvienas veiksmas turi nemažai scenų, tad tikrai nesunku surasti kur nutraukei skaitymą net ir nenaudojant skirtuko.

O dabar apie pačią istoriją. Goodreads'e prisiskaičiau pakankamai neigiamų atsiliepimų apie tai, kaip Jack Thorne sugadino originaliąją istoriją (nors tobulų dalykų, mano galva, neina sugadinti), kaip prisiskaitė per daug fanfiction ir viską suplakęs į viena parašė savo versiją. Na, bet.. Ar ne toks kūrėjo darbas? Įsivaizduoti ir viską sukurti savaip. Žinoma, tokiu atveju man labiau būtų patikę skaityti ne pjesę, o apysaką, bet yra kaip yra. Dabar teko užpildyti tas vientisumo spragas savo pačios vaizduote, ir tai nėra labai blogai. Nemanau, kad šią knygą norėsiu skaityti dar ir dar kartą, ne. Iš dalies sutinku ir su kitų atsiliepimais, bet nebuvo taip jau blogai. Sakyčiau, 50/50.
Galų gale tai - knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, kaip žodžiai ar veiksmai gali iššaukti dalykus, kurių atsitikimo tikrai niekas nepageidauja. Nenoriu atskleisti svarbių siužeto detalių, bet patikėkit, tokių dalykų, kurie gali ar negali atsitikti, nenorėtų nė vienas, kuris gyvena Hario Poterio pasaulyje. Šiaip jau pasakojimas pakankamai tamsus, įsivaizduoju, kad ir scenoje turėtų visą laiką tvyroti prieblanda ir skambėti atitinkama muzika, kuri kurtų nuolatinę įtampą.
Ir vis dėlto:

- I think it's going to be a nice day.
- So do I.



* galbūt lietuviškai kai kurie vardai ir terminai bus verčiami kitaip, tačiau kol nėra lietuviško leidimo, leidžiu sau užrašyti juos taip, kaip jie skamba mano galvoje :)

2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Isabel Allende „Dvasių namai“

Palengva, per kokius 20 metų, gal ir perskaitysiu Pegaso kolekcijos knygas - turint omenyje, kad jų vis daugėja ir daugėja. Šįkart, nežinau kodėl, bet pasirinkau Isabel Allende knygą.

„Dvasių namai“ - tai Truebų šeimos istorija, apimanti kelias kartas ir trunkanti daug metų (pagal veikėjų amžių galima spręsti, kad bent jau 70 tai tikrai). Per tiek metų čia susiduriama tiek su pačių žmonių virsmais, tiek su šalyje vykstančiais pasikeitimais, ir viskas be išimties paveikia šią šeimą ir jų gyvenimą.

Kai tik pradėjau skaityti, kažkodėl neužsikabinau. Vangiai paskaitydavau po kelis puslapius ir vėl padėdavau - net nežinia, ko čia pritrūko, gal tiesiog rimto prisėdimo. Bet va kai jau pasiryžusi perskaityti paėmiau knygą į rankas, nebelabai norėjosi padėti. Per dieną - bent po šimtą puslapių ir norėjosi dar. Skyriai knygoje ilgi, tad automatiškai norisi pabaigti vieną ir eiti prie kito. Pastraipos irgi netrumpos, o dialogų labai nedaug, tačiau puikiam autorės pasakojimui tai tikrai netrukdo. Priešingai - čia vienas iš tų variantų, kai akys slysta per puslapius ir reikia uždengti toliau esantį tekstą, kad netyčia nepamatytum, kas bus toliau :D

„Dvasių namai“ priskiriami magiškajam realizmui, literatūros krypčiai, kuri ir atsirado Lotynų Amerikoje. Čia dvasios sklando tarp gyvųjų, nulemdamos likimus. Keisčiausia, kad skaitant toks dalykas atrodo absoliučiai normalus. Per stalą neliečiama juda druskinė? Šoka trikojis staliukas? Kodėl ne. Viskas čia gerai.
Allende gana smulkiai aprašo revoliuciją, vykstančią Čilėje. Knygos pabaigoje (na, paskutinius 100+ puslapių) visas dėmesys skiriamas politikai, karinei revoliucijai, žinoma, ji skaudžiai paliečia ir Truebų šeimą. Ir visiškai netikėtai, visi tie politiniai pasakojimai, kurie kitose knygose būtų arba kankinantys, arba tiesiog niekingai praverčiami, man buvo įdomūs ir suskaityti su tokiu pat susidomėjimu, kaip ir anksčiau buvę meilės, nusivylimų ir pakilimų aprašymai. Visgi tokie dalykai, vykę tokioje tolimoje šalyje, negali būti neįdomūs - džiaugiuosi, kad tokiu būdu, t.y. mėgaujantis grožiniu kūriniu, galima ir pasisemti istorinių žinių.
O kad knygoje netrūksta meilės ir neapykantos, turbūt nė nereikia sakyti. Ji graži. Kad ir kaip kartais būtų skaudu skaityti, knyga yra visiškai gyvenimiška. Jei nebūtų įsipainiojusios dvasios, tai, manyčiau, būtų paprasčiausia knyga apie bet kokią šeimą. Nes kiekvienos šeimos istorijoje yra tiek džiugių, tiek tragiškų įvykių - labai gali būti, kad dėl tos priežasties „Dvasių namai“ tokia artima kiekvienam skaitytojui, dėl to taip lengvai ir skaitosi.

Jei neskaitėte, skaitykite. Tikrai verta dėmesio knyga, talpinanti savyje viską: meilę, neapykantą, pasiaukojimą, ryžtą, tragediją ir magiją. 

2016 m. liepos 29 d., penktadienis

Anna Reid „Leningradas“

Šią knygą noriu perskaityti jau nuo tada, kai ji pasirodė, t.y. nuo 2011 m. Ir tik visai neseniai ją įsigijau, nes kartais būna nuojauta, kad va šitą knygą tai jau būtinai reikia turėti savo lentynoje. Ir dažniausiai nuojauta neapgauna, kaip neapgvo ir šį kartą.

„Leningradas“ - tai knyga apie blokadą, apie kurią per istorijos pamokas arba praklausiau, arba nieko reikšmingo neužsiminė (nors, aišku, labiau tikėtina, kad praklausiau). O čia, pasirodo, galima ištisas paskaitas skaityti. Trumpai: 1941-aisiais Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Kol veikiant Sovietų propagandai Leningrado žmonės nemanė, kad čia kažkas rimto, vokiečių armija ryžtingai yrėsi į priekį. Kol apsupo miestą. Buvo svarstoma, ką su miestu daryti: okupuoti (atmesta, nes reiktų tiekti maistą), moteris, vaikus ir senukus išvežti, o kitiems leisti badauti, tvirtai apsupti miestą kulkosvaidžių saugoma elektrine tvora ir pan. Pats Hitleris norėjo Leningradą (kaip ir Maskvą) sulyginti su žeme, tačiau jo vadai nebuvo tokie tikri. Galiausiai miestas apšaudomas, vykdomi antskrydžiai, o žmonės... žmonės buvę nebuvę. Stalinas evakuacijos nevykdo, maisto daviniai juokingai maži, nemaistingi, miesto gyventojai badauja.

Knyga yra parašyta surinkus daugybę istorinių dokumentų iš II-ojo pasaulinio karo, apipinta autorės mintimis ir su įterptais pasakojimais iš blokados žmonių dienoraščių. Knygos pabaigoje nuorodoms į šaltinius kuriais naudotasi, skirta beveik 40 puslapių. Kaip koks mokslinis darbas, tik šimtą kartų įdomesnis :) Galbūt būtent tos dienoraščių ištraukos padaro knygą tokią gyvą (kad ir kaip groteskiškai tai skambėtų tokiame kontekste). Skaitai ir negali patikėti, kad tokie dalykai dėjosi ne taip jau ir toli nuo mūsų. Apskritai tai net ir perskaičius man yra nesuvokiama, kaip galima palikti milijoninį miestą likimo valiai. Kas turi dėtis šalies vadų galvose, kad norėtųsi gelbėti tik savo sėdynę. Visiškas situacijos rimtumo neigimas, propagandos kišimas žmonėms į galvas, siekiant įrodyti, kad Sovietų Sąjunga - didi ir žmonėmis besirūpinanti valstybė, korupcija už kiekvieno kampo ir dėl to - daugybės paprastų žmonių ir šviesių protų praradimas. Tikriausiai taip vienu sakiniu galėčiau apibūdinti šią knygą.
Gali pasirodyti, kad čia užsieniečių, nieko nenutuokiančių apie Sovietų Sąjungą rašinėlis, bet visgi autorė - žurnalistė, ne vienerius metus studijavusi slavistiką, rašanti darbus būtent apie Rytų Europos istoriją. Net knygoje užsiminta, kad patys rusai blokadą idealizuoja, tad matyti objektyvų požiūrį visada malonu.
Įdomu, kad nepaisant tų prieš akis stovinčių žiaurumų, taip įtaigiai aprašytų vaizdų, kaip atrodo žmonės, mirštantys iš bado, koks jų maisto racionas (stalių klijai, alyva, gyvūnų ir net žmogaus mėsa), žmonės-šviesuliai ir išliko tokiais. Kad ir kaip miestas merdėjo, profesoriai vis tiek vedė paskaitas, egzaminavo studentus, vyko poezijos skaitymai, spektakliai ir t.t. Nesvarbu, kad kasdien tų studentų ir klausytojų būdavo vis mažiau dėl paprastos priežasties - mirties - šie pasišventę žmonės neatsisakė savo darbų. Knygoje ne kartą buvo išsakyta mintis, kuriai pritariu iš visos širdies, kad tik kažkokia veikla gali palaikyti gyvybę tokiomis sąlygomis. Net ryte atsikelti iš lovos, nusiprausti, apsirengti privalo būti rutina, kurios jokiais būdais negalima atsisakyti. Sakoma, kad būtent tie žmonės, kurie nepasidavė visiškai apatijai, ir išgyveno tokį siaubingą laikotarpį.

Visko čia nesurašysi. Knygą skaityti verta, verta ir dar kartą verta. Nors ir stora, tačiau skaitosi labai greitai tiek dėl paties turinio įdomumo, tiek dėl didelių tarpų tarp eilučių ir didelių paraščių. Labai rekomenduoju, jei dar nesate jos skaitę - net jei neskaitote istorinių knygų (man ši irgi buvo pirmoji). Knyga apie dvasios ir proto stiprybę, apie žmogaus sugebėjimą išgyventi pačiomis blogiausiomis sąlygomis, kokias tik galima sugalvoti, apie tai, kaip net gyvenant šitaip įmanoma išlikti žmonėmis. Kyla labai nedaug abejonių, kad nepatiks. Skanaus.

2016 m. birželio 24 d., penktadienis

Literatūriniai muziejai

Atostogos jau įgauna pagreitį, o tikram knygų mylėtojui per jas privalu aplankyti bent vieną su literatūra susijusį objektą. Pasaulyje įkurtas ne vienas muziejus, kur galime pasivaikščioti šalia savo mėgstamo rašytojo ar personažo. Tad štai keletas jų.

1. Hanso Kristiano Anderseno muziejus (Odense, Danija)
H.K.Anderseno gimimo vieta
Trečiame pagal dydį Danijos mieste Odense XIX a. gimė visiems puikiai pažįstamas H.K.Andersenas. Praėjus šimtmečiui šiame name buvo įkurtas jo vardo muziejus. Eksponatai pasakoja apie Anderseno gyvenimą nuo pat vaikystės iki mirties. Technologijų dėka dabar muziejuje galima klausytis skaitomų pasakų, vartyti knygas ir t.t.
Įėjimo kaina suaugusiems - 90 kronų (~12 €). vaikams iki 17 m. imtinai - nemokamai.

2. Marko Tveno namai (Hartford, JAV)

Gyvendamas šiame name Markas Tvenas parašė žinomiausius savo kūrinius - Tomo Sojerio nuotykius, Princą ir elgetą, Heklberio Fino nuotykius ir kt. Šiandien šiuose 25-ių kambarių rūmuose veikia muziejus, čia vyksta įvairūs labdaros renginiai. 2012 m. Marko Tveno namai buvo įtraukti į geriausių pasaulyje istorinių namų dešimtuką.

3. Čarlzo Dikenso muziejus (Londonas, D.Britanija)

Čia Dikensas gyveno su savo žmona Katerina, tad lankytojai kviečiami pamatyti kambarius, kuriuose jie priiminėdavo svečius, pietaudavo, namus, kuriuose sukurti tokie kūriniai kaip Oliveris Tvistas. Muziejuje taip pat vyksta renginiai šeimoms, rengiamos parodos, organizuojami pasivaikščiojimai po vietas, kuriose vyko žymiausių rašytojo knygų veiksmas.
Bilietų kainos: suaugusiesiems £9 (~ 11€), vaikams nuo 6 iki 16 m. -  £4 (~ 5€).

4. Franco Kafkos muziejus (Praha, Čekija)

2005 m. Prahoje atidaryta ilgalaikė paroda, skirta šiame mieste gimusiam rašytojui. Ji suskirstyta į dvi dalis: Egzistencinę erdvę, kurioje galima geriau suprasti, kaip pats miestas ir supanti aplinka veikė rašytoją, ir Įsivaizduojamą topografiją, kur galima sužinoti, kaip Kafka matė ir kūrė visiškai kitokį nei realybėje savo miesto vaizdą.
Bilieto kaina: suaugusiesiems - 200 kronų (~ 7 €).

5. Džeinės Ostin namų muziejus (Chatawn, D.Britanija)

Šiame name Džeinė Ostin praleido paskutiniuosius 8-erius savo gyvenimo metus. Lankytojai gali apžiūrėti kambarius, sodą, kuriame galima surengti pikniką, taip pat aplankyti interaktyvią parodą.
Bilietų kainos: suaugusiesiems £8 (~ 10€), vaikams - £4 (~ 5€).

6. Dostojevskio memorialinis muziejus (Sankt Peterburgas, Rusija)

Memorialinis muziejus įrengtas bute, kurį nuo 1878 m. iki savo mirties nuomojosi F.Dostojevskis ir jo šeima. Čia jis parašė Brolius Karamazovus. Prie namo yra ir teatras, kuriame dabar vyksta spektakliai, poezijos skaitymai.
Bilietų kainos: suaugusiesiems - 200 rublių (~ 3€), vaikams 100 rublių (~ 1,5€).

2016 m. birželio 19 d., sekmadienis

Jojo Moyes „Aš prieš tave“

Uch. Knygą perskaičiau vakar, o ji manyje dar gyva. Tokiais atvejais rašyti būna sunkiausia, nes norisi visiems viską išpliurpti.
Kiek prisimenu, tai Moyes su šia knyga įsiveržė į skaitančių lietuvių gyvenimus jau prieš keletą metų. Tokiais momentais man visada smegenys suveikia taip: neskaitysiu, nes visi skaito. Negaliu sau to paaiškinti, bet taip jau yra. O dar ir pavadinimas nei šioks, nei toks.. Ir viršelis nelabai vilioja.. Žodžiu, stengiuosi visaip išvengti tų psichozių, kol galų gale, kai jau visi būna išnarstę knygas ir autorių gabalėliais, paimu tą knygą, nuo kurios viskas prasidėjo, į rankas. Ir tada pačiai užeina.. Pavyzdžiui, dabar norėčiau būti tos knygos neperskaičiusi, kad galėčiau skaityti dar kartą ir viską patirti pirmą kartą. Nes ji iš tų, kurių paskutinį puslapį užvertus norisi vėl atsiversti pirmąjį.

Knygoje pasakojama apie du visiškai skirtingus gyvenimus gyvenančius jaunuolius. Luisa - keistai besirengianti mergina, netekusi darbo kavinėje ir ieškanti bet kokio kito, kad tik galėtų išmaitinti savo šeimą. Vilas - praeityje ambicingas vaikinas, siekęs karjeros aukštumų, mėgęs ekstremalias pramogas, o dabar prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio ir visiškai priklausomas nuo kitų. Manau, net nereikia sakyti, kad jų gyvenimai susipina taip, kaip nė vienas iki tol nė negalvojo.

Pirmiausia - dalykai, kurie man šioje knygoje nepatiko. Sąrašas - nulinis. Turėčiau pastabų nebent redakcijai, nes akis badė praleistos ar sumakaluotos raidės, be to, įkyriai brukamas žodis „invalidas“. Jis tinkamas nebent ten, kur naudojamas pašaipiai, bet tikrai ne paprastame sakinyje, kaip, pavyzdžiui: „Vilas sėdėjo savo invalido vežimėlyje.“ Taip niekas nesako. (Dar pasitikrinau VLKK puslapyje, kad lyg ir vartotini abu terminai, bet mus mokė, kad yra tik žodis „neįgalumas“, o „invalidas“ turi labiau neigiamą, pajuokiamą reikšmę.)
Kalbos kultūros pamokėlė baigta.

O štai patiko - visa kita, ko nepaminėjau ankstesniojoje pastraipoje. Kietai, ką? Ir galiu tvirtai pasakyti, kad čia ne momentinis debesėlis, kai esi apsvaigęs nuo perskaitytos istorijos. Tą knygą prisiminsiu ir po metų, o tai yra būtent dėl to, kaip paprastai autorė sugebėjo papasakoti tai, kas šiaip jau yra be proto komplikuota. Lengvas ir įtaigus rašymo stilius, humoras, vietomis ir su sarkazmo prieskoniu, padėjo sukurti knygos atmosferą. Kažkokiu būdu ją palengvinti, nes visgi dėl knygos veikėjų situacijos komplikuotumo nuolat jaučiama baimė. 
Taip pat autorei plojimai už du ryškius veikėjus. Tiek plepioji Lu, su visais savo keistumais, optimistiškumu, pasiryžimais ir baimėmis, tiek Vilas - piktas, atžarus, užsisklendęs savyje ir nieko neįsileidžiantis į savo susitraukusį pasaulį. Jie abu manęs nė karto per visą knygą nesupykdė (!), o tai jau laikau dideliu pasiekimu, nes pastebėjau, kad paskutiniu metu knygų veikėjai ir jų poelgiai gana dažnai erzina. Visos istorijos metu iš lėto ir kartais vos pastebimai galima matyti, kaip keičiasi personažai, kokį indėlį į vienas kito gyvenimą įneša. Tiesą sakant, knyga labai žmogiška. Turbūt dėl to knyga privertė ne tik juoktis, bet ir plūduriuoti ašarų upeliuose. O kai pagalvodavau, kad protarpiais Lu ir aš pati (nors šiaip jau niekad negretinu savęs su knygų veikėjais, bet ši yra tokia, kur kitaip neįmanoma) esam šiek tiek panašios, tai ašarų būdavo dar daugiau. Būčiau pasielgusi visiškai taip pat, kaip ir ji.

Na ką. Tai jeigu dar buvo tokių, kaip aš, kurie neskaitė „Aš prieš tave“, tai bėkit į biblioteką ir pasiimkit, ir skaitykit. Ir parašykit komentaruose, kada jūs jau pradėjot ašaroti :) Rekomenduoju šią knygą apie (ne)galią, pasirinkimo laisvę, pokyčius ir (ne)susitaikymą. Ir, žinoma, apie meilę. Be jos - nė žingsnio.

2016 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Mario Vargas Llosa „Bjaurios mergiotės išdaigos“

Prisiminiau savo šių metų iššūkį ir dar prieš mėnesį pasiėmiau knygą iš bibliotekos (hehe), nes namie neturėjau nieko, ką būtų parašę Pietų Amerikos autoriai. Prieš tai pasinaudojau paieška ir nusprendžiau, kad būtent Llosa bus puikus autorius skaitymui, nes, be mano vienintelio kriterijaus (tautybės), jis 2010 m. dar ir gavo Nobelio premiją. Žodžiu, rimtas dėdė :)

Knygoje pasakojama vieno žmogaus, peruiečio Rikardo Somokursijaus, meilės istorija, trunkanti daugiau nei 50 metų. Būdamas dar vaikas jis įsimyli mergaitę, kuri bėgant metams tampa jo laime ir nelaime. Jų istorija su ilgomis pertraukomis tęsiasi visą gyvenimą ir rutuliojasi svarbių pasaulio įvykių kontekste: Kubos revoliucija, gerilja Anduose, neramumai 7-to dešimtmečio Paryžiuje, „Bitlų“ ir popkultūros iškilimas Londone bei komunizmo griūtis.

Būtent tai man šioje knygoje patiko - daugiakultūriškumas ir vis besikeičianti aplinka. Istorijos faktų nėra pergrūsta, o aprašyti jie saikingai, tiek, kiek reikia bendram vaizdui susidaryti. Bet pagalvojau, kad jei būtų kuriamas filmas, tai įdomu būtų jį žiūrėti tiek dėl skirtingų šalių, kuriose vyksta veiksmas, tiek dėl pokyčių, vykusių per tuos 50 metų.
Šiaip jau knyga skaitėsi gana lengvai. Skyriai ilgi, kiekvienas - vis kitam Rikardo gyvenimo etapui, taip ir norisi sužinoti, kas toliau. Skaitytojas gali čia rasti ir daug aistros, ir ne ką mažiau beviltiškumo ar tyro džiaugsmo. O aš vis gailėjau pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, paskui jau pagailo ir tos bjaurios mergiotės. Knygoje daug kartų skaudžiai parodoma, kad pinigai išsvajotos laimės nesuteikia. Gali turėti jų kiek tik nori, bet laimingas gali būti tik tada, kai esi mylimas ir pats myli kitą. O puikybė, išdidumas, abejingumas ir „lipimas kitiems per galvas“ irgi su meile neturi nieko bendro. Vis pasvarstau, kad būna juk taip ir realybėje, ne tik knygose ar filmuose. Kai noras mylėti nugali bet kokį sveiką protą, o galva atsisako mąstyti. Kai žinai, kad kiekvieną kartą išsiskyrimas smogs su vis didesne jėga, darai viską, kad tik jį atitolintum, bet vis tiek visada jis būna netikėtas. Ir naikinantis.

Visgi buvo vienas dalykas, kuris man labai nepatiko. Tai - pavadinimas. Skamba kaip koks pigus skaitalas, visą laiką norėjau jį pakeisti. Net ir tai, kad knygoje labai dažnai buvo naudojamas pasakymas „bjauri mergiotė“, mane šiek tiek erzino. Niekaip nepripratau iki pat pabaigos.

Rekomenduočiau šią knygą, jei esate pasiilgę jausmų, bet nenorite per daug apkrauti savo galvos. Ir vis dėlto tai nėra pigus rašinėlis, o aš pati ateity visai norėčiau paskaityti dar Llosa knygų :)

2016 m. kovo 6 d., sekmadienis

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Vėžlio žingsneliais bandau įgyvendinti savo susikurtą knygų iššūkį. Trečioji knyga, kurią jau senokai norėjau perskaityti, yra Ray Bradbury distopinis romanas „451 Farenheito“. Keistas dalykas - aš dažnai ilgą laiko tarpą noriu perskaityti vieną ar kitą knygą, bet kokiais 9 iš 10 tokių atvejų net nežinau, apie ką toji knyga yra. Bet va noriu ir gana. Ir tik kai jau nusprendžiu, kad va, reikia man skaityti tą knygą, landžioju po internetą ir stengiuosi apie ją kažką sužinoti.

Televizorius rodo „tikrovę“. Tai - tiesioginis ryšys, tai - visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, kad jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“

Tokioje neilgoje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje gaisrininkų darbas - deginti knygas. Skamba šiurpiai, tiesa? Visa knyga ir yra šiurpi. Mano skaityto leidimo viršelis (kairėje) skelbia, kad tai - klasikinis bestseleris apie cenzūrą. Taigi taigi. Cenzūra tame pasaulyje vykdoma aukščiausiu lygiu - gaisrininkai gauna pranešimą, kad kažkas namuose turi knygų, nuvyksta ten ir sudegina ne tik knygas, bet ir visą namą. Sudegs ir žmogus? Nieko tokio. Kad tikrai tikrai nebeliktų kur nors paslėptų knygų.
Ši knyga šiek tiek priminė garsiuosius mylimuosius Orwell'o „1984-uosius“ - tikslas yra padaryti taip, kad žmonės patys nemąstytų, o tik gautų sukramtytą produktą. Nereikia nė sakyti, kad ir šiandieniniame pasaulyje yra tokių pavyzdžių, ir visada bus. Man pačiai asmeniškai yra labai nejauku, kai visos tos distopijos, utopijos, parašytos dar tada, kai nė manęs, nė mano tėvų nebuvo gyvų, yra ne kas kita, kaip realybė. Aukščiau paryškinta citata labai tiksliai apibūdina dabartinę mūsų visuomenę - ir pati internete dažnai (deja, kartais ir realybėje) susiduriu su žmonėmis, kuriems smagiausia vakaro pramoga yra aptarti (beje, su minia bendraminčių), ką rodė, pavyzdžiui, per „TV pagalbą“, kaip tas ar anas galėjo pasakyti, pasirodyti per televiziją. Kas parodoma per televizorių, tas yra neginčijama tiesa, nes tik taip ir ne kitaip gali būti. Gal ir atsiranda kokia mintelė, kad na, gal ne visi žmonės tokie, bet nee, juk rodo per televiziją, tai turi, privalo būti tiesa! Bet koks kitaip mąstantis žmogus, bandantis įnešti logikos į gyvenimą, yra sutrypiamas, pašalinamas, nes bandos jausmas nugali.
Tai va maždaug apie tai yra ši knyga. Būtent dėl suvokimo, kad viskas, kas aprašyta, vyksta šiais laikais (gal ne tokia tiesiogine prasme, bet vis tiek), ir buvo baisu ir nejauku skaityti. Skaitant tokias knygas kyla natūralus pasipriešinimas visiems ten aprašomiems dalykams ir norisi mąstyti, mąstyti, mąstyti.
Pirmojo knygos leidimo viršelis

Gal kiek ir ironiška, bet pats kūrinys, nuo pasirodymo, ne kartą buvo uždraustas ir cenzūruotas. Vienas paskutinių tokių protestų prieš šią knygą įvyko, atrodo, visai neseniai - 2006-aisiais. Tad drąsiai galima sakyti, kad tai, apie ką rašo R.Bradbury yra ir bus aktualu visais laikais.
Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, kurio dar nežiūrėjau, bet, manau, kad drąsiai galima įsirašyti jį į „Noriu pažiūrėti“ sąrašą.

Ar rekomenduoju knygą? Taip, be abejo. Gal ji ir nėra tokia stipri kaip 1984-ieji, bet skaityti tikrai verta. O skaitant ir pamąstyti.

2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

Gillian Flynn „Dingusi“

Na, tikiuosi, kad nepraeis man šitie skaitadieniai ir toliau taip puikiai irsiuosi tolyn su perskaitytomis knygomis. Paskutinioji perskaityta - puikus psichologinis trileris „Dingusi“, pagal kurią 2014 m. pasirodė ir filmas.

Knygoje pasakojama apie dingusią žmoną. Ryte ji dar yra namie, o po keleto valandų - bum ir dingsta. Eimė - graži, visų mėgiama moteris, tačiau jos santuoka su Niku yra gerokai pašlijusi. Todėl ne itin dideliame mieste (o greitai - ir visoje Amerikoje) netrunka įsigalėti viena vienintelė tiesa - Nikas yra žmonos žudikas. Eimės paliktos užuominos, kurias ji palieka kasmet per vestuvių metines, policijai tik padeda įrodyti, kad vyras tikrai nužudė savo nuostabiąją žmoną.

Och, šios knygos siužetas išties puikiai susuktas. Tarsi labai geras filmas, viskas tiksliai, be jokių klaidelių ar menkiausių neaiškumų. Detektyvu pavadinti šią knygą būtų per silpna, bet mėgstu tokius supainiotus siužetus, kur labai ilgai neaišku, kas, kur ir kada. Skaityti nėra sudėtinga, priešingai - kai taip įdomu, tai ir plaukia viskas, norisi versti puslapį po puslapio. Išnyksta visi žmogiškieji poreikiai (maistas, tualetas), nes tik skaitai ir nenori sustoti. Tikrai tokią įtraukiančią knygą jau senokai skaičiau. Tiesa, pabaigos norėjosi kiek kitokios, na, bet juk ne aš rašau knygą, tai gerai ir tokia.
Patiko įtaigūs veikėjai. Manau, čia didelis autorės nuopelnas, kai sugebi tų veikėjų nekęsti, mylėti, šlykštėtis ir net bijoti. Tokiose knygose man bene labiausiai patinka, kai toks įspūdis kinta - vienas veikėjas per visą knygą gali sukelti visus šiuos jausmus, ir dar daugiau. Na, o jeigu palieki su atvertais žabtais nuo tokių variacijų, tai dar geriau.


Šiaip jau filmų iškart perskaičiusi knygą nežiūriu. Palaukiu bent jau savaitę, kad būtų pasimiršusios detalės - tada filmą stebėti daug maloniau. Tai šįkart neištvėriau - pažiūrėjau jau kitą dieną. Ir tik du kartus per visą filmą leptelėjau, kad knygoj taip nebuvo. O gal tris. Na, esmės tai nesudaro. Svarbiausia, kad filmas tikrai labai tikslus, puikiai parinkti aktoriai. Įtampą begalingai gerai kūrė muzika - visa laimė, kad žiūrėjau ne viena, nes būčiau turbūt neištvėrus ir būtų tekę miegoti prie įjungtos šviesos :)
Tad šįkart tarp filmo ir knygos dedu lygybės ženklą (tokius kartus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų).

Rekomenduoju ir skaityti, ir žiūrėti. Bet pirmiau skaitykit. Labai tikiu, kad nenusivilsit.

2016 m. sausio 18 d., pirmadienis

Rasa Aškinytė „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“

Nežinau, pastebėjote ar ne, bet aprašiusi keletą įvairių iššūkių nusprendžiau susidaryti sau tinkamiausią - kai kurias patikusias „užduotis“ pasiskolinau iš jau sukurtų iššūkių, kai kurias susigalvojau pati. Stengiausi sąrašo per daug neišplėsti, kad būtų malonu pačiai jį įveikti. Tiesa, dar nesugalvojau, ką sau pasidovanosiu už įveiktą iššūkį, bet tikriausiai tai bus dar viena knyga.
Tad pirmoji, kuri slepiasi po „knyga, laimėjusia premiją“, yra 2014-ųjų metų knyga.

Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu ką, visi patiki.

Ši knyga yra apie..žmogų. Kolegėms iš choro daviau pasklaidyti, tai sakė, kad iš anotacijos nieko nesuprato, apie ką ta knyga. Na, iš anotacijos ir nesuprasi čia, deja. Skaitant iš tiesų irgi nėra taip lengva. Atrodo, viskas plaukia išorėje, nieko pernelyg giliai nenagrinėjant. Bet, žinoma, taip nėra.
Visgi, kaip ten bebūtų, šios knygos pagrindinis veikėjas mane nenusakomai erzino. Kartais prajuokino, bet dažniau erzino. Seniai jau skaičiau tokią knygą, kurios pagrindinis veikėjas (kartu ir pasakotojas) sukeltų tokį nemalonų jausmą. Manau, kad kiekvienas jame pamatytume savo mažesnę ar didesnę dalelę - gal dėl to taip ir erzino. Be abejo, man labai patinka sarkazmas bei ironija knygose - čia to rasite su kaupu. Bet kartais jau net ir to buvo per daug, gal netgi vietomis peraugant į tyčiojimąsi, stereotipų taikymą.
Šiam vyrui iš tiesų nieko nereikia. Ir visgi net jis negali paneigti, kad vienintelis reikalingas žmogui dalykas yra meilė. O visa kita - bus kaip bus.

Man atrodo, kad jei žmonės paklausytų savęs iš šalies, nustotų kalbėti. Niekam nuo to nebūtų blogiau, tiesiog mažiau triukšmo.

Ar rekomenduočiau kitiems? Nesu tikra. Esu tikra tik tuo, kad tikriausiai po kurio laiko tiesiog neprisiminsiu, apie ką čia rašė, ir tiek :)

2016 m. sausio 8 d., penktadienis

Haruki Murakami „Vyrai be moterų“

Kaip visada - pirmoji metų knyga yra brangiojo Murakami. Nei daug, nei mažai - jau šešti metai pirmosiomis sausio dienomis draugauju su savo mėgstamu japonų rašytoju.
„Vyrai be moterų“ - antroji mano skaityta Murakami apsakymų knyga.

Kaip visada, apie apsakymų knygas kalbėti yra sunku. Ši talpina šešias istorijas apie įvairaus amžiaus vyrus, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu neteko mylimųjų. Visi jie bando analizuoti priežastis, kodėl ir kur tos moterys dingo, kaip jie gyveno tuomet ir dabar, kai moterų nebėra (jos nebūtinai mirusios, nesuklyskit. Būdų prarasti moteris yra, ko gero, šimtai).

Haruki Murakami lieka ištikimas savo stiliui. Nors skaitydama galvojau, kad knyga iki skausmo realistiška, bet visgi mistikos, kurią taip mėgstu Murakami kūriniuose, taip pat buvo. Ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet buvo. Skaitinėdama recenzijas radau nuomonių, kad Murakami stovi vietoje. Niekur nebejuda - pasakojimai panašūs vieni į kitus, nerandama nieko naujo ir panašiai. O aš visgi liksiu prie tos nuomonės, kad šis rašytojas gali ir nesikeisti. Būtent tokį jį ir myliu - su vienišais vyrais, mistika, kuri persipina su realybe, katėmis ir ausimis. Beje, šioje knygoje nė karto nebuvo paminėtos moters ausys, kuo, tiesą sakant, tikrai stebėjausi. Tad vienintelis šios knygos minusas tas, kad apsakymai per greitai baigiasi. Tik spėji įsijausti į pasakojimą ir op - pabaiga.

Man ypatingai patiko vienas apsakymas, „Nepriklausomas organas“. Jame pasakojama apie pusamžį daktarą Tokajų, elegantišką vyrą, kuris, dingus mylimai moteriai, mirė iš meilės - tiesiogine tų žodžių prasme. Žmogų, ieškojusį atsakymo į klausimą kas aš esu. Tyliai tikiuosi, kad daktaras jį rado.

Ar rekomenduočiau paskaityti šią knygą? Taip, jei mylite Murakami. O jei dar nieko nesate jo skaitę, o romanai atrodo per ilgi, tuomet irgi puikiai tiks.

2016 m. sausio 2 d., šeštadienis

Knygų iššūkiai: išsirink vieną ir sau!

Sulig kiekvienų metų pradžia sąmoningai (arba ne) išsikeliame sau naujus iššūkius. Vienas iš jų man visada būna susijęs su skaitymu, dažniausiai jo neįgyvendinu, bet kitais metais vėl keliu, taip vis turėdama savyje vilties :) Manau, kad dauguma skaitytojų šiuo klausimu yra panašūs. Tai kad jums nereiktų ieškoti tų iššūkių interneto platybėse, pamėginsiu sudėti čia keletą rastų - o gal kas nors patiks, gal norėsite išbandyti save.
Iššūkis nr. 1
Pirmasis iššūkis vadinasi Suaugėlių iššūkiu. Manau dėl to, kad jis reikalauja skaityti tikrai rimtas knygas. Asmeniškai aš pati jo tikrai neįveikčiau, nes per metus reikia perskaityti:
* knygą apie istoriją;
* biografiją arba autobiografiją;
* knygą apie įžymybę;
* knygą, dėl kurios reikėtų išlipti iš savo komforto zonos;
* knygą apie santykius;
* knygą apie mokslą;
* knygą apie verslą;
* knygą apie savęs tobulinimą;
* knygą apie religiją/teologiją;
* knygą apie finansus;
* knygą apie meną;
* knygą, kurią reikėjo perskaityti mokykloje, bet taip ir neperskaitei;
* knygą, parašytą kita kalba;
* knygą, kuriai daugiau nei 100 metų;
* knygą, kurios veiksmas vyksta kitoje šalyje;
* knygą, laimėjusią Pulitzerio premiją;
* knygą-klasiką;
* uždraustą knygą;
* knygą apie kalbą/bendravimą;
* knygą apie muziką.
Skamba rimtai, tiesa?

Iššūkis nr. 2
Šis man atrodo visai smagus, nes per metus galima perskaityti visą abėcėlę! :) Smagus, bet visiškai nelengvas.
A - knyga, kurioje vyrauja apokaliptinė tema
B - bestseleris
C - knyga, ant kurios viršelio yra katė
D - dienoraštis
E - knyga, kurios pavadinime yra elemento pavadinimas (manau, kad turima galvoje arba oras/vanduo/žemė/ugnis, arba Mendelejevo lentelė, tad pasirinkimas platus)
F - knyga, kurią gavai už dyką (arba dovanų :))
G - knyga apie vaiduoklius
H - knyga, kurios veiksmas vyksta šalyje, kurioje yra karšta
I - knyga, kurioje vyrauja industrinė tema
J - vaikiška knyga
K - knyga, kurioje niekas nenužudoma :D
L - knyga iš sąrašo
M - knyga, kurios pavadinime yra mėnesio pavadinimas
N - knyga, kurios pavadinime yra tavo vardas
O - knyga su oranžiniu viršeliu
P - poezijos knyga
Q - knyga, kurios pavadinimas yra klausimas
R - reta knyga
S - mokslinės fantastikos knyga
T - knyga apie keliones
U - knyga su nelaiminga pabaiga
V - žiauri knyga
W - knyga su vandeniu (manau, tinka ir žodis „vanduo“ pavadinime, ir vanduo ant viršelio, ir šiaip kas nors, kas susiję su vandeniu :D)
X - knyga, kurios autoriaus varde yra raidė X
Y - knyga, kurios autorius yra jaunesnis nei tu
Z - klasikinės knygos zombių versija :D

Iššūkis nr. 3
Šis sąrašas talpina 40 knygų, kas šiaip jau nėra labai mažai. Jos gana įvairios, tad manau, kad visai įdomu turėtų būti.
* knyga, paremta pasaka;
* knyga - Nacionalinės premijos laimėtoja (pas mus, ko gero, atitinka Metų knygos rinkimai šitą dalyką?);
* young adult bestseleris;
* knyga, kurios neskaitei nuo mokyklos laikų;
* knyga, kurios veiksmas vyksta tavo šalyje;
* knyga, išversta į anglų kalbą;
* romantinė istorija, vykstanti ateityje;
* knyga, kurios veiksmas vyksta Europoje;
* knyga, turinti mažiau nei 150 puslapių;
* New York Times bestseleris;
* knyga, kurios ekranizacija pasirodys šiais metais;
* knyga, kurią rekomendavo naujai sutiktas žmogus;
* savęs tobulinimo knyga;
* knyga, kurią gali perskaityti per vieną dieną;
* knyga, parašyta įžymybės (žinoma, rašytojai-įžymybės čia netinka);
* politiniai memuarai;
* knyga bent 100 metų senesnė už tave;
* knyga, kurioje daugiau nei 600 puslapių;
* knyga iš Opros knygų klubo (sąrašas čia);
* mokslinės fantastikos knyga;
* knyga, kurią rekomendavo šeimos nariai;
* knyga-komiksas;
* knyga, išleista 2016-aisiais;
* knyga, kurios pagrindinio veikėjo profesija tokia pati, kaip tavo (haha, jau vien dėl šito visiškai negalėčiau įvykdyti šio iššūkio, jei jį pasirinkčiau);
* knyga, kurios veiksmas vyksta vasarą;
* knyga ir jos priešistorė;
* detektyvas;
* komiko parašyta knyga;
* distopinė knyga;
* knyga su mėlynu viršeliu;
* poezijos knyga;
* pirma knyga, kurią pamatei knygyne;
* klasika iš XX a.;
* knyga iš bibliotekos;
* autobiografija;
* knyga apie kelionę;
* knyga apie kitokią kultūrą;
* satyrinė knyga;
* knyga, kurios veiksmas vyksta saloje;
* knyga, kuri tikrai tave pradžiugins.

Iššūkis nr. 4
Ko gero, trumpiausias iššūkis, bet nuo to nė kiek ne prastesnis! Jame yra 12 knygų, kaip tik po vieną kiekvienam mėnesiui :)
* knyga, išleista 2016-aisiais;
* knyga, kurią gali perskaityti per dieną;
* knyga, kurią seniai norėjai perskaityti;
* knyga, rekomenduota bibliotekininkės ar konsultanto knygyne;
* knyga, kurią turėjai perskaityti mokykloje;
* knyga, kurią išrinko tavo vyras, žmona, partneris, brolis, sesuo, vaikas ar geriausias draugas/draugė;
* knyga, išleista prieš tau gimstant;
* knyga, kuri buvo uždrausta;
* knyga, kurią pradėjai skaityti ir neužbaigei;
* knyga, kurią turi, bet niekada neskaitei;
* knyga, kuri tave baugina;
* knyga, kurią jau bent kartą skaitei.

Tai štai. Keturi pakankamai skirtingi sąrašai. Galbūt ir sau rasite vieną tinkamą :) O gal sudarinėjate savo sąrašus su tokiomis užduotimis? Galite jais pasidalinti ir su kitais!
Sėkmės 2016-aisiais!

Frédéric Beigbeder „Oona & Salinger“

Viršelyje - Oona O'Neill
Pirmuoju metų įrašu, kaip visur tapo įprasta, nedarysiu jokių 2015-ųjų apžvalgų, nes paprasčiausiai nėra ką apžvelgti. Perskaičiau tiek gėdingai mažai, kad galiu sau nebent pažadėti (ir bandyti šį pažadą ištesėti) naujaisiais metais mažiau candycrush'inti ir daugiau skaityti. Ypač žinant, kad knygų eilė vis ilgėja ir ilgėja.
Pirmuoju metų įrašu noriu pasidalinti savo džiaugsmu perskaičius F.Beigbeder knygą „Oona & Salinger“. Nesuklyskite - tai nėra pirmoji šiais metais perskaityta knyga (Murakami jau tuoj tuoj bus paimtas į rankas :)). Ji paskutinioji, ir aš savotiškai džiaugiuosi, kad sugebėjau taip šauniai užbaigti metus, per kuriuos perskaičiau mažiau knygų nei bet kada anksčiau savo gyvenime.

Ši knyga buvo pirmoji pažintis su Beigbederio kūryba. Žinau apie jo garsųjį romaną „Meilė trunka trejus metus“ (kur čia nežinosi, kai ir šios knygos viršelis apie tai šūkauja), bet niekad nebuvau paėmusi jo į rankas ir, tiesą sakant, abejoju, ar artimiausiu metu ir paimsiu. Ne dėl to, kad būtų nepatikęs autoriaus rašymo stilius, istorija ar dar kas nors. Tiesiog.

Ši knyga - gryniausia fakcija*. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (ar egzistavo), faktai - autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose ar istorijos vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas.

Niekam ne paslaptis (o gal ir paslaptis), kad J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ ilgai buvo viena mėgstamiausių mano knygų. Niekad negalėjau pasakyti, kodėl ją taip mėgstu. Manau, kad ir dabar ji man būtų lygiai tokia pat miela, kaip ir kažkada. Tik pažiūrėčiau į viską truputį kitaip ne vien dėl to, kad man jau daugiau metų nei aštuntoj klasėj, bet ir dėl šio romano. Labai daug ko nežinojau apie patį Salingerį, nelabai ir domėjausi. O štai šioje knygoje, kur faktai susipina su autoriais fantazija, apie jį sužinoti galima labai nemažai.
Pačiame pasakojimo centre, žinoma, meilės istorija. Kai Salingeriui buvo 21-eri, Stork Club Niujorke jis sutiko 15-metę Ooną O'Neill, amerikiečių dramaturgo Eugene O'Neill dukterį. Jų meilės romanas trunka vieną vasarą, ir yra pasmerktas žlugti, nes Oona ir Jerry - du begalingai skirtingi žmonės, su skirtingais siekiais ir su savita pasaulėžiūra. Negana to, Jerry išeina į karą, o Oona iškeliauja į Holivudą, kur ir toliau gyvena aukštuomenės gyvenimą.
Apskritai knygoje galima sutikti daug „pažįstamų“ žmonių - Truman Capote, Ernest'ą Hemingway ir, žinoma, Charlie Chaplin'ą, kurio vaidmuo šioje istorijoje ne ką mažiau svarbus, nes jaunutė Oona išteka už gerokai vyresnio Charlie ir laimingai gyvena kartu iki pat jo mirties.
Žavusis Jerry

Galiu teigti, kad tai viena tų knygų, kurios skatina domėtis. Domėtis kitais autoriais, aprašomu laikmečiu, gilintis į to meto mąstyseną ar tiesiog pažiūrėti vieną iš Chaplino filmų, kad geriau suprastume, už ką jis buvo mėgstamas ir nekenčiamas.
Man tikrai labai patiko tai, kaip sugretintas karas, kuriame galavosi Salingeris ir aukštuomenės gyvenimas, kuriame saugiai gyveno Oona:

Jerry kasa duobę purve, po lediniu lietum. Oona baltu sijonėliu sodo kortuose pralaimi teniso partiją 6:1. Jerry susiriečia ant akmens, kad valandėlę numigtų sausas. <...> Oona užsako pristatyti braškių ir aviečių, taip pat vanilinių ledų. Jerry patikrina, ar palaidinės kišenėje tebeturi morfino ampulę su poodine adata.

Na, esmė aiški. Šis skyrelis su tokiais palyginimais buvo bene liūdniausias visoje knygoje.
Oonos ir Jerry istoriją suvalgiau gana greitai. Kitaip ir neįmanoma - ji taip įtraukia, kad tiesiog fiziškai neįmanoma tos knygos padėti į šalį. Dabar jau suprantu, kodėl tik pasirodęs šis kūrinys susilaukė tiek daug pagyrų. Prisidedu prie jų. Ir rekomenduoju.

Beje, kaip ir pats Beigbederis, labai nusivilčiau, jei ši istorija nebūtų buvusi tikra.

* „Paklausta, ar jos ekstravagantiškiausi atsiminimai yra faktai ar fikcija, Diana Vreeland atsakė: „Tai - fakcija.““