Daphne du Maurier „Rebeka“

Kai dažniausiai skaitai knygas, kuriose nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, yra kelios laiko linijos ir kartais - nesuskaičiuojamas kiekis veikėjų, net nesupranti, kaip pasiilgsti klasikos. Bent jau iki tol, kol tos klasikos nepaimi į rankas. Ir būtent tada pasaulis nušvinta visomis šviesiausiomis spalvomis!

„Rebeką“ visos anotacijos pristato kaip klasikinę meilės ir neapykantos istoriją. Po žmonos mirties Maksimas de Vinteris Monte Karle sutinka gerokai už save jaunesnę merginą ir parsiveža ją į Menderlio dvarą. Dvarą, kadaise iš atviruko užbūrusį jaunutę merginą. Naujoji ponia de Vinter susiduria su daugybe jai iki šiol nepažintų rūpesčių, o Menderlis, kaip ir visi didieji dvarai, savyje slepia kažkokią paslaptį...

Kaip jau minėjau, buvau išsiilgusi aiškios istorijos. Turiu omenyje būtent pasakojimo stilių. Aiškiai rutuliojami veikėjai ir jų siužetinės linijos, pati struktūra taip pat vedanti į kulminaciją, aiški atomazga, nėra jokių bereikalingų žodžių ar veiksmų. Net kiekvienas oro ar gamtos aprašymas (nėra jų čia labai daug, ir dėl to neliūdžiu) yra vietoje ir laiku. Kaip ir priklauso tokiam kūriniui, paslaptis sklando kažkur tarp eilučių ir bent jau man nepavyko jos atspėti. Kiekvienas veikėjas istorijoje turi savo vietą, kiekvienas žino kažką, kas skaitytojui ir netgi poniai de Vinter atskleidžiama labai po truputį. Žodžiu, puikus gotikinis romanas!

Ir ne veltui sakoma, kad klasika nesensta. Tiesiog surijau šią knygą! Įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių.  Labai greitai pajutau, kad galvoju apie vieną ar kitą veikėją ir apie tai, kas vyks toliau. Todėl pabaigusi vieną skyrių jau skaičiuodavau, ar turiu laiko dar vienam, na, gal kaip nors... Buvau sudominta tikrai nuo pradžių - knyga tarsi prasidėjo nuo pabaigos, o tik po to sužinome, kaip ir kodėl veikėjai atsidūrė ten, kur jie buvo pirmuosiuose puslapiuose. Visai verta perskaičius visą kūrinį vėl sugrįžti į pradžią ir atkreipti į detales, kurios galbūt tuo metu pasirodė nereikšmingos.

Visi veikėjai sukurti taip, kad atskleistų niūrią romano atmosferą. Kas gali būti niūriau nei vienatvė ir tamsios paslaptys...

O šie yra patys svarbiausi, nes apie juos ir sukasi visas veiksmas:

• Maksimas de Vinteris: medaus mėnesio metu - mylintis vyras, o grįžęs namo - pasinėręs į dvaro reikalus ir neberodantis jokio prielankumo savo jaunajai žmonai, kuriai viskas nauja ir kaip niekad reikalingas palaikymas. Visgi jis nesukėlė jokios antipatijos, nors vietomis ir nebuvo itin malonus poniai de Vinter. Sakyčiau, gal pajutau jam šiokį tokį gailestį? Sunku man įsijausti į turtingo vyro, valdančio dvarą ir dar balažin ką veikiantį tais laikais (knyga pirmą kartą pasirodė 1938 m.) vaidmenį (:D), bet galėčiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs žmonos ir dėl to, kad susituokė antrą kartą, atsidūręs po didinamuoju visuomenės stiklu.
• Ponia Denvers: namų ekonomė, jau nuo pat pirmojo karto, kai ją sutinkame, galima suprasti, kad su ja gyvenimas tikrai nebus lengvesnis. Išties nemaloni moteris, per visą knygą taip ir nesugebėjau pajusti jai nė lašelio užuojautos ar menkiausio prielankumo.
• Ponia de Vinter: vienintelė veikėja - ir dar pagrindinė! - kurios vardo mes niekad nesužinome. Tuo pačiu metu ir svarbi, bet ir nereikšminga detalė bendrame Menderlio paveiksle. Štai jos man buvo gaila. Pilna svajonių ir jaunatviško idealizmo, naivi, iki ausų įsimylėjusi ir... greitai turėjusi suprasti, kad pasaulis nėra toks, kokį jį įsivaizdavo. Kad gyvenimas viename garsiausių Anglijos dvarų nėra vien tik romantiški pasivaikščiojimai sode ir arbatos gėrimas. Kad su pavarde ir statusu ateina ir daug prievolių, kurias nebūtinai nori vykdyti. Kad kartais praeitis gali būti stipresnė ir nejuokingai prislėgti. Visgi sunku suprasti, ar ponia de Vinter per visus tuos įvykius iš tikrųjų ūgtelėjo kaip asmenybė. Nes proga buvo ne viena.

Ir specialiai nieko nesakysiu apie Rebeką.

Tiesa, kas mane paskatino būtent dabar perskaityti šią knygą? Gal būtų stovėjusi dar 26 metus lentynoj, kas ten žino :D Bet NETFLIX išleido naują ekranizaciją... Nenorėjau susigadinti knygos įspūdžio pirmiau pažiūrėdama filmą, tai ir skaičiau. Senojo, klasikinio 1940 m. Hičkoko režisuoto filmo nesu mačiusi, tad neturėjau su kuo palyginti. Nemanau, kad ir žiūrėsiu, nes šis, naujasis, filmas man labai patiko. Gan tiksliai pagal knygą, pakeisti tik vos keli dalykai, matyt, vardan dramos. Nenuostabu, čia juk kinas, ir šįkart tai manęs visai netrikdė. Tad jei neplanuojat skaityti knygos, drąsiai galima žiūrėti tik filmą.

O aš manau, kad knygą tikrai skaitysiu dar ne kartą - tikrai labai patiko visa istorija! Kad kartosiu filmą, tai nė kalbų nėra :) Jei dar nesate susipažinę su šia istorija, tikrai siūlau. Nepasigailėsite atidavę savo laiką geram kūriniui.

Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“

Jau seniai norėjau perskaityti bent vieną šios autorės knygą – kažkodėl buvau nusižiūrėjusi būtent šią. Galimybė atsirado, kai knygų klube mėnuo buvo skirtas turkų literatūrai.

„Trys Ievos dukterys“ – pasakojimas apie tris jaunas musulmones, kurias idealiai apibūdina ant viršelio esantys žodžiai: Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Jas tris, tokias skirtingas, tačiau ir panašias, suveda vienas Oksfordo dėstytojas, padaręs didžiulę įtaką jaunų merginų gyvenimams. Ašis, apie kurią sukasi visa knygos diskusija, yra Dievas ir tikėjimas, į kurį yra pažiūrėta iš skirtingų požiūrio taškų.

Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos. Gal kažkokių wowowow gilumų (nors ir nesu tikinti, bet man visada įdomu skaityti apie religiją, apie tai, kaip žmonės į ją žiūri ir kaip filosofuoja), net nežinau. Bet perskaičiau ir pasijutau nusivylusi... Ar labiau priskirtina tai abejojančiajai pusei, nes taip užtikrintai ir negaliu pasakyti, ar patiko, ar neverta laiko gaišaties. Tikriausiai reikia daryti „už“ ir „prieš“ sąrašą.

„Už“:

- Įdomu skaityti apie realią Turkijos situaciją. Knyga išleista 2016 m., tad, jei jau spėjote, kaip ir aš, pamiršti, kad būtent tais metais šalyje buvo organizuotas karinis perversmas (tiesa, nesėkmingas), tai skaitydami knygą bent jau galite susidaryti vaizdą, koks visuomenės požiūris į religiją, tradicijas ir tą demokratiškąją Turkijos pusę. Būtent prie Stambulo aukštuomenės stalo surinktos skirtingos nuomonės, atsiskleidžiančios pokalbių metu.

- Visgi prie stalo labai aiškiai parodyti ne tik politinių nuomonių susidūrimai, bet ir moterų padėtis visuomenėje. Manyčiau, autorei pavyko parodyti ne tik Turkijos gyventojų požiūrį... Tai gali daug kam nepatikti, bet yra kaip yra – mūsų visuomenė yra patriarchalinė, vyrai kai kuriose srityse vis dar vertinami labiau dėl nusistovėjusio požiūrio. Viskas keičiasi, bet, žinoma, ne per metus ir ne per du.

- Todėl kaip dar vieną „už“ argumentą pateikiu pagrindinę veikėją Perę. Nors ir ilgai galvojau, ar ji man patinka, ar ne, bet nusvėrė teigiamoji pusė. Labiausiai sužavėjo jos noras ieškoti ir suprasti. Būtent Perė yra Abejojančioji, kuri, vaikystėje augusi su dviem labai skirtingais tėvais (mama gyvena šventai sekdama Koraną, o tėvas yra kairiųjų politinių pažiūrų, dėl to namie ištisai vyksta konfliktai), vis tiek siekia atrasti bent jau tą viduriuką ir tiesą, pagal kurią (ir su kuria) galėtų gyventi. Todėl jos siekis pažinti save, stengtis suprasti tiek tėvo, tiek motinos požiūrius, yra labai sveikintinas. Taip pat – čia jau tikriausiai „kalta“ vakarietiškoji jaunos turkės pusė, po studijų Oksforde – man patiko jos gebėjimas maištauti. Būdama jau suaugusi moteris ir suprasdama, koks elgesys ištekėjusiai turkei yra tinkamas, o koks – ne, ji vis tiek elgiasi taip, kaip jai norisi tą akimirką. Atvirai ir argumentuotai reiškia savo nuomonę, dalyvauja pokalbyje su vyrais, moka pakovoti už save. Atrodo, nieko ypatingo? Tik ne tradicijų ir religijos persmelktoje visuomenėje.

„Prieš“:

- Visko daug ir nieko iki galo. Man čia yra pats didžiausias šios knygos trūkumas, nusveriantis visus kitus dalykus. Temų paliesta daug ir labai svarbių, bet niekas nėra išanalizuota taip giliai, kaip norėtųsi... Pradžia buvo daug žadanti, o paskui viskas riedėjo žemyn. Geriau jau knyga būtų buvusi dvigubai storesnė, bet tuo pačiu būtų ir daugiau gylio. Nes puikiai suprantu, kokie daugiasluoksniai yra žmonės, o ir tema čia pasirinkta sudėtinga. Autorės palaikoma nežinia, kas gi TOKIO baisaus nutiko tame Oksforde, dėl ko praeitis tiek metų persekioja Perę, išaugo į... nieką. Bent jau man taip pasirodė. Perskaičiau ir galvoju: „Ką? Čia jau viskas?“ Beliko tik skėstelti rankomis. Skaitant kažkokią istoriją bent jau man yra svarbu, kad pasirinkti klausimai būtų išnagrinėti, na, jei ir ne šimtu procentų, tai bent jau didžiąja dalimi. O dabar viskas praplaukė ir tiek. Kiek gylio galėjo būti diskusijų apie Dievą grupėje! Bet kažkas nepavyko.

Tai ar knyga patiko? Mano vertinimas toks: antrą kartą tikrai neskaityčiau, bet nuo kitų autorės darbų, tikėtina, geresnių, neatbaidė.

William Golding „Musių valdovas“

Tai yra knyga, kurią turėjau perskaityti jau mokykloje. Pamenu, kad kažkada labai labai seniai bandžiau, bet pradžia visai nesudomino ir mečiau. Šiemet suteikti jai antrą šansą pastūmėjo Uždraustų knygų savaitės renginys, kurį organizavau - kadangi ruošiausi kalbėti apie smurtą knygose, pamaniau, kad pagaliau išaušo „Musių valdovo“ valanda.

„Musių valdovas“ - alegorinis romanas, kalbantis apie žmogaus prigimtį. Knygos veikėjai - mokyklinio (kažkodėl įsivaizdavau, kad vyriausiam jų gali būti 12-13 metų) ir ikimokyklinio amžiaus britai berniukai, kurie, sudužus lėktuvui, atsiduria negyvenamoje saloje. Nustelbus pirminį džiaugsmą, kad nebėra jokių suaugusiųjų, atsiranda supratimas, kad kažkaip reikės išgyventi ir dar pasistengti, kad jie būtų surasti. Tad viskas, kas prasidėjo kaip žaidimas, virsta kur kas rimtesniais dalykais.

Galiu suprasti, kodėl manęs ši knyga nesužavėjo, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Nors ir visais laikais skaitydavau daug, tačiau nebuvau susipažinusi su tuo žanru, kurį dabar taip mėgstu - distopijomis. Galbūt šios knygos visiškai į distopijų lentynėlę numesti negalima, bet veiksmas vystosi arti to. Ir taip, bent jau knygos pradžioje yra gan nemažai apipasakojamų nuotykių scenų, kurios manęs, tuo metu 15 ar 16 metų merginos, visai nedomino. Visgi tai yra knyga, kuriai verta suteikti antrą šansą, ir džiaugiuosi tai padariusi būtent dabar. Nežinau, kiek dabartiniai paaugliai (knyga yra iš 10 klasės literatūros sąrašo) gali įžvelgti šiame kūrinyje tikro siaubo, tačiau man viskas čia buvo pakankamai kraupu.

Golding 1983 m. ne veltui gavo Nobelio literatūros premiją - būtent už pasakojimo įžvalgumą, už tai, kaip iliustruoja žmogaus būklę. „Musių valdove“ jau nuo pat pradžių po truputėlį pradedami konstruoti berniukų charakteriai ir aiškiai atskiriama jų vieta hierarchinėje struktūroje: vadas, vado dešinioji ranka ir patikėtiniai, darbininkai ir kvaileliu laikomas atstumtasis, kurio fizinė išvaizda neatitinka įprastinių normų (stambus berniukas, sergantis astma, nešiojantis akinius, bandantis įnešti logiškumo į visus pokalbius, kai tuo tarpu vadas - dailus šviesiaplaukis). Įdomu, kaip kuriamas jų naujas pasaulis, kuriame atsiranda naujos taisyklės, visi turi savo pareigas. Įdomu gerąja prasme, iki tol, kol viskas pakrypsta visai ne vaikiškai, kai pasiekiamas lūžio taškas, ir supranti, kad berniukiški žaidimai nebėra tik žaidimai. Man knyga šiek tiek priminė Stanfordo eksperimentą (kuris, deja (?), buvo surežisuotas, bet akimirkai galime užsimerkti prieš šį faktą), kai buvo bandoma išsiaiškinti, kaip žmogų gali paveikti pasikeitusi aplinka. Žinoma, knyga parašyta gerokai anksčiau, nei tokie eksperimentai vyko, bet esmės tai nekeičia. Įdomu, kiek žmonių elgtųsi taip, kaip elgėsi berniukai šioje knygoje, pakliuvę į tokią pat situaciją. Kiek žmonių taip elgėsi karo metais - iki tol net negalvoję, kad galėtų nužudyti žmogų, galbūt žmogžudystę galėjo matyti kaip vienintelį būdą išgyventi patiems.

Autorius puikiai perteikia žiaurią žmogaus prigimtį. Dar labiau įspūdį sustiprina tai, kad knygoje veikia mažamečiai vaikai. Visiškai kitaip žiūrėčiau į kūrinį, jei būtų rašoma apie suaugusiuosius. Bet vaikai tikriausiai pasirinkti ne be reikalo. Ir būtent - vaikai iš gerų Britanijos mokyklų, šeimų, kur galioja griežtos taisyklės ir gyvenime reikia atsižvelgti į visuomenės normas. Tai, iš esmės, visai nesvarbu, kaip būsi auklėjamas, tačiau, priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūsi, nuo prigimties nepabėgsi.

Skaitytose Goodreads apžvalgose net keli žmonės išskyrė labai paprastą citatą, kuri, jų nuomone, labai taikliai apibūdina visą knygą ir tos istorijos situaciją: „Mes padarėme viską, ką būtų darę suaugusieji. Kur suklydome?“. Tai paliksiu šitą čia, pagalvojimui. O ar reikia skaityti šį kūrinį, tai net neturėtų kilti abejonių. Skaityti ir apmąstyti.

Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“

Alisos leidimų pasaulyje tūkstančiai, ši knyga yra klasika ir mylima jau gerokai daugiau nei šimtmetį, net pas mane lentynoje ji atsirado prieš keletą metų, o aš taip ir neprisiruošiau jos perskaityti. Filmai matyti, žinomi veikėjai ir apskritai apie ką čia viskas, bet va tam, kad perskaityčiau, prireikė baisios dienos už lango ir gausybės darbų, kuriuos būtų galima atidėlioti.

Kai prašiau Alisos dovanų (nes būtent taip ją ir gavau), tai labai norėjau būtent šios, su originaliomis iliustracijomis. Nes, kaip jau sakiau, nuo skirtingų leidimų gausos raibsta akys. Bet pamaniau, kad būtų labai įdomu juos kolekcionuoti (šiaip mintelė, tikrai taip nedarysiu, bet gal kas nors norėtų :D).

Knyga buvo netgi ne kartą uždrausta dėl įvairių priežasčių. Smagiausias draudimas buvo padarytas Kinijoje, kur knyga buvo nebeleidžiama dėl to, kad joje yra kalbančių gyvūnų. Dabar atrodo keista, kai turime krūvas animacinių filmų, kurie populiarūs visame pasaulyje, ir yra būtent apie gyvūnus su žmonių savybėmis. Kartą knyga buvo uždrausta ir JAV - dėl apsaugos nuo narkotikų. Na, kai pagalvoji, juk Alisa valgė vikšro grybą ir tai didėjo, tai mažėjo... Bet taip, tai 1960-aisiais buvo sutikta itin jautriai.

Apskritai man ši knyga tikrai patiko. Manau, kad jei būčiau skaičiusi ją vaikystėje, patikusi būtų mažiau. Kodėl? Dabar galėjau tinkamai įvertinti kalbą, kurios būdama vaikas tikriausiai nebūčiau supratusi (sužinojau, kiek daug skirtingų  ir vaizdingų sinonimų turi paprasčiausias žodis „eiti“!), knygoje gausu paaiškinimų, iš kurių sužinojau, kad autorius tokia nekalta pasakėle bandė pašiepti tiek realius žmones, tiek to meto tradicijas, netgi išreiškė savo politinius įsitikinimus. Labai patiko gudruolė ir sarkazmo nestokojanti Alisa. Dėl gudrumo nežinau, bet mano ir jos požiūris į dalykus sutampa :)

O ta proga, kad perskaičiau Alisą tik 27-erių, Instagram paskyroje surengėm išpažinčių vakarėlį :D Pasirodo, aš ne viena tokia!

Santa Montefiore „Senojo švyturio paslaptis“

Šiuo metu patiriu šiokį tokį skaitymo bloką. Žiūriu žiūriu į savo knygų lentynas, naršau bibliotekos sistemoje, bet niekas nedžiugina. Atrodo, ir tą, ir aną norėčiau paskaityti, bet žinau, kad pradėjusi greičiausiai numesčiau. Visgi iš draugės gavau šią knygą - ji perskaitė, pernelyg nesusižavėjo, ir atsiuntė man :D

Londono aukštuomenės mergina, pavargusi nuo jai primetamo gyvenimo, vieną dieną niekam nesakiusi išvyksta į nedidelį Airijoje esantį miestelį pas tetą, kurios niekada nematė. Ten ji tikisi atrasti save, išpildyti svajonę parašyti knygą. Tačiau Konemaroje, apsupta nuostabios Airijos gamtos, Elena atranda šeimą, apie kurią nieko nežinojo, ir daugybę paslapčių.

Ta knyga tokia... Na, esu skaičiusi tik vieną Montefiore knygą, ir tą pačią jau seniai, „Sodininką iš Prancūzijos“. Va ta knyga, pamenu, buvo puiki, šilta, pabaigoje net susigraudinau. O šiai kažko trūko. Net negalėčiau įvardinti, ko tiksliai. Labiausiai žavėjo ne pagrindiniai veikėjai. Gražiausias buvo pasirinktas kraštovaizdis, kuris aprašytas pakankamai vykusiai, nors esu skaičiusi ir geresnių gamtos aprašymų.

Kažkur perskaičiau, kad pagrindinė veikėja - lyg šešiolikmetė, įkalinta trisdešimtmetės kūne, ir tai yra labai tikslu. Tas, tiesą sakant, ganėtinai erzino. Nesu tikra, kokią tiksliai veikėją norėjo sukurti rašytoja. Stiprią? Nieko nepaisančią? Moterį, atkakliai siekiančią svajonės? Na, pavyko gal tik iš dalies. Manęs neįtikino.

Kiek netikėta, kad ši knyga man truputį (bet tik truputį) panėšėjo į Pinborough „Ydingą ratą“. Kas keletą skyrių pasirodanti žuvusios moters šmėkla vertė jaustis kiek nejaukiai tamsiuose namuose. Štai jos nesveikas pavydas gal kiek ir verčia susimąstyti apie tai, kad reikia mokėti paleisti žmogų, kitu atveju nugrimsi į tamsą ir nebemokėsi matyti šviesos.

Romano kalba tikrai neįmantri, dialogai visiškai paprasti ir netgi lėkštoki. Siužetas pakankamai nuspėjamas - ta švyturio paslaptis mano mintyse labai greitai buvo atskleista. Galbūt dėl to knyga skaitosi labai lengvai ir greitai - vienos dienos skaitinys.

Kodėl pradžioje kalbėjau apie skaitymo bloką? Todėl, kad kaip tik tokios knygos, kur nereikia labai daug mąstyti, jį nuima! :) Dabar tikiuosi pereiti prie kitų kūrinių, kuriuos mėgstu labiau.

Simon Beckett „The Restless Dead“

Ačiū XXI amžiui, kad dabar viską galima parsisiųsti iš įvairių pasaulio kampelių. Nes kitaip nepavyktų perskaityti daugiau Becketto šedevrų, kadangi paskutinė lietuviškai išleista jo knyga buvo 2013 m. Per tą laiką jis jau ir šiaip parašė dvi naujas knygas, ir viena iš jų yra penktoji serijos apie Deividą Hanterį dalis. Kita vertus, jau beveik ir su angliškai išleistomis jo knygomis išsisėmiau (liko dar viena neskaityta) - teks iškrapštyti vokiečių kalbos likučius iš smegenų kampučių ir skaityti šia kalba :D

Šioje dalyje sužinome, kad Hanteris likęs nuošalyje, į bylų tyrimus jis mažai tekviečiamas, panašu, kad po keleto nepavykusių „pasirodymų“. Jis dėsto universitete, asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Vieną dieną jis sulaukia skambučio, kad yra kviečiamas į kūno iškėlimo operaciją. Planuotas vienos dienos vizitas užsitęsia kur kas ilgiau.

Norėčiau, kad šios knygos apie Hanterį niekada nesibaigtų. Šią dalį rašytojas brandino net 7 metus, ir laukti buvo verta. Tiesiog negalėjau atsiplėšti: skaičiau stovėdama prie viryklės, skaičiau iki nakties, ir vienintelis dalykas, kas privertė eiti miegoti, buvo durianti akis :D Įtampa išlaikyta iki paskutinio puslapio žodžio, kaip visada, net epilogas pateikia staigmenų.

Pasakojimas rutuliojasi lengvai, visada reikia užsidengti tolimesnį puslapį, kad tik neperskaitytum daugiau nei tuo metu reikia. Be itin detalių aprašymų, kaip atrodo suiręs kūnas, kaip atkuriama žmogaus kaulų padėtis ir panašių dalykų, labai užkabina kiekvieno skyriaus pabaiga. Beckett'as turi talentą užbaigti skyrių vienu trumpu sakiniu, kuris taip užkabliuoja, kad nieko kito nebelieka, kaip tik skaityti toliau.

Blackwater žiotys

Nuotaika puikiai kuriama pasirinkus vietovę, kurioje įvykdyti nusikaltimai. Šįkart viskas vyko atšiauriame Essexo kampelyje, kur nuolatos prastas oras, dažni potvyniai ir atoslūgiai, pelkynai, nenuspėjamos vandens srovės, apleisti jūros fortai. Tobulas fonas mįslingiems žmonių dingimams. Žinoma, detektyvų/trilerių kūrėjai turbūt niekad nesirenka saulėtų Havajų, nes būtų tikrai sudėtinga įsijausti į atmosferą, jei bylos tyrėjas lakstytų su šortais po palmėmis. Vis dėlto. Reikia mokėti išnaudoti ir tą niūrų kraštovaizdį. Skaitant, regis, ir pas mus ne taip karšta buvo, o pakėlus akis net buvo keista, kad už lango saulėta vasara.

Apskritai man patinka pats pagrindinis veikėjas. Jį nuolatos persekioja praeities šešėliai, žmogus tarsi atribojamas nuo to, ką geba geriausiai, tačiau kaskart vis randa stiprybės sugrįžti į savo darbą ir daro jį puikiai. Rasdamas naujų įkalčių, ieškodamas sąsajų. Pats Hanteris nėra kažkoks atsiskyręs keistuolis, tačiau nori nenori tam tikri įvykiai formuoja asmenybę. Visgi nė karto (kaip kartais būna su kitais veikėjais) man nėra kilęs noras paimti ir gerai papurtyti šio personažo, kad atsikvošėtų. Kaip tik norisi jį laikyti draugu.

Kaip visada - puikiai suręstas trileris. Žinoma, aš ir vėl neatspėjau, kas žudikas :D Jau žinojau, kad galima tikėtis bet ko, bet vis tiek nepavyko. Iš visų įvykių, kurie vyko šioje knygoje, pasisekė nuspėti tik vieną. Tai tik parodo, kad su Beckett'u ir Hanteriu pašonėje tikrai niekada nenuobodžiausi.

Douglas Adams „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“

Nežinau, kiek laiko jau ši knygelė buvo mano „must read“ sąraše. Galų gale teko susitarti su savimi ir pasiimti ją iš bibliotekos. Ir kai perskaitau tokias knygas, visada stebiuosi, kur aš buvau anksčiau. Nes tai absoliučiai žavi knyga!

Pasakojimas prasideda Žemėje. Arturo Dento diena prasideda visiškai įprastai, tačiau netikėtai prie jo namų pasirodo buldozeris ir darbų vadovas pareiškia, kad Arturo namas trukdo tiesti hipererdvinį greitkelį, todėl bus nugriautas. Netrukus tai pasirodo ne tokia ir didelė problema, nes Arturo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, yra ateivis, tik per plauką išgelbsti juos abu nuo Žemės sunaikinimo. Taip, Žemės nebėra. Ir čia prasideda Arturo, Fordo, Trilijanos ir Galaktikos prezideto Zafodo Biblbrokso nuotykiai Visatoje.

Sakysit, nuo kada tu jau čia skaitai tokias fantastikas? Ojėj, jeigu visos jos tokios, kaip ši, tai neškit visas jas čia! Ši knyga jau nuo pat pradžiu mane sužavėjo ir vienintelis erzinantis dalykas buvo tas, kad niekaip man jos nėjo perskaityti per vieną vakarą, nes vis visokių reikalų atsirasdavo.
Knygos varikliukas, sakyčiau, net ne visokie moksliniai kosminių laivų dalykai, ne tokia beribė fantazija, bet humoras. Absurdiški veikėjų dialogai, kurių absurdiškumas slypi nesusišnekėjime tarp žemiečio ir kitų visatos gyventojų. Visi veikėjai taip pat žavūs, netgi vogonai man savotiškai patiko, su savo trečia pagal blogumą poezija visoje Visatoje :D Ir visgi puikiai parodyta tiesa apie žmones ir jų savybes, tik viskas įvilkta į fantastinį rūbą. Savimylos kaip Zafodas, aklai sekantys biurokratai kaip vogonai, nuolatos besiskundžiantys ir blogos nuotaikos kaip maniakinės depresijos apimtas robotas Marvinas. Labai daug galima atpažinti visuose veikėjuose.
Atskirai noriu pareikšti pagarbą vertėjui Sauliui Repečkai. Būtent dėl šio vertimo galėjau tikrai pasijausti ne kaip Žemėje, o kažkur toli toli, už daugybės šviesmečių. Mano galva, išversti tokias eilutes yra tikras talentas:

O zurzli kriuksiaglyvi, tavo šlaplynės man lyg išpliurdiję vebliaspuogliai ant liguistotos bitės.

Apkriešk, meldžiu tave, manąsias purpiškas terliarširkes.

Ir bliaukliškai driošyk mane raukšliškom bliambadrumbėm, 

antraip karprure tave paversiu savo bliarbagirgždžiulu,

ir nemanyk, kad ne!

Skausminga? Jūs ką tik susipažinote su vogonų poezija :)

Ir taip, dar vienas kosminis dalykas apie šią knygą:

Taip! Pavadinimas šviečia! Labai smagus sprendimas, ačiū, Kitos knygos! 

Knyga yra tikra klasika, turinti galybę gerbėjų visame pasaulyje. Sužinojau, kad gegužės 25 d. (per mano gimtadienį!!) netgi švenčiama Rankšluosčių diena, nes rankšluostis - svarbiausias daiktas autostopininkui. Tikrai skaitysiu ir kitas dalis (lietuviškai lyg tai yra tik antroji, Restoranas visatos pabaigoje), nes į kosminius nuotykius pasinerti visada šaunu.

- - - - -

Ilgai nelaukusi pažiūrėjau ir 2005 m. sukurtą ekranizaciją. Neskaičius knygos tai absoliutus kosmosas, bet paskaičius - įsijausti kur kas lengviau. Patiko tai, kad tikrai didžioji dalis atitinka knygoje esančius įvykius ir netgi dialogus. Džiugu, kad filmas ne nuvylė, o kaip tik dar pastiprino įspūdį.

Keith Stuart „Kaladėlių berniukas“

Distopijas truputį padėjau į šalį ir paėmiau į rankas šį tą daug labiau realistiško.

Knygos pasakojimas sukasi apie berniuką Semą, turintį autizmo spektro sutrikimų. Jo tėvai, Džodė ir Aleksas, išgyvena vedybų krizę ir nusprendžia pagyventi atskirai. Apskritai Alekso gyvenimas byra į šipulius - negana to, kad jis turi gyventi ant pripučiamo čiužinio draugo bute, bet dar jį atleidžia ir iš darbo. Santykiai su žmona nesitaiso, o ir kaip suprasti Semą, kai jis užsisklendęs savo tik jam vienam suprantame pasaulyje?

Autizmas yra gyvenimas be taisyklių vadovėlio, su kuriuo dauguma mūsų gimsta.

Iškart galiu pasakyti, kad šios knygos nuostabumui apsakyti nėra žodžių. Labai, LABAI gera knyga, padedanti suprasti žmones. Autorius labai paprasta ir kiekvienam suprantama kalba vysto personažus, kurie yra begalingai tikroviški - su visomis savo ydomis, nuklydimais ir emocijomis. Jie visi mane įtikino.

Tiesa, pats autorius turi sūnų, kuriam diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai. Tikiu, kad rašydamas panaudojo nemažai savo patirties - gal dėl to buvo labai lengva skaityti apie šį ypatingą vaiką.

O pats gražiausias ir įdomiausias dalykas, kuris buvo plėtojamas visos knygos metu, tai tėvo ir sūnaus santykiai. Suprasdamas, kad tai ne šiaip sau vaikas, o gyvenantis kitokiame pasaulyje nei kiti, Aleksas tiesiog nežino, kaip su juo bendrauti. Manau, kad situacija iki skausmo gyvenimiška: vyras, daug dirbantis, kad galėtų mokėti paskolą už namus ir išlaikyti savo žmoną, kuri nuolatos būna namuose su vaiku, kurį dėl menkiausio neatitikimo jo dienotvarkėje ištinka pykčio ir isterijos priepuoliai; po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais bėgimas nuo problemos į barą ar vėl į tą patį darbą. Na, manau, kad tokia, sakykim, apsauginė reakcija (nors ir nesu asmeniškai susidūrusi), pasireiškia ne vienam, ir visa tai grynai iš nežinojimo. Todėl nuostabu, kaip atskleidžiamas Alekso ir Semo santykis per kompiuterinį žaidimą Minecraft. Net aš skaitydama užsimaniau pažaisti! Po ne vienerių kankinimosi metų atrasti tokią kalbą, kuri išlaisvintų tiek berniuką, tiek tėvą iš jo demonų, yra tikrai tikrai nuostabu. Taip nuostabu, kad knygos pabaigoje net apsiverkiau ir teko sustabdyti skaitymą, nes nieko nemačiau per tas džiaugsmo ašaras.

Gyvenimas yra nuotykis, o ne pasivaikščiojimas. Todėl ir būna sunku.

Labai paliečianti knyga. Ją turėtų perskaityti kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar yra susijęs su autizmu, ar ne. Kai stereotipai mums tiesiog bruka įsitikinimą, kad autizmas - kliūtis gyvenime, būtent ši knyga parodo, kad jis kai kuriems gali būti išeitis. Rekomenduoju rekomenduoju rekomenduoju.

David Mitchell „Sleido namas“

Pirmą ir paskutinį kartą baisią knygą skaičiau, kai buvau 7 ar 8 klasėj - tai buvo William Peter Blatty „Šėtono išvarymas“. Baisi knyga man yra tokia, kai arba negaliu skaityti jos būdama viena kambaryje, arba vakare, arba abu variantai iškart. Tai „Sleido namas“ man buvo antroji tokia knyga. Ir jau po truputį galiu sakyti, kad siaubas literatūroje ne man.

Kas devyneri metai paskutinį spalio šeštadienį Sleido skersgatvyje atsiranda mažos juodos durelės, pro kurias įžengus patenkama į puikų sodą, kuriame gyvena maloni ir svetinga šeimininkė. Būtent kas tiek laiko namo gyventojai prisivilioja pas save po vieną nelaimingą, nesuprastą ar tiesiog nepritampantį žmogų, kuris iš Sleido namo išeiti jau nebegali.

Knyga suskirstyta į penkias dalis - kiekvienoje pasakojama aukos istorija. Ką aš galiu pasakyti. Autorius - tikrai meistriškas rašytojas. Beveik būčiau norėjusi, kad vietomis rašytų ne taip įtaigiai. Tikrai, pirmosios istorijos man buvo tokios kraupios, kad turėdavau užversti įdomiausioj vietoj ir nukreipti mintis į kur kas malonesnius dalykus. Šiaip jau būčiau pabaigusi knygą per vieną dieną, kadangi ji tikrai nėra stora, o skaitosi labai labai lengvai, bet va negalėjau, nes vis ateidavo vakaras.. :D O kai pagalvoji, kad einant naktį į tualetą pirmas dalykas, kurį pamatysiu atsidariusi duris, bus mano atvaizdas, tai net šiurpas nukrėsdavo (skaičiusieji supras, kodėl tai būtų taip baisu). 

Taip pat stebina rašytojo išmonė, nors, spėju, čia neapsieita be visokiausių studijų apie okultizmą, teosofiją ir panašius dalykus. Būtent tai čia ir buvo kraupiausia, nes aprašyta taip, kad nori nenori esi įtikinamas, kad tokie padarai gyvena tarp mūsų. Klausimai, kurie buvo iškilę skaitant, puikiausiai atsakyti pabaigoje. Nes klausimų, patikėkit manim, atsiranda labai nemažai.

„Sleido namas“ tikrai vertas skaityti. Įsigijau ją už juokingą kainą - ši knyga tikrai yra verta daugiau nei euras! Buvo tikrai įdomu, džiaugiuosi perskaičiusi, nors ir negalėjau pasimėgauti ja vienu prisėdimu - mėgautis tikrai yra kuo.

O šiurpuliukų kol kas užteks - galbūt sugrįšiu prie tokio žanro vėl praėjus daugeliui metų.

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“

Man labai patinka skaityti antiutopijas. Baisu, bet labai patinka. Žinoma, niekas man neaplenks Orwello „1984“. Tačiau kitos knygos taip pat labai geros, stebinančios rašytojų išmone ir sugebėjimu nuspėti ateities pasaulį.

„Puikus naujas pasaulis“ - baisi knyga. Parašyta dar 1932 m. ji kraupiai pasakoja apie sukurtą tobulą visuomenę, kurioje visi laimingi, niekas neserga, ir nesensta išoriškai, nėra jausmų, nėra senų dalykų, kultūros. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina yra keiksmažodžiai, santykiai su vienu žmogumi ilgesnį laiką yra laikomi visiškai nepadoriais, klesti kastų sistema, žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojama nuo pačių ankstyviausių dienų. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu - ir geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Seno netaisyti, naują įsigyti. Kuo daugiau lopų dėsi, tuo mažiau turto turėsi...

Tikrai - skaičiau ir jaučiau, kaip veidas kraipėsi nuo šlykštumo. Huxley taip įtaigiai aprašė tą neva tobulą visuomenę... Įdomiausia (ir šlykščiausia) tai, kad nelabai jau daug liko mums iki to „tobulumo“. Ir kuo daugiau žmonių skaitys šią knygą po mūsų, tuo daugiau atras panašumų su savo gyvenamu laikmečiu, net neabejoju. Nuolatos skatinamas vartojimas, vos tik pajutus kokį negerumą - dozė somos (narkotikas, kuris nukelia į palaimingą svajonių pasaulį. „Išėjimo“ trukmė priklauso nuo to, kiek dozių suvartosi). Laukinių rezervatuose galima pamatyti žmones, kurie gyvena mums pažįstamą gyvenimą - šeimose ir žinančius, kad pasaulyje yra ne tik laimė. Štai tokį pasaulį matė Huxley tuomet.

Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji inkubatorijų direktoriai.

O skaičiusieji jau gali pasakyti - argi ne panašiai ir gyvename? Žinoma, turime pasirinkimo, kūrybos laisvę - puikiausią prigimtinį dalyką. Tačiau žiniasklaida atkakliai formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus, kažkur veikia aktyvi propaganda, kažkas po dienos darbų griebiasi taurelės ar kito narkotiko... Vis dėlto, mūsiškasis pasaulis, kad ir su visomis savo blogybėmis, yra nepamainomai geresnis už tą puikų naują pasaulį. Kas dar neskaitė šios knygos, paskaitykite ir pamąstykite, ar norėtumėt kokiai savaitei persikelti į tokį pasaulį. Aš asmeniškai nenorėčiau ten praleisti nė vienos dienos.

Beje, knygoje gausu citatų iš Šekspyro kūrinių, jos taip natūraliai „įsipašo“ į bendrą tekstą, kad, rodos, žmonės tikrai taip bendrauja. Taip pat - įdomus pagrindinis personažas Bernardas. Liūdnas, nepritampantis prie sistemos, lyg su kokiais defektais. Gailėjau jo iki tam tikro momento, kol supratau, kad jis įkūnija daugybę mus supančių žmonių. Ir įkūnija, deja, ne pačias geriausias savybes.

Tikrai rekomenduoju susipažinti su puikiu nauju pasauliu - ne veltui čia yra klasika.

John Fowles „Kolekcionierius“

Man labai graži visa Pegaso kolekcija. Džiaugiuosi, kad ji leidžiama, kad visas knygas perku, o labiausiai tai dėl to, kad pagaliau jas pradėjau skaityti. Žinoma, jos puošia lentyną, bet jaučiuosi ir pati šiek tiek pasipuošusi, kai galiu perskaityti klasikinius kūrinius, į kuriuos šiaip jau gal ir neatkreipčiau dėmesio.

Rotušės darbuotojas Frederikas Klegas kolekcionuoja drugelius. Tačiau jis turi nusižiūrėjęs dar vieną, jam nepasiekiamą, egzempliorių - tai menų studentę Mirandą. Išlošęs žirgų lenktynėse didžiulę sumą, Klegas pradeda įgyvendinti savo sumanymą - turėti Mirandą tik sau vienam iki gyvenimo galo.

Pradėjus skaityti knygą iškart šauna mintis, kad štai, įdomus detektyvas! Apsėstas savo minčių klerkas, pagrobta jauna mergina, namas užmiestyje... Pradžioje įvykiai rutuliojasi gana greitai tol, kol sustoja. Iš tiesų tai kur kas daugiau nei paprastas detektyvas, prie kurių dabar esame įpratę. Čia nėra jokio bėgimo, jokių painių mįslių sprendimo, šiurpių radinių, nėra net policijos. Apskritai visoje knygoje, galima sakyti, tik du veikėjai. Susiklosčiusioje situacijoje gausu vidinių išgyvenimų, per kuriuos ir susipažįstame su Klegu ir Miranda. Daugybė pamąstymų atskleidžiama per Mirandos rašomą dienoraštį, čia rašytojas visus įtikina, kokia brangi yra laisvė ir kokia gali būti jos kaina, parodoma, kaip keičiasi žmonės neeilinėmis aplinkybėmis. Tekstas iš tikrųjų įtraukia ir nepaleidžia.

Kaip ten bebūtų, neatsimenu, kada paskutinįkart skaičiau knygą, kurioje nemėgčiau visų veikėjų. Erzino tiek savų kompleksų turintis Klegas, tiek pasipūtusi ir neva tai aukščiau už visus kitus esanti Miranda, tiek šalutiniai veikėjai, apie kuriuos užsimenama epizodiškai. Nepaisant to, skaityti tikrai buvo įdomu - detektyvas su filosofiniais elementais, tokios knygos tikrai dar nebuvau skaičiusi.

Dėl bendro išprusimo perskaityti vertėtų, norint susivokti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik tokie detektyvai, kokius mes žinome dabar, o ir kur kas gilesni, siekiantys esybės gelmių, tačiau aš pati antrą kartą nebeskaityčiau.

Jane Austen „Mansfildo Parkas“

Och, kaip nepadoriai seniai skaičiau Austen! Savo mieląją Austen! Labai norėčiau tokios klaidos daugiau nebedaryti (ta prasme, trijų metų pertrauka yra absoliučiai neatleistina), bet kad tos knygų krūvos kaip nemažėja, taip nemažėja...

Čia pasakojama apie Fanę Prais, kilusią iš neturtingos šeimos. Jos motinos seserys, o ypač ponia Bertram įsikūrusios kur kas geriau, tad būdama dešimties ji atkeliauja į Mansfildo Parką ir tampa pono Bertramo globotine. Čia, gyvendama su teta ir dėde bei pusbroliais ir pusseserėmis, ji išauga į dailią merginą, turinčią puikias manieras, tačiau jai nuolatos primenama, kad yra žemesnės visuomenės klasės atstovė, todėl negali nei lygiuotis į pusseseres, nei tikėtis kokio padoraus jaunikaičio malonės pasiperšant.

Jau taip buvau pasiilgusi TŲ laikų! Neįtikėtina, kokį pasitenkinimą gali teikti skaitymas apie dvarus ir jų taisykles, apie visuomenę, kokios mums niekada neteks pažinti, bet būtent tokia ji ir buvo. Įdomu, ar kas nors, po dviejų amžių skaitydamas dabartiniu laiku parašytas knygas apie mūsų šiuolaikinį gyvenimą, irgi taip mąstys. Pokalbiuose sudėta daugybė minčių apie to meto dorovę, apie tai, kaip tada buvo suprantama sąvoka šiuolaikiškas. Jau ne kartą esu minėjusi, ir dar pasikartosiu, kad tokios galantiškos manieros knygose mane labai žavi. Kita vertus, paneles ir ponaičius saisto daugybė pančių, siekiama, kad tik būtų laikomasi priimtų elgesio normų, tad blogiukai labai aiškiai matomi. Nors šioje knygoje autorė bando suklaidinti (ir jai labai puikiai pavyksta), kas geras ir kas blogas, tačiau visgi viskas stojasi į savo vietas.

Man labai patiko pagrindinė veikėja, Fanė. Apskritai Austen moterų personažai man labai įdomūs, jos visos skirtingos, tačiau jungiamos vienos labai puikios savybės - charakterio stiprumo. Taip ir čia. Fanė - neapsakomai kukli, drovi, jautri mergina, pripratusi nuolatos būti kitų šešėlyje ir visada pasirengusi patarnauti. Tačiau turinti tvirtą nuomonę, dėl kurios įvykiai ir teka būtent taip, kaip jie teka šioje knygoje. Labai miela herojė, parodanti, kas yra tikra ir tyra.

Vos tik pabaigusi knygą nusprendžiau pažiūrėti ir jos ekranizaciją (1999 m.). Šiaip jau taip nedarau, bet nesusiturėjau, ir labai džiaugiuosi. Filme yra vos keletas nukrypimų nuo knygos istorijos, tačiau jis vienas tikslesnių - net citatų filme iš knygos labai labai daug, kas mane visada džiugina. Rekomenduoju!

Simon Beckett „Stone Bruises“

Nedažnai skaitau knygas anglų kalba, bet manau, kad galėčiau ir dažniau. Jei tik jos visos tokios, kaip ši. Skaitymo tempas, pasirodo, panašus, kaip ir lietuviškų knygų. Panašus, nes lietuviškai šią knygą būčiau surijusi per vieną dieną. Dabar užtrukau beveik tris (skaitant ne nuo ryto iki vakaro).

Su autoriumi jau buvau pažįstama iš jo detektyvų serijos apie Deividą Hanterį. Gaila, bet Lietuvos skaitytojams daugiau gimtąja kalba Becketto knygų ir nėra. Tuos detektyvus aš tikrai garbinu ir rekomenduoju, jei dar neskaitėt. O dabar - apie šią.

Šonas nuo kažko bėga. Jis atsiduria Prancūzijoje, kur pakelėje palieka savo automobilį, pasiima kuprinę su daiktais ir tranzuoja. Deja, eidamas per mišką jis baisiai susižeidžia. Ten jį ir randa seserys, gyvenančios atokiame ūkyje su savo tėvu. Ten jis išgydomas, padeda remontuoti namus. Žodžiu, kuo ilgiau ten gyvena, tuo įtartinesnė tampa aplinka. Jis supranta, kad tai yra tobula vieta slėptis, tačiau kartu ir tobula vieta mirti.

Taip, ši knyga yra keista. Joje praktiškai nieko nevyksta, bet nesinori tos knygos užversti, norisi žinoti, o kas toliau. Man patiko, kad viskas čia kuriama detalėmis, o ne kažkokiais įmantriais siužeto vingiais, daugybe veikėjų ar pan. Taip ir jaučiasi ta kepinanti Prancūzijos saulė, sunkiai pakeliama tvankuma ir karštis - neįtikėtina, bet būtent tai kelia įtampą verčiant puslapį po puslapio. Dar vienas ypatumas - paslaptingi charakteriai. Ilgą laiką apie juos nežinome praktiškai nieko, daugiau atskleidžiama labai pamažu. Daugiausia, žinoma, pristatomas pagrindinis veikėjas Šonas - jo priešistorė, kaip ir kodėl britas atsidūrė Prancūzijoje. O štai apie paklaikusį ūkio savininką, jo emocijų neišduodančią dukrą Matildą ir ne itin nuoširdžią, galinčią pakenkti jaunesniąją dukterį Gretchen nežinome beveik nieko iki pat paskutinių skyrių.

Taip pat patiko, kad jau nuo pirmųjų eilučių sukuriama paslaptis. Šonas bėga, tačiau nežinome nei kodėl, nei nuo ko. Priešingai nei kituose skaitytuose detektyvuose (kad ir to paties Becketto), kur jau pradžioje sužinome kas nužudytas ir pradedame ieškoti įtariamųjų, čia apskritai nežinome, ar įvyko kas nors tokio. Viskas paremta tik įtarimais ir spėliojimais - skaitytojas laikomas nežinioje ir tiesiog plukdomas kartu pasroviui. 

Under the skin we're all still animals.

Rekomenduoju. Kadangi nesitikiu, kad kada nors ji bus išleista lietuvių kalba, tai siūlau perskaityti angliškai - tikrai nesudėtinga ir netrukdo įsijausti. Bent jau aš tai tikrai įsijaučiau, nes vis dar neišeina iš galvos.

J.K.Rowling, Jack Thorne, John Tiffany „Harry Potter and the Cursed Child“

Taip. TAIP. Kadangi turiu nuostabių draugų užsienyje, tai turiu ir naująją knygą, apie kurią ūžia visas pasaulis. Tikrai ne paslaptis, kad esu Hario Poterio mylėtoja iki kaulų smegenų. Bent kartą į metus pažiūriu visus filmus ir stengiuosi vėl ir vėl perskaityti knygas. Ir štai dabar turiu naują, iš kurios nežinau ko tikėjausi, bet... Na, pažiūrėsim, ką gavau :)

Ši knyga - ne tokia, kaip visos kitos. Ji tik paremta JK Rowling pasakojimu, tačiau šiaip jau čia pjesė. Pjesė, kurioje veiksmas vyksta po devyniolikos ir daugiau metų, kur visas veiksmas nesisuka apie Harį, Ronį ir Hermioną, o dėmesio centre yra Hario sūnus Albas ir Drako sūnus Skorpijus*. Albo ir Hario santykiai yra gana sudėtingi, berniukas visur jaučia tėvo šešėlį, tad su Skorpijumi nusprendžia leistis į savo nuotykį.

The rumour is that he's Voldemort's son, Albus. It's probably rubbish. I mean... look, you've got a nose.

Visų pirma - apie skaitymo paprastumą. Skaitydama jaučiausi lyg tikrai žiūrėčiau spektaklį. Apskritai pjesę buvau skaičiusi jau labai seniai, tai buvau pamiršusi, kaip greitai ir lengvai įmanoma įveikti visą knygą. Visada aišku, kuris veikėjas kalba, kas tuo metu vyksta scenoje, kokiomis aplinkybėmis viskas vyksta, žodžiu, nėra jokios maišaties. Bandžiau įsivaizduoti ir efektus, kuriais bus perteikiamos kai kurios scenos ir, pripažinsiu, šioje vietoje užstrigau. Va dėl to ir norėčiau pamatyti spektaklį, kad įsitikinčiau, kad galima sukurti nepakartojamą reginį pagal magišką pasakojimą.
Knyga suskirstyta į dvi dalis (kadangi spektaklį, kiek mačiau, galima žiūrėti ir per dvi dienas, nors nežinau, kas nenorėtų pamatyti viso iš karto) ir keturis veiksmus. Be to, kiekvienas veiksmas turi nemažai scenų, tad tikrai nesunku surasti kur nutraukei skaitymą net ir nenaudojant skirtuko.

O dabar apie pačią istoriją. Goodreads'e prisiskaičiau pakankamai neigiamų atsiliepimų apie tai, kaip Jack Thorne sugadino originaliąją istoriją (nors tobulų dalykų, mano galva, neina sugadinti), kaip prisiskaitė per daug fanfiction ir viską suplakęs į viena parašė savo versiją. Na, bet.. Ar ne toks kūrėjo darbas? Įsivaizduoti ir viską sukurti savaip. Žinoma, tokiu atveju man labiau būtų patikę skaityti ne pjesę, o apysaką, bet yra kaip yra. Dabar teko užpildyti tas vientisumo spragas savo pačios vaizduote, ir tai nėra labai blogai. Nemanau, kad šią knygą norėsiu skaityti dar ir dar kartą, ne. Iš dalies sutinku ir su kitų atsiliepimais, bet nebuvo taip jau blogai. Sakyčiau, 50/50.
Galų gale tai - knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, kaip žodžiai ar veiksmai gali iššaukti dalykus, kurių atsitikimo tikrai niekas nepageidauja. Nenoriu atskleisti svarbių siužeto detalių, bet patikėkit, tokių dalykų, kurie gali ar negali atsitikti, nenorėtų nė vienas, kuris gyvena Hario Poterio pasaulyje. Šiaip jau pasakojimas pakankamai tamsus, įsivaizduoju, kad ir scenoje turėtų visą laiką tvyroti prieblanda ir skambėti atitinkama muzika, kuri kurtų nuolatinę įtampą.
Ir vis dėlto:

- I think it's going to be a nice day.

- So do I.

* galbūt lietuviškai kai kurie vardai ir terminai bus verčiami kitaip, tačiau kol nėra lietuviško leidimo, leidžiu sau užrašyti juos taip, kaip jie skamba mano galvoje :)

Jojo Moyes „Aš prieš tave“

Uch. Knygą perskaičiau vakar, o ji manyje dar gyva. Tokiais atvejais rašyti būna sunkiausia, nes norisi visiems viską išpliurpti.

Kiek prisimenu, tai Moyes su šia knyga įsiveržė į skaitančių lietuvių gyvenimus jau prieš keletą metų. Tokiais momentais man visada smegenys suveikia taip: neskaitysiu, nes visi skaito. Negaliu sau to paaiškinti, bet taip jau yra. O dar ir pavadinimas nei šioks, nei toks.. Ir viršelis nelabai vilioja.. Žodžiu, stengiuosi visaip išvengti tų psichozių, kol galų gale, kai jau visi būna išnarstę knygas ir autorių gabalėliais, paimu tą knygą, nuo kurios viskas prasidėjo, į rankas. Ir tada pačiai užeina.. Pavyzdžiui, dabar norėčiau būti tos knygos neperskaičiusi, kad galėčiau skaityti dar kartą ir viską patirti pirmą kartą. Nes ji iš tų, kurių paskutinį puslapį užvertus norisi vėl atsiversti pirmąjį.

Knygoje pasakojama apie du visiškai skirtingus gyvenimus gyvenančius jaunuolius. Luisa - keistai besirengianti mergina, netekusi darbo kavinėje ir ieškanti bet kokio kito, kad tik galėtų išmaitinti savo šeimą. Vilas - praeityje ambicingas vaikinas, siekęs karjeros aukštumų, mėgęs ekstremalias pramogas, o dabar prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio ir visiškai priklausomas nuo kitų. Manau, net nereikia sakyti, kad jų gyvenimai susipina taip, kaip nė vienas iki tol nė negalvojo.

Pirmiausia - dalykai, kurie man šioje knygoje nepatiko. Sąrašas - nulinis. Turėčiau pastabų nebent redakcijai, nes akis badė praleistos ar sumakaluotos raidės, be to, įkyriai brukamas žodis „invalidas“. Jis tinkamas nebent ten, kur naudojamas pašaipiai, bet tikrai ne paprastame sakinyje, kaip, pavyzdžiui: „Vilas sėdėjo savo invalido vežimėlyje.“ Taip niekas nesako. (Dar pasitikrinau VLKK puslapyje, kad lyg ir vartotini abu terminai, bet mus mokė, kad yra tik žodis „neįgalumas“, o „invalidas“ turi labiau neigiamą, pajuokiamą reikšmę.)

Kalbos kultūros pamokėlė baigta.

O štai patiko - visa kita, ko nepaminėjau ankstesniojoje pastraipoje. Kietai, ką? Ir galiu tvirtai pasakyti, kad čia ne momentinis debesėlis, kai esi apsvaigęs nuo perskaitytos istorijos. Tą knygą prisiminsiu ir po metų, o tai yra būtent dėl to, kaip paprastai autorė sugebėjo papasakoti tai, kas šiaip jau yra be proto komplikuota. Lengvas ir įtaigus rašymo stilius, humoras, vietomis ir su sarkazmo prieskoniu, padėjo sukurti knygos atmosferą. Kažkokiu būdu ją palengvinti, nes visgi dėl knygos veikėjų situacijos komplikuotumo nuolat jaučiama baimė. 

Taip pat autorei plojimai už du ryškius veikėjus. Tiek plepioji Lu, su visais savo keistumais, optimistiškumu, pasiryžimais ir baimėmis, tiek Vilas - piktas, atžarus, užsisklendęs savyje ir nieko neįsileidžiantis į savo susitraukusį pasaulį. Jie abu manęs nė karto per visą knygą nesupykdė (!), o tai jau laikau dideliu pasiekimu, nes pastebėjau, kad paskutiniu metu knygų veikėjai ir jų poelgiai gana dažnai erzina. Visos istorijos metu iš lėto ir kartais vos pastebimai galima matyti, kaip keičiasi personažai, kokį indėlį į vienas kito gyvenimą įneša. Tiesą sakant, knyga labai žmogiška. Turbūt dėl to knyga privertė ne tik juoktis, bet ir plūduriuoti ašarų upeliuose. O kai pagalvodavau, kad protarpiais Lu ir aš pati (nors šiaip jau niekad negretinu savęs su knygų veikėjais, bet ši yra tokia, kur kitaip neįmanoma) esam šiek tiek panašios, tai ašarų būdavo dar daugiau. Būčiau pasielgusi visiškai taip pat, kaip ir ji.

Na ką. Tai jeigu dar buvo tokių, kaip aš, kurie neskaitė „Aš prieš tave“, tai bėkit į biblioteką ir pasiimkit, ir skaitykit. Ir parašykit komentaruose, kada jūs jau pradėjot ašaroti :) Rekomenduoju šią knygą apie (ne)galią, pasirinkimo laisvę, pokyčius ir (ne)susitaikymą. Ir, žinoma, apie meilę. Be jos - nė žingsnio.

J.R.R.Tolkien „Žiedų valdovas“ TRILOGIJA

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.

Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.

Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.

Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!

Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.

Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.

Kennilworthy Whisp „Quidditch Through the Ages“

Galiu pasakyti, kad darbą turėti yra nuostabu dėl to, kad gali pirkti knygas. Daug knygų. Ir dar gerai turėti draugų užsienyje, kurie gali nupirkti tokias knygas, kokių nėra Lietuvoje/arba jų nesiunčia pas mus/arba per brangu siųstis. Man, kaip Poterio mylėtojai, yra privalu lentynoje turėti viską, kas susiję su šia serija. Tad neseniai gavau nusipirktas Hogwarts Library knygas: rinkinuke yra Bardo Bidlio poringės, Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti bei ši, Kvidičas amžių bėgyje.

Knyga man miela jau vien palietus, o kai atsiverčiau skaityti, pamačiau ten štai ką:

Kadangi ši knyga iš Hogvartso bibliotekos, tai priklauso ir kortelė :) Taip gera matyti, kad šią knygą skaitė ir tie, su kuriais praleidau pusę savo gyvenimo.

O knygoje aprašyta daug įdomių dalykų apie kvidičą, tai tarsi maža enciklopedija (ją parašė kvidičo ekspertas (o iš tikrųjų tai J.K.Rowling)). Pasakojama, kokie žaidimai buvo žaidžiami iki kvidičo, kaip jis atsirado, skraidančios šluotos evoliucija, šmaukšto atsiradimas (nenuostabu, kad Haris buvo jauniausias šimtmečio gaudytojas - šmaukštą sukūrė Bowman Wright iš Godriko Daubos. Tikriausiai tai jau tikrai įaugę į berniuko kraują). Trumpai aprašytos taisyklės, kiekvieno žaidimo kamuolio atsiradimas, 10 dažniausių baudų (kadangi iš viso jų yra 700, ir visos buvo padarytos per pirmąjį Pasaulio kvidičo čempionatą), pagrindinės komandos.. Žodžiu, čia yra visos pagrindinės žinios apie šį žaidimą, kurias turėtų žinoti save gerbiantis Žiobaras.

Skaitydama atradau dar vieną laimę. Sužinojau, kad ir Lietuvos burtininkų bendruomenė turi savo komandą, ir net žaidžiančią tarptautiniu lygiu!

Pasirodo, Miestelio chimeros 1994-aisiais žaidė prieš Japonijos komandą ir laimėjo! Didžiuojuosi ta komanda, nors ir nepažįstu nė vieno žaidėjo 8)

Tai va, apibendrinant galiu pasakyti, kad tikrai labai džiaugiuosi turėdama šią knygą - ji tikrai padėjo man geriau pažinti kvidičą, sportą, kurį net aš sportuočiau, jei galėčiau.

Ir jei jums juokinga, kad rašau apie šią knygą kaip apie tikrų tikriausią enciklopediją, tai.. na, ką padarysi :) Anas, magijos, pasaulis man yra lygiai toks tikras, kaip ir šis, tad ir visi ten vykstantys dalykai yra patys tikriausi :)

Jane Austen „Nortangerio abatija“

Ši maža knygelė atsidūrė pas mane Knygų mugės metu, o kadangi aš kažkodėl nelinkusi skaityti nuosavų knygų, tai ir jai kol atėjo eilė.. Nepaisant to, kad čia juk Austen! Kažkada anksčiau buvau žiūrėjusi knygos ekranizaciją, tai pasirodė kažkoks kvailokas filmas - tikrai ne itin patiko. Bet knygą vis tiek norėjau perskaityti!

Septyniolikmetė Ketrina su ponu ir ponia Alenais pirmą kartą išvyksta į Batą. Ten ji netikėtai susipažįsta su Henriu Tilniu, nepaprastai gerai išauklėtu jaunuoliu, mėgstančiu juokauti ir kartais draugiškai pašiepti jaunąją merginą. Tarp jų užsimezga draugystė, o Henrio tėvas, pamanęs, kad Ketrina turi nemažą kraitį, nusprendžia, kad ji - puiki pora jo sūnui ir pakviečia merginą paviešėti Nortangerio abatijoje. Ketrinai, skaitančiai daug gotikinių romanų, atrodo, kad abatija slepia kraupią paslaptį, ir ji panūsta viską išsiaiškinti.

- Bet anksčiau tikrai maniau, jog jauni vyrai tiesiog stulbinamai niekina romanus.

- Tikrai stulbinamai, tik stebina tai, jei jie tikrai taip elgiasi - nes vyrai skaito beveik tiek pat, kiek moterys. 

Iš pradžių man ir knyga nelabai patiko, bet kai įsiskaičiau ir įsijaučiau, tai nenorėjau daryt nieko daugiau, o tik skaityt šitą kūrinį! Man be galo patinka tų laikų rašymo stilius, pavaizduotos manieros ir papročiai. Matytas filmas visiškai netrukdė savaip įsivaizduoti visos aplinkos, žmonių, suknelių, išpuoštų salių, balsų, žvilgsnių ir visko, ką tik galima įsivaizduoti skaitant.

Iš visų veikėjų labiausiai man patiko, be abejo, ponas Tilnis. Tikras džentelmeno pavyzdys, visada žaismingas, mandagus ir dėmesingas. Nieko nuostabaus, kad pagrindinė veikėja Ketrina jį iškart įsimylėjo. O pati Ketrina, nors ir naivi (kadangi tai buvo jos pirmoji išvyka iš kaimo, pirmasis susitikimas su visuomene ir susidūrimas su įvairiausiais, ne visada gero linkinčiais, žmonėmis), bet žavi. Tiesiog nuostabu, kad ji daug skaito! Apskritai, mane labai lengvai patraukia knygų ar filmų charakteriai, kurie skaito knygas.. :D O Ketrina ne tik skaito daug knygų, bet kartais ima painioti realybę su romanų pasauliu. Dėl to patiria skaudžią pamoką, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi :)

Na, o vos tik perskaičiusi, iškart puoliau žiūrėti filmo. Ir ką jūs manot, nuo pat pirmos akimirkos man tas filmas labai patiko! Dabar jau galutinai supratau, ką ten norėjo parodyt visokiais keistais intarpais, todėl viskas stojosi į savo vietas.

Rekomenduoju visoms tokių romanų mėgėjoms, kurios dar neskaitė šios knygos, o aš ir toliau norėsiu perskaityti (ir turėti!) visas Austen knygas :)

Simon Beckett "Kapo šauksmas"

Tie, kurie seka Skaitymo ypatumus Facebook'e, jau turėjo pamatyti, kokia buvau patenkinta, kai parsinešiau naujutėlaitę Beckett'o knygą iš bibliotekos :) Kur čia nesidžiaugsi, kai jis tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų! Taip, jaučiuosi galėdama taip sakyti, nes ši knyga - jau ketvirtoji, kurią skaitau.

"Kapo šauksme" skaitytojai daugiau supažindinami su Deivido Hanterio praeitimi, jo šeimos tragedija. Nepavykęs tyrimas iš praeities sugrįžta visu savo sunkumu, vėl verčia prisiminti skaudžias akimirkas, o visiems, kurie dalyvavo tyrime prieš aštuonerius metus, iškyla reali grėsmė, kai iš kalėjimo pabėga žudikas maniakas Monkas.

Čia Deividas Hanteris, teismo antropologas. Jis gali tau papasakoti apie pūvančius kūnus daugiau, negu norėtum žinoti.

Na, nežinau, ar mane knyga taip paveikė dėl straipsnio, kurį buvau perskaičiusi anksčiau, ar ji iš tiesų yra tokia baugi, bet Beckett'ui tikrai pavyko sukelti tokią įtampą, kokios ir norėjo. Sunku nusakyti tą jausmą.. Šiaip jau galima sakyti, kad tiek šokiruojančių įvykių, kiek kitose knygose, nevyksta. Tuo ši ir skiriasi nuo anų trijų. Bet ta įtampa keliama sulig kiekvienu žodžiu. Padeda ir gamtos, niūrių apylinkių, oro sąlygų aprašymai. Asmeniškai mane baugina ir tirštas rūkas, ir dulksna, lietus.. Nepatrukdė ir tai, kad ir realiai oras buvo apsiniaukęs. Kažkaip man pavyksta skaityti šias knygas būnant vienai ir kai būna apsiniaukę :D Tai va, skaitant šitą istoriją irgi jaučiau, kaip vis stipriau daužosi širdis ir dažnėja pulsas :D Gerai, kad nesu visiška silpnuolė, o tai dar ligoninėj atsidurčiau.. :D Taigi. Visokių šlykštybių nėra, bet įtampą galima sukelti ir kitais dalykais, kai turi tam talentą.

Vienas. Du. Aštuoni. Irimą apibūdinantys skaičiai. tai santykinis greitis, kuriuo irsta visi organizmai, dideli ir maži - ore, vandenyje ir žemėje.

Ir šįkart vėl žavėjausi Hanteriu. Man patinka šis veikėjas, tikriausiai jis yra apskritai mano mėgstamiausias iš visų visų knygose sutiktų personažų. Nors šioje dalyje, atrodo, jam visoje dėlionėje trūksta daugiau detalių nei paprastai, tačiau simpatijų tai nesumažina. Jo analitinis protas dažnai stebina, atrodo, kad jis randa sąsajas ten, kur jų nėra. Taip, aš suprantu, kad veikėjas išgalvotas, taip, suprantu, kad visa istorija yra Beckett'o vaizduotės vaisius, bet VIS TIEK. Ir dar man išvien gaila Hanterio, nes jis amžinai per tas bylas susižaloja taip, kad kartais nesupranti, kaip išgyvena..

Ir kai knyga tokia įdomi, kai ją perskaitai per vieną dieną taip, kaip vieną ilgą skyrių, o ne ištisą knygą, pasidaro liūdna. Kol kas daugiau knygų apie Hanterį nėra parašyta, o kiti Beckett'o kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą. Visa laimė, kad paskutinis sakinys žada daug gero - kad bent vienos knygos dar tikrai sulauksim :) Tik neaišku, kada.

Santa Montefiore "Sodininkas iš Prancūzijos"

Romane "Sodininkas iš Prancūzijos" pasakojamos dvi istorijos. Viena iš jų - Mirandos ir Deivido. Šeima su dviem vaikais iš Londono atsikelia gyventi į kaimo dvarą. Miranda - tikra miestietė, dėvinti tik garsiausių dizainerių sukurtus drabužius. Jos vyras Deividas dirba mieste ir į kaimą grįžta tik savaitgaliais. Sūnus Gasas yra be galo problematiškas vaikas, nemoka susirasti draugų, būdamas lauke skriaudžia gyvūnus, o laisvalaikį dažniausiai praleidžia sėdėdamas prie televizoriaus. Mažoji Storma negauna pakankamai dėmesio, brolis su ja nežaidžia, tad ir ji - nelaiminga mergaitė. Viskas pasikeičia, kai pas juos pradeda dirbti paslaptingasis sodininkas Žanas Polis.

Kita istorija vyko prieš daugelį metų. Pas Filipą ir Eivą atvyksta jų draugo sūnus, jaunuolis, kuris turi paveldėti didelį vynuogyną Prancūzijoje, tačiau nėra nė karto dirbęs soduose. Tėvas atsiunčia jį išmokti daugelio dalykų, kadangi Eiva - talentinga sodininkė, o jos sodas - vienas gražiausių visoje Anglijoje. Tarp jaunuolio ir vyresnės Eivos įsiliepsnoja meilė, kuri, deja, neturi ateities.

Šis romanas taip lengvai "susiskaitė".. :) Norėjosi kažko neįpareigojančio, tiesiog gražios istorijos, ir visą ją radau šioje knygoje. "Sodininkas iš Prancūzijos" man be galo patiko. Mėgstu knygas, kuriose pasakojama ne viena istorija, ir paskui jos susisieja į visumą. Tuomet jaučiu tą norą skaityti ir skaityti toliau, pažiūrėti, na, kas gi čia dabar bus, kur viskas nuves.

Labai patiko sukurti personažai. Visų pirma tai man patiko Miranda. Atsikrausčiusi į kaimą ji vengė bendruomenės, vengė lankytis miestelyje, kuriame, be abejo, visi vieni kitus pažįsta ir nuo nieko nepasislėpsi. Šis gyvenimas, toks skirtingas nuo Londono šurmulio, Mirandą slėgė. Todėl labai džiaugiausi, kai ji sugebėjo persiversti ir susirasti draugų. Mintyse vis įsivaizdavau ją žavią, sodo fone, su blyškiomis strazdanomis ant skruostų (nors to tikrai nebuvo paminėta knygoje) ir besišypsančiomis akimis :)

Kitas personažas, kurį pamėgau, be abejo, Žanas Polis. Jis užbūrė mane savo ramybe, išmintingumu ir.. liūdnumu. Vis svarsčiau, kaip pasibaigs jo istorija. Ypatingai patiko jo gebėjimas apsieiti su vaikais, bendrauti su jais kaip su sau lygiais, supažindinti su gamtos pasauliu, išmokyti mylėti visa, kas gyva.. Aišku, čia tik sukurtas literatūrinis personažas, bet tikiu, kad tokių žmonių yra ir tikrame pasaulyje :)

Apskritai patiko, kaip lengvai pasakojama istorija. Paprastai, be ypatingų įmantrybių, tačiau įtaigiai ir šiltai :) A, tiesa, labai labai patiko skyrių pavadinimai. Jie tokie poetiški! Pavyzdžiui, "Rausvi cukraus vatos debesys saulėlydžio metą. Voratinkliai kaip prie krūmų prisiūti nėriniai", "Gražiosios baltos kaštonų žvakės, žiedlapius ant namelio stogo barstančios it sniegą" ir panašiai. Be galo gražu, galėčiau skaityti vien tik tuos pavadinimus :)

Rekomenduoju merginoms :) Neabejoju, kad neliks abejingų ta grožiui, kurį sukūrė rašytoja.