Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio“

Bene trumpiausia šių metų istorija. Trumpiausia, bet dėl to ne mažiau įtaigi, nes tai vėlgi – iš tikrųjų nutikęs įvykis.

Aš pasakoju nežmonišką istoriją ir gėdijuosi, rašydamas kiekvieną žodį. Gėdijuosi perteikdamas kalbas, žodžius, toną, veiksmus: nors jie ne mano, bet rašant nenoromis tampa manais.

Veiksmas vyksta Šveicarijos mieste Pėjerne ir ši istorija nutiko, kai autoriui buvo aštuoneri. Kad ir kokia neutrali buvo Šveicarija karo metais, tačiau ir toje šalyje netrūko fanatikų, susižavėjusių Hitlerio idėjomis. Grupelė tokių vyrų, siekiantys parodyti žydams, kad štai, net ir čia atėjo jų eilė, nusprendžia išsirinkti vieną žydą ir padaryti jam galą. Vieną žydą dėl pavyzdžio.

Bet, keista, vietoj dingimo paskleistos baimės ir nerimo, keliančio užuojautą ir liūdesį, kavinėse vėl pasigirsta kikenimai, šlykšti ironija, kalbos apie „žydiją“, „parazitiškos prekybos pelnus“.

Knygelė labai trumpa, joje vos 78 puslapiai, bet tokio stiprumo... Brr. Dažnai jau manęs nenustebinsi visokiom bjaurystėm, na, bet čia tai atsiprašau. Neapsakomas žiaurumas, neapykanta, negebėjimas matyti savo poelgio absurdiškumo, iškrypęs visuomenės požiūris – viskas telpa į tuos kelis puslapius. Autorius labai lakoniškai, bet vaizdžiai sugebėjo išdėstyti tai, apie ką antrą kartą nenorėčiau skaityti. Kol kas atrodo, kad net koncentracijos stovyklų bejėgiškumas man yra baisesnis nei toks organizuotas ir sąmoningas nusikaltimas. Gailestis dėl to? Cha.

Ir staiga susivokiu: esama absoliutaus iškrypimo, kuo gryniausio, žioruojančio ant savo griuvėsiu, atsiradusio dėl prakeikimo. Aklinai užsidaręs žmogus, tebepuoselėjantis absurdiškas svajones už poros žingsnių nuo manęs, nebepriklauso nuo jokios žmonių instancijos.

Iš pradžių buvo gana sudėtinga skaityti, net nežinau, kodėl. Bet labai greitai (na, labai daug laiko ir nebuvo) istorija įtraukė. Akimirkomis net turėjau stabtelti ir giliai pakvėpuoti. Tad taip, tie, kurie sako, kad mažoje apimtyje neįmanoma sutalpinti geros istorijos, yra neteisūs. Įmanoma, ir dar kaip. Jau ne pirma knyga šiemet tai parodė, o paskaitę šitą tikrai įsitikintumėt. Tik iš anksto perspėju – tai tikrai ne skaitinys prie pietų stalo ar lengvam vakarui, oi ne.

Art Spiegelman „Maus“

Knygų instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga, apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.

Paprašytas sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Man kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones: žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti, kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.

Sunkiausia (kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje grammar nazi mygtuką, ir skaičiau toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.

Dar vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai – sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi, bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.

Olivier Guez „Jozefo Mengelės dingimas“

Šiais metais man kažkas užėjo su Aušvico tema. Po perskaityto (bet taip niekad ir neaprašyto) „Aušvico tatuiruotojo“ norisi imti viską, kur apie tai rašo. Todėl kai bibliotekos lentynoje pamačiau knygą, ant kurios nugarėlės - Mengelės pavardė, net nesvarsčiau, skaityti ar ne.

Knyga parašyta kaip romanas, tačiau remtasi daugybe dokumentų, kas neleidžia suabejoti istorijos autentiškumu. Tai pasakojimas apie (mano kuklia nuomone) žiauriausią nacių nusikaltėlį, daktarą Jozefą Mengelę. Apie tai, kaip jam pavyko tiek metų slapstytis ir gyventi gana neblogą gyvenimą po to, kai buvo paskelbtas karo nusikaltėliu.

Būdamas daktaru, jis gydė rasės kūną ir saugojo bendruomenę nuo mūšio. Aušvice jis kovojo su dezintegracija ir vidaus priešais, homoseksualais ir asocialiais asmenimis, su žydais - tais mikrobais, ištisus tūkstantmečius rengiančiais šiauriečių pražūtį: juos reikėjo naikinti visomis priemonėmis.

Skaityti tokias knygas nėra lengva psichologiškai, bet aš niekad per daug neieškojau ta prasme lengvų skaitinių. Aušvico, ir apskritai bet kokia karo tema, ne išimtis. Visgi čia labiausiai koncentruojamasi į tai, kas vyko po karo. Istorijos pamokose arba praklausiau (nebuvau labai uoli istorijos mėgėja), arba mums apie tai nepasakojo, tad tik perskaičiusi šią knygą sužinojau, kokį svarų vaidmenį po karo atliko Pietų Amerikos šalys, ypatingai Argentina. Būtent į šį žemyną patraukė daug karo nusikaltėlių, kur vietos valdžia (pirmiausiai - Argentinoje, vėliau ir Paragvajuje) sutiko sunkiai suvokiamų nusikaltimų pridariusius žmones išskėstomis rankomis. Chuanas Peronas, tuometinis Argentinos vadovas, priėmė daugybę nacių, fašistų, karo mokslininkų, technikų, tam, kad Argentina būtų paversta supervalstybe, jis suteikė prieglobstį tokiems žmonėms ir uoliai slėpė jų tapatybes, griežtai atsisakydamas perduoti juos tarptautinėms teisėsaugos institucijoms ar išduoti Mosadui (būtent Mosadas, t.y. Izraelio specialiųjų užduočių tarnyba, ir ieškojo nesugaunamojo Mengelės). Pats Mengelė per savo slapstymosi periodą, kuris truko apie 30 (!!) metų, pakeitė keletą tapatybių, ir visa tai dažniausiai vyko valstybių vadovams žinant, kas iš tiesų yra daktaras Mengelė, ir ką jis nuveikė Aušvice, „didžiausioje istorijoje laboratorijoje“.

Mengelė - Europos tamsybių kunigaikštis. Išdidusis daktaras skrodė, kankino, degino vaikus. Geros šeimos sūnus švilpaudamas pasiuntė į dujų kamerą keturis šimtus tūkstančių žmonių.

Apskritai man tokie dalykai nesuvokiami. Tai, su kokiu užsidegimu kalba pats Mengelė, kaip iš tiesų tiki to, ką darė, teisingumu... Tikėjo iki pat savo dienų galo. Nenoriu čia aptarinėti eksperimentų, kuriuos atlikinėjo Mengelė. Nesuprantu, ir man niekada nepavyks suprasti, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad tai darytų. Bet dar labiau nesuprantu, kaip kiti, žinodami, kas per daktaras jis buvo, galėjo jį priimti į visuomenę, kurioje jis gyveno gana pasiturinčiai ir buvo gerbiamas. Taip taip, gerbiamas.

Ir visgi manau, kad galų gale viskas atsisuko prieš patį daktarą. Neatrodo, kad jis būtų pradėjęs gailėtis savo nusikaltimų, tikrai ne. Tačiau kažkaip vienatvė ir depresija iki jo prisikasa ir naikina iš vidaus. Galų gale, visi mes žmonės, ar ne? Ir visų pabaiga vienoda.

Senis, tyliai merdėjantis ir trokštantis visam pasauliui sušukti, jog jis ligotas ir vienišas kaip šuo, toks vienišas, kad nors dvėsk savo favelos griuvėsiuose.

Autorius gana paprastai pasakoja tokią istoriją, kuriai parašyti, susieti ir nepasimesti istorijos puslapiuose, prireikė keleto metų. Knyga skaitosi lengvai ir dėl gero vertimo, galbūt tam gelbsti ir pasakojimo stilius. Čia nėra kažkokių įmantrių pasakymų, galbūt tikrai nerasite gražių citatų, kurias vertėtų įsiminti. Bet nesijaučia ir to dokumentiškumo, nors iš esmės visas pasakojimas jais ir paremtas. Nesijaučia, kur istorijos dėmės užmaskuotos autoriaus išmone - atrodo, kad viskas taip ir buvo, kad autorius tikrai žino, ką anuomet jautė Mengelė, ir perteikė tai skaitytojui. Pasakojimas subalansuotas tiek istorijos mėgėjams, tiek tiems, kurie gilinasi į žmogaus psichologiją. Galų gale, visada įdomu sužinoti motyvus, kuriais vadovaujasi tam tikri asmenys atlikdami darbus, ir apskritai jų mąstyseną - nors, kaip minėjau, nebuvau istorijos pamokų fanė, bet tiek tai žinau, kad tokių dalykų tikrai nenagrinėjome. Galbūt būtų lengviau suprasti ir analizuoti pateikiamus faktus, jei daugiau pasigilintume į psichologinius ypatumus? Džiaugiuosi, kad šioje knygoje autoriui pavyko suderinti šiuos du dalykus.

Rekomenduoju, jei bent kiek domitės ar norite šį tą sužinoti. Kita vertus, prieš skaitant šią knygą, jau reikėtų būti minimaliai susipažinus su Mengelės eksperimentais, kad būtų aiškiau, kas jis per tipas. Ko gero, tada ši knyga ir yra paveikiausia - kaip Aušvico stovykloje vykusių baisybių tęsinys.

Traukitės šalin, sapnai ir nakties šmėklos.

KK „9 puslapis“: Robert Seethaler „Visas gyvenimas“

Antrasis knygų klubo pasirinkimas buvo austrų rašytojo, jau, ko gero, prieš metus nuskambėjęs romanas „Visas gyvenimas“. Pati ištisai mačiau šią knygą šmėžuojant bookstagrame, ji vis dar labai populiari ir bibliotekose – amžinos eilės.

Knygoje pasakojama vieno paprasto žmogaus gyvenimo istorija. Visas gyvenimas telpa į vos 130 puslapių. Egeris gyvena Austrijos Alpėse, yra nekalbus žmogus, o iš savo namų išvyksta tik vieną kartą – kai yra pakviečiamas kariauti II-ajame pasauliniame kare.

O kartais, ilgokai taip gulėjęs, pajusdavo, tarytum žemė po nugara švelniai švelniai pakyla ir vėl nusileidžia, ir tomis akimirkomis žinodavo, kad šitai kvėpuoja kalnai.

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad ne visoms narėms knyga patiko. Taip taip, pasidžiaugti! Būtent tada ir kyla geriausios diskusijos, o ne kai visos vieningai sutaria, kad taip, knyga nuostabi. Nors didžiajai daliai būtent taip ir pasirodė, tačiau vis tiek malonu turėti ir nuomonių išsiskyrimą.

Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu, rinkčiausi žodį estetika. Nuo viršelio iki istorijos, iki kiekvieno žodžio. Ir net iki tų tuščių puslapių pabaigoje. Vis dar naiviai tikiu, kad tai – ne tiesiog popieriaus švaistymas, bet istorijos tęsinys. Po žmogaus belieka tušti lapai. Visos pasidžiaugėme vertimu, kalbos turtingumu – atskiri plojimai vertėjai Rūtai Jonynaitei. Tiek poetiškų išsireiškimų prozos knygose neretai sutiksi, ypač dabar, kai nespėji sužiūrėti visų leidyklų naujienų. Šįkart beveik visos buvo pasižymėjusios po keletą patikusių citatų, paskaitėme jas ir tyloje pamąstėme. Išties ypatingos vertės knyga, kurią verta turėti savo namų bibliotekoje.

Kartais jos juoką prarydavo vėjas, ir atrodydavo, tarsi ji tik tylomis pati sau spindi.

Apskritai aptariant šią knygą buvo daug tylos. Ne dėl to, kad nebūtų ką pasakyti. Priešingai. Tikriausiai pati pasakojimo nuotaika diktuoja tai, kaip apie knygą reikia kalbėti. Pats autorius tuo 130 puslapių sugebėjo pasakyti neįtikėtinai daug. Tai ir mes nepersistengėm – pokalbis sukosi apie žmogaus likimą, vienatvę, apie siekius, meilės reikšmę gyvenime. Kai paklausiau merginų, ar dar kas nors turi ką pridurti, tada ir nuskambėjo mintis, kad apie tokią knygą, kurioje esmė perteikta nedaugeliu žodžių, nesinori per daug išsiplėsti ir kalbėti vien tam, kad kalbėtum. Kaip ir sakiau, pati knyga įpareigoja.

Galima nupirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba paglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.

Beje, ruošdamasi susitikimui norėjau daugiau paskaityti apie patį autorių. Ir ką – praktiškai nieko per daug ir neradau, nors Seethaler‘is yra ne tik rašytojas, bet ir aktorius. Panašu, kad jis taip pat nedaugžodžiauja interviu, o po to, kai perskaičiau jo Q&A trumpą interviu, neapleidžia jausmas, kad nemažai savęs jis sudėjo ir į pagrindinį „Viso gyvenimo“ veikėją Egerį.

Ką rinkomės papildomiems skaitiniams? Kad ir kaip nemėgčiau tų sugretinimų su kitomis knygomis, ir dar užpaišytų ant viršelių, bet negaliu nesutikti, kad Williams „Stouneris“ – puikus pasirinkimas, jei patinka toks lėtas, bet gilus pasakojimas. O aš pati jau rezervavau „Tabakininką“.

Marjane Satrapi „Persepolis“

Niekada anksčiau neskaičiau grafinės novelės. Net ir komiksų vaikystėje nelabai mėgdavau, man atrodo. Tad kai draugė pasiūlė atsiųsti šį kūrinį, ai, sakau, dėk - kaip galiu atsisakyti knygų, kai siūlo nemokamai :D Bet nesitikėjau kažko įspūdingo, nes ir apie knygą absoliučiai nieko nežinojau - tik kad patiko draugei :D

Knygos autorė pasakoja savo istoriją nuo vaikystės. Marjane gyveno Irane - vakarietiškame, moderniame, kol jį 1979 m. ištiko Irano (dar vadinama Islamo) revoliucija. Šalyje, vykstant Irano-Irako karui, įsigali religiniai lyderiai, įvedamos griežtos taisyklės. Kartu su Marjane keliaujame per pokyčius, drebinančius šalį, savojo identiteto paieškas.

Persepolį tiesiog surijau. Tikiu, kad būtų buvę įdomu skaityti ir įprasto romano forma parašytą istoriją, bet tikriausiai autorei geriau pavyko perteikti viską štai taip. Piešiniai puikiai papildo pasakojimą - juose galime matyti ir nuotaikas, ir vidinius išgyvenimus. Tiesiog negaliu atsigrožėti ta knyga! Visomis prasmėmis.

Tai knyga daugiausiai apie savęs paieškas. Apie žmogaus likimą. Apie tai, kaip atrasti save, kai esi iranietė mergina Europoje. Nors pasakojama apie tuos laikus, kai aš maždaug gimiau, man atrodo, kad aplinkinių požiūris į atvykėlius iš Artimųjų Rytų, yra dar griežtesnis nei tada.

I remember the days when we traveled around Europe. It was enough to carry an iranian passport; they rolled out the red carpet. We were rich before. Now as soon as they learn our nationality, they go through everything, as though we were all terrorists. They treat us as though we have the plague.

Įdomu, kodėl mes, žmonės, linkę viską suabsoliutinti, kai yra kalbama apie asmens tautybę? Visi arabai teroristai. Visi romai vagys. Visi estai lėti. Ir taip toliau, ir panašiai. Visi visi visi. Visiškai nesusimąstome, kad kiekvieną tautą sudaro milijonai žmonių, jie yra individualybės, kiekvienas savaip skirtingas, ir dažniausiai niekaip neprisideda prie vykdomų baisių dalykų savo šalyje ir už jos ribų. Tai puikiai parodo Marjane istorija. Labiausiai sujaudino tas plėšymasis savyje. Kai namie karinė situacija, išvykstama į Europą ieškoti išsigelbėjimo, bet... Man atrodo, kad bet kokiam emigrantui yra sunku kitoje šalyje, net jei kultūra ir panaši, o štai čia - dviejų skirtingų požiūrių ir normų susidūrimas. Kaip siekiama grįžti namo, bet ar tuose namuose tikrai yra taip, kad norėtum likti? Tiek tiesiogiai, tiek tarp eilučių užduodama daug klausimų, į kuriuos sėdi ir bandai sugalvoti atsakymą. O ar yra tie atsakymai apskritai?..

Knygą įdomu skaityti ir istoriniu požiūriu - asmeniškai aš tikriausiai nežinojau nieko apie tą revoliuciją (nebent tik tai, kad ji kažkada buvo), apie jos priežastis ir eigą. O čia viskas pateikta glaustai ir vaizdžiai (man, kaip turinčiai vaizdinę atmintį, tai čia tikras išganymas! Dar dabar kai kurie paveikslėliai stovi akyse), ir taip, kad tikrai atsimintum.

Labai, labai gera knyga (nesakau „kūrinys“, nes tai - tiesiog žmogaus gyvenimas, įvilktas į štai tokį grafinį rūbą). Tikrai rekomenduoju! Leidykla „kitos knygos“ išleido ją ir lietuviškai - gerai paieškokite bibliotekose, manau, tikrai rasite (bent jau didžiosiose). Tam, kad visiems laikams būtų sugriautas mitas apie komikso žanrą, ir tam, kad suprastume, ką gali režimas padaryti ne tik visai šaliai, bet ir kiekvienam jos gyventojui atskirai.