Algimantas Čekuolis "Staigmenos ir kiti žinomi dalykai"

Manau, apie Čekuolį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis, daugiau ar mažiau, bet girdėjęs. Aš ir pati puikiai žinau, koks jis yra išsilavinęs ir daug žinantis žmogus, bet matytas laidas galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o ši knyga - pirmoji perskaityta.

Knygoje Čekuolis supažindina su įvairiais pasaulio įvykiais. Man patiko, kad knygos skyriai suskirstyti pagal žemynus. Na, ir atskirai išskirtos Baltijos tautos. Visuose pasakojimuose kalbama apie vis kitą šalį. O supažindinama čia ir su istorija, ir su to meto realijomis (knyga parašyta 2008-aisiais). Nors pristatomi įvykiai svarbūs, tačiau pasidarė truputuką gėda, kad nepastebėjau kažko spaudoje - juk akis gali užkliūti ir už antraštės. Na, bet atsigriebiau skaitydama šią knygą.

Man patiko pasakojimo stilius, su subtiliu šmaikštumu. Be galo žaviuosi Čekuoliu, tokio išmanymo ir šviesumo galima tik pavydėti. Ir, be abejo, siekti būti bent kažkiek panašiam į jį.

Knyga tokia, kad apie ją daug ir nepakalbėsi - joje nėra nei siužeto, nei vienos jungiančios istorijos. Tiesiog manau, kad ją galėtų skaityti net tie, kurie nemėgsta to daryti - ir tokia knyga būtų jiems įdomi. Sužinoti galima išties daug dalykų, o knyga taip įtraukia, kad norisi ją skaityti be sustojimo.

Jamie Ford „Keiko“

Praeitame įraše trumpai papasakojau jums apie Alma litteros projektą.Tai štai, pirmąją gautą knygą jau „suvalgiau“ :)

„Keiko“ - tai pasakojimas apie uždraustą meilę. Jei ir skamba banaliai, tai dar minutėlę ir tuoj įsitikinsit, kad taip visiškai nėra. Henris yra Amerikos kinas - jo tėvai atvykę iš Kinijos, tačiau pats berniukas ten net nėra buvęs. Jų šeima gyvena kinų miestelyje. Šalia kinų miestelio įsikūręs Nihonmačis - japonų miestelis. Henrio tėvas yra užkietėjęs nacionalistas - jis nekenčia japonų už tai, kad kažkada jie puldinėjo Kiniją. Ir Amerikoje jis aktyvus organizacijos, kovojančios su japonais, narys. Henrį tėvai leidžia į baltųjų mokyklą, nes nori, kad jis išaugtų tikru amerikiečiu.

Tačiau toje mokykloje Henris ne vienintelis azijietis. Užsidirbinėdamas stipendiją mokyklos valgykloje jis sutinka žavią japoniukę Keiko. Juodu susidraugauja, bet argi gali ilgai trukti tokia draugystė, kuriai valdingasis Henrio tėvas tikrai nepritartų?

Veiksmas knygoje vyksta dviem skirtingais laikais - 1942-aisiais, karo metais, kai Henriui tėra 12 ir 1986-aisiais, kai Henris jau beveik 60-ties metų vyras, palaidojęs žmoną, kuri mirė nuo plaučių vėžio. Senasis Henris nugrimzta į prisiminimus pamatęs, kad prie senojo „Panamos“ viešbučio, kuris skirdavo kinų ir japonų miestelius, būriuojasi žmonės. Rūsyje rasti japonų daiktai, kurie buvo paslėpti tada, kai visi japonai buvo priverstinai iškeldinti iš Nihonmačio. Čia grožinis pasakojimas susipina su istorija: japonams atakavus Perl Harborą, JAV paskelbia karą Japonijai. Visi japonai, nesvarbu, kad jie jau gimę Amerikoje ir niekada nebuvę Japonijoje (kaip Keiko), laikomi pavojingais. Todėl jie uždaromi koncentracijos stovyklose. Kažką primena, tiesa?

Įsivažiuoti į šią knygą ilgai neužtruko. Apskritai mane domina visi pasakojimai, kurie susiję su Japonija ar Kinija. Net jeigu tai ir vyksta Amerikoje. Henris ir Keiko dar maži, tačiau jau suaugę. Jų draugystė be galo graži. Henriui, kuris su tėvais beveik nebendrauja, o bendraamžių draugų taip pat neturi, pats bendravimo procesas iš pradžių sekasi sunkiai, tačiau Keiko labai supratinga ir Henris „persilaužia“. Tikrai buvo labai gražu skaityti apie tokią draugystę - tai ne kažkokia paauglių istorija. Kai Henris sužino, kad Keiko turės išvykti, visas jo pasaulėlis apsiverčia aukštyn kojom. Jie mylėjo vienas kitą, tačiau buvo per prievartą išskirti. Kaip vėliau paaiškėja, prie to prisideda ir Henrio tėvas, kuris visaip stengėsi sutrukdyti vaikų bendravimui.

Praėjo keturiasdešimt metų. Senasis Henris turi sūnų ir, kaip minėjau, yra našlys. Jis „Panamos“ viešbučio rūsyje ieško senos Oskaro Holdeno plokštelės, kurioje buvo Henrio ir Keiko daina. Naršydamas po krūvą japonų daiktų jis tikisi, kad Keiko paslėpė plokštelę būtent ten. Giliai širdyje, manau, jis ieškojo ne tik plokštelės. Kai į paiešką jis įtraukia ir sūnų Martį su sužadėtine, tenka papasakoti apie Keiko. Martis vis dar išgyvena dėl motinos mirties, todėl Henris, niekad ir šiaip jau šiltai nebendravęs su sūnumi, baiminasi, kad bus pasmerktas. Jo nuostabai, Martis sureaguoja visiškai kitaip. Henris jau praradęs viltį dar kada nors sutikti Keiko ir pradėti gyvenimą iš naujo..

O man norėjosi vis skaityti ir skaityti, tuo pačiu metu norėjau ir pabaigos, kad sužinočiau, kaip viskas susiklostė, bet ir nenorėjau, kad pasibaigtų. Išgyvenau kartu su Henriu, kadangi rašytojas gana įtaigiai aprašo tiek berniuko Henrio, tiek jau pagyvenusio vyro jausmus. Truputį gaila, kad pavadinimas lietuvių vertime tapo Keiko, nes originalas vadinasi „Hotel on the Corner of Bitter and Sweet“. Tačiau nė kiek nesigailiu, kad pasirinkau būtent šią knygą.

Ir skaitydama vis svarsčiau.. Ar Henris tikrai taip mylėjo savo žmoną..?

Alma littera projektas

Vieną kartą sulaukėm pasiūlymo iš Alma littera leidyklos bendradarbiauti. Gavau ir asmenišką kvietimą, ir į bendrą skaitytojų blogą.

Pasiūlymas buvo toks: jie atsiunčia mums pasirinktą knygą, mes perskaitom ir parašom atsiliepimą į savo blogą (tai, ką darom visada :)). O jie gali talpinti įrašą savajame bloge ar kitur naudoti jį ar ištrauką. Viskas taip paprasta!

Smagiausia dalis ta, kai atsiunčia knygą. Va ir aš jau gavau savo pirmąją - Jamie Ford „Keiko“. Knygyne keletą kartų užkliuvo akis, tad gavusi knygų sąrašą ir pamačiusi šią net nedvejojau :) Dabar lauksiu dar vienos, kuri truputį nėra išleista :D

Toks bendradarbiavimas yra vienas malonumas ir abipusė nauda :) Mėgstu projektus, susijusius su knygom :)

Kevin Lewis „The Kid“

Pagaliau galiu pasigirti savo pirmąja perskaityta angliška knyga! Nežinau kodėl anksčiau neprisiruošdavau paskaityti angliškai, juk nesu tokia beviltiška :D Bet ši sudomino būtent tuo, kad tai yra autobiografija. Va taip, kartais tos knygos reikia laukti 20 metų.. :)

Kevin Lewis iš pradžių nebuvo joks rašytojas.. Šią knygą jis parašė tam, kad:

1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.

2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.

3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Ir jau iš pat pradžių mes pamatome, kad knygoj tikrai nesurasime nieko teigiamo. Na, kartais švysteldavo tokie maži šviesuliukai, bet jie tikrai buvo maži. Apskritai visa istorija labai negatyvi, bet tikrai neišgalvota -

Kevin Lewis

autorius juk pasakoja savo gyvenimą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant).

Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.

O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju. Paskaitykit ir suprasit, kaip gerai jūs gyvenat.. :) 10.

Leidykla: Penguin Books
Puslapiai: 244

Sigitas Parulskis (g. 1965)

Šiandien pamačiau gražų straipsnį ir nepatingėjau jį perskaityti, kadangi Parulskis man atrodo vienas įdomiausių rašytojų.

Jei trumpai apie jį, tai visų pirma reiktų paminėti, kad Sigitas yra poetas, eseistas, dramaturgas ir kritikas. VU jis yra baigęs lietuvių kalbą ir literatūrą, o trumpų istorijų knyga „Sraigė su beisbolo lazda“ yra išrinkta geriausia suaugusiųjų 2007 m. Lietuvos knyga.

Mano pačios pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo ne taip jau seniai. Na, jei „neseniai“ galima vadinti maždaug prieš 4 metus. Paskaitinėjusi keletą Parulskio straipsnių lrytas.lt užsimaniau paskaityti ir kokią nors knygą. Kažkada į rankas pakliuvo „Miegas ir kitos moterys“, perskaičiau gana greitai ir man patiko :) Deja, daugiau neatradau laiko tokioms rinktinėms. Kol kas apsiriboju tik straipsniais, skelbiamais minėtame puslapyje.

Man labai įdomus šio rašytojo stilius. Kadangi nesu skaičiusi dramų ar poezijos, negaliu labai objektyviai vertinti, tačiau eseistikoje ryškus sarkazmas ir ironija man be galo patinka. Nežinia kodėl apskritai man įdomu skaityti knygas, parašytas tokiu stiliumi.. Taip pat, kaip gerai pastebėta ir 15min.lt straipsnyje, Parulskis nevengia tokių žodžių kaip „šūdas“, „šikti“ ir pan. Na, sakykit, ar tai nepriartina prie paprasto skaitytojo? Kad ir tokiu elementariu būdu.. Kažkaip neatrodo, kad skaitančiam žmogui artimesnė Alexandre Dumas laikų pompastika - juk esam paprasti žmonės ir vartojam tokius žodžius, net jei jie ir nėra patys gražiausi. Savo ruoštu rašytojas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir mes.

O nuomonė apie šio rašytojo kūrybą (ir, aišku, ypač apie jį patį, nes juk visokie interneto komentatoriai, atrodo, asmeniškai pažįsta tokius žmones :)) Lietuvoje turbūt pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: patinka ir nekenčiu. Aišku, visiems neįtiksi, ypač jeigu esi kitoks ir nerašai apie „myžalinius“ dalykus, kaip aš sakau..

O kaip patys bloggeriai pasiskirstę? :) Ar įdomus Jums šis žmogus?