Labai sunku įgyvendinti sau duotus pažadus. Ypač tuos, kai
prisižadi, kad kiekvienai knygai parašysi bent jau po trumpą apžvalgą. Čia panašiai,
kaip sakyti sau, kad nuo Naujų metų pradėsiu sportuoti ar nuo pirmadienio
pradėsiu valgyti sveikai: pasiimi čipsų pakelį ir per dieną nueini 400
žingsnių, nes tiek pakanka, kad keletą kartų suvaikščiotum nuo virtuvės iki
sofos. Taip ir su apžvalgomis. Na, nesirašo jos pačios, o žmogus už ekrano ne
visada įstengia kovoti su tinginiu... Visgi yra dar vienas svarbus faktorius:
ne apie visas knygas yra ką svarbaus pasakyti. Ir būtent Dave Eggers „Ratas“
yra ta knyga, su kuria verta grįžti į interneto platybes (kad ir kaip ironiškai
tai nuskambėtų – kodėl, pamatysite toliau).
„Ratas“ – didžiulė interneto korporacija. Čia įsidarbinusi
Mėja tiesiog trykšta džiaugsmu ir entuziazmu, kad pagaliau yra priimta į „ratiečių“
būrį. Šioje kompanijoje pirmiausiai sukuriamos ir įdiegiamos visos naujovės, o
darbuotojams sudarytos visos sąlygos, kad jie jaustųsi kaip namie, kad jaustųsi
naudingi ir svarbūs tiek „Ratui“, tiek pasauliui. „Ratas“ jungia įvairius
vartotojų duomenis, pradedant socialinių tinklų profiliais, baigiant pomėgiais
ir mokėjimo sistemomis. Kompanijoje nuolat pabrėžiamas skaidrumas ir
bendruomeniškumas, o svarbiausia, susivienijimas bendram tikslui, Pilnatvės siekiui.
Tačiau ar viskas tikrai yra taip gražu ir gera?
Aš žinau, kad ten dirba tokie pat žmonės kaip ir tu. Tai mane
labiausiai ir gąsdina. Kiekvienas iš jūsų atskirai nesuvokiate, ką jūs darote
kartu. <...> Aš visados baiminausi, kas nutiks, kai kas nors pasitelks
tokią galią nesutinkantiems ir abejojantiems bausti?
Taip, tai knyga apie socialinius tinklus ir jų galią. Negaliu
pasakyti, kad labai jauku ją skaityti. Dar įdomiau – ši knyga priskirta prie
distopijos žanro. Žinau, kad visos distopijos yra baugios tuo, kad jose yra
tiesos, nes kai kurie dalykai dažniausiai daugiau ar mažiau jau vyksta mūsų
visuomenėje. Žinote ką? Trūksta labai nedaug, kad „Ratas“ galėtų atsidurti
negrožinės literatūros sekcijoje. Ne paslaptis, kad distopijos yra mano „arkliukas“,
ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra viena realiausių distopijų, kokias esu
skaičiusi. Baisu? Taip. Įdomu? Neabejotinai.
PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS
DALYTIS REIŠKIA MYLĖTI
ASMENIŠKA YRA VOGTA
Nieko neprimena? Aha: „Karas – taika. Laisvė – vergystė.
Nežinojimas – jėga.“ Žinoma, reiškia šie trumpi sakiniai ne visai tą patį (ypač
tai, kad nežinojimas yra jėga netaikomas „Rato“ kontekste), tačiau kai pamačiau
šias eilutes, vos ne tiesiogine prasme mane užgriuvo Orwello „1984-ieji“. Knygose
yra panašumų, nors jos abi apie skirtingus dalykus. Bet pats pagrindinis –
nuolatinis stebėjimas – tikrai priverčia pašiurpti. Na, o dabar leiskite
paklausti: kiek iš jūsų turi socialinių tinklų paskyras (haha)? Neabejoju, kad prieigų
suskaičiuotumėte ir daugiau negu vieną. Dvi? Tris? Dar daugiau? Įsivaizduokite,
jei visi duomenys būtų apjungti vienoje sistemoje. Visus jūsų duomenis
(sakydama „visus“, tikrai turiu omenyje VISUS, kokius tik galite sugalvoti)
valdytų viena kompanija. Patogu? Žinoma. Reikalinga? Galbūt. Teisinga? Štai čia
atsakyti galite tik patys. Skaitant nuolatos galvoje sukosi mintys, kiek
žingsnių mūsų visuomenei trūksta iki tokio gyvenimo, koks pavaizduotas knygoje.
Įdomiausia, kad skaitant net nesijaučia, kad skaitytum kažką labai nerealaus,
ir apie tai reikia sau nuolat priminti. Įdomiausia, bet nenuteikia maloniai
suvokus, kad jau esame gerokai priklausomi nuo dalijimosi, viešinimo, reakcijų
ir komentarų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet realybė yra tokia, ir reikia ją
priimti. Viskas pristatoma taip, lyg būtų daroma vardan kažkokio didesniojo
gėrio – kad pasaulyje būtų kuo mažiau nusikaltimų, kad nebebūtų grobiami
vaikai, kad politikai būtų skaidrūs – tačiau kokia kaina... Nenoriu pasirodyti
kaip paranojikė, juk ir pati naudojuosi ne vienu socialiniu tinklu, bet kartais
tiesiog reikia žinoti, kada reikia sustoti ir nubrėžti ribą tarp to, kas yra
asmeniška ir to, kas prieinama viešai.
Žinoma, neišvengiamai reikia pakalbėti ir apie pagrindinę
veikėją. Negaliu pasakyti, kad Mėja – labai įdomus personažas, ir dar
pagrindinis. Jai paprasčiausiai trūksta gyvybės – vien jau dialogai su ja
tikrai ne patys įdomiausi, tokie sausi. Kita vertus... Mėja yra labai sėkminga „Rato“
naujokė, sparčiai kylanti karjeros laiptais, būtent tokia, kokios reikia, kad
korporacija būtų dar labiau matoma. Anksčiau buvusi niekam neįdomi, visiškai
vidutiniška mergina, dirbusi nuobodų darbą, „Rato“ aplinkoje ji tiesiog sužydi.
Nes besąlygiškai sutinka su visomis jų taisyklėmis, su viskuo, su kuo turi
sutikti norėdama ir toliau sėkmingai dirbti. Reikia rašyti daugiau komentarų? Be
problemų! Reikia būti labiau matomai kompanijos renginiuose? Gerai! Reikia įstoti
į kuo daugiau grupių? Žinoma! Reikia... neatsitiktinai naudoju šį žodį. Knygoje
pasakojamoje istorijoje, nors ir neužsiminta tiesiogiai (gal tik porą kartų), laisvam
pasirinkimui vietos nėra. Mes kol kas tokią teisę dar turime – noriu dalinuosi,
noriu pasilaikau sau. Ir visgi: kaip ilgai? Taigi, manau, neprašausiu sakydama,
kad Mėjos personažas įkūnija daugelį tų, kurie bet kokia kaina nori būti
pastebėti ir matomi, tų, kurie visiškai įtiki tuo, kad tiesiog privaloma dalintis
kiekviena savo gyvenimo minute, ir tų, kurie supanikuoja dėl kelių ne tokių
teigiamų, kokių tikėjosi, komentarų po nuotrauka ar per mažai širdelių
Instagrame. Ir tik jau nesakykite, kad tokių žmonių nėra, kad čia tik autoriaus
išmonė.
Taigi. Knygą tikrai verta perskaityti ir suaugusiesiems, ir
jaunimui, na, bent jau tam, kad kol skaitome ištrauktume nosis iš telefonų :)
Nes skaityti tikrai lengva ir įdomu, vis norėjosi sužinoti, kada gi bus
pasiekta „Rato“ Pilnatvė.
Tiesa, pagal knygą 2017 m. yra sukurtas ir filmas, kuriame
vaidino Tom Hanks bei Emma Watson. Komentarai sako, kad jis – kur kas
prastesnis nei knyga, kurioje tikrai daug potencialo, kad būtų sukurta stipri
ekranizacija (tiesą sakant, galėtų būti net serialas), bet einu įsitikinti pati.
