Marius Repšys „Heraklis Nr. 4“

Apie tokias knygas kalbėti visada yra sunkiau nei apie bet kokią grožinę literatūrą. Kas aš tokia, kad galėčiau kažkaip vertinti kito žmogaus išgyvenimus, sakyti, patiko ar ne?

Bijau kitų, bet labiausiai – savęs.

Marius Repšys – žinomas teatro ir kino aktorius. Už savo darbus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi ir dviem Sidabrinėmis gervėmis. Tėvas. Vyras. Tokį jį matome mes. Mums kažkodėl atrodo, kad sėkmingi žmonės yra sėkmingi visame kame, kad jiems nėra nieko neįveikiamo, o kartais gal tie geri dalykai išvis padėti ant lėkštutės. Nežinia kodėl, bet nemėgstame galvoti, kad jie – paprasčiausi žmonės, tokie, kaip ir mes. Su savo pakilimais ir nuopuoliais, gyvenantys absoliučiai tokį patį gyvenimą. Jų taip pat neaplenkia problemos, pykčiai, ligos. Jie nėra tobuli, bet kažkodėl dažnai norime būti tokie, kaip jie.

Žmonėms aplink mane atrodė, kad darau galybę niekam nereikalingų dalykų, o mano energija yra nesibaigianti. Vieni žavėjosi, kiti laikė durniumi. Tik ne ligoniu. Šiandien jie manytų kitaip: beprotiški energijos proveržiai, vos kelios miego valandos ir įnirtingas nyris į vieną veiklą yra pirmasis signalas, kad liga stovi prie durų.

Va taip. Heraklio liga yra bipolinis sutrikimas. Apskritai apie ligas žmonės vengia kalbėti (neskaičiuoju senjorų poliklinikos eilėse), o kiek yra kalbančių apie psichines problemas? O kalbėti apie tai turi ne tik paprasti, bet ypatingai – visiems matomi asmenys. Reikia tik džiaugtis, kad pamažu atsiranda daugiau atvirumo, paminamos baimės, nes mums kažkodėl labai svarbu, ką apie mus pamanys žmonės, kurių gyvenime daugiau nesutiksi. Visiems buvo labai gaila, kai netekome aktorių Robin Williams bei Vytauto Šapranausko, „Linkin Park“ lyderio Chester Bennington ir daugelio kitų – ypatingi, charizmatiški žmonės, atrodo, kas gali būti negerai, kad pasitrauktum iš gyvenimo? Jau knygos pradžioje labai aiškiai parašyta, kad ir Heraklio likimas galėjo būti toks pat. Kai aplink tiek daug nusistatymo ir negalėjimo/nemokėjimo/nenorėjimo rasti pagalbos, vidiniai demonai paprasčiausiai nugali.

Daug galvoju apie tai, kad visi tie, kurie yra anoje pusėje, iš tiesų nesupranta, kiek daug mūsų yra čia, už tvoros. O kiek dar vaikšto tamsoje, nesugebėdami ligos atpažinti?

Stigmos visuomenėje vis dar labai gajos, ir mes jų niekad nesugebėsime atsikratyti. Bet mažinti galima. Seniai visiems žinoma, kad labiausiai bijome to, ko nesuprantame. Tada apipiname ligas ar kažkokius kitus mūsų smegenų nepasiekiančius faktus mitais, ir va tada jau įsivaizduojame, kad labai viską išmanome. Nieko panašaus. Kuo daugiau švietimo, kuo daugiau realių istorijų – kad ir kokios jos baisios ar neįtikimos atrodytų, - tuo daugiau suvokimo mumyse atsiras.

Voratinklio šeimininkas – mažas kaulėtas senas psichiatras. Jis kaifuoja leisdamas nuodus į mūsų bejausmius kūnus. Kartais tai didelės dozės, kartais – mažos. Anksčiau ar vėliau mūsų kraujagyslėmis pradeda tekėti nuodai. Susitaikome su tuo ir tampame painaus voratinklio dalimi.

Visgi iš pasakojimo matyti, kad tai, kuo gali remtis ištikus tokiai ligai, esi ne tu pats, o artimi žmonės. Herakliui labai pasisekė, kad turi tokią nuostabią žmoną, kuri, jei kartu jau praėjo tiek, tai praeis ir visa kita. Kad turi, kas jam primena, dėl ko verta gyventi. Tada, aišku, įkyriai į galvą stuksena mintis – o kiek žmonių to neturi? Bet, deja, viso pasaulio neišgelbėsi.

Knyga absoliučiai mane pavergė. Norėjau persirašyti į savo užrašinę vos ne pusę knygos. Nežinau, ar kada yra taip buvę, kad sulig pirmaisiais puslapiais jau norėjau bliauti. Norėjosi nešiotis tą knygą apsikabinus ir taip perduoti bent dalelę palaikymo ją išgyvenusiam žmogui. Ją verta skaityti visiems. Galbūt kažkam padės atpažinti aplink esančią ligą, galbūt bus mažas žingsnelis link susitaikymo su savimi. Kitam gal tiesiog bus greitas pasiskaitymas (greitas, bet nelengvas emociškai). Bet kokiu atveju, noriu tikėti, kad palies.

Vienintelė mūsų pramoga – koridorius. Kursuojame juo tarsi pavargę laivai. Kai kurie laivai prišvartuoti dokuose – palatose. <...> Dokai alsuoja riksmais, nešvariais balsais ir agonija. Ir aš esu laivas. Laivas šmėkla iš ketvirtos palatos. Mano dugne – sprogmuo. Tikiuosi, jis niekada nesprogs.

Beata Tiškevič „Vyvenimas“

Nežinau, kaip kalbėti apie šią knygą. Turbūt nebūčiau jos dar perskaičiusi (nemeluosiu, visai ne turbūt), bet kadangi pasiskolinau iš draugės, kuri kol kas neturi jai laiko, buvau įsipareigojusi. Vakar, galvoju, atsiversiu, pažiūrėsiu, ar bus įdomu. Ir nejučia perskaičiau pusę per vos keletą valandų. Šiandien pabaigiau. Skaitosi taip lengvai, nereikia jokių pastangų.

Apie pačią autorę kalbėti tikriausiai nereikia. Manau, kad kiekvienas Lietuvoje žino jos vardą ir tai vienas tų žmonių, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Per viduriuką tiesiog nėra. Aš prie tų mėgstančių jau buvau, bet žinau, kad jų dar padaugėjo, kai perskaitė jos knygą.

Pirmoji Beatos knyga (kas leidžia suprasti, kad tikrai ne paskutinė) - apie save. Atrodo, tema paprasta, bet skaitydama ėmiau galvoti: „O ką aš apie save parašyčiau?“ Ir galvoje tuo metu lėkštėmis grojo beždžionėlė. Jokiais būdais nesakau, kad kiekvienam, norinčiam rašyti apie save, reikia išjausti tuos dalykus, kokius jautė Beata. Tikrai ne, ir geriau, kad ne. Kiekvieno gyvenimas savitas. Bet manau, kad tik tokį gyvenimą verta aprašyti.

Kodėl?

Todėl, kad kitas skaitydamas ir patirdamas kažką panašaus, galbūt galės nuo to išsivaduoti. Man tikrai labai nuoširdžiai sunku patikėti, kad žmogus, su kuriuo esame beveik bendraamžiai, gali būti patyręs ir išjautęs tiek, kiek Beata. Ir skaitant man dažniausiai buvo jos gaila. Ne tokiu gailesčiu, kai linguoji galva ir atseit suprantančiu žvilgsniu bandai paguosti, bet taip, kad tiesiog norisi apkabinti ir pabūti, kol bus geriau. Kad ir kiek tai truktų. Ši knyga tikrai labai svarbi, ypatingai kiekvienam, susidūrusiam ar tebesusiduriančiam su bent viena iš nagrinėjamų temų-patirčių. Pradedant patyčiomis mokykloje, baigiant skyrybomis.

Nors knyga pakankamai slegianti, joje iš tikrųjų nemažai šviesos. Daug kėlimosi, ėjimo į priekį, savo klaidų analizės, pripažinimo, kad labai daug ko nežinai, kad nesi tobulas. Ypatingai patiko tai, kad Beata stengiasi nugalėti savo baimes. Vaje, net ir aš akimirką pagalvojau, kad gal irgi galiu plaukti! Perskaičius šią knygą man atrodo, kad susidūrimas akis į akį su tuo, ko labiausiai bijai, labai skatina judėti pirmyn.

„Vyvenimas“ mano gyvenimo kažkaip ypatingai nepakeis ir perversmo nepadarys. Bet visgi tai puiki knyga. Net negaliu sakyti „kūrinys“, nes tai tiesiog vieno žmogaus gyvenimas, kurio dalelių galime atrasti ir pas save. Kita vertus, argi gyvenimas ir nėra kūrinys?

Anthony Kiedis su Larry Sloman "Randai"

Ilgai skaičiau, tačiau pagaliau pabaigiau! Pagaliau ne dėl to, kad nusibodo, o todėl, kad taip norėjau pažiūrėti, kuo pasibaigs tiek Antanui, tiek kitiems..!

Visų pirma - kodėl paėmiau šią knygą į rankas.

Senų seniausiai, kai tik pradėjau mėgti Red Hot Chili Peppers, pamačiau, kad yra tokia knyga. Užsimaniau ją paskaityti, bet bibliotekose nebuvo, pirkti nenorėjau, tai taip ir liko neįgyvendinta svajonė. Taip jau nutiko, kad vasarą į Lietuvą buvo atvykę patys RHCP, na, o po to likusi psichozė privertė iškart įsigyti šią knygą, tiesa, iš antrų rankų, bet nuo to ji nė kiek ne blogesnė! Gal netgi jaukesnė :)

Ant antrojo knygos viršelio rašo, kad ši biografija - pernelyg šokiruojanti ir neįtikėtina, kad galėtų būti išgalvota. TAI JAU TIKRAI. Neįsivaizduoju tokio rašytojo, kuris galėtų taip pripildyti knygą beveik visų rūšių narkotikų, negandų, maišto ir muzikos.
RHCP lyderio gyvenimas išties neįtikėtinas. Antanas nuo pat mažens vartojo narkotikus, su pertraukomis, tačiau tai tęsėsi daugelį metų (nors mane šokiravo ne trukmė, o tai, nuo kada jis pradėjo vartoti.. Tik bijau suklysti, ar tik ne nuo 12 metų). Nuo patrakusio maištautojo virto pakankamai dvasingu žmogumi. Tiek kartų klupęs ir vėl kėlęsis iš narkotikų liūno, dėl jų praradęs geriausius draugus.. Toks spalvingas gyvenimas, nors tos spalvos dažniausiai buvo tamsios!
Ne ką mažiau nei Antano gyvenimas buvo įdomu ir mėgstamos (mėgstamiausios!) grupės veikla. Niekad nebuvau domėjusis, kaip jie kūrėsi, kaip grupėje keitėsi muzikantai, kokios buvo sudėtys ir pan. Dabar tikrai sužinojau daug dalykų :) Pavyzdžiui, kad gitaristo vieta užkeikta :D Nežinau kas kiek laiko ten keitėsi muzikantai.. O legendiniai buvo tik du: Hillel Slovak ir John Frusciante :) Taip pat žavėjo dainų kūrimo procesas. Neįtikėtina, kaip grupės nariai supranta vienas kitą ir, atrodo, lengvai kuria naujas dainas (išskyrus Californication!).
Bet kad negalvotumėt, kad viskas čia taip tobulai, tai pasakysiu ir blogų dalykų. Ne apie pačią knygą, deja :D "Ačiū" Obuolio vertėjams.. Jau vien tai, kad Flea visoj knygoj buvo "Blusa", baisiai erzino. Suprantu, kad flea ta ir reiškia, bet vardų juk neverčia.. Manau, pravardė, kurią žino visas pasaulis, tikrai turėtų būti palikta originalo kalba. Arba dainų žodžiai. Nelabai pavyko juos gražiai išversti, ne. Ir dar begalės apskritai rašybos klaidų. Bet taip jau būna su Obuoliu, nieko nepadarysi..

Apskritai tai knyga labai patiko! A, tiesa, pamiršau paminėti, kad dar čia yra keletas lapų su asmeninėmis Antano gyvenimo nuotraukomis - buvo be galo įdomu tyrinėti ir tikrai jas peržiūrėjau ne vieną ir ne dešimt kartų. Skaitydama apie tam tikro albumo kūrimą, gastroles su juo, vis klausydavau to albumo, tuomet kažkaip geriau eina įsijausti. Žodžiu, viskas labai puikiai!
O dabar turbūt reikėtų paklausyti RHCP.. :)

Kevin Lewis „The Kid“

Pagaliau galiu pasigirti savo pirmąja perskaityta angliška knyga! Nežinau kodėl anksčiau neprisiruošdavau paskaityti angliškai, juk nesu tokia beviltiška :D Bet ši sudomino būtent tuo, kad tai yra autobiografija. Va taip, kartais tos knygos reikia laukti 20 metų.. :)

Kevin Lewis iš pradžių nebuvo joks rašytojas.. Šią knygą jis parašė tam, kad:

1. Norėjo papasakoti savo žmonai savo istoriją, kad ji suprastų, kodėl jis yra toks, koks yra.

2. Norėjo sudėlioti mintis ir jausmus, kurie kilo žiūrint į savo augantį sūnų.

3. Norėjo, kad žmonės sužinotų, ką reiškia neturėti nieko gyvenime, kad jie taptų tolerantiškesni žmonėms, kurie yra kitokie.

Kevin pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat vaikystės. Ir jau iš pat pradžių mes pamatome, kad knygoj tikrai nesurasime nieko teigiamo. Na, kartais švysteldavo tokie maži šviesuliukai, bet jie tikrai buvo maži. Apskritai visa istorija labai negatyvi, bet tikrai neišgalvota -

Kevin Lewis

autorius juk pasakoja savo gyvenimą. Man būdavo baisu skaityti apie tai, ką jam teko iškentėti. Ir perskaičiusi vis dar negaliu patikėti, kad gyvenime taip būna. Labiausiai nesuprantama, kaip tėvai gali taip nemylėti vaikų, savo nuosavų vaikų, visiškai jais nesirūpinti ir mušti (švelniai tariant).

Ir visa tai, ką teko pereiti šiam žmogui per gyvenimą, mes galime tik filmuose pamatyti. Kevin tikrai su didele patirtimi, matęs daug daugiau blogio negu gėrio, išbandęs pačius įvairiausius būdus užsidirbti bent minimaliam pragyvenimui, tačiau turintis svajonę žmogus ir atkakliai jos siekiantis. Skaitydama ir baisėdavausi, ir liūdėdavau kartu su juo, taip pat ir sau tyliai džiaugdavausi, kai Kevin vis mėgindavo atsistoti ant kojų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir nepriklausomai.

O pati knyga, beje, skaitosi labai lengvai :) Nesitikėjau, kad taip bus, maniau, nors kol įsivažiuosiu, bus sunkiau. Bet viskas vyko labai sklandžiai, kuo toliau, tuo puikiau. Skaitant net neatrodė, kad skaitai angliškai.

Rekomenduoju. Paskaitykit ir suprasit, kaip gerai jūs gyvenat.. :) 10.

Leidykla: Penguin Books
Puslapiai: 244