Dörte Hansen „Mano ne mano namai“

Kaip dažnai renkatės knygą pagal viršelį? Kiek iš jūsų rinktumėtės tokį? Aš tikrai nesu nei rožinių, nei švelnumėlių viršelių fanė. Bet čia ir vėl pasiteisina iki skausmo pažįstamas posakis NESPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ. Nes po juo gali slėptis labai gera istorija!

Hildegarda, Vera ir Anė - trys giminės moterys, apie kurias sukasi visas pasakojimas. Iš Rytprūsių į sodybą šiaurinėje Vokietijoje Vera atklysta po karo, kur, būdama dar visai mažytė mergaitė, su mama apsigyvena sename didžiuliame name. Nors jis ir baugina, tačiau Vera jame praleidžia visą gyvenimą. Kol vieną dieną sulaukia viešnios, ieškančios prieglobsčio.

Naktimis, kai iš vakarų atslinkdavo audra, namas it jūros bangų blaškomas laivas imdavo aimanuoti.

Knygą skaitėme knygų klube. Iš visų pasiūlytų knygų už šią visai nebūčiau balsavusi, bet net nenustebau, kad ją išsirinkome. Narių dėka perskaitau tokių knygų, į kurias net neatkreipčiau dėmesio lentynoje, eičiau ir praeičiau :D Ir ką jūs sau galvojate - tai pirmoji knyga per mūsų gyvavimo laikotarpį (tai reiškia, kad iš viso perskaitėme 10 knygų), kuri patiko VISOMS. Kad ir kokią puikią knygą būtume skaičiusios, vis tiek bent vienam žmogui iš 13 nepatinka, ir man čia visiškai normali praktika, ir dargi būna smagu, kad ne visus sužavi tos pačios knygos. Ir štai, visiškai netikėta, kad Hansen romanas paliko tokį stiprų ir, svarbiausia, teigiamą įspūdį visoms.

Kas patiko man:

• Pasakojimo ritmas ir stilius. Atrodo, pasakojama tiesiog apie gyvenimą. Na, juk nėra taip, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip pat ir veikėjų, kasdien, kas minutę vyktų kažkokie siautėjimai, likimus keičiantys įvykiai ir pan. Visgi skaityti absoliučiai nenuobodu. Galbūt ir dėl veikėjų charakterių (prie jų dar prieisiu), bet labiausiai dėl to, kad tai… tiesiog taip artima kiekvienam. Tegul tam tikri įvykiai atsitikę vienąkart gyvenime, bet padarę neatitaisomų pasekmių - kam nėra bent kartą tekę to patirti? Kitas dalykas - šokinėjimas laiko juostoje ir tarp veikėjų likimų. Niekada nesibaidžiau to nenuoseklumo, bet kuo toliau, matau, kad tuo labiau patinka toks pasirinktas pasakojimo stilius.

• Jau minėti veikėjų charakteriai. Atrodo, visi yra svarbūs. Žinoma, yra keletas pagrindinių, o visi kiti - tik probėgšmais pasirodantys pasakojime, tačiau kiekvienas iš jų yra be galo svarbus. Ne tik svarbus, bet ir unikalus. Šiame Vokietijos kaime, kuriame vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Kiekvienas gyventojas jame turi savo vietą ir vaidmenį. Vienų būdas atsiskleidžia prižiūrint savo sodą, kitų - iš požiūrio į juos supančius žmones bei jų veiksmus. Tikrai spalvinga kaimynystė, kurioje kiekvienas ras kažką sau artimo.

• Miesto ir kaimo sugretinimas. Bet ne kažkokia bloga prasme, o tiesiog pasitelkiant lengvą ironiją. Manau, ir dabar vyksta panašūs dalykai, kada miestuose pragyvenę žmonės staiga atranda kaimą, išsikelia ten ir jaučiasi keičiantys pasaulį. Jokiais būdais nesakau, kad tai blogai - bet koks gyvenimo būdas yra geras, jeigu tik žmogus gerai jaučiasi, o jei dar kažką iš to sukuria - bravo. Tik čia Hansen taip visiškai paprastai ir nevyniodama į vatą pasako tai, apie ką dažnas pagalvojame, bet nuslopiname tas mintis viduje.

• Namas. Čia jau net sunku ką ir bepasakyti. Namas šioje knygoje yra ne šiaip pastatas. Be jokių abejonių, jis čia - vienas pagrindinių veikėjų. Visada gyvas, nepajudinamas, skleidžiantis garsus, kartais gąsdinantis savo galybe ir paslaptimis. Namas, reikalaujantis pagarbos. Atrodo, kad tu pas jį gyveni ir būtent jis diktuoja savo taisykles. Ar dabar taip pagarbiai elgiamės su savo namais? Gal, jei gyvename tokiuose, kurių istoriją galime pasukti šimtą ar daugiau metų atgal. Kitu atveju - labai suabejočiau. Bet šio Namo sakralumas - nenuginčijamas. Paskaitykite ir suprasite, apie ką aš.

Neveizėk į ton posi.

Po to, kai vasarą perskaičiau Friedenthal „Melancholiją“ ir sužinojau, kad originalo kalba knygos pavadinimas yra visiškai kitoks, dabar Goodreads patikrinu kone kiekvieną skaitomą knygą. Ir kiek daug gražių dalykų atrandu pavadinimuose! Labai norėjau patikrinti ir šią, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad pavadinimas kitomis kalbomis turėtų būti tikrai ne toks. Neklydau. Iškart užbėgu už akių pasakydama, kad radau keletą ir visi jie puikiai atitinka knygos nuotaiką ir temą. Originalo kalba „Mano ne mano namai“ yra „Senoji žemė“. Anglams pasirodė, kad „Šis namas yra mano“. Švedams - „Vyšnių žemė“, o štai prancūzams - „Vyšnių medžių šešėlyje“. O pats paprasčiausias ir, bent jau man, pats jaukiausias, atsirado Italijoje - ten knyga vadinasi „Grįžk namo“.

Žemaičių kalbos intarpai, daug nutylėtų dalykų ir visa tai, ką paminėjau aukščiau, sudaro puikų pasakojimą. Iš pirmo žvilgsnio - lengvą ir neapkraunantį, bet iš tiesų savyje turintį daug prasmės, šiek tiek liūdesio, bet gerokai daugiau vilties ir šviesos. Puikiai tinka savaitgaliui ar tiesiog ramiam vakarui, kai norisi susipažinti su įdomiais veikėjais ir pajusti, kuo jie gyvena.

 

Michael Ende „Begalinė istorija“

Kalėdinio knygų klubo susitikimo metu turėjome tokią atrakciją - keitėmės savo mėgstamiausiomis, įsimintiniausiomis, apskritai kažką po savęs palikusiomis knygomis. Visiškai burtų keliu apsikeitėme istorijomis. Kai kurioms knygos pakliuvo tokios, kad geriau parinkti (nors nežinojome nei kokią knygą kita supakavusi, nei kam paklius mūsų mėgstama istorija) ir nesugalvosi. Manau, kad aš esu vienas iš tų žmonių, kuriam iš viso mūsų bene 14-os skaitytojų būrelio „Begalinė istorija“ tiko labiausiai. Tad jau mūsų susitikimų erdvėje prasidėjo ta kelionė, kurią nukeliavau kartu su knygos veikėjais.

Bastijanas Baltazaras Buksas iš antikvariato šeimininko nukniaukia jo dėmesį patraukusią knygą. Berniukas - nepritampantis mokykloje, patiriantis patyčias ir išgyvenantis sunkius dalykus šeimoje, todėl pabėgimas į knygą, kupiną nuotykių, jam tampa tokiu jaukiu prieglobsčiu. Tik ar tas pabėgimas saugus? 

Jeigu pagalvosi, tai turėsi sutikti, kad visas pasaulio istorijas iš esmės sudaro tiktai trisdešimt dvi raidės.

Visų pirma - apie knygos apipavidalinimą ir kodėl aš jau iš anksto žinojau, kad ji man patiks.

Vos tik atsivertusi pamačiau, kad knyga parašyta mėlynai. Pasklaidžiusi dar, pamačiau ir raudoną rašalą. Knygose jau esu pripratusi prie šokinėjimo laiko tėkmėje ar tarp pasaulių, tačiau tokį aiškų atskyrimą matau pirmą kartą.

O pradėjusi skaityti supratau, kad tai knyga knygoje. Šios knygos kelis pirmus puslapius mielai persirašyčiau ir karts nuo karto paskaityčiau tiems, kurie dar abejoja, kad knygų skaitymas - toks nelabai įdomus pomėgis. Kaip gražiai aprašyta, ką jaučia skaitantis žmogus! Kiek daug aistros knygai tuose keliuose puslapiuose sutalpinta! Bent jau mane tai iškart įtraukė ir norėjosi sužinoti, kokia gi ta begalinė istorija.

Iš esmės tai... Kiekviena istorija. Skaitydama vis stebėjausi autoriaus (ir vertėjo, kuomet reikėjo išversti visus tuos pavadinimus!) išmone. Taip, Rowling ir Tolkien'as sukūrė ištisus pasaulius. Galiu pasakyti, kad Ende nė kiek nenusileidžia. Fantazijos šalis - tai viskas, kas tik gali tilpti skaitančiojo galvoje. Tiek įvairiausių padarų, kiekvienas su savo misija ir charakteriu, nupiešti labai aiškiai, kad tikrai nesuabejotum, kokia jų vieta istorijoje. Sakyčiau, kad Fantazija - lyg kokia sapnų šalis. Juk kartais tikrai nesuprantame, kaip susapnuojame vieną ar kitą dalyką - atrodo, kad pasąmonė krečia pokštus, ir tiek, bet sapne viskas atrodo įtikimai. Taip ir čia - skaitai, supranti, kad nėra juk nei kalnus graužiančių milžinų, nei nuolatos dėl savo baisumo verkiančių acharajų ir taip pildančių Ašarų ežerą aplink Amarganto miestą, bet viskas aprašyta taip įtikinamai, kad nieko negali sau padaryti. Veikėjų - visa galybė, bet tarp jų irgi neįmanoma susipainioti. Tikrai puikiai suregzta istorija.

Kiekviena tikra istorija yra begalinė. Yra daug durų į Fantaziją. Ir tokių užburtų knygų yra ne viena. Daugelis žmonių jų nepastebi. Mat viskas priklauso nuo to, į kieno rankas tokia knyga pakliūna.

Knyga iš vaikų/jaunimo skyriaus. Vaikams tai bus tiesiog įdomi, nuotykių kupina istorija. O štai jaunimas ir suaugusieji, nes jiems šią knygą ir skirčiau labiausiai, jau gali įžvelgti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti tarp eilučių. Fantazijos šalis nepaliaujamai nyksta, nes per mažai žmonių randa į ją duris. Dažnas jų net nebeieško, bet Fantazijos gyventojai gyvi tol, kol yra, kas apie juos žinotų. Be to, kad reikia nebijoti įkelti kojos į tą pasaulį, knygoje nagrinėjama ir daugiau temų. Iki kokios ribos gali daryti tai, ką nori. Kaip skiriasi tai, kaip pats matai save, ir kaip tave mato aplinkiniai. Kaip dažnai mes norime būti kažkuo kitu, bet tik ne savimi - kažkuo geresniu, tobulesniu, gražesniu ir kitokiu -esniu. Kaip menkiausi mūsų sprendimai gali daryti įtaką aplinkiniams.

Yra apie daug ką pagalvoti, skaitant šią knygą. Džiaugiuosi, kad perskaičiau dabar, o ne vaikystėje. Tai gili knyga, kurioje niekas be reikalo nevyksta.

Hans-Dieter Otto „Pamišę karaliai: nuo Kaligulos iki Liudviko II“

Pirmą kartą per keletą metų pirmoji perskaityta knyga yra ne didžiai mylimo Murakami. Vis dėlto dėl tam tikrų įsipareigojimų dabar turiu trumpam atidėti grožinę literatūrą į šalį ir imtis tokių knygų, kurios suteiktų man kuo daugiau informacijos ir faktų apie įvairius dalykus.

Šią knygą nusižiūrėjusi buvau jau seniau, o įsigijau neseniai, bet... neatsimenu kada (čia jau nevaldoma liga, man atrodo, perki knygas ir net nepameni, kada kokią įsigijai.. :D). Knygoje pasakojama apie devynis skirtingų laikmečių karalius, kurie sirgo psichinėmis ligomis, apie tai, kaip tai atsiliepė šalies valdymui ir apskritai veikė aplinką.

Man, kaip niekad pernelyg nesidomėjusiai istorija, tokia literatūra iškart atrodo kaip iššūkis. Dėl to puikiai tinkama rašyti į visus įmanomus iššūkių sąrašus. Visgi ši susiskaitė labai greitai ne tik dėl to, kad buvo pasirinktos tikrai įdomios asmenybės, bet ir parašyta labai paprastai, suprantamai visiems mirtingiesiems. Pasakojimai sudėlioti chronologine tvarka, pradedant nuo Kaligulos. Tiesą sakant, jo portretas mane labiausiai ir šokiravo. Kažin, ar bebuvo labiau išprotėjęs valdovas istorijoje negu šis. Taip pat sužinojau ir apie tokius valdovus, apie kurių egzistavimą išvis nė nenutuokiau, pavyzdžiui, Kastilijos karalienę Joaną ar Danijos karalių Kristijoną VII. Pasakodamas apie kiekvieną valdovą autorius, remdamasis įvairiais istoriniais šaltiniais, gana plačiai nusako tuometinę politinę situaciją, medicininius metodus gydant psichines ligas, labai aiškiai parodomos tų ligų pasekmės visuomenei ir atskiriems žmonėms. Knygoje nemažai vardų, giminystės ryšių bei datų, dėl ko šiek tiek galima painiotis, bet visgi padeda plačiau matyti situaciją. Įdomu, kad nurodomos ir šiuolaikinės medicinos diagnozės, taip pat matoma, kaip per laiką keičiasi supratimas apie psichines ligas bei jų gydymą, analizuojama, kas galėjo sukelti tam tikrus sutrikimus. Pavyzdžiui, jei senų senovėje daktarai arba apskritai nežinodavo ką daryti, arba pragręždavo kaukolėje skylę, kad ištekėtų juodoji tulžis, tai XIX a. jau buvo taikomas tam laikui palyginti pažangus gydymas, kuomet suprasta, kad tokiems ligoniams negalima taikyti fizinių bausmių. 

Knygos pabaigoje pateiktas literatūros sąrašas, tad jei esama abejonių, visada galima pasitikrinti aprašytus faktus :)

Man ši knyga buvo įdomi tiek mediciniškai, tiek apskritai puikiai tinkama praplėsti akiratį. Tikrai jaučiuosi sužinojusi daugiau ir tvirčiau jausiuosi ateinančiuose protų kovų sezonuose :) Rekomenduoju perskaityti net jei niekur nežaidžiate. Tokių dalykų tikrai nemokė istorijos pamokose, todėl neišmoktas pamokas galite išmokti ir patys :)

Sebastian Fitzek "Terapija"

Na štai, perskaičiau dar vieną knygą iš Alma litteros atsiųstų :) Dabar lauksiu naujo sąrašo.

"Terapija" - vokiečių rašytojo sukurtas psichotrileris apie paslaptinga liga sergančią mergaitę Josi ir apie dar paslaptingesnį jos dingimą. Ketverius metus tėvas, garsus psichiatras, jos nepaliaujamai ieško, jį kankina neviltis. Kai Viktoras nusprendžia išvykti į vasarnamį atokioje saloje, kad atgautų sielos ramybę, ten jį susiranda nepažįstama moteris ir sakosi, kad nori pas jį gydytis (ji serga šizofrenija) bei papasakoti savo nepaprastą ligos istoriją. Nors Viktoras ir baigęs gydytojo praktiką, tačiau Ana jį sugeba iškart sudominti ir gydymo seansai tampa kone tardymu.

Na, ką aš galiu pasakyti.. Ilgai galvojau, kodėl aš išvis pasiėmiau šitą knygą?! Ne mano nervams tokias knygas skaityt :D Turbūt dar blogiau nei žiūrėti filmą, nes skaitydama viską įsivaizduoju savaip, o tai gali tikrai toli nuvesti. Ir nepaisant to, norėjosi skaityti vis toliau ir sužinoti, kas vyks kitame skyriuje.

Fitzek sugebėjo sukurti įtampą, sveikinu. Tiesa, kartais visko man būdavo tiesiog per daug. Atrodo, viską, kas mistiška ir gąsdina, autorius norėjo sudėti į šią nei 300 puslapių neturinčią knygą. Būtent tos pasakojimo vietos mane labiausiai gąsdino savo įvykių bei netikėtų istorijos pakrypimų gausa. Ir vis tiek skaičiau toliau: iš dalies dėl to, kad reikėjo perskaityti, bet ir dėl to, kad istorija jau buvo taip įtraukusi mane, kad turbūt nenurimčiau ir galvočiau, kaip viskas užsibaigė.

O pabaiga nustebino. Tikrai nemaniau, kad viskas taip bus. Ir kai atrodė, kad viskas jau pasibaigė, triokšt - dar viena atomazga, šįkart jau galutinė.

Galiu pasakyti, kad knyga tikrai patiko. Kaip jau minėjau, ne man, vargšelei, tokie mistiški nuotykiai, tačiau įtraukia, ir dar kaip! O ir perskaityti galima greit - du geri prisėdimai, nors, manau, galima apsieiti ir su vienu :)

Beatrix Mannel "Saulėgrįžos naktis"

Šią knygą netikėtai perskaičiau todėl, kad trečiadienį vėl sudalyvavau donorystės akcijoje. Donorai, davę kraujo neatlygintinai, gavo dovanų šokolado, padėką ir knygą! :) Apsidžiaugiau.

Beatrix daugumoj rašo vaikų knygeles - tikiuosi, kad tai jai daryti sekasi kur kas geriau nei kurti tokias meilės istorijas.. Taip, "Saulėgrįžos naktis" yra paaugliška knyga, kurioje pasakojama meilės istorija.

Julius ir Tinka keliauja Laplandijos tyrais. Ten netikėtai sutinka taip pat keliaujančias dvi drauges - Lotą ir Rikę. Gaunasi čia toks meilės trikampis.. Žodžiu.

Visų pirma pradėsiu nuo viršelio. Viskas būtų gerai su juo, nes Laplandija, Šiaurės pašvaistė.. Kaip ir į temą. Bet tie du žmogeliukai kampe.. :( Ir jūs juos matot? Mane tai jie baisiai liūdina, nes taip nesąmoningai atrodo, na, nors nėra labai ryškūs. Viską gelbsti tik Kraujo donorystės centro lipdukas, kuris man visada primins, iš kur gavau šią knygą :D

Šiaip jau knyga skaitosi labai lengvai, raidės didelės, tarpai dar didesni, o puslapių vos 140. Perskaičiau per vakarą. Klausimas kitas: kokia viso to vertė? Na, tokia visiškai baisybė nėra - esu skaičiusi ir blogesnių knygų. Gan įdomu, kad veiksmas vyksta Laplandijoje, laukinėje gamtoje. Nors šioks toks paįvairinimas. Veikėjai susiduria su įvairiais sunkumais keliaujant, nors ir skurdžiai aprašoma, tačiau galima įsivaizduoti supančius kraštovaizdžius. Bet pačiai meilės istorijai nedėčiau labai daug pliusiukų. Ypač sunervino pabaiga, kurios jau geriau būtų nebuvę. Tiksliau, net negalėčiau pasakyti, kad ta knyga pasibaigė. Trūko dar bent vienos pastraipos iki išpildymo, o dabar.. Palikta lyg ir pačiam skaitytojui įsivaizduoti, kaip viskas baigiasi, bet baigiamasis klausimas toks kvailas, kad net nejuokinga.

Na, nuo rekomendacijos susilaikysiu.. Knyga nėra visiškai beviltiška, gal netgi labai tinkama, jei norit ko nors lengvo vakarui. Bet skaitantys rimtesnes knygas tikrai nusivils.

Patrick Süskind 'Kvepalai. Vieno žudiko istorija'

Pagaliau ir aš perskaičiau šią knygą - šedevrą. Jei ir ne literatūrinį, tai bent jau kvapų.

Knygos veiksmas vyksta XVIII a., iš pažiūros gal ir neįdomiu laikotarpiu. Tačiau tokio vaizdingumo kitose knygose galėtum dar gerai paieškoti - už tai ši taip ir sudomina. Viskas perteikta neįprastai. Skaitydamas viską gali užuosti. Ne savo, o pagrindinio veikėjo Žano Batisto Grenujo nosimi. Tai romanas, kuriame susimaišę visi įmanomi pasaulio kvapai. Tai ir padeda įsivaizduoti viską itin ryškiai. Knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Grenujo tvirtumas ir sugebėjimas užsisklęsti, neapykanta ir žiaurumas siekiant vienintelio tikslo sužavi skaitytoją.

Ir dar tas pabaigos netikėtumas.. Pasiekęs savo tikslą, galėdamas turėti tai, ko nori, Grenujas pasielgia visiškai priešingai. Tada man jo net pagailo.. Jo ir viso to, ką jam teko ištverti. 10.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 216

Patrick Süskind 'Kontrabosas'

Šiandien pradėjau ir pabaigiau šią knygelę (joje tik 72 puslapiai), kuri man jau senokai buvo kritusi į akį. Tai pirmasis rašytojo darbas, vieno veiksmo pjesė. Tiksliau, monologas.

Perskaičiusi knygą dar ne minutę ir ne dvi galvojau, apie ką ji visgi buvo. Apie muziką? Instrumentą? Apie žmogų. Vyriškis, muzikantas, grojantis valstybiniame orkestre, pasakoja apie savo gyvenimą. Jis lygina save su kontrabosu. Kontrabosas - tai instrumentas, kuriam nėra parašyta solinių partijų, jis tarsi nepastebimas. Pasakotojas jaučiasi visuomenėje taip pat. Jis tarsi nekenčia savo instrumento, nes šis - gyvenimo trukdis. Rodos, kad sudaužius, sulaužius ar kitaip sunaikinus kontrabosą, muzikanto gyvenimas pasikeistų radikaliai. Tačiau viskas, ko gero, slypi pačiame žmoguje. Jo bute net sienos izuoliuotos nuo garso, tad jis lyg ir negirdimas pasauliui. Nebent griežtų forte ar fortissimo.

Pagal šią knygą yra pastatytas spektaklis, Lietuvoje jis taip pat buvo rodomas. Manau, tikrai vertėtų jį kada nors pamatyti, jei dar įmanoma :) O knygai skiriu 8, bet rekomenduoju :)

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 72