Yasmina Khadra „Kabulo kregždės“

Ohh.. Jau mane buvo apėmęs tas jausmas, kai perskaitai knygą ir visiškai tingi ją aprašyti.. Bet jau taip tingi, kad net kažkokiu būdu stengiesi pamiršti apie savo blogą. Ir štai ateina ta diena, kai pradeda graužti sąžinė :) Nes gal žmonės pagalvos, kad visai mečiau skaityti :D Ne!

Šią knygą perskaičiau važiuodama į Knygų mugę. Taip, tiesiog kelyje. Net su pasiilsėjimais - taip lengvai skaitoma ji buvo. O ir apimtis nedidelė.

„Kabulo kregždės“ - tai knyga apie moteris, apie jų likimą žiauraus režimo valdomame Afganistane. Pasakojimo centre - dvi skirtingos moterys ir jų vyrai. Vienoje šeimoje pabrėžiamas išsilavinimas - moteris, nebegalinti dirbti advokate, išsimokslinęs vyras, tačiau gyvenantys be galo vargingai, kai neteko viso savo turto. Moteris nepripažįsta burkų, kurios paverčia ją nematoma ir namuose visuomet vaikšto nepridengtu veidu. Kita moteris serga sunkia, nepagydoma liga - dėl to nepatenkintas jos vyras, kuris jaučiasi tarsi įkaitas tokiame gyvenime.

Apskritai man ši knyga buvo liūdna. Visa nuo pradžios iki pabaigos. Rašytojas viską stengėsi perteikti per jausmus ir veikėjų pasirinkimus, ir tai jam puikiai pavyko. Skaitant jaučiasi toks sunkumas, neviltis, apimanti veikėjus. Skaudžiai smelkia supratimas, kad tie žmonės niekur iš miesto, iš šalies nedings, o taip ir nugyvens tiek, kiek jiems skirta, valdant žiauriems talibams. Ir nepaisant tos nevilties, man patiko moterų charakteriai. Nors ten jos neturi jokių teisių, pasirodė, kad visgi jos yra stipresnės už vyrus. Pasiaukojimas, susitaikymas su padėtimi, o ne bėgimas nuo problemų yra jų stiprioji pusė. Jos netgi bando įžiebti vilties kibirkštėlę ten, kur jau, atrodo, nieko nebegalima padaryti.

Apskritai tai mėgstu skaityti visas knygas, kurios susijusios su Afganistanu. Taip jau mūsų šeimoje yra, kad esam arčiau šios šalies nei gali atrodyti. Todėl džiaugiuosi perskaičiusi ir šią knygą, kuri dar šiek tiek praplėtė akiratį. Nėra ji geriausia iš skaitytų, bet tikrai nenuvylė.

Khaled Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau ją, be galo džiaugiuosi, kad ji yra mano mažoje namų bibliotekėlėje.

Knygoje savo istoriją pasakoja afganas Amiras. Nuo pat mažens iki tam tikros akimirkos. Jis pasakoja apie savo gyvenimą Afganistane, draugą Hasaną, pabėgimą į Ameriką, prisitaikymą ten, santykius su tėvu ir apie savo nuodėmes bei išsilaisvinimą iš jų.

Knyga yra mažų mažiausiai nuostabi. Jaudinanti. Joje taip jautriai pasakojama apie draugystę, labai aiškiai parodoma, kaip Amiras kovoja pats su savimi. Apskritai, visi jausmai taip įtaigiai aprašyti, kad tikrai išgyvenau kartu su berniuku, o vėliau - ir vyru Amiru. Tas jo kaltės jausmas, persekiojęs visą gyvenimą, būtų sunkus bet kuriam žmogui. Tačiau man patiko šis personažas, kad ir kaip jis elgėsi. Tas jo neryžtingumas daugelyje situacijų, tačiau sugebėjimas kovoti tada, kada labiausiai reikia, daug artimesnis žmogaus tikrumui. Net nesinorėtų, kad pagrindinis herojus šioje istorijoje būtų drąsuolis ir viską pasiektų kovodamas. Būtent Amiras man atrodė tikras herojus, nes sugebėjo priimti savo kaltę ir stengėsi ją išpirkti ne nugramzdindamas užmarštin, o darydamas gerus darbus, net jei tai vos nekainavo jam gyvybės.

O pats Afganistanas taip pat pavaizduotas labai įdomiai. Mes esame įpratę skaityti ir matyti Afganistaną kare, nieko šilto ir jaukaus. Tačiau Amiro vaikystės Afganistanas tikrai gražus, kupinas gražių atsiminimų ir aitvarų. Aitvarai visos knygos metu tarsi viską jungianti gija. Aitvarai ir stiklinė ritė, kuri pjauna pirštus iki kraujo. Be abejo, jei grįžtant prie Afganistano vaizdavimo, tai pavaizduotos ir baisybės, kurios vyko talibams atėjus į valdžią. Bet vėlgi kažkaip.. Neabejotinai sukrečia, tačiau prieš akis vis tiek stovi to gražiojo Afganistano vaizdas. Dėkoju rašytojui už tai, kad sugebėjo taip gražiai jį pavaizduoti.

O perskaičiusi knygą ir pati užsimaniau palaidyti aitvarą.. Pradėsiu laukti vasaros, kuomet galėsiu tai padaryti :)