2018 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Santa Montefiore „Senojo švyturio paslaptis“

Šiuo metu patiriu šiokį tokį skaitymo bloką. Žiūriu žiūriu į savo knygų lentynas, naršau bibliotekos sistemoje, bet niekas nedžiugina. Atrodo, ir tą, ir aną norėčiau paskaityti, bet žinau, kad pradėjusi greičiausiai numesčiau. Visgi iš draugės gavau šią knygą - ji perskaitė, pernelyg nesusižavėjo, ir atsiuntė man :D

Londono aukštuomenės mergina, pavargusi nuo jai primetamo gyvenimo, vieną dieną niekam nesakiusi išvyksta į nedidelį Airijoje esantį miestelį pas tetą, kurios niekada nematė. Ten ji tikisi atrasti save, išpildyti svajonę parašyti knygą. Tačiau Konemaroje, apsupta nuostabios Airijos gamtos, Elena atranda šeimą, apie kurią nieko nežinojo, ir daugybę paslapčių.

Ta knyga tokia... Na, esu skaičiusi tik vieną Montefiore knygą, ir tą pačią jau seniai, „Sodininką iš Prancūzijos“. Va ta knyga, pamenu, buvo puiki, šilta, pabaigoje net susigraudinau. O šiai kažko trūko. Net negalėčiau įvardinti, ko tiksliai. Labiausiai žavėjo ne pagrindiniai veikėjai. Gražiausias buvo pasirinktas kraštovaizdis, kuris aprašytas pakankamai vykusiai, nors esu skaičiusi ir geresnių gamtos aprašymų.
Kažkur perskaičiau, kad pagrindinė veikėja - lyg šešiolikmetė, įkalinta trisdešimtmetės kūne, ir tai yra labai tikslu. Tas, tiesą sakant, ganėtinai erzino. Nesu tikra, kokią tiksliai veikėją norėjo sukurti rašytoja. Stiprią? Nieko nepaisančią? Moterį, atkakliai siekiančią svajonės? Na, pavyko gal tik iš dalies. Manęs neįtikino.
Kiek netikėta, kad ši knyga man truputį (bet tik truputį) panėšėjo į Pinborough „Ydingą ratą“. Kas keletą skyrių pasirodanti žuvusios moters šmėkla vertė jaustis kiek nejaukiai tamsiuose namuose. Štai jos nesveikas pavydas gal kiek ir verčia susimąstyti apie tai, kad reikia mokėti paleisti žmogų, kitu atveju nugrimsi į tamsą ir nebemokėsi matyti šviesos.
Romano kalba tikrai neįmantri, dialogai visiškai paprasti ir netgi lėkštoki. Siužetas pakankamai nuspėjamas - ta švyturio paslaptis mano mintyse labai greitai buvo atskleista. Galbūt dėl to knyga skaitosi labai lengvai ir greitai - vienos dienos skaitinys.

Kodėl pradžioje kalbėjau apie skaitymo bloką? Todėl, kad kaip tik tokios knygos, kur nereikia labai daug mąstyti, jį nuima! :) Dabar tikiuosi pereiti prie kitų kūrinių, kuriuos mėgstu labiau.