2020 m. birželio 14 d., sekmadienis

Dave Eggers „Ratas“


Labai sunku įgyvendinti sau duotus pažadus. Ypač tuos, kai prisižadi, kad kiekvienai knygai parašysi bent jau po trumpą apžvalgą. Čia panašiai, kaip sakyti sau, kad nuo Naujų metų pradėsiu sportuoti ar nuo pirmadienio pradėsiu valgyti sveikai: pasiimi čipsų pakelį ir per dieną nueini 400 žingsnių, nes tiek pakanka, kad keletą kartų suvaikščiotum nuo virtuvės iki sofos. Taip ir su apžvalgomis. Na, nesirašo jos pačios, o žmogus už ekrano ne visada įstengia kovoti su tinginiu... Visgi yra dar vienas svarbus faktorius: ne apie visas knygas yra ką svarbaus pasakyti. Ir būtent Dave Eggers „Ratas“ yra ta knyga, su kuria verta grįžti į interneto platybes (kad ir kaip ironiškai tai nuskambėtų – kodėl, pamatysite toliau).

„Ratas“ – didžiulė interneto korporacija. Čia įsidarbinusi Mėja tiesiog trykšta džiaugsmu ir entuziazmu, kad pagaliau yra priimta į „ratiečių“ būrį. Šioje kompanijoje pirmiausiai sukuriamos ir įdiegiamos visos naujovės, o darbuotojams sudarytos visos sąlygos, kad jie jaustųsi kaip namie, kad jaustųsi naudingi ir svarbūs tiek „Ratui“, tiek pasauliui. „Ratas“ jungia įvairius vartotojų duomenis, pradedant socialinių tinklų profiliais, baigiant pomėgiais ir mokėjimo sistemomis. Kompanijoje nuolat pabrėžiamas skaidrumas ir bendruomeniškumas, o svarbiausia, susivienijimas bendram tikslui, Pilnatvės siekiui. Tačiau ar viskas tikrai yra taip gražu ir gera?

Aš žinau, kad ten dirba tokie pat žmonės kaip ir tu. Tai mane labiausiai ir gąsdina. Kiekvienas iš jūsų atskirai nesuvokiate, ką jūs darote kartu. <...> Aš visados baiminausi, kas nutiks, kai kas nors pasitelks tokią galią nesutinkantiems ir abejojantiems bausti?

Taip, tai knyga apie socialinius tinklus ir jų galią. Negaliu pasakyti, kad labai jauku ją skaityti. Dar įdomiau – ši knyga priskirta prie distopijos žanro. Žinau, kad visos distopijos yra baugios tuo, kad jose yra tiesos, nes kai kurie dalykai dažniausiai daugiau ar mažiau jau vyksta mūsų visuomenėje. Žinote ką? Trūksta labai nedaug, kad „Ratas“ galėtų atsidurti negrožinės literatūros sekcijoje. Ne paslaptis, kad distopijos yra mano „arkliukas“, ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra viena realiausių distopijų, kokias esu skaičiusi. Baisu? Taip. Įdomu? Neabejotinai.

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS
DALYTIS REIŠKIA MYLĖTI
ASMENIŠKA YRA VOGTA

Nieko neprimena? Aha: „Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga.“ Žinoma, reiškia šie trumpi sakiniai ne visai tą patį (ypač tai, kad nežinojimas yra jėga netaikomas „Rato“ kontekste), tačiau kai pamačiau šias eilutes, vos ne tiesiogine prasme mane užgriuvo Orwello „1984-ieji“. Knygose yra panašumų, nors jos abi apie skirtingus dalykus. Bet pats pagrindinis – nuolatinis stebėjimas – tikrai priverčia pašiurpti. Na, o dabar leiskite paklausti: kiek iš jūsų turi socialinių tinklų paskyras (haha)? Neabejoju, kad prieigų suskaičiuotumėte ir daugiau negu vieną. Dvi? Tris? Dar daugiau? Įsivaizduokite, jei visi duomenys būtų apjungti vienoje sistemoje. Visus jūsų duomenis (sakydama „visus“, tikrai turiu omenyje VISUS, kokius tik galite sugalvoti) valdytų viena kompanija. Patogu? Žinoma. Reikalinga? Galbūt. Teisinga? Štai čia atsakyti galite tik patys. Skaitant nuolatos galvoje sukosi mintys, kiek žingsnių mūsų visuomenei trūksta iki tokio gyvenimo, koks pavaizduotas knygoje. Įdomiausia, kad skaitant net nesijaučia, kad skaitytum kažką labai nerealaus, ir apie tai reikia sau nuolat priminti. Įdomiausia, bet nenuteikia maloniai suvokus, kad jau esame gerokai priklausomi nuo dalijimosi, viešinimo, reakcijų ir komentarų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet realybė yra tokia, ir reikia ją priimti. Viskas pristatoma taip, lyg būtų daroma vardan kažkokio didesniojo gėrio – kad pasaulyje būtų kuo mažiau nusikaltimų, kad nebebūtų grobiami vaikai, kad politikai būtų skaidrūs – tačiau kokia kaina... Nenoriu pasirodyti kaip paranojikė, juk ir pati naudojuosi ne vienu socialiniu tinklu, bet kartais tiesiog reikia žinoti, kada reikia sustoti ir nubrėžti ribą tarp to, kas yra asmeniška ir to, kas prieinama viešai.

Žinoma, neišvengiamai reikia pakalbėti ir apie pagrindinę veikėją. Negaliu pasakyti, kad Mėja – labai įdomus personažas, ir dar pagrindinis. Jai paprasčiausiai trūksta gyvybės – vien jau dialogai su ja tikrai ne patys įdomiausi, tokie sausi. Kita vertus... Mėja yra labai sėkminga „Rato“ naujokė, sparčiai kylanti karjeros laiptais, būtent tokia, kokios reikia, kad korporacija būtų dar labiau matoma. Anksčiau buvusi niekam neįdomi, visiškai vidutiniška mergina, dirbusi nuobodų darbą, „Rato“ aplinkoje ji tiesiog sužydi. Nes besąlygiškai sutinka su visomis jų taisyklėmis, su viskuo, su kuo turi sutikti norėdama ir toliau sėkmingai dirbti. Reikia rašyti daugiau komentarų? Be problemų! Reikia būti labiau matomai kompanijos renginiuose? Gerai! Reikia įstoti į kuo daugiau grupių? Žinoma! Reikia... neatsitiktinai naudoju šį žodį. Knygoje pasakojamoje istorijoje, nors ir neužsiminta tiesiogiai (gal tik porą kartų), laisvam pasirinkimui vietos nėra. Mes kol kas tokią teisę dar turime – noriu dalinuosi, noriu pasilaikau sau. Ir visgi: kaip ilgai? Taigi, manau, neprašausiu sakydama, kad Mėjos personažas įkūnija daugelį tų, kurie bet kokia kaina nori būti pastebėti ir matomi, tų, kurie visiškai įtiki tuo, kad tiesiog privaloma dalintis kiekviena savo gyvenimo minute, ir tų, kurie supanikuoja dėl kelių ne tokių teigiamų, kokių tikėjosi, komentarų po nuotrauka ar per mažai širdelių Instagrame. Ir tik jau nesakykite, kad tokių žmonių nėra, kad čia tik autoriaus išmonė.

Taigi. Knygą tikrai verta perskaityti ir suaugusiesiems, ir jaunimui, na, bent jau tam, kad kol skaitome ištrauktume nosis iš telefonų :) Nes skaityti tikrai lengva ir įdomu, vis norėjosi sužinoti, kada gi bus pasiekta „Rato“ Pilnatvė.

Tiesa, pagal knygą 2017 m. yra sukurtas ir filmas, kuriame vaidino Tom Hanks bei Emma Watson. Komentarai sako, kad jis – kur kas prastesnis nei knyga, kurioje tikrai daug potencialo, kad būtų sukurta stipri ekranizacija (tiesą sakant, galėtų būti net serialas), bet einu įsitikinti pati.

2020 m. vasario 29 d., šeštadienis

Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“



Jau seniai norėjau perskaityti bent vieną šios autorės knygą – kažkodėl buvau nusižiūrėjusi būtent šią. Galimybė atsirado, kai knygų klube mėnuo buvo skirtas turkų literatūrai.

„Trys Ievos dukterys“ – pasakojimas apie tris jaunas musulmones, kurias idealiai apibūdina ant viršelio esantys žodžiai: Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Jas tris, tokias skirtingas, tačiau ir panašias, suveda vienas Oksfordo dėstytojas, padaręs didžiulę įtaką jaunų merginų gyvenimams. Ašis, apie kurią sukasi visa knygos diskusija, yra Dievas ir tikėjimas, į kurį yra pažiūrėta iš skirtingų požiūrio taškų.

Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos. Gal kažkokių wowowow gilumų (nors ir nesu tikinti, bet man visada įdomu skaityti apie religiją, apie tai, kaip žmonės į ją žiūri ir kaip filosofuoja), net nežinau. Bet perskaičiau ir pasijutau nusivylusi... Ar labiau priskirtina tai abejojančiajai pusei, nes taip užtikrintai ir negaliu pasakyti, ar patiko, ar neverta laiko gaišaties. Tikriausiai reikia daryti „už“ ir „prieš“ sąrašą.

„Už“:
- Įdomu skaityti apie realią Turkijos situaciją. Knyga išleista 2016 m., tad, jei jau spėjote, kaip ir aš, pamiršti, kad būtent tais metais šalyje buvo organizuotas karinis perversmas (tiesa, nesėkmingas), tai skaitydami knygą bent jau galite susidaryti vaizdą, koks visuomenės požiūris į religiją, tradicijas ir tą demokratiškąją Turkijos pusę. Būtent prie Stambulo aukštuomenės stalo surinktos skirtingos nuomonės, atsiskleidžiančios pokalbių metu.
- Visgi prie stalo labai aiškiai parodyti ne tik politinių nuomonių susidūrimai, bet ir moterų padėtis visuomenėje. Manyčiau, autorei pavyko parodyti ne tik Turkijos gyventojų požiūrį... Tai gali daug kam nepatikti, bet yra kaip yra – mūsų visuomenė yra patriarchalinė, vyrai kai kuriose srityse vis dar vertinami labiau dėl nusistovėjusio požiūrio. Viskas keičiasi, bet, žinoma, ne per metus ir ne per du.
- Todėl kaip dar vieną „už“ argumentą pateikiu pagrindinę veikėją Perę. Nors ir ilgai galvojau, ar ji man patinka, ar ne, bet nusvėrė teigiamoji pusė. Labiausiai sužavėjo jos noras ieškoti ir suprasti. Būtent Perė yra Abejojančioji, kuri, vaikystėje augusi su dviem labai skirtingais tėvais (mama gyvena šventai sekdama Koraną, o tėvas yra kairiųjų politinių pažiūrų, dėl to namie ištisai vyksta konfliktai), vis tiek siekia atrasti bent jau tą viduriuką ir tiesą, pagal kurią (ir su kuria) galėtų gyventi. Todėl jos siekis pažinti save, stengtis suprasti tiek tėvo, tiek motinos požiūrius, yra labai sveikintinas. Taip pat – čia jau tikriausiai „kalta“ vakarietiškoji jaunos turkės pusė, po studijų Oksforde – man patiko jos gebėjimas maištauti. Būdama jau suaugusi moteris ir suprasdama, koks elgesys ištekėjusiai turkei yra tinkamas, o koks – ne, ji vis tiek elgiasi taip, kaip jai norisi tą akimirką. Atvirai ir argumentuotai reiškia savo nuomonę, dalyvauja pokalbyje su vyrais, moka pakovoti už save. Atrodo, nieko ypatingo? Tik ne tradicijų ir religijos persmelktoje visuomenėje.

„Prieš“:
- Visko daug ir nieko iki galo. Man čia yra pats didžiausias šios knygos trūkumas, nusveriantis visus kitus dalykus. Temų paliesta daug ir labai svarbių, bet niekas nėra išanalizuota taip giliai, kaip norėtųsi... Pradžia buvo daug žadanti, o paskui viskas riedėjo žemyn. Geriau jau knyga būtų buvusi dvigubai storesnė, bet tuo pačiu būtų ir daugiau gylio. Nes puikiai suprantu, kokie daugiasluoksniai yra žmonės, o ir tema čia pasirinkta sudėtinga. Autorės palaikoma nežinia, kas gi TOKIO baisaus nutiko tame Oksforde, dėl ko praeitis tiek metų persekioja Perę, išaugo į... nieką. Bent jau man taip pasirodė. Perskaičiau ir galvoju: „Ką? Čia jau viskas?“ Beliko tik skėstelti rankomis. Skaitant kažkokią istoriją bent jau man yra svarbu, kad pasirinkti klausimai būtų išnagrinėti, na, jei ir ne šimtu procentų, tai bent jau didžiąja dalimi. O dabar viskas praplaukė ir tiek. Kiek gylio galėjo būti diskusijų apie Dievą grupėje! Bet kažkas nepavyko.

Tai ar knyga patiko? Mano vertinimas toks: antrą kartą tikrai neskaityčiau, bet nuo kitų autorės darbų, tikėtina, geresnių, neatbaidė.

2020 m. vasario 19 d., trečiadienis

Emma Cline „Merginos“


Gruodį dalyvavau Instagram vykusiuose kalėdiniuose knygų mainuose. Jų metu gavau nemenką lobį, iš kurio šįkart ir nusigriebiau vieną knygą (pas mane taip būna retai, nes biblioteka, aš ateinu).

Knygos veiksmas vyksta 1969-ųjų vasarą. Vieniša paauglė Evė parke pamato išskirtines merginas – jos atrodo taip, lyg priklausytų kažkokiam kitam pasauliui, laisvos, kitoniškos. Evė tiesiog nebegali atitraukti nuo jų akių ir išmesti iš galvos. Susipažinusi su Suzana, mergina nejučia įtraukiama į charizmatiško lyderio suburtą grupę, turinčią savitas taisykles.
Skamba taip... meh. O iš tiesų knygą įkvėpė 1960-1970 m. egzistavęs Charles Manson suburtas ir aktyviai veikęs kultas, vienijęs apie 100 pasekėjų, ir aktorės Sharon Tate žmogžudystė. Todėl pradžioje – apie tai.

Aš esu ypatingas. Aš nesu toks, kaip eiliniai kaliniai. Į kapus nusiunčiau penkis žmones. Didžiąją dalį gyvenimo praleidau kalėjime. Aš esu labai pavojingas žmogus. – Charles Manson

Parcast Network kuriamoje tinklalaidėje „Cults“ pirmieji du epizodai pasakoja būtent apie šį kultą. Dviejų valandų klausinys (nors rekomenduoju visą, į viską pažvelgta iš psichologinės pusės, analizuojamos priežastys ir pan.) trumpiau: Charles jau nuo pat mažens buvo problematiškas vaikas. Jo mama pagimdė jį anksti ir visai nesirūpino, o kai berniukui buvo ketveri, ji pateko į kalėjimą. Vėliau jis augo su dėdės šeima, kurioje patirdavo patyčias. Nesutariama, ar jis jau iš prigimties buvo linkęs į tokią veiklą, ar prie to daug prisidėjo netinkamas auklėjimas. Na, pavyzdžiui: mokykloje vaikai šaipydavosi iš Charles (tuo metu jam buvo penkeri), kad jo mama sėdi kalėjime, todėl vieną tokią dieną berniukas grįžo namo verkdamas. Tai pamatęs dėdė buvo pasibjaurėjęs ir kitą dieną vaiką į mokyklą išsiuntė aprengtą suknele – mat ašaros tik mergaitėms, vyras turi pastovėti pats už save. Maždaug galite įsivaizduoti, kokia tai patirtis buvo mažam vaikui. Ir ji nebuvo vienetinis atvejis. Taigi, jau nuo mažens Charles siekė būti dėmesio centre, buvo patologinis melagis, dėl paties sukeltų problemų kaltindavo kitus, buvo impulsyvus, gebėjo manipuliuoti kitais (vėliau būtent tai ir leido jam suburti apie save tiek pasekėjų). Vėliau buvo dar blogiau – paauglystėje buvo išsiųstas į itin griežto režimo berniukų mokyklą, kurioje galimai buvo išprievartautas ir kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, dėl vagysčių buvo įkalintas. Kai pagaliau buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos, gyveno su močiute, kuri buvo uoli krikščionė ir Bibliją aiškindavosi tiesiogiai. Charles taip pat pradėjo lankyti bažnyčią, kurioje pradėjo rinkti idėjas savo būsimam kultui. Vienos iš pagrindinių – kad moterys privalo besąlygiškai paklusti vyrams bei atsisakyti savasties. Kultą pavadino „Mansono šeima“ (ar tiesiog Šeima). Joje jis nurodinėjo, kas su kuo gali miegoti, pasekėjams nuolat trūko maisto, tad jo ieškodavo konteineriuose arba vagiliaudavo. Kaip nariai apskritai sekė paskui tokį žmogų? Charles sugebėjo būti tuo, ko tuo metu reikėjo „aukai“. Geru, užjaučiančiu, mylinčiu, savo bendruomenės idėjas pristatė kaip laisvę nuo materialistinio pasaulio, gyveno nesuvaržytą hipių gyvenimą. Kulte buvo paplitęs įvairių narkotinių medžiagų, ypač LSD, vartojimas. Taip pat lyderis įtikino narius, kad žmonija artėja prie apokaliptinio rasių karo, ir tik Šeima gali išlikti, jei tik seks paskui jį – išlikusieji galės valdyti menkesnius už save afroamerikiečius ir turės visą valdžią savo rankose. Žodžiu... Kultas ėjo link susinaikinimo, kai dvi dienas iš eilės buvo įvykdytos žmogžudystės, kurias atliko, žinoma, ne pats Charles – jis įtikino savo ištikimiausius sekėjus, kad nužudyti tam tikrus asmenis yra jų pačių idėja. Bet gal, Paulina, jau papasakok ką nors ir apie knygą, - šaukiate jūs. Man atrodo svarbu suprasti, kiek komplikuota ši tikra istorija. Ir papasakojau aš čia jums tik gėlytes, kaip sakoma. Vien faktas, kad toks kultas iš tikrųjų egzistavo, o pats Charles kalėjime mirė tik 2017 m., gerokai pašiurpina. Žinoma, knygos pradžioje autorė perspėja, kad bet koks vardų ir vietų sutapimas yra išgalvotas, na, bet... Taip, vardai pakeisti, bet faktai lieka faktais. Kodėl kalbu apie Charles, kai knyga vadinasi „Merginos“? Todėl, kad merginos buvo tik įrankis, o iš esmės tai buvo vieno žmogaus kultas. Ir tas žmogus buvo Charles.

Jis šitai sugebėjo. Keistis, kad atitiktų norimą asmenį, - panašiai kaip vanduo, įgaunantis formą bet kokio indo, į kurį yra įpiltas.

Knyga šiaip jau skirta jaunuoliams. Autorė tikrai puikiai įsigilinusi į paauglių savijautą. Evė, pagrindinė veikėja ir visos istorijos pasakotoja, gyvena su mama, kuri po skyrybų su tėčiu leidžiasi į abejotinas savęs paieškas, namo parsiveda įvairius draugužius. Moteris Evę mato kaip vis dar mažą mielą mergaitę, nors šiai jau įdomūs paauglių užsiėmimai. Niekuo neišsiskirianti mergina jaučiasi be galo vieniša, nors ir turi geriausią draugę. Tas vienišumas iš puslapių tiesiog smelkiasi į kiekvieną skaitytojo smegenų kertelę. Bet koks siekis, kad tave pastebėtų, kad atkreiptų dėmesį, noras būti mylima ir turėti, ką mylėti. Vaikas, paauglys ar suaugęs – visi, gal kartais net nesąmoningai, siekiame šiltesnio dėmesio, atsako iš kitų, norime būti matomi.

Laukiau, kad man kas nors pasakytų, kas manyje puiku. <...> Visas tas laikas, kurį aš skyriau pasiruošimui ir straipsniams, mokantiems mane gyvenimo, iš tiesų buvo tik laukiamasis, kuriame trainiojausi, kad būčiau pastebėta – savo ruožtu vaikinai tą patį laiką skyrė tapti savimi.

Realiame gyvenime Charles į kultą viliojo būtent tokius žmones – pažeidžiamus emociškai, ieškančius užuovėjos, ir jis galėjo tai suteikti. Tai atsispindi ir knygoje. Evė, ieškanti šiltesnių jausmų ir bendruomeniškumo jausmo, yra ideali „auka“. Patikėjusi visomis kalbomis apie meilę vienas kitam ir apakinta to, kaip laisvai ir nepriklausomai (paradoksas, tiesą sakant) elgiasi jos pastebėtos merginos, ji pati siekia buvimo su tais žmonėmis. Tai tarsi išsilaisvinimas iš sustyguoto gyvenimo, sugebėjimas būti tuo, kuo norėtum būti, kokią norėtum, kad matytų kiti. Ir pojūtis, kad esi kažkuo pranašesnis už kitus savo bendraamžius, kurie net nenutuokia apie tokią bendruomenę.
Kadangi jau anksčiau buvau susipažinusi, ką maždaug tenka ištverti toms merginoms, kurios taip besąlygiškai garbina Charles (tiesa, knygoje jis pavadintas Raselu), knyga TAIP nesukrėtė, bet skaityti vis tiek buvo pakankamai bjauru. Tokios siaubingos manipuliacijos ir visiškas savosios tapatybės praradimas – visas pasakojimas labai aiškiai parodo, kuo gali baigtis įsitraukimas į tokias, pavadinkime, organizacijas. Realiai tas supratimas yra vienas vienintelis teigiamas dalykas, ką galima gauti iš šios knygos. Visa kita slegia ir gerokai apsunkina. Bet pasaulis juk nėra vien tik vaivorykštės ir vienaragiai, ar ne?

Nebuvo šalia Konės, kuri sutramdytų mano erzulį, nebuvo nieko, tik vis ta pati nekintanti aš – smaugianti pastovumu, stingdanti, į neviltį stumianti draugija.

Nepaisant to, kad istorija tikrai įtraukianti ir įsimenanti, akis labai stipriai badė vertimas. Ar, tiksliau, kai kurie žodžių pasirinkimai. Labai norėčiau tikėti, kad būtent taip paaugliai kalbėjo 1969-ųjų Amerikoje, bet jaučiu, kad neturiu tokių gerų saviįtaigos įgūdžių. Iš pradžių erzino žodis „įstanga“ – ar paprastas ir visiems suprantamas žodis „pastangos“ jau buvo užimtas? Kai kurių perliukų net nesistengiau įsiminti, na, bet besibaigiant knygai tai pasipylė... Taip, skaitydama ne kokią tai mokslinę literatūrą, o paaugliams skirtą knygą, turėjau lįsti į internetą ir ieškoti, ką reiškia kai kurie žodžiai. Kas paaiškins man, ką reiškia „pašalinio žvilgsnio urbinamos įskalos“, tam siunčiu virtualų medalį. Taip pat kam naudoti tokius žodžius, kaip kilvateris (jūrinis terminas), savęsp (?), nuosklemba (techninis terminas)? Gerai, vertėja išvertė, o kalbos redaktorius atostogavo ar jam pasirodė tiesiog linksma palikti tokias nesąmones tekste? Jei vieną kartą – nieko tokio. Bet, mano manymu, už akių kliūti tiek, kad vietomis trukdytų skaityti, neturėtų.

Nesunku suprasti, kodėl knyga, vos tik pasirodžiusi, tapo bestseleriu ir buvo išversta į daugelį kalbų. Intriguojanti istorija, tai, kad dalis jos visgi yra tikra... O taip pat ir savęs paieškos sudėtingame amžiuje, ir, svarbiausia, padariniai, kas iš viso to gali išeiti. Susimąstyti priverčia, kokio amžiaus bebūtumėte (tikriausiai kuo vyresnis, tuo labiau). Ar paaugliai tikrai yra nesuprasti, ar suaugusieji tiesiog nesistengia jų suprasti? Kiek pačių suaugusiųjų, o ypatingai tėvų, pavyzdys, gali sudaryti sąlygas norui išbandyti kažką tokio, kas galėtų šokiruoti? Kur yra žmogaus tikėjimo ribos? Ką mes galime padaryti dėl kitų? Ar tikrai įmanoma taip pamiršti save ir tai, kas esi? Ar verta įtikti sau, ar stengtis dėl kitų? Kyla įvairiausių klausimų. Tik atsakymų, bijau, knygos nepateiks – teks ieškoti patiems.

2020 m. vasario 10 d., pirmadienis

Alex Gino „George“

Šiais metais pati sau tyliai susigalvojau asmeninį iššūkį – per mėnesį perskaityti bent vieną anglišką knygą. Taip jau kartais nutinka, kad negaliu nepasinaudoti bookdepository.com pasiūlymais, arba draugė ką nors padovanoja, o artimoje ateityje manęs ir vėl laukia Londono knygų turgus... Taip ir prisikaupė nemenka lentynėlė angliškų knygų. Yra jų ten visokių, bet šįkart norėjau visiškai kitokio skaitinio, nei kad paskutinė skaityta knyga.

Knygoje pasakojama apie dešimtmetę George. Visi išorėje mato paprastą berniuką, tačiau George žino, kad viduje yra mergaitė. Nerasdama sau vietos, norėdama atsiskleisti, netikėtai George gauna puikią progą nusimesti slegiančią naštą. Tik kaip išdrįsti? Kaip sureaguos draugai? Šeima?

Aš puikiai žinau, kad tokia tematika gali būti daug kam nepriimtina ir kad ši knyga tikriausiai niekada nebus išversta į lietuvių kalbą. Taip pat žinau, kad labai sveika kalbėti tokiomis nepatogiomis temomis. Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) ir Intelektinės laisvės biuro (OIF) duomenimis, ši knyga nuo jos pasirodymo 2015 m. buvo uždrausta arba norima uždrausti tris kartus (2019 m. duomenų dar nėra, bet nenustebčiau, jei „George“ ir vėl puikuotųsi tarp TOP10 tokių knygų). Labiausiai dėl to, kad knygos pagrindinis veikėjas – translytė mergaitė, o apie tokius dalykus tai jau nieku gyvu negalima kalbėti nei vaikams tarpusavyje, nei tėvams su vaiku; dar dėl to, kad knyga yra skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams, o paskutiniu draudimu prie šių priežasčių pridėta ir tai, kad knygoje neva skatinama trinti naršymo atmintį interneto naršyklėje IR skatinama (garbės žodis, jau griūnu iš padų. IŠ JUOKO) vartoti hormoninius preparatus. Suaugusieji yra keisti. Man beveik kyla pagunda įduoti šią knygą kokiam nors bibliotekos lankytojui vaikui, paprašyti perskaityti ir pasidalinti mintimis, ar tikrai čia viskas taip baisu. Tik, deja, to nedarysiu, nes turbūt kiltų laikraščio vertas škandalas.
Gerai, gal ir galiu suprasti visuomenę, kurioje tokios knygos yra draudžiamos. Jeigu apie pirmąsias LGBT+ raides kalbama garsiau, knygos ir filmai kaip ir ok, ir visgi niekaip nepavyksta apsimesti, kad kitokia (ne heteroseksuali) lytinė orientacija neegzistuoja, nes „lenda čia į akis ir afišuojasi“, tai labai paprasta apsimesti, kad biseksualų, transseksualų ir kitų tiesiog nėra. Ir ypač jų nėra tarp vaikų (nebent tik tarp tų, kuriuos užaugina homoseksualų pora *įterpti kokį tik norit sarkazmo persmelktą veidą*) ir dar tikriausiai tarp senukų, nes ir anksčiau tokių dalykų nebūdavo, čia yra šių laikų mada. Ko mes nematom, to nėra. Ko bijom ir nesuprantam, tas yra didžiausias blogis visatoje. Ką aš noriu pasakyti, kad jei niekas apie tai nekalbės ir nekels problemos, tai dar labai ilgai žmonės, kuriems demokratinių šalių konstitucijos numato lygias teises, kaip ir visiems piliečiams, gyvens visuomenės paraštėse, slėpsis ir bijos. Tol tie, kurie draudžia tokius reikalingus skaitinius, labai didžiuosis savimi, o kitoje barikadų pusėje stovintys amžinai kovos dėl tų pačių lygių teisių (kurios, prisiminkim, visiems kažkodėl labai suprantamas dalykas).

Visgi, perfrazavus savo mylimą podcaster‘į Mike, sakau anyway, George ir grįžtu prie knygos.

Knyga, kaip minėjau, parašyta jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Todėl čia nerasite jokios įmantrios kalbos – sakiniai nesudėtingi, aplinka vaikiškai suprantama (mokykla, klasės kietuoliai, vyresnis brolis, vieniša mama). Man labai patiko, kad visa sudėtingoji problema pateikta pasitelkiant teatrą. Kaip sako geriausia George draugė (beje, tikriausiai mano mėgstamiausia šios knygos veikėja), teatro scenoje juk gali būti kas tik nori! Scenoje berniukai gali būti mergaitės ir atvirkščiai. Scena ir skirta tam, kad apsimestum. Čia, per tam tikrus veikėjus, išryškėja ir visuomenės požiūris į trans asmenis (net jei jie tiesiogiai nesiekia diskriminuoti ir, ko gero, apskritai net neturi tokių minčių konkrečiu atveju), kuris – vėlgi – vaikams paaiškintas suprantama kalba. Taip, manau, kad istorija papasakota per daug gražiai, kažin, ar taip, kaip George, nutinka realiame gyvenime, bet čia jau mano asmeninės problemos. Tikiu, kad vaikams ir reikėtų pažindintis su platesniu pasauliu ir jo problemomis nuo tokių gražių literatūrinių kūrinių, o tik po to, jei bus įdomu, gilintis labiau.
Apskritai autorius gana įtikinamai nupasakoja tai, ką viduje išgyvena George. Ir tie, kas sako, kad tokio amžiaus vaikams dar per anksti domėtis savo lytiniu identitetu, manau, kad klysta. Dabartiniai dešimtmečiai ir tokie dešimtmečiai, kokie buvome mes ar mūsų tėvai, tikrai skiriasi. Kuo anksčiau vaikas suvoks save, tuo lengviau (reikia tikėtis) jam bus realizuoti save. Visa tai, nors ir vaikiškos knygos forma, papasakota George istorijoje. Ir nors aš čia visą laiką pliurpiau daugiausiai apie seksualinę orientaciją, iš esmės tai knyga tiesiog apie buvimą savimi.

Pabaigoje noriu pasakyti labai baisų dalyką. Kadangi, kai turėsiu savų vaikų, ši knyga, net neabejoju, vis dar nebus išversta į lietuvių kalbą, tai išsiversiu pati, ir galėsime su jais kartu padiskutuoti. Ir išmokti priimti save tokius, kokie esame.

2020 m. vasario 9 d., sekmadienis

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė „Kabinetas 339“

Manau, kad šiame gyvenime yra dvi ypatingai slidžios temos, ir jeigu jomis diskutuojama, reikėtų būti atsargiam, nes tiesiog labai paprasta įžeisti kitą vien dėl savo asmeninių pažiūrų: tai religija ir politika. Kai dar dirbau medicininį darbą, mūsų kabinete buvo griežtai uždrausta apie tai kalbėtis – to dar betrūko, kad pacientai, turintys dirbti tam, kad pasveiktų, dėl kalbų ir nesutarimų su tokiais pat pacientais būtų išgabenti su pakilusiais spaudimais :D Visgi tos temos yra vienaip ar kitaip įdomios – net neabejoju, kad net visiškai nesidomintis žmogus turi nuomonę apie tai, kas turėtų būti valdžioje, ir ką tas kažkas turėtų daryti, kad gyventi būtų geriau, ar kurią religiją turėtume išpažinti, o kurios geriau jau nereikia. Esu vienas iš tų žmonių, kuris aktyviai politika nesidomi (kasdien nelaukiu pakabinusi nosies, kol pasirodys kokia naujiena apie vieną ar kitą veikėją, ir tikrai jau aršiai nediskutuoju su kitais), tačiau nėra ir taip, kad tai nebūtų visai neįdomu. Domėtis privalu, būtina ir tikrai tikrai reikia. Kodėl? Atsakymas yra štai ši knyga.

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė – 15min tyrimų skyriaus žurnalistai. Gavę žinutę iš slapto šaltinio, pradėjo tyrimą, ir viskas kuo toliau, tuo gražiau skleidėsi, pynėsi ir raizgėsi, kol galų gale sugulė į knygą. Į knygą, kurioje parodoma, kas vyksta mūsų premjero kabinete, o taip pat labai atvirai atskleidžiama tiriamosios žurnalistikos virtuvė.

Aš net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti apie šią knygą. Ją tiesiog reikia skaityti. Sakyčiau, kad ji viršijo mano lūkesčius – lyg ir žinojau, kad bus gera, bet nesitikėjau, kad tiek. Gera ta prasme, kad pasakojimas labai sklandus, parašyta itin įdomiai, nedėstomi tiesiog sausi faktai – skaitantieji tokias vadina page turner‘iais. Nes knygos nesinori padėti, tą dieną (nes kitai jau nelabai lieka) gali nevalgyti, neiti į tualetą, su niekuo nebendrauti. Tik galvoji: kuo dar nustebins valdžios vyrai? Ir kaskart norisi susiriesti į kamuoliuką ir išbūti tą siaubą.
Taip, siaubą. „Kabinetas 339“ – kaip gerai sukaltas trileris. Kaip mano mylimos distopijos. Pradžioje dar bandžiau save įtikinti, kad taip ir yra, kad viskas čia išgalvota. Deja, taip nėra. Kadangi knyga apima keletą plačiai nuskambėjusių skandalų, todėl pagrindinės temos mums kaip ir pažįstamos – tikiu, kad nė vienam žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose nepavyko išvengti naujienų nei apie mokytojų streikus, nei apie apribotą žurnalistų priėjimą prie registrų centro duomenų. Bet kas už jų slypi? Nemažai atsakymų galite gauti paskaitę būtent šią knygą.
Apskritai bandžiau atkasti, kokią dar knygą skaičiau, kuri būtų sukėlusi tiek daug emocijų. Taip, kiekviena knyga savaip paliečia, na, bet čia buvo kažkokia bomba. Nuolatos lydintis pyktis, nuostaba (tikrai ne gerąja prasme), beviltiškumo jausmas. Prisiekiu, vienoje vietoje vos nepradėjau verkti iš pykčio – išgelbėjo tik tai, kad buvau viešoje vietoje. Užvertusi knygą tiesiog sėdėjau ir keletą minučių žiūrėjau į sieną. Nežinojau net kuo užsiimti, kad tik nukreipčiau mintis nuo to, ką perskaičiau.
O atmetus visas politines peripetijas, galiu pasakyti, kad buvo labai įdomu skaityti apie tiriamosios žurnalistikos darbą. Bent jau aš tikrai neįsivaizdavau, kaip viskas vyksta. O dirbti tokį darbą reikia neeilinės stiprybės. Mes matome tik galutinį produktą – parašytą straipsnį (šiuo atveju – ir knygą),  greitai perskaitome, ir dar galime sugebėti pasakyti, kad „ai, ką čia šitas, net rašyt nemoka“. Bet nesusimąstome, kokį kelią turėjo nueiti žurnalistas, kad pateiktų mums informaciją. Aš nekalbu apie tuos, kurie rašo, kokios spalvos kojines geriausia mūvėti pirmadienį, kad būtų mažiausia tikimybė pakliūti į avariją. Kalbu apie tikrą tiriamąją žurnalistiką, kur reikia kapstytis po daug purvo, kol atrandi tai, ko ieškai. O atradęs tai, randi ir dar daugiau nešvarumų. Ir taip, atrodo, be galo. Manyčiau, tiek emocijų sugebėjo iššaukti ir toks atviras pasakojimas. Sugebėjimas prisipažinti patekus į aklavietę, sugebėjimas pasakyti, kad taip, kažkur padariau klaidą, savo jausmų ištransliavimas – trumpiau tariant, supratimas ir pripažinimas, kad esi tiesiog žmogus, o ne superherojus.

Per Kalėdinį knygų klubo susitikimą darėme tokį dalyką: pasirinkome tris knygas ir reikėjo kiekvieną apibūdinti vienu žodžiu. Neabejotinai ši šauna į sąrašo viršūnę ir štai jums vienas žodis: šlykštu.

2020 m. sausio 13 d., pirmadienis

Michael Ende „Begalinė istorija“

Kalėdinio knygų klubo susitikimo metu turėjome tokią atrakciją - keitėmės savo mėgstamiausiomis, įsimintiniausiomis, apskritai kažką po savęs palikusiomis knygomis. Visiškai burtų keliu apsikeitėme istorijomis. Kai kurioms knygos pakliuvo tokios, kad geriau parinkti (nors nežinojome nei kokią knygą kita supakavusi, nei kam paklius mūsų mėgstama istorija) ir nesugalvosi. Manau, kad aš esu vienas iš tų žmonių, kuriam iš viso mūsų bene 14-os skaitytojų būrelio „Begalinė istorija“ tiko labiausiai. Tad jau mūsų susitikimų erdvėje prasidėjo ta kelionė, kurią nukeliavau kartu su knygos veikėjais.

Bastijanas Baltazaras Buksas iš antikvariato šeimininko nukniaukia jo dėmesį patraukusią knygą. Berniukas - nepritampantis mokykloje, patiriantis patyčias ir išgyvenantis sunkius dalykus šeimoje, todėl pabėgimas į knygą, kupiną nuotykių, jam tampa tokiu jaukiu prieglobsčiu. Tik ar tas pabėgimas saugus? 


Jeigu pagalvosi, tai turėsi sutikti, kad visas pasaulio istorijas iš esmės sudaro tiktai trisdešimt dvi raidės.

Visų pirma - apie knygos apipavidalinimą ir kodėl aš jau iš anksto žinojau, kad ji man patiks.
Vos tik atsivertusi pamačiau, kad knyga parašyta mėlynai. Pasklaidžiusi dar, pamačiau ir raudoną rašalą. Knygose jau esu pripratusi prie šokinėjimo laiko tėkmėje ar tarp pasaulių, tačiau tokį aiškų atskyrimą matau pirmą kartą.
O pradėjusi skaityti supratau, kad tai knyga knygoje. Šios knygos kelis pirmus puslapius mielai persirašyčiau ir karts nuo karto paskaityčiau tiems, kurie dar abejoja, kad knygų skaitymas - toks nelabai įdomus pomėgis. Kaip gražiai aprašyta, ką jaučia skaitantis žmogus! Kiek daug aistros knygai tuose keliuose puslapiuose sutalpinta! Bent jau mane tai iškart įtraukė ir norėjosi sužinoti, kokia gi ta begalinė istorija.

Iš esmės tai... Kiekviena istorija. Skaitydama vis stebėjausi autoriaus (ir vertėjo, kuomet reikėjo išversti visus tuos pavadinimus!) išmone. Taip, Rowling ir Tolkien'as sukūrė ištisus pasaulius. Galiu pasakyti, kad Ende nė kiek nenusileidžia. Fantazijos šalis - tai viskas, kas tik gali tilpti skaitančiojo galvoje. Tiek įvairiausių padarų, kiekvienas su savo misija ir charakteriu, nupiešti labai aiškiai, kad tikrai nesuabejotum, kokia jų vieta istorijoje. Sakyčiau, kad Fantazija - lyg kokia sapnų šalis. Juk kartais tikrai nesuprantame, kaip susapnuojame vieną ar kitą dalyką - atrodo, kad pasąmonė krečia pokštus, ir tiek, bet sapne viskas atrodo įtikimai. Taip ir čia - skaitai, supranti, kad nėra juk nei kalnus graužiančių milžinų, nei nuolatos dėl savo baisumo verkiančių acharajų ir taip pildančių Ašarų ežerą aplink Amarganto miestą, bet viskas aprašyta taip įtikinamai, kad nieko negali sau padaryti. Veikėjų - visa galybė, bet tarp jų irgi neįmanoma susipainioti. Tikrai puikiai suregzta istorija.

Kiekviena tikra istorija yra begalinė. Yra daug durų į Fantaziją. Ir tokių užburtų knygų yra ne viena. Daugelis žmonių jų nepastebi. Mat viskas priklauso nuo to, į kieno rankas tokia knyga pakliūna.

Knyga iš vaikų/jaunimo skyriaus. Vaikams tai bus tiesiog įdomi, nuotykių kupina istorija. O štai jaunimas ir suaugusieji, nes jiems šią knygą ir skirčiau labiausiai, jau gali įžvelgti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti tarp eilučių. Fantazijos šalis nepaliaujamai nyksta, nes per mažai žmonių randa į ją duris. Dažnas jų net nebeieško, bet Fantazijos gyventojai gyvi tol, kol yra, kas apie juos žinotų. Be to, kad reikia nebijoti įkelti kojos į tą pasaulį, knygoje nagrinėjama ir daugiau temų. Iki kokios ribos gali daryti tai, ką nori. Kaip skiriasi tai, kaip pats matai save, ir kaip tave mato aplinkiniai. Kaip dažnai mes norime būti kažkuo kitu, bet tik ne savimi - kažkuo geresniu, tobulesniu, gražesniu ir kitokiu -esniu. Kaip menkiausi mūsų sprendimai gali daryti įtaką aplinkiniams.

Yra apie daug ką pagalvoti, skaitant šią knygą. Džiaugiuosi, kad perskaičiau dabar, o ne vaikystėje. Tai gili knyga, kurioje niekas be reikalo nevyksta.

2020 m. sausio 4 d., šeštadienis

2019-ieji knygose

Taigi taip, ir vėl atėjo laikas daryti metinę apžvalgą. O, laike, gyvate tu!

Šiais metais peržvelgiau, ką buvau suplanavusi 2018-ųjų gruodį. Ir žinot ką? Didžiuodamasi galiu pranešti, kad viršijau savo lūkesčius! Taip, perskaitytų knygų skaičius neįspūdingas (39), kaip ir kiekvienais metais, galėjau ir daugiau. Žinau, kad galėjau. Bet nesvarbu! Dabar žinau, kad išsikelti tikslai gali būti didinami ir taip pat sėkmingai įveikti!

Rašydama prieš metus sakiau, kad daugiau skaitysiu angliškai. Anksčiau pavykdavo perskaityti vieną arba nulį knygų anglų kalba. Šiemet sąskaitoje - jau šešios. Kitais metais sieksiu dar daugiau (nes, žinoma, Bookdepository prieš porą mėnesių jau truputį nusiaubiau :D). Geriausia iš angliškai skaitytų (tai, beje, ir pirmoji mano gyvenime grafinė novelė) neabejotinai yra Marjane Satrapi „Persepolis“.
Taip pat sakiau, kad dėl darbo paieškų ir magistrinio darbo skaitysiu tikriausiai mažiau. Tai viskas suveikė priešingai - būtent magistrinio darbo rašymo metu supratau, kad negaliu kasdien panirti į skaičius ir mokslus, ir kad smegenims būtinai reikia atsigauti skaitant. Tai rašymo laikotarpiu kibau į savo paauglystės knygas - Meg Cabot „Princesės dienoraščio“ seriją. Perskaičiau visas vienuolika dalių, ir skaityčiau vėl - nesvarbu, kad jau seniai nebe paauglystė. Dabar kitaip pažvelgiau į tas problemas, nei tada, kai man buvo 15-16 metų, ir labai liūdžiu, kad ne visos dalys išverstos į lietuvių kalbą.

O šiaip jau šie metai tikrai praleisti knygose kone tiesiogine to žodžio prasme. Kokia darbo vieta geriausia knygų mylėtojui? Veikli ir kūrybiška biblioteka! Taip, visiškai pakeičiau darbo profilį, bet tai turbūt vienas geresnių dalykų, kurie nutiko šiais metais. Kasdien su malonumu einu į darbą! Kai būnu labai pavargusi, einu pasėdėti tarp lentynų ar tiesiog paglostyti knygų. Kai noriu pabendrauti su kolegomis, galiu būti tikra, kad visada galime pasikalbėti apie knygas. Be to, pagaliau įgyvendinau savo šimtmečio svajonę - įkūriau knygų klubą!! Ta prasme... Jo :D Dabar mūsų būrelis, besirenkantis kartą per mėnesį nuo balandžio, yra gal 14-os ar 15-os žmonių bendruomenė. Labai labai džiaugiuosi, kad visos pažiūrėjo taip entuziastingai ir noriai renkasi į susitikimus, diskutuoja, sąžiningai ruošiasi rinkdamos knygas ir t.t. Be to, tokio klubo nauda - neįkainojama. Ne tik knygine prasme, bet ir apskritai bendravimo. Nauji ryšiai ir naujos draugystės gali daug!


2019-aisiais kažkodėl mane labai domino žydų holokausto tema knygose. Ta tema visada buvo įdomi, bet praeitais metais dėl kažkokių nežinomų priežasčių šoktelėjo į aukštumas. Šiaip jau planavau perskaityti ir daugiau knygų ta tema, bet apsiribojau keturiomis (iš tiesų tai dar vieną turiu rezerve, manau, reikės irgi perskaityti). Išskirti vienos, kuri patiko labiausiai, negalėčiau, nes visos jos buvo pakankamai skirtingos - nuo jau visų aptarto „Aušvico tatuiruotojo“, kurį skaičiau angliškai (ir tuo labai džiaugiuosi), iki Art Spiegelman grafinės novelės „Maus“.
Taip pat metai nuo kitų skyrėsi tuo, kad perskaičiau daugiau vaikams/paaugliams skirtos literatūros nei paprastai. Tai dėl to, kad pagaliau turiu neribotą prieigą vaikų skyriuje, į kurį anksčiau paprasčiausiai būdavo gėda eiti, nu nes teta :D Dirbant bibliotekoje staiga stebuklingai tampi nebe teta, o besidominčiu įvairia literatūra darbuotoju :D Jau žinau, kad ir 2020-aisiais ten eisiu per lentynas, nes tiesiog kitaip neįmanoma! Kai kas kelia nostalgiją, kai ką noriu perskaityti jau seniai - žodžiu, pasitempsiu ir šitoj vietoj.
Kaip buvau nutarusi skaityti daugiau negrožinės literatūros, taip to pažado neįvykdžiau. Visgi perskaityta Gustave Le Bon „Minios psichologija“, nors ir mažutė knygutė, bet nunešė visas neskaitytas negrožines knygas, kurias gal ir norėjau paskaityti. Dar niekad nebuvau priklijavusi tiek lapelių vienoj knygoj, tiek gerų minčių, idėjų, turint omenyje, kada parašyta knyga... Visiškas smegenų išsprogdinimas. Rekomenduoju skaityti ir turėti!

Taip, kaip buvo ir gerų knygų, visgi pasitaikė ir knygų - nesusipratimų. Tokių TOP3:
1. Timo K. Mukka „Balandis ir aguona“ (skaityta knygų klube).
2. Consuelo de Saint-Exupery „Rožės memuarai“ (skaityta knygų klube; ir ne tai, kad nesusipratimas, tiesiog yuck).
3. Ray Bradbury „Nužudykime Konstanciją“ (rimtai, Bradbury? kas čia buvo?).
O kadangi VIENOS Metų knygos niekaip negaliu išsirinkti, tai štai jums TOP3:
1. Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ (skaityta knygų klube; ir kur aš buvau anksčiau?).
2. Marjane Satrapi „Persepolis“ (kosmosas, kaip gerai).
3. Gustave Le Bon „Minios psichologija“.

Ką dar knygiško nuveikiau 2019-aisiais?
Su knygų klubu ir šiaip žmonėmis apturėjome labai šaunią diskusiją per Uždraustų knygų savaitę. Truko ilgokai, ir būtų trukę dar ilgiau, nes nėra nieko geresnio, kai ratelis mąstančių ir kalbančių žmonių dalinasi savo įžvalgomis - tiesiog nenori, kad tai baigtųsi.
Taip pat bibliotekoje, su savo dešiniąja ranka (jau keturiolikmečiu) idėjų generatoriumi, 28-iems Kretingos (ir ne tik) vaikams ištaisėme Horokrusų medžioklę bibliotekoje, kuri keletui valandų tapo pačiu tikriausiu Hogvartsu. Aš dar dabar, pasižiūrėjusi nuotraukas, prisimenu, KAIP BUVO GERAI.

Ar turiu pažadų naujiems metams?
Labai stengiuosi neturėti per didelių lūkesčių, todėl ir vėl Goodreads nusistačiau savo tradicinį 25 knygų iššūkį. Jei pavyks perskaityti daugiau (kaip kad dabar pavyko), tai tik džiaugsiuosi. Labai norėčiau kokybiškiau paskirstyti laiką, nes užrašinė jau sproginėja nuo naujų TBR sąrašų, o kokią dieną galiu ir nepascrollinti, juk taip?
Ką tikrai tikrai pasižadu sau - tai dažniau spardyti sau į sėdynę ir aprašyti KIEKVIENĄ perskaitytą knygą tiek čia, tiek Instagrame. Nes dabar tiesiog užpuola tinginys ir apie pusę knygų lieka nepakalbėta. Taip, skaitau ne dėl to, kad va, reikia pasirodyti, kaip aš moku skaityti įdomias knygas. Visi moka. Bet norisi, kad ta emocija ar tam tikros mintys nugultų internetiniame popieriuje.

Tai tiek.
Gerų visiems skaitymo metų! Džiaukitės ne kiekybe, o kokybe :)

2019 m. spalio 13 d., sekmadienis

William Golding „Musių valdovas“

Tai yra knyga, kurią turėjau perskaityti jau mokykloje. Pamenu, kad kažkada labai labai seniai bandžiau, bet pradžia visai nesudomino ir mečiau. Šiemet suteikti jai antrą šansą pastūmėjo Uždraustų knygų savaitės renginys, kurį organizavau - kadangi ruošiausi kalbėti apie smurtą knygose, pamaniau, kad pagaliau išaušo „Musių valdovo“ valanda.

„Musių valdovas“ - alegorinis romanas, kalbantis apie žmogaus prigimtį. Knygos veikėjai - mokyklinio (kažkodėl įsivaizdavau, kad vyriausiam jų gali būti 12-13 metų) ir ikimokyklinio amžiaus britai berniukai, kurie, sudužus lėktuvui, atsiduria negyvenamoje saloje. Nustelbus pirminį džiaugsmą, kad nebėra jokių suaugusiųjų, atsiranda supratimas, kad kažkaip reikės išgyventi ir dar pasistengti, kad jie būtų surasti. Tad viskas, kas prasidėjo kaip žaidimas, virsta kur kas rimtesniais dalykais.

Galiu suprasti, kodėl manęs ši knyga nesužavėjo, kai bandžiau skaityti pirmą kartą. Nors ir visais laikais skaitydavau daug, tačiau nebuvau susipažinusi su tuo žanru, kurį dabar taip mėgstu - distopijomis. Galbūt šios knygos visiškai į distopijų lentynėlę numesti negalima, bet veiksmas vystosi arti to. Ir taip, bent jau knygos pradžioje yra gan nemažai apipasakojamų nuotykių scenų, kurios manęs, tuo metu 15 ar 16 metų merginos, visai nedomino. Visgi tai yra knyga, kuriai verta suteikti antrą šansą, ir džiaugiuosi tai padariusi būtent dabar. Nežinau, kiek dabartiniai paaugliai (knyga yra iš 10 klasės literatūros sąrašo) gali įžvelgti šiame kūrinyje tikro siaubo, tačiau man viskas čia buvo pakankamai kraupu.

Golding 1983 m. ne veltui gavo Nobelio literatūros premiją - būtent už pasakojimo įžvalgumą, už tai, kaip iliustruoja žmogaus būklę. „Musių valdove“ jau nuo pat pradžių po truputėlį pradedami konstruoti berniukų charakteriai ir aiškiai atskiriama jų vieta hierarchinėje struktūroje: vadas, vado dešinioji ranka ir patikėtiniai, darbininkai ir kvaileliu laikomas atstumtasis, kurio fizinė išvaizda neatitinka įprastinių normų (stambus berniukas, sergantis astma, nešiojantis akinius, bandantis įnešti logiškumo į visus pokalbius, kai tuo tarpu vadas - dailus šviesiaplaukis). Įdomu, kaip kuriamas jų naujas pasaulis, kuriame atsiranda naujos taisyklės, visi turi savo pareigas. Įdomu gerąja prasme, iki tol, kol viskas pakrypsta visai ne vaikiškai, kai pasiekiamas lūžio taškas, ir supranti, kad berniukiški žaidimai nebėra tik žaidimai. Man knyga šiek tiek priminė Stanfordo eksperimentą (kuris, deja (?), buvo surežisuotas, bet akimirkai galime užsimerkti prieš šį faktą), kai buvo bandoma išsiaiškinti, kaip žmogų gali paveikti pasikeitusi aplinka. Žinoma, knyga parašyta gerokai anksčiau, nei tokie eksperimentai vyko, bet esmės tai nekeičia. Įdomu, kiek žmonių elgtųsi taip, kaip elgėsi berniukai šioje knygoje, pakliuvę į tokią pat situaciją. Kiek žmonių taip elgėsi karo metais - iki tol net negalvoję, kad galėtų nužudyti žmogų, galbūt žmogžudystę galėjo matyti kaip vienintelį būdą išgyventi patiems.

Autorius puikiai perteikia žiaurią žmogaus prigimtį. Dar labiau įspūdį sustiprina tai, kad knygoje veikia mažamečiai vaikai. Visiškai kitaip žiūrėčiau į kūrinį, jei būtų rašoma apie suaugusiuosius. Bet vaikai tikriausiai pasirinkti ne be reikalo. Ir būtent - vaikai iš gerų Britanijos mokyklų, šeimų, kur galioja griežtos taisyklės ir gyvenime reikia atsižvelgti į visuomenės normas. Tai, iš esmės, visai nesvarbu, kaip būsi auklėjamas, tačiau, priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūsi, nuo prigimties nepabėgsi.

Skaitytose Goodreads apžvalgose net keli žmonės išskyrė labai paprastą citatą, kuri, jų nuomone, labai taikliai apibūdina visą knygą ir tos istorijos situaciją: „Mes padarėme viską, ką būtų darę suaugusieji. Kur suklydome?“. Tai paliksiu šitą čia, pagalvojimui. O ar reikia skaityti šį kūrinį, tai net neturėtų kilti abejonių. Skaityti ir apmąstyti.

2019 m. spalio 12 d., šeštadienis

Gustave Le Bon „Minios psichologija“

Anksčiau greičiau aprašydavau perskaitytas knygas. Kartais net puldavau iškart po to, kai užversdavau paskutinį puslapį! O dabar... Pastebėjau, kad ne mane vieną apėmęs rašymo tingulys, tai gal čia oras kaltas? Ar kažkoks nerašymo kirminas įsitaisęs pirštuose? Visgi dabar jau reikia prisiversti, nes apie geras knygas kalbėti reikia. Viena iš tokių - Le Bon „Minios psichologija“, kurią pabaigiau skaityti - kchem kchem - rugpjūčio 31 d. 

Gustave Le Bon - prancūzų mokslininkas, kurio darbuose nagrinėjamos antropologijos, psichologijos, sociologijos, medicinos bei fizikos mokslų sritys. Iki tol, kol nepamačiau šios knygos savo mėgstamame Instagram profilyje „kaskaitai“, apie tokį mokslininką nebuvau nei girdėjusi, nei žinojau, kad man tokia knyga patiktų. Bet kai ten ji buvo pristatyta, supratau, kad privalau ją ne tik perskaityti, bet ir turėti. Lietuviškai yra išleistas dar vienas jo kūrinys, „Revoliucijos psichologija“, kuris, tikiu, ne ką prastesnis už šią ploną knygelę.

Jei minia būtų daug mąsčiusi ir paisiusi savo interesų, galimas dalykas, nebūtų išsirutuliojusi jokia civilizacija ir žmonija neturėtų istorijos.

Plonytė knygelė (vos 200 puslapių lietuviškajame leidime) yra suskirstyta į tris knygas (Minios siela, Minios nuomonė ir tikėjimas, Minios kategorijų klasifikacija ir aprašymas), kurios išskirstytos į keletą dalių, o jose - atskiri skyreliai. Galbūt skamba painiai, bet skaityti šitaip smulkiai ir aiškiai sudėliotą knygą yra išties paprasta. Visi skyriai glaudžiai susiję ir lengvai pereina nuo vienos temos prie kitos. Viskas parašyta neįmantriai, tikrai puikiai suprantamai paprastam skaitytojui, kai kurie dalykai paminimi keliose skirtingose vietose, todėl labai gerai įsimena. Tiesa, skaitant atrodo, kad kai kurie dalykai kaip ir žinomi - jei ne iš kažkokių vadovėlių, tai iš gyvenimo. Bet pasikartoti tam tikras tiesas visada yra pravartu.

Minios sielą valdo ne laisvės, bet vergovės poreikis. Paklusti trokštanti minia nesąmoningai šliejasi prie to, kuris pasiskelbia jos vadovu.

Viena dažniausiai nuskambėjusių minčių šioje knygoje yra ta, kad individas, kad ir koks išsilavinęs ir tvirtas būtų, patekęs į minią tampa savo įsitikinimų nebeturinčiu ir aklai sekančiu žmogumi. Asmenines pažiūras pakeičia minioje vyraujantis požiūris. Visi suvienodėja. Autorius sako, kad „minios prarytas individas smunka žemyn per keletą civilizacijos pakopų“. Ši knyga minėtame Instagram profilyje buvo pristatyta prie distopinių knygų, ir gerai pagalvojus, taip, čia aprašomas būtent kiekvienos distopinės knygos pasaulis. Paėmus bet kurią - ar tai būtų Orwello „1984“, ar Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ar Roth „Divergentė“ - visose išryškėja tie patys bruožai. Iki kol atsiranda vienas veikėjas, kažkokiu būdu išbrendantis iš tos transo būsenos ir gebantis pasipriešinti (ką visada padaryti yra labai sunku, turint omenyje, kad ta kolektyvinė minios sąmonė spaudžia iš visų pusių). Nereikia net žiūrėti į tokius literatūrinius kūrinius - užtenka atsidaryti komentarų sekciją po bet kokiu bent kiek aktualesniu žmonėms straipsniu - ir tuoj pat pamatysime, kiek „laikų“ pridėta ant komentarų, kuriuos Le Bon pavadintų barbariškais, o kiek piktų reakcijų ant bent kiek adekvatesnių pasisakymų, kurie prieštarauja daugumos nuomonei. Lygiai tas pats, ko gero, vyksta ir su jaunimu, kai ateina tas laikotarpis, kai draugai tampa svarbesni už viską pasaulyje. Ir jokiais argumentais neįrodysi, kad galbūt pasirinkta kompanija yra ne tokia tinkama laikui leisti, kadangi minios mąstymo paveiktas žmogus paprasčiausiai automatiškai atmeta visus logiškus „už“ ir „prieš“. Taigi, nereikia pavyzdžių ieškoti iškart visuomenės lygmeniu, pirmiausiai, kaip visada, verta apsidairyti savo darže.

Dėl nesėkmės autoritetas pradingsta greitai, o dažnai svarstomas ir aptariamas jis gali pamažu išblėsti. Beje, svarstomas autoritetas neišvengiamai žlunga, nes nuo tos akimirkos, kai juo suabejojama, jis nustoja būti autoritetu.

Skaitydama knygą vienoje rankoje laikiausi įsikibusi lipnius lapelius, nes teko daug pasižymėti. Ir žinau, kad jie ten pasiliks - bet kuriuo metu verta atsiversti tam tikras mintis ir jas apmąstyti. Kai kur žymėjausi ištisus skyrius - tai apie švietimą ir apie rinkėjų minią. Ten tiesiog neįmanoma išskirti atskirų patikusių autoriaus minčių, galima cituoti ištisą tekstą. Ir visgi. Prieinu prie to, kas labiausiai glumino skaitant „Minios psichologiją“. Ji, išleista prieš daugiau nei šimtą metų, iki skausmo aktuali ir šiandien. Knygoje dažnai sakoma „dabartiniais laikais“, ir tikrai kartais reikėdavo priminti sau, kad autorius turi omenyje tuos laikus, kai gyveno jis pats. Neįtikėtina, kad galime išauginti iš ląstelės naujus organus, atlikti apvaisinimą mėgintuvėlyje ar naršyti po kosmosą, bet pakliuvę į minią vis tiek elgsimės taip, kaip buvo elgiamasi visais laikais, nuo senų senovės.

2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Uždraustų knygų savaitė 2019. Knygų cenzūra dabar: kodėl?


Rugsėjo 25 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje knygų klubas „9 puslapis“ organizavo atvirą susitikimą – diskusiją tema „Knygų cenzūra dabar: kodėl?“, skirtą kasmetinei Uždraustų knygų savaitei paminėti.


Karlas aka Kaziukas - kas jį turi, tas kalba!
Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti JAV 1982 m. – toks poreikis atsirado, kai pastebimai padaugėjo knygų, sulaukiančių cenzūros iššūkio bibliotekose, knygynuose bei mokyklose. Šventė laisvei skaityti netruko išplisti už Jungtinių Valstijų ribų ir dabar yra minima visame pasaulyje, o šią savaitę vykstančių renginių tikslas yra atkreipti dėmesį į laisvos ir atviros prieigos prie informacijos vertę. Knygos yra cenzūruojamos dėl įvairiausių priežasčių, o vienos dažniausių buvo aptartos ir susitikime: smurtas, politika ir lytinio pobūdžio temos.

Knygų klubo narės šįkart pakvietė diskusijai apie knygų cenzūrą: ar ji egzistuoja dabartiniame pasaulyje? Jei taip, kodėl tai vyksta? Kokios knygos ir dėl kokių priežasčių yra cenzūruojamos, draudžiamos ar norimos pašalinti iš bibliotekų lentynų? Kokie yra cenzūros būdai ir ar mes patys, to net nesuprasdami, kartais netampame cenzoriais? Kas turi teisę pasakyti, ką galime ir ko negalime skaityti?

-          Ir dar mąsčiau apie knygas. Ir pirmą sykį supratau, kad kiekvienoje iš tų knygų slepiasi žmogus. Žmogus turėjo jas sumanyti. Žmogus turėjo sugaišti marias laiko, kol surašė jas į popierių. <...> Gal koks žmogus paaukojo net visą gyvenimą, surašytų bent dalį to, ką jis matė stebėdamas pasaulį ir gyvenimą. O aš ateinu – bum! – ir per dvi minutes viskas baigta.
Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 68-69

Viena iš nuskambėjusių minčių buvo, kad mūsų diskutavimo kultūra dar labai jauna ir nėra sukuriama terpė argumentuotai diskusijai. Tai pastebima ne tik knygų pasaulyje, bet ir apskritai visuomenei aktualiais klausimais – dažnai nemokame (ar nenorime) įsiklausyti į kitokią nuomonę, kuri ne tokia pati, kaip mūsų, ir esame taip įsitikinę savo teisumu, kad net nesiekiame ieškoti argumentų ir analizuoti tam tikrų problemų. Bet asmeninė nuomonė nėra visuotinai priimta tiesa – diskusijos dalyviai sutarė, kad visų pirma reikia suvokti, kad kiekvienas bet kokią problemą vertiname skirtingai, tačiau galime daryti tai tik subjektyviai. Galbūt tai pripažinus atsirastų vietos kokybiškai diskusijai. Tuo pačiu reikėtų atrasti laiko sau ir pasidomėti temomis, kurias mums sunku suprasti, taip siekiant sulaužyti stereotipus ir bandyti pažvelgti į pasaulį atviresnėmis akimis.

Dar 1985 m. Charles Bukowski viename savo laiške rašė, kad „cenzūra yra įrankis tų, kurie jaučia pareigą slėpti realybę nuo savęs ir kitų. Jų baimė yra tik negebėjimas susidurti su tuo, kas tikra“. Peržvelgiant knygų, sulaukiančių daugiausiai iššūkių dėl neva netinkamo turinio, sąrašus, kiekvienais metais juose galima pastebėti itin realių istorijų, nagrinėjančių svarbias problemas. Pavyzdžiui, visame pasaulyje sėkmės sulaukusi Jay Asher knyga „Trylika priežasčių kodėl“, nagrinėjanti opias patyčių, savižudybės temas, nuo išleidimo 2007 m. tris kartus pateko į TOP 10 draudžiamų knygų sąrašą. Priežastis – savižudybės propagavimas. Diskusijos metu buvo išsakyta mintis, kad visgi knygų cenzūravimas labai priklauso nuo paties skaitytojo. Vienas tą patį kūrinį gali matyti kaip vadovėlį, skatinantį užsiimti kažkuo, kas mums yra nepriimtina ar skaudu, o kitas – kaip prevencinę priemonę, kuria galima skatinti tolesnę diskusiją, ieškant problemos sprendimo būdų. Šis klausimas buvo iškilęs ir tuo metu, kai tarp paauglių sparčiai išpopuliarėjo Melvin Burgess knyga „Heroinas“ - skaitėme ją visi, buvome sužavėti visi, bibliotekos iš tėvų sulaukė daug priekaištų dėl tokio siaubingo leidinio, skatinančio vartoti narkotikus. Kol kas nepažįstu nė vieno, kuris būtų skaitęs šią knygą ir įjunkęs į bet kokios rūšies svaigalus ar narkotines medžiagas.

Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos. Laikraštukai. Viskas suverdama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos. <...> Klasikai yra apkarpomi, kad tiktų penkiolikos minučių radijo laidoms, tada dar kartą patrumpinami, kad užimtų stulpelį knygoje, kurį galima perskaityti per dvi minutes, galiausiai iš jų telieka dešimties ar dvylikos eilučių skiltis žinyne.
Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 72

Visuomenei visais laikais labiau rūpėjo duona ir žaidimai. Daug paprasčiau perskaityti keletą niekuo neįpareigojančių knygų, tokių, kurios neužduoda gilesnių klausimų, nei vieną tokią, kuri dar keletą dienų verčia mąstyti ir nepaleidžia iš savo gniaužtų, kuri suteikia daugiau klausimų nei atsakymų. Taip, negali ištisai skaityti vien klasikų ar tiesiog emociškai sunkių knygų. Bet ar norėdami cenzūruoti, skaitytojų akimis, per daug sudėtingas knygas, kalbančias apie visuomenei jautrias temas, elgiamės teisingai? Viena iš diskusijos dalyvių pasiūlė mintį, kad cenzūra – paprasčiausiai vienas iš visuomenės valdymo būdų. Kuo daugiau „sukramtytos“ ar neargumentuotos (bet išsakytos kaip neginčijamas faktas) informacijos pateikiama, tuo lengviau pakreipti žmones į vieną ar kitą pusę (apie tai nemažai kalbama ir Gustave Le Bon knygoje „Minios psichologija“).

Žmogus yra begalinio horizonto būtybė. Tai reiškia, kad žmogus gali būti be galo kvailas, ir be galo geras, ir be galo baisus. – Tomas Šernas
Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“, p. 288

Man atrodo, kad uždrausti yra labai paprasta. Daug sudėtingiau yra paaiškinti vieną ar kitą reiškinį. Norint kažką paaiškinti, reikia domėtis. Reikia klausti KODĖL, ieškoti atsakymų ir vėl klausti. Tik taip galime pasipriešinti cenzūrai ir nesileisti stumdomi. Kasdien švęskime laisvę skaityti ir mąstyti!

* * * 

Besiruošiant diskusijai skaitytos knygos:
Jay Asher „Trylika priežasčių kodėl“
Bret E. Ellis „Amerikos psichopatas“
Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“
William S. Borroughs „Nuogas kąsnis“
Vladimir Nabokov „Lolita“
Madeline Miller „Achilo giesmė“
Tamara Bach „Mergina iš Marso“
Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“
Marius Ivaškevičius „Žali“
Ray Bradbury „451 Farenheito“
Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“
Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“