Leigh Bardugo „Šešėlis ir kaulas“, „Šturmas ir audra“, „Nuopuolis ir pakilimas“ (Grišų trilogija)

Jeigu skaitėt mano knyginius pasižadėjimus naujiems metams, tai ten buvo parašyta, kad noriu skaityti daugiau fantastikos. Tai štai, kol kas esu perskaičiusi keturias knygas, ir visos jos yra maginė fantastika. Tai jau galiu laikyti pažadą sau įvykdytu :) Juokauju, žinoma. DUOKIT DAR.

Šioje trilogijoje skaitytojas nukeliamas į pasaulį, kuriame gyvena grišos, turintys stebuklingų galių - vieni gali gydyti sunkiausius sužeidimus, kiti valdyti orą bei vandenį, treti - ugnį, dar kiti yra tokie kariai, su kuriais nenorėtų susiremti nė viena kariuomenė. O pagrindinis pasakojimas sukasi apie du galingiausius grišas pasaulyje, apie gėrį ir blogį, ir apie siekį išgelbėti savo šalį, kurį abu supranta labai skirtingai.

Šiek tiek su grišomis jau buvau susipažinusi skaitydama tos pačios autorės „Šešetas varnų“, tačiau čia, žinoma, visas šis pasaulis išplėtotas kur kas geriau. Man išties patiko Mažieji rūmai, kuriuose mokosi ir gyvena grišos, nupasakotos jų galios - atrodo, net prieš akis matyti, kaip škvaliniai treniruojasi prie vandens, o inferniai - tolėliau nuo rūmų, kad netyčia liepsnos jų nesudegintų. Visada labai įdomu susipažinti su dar vienu nauju pasauliu ir pamatyti, kiek toli fantazija nunešė autorę, kaip jis sukurtas, ir bent jau man tokios knygos labiausiai patinka tuo, kad bandau įsivaizduoti savo vietą toje visatoje. Šiuo atveju - kokią galią valdyčiau, jeigu būčiau griša :D Tai už sukurtą pasaulį autorei pliusas. O dar, tiesa, to pasaulio suvokimą papildo knygos pradžioje esantys žemėlapiai.

Bet buvo ir minusų, ir labai esminių. Tai... veikėjai. Na kaip šitaip... Jie vos tik išlipę iš paauglystės ir gyvenimo sąlygos tikrai nepavydėtinos, bet jaunimo literatūros skaitau tikrai nemažai, tai esu sutikusi daugybę įdomesnių veikėjų. Šie (pagrindiniai!!) kažkokie be dvasios, banalūs, neintriguojantys... Užvertusi pirmą dalį rimtai susirūpinau, nes visos knygos metu simpatiją pajutau tik pačiam blogiausiam iš blogiečių. Ir ji nesitraukė iki pat pabaigos - būtent Darklingo personažas sukurtas tikrai įdomiai. Tiesa, antroje knygoje atsirado charizmatiškas jaunas princas, tai blogiukui teko pasidalinti simpatijas su Nikolajumi.

Tikriausiai dėl tos priežasties, kad antroje dalyje veikėjų gretas papildė toks gyvas personažas, būtent antra ir trečia trilogijos dalys patiko labiau nei pirmoji. Dažniausiai būna atvirkščiai - pirmoji smogia stipriai, todėl tęsiniai šiek tiek gąsdina. O kas, jeigu neprilygs? Tai čia prilygo ir pralenkė. Labai tuo džiaugiuosi, nes nepaisant to, kad iškilo tie keblumai su veikėjais, man vis tiek buvo įdomu, kaip baigsis istorija. Tai tikrai nereikėjo vargti verčiant puslapius, ilgainiui net nebuvo 100% aišku, kokį kelią pasirinks Alina, pagrindinė veikėja, kurios akimis ir pasakojama visa istorija. Ir mano galvoje susiformavo visai kitokia pabaiga - ok ir šita, bet aš galvoje susikūriau įdomesnę :D Skirtumas tik tas, kad Bardugo jau yra mylima ir gerbiama autorė pasaulyje, o man lemta parašyti nebent kokį fanfiction :D Kita vertus, jei būtų nutikusi mano pabaiga, tai būtų buvę labai sudėtinga parašyti tęsinius.

Iš esmės, kaip jau minėjau aukščiau, tai senas kaip pasaulis pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą. Tik su magija, kurios ribos net neaišku, kur, ta kova yra kur kas įspūdingesnė. Man patiko, kad gerajai pusei čia iš tiesų sekasi labai sunkiai, iškyla daugybė sunkumų, griūva planai ir strategijos. Nėra juk taip lengva ir realiame pasaulyje, ar ne? Kokiu pavidalu bepasirodytų tos blogosios jėgos, vis tiek joms kažkaip geriau viskas gaunasi... Taip pat labai aiškiai keliami klausimai: kiek žmogus gali būti pasiryžęs paaukoti dėl pripažinimo ir jausmo, kad pagaliau turi savo vietą pasaulyje? Kiek galios ir valdžios jau yra pakankamai ir kada laikas sustoti? Su kokiais praradimais gali tekti susitaikyti kare? Kokius sprendimus padaryti? Tai pagalvoti tikrai yra apie ką, jeigu tik spėjama tai padaryti ryjant knygas :)

Taigi, visą seriją vertinčiau 4*/5. Slystelėjimai pirmoje dalyje sėkmingai suvaldyti kitose. Ir taip, ant naujausios knygos viršelio jau matyti Netflix ženkliukas - balandį sulauksime serialo, kuriame susipins Grišų trilogija ir Varnų dvilogija. Aš jau LABAI laukiu ir iš anksto liūdžiu, kad sezone tebus 8 serijos. Aš tikriausiai niekada neužaugsiu, nes tiesiog dievinu tokias knygas, tokias istorijas, pramušančias bet kokius blokus ir įtraukiančias taip, kad nereikia nei valgyti, nei miegoti. Visi internetai rašo, kad knyga labiausiai tinkama 12 - 15 m. amžiaus jaunimui, bet nežinau, man nei 12, nei 15, bet vis tiek patiko :D Visai tiktų norintiems pradėti pažintį su fantasy žanru :)

P.S. Labai draugiškas įspėjimas: gali tekti užsimerkti prieš daugybę klaidų, paliktų trečiojoje dalyje. Net nekalbu apie kablelių trūkumus - čia kalba eina jau apie tiesioginius vertimus iš anglų kalbos ir sakinių struktūrą, kuri visiškai neatitinka mūsiškės. Buvo net pora tokių vietų, kur teko stabtelti ir perskaityti sakinį keletą kartų, kad suprasčiau... Man atrodo, numojau ranka ir skaičiau toliau, nes nepavyko. Pirmosios dvi dalys šiuo atžvilgiu daug geresnės, nors ir vertėja, ir redaktoriai tie patys. Tai nežinau, kaip čia taip išėjo.

Michael Ende „Begalinė istorija“

Kalėdinio knygų klubo susitikimo metu turėjome tokią atrakciją - keitėmės savo mėgstamiausiomis, įsimintiniausiomis, apskritai kažką po savęs palikusiomis knygomis. Visiškai burtų keliu apsikeitėme istorijomis. Kai kurioms knygos pakliuvo tokios, kad geriau parinkti (nors nežinojome nei kokią knygą kita supakavusi, nei kam paklius mūsų mėgstama istorija) ir nesugalvosi. Manau, kad aš esu vienas iš tų žmonių, kuriam iš viso mūsų bene 14-os skaitytojų būrelio „Begalinė istorija“ tiko labiausiai. Tad jau mūsų susitikimų erdvėje prasidėjo ta kelionė, kurią nukeliavau kartu su knygos veikėjais.

Bastijanas Baltazaras Buksas iš antikvariato šeimininko nukniaukia jo dėmesį patraukusią knygą. Berniukas - nepritampantis mokykloje, patiriantis patyčias ir išgyvenantis sunkius dalykus šeimoje, todėl pabėgimas į knygą, kupiną nuotykių, jam tampa tokiu jaukiu prieglobsčiu. Tik ar tas pabėgimas saugus? 

Jeigu pagalvosi, tai turėsi sutikti, kad visas pasaulio istorijas iš esmės sudaro tiktai trisdešimt dvi raidės.

Visų pirma - apie knygos apipavidalinimą ir kodėl aš jau iš anksto žinojau, kad ji man patiks.

Vos tik atsivertusi pamačiau, kad knyga parašyta mėlynai. Pasklaidžiusi dar, pamačiau ir raudoną rašalą. Knygose jau esu pripratusi prie šokinėjimo laiko tėkmėje ar tarp pasaulių, tačiau tokį aiškų atskyrimą matau pirmą kartą.

O pradėjusi skaityti supratau, kad tai knyga knygoje. Šios knygos kelis pirmus puslapius mielai persirašyčiau ir karts nuo karto paskaityčiau tiems, kurie dar abejoja, kad knygų skaitymas - toks nelabai įdomus pomėgis. Kaip gražiai aprašyta, ką jaučia skaitantis žmogus! Kiek daug aistros knygai tuose keliuose puslapiuose sutalpinta! Bent jau mane tai iškart įtraukė ir norėjosi sužinoti, kokia gi ta begalinė istorija.

Iš esmės tai... Kiekviena istorija. Skaitydama vis stebėjausi autoriaus (ir vertėjo, kuomet reikėjo išversti visus tuos pavadinimus!) išmone. Taip, Rowling ir Tolkien'as sukūrė ištisus pasaulius. Galiu pasakyti, kad Ende nė kiek nenusileidžia. Fantazijos šalis - tai viskas, kas tik gali tilpti skaitančiojo galvoje. Tiek įvairiausių padarų, kiekvienas su savo misija ir charakteriu, nupiešti labai aiškiai, kad tikrai nesuabejotum, kokia jų vieta istorijoje. Sakyčiau, kad Fantazija - lyg kokia sapnų šalis. Juk kartais tikrai nesuprantame, kaip susapnuojame vieną ar kitą dalyką - atrodo, kad pasąmonė krečia pokštus, ir tiek, bet sapne viskas atrodo įtikimai. Taip ir čia - skaitai, supranti, kad nėra juk nei kalnus graužiančių milžinų, nei nuolatos dėl savo baisumo verkiančių acharajų ir taip pildančių Ašarų ežerą aplink Amarganto miestą, bet viskas aprašyta taip įtikinamai, kad nieko negali sau padaryti. Veikėjų - visa galybė, bet tarp jų irgi neįmanoma susipainioti. Tikrai puikiai suregzta istorija.

Kiekviena tikra istorija yra begalinė. Yra daug durų į Fantaziją. Ir tokių užburtų knygų yra ne viena. Daugelis žmonių jų nepastebi. Mat viskas priklauso nuo to, į kieno rankas tokia knyga pakliūna.

Knyga iš vaikų/jaunimo skyriaus. Vaikams tai bus tiesiog įdomi, nuotykių kupina istorija. O štai jaunimas ir suaugusieji, nes jiems šią knygą ir skirčiau labiausiai, jau gali įžvelgti tai, ką autorius ir norėjo pasakyti tarp eilučių. Fantazijos šalis nepaliaujamai nyksta, nes per mažai žmonių randa į ją duris. Dažnas jų net nebeieško, bet Fantazijos gyventojai gyvi tol, kol yra, kas apie juos žinotų. Be to, kad reikia nebijoti įkelti kojos į tą pasaulį, knygoje nagrinėjama ir daugiau temų. Iki kokios ribos gali daryti tai, ką nori. Kaip skiriasi tai, kaip pats matai save, ir kaip tave mato aplinkiniai. Kaip dažnai mes norime būti kažkuo kitu, bet tik ne savimi - kažkuo geresniu, tobulesniu, gražesniu ir kitokiu -esniu. Kaip menkiausi mūsų sprendimai gali daryti įtaką aplinkiniams.

Yra apie daug ką pagalvoti, skaitant šią knygą. Džiaugiuosi, kad perskaičiau dabar, o ne vaikystėje. Tai gili knyga, kurioje niekas be reikalo nevyksta.

Philip K. Dick „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“

Jau seniai man kirba mintis, kad reikia paskaityti ką nors ir Pasaulinės fantastikos Aukso fondo. Bibliotekoje taip gražiai tos knygos išrikiuotos, kad taip ir norisi imti visas iš eilės. Na, bet taip nebus, o štai šios bent jau pavadinimą buvau girdėjusi :D Tai ar sapnuoja avis tie androidai?

Žemė po branduolinio karo. Viskas nusėta dulkėmis, radioaktyviomis atliekomis. Visi gyvūnai išmirė ir dabar vietoj jų žmonės augina pakaitalus – elektrinius katinus, avis, stručius – ką tik nori (jei tik įperki). Pagrindinis knygos veikėjas Rikas Dekardas dirba medžiotoju. Jo darbas – atjunginėti androidus, kurie atkeliauja į Žemę ir įsimaišo tarp jos gyventojų. Ironiška, kad iš kitų planetų jie bėga nuo tų pačių žmonių, kuriems yra kaip vergai. Šįkart jam tenka susidurti su itin inteligentiškais Neksus-6 modelio humanoidais.

Jis negalėjo suprasti, kodėl androidai tapdavo tokie bejėgiai susidūrę su empatijos vertinimo testu. Matyt, įsijausti į kito asmens emocinę būseną gebėdavo tiktai žmonės <...>. Empatinės savybės būdingos tiems, į kuriuos įsišaknijęs grupės instinktas; atsiskyrėliams gyviams tai papasčiausiai trukdytų išgyventi. Priverstų juos pajusti, kad auka beprotiškai bijo mirties.

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą paėmiau į rankas pačiu tinkamiausiu metu. Ji pirmą kartą išleista 1968 m. ir joje rašoma... apie 2019-uosius. Na, nejaugi rašytojas tikrai galvojo, kad dabar gyvensime tokiomis baisiomis sąlygomis? Nes šiaip jau sukurtas pasaulis pakankamai įtikinamas. Bet gal dėl to, kad man apskritai visi fantastiniai pasauliai yra įtikinami. Deja, niekada negali atmesti galimybės, kad tokie laikai ateis. Sulauksime mes jų ar ne, čia jau kitas klausimas. Skraidantys automobiliai, viską pasiglemžiančios dulkės ir besidauginančios šiukšlės, išsikėlimas gyventi į kitas planetas, emocijų projektoriai, gyvūnų išnykimas... Geriau pasukus galvą, po truputėlį tai vyksta. Ne taip tiesiogiai, bet...

Ir visgi. Knygoje nuolat akcentuojamas pagrindinis skirtumas tarp androidų ir žmonių. Tai – empatija. Pagrindinio veikėjo darbas remiasi Voito-Kamfo testo rodmenimis – tam, kad nebūtų padaryta klaidų. Jo esmė – užduoti testuojamajam klausimą ir stebėti jo reakcijos greitį. Visi klausimai (greičiau, situacijos) sudaryti taip, kad žmogui sukeltų vieną iš daugybės jausmų (dažniausiai man pasitaikę, kai skaičiau tuos klausimus, buvo pyktis, pasišlykštėjimas, gailestis), kurie androidams nepasiekiami. Kad ir kokios tobulos mašinos jie būtų, empatijos jausmo kūrėjams visgi niekaip nepavyksta „instaliuoti“. O kaip yra realybėje? Juk šiais laikais jau turime humanoidų (tam tikra prasme, Dick neklydo – tikriausiai visi esame girdėję apie vieną žymiausių humanoidžių Sofiją, tapusią Saudo Arabijos piliete). Kol kas (šiaip jau tikiuosi, kad ir mūsų humanoidų kūrėjai susidurs su ta pačia problema – kažkodėl kraupiai skamba tai, kad robotas gali turėti ir empatines savybes) įsijausti į kitą jiems dar nepavyksta. Jie neturi bendruomeniškumo jausmo. Ir knygoje nuolat pabrėžiama, kad androidą nuo žmogaus skiria dar vienas dalykas – jam nerūpi, kas nutiks kitai gyvybei ar kitam androidui, kad ir kokie bičiuliai jie būtų. Svarbiausia išgyventi pačiam. Čia jau būtų galima susimąstyti, ar tikrai net ir visi žmonės turi šią savybę, bet visgi noriu tikėti, kad kol kas esame saugūs. Nagrinėjama empatijos tema priminė ir filmą „Ex Machina“. Jei nematėte, rekomenduoju. Nejaukus filmas.

Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio.

Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą.

Romano nuotaika, žinoma, nėra džiugi. Tekste labai mažai vilties. Gyvenimas tokioje aplinkoje išties nepavydėtinas, o geriausiai viską galima jausti per Riką Dekardą. Jis tikrų tikriausias žmogus: jam niekaip nepavyksta susilieti su Merseriu (kuris yra tarsi koks Dievo atitikmuo), Rikas trokšta tikro, o ne elektroninio gyvūno, jam gaila atjunginėjamų andrų... Trumpai tariant, vyras yra vienišas tame naujajame pasaulyje, nepadeda jam ir emocijų projektorius. Nors romanas ir trumpas, tačiau galima pastebėti Riko virsmą. Kokiu žmogumi jis tampa, nė pats gerai nežino. Bet tas pokytis, nulemtas tam tikrų susitikimų ir įvykių, akivaizdus.

Spektakliai pasibaigs, anapilin iškeliaus dainininkai, laikui bėgant sunyks pati muzikos forma ir galų gale, visiems užmiršus žodį „Mocartas“, pergalę pasieks dulkės.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Skaitosi greitai, lengvai, nenuteikia maloniai, bet, kaip visada, priverčia pagalvoti apie tai, kur einame.

Fun fact: vienas iš šiuo metu realybėje egzistuojančių humanoidų pavadintas autoriaus vardu. Įdomu, kaip jam tai būtų pasirodę.

J.R.R.Tolkien „Žiedų valdovas“ TRILOGIJA

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.

Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.

Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.

Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!

Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.

Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.

Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr.5, arba Vaikų kryžiaus žygis“

Yay, pradėjau pagaliau krimsti savo Knygų iššūkio knygas! Per daug nesirinkdama, pirmąją pasiėmiau skaityti Skerdyklą. Jau seniai norėjau perskaityti ką nors Vonneguto, nes atėjo tas amžius, kai norisi užpildyti savo neišmanymo spragas.. :)

„Skerdykloje“ pasakojama apie Bilį Piligrimą, kuris slydinėja po laiką. Atsiduria tai 1944-uosiuose, tai 1968-uosiuose, tai savo vaikystėje, tai tolimoje planetoje Tralfamadorijoje.. Taip slydinėdamas po laiką Bilis vėl ir vėl išgyvena Drezdeno bombardavimą, kurį jam teko patirti karo metais. Patekęs į lėktuvo katastrofą, susižaloja smegenis, yra pagrobiamas tralfamadorų, o jų planetoje gyvena po stikliniu gaubtu zoologijos sode, kartu su porno žvaigžde. Nieko nepadarysi.

Kaip žinote, aš iš planetos, kurios gyventojai nuo neatmenamų laikų beprasmiškai žudo vieni kitus. Aš pats savo akimis mačiau lavonėlius mokinukių, kurias gyvas išvirė vandens bokšte mano paties tėvynainiai, didžiuodamiesi, kad kovoja prieš blogį. Ir aš pasišviesdavau lagery žvakėmis, nulietomis iš riebalų žmonių, kuriuos nužudė tų išvirtų mergaičių broliai ir tėvai. Visatoje tikriausiai nėra didesnių pabaisų už žemiečius! Jei kitoms planetoms pavojus iš Žemės kol kas negresia, tai netrukus grės.

Jau nuo pat pradžių knyga pasirodė keistoka, bet kaip ten bebūtų, skaitėsi labai lengvai. Tas keistumas ir užkabino, įsimylėjau Vonneguto rašymo stilių (ar ir kitose knygose jis rašo taip pat?). Juodasis humoras, satyra, fantastika ir faktai - puikus derinys. Gaunasi štai toks absurdo kūrinys, kurį galėtum perskaityti vienu prisėdimu. Skaitydama knygą visą laiką slapta didžiavausi Biliu. O dėl to, kad nors senatvėje jo dukra laikė jį visišku kvailiu, Bilis vis tiek nepasidavė ir bandė žmonėms pasakoti apie savo keliones laiku ir Tralfamadoriją. Na, gerai, ne tik dukra apie jį taip manė. Bet jau nuo pat jaunystės, kai teko pabuvoti kare, Bilis buvo pastumdėlis ir ne itin mėgstamas. Ir vis tiek sugebėjo neatsižadėti savęs.

Dar man visai patiko tas ateivių įmaišymas į istoriją. Žvelgdamas iš jų perspektyvos, autorius smagiai ir gana kandžiai pasišaipė iš visos žmonių padermės. Na, bet nieko baisiai neteisingo ir nepasakė. Kaip tik, sakyčiau, puikios įžvalgos..

Žemiečiai dideli mėgėjai viską aiškinti: kodėl šis įvykis sukomponuotas taip, o ne kitaip, kokiu būdu galima kokį nors įvykį išprovokuoti ar jo išvengti. <...> Laikas - tai laiko visuma. Jis nesikeičia. Nei jam užbėgsi už akių, nei jo paaiškinsi. Jis paprasčiausiai yra, ir viskas.

Ar knygą rekomenduočiau? Taip, tačiau ne bet kam. Ne visiems visgi gali būti priimtinas toks absurdo teatras. Bet tie, kas tokių dalykų nesibaido, galite drąsiai imti į rankas ir pasimėgauti :)

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Karalių kova"

Štai taip, dabar jau ir aš supratau, ką reiškia darbas ir kaip grįžus iš jo nieko nebesinori. Net skaityti. Dėl to su šia knyga užtrukau visą amžinybę, nors galėjau perskaityt gal dešimt kartų greičiau. Visa laimė, kad buvo net darbe tokių akimirkų, kai galėjau skaityti :) Tai mane ir išgelbėjo.

Antrojoje Ledo ir ugnies giesmės knygoje prasideda įnirtinga kova dėl Geležinio sosto. Dabar jame sėdi trylikametis Džofris, tačiau sostą atsikovoti nori ir karalius Stanis, ir jo brolis Renlis, ir Drakonų motina Daneiris, iš Šiaurės atkeliauja Robas su kariuomene.. Žodžiu, daug kruvinų kovų, dar daugiau mirčių ir intrigų.

Knygoje, be abejo, viskas vyksta lėtai. Kol kas nors paaiškėja, tol praeina nemažai laiko. Bet man patinka, kai viskas aprašyta taip labai smulkiai. Antro serialo sezono nebelabai pamenu, todėl viską išgyvenau naujai, daug dalykų buvau net pamiršusi. Sujungusi vaizduotę ir tai, ką mačiau seriale, gavau puikų kūrinį!

Kas man nepatiko, tai vertimas. Žinau, kad tikrai esu ne pirma ir ne paskutinė, kuri tuo skundžiasi. Ta prasme.. Kam imti kitą vertėją? O jeigu jau taip nutinka, kad reikia, tai kodėl negalima bent vardų ir vietovardžių išversti taip pat, kaip pirmoje knygoje? Taigi: tvirtai sau pasižadu daugiau lietuviškų šios knygos vertimų neskaitysiu. Man atrodo, kad angliškai bus lengviau susigaudyti negu galvoti, kas per lietuviškas daiktas ten veikia.

Apskritai tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man ima patikti fantastika. Kur čia nepatiks, kai kuriamos tokios knygos, kuriose tas naujas pasaulis tampa toks realus! Tikrai labai labai noriu paskaityti kitas dalis, nes kažkaip jo, laikau save Game of Thrones fane. Manau, kad George tikrai yra žodžio meistras. O kas dedasi jo galvoj.. Na, dėl to ir noriu paskaityti kitas knygas, kad sužinočiau :))

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Sostų žaidimas"

Ak ak ak.. Kodėl visi geri dalykai turi baigtis? :( Ta prasme, šita knyga.. Neabejoju, kad ir patys žinot tą jausmą, kai nori, kad knyga niekad nesibaigtų. Čia buvo vienas iš tų kartų. Kai gyveni su knyga, net ir kai labiausiai nori miego, vis tiek pasiimi ir "na, dar vieną skyrių, dar vieną".. Ech.

Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas su visa šeima ir daugybe palydovų. Robertas ir Edardas - seni draugai, tad karalius nori prašyti Edardo, kad šis būtų jo ranka. Dėl to Edardui tenka palikti Vinterfelą ir jis su dukromis išvyksta į Pietus, į Kasterli uolą. Tačiau sąmokslai sąmokslėliai sumaišo visų gyvenimus.

Kita siužeto linija (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie įvykiai nesusiję, bet iš tikro tai viskas ten susiję :D) sukasi apie Daneiris ir jos vyrą chalą Drogo. Daneiris brolis Viseiris nori atsiimti Geležinį sostą ir valdyti, kaip ir priklauso Targeirinams. Dėl to jis parduoda seserį chalui Drogo manais į kariuomenę. Deja, jam irgi viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi..

Nu va, tikiuosi, kad per daug neišpasakojau. O dabar apie tai, kas man patiko.

Viskas :D

Šitam dėdei dedu riebų pliusą ir žemai lenkiuosi už tai, kad sukūrė tokį nuostabų pasaulį. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Sukurtos ilgiausios giminių linijos, vaizdžiai sukurti aplinkos paveikslai, veikėjų charakteriai, visi tokie skirtingi ir ryškūs. Aš jau nuo serialo pradžios išsirinkau savo mėgstamiausius veikėjus, tai jie puikiai atskleisti ir knygoje, ir seriale. Nes taip, tai yra vienas mėgstamiausių mano žiūrimų dalykėlių, o kad įspūdingiausias, tai nėra nei ką kalbėt. Va tik pykstu ant autoriaus, kad net du mėgstamiausius veikėjus jis nužudo jau pirmoj knygoj :/ Tai kažkaip liūdna. Bet nors ir žinojau, kas mirs, kas išgyvens, bet vis tiek liūdėjau skaitydama ir labai nelaukdavau tų vietų, kur bus parašyta, kad..

Labai laukiu, kada Alma littera teiksis išleisti antrą knygą lietuviškai (vietoj kažkokių Fifty Shades Darker galėjo šitą išverst..). Jaučiu, kad laukti teks ilgai ir nesulaukusi skaitysiu angliškai. Taip gal ir geriau, pajausiu visą malonumą, nors žinau, kad bus ganėtinai sudėtinga atsekti galus, kas kieno giminė ir kas ką puola (net ir lietuviškai sunku :D). Vis tik tai yra mano nauja mėgstamiausia knygų serija, be abejonės.

~ ~ ~

O šiandien dar gaunat ir lievą video iš manęs sušalusios :D Neapsigaukit vien žiūrėdami ar vien skaitydami įrašą! Viskas čia pasakojama kitaip.