Art Spiegelman „Maus“

Knygų instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga, apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.

Paprašytas sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Man kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones: žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti, kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.

Sunkiausia (kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje grammar nazi mygtuką, ir skaičiau toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.

Dar vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai – sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi, bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.

Marjane Satrapi „Persepolis“

Niekada anksčiau neskaičiau grafinės novelės. Net ir komiksų vaikystėje nelabai mėgdavau, man atrodo. Tad kai draugė pasiūlė atsiųsti šį kūrinį, ai, sakau, dėk - kaip galiu atsisakyti knygų, kai siūlo nemokamai :D Bet nesitikėjau kažko įspūdingo, nes ir apie knygą absoliučiai nieko nežinojau - tik kad patiko draugei :D

Knygos autorė pasakoja savo istoriją nuo vaikystės. Marjane gyveno Irane - vakarietiškame, moderniame, kol jį 1979 m. ištiko Irano (dar vadinama Islamo) revoliucija. Šalyje, vykstant Irano-Irako karui, įsigali religiniai lyderiai, įvedamos griežtos taisyklės. Kartu su Marjane keliaujame per pokyčius, drebinančius šalį, savojo identiteto paieškas.

Persepolį tiesiog surijau. Tikiu, kad būtų buvę įdomu skaityti ir įprasto romano forma parašytą istoriją, bet tikriausiai autorei geriau pavyko perteikti viską štai taip. Piešiniai puikiai papildo pasakojimą - juose galime matyti ir nuotaikas, ir vidinius išgyvenimus. Tiesiog negaliu atsigrožėti ta knyga! Visomis prasmėmis.

Tai knyga daugiausiai apie savęs paieškas. Apie žmogaus likimą. Apie tai, kaip atrasti save, kai esi iranietė mergina Europoje. Nors pasakojama apie tuos laikus, kai aš maždaug gimiau, man atrodo, kad aplinkinių požiūris į atvykėlius iš Artimųjų Rytų, yra dar griežtesnis nei tada.

I remember the days when we traveled around Europe. It was enough to carry an iranian passport; they rolled out the red carpet. We were rich before. Now as soon as they learn our nationality, they go through everything, as though we were all terrorists. They treat us as though we have the plague.

Įdomu, kodėl mes, žmonės, linkę viską suabsoliutinti, kai yra kalbama apie asmens tautybę? Visi arabai teroristai. Visi romai vagys. Visi estai lėti. Ir taip toliau, ir panašiai. Visi visi visi. Visiškai nesusimąstome, kad kiekvieną tautą sudaro milijonai žmonių, jie yra individualybės, kiekvienas savaip skirtingas, ir dažniausiai niekaip neprisideda prie vykdomų baisių dalykų savo šalyje ir už jos ribų. Tai puikiai parodo Marjane istorija. Labiausiai sujaudino tas plėšymasis savyje. Kai namie karinė situacija, išvykstama į Europą ieškoti išsigelbėjimo, bet... Man atrodo, kad bet kokiam emigrantui yra sunku kitoje šalyje, net jei kultūra ir panaši, o štai čia - dviejų skirtingų požiūrių ir normų susidūrimas. Kaip siekiama grįžti namo, bet ar tuose namuose tikrai yra taip, kad norėtum likti? Tiek tiesiogiai, tiek tarp eilučių užduodama daug klausimų, į kuriuos sėdi ir bandai sugalvoti atsakymą. O ar yra tie atsakymai apskritai?..

Knygą įdomu skaityti ir istoriniu požiūriu - asmeniškai aš tikriausiai nežinojau nieko apie tą revoliuciją (nebent tik tai, kad ji kažkada buvo), apie jos priežastis ir eigą. O čia viskas pateikta glaustai ir vaizdžiai (man, kaip turinčiai vaizdinę atmintį, tai čia tikras išganymas! Dar dabar kai kurie paveikslėliai stovi akyse), ir taip, kad tikrai atsimintum.

Labai, labai gera knyga (nesakau „kūrinys“, nes tai - tiesiog žmogaus gyvenimas, įvilktas į štai tokį grafinį rūbą). Tikrai rekomenduoju! Leidykla „kitos knygos“ išleido ją ir lietuviškai - gerai paieškokite bibliotekose, manau, tikrai rasite (bent jau didžiosiose). Tam, kad visiems laikams būtų sugriautas mitas apie komikso žanrą, ir tam, kad suprastume, ką gali režimas padaryti ne tik visai šaliai, bet ir kiekvienam jos gyventojui atskirai.