Dave Eggers „Ratas“

Labai sunku įgyvendinti sau duotus pažadus. Ypač tuos, kai prisižadi, kad kiekvienai knygai parašysi bent jau po trumpą apžvalgą. Čia panašiai, kaip sakyti sau, kad nuo Naujų metų pradėsiu sportuoti ar nuo pirmadienio pradėsiu valgyti sveikai: pasiimi čipsų pakelį ir per dieną nueini 400 žingsnių, nes tiek pakanka, kad keletą kartų suvaikščiotum nuo virtuvės iki sofos. Taip ir su apžvalgomis. Na, nesirašo jos pačios, o žmogus už ekrano ne visada įstengia kovoti su tinginiu... Visgi yra dar vienas svarbus faktorius: ne apie visas knygas yra ką svarbaus pasakyti. Ir būtent Dave Eggers „Ratas“ yra ta knyga, su kuria verta grįžti į interneto platybes (kad ir kaip ironiškai tai nuskambėtų – kodėl, pamatysite toliau).

„Ratas“ – didžiulė interneto korporacija. Čia įsidarbinusi Mėja tiesiog trykšta džiaugsmu ir entuziazmu, kad pagaliau yra priimta į „ratiečių“ būrį. Šioje kompanijoje pirmiausiai sukuriamos ir įdiegiamos visos naujovės, o darbuotojams sudarytos visos sąlygos, kad jie jaustųsi kaip namie, kad jaustųsi naudingi ir svarbūs tiek „Ratui“, tiek pasauliui. „Ratas“ jungia įvairius vartotojų duomenis, pradedant socialinių tinklų profiliais, baigiant pomėgiais ir mokėjimo sistemomis. Kompanijoje nuolat pabrėžiamas skaidrumas ir bendruomeniškumas, o svarbiausia, susivienijimas bendram tikslui, Pilnatvės siekiui. Tačiau ar viskas tikrai yra taip gražu ir gera?

Aš žinau, kad ten dirba tokie pat žmonės kaip ir tu. Tai mane labiausiai ir gąsdina. Kiekvienas iš jūsų atskirai nesuvokiate, ką jūs darote kartu. <...> Aš visados baiminausi, kas nutiks, kai kas nors pasitelks tokią galią nesutinkantiems ir abejojantiems bausti?

Taip, tai knyga apie socialinius tinklus ir jų galią. Negaliu pasakyti, kad labai jauku ją skaityti. Dar įdomiau – ši knyga priskirta prie distopijos žanro. Žinau, kad visos distopijos yra baugios tuo, kad jose yra tiesos, nes kai kurie dalykai dažniausiai daugiau ar mažiau jau vyksta mūsų visuomenėje. Žinote ką? Trūksta labai nedaug, kad „Ratas“ galėtų atsidurti negrožinės literatūros sekcijoje. Ne paslaptis, kad distopijos yra mano „arkliukas“, ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra viena realiausių distopijų, kokias esu skaičiusi. Baisu? Taip. Įdomu? Neabejotinai.

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS REIŠKIA MYLĖTI

ASMENIŠKA YRA VOGTA

Nieko neprimena? Aha: „Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga.“ Žinoma, reiškia šie trumpi sakiniai ne visai tą patį (ypač tai, kad nežinojimas yra jėga netaikomas „Rato“ kontekste), tačiau kai pamačiau šias eilutes, vos ne tiesiogine prasme mane užgriuvo Orwello „1984-ieji“. Knygose yra panašumų, nors jos abi apie skirtingus dalykus. Bet pats pagrindinis – nuolatinis stebėjimas – tikrai priverčia pašiurpti. Na, o dabar leiskite paklausti: kiek iš jūsų turi socialinių tinklų paskyras (haha)? Neabejoju, kad prieigų suskaičiuotumėte ir daugiau negu vieną. Dvi? Tris? Dar daugiau? Įsivaizduokite, jei visi duomenys būtų apjungti vienoje sistemoje. Visus jūsų duomenis (sakydama „visus“, tikrai turiu omenyje VISUS, kokius tik galite sugalvoti) valdytų viena kompanija. Patogu? Žinoma. Reikalinga? Galbūt. Teisinga? Štai čia atsakyti galite tik patys. Skaitant nuolatos galvoje sukosi mintys, kiek žingsnių mūsų visuomenei trūksta iki tokio gyvenimo, koks pavaizduotas knygoje. Įdomiausia, kad skaitant net nesijaučia, kad skaitytum kažką labai nerealaus, ir apie tai reikia sau nuolat priminti. Įdomiausia, bet nenuteikia maloniai suvokus, kad jau esame gerokai priklausomi nuo dalijimosi, viešinimo, reakcijų ir komentarų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet realybė yra tokia, ir reikia ją priimti. Viskas pristatoma taip, lyg būtų daroma vardan kažkokio didesniojo gėrio – kad pasaulyje būtų kuo mažiau nusikaltimų, kad nebebūtų grobiami vaikai, kad politikai būtų skaidrūs – tačiau kokia kaina... Nenoriu pasirodyti kaip paranojikė, juk ir pati naudojuosi ne vienu socialiniu tinklu, bet kartais tiesiog reikia žinoti, kada reikia sustoti ir nubrėžti ribą tarp to, kas yra asmeniška ir to, kas prieinama viešai.

Žinoma, neišvengiamai reikia pakalbėti ir apie pagrindinę veikėją. Negaliu pasakyti, kad Mėja – labai įdomus personažas, ir dar pagrindinis. Jai paprasčiausiai trūksta gyvybės – vien jau dialogai su ja tikrai ne patys įdomiausi, tokie sausi. Kita vertus... Mėja yra labai sėkminga „Rato“ naujokė, sparčiai kylanti karjeros laiptais, būtent tokia, kokios reikia, kad korporacija būtų dar labiau matoma. Anksčiau buvusi niekam neįdomi, visiškai vidutiniška mergina, dirbusi nuobodų darbą, „Rato“ aplinkoje ji tiesiog sužydi. Nes besąlygiškai sutinka su visomis jų taisyklėmis, su viskuo, su kuo turi sutikti norėdama ir toliau sėkmingai dirbti. Reikia rašyti daugiau komentarų? Be problemų! Reikia būti labiau matomai kompanijos renginiuose? Gerai! Reikia įstoti į kuo daugiau grupių? Žinoma! Reikia... neatsitiktinai naudoju šį žodį. Knygoje pasakojamoje istorijoje, nors ir neužsiminta tiesiogiai (gal tik porą kartų), laisvam pasirinkimui vietos nėra. Mes kol kas tokią teisę dar turime – noriu dalinuosi, noriu pasilaikau sau. Ir visgi: kaip ilgai? Taigi, manau, neprašausiu sakydama, kad Mėjos personažas įkūnija daugelį tų, kurie bet kokia kaina nori būti pastebėti ir matomi, tų, kurie visiškai įtiki tuo, kad tiesiog privaloma dalintis kiekviena savo gyvenimo minute, ir tų, kurie supanikuoja dėl kelių ne tokių teigiamų, kokių tikėjosi, komentarų po nuotrauka ar per mažai širdelių Instagrame. Ir tik jau nesakykite, kad tokių žmonių nėra, kad čia tik autoriaus išmonė.

Taigi. Knygą tikrai verta perskaityti ir suaugusiesiems, ir jaunimui, na, bent jau tam, kad kol skaitome ištrauktume nosis iš telefonų :) Nes skaityti tikrai lengva ir įdomu, vis norėjosi sužinoti, kada gi bus pasiekta „Rato“ Pilnatvė.

Tiesa, pagal knygą 2017 m. yra sukurtas ir filmas, kuriame vaidino Tom Hanks bei Emma Watson. Komentarai sako, kad jis – kur kas prastesnis nei knyga, kurioje tikrai daug potencialo, kad būtų sukurta stipri ekranizacija (tiesą sakant, galėtų būti net serialas), bet einu įsitikinti pati.

Philip K. Dick „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“

Jau seniai man kirba mintis, kad reikia paskaityti ką nors ir Pasaulinės fantastikos Aukso fondo. Bibliotekoje taip gražiai tos knygos išrikiuotos, kad taip ir norisi imti visas iš eilės. Na, bet taip nebus, o štai šios bent jau pavadinimą buvau girdėjusi :D Tai ar sapnuoja avis tie androidai?

Žemė po branduolinio karo. Viskas nusėta dulkėmis, radioaktyviomis atliekomis. Visi gyvūnai išmirė ir dabar vietoj jų žmonės augina pakaitalus – elektrinius katinus, avis, stručius – ką tik nori (jei tik įperki). Pagrindinis knygos veikėjas Rikas Dekardas dirba medžiotoju. Jo darbas – atjunginėti androidus, kurie atkeliauja į Žemę ir įsimaišo tarp jos gyventojų. Ironiška, kad iš kitų planetų jie bėga nuo tų pačių žmonių, kuriems yra kaip vergai. Šįkart jam tenka susidurti su itin inteligentiškais Neksus-6 modelio humanoidais.

Jis negalėjo suprasti, kodėl androidai tapdavo tokie bejėgiai susidūrę su empatijos vertinimo testu. Matyt, įsijausti į kito asmens emocinę būseną gebėdavo tiktai žmonės <...>. Empatinės savybės būdingos tiems, į kuriuos įsišaknijęs grupės instinktas; atsiskyrėliams gyviams tai papasčiausiai trukdytų išgyventi. Priverstų juos pajusti, kad auka beprotiškai bijo mirties.

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą paėmiau į rankas pačiu tinkamiausiu metu. Ji pirmą kartą išleista 1968 m. ir joje rašoma... apie 2019-uosius. Na, nejaugi rašytojas tikrai galvojo, kad dabar gyvensime tokiomis baisiomis sąlygomis? Nes šiaip jau sukurtas pasaulis pakankamai įtikinamas. Bet gal dėl to, kad man apskritai visi fantastiniai pasauliai yra įtikinami. Deja, niekada negali atmesti galimybės, kad tokie laikai ateis. Sulauksime mes jų ar ne, čia jau kitas klausimas. Skraidantys automobiliai, viską pasiglemžiančios dulkės ir besidauginančios šiukšlės, išsikėlimas gyventi į kitas planetas, emocijų projektoriai, gyvūnų išnykimas... Geriau pasukus galvą, po truputėlį tai vyksta. Ne taip tiesiogiai, bet...

Ir visgi. Knygoje nuolat akcentuojamas pagrindinis skirtumas tarp androidų ir žmonių. Tai – empatija. Pagrindinio veikėjo darbas remiasi Voito-Kamfo testo rodmenimis – tam, kad nebūtų padaryta klaidų. Jo esmė – užduoti testuojamajam klausimą ir stebėti jo reakcijos greitį. Visi klausimai (greičiau, situacijos) sudaryti taip, kad žmogui sukeltų vieną iš daugybės jausmų (dažniausiai man pasitaikę, kai skaičiau tuos klausimus, buvo pyktis, pasišlykštėjimas, gailestis), kurie androidams nepasiekiami. Kad ir kokios tobulos mašinos jie būtų, empatijos jausmo kūrėjams visgi niekaip nepavyksta „instaliuoti“. O kaip yra realybėje? Juk šiais laikais jau turime humanoidų (tam tikra prasme, Dick neklydo – tikriausiai visi esame girdėję apie vieną žymiausių humanoidžių Sofiją, tapusią Saudo Arabijos piliete). Kol kas (šiaip jau tikiuosi, kad ir mūsų humanoidų kūrėjai susidurs su ta pačia problema – kažkodėl kraupiai skamba tai, kad robotas gali turėti ir empatines savybes) įsijausti į kitą jiems dar nepavyksta. Jie neturi bendruomeniškumo jausmo. Ir knygoje nuolat pabrėžiama, kad androidą nuo žmogaus skiria dar vienas dalykas – jam nerūpi, kas nutiks kitai gyvybei ar kitam androidui, kad ir kokie bičiuliai jie būtų. Svarbiausia išgyventi pačiam. Čia jau būtų galima susimąstyti, ar tikrai net ir visi žmonės turi šią savybę, bet visgi noriu tikėti, kad kol kas esame saugūs. Nagrinėjama empatijos tema priminė ir filmą „Ex Machina“. Jei nematėte, rekomenduoju. Nejaukus filmas.

Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio.

Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą.

Romano nuotaika, žinoma, nėra džiugi. Tekste labai mažai vilties. Gyvenimas tokioje aplinkoje išties nepavydėtinas, o geriausiai viską galima jausti per Riką Dekardą. Jis tikrų tikriausias žmogus: jam niekaip nepavyksta susilieti su Merseriu (kuris yra tarsi koks Dievo atitikmuo), Rikas trokšta tikro, o ne elektroninio gyvūno, jam gaila atjunginėjamų andrų... Trumpai tariant, vyras yra vienišas tame naujajame pasaulyje, nepadeda jam ir emocijų projektorius. Nors romanas ir trumpas, tačiau galima pastebėti Riko virsmą. Kokiu žmogumi jis tampa, nė pats gerai nežino. Bet tas pokytis, nulemtas tam tikrų susitikimų ir įvykių, akivaizdus.

Spektakliai pasibaigs, anapilin iškeliaus dainininkai, laikui bėgant sunyks pati muzikos forma ir galų gale, visiems užmiršus žodį „Mocartas“, pergalę pasieks dulkės.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Skaitosi greitai, lengvai, nenuteikia maloniai, bet, kaip visada, priverčia pagalvoti apie tai, kur einame.

Fun fact: vienas iš šiuo metu realybėje egzistuojančių humanoidų pavadintas autoriaus vardu. Įdomu, kaip jam tai būtų pasirodę.

Jevgenij Zamiatin „Mes“

Knyga, kurią, manau, galima drąsiai vadinti klasika. O kaip kitaip, kai ji padariusi įtaką iš tikrųjų klasika tituluojamoms knygoms, tokioms kaip Orwell „1984-ieji“, Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Bradbury „451 Farenheito“. Manau, nepelnytai mes apie šį Zamiatin romaną žinome mažiau nei reikėtų - aš ir pati išgirdau apie jį gal tik prieš porą metų, nors knyga parašyta... 1920-aisiais! Man truputį neįtikėtina, kad nuo jos parašymo praėjo jau beveik šimtmetis. Taip, šimto metų senumo distopija.

Prieš tūkstančius metų jūsų protėviai Vieningosios Valstybės vardu didvyriškai užvaldė visą Žemės rutulį. <...> Jums lemta uždėti išganingąjį proto jungą kitose planetose gyvenančioms - galimas daiktas, dar gūdžios laisvės sąlygomis - nežinomoms būtybėms. Jei jos nesupras, kad nešame joms tiksliai matematiškai apskaičiuotą laimę, turėsime jėga priversti  jas būti laimingas.

Norint suprasti, kokio tai svarbumo faktas, reikėtų žinoti, kas vyko tais metais (iškart atsiprašau visų istoriją išmanančių žmonių dėl galimų klaidų). Pabandykite susidaryti vaizdinį laikotarpio, kuriame buvo išleista knygelė apie XXVI amžių:

• neseniai baigėsi I Pasaulinis karas;
• pradėta vykdyti prohibicija JAV;
• Prancūzija okupuoja Mėmelį (arba, jei jums labiau patinka, Klaipėdos kraštą);
• Adolfas Hitleris pristato savo partijos programą;
• Tarybų Rusijos armija užima Vilniaus kraštą;
• gimsta tokios asmenybės kaip Jonas Paulius II, Charles Bukowski, Ray Bradbury.

Ir taip, Zamiatin išleidžia distopiją. Nereikia nė sakyti, kad romanas Rusijoje nebuvo išleistas (tai padaryta tik 1988 m.), o autorius, be abejo, sulaikytas.

Romano veikėjai gyvena Vieningojoje Valstybėje, kur visi gyvena absoliučios laimės sąlygomis. Visi gyvena pagal griežtus Valstybės nustatytus grafikus, kuriuos kiekvienas mato Valandalentėje - dienotvarkė sustyguota, tik du kartus per dieną (nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 valandos) per Asmenines Valandas leidžiama veikti ką tik nori. Valstybė įveikė tokias silpnybes kaip Alkis ir Meilė, jų nebėra. Žmonės gyvena stikliniuose namuose, tad tu esi visą laiką stebimas, išskyrus tas valandas, kai pas tave ateina moteris, nešina rožiniu talonu - tada leidžiama užsitraukti rožines užuolaidas. Pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja mums istoriją, yra inžinierius D-503. Taip, vardai šioje visuomenėje taip pat neegzistuoja. Viskas paremta skaičiais ir matematika, o individuali sąmonė yra laikoma rimta liga, kaip ir susirgimas siela.

Protėviai pajėgdavo kurti tik apimti vadinamųjų įkvėpimo priepuolių - tai mums nežinoma epilepsijos forma.

Neslėpsiu, kad prie rašymo stiliaus reikėjo priprasti. Pradžioje sakiniai lyg ir vientisesni, tačiau, vis keičiantis pagrindiniam veikėjui (jis užrašinėja dienos įvykius), kalba tampa labiau kapota, dažnai sakiniai neužbaigiami. Iš tikrųjų tai atspindi paties D-503 išgyvenimus. Na, pabandykite įsivaizduoti: esate matematikas, jūsų mąstymas paremtas skaičiais, o gyvenime nėra vietos jokiam jausmui (nėra net minčių apie tokią neorganizuotą nesąmonę). Ir staiga pradedate jausti! Atrandate savyje pyktį, gąsdinantį nežinomybės jausmą, meilę - visiškas pasimetimas, visiška priešingybė tam, koks buvote. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nebelieka laiko pilnai užbaigtoms mintims. Tad nors ir užtruko, kol prisijaukinau tokį stilių, visgi jis atspindi vidinį sumišimą daug geriau nei kažkokie žodžiai.

Rytoj - kasmet vykstančių Rūpintojo rinkimų diena. Rytoj nesugriaunamos savo laimės tvirtovės raktus mes ir vėl įteiksme Rūpintojui.

Žinoma, tai tikrai neprimena chaotiškų, neorganizuotų senųjų rinkimų, kai - juokas sakyti - net rinkimų rezultatų nežinota iš anksto. <...> Rinkimai teturi simbolinę reikšmę: priminti, kad esame vieningas, galingas milijonaląstis organizmas.

Autoriaus drąsa šitaip kritikuoti Stalino Rusiją negali nežavėti. O kas liūdniausia, kad per šimtą metų kai kuriose valstybėse tai nė kiek nepakito. Net ir dabar nereikia net toli ieškoti tokių šalių pavyzdžių. Tuo man ir patinka distopijos - kad ir kada jos būtų parašytos, visais laikais bus aktualios. Kitos temos gali pasenti, nebetikti šių dienų aktualijoms, bet tik ne tos, kur knygų puslapiuose nugulusios mintys apie tobulas ateities visuomenes. Žmogaus protas yra neįtikėtinas. Net ir Zamiatinas užbaigia savo kūrinį žodžiais: „Nes protas turi nugalėti“, prieš tai akivaizdžiai parodydamas tokio „proto“ trūkumus.

Ar XXVI a., kurį jau taip seniai pavaizdavo Zamiatinas, dar toli? Ar jau čia pat, už kampo? Kiekvienas tikriausiai galime atsakyti skirtingai, nelygu iš kokios perspektyvos pažvelgsime. Visgi labai linkiu niekam to nesulaukti. Geriau gyvenkime šioje neorganizuotoje pirmykštėje būklėje, mūsų taip paprastai ir kartais neatsakingai vadinama laisve.

Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“

Na aš tikrai labai mėgstu skaityti apie visokias vardan didesnio gėrio sukurtas visuomenes. Ir šiuos metus pradėjau su garsiuoju Atwood „Tarnaitės pasakojimu“. O ieškodama, ką dar šios autorės galėčiau paskaityti, apsistojau ties šia knyga. Truputį gaila, kad pakliuvo ji man per neskaitadienius, bet susisklosčius aplinkybėms, perskaičiau gana greitai. Apskritai tai vos kelių prisėdimų reikalaujanti knyga, nes tikrai neina atsitraukti.

Visas pasaulis dabar - tai bekraštis niekieno nevaldomo eksperimento laukas, - koks ir buvo visada, pasakytų Griežlys, - kur viešpatauja nenuspėjamų rezultatų teorija.

Aukščiau - sakinys, praktiškai nusakantis knygos esmę. Šis pasakojimas kiek kitoks nei kiti, kur yra tam tikra sustyguota visuomenė, kurioje kiekvienas narys turi savo paskirtį ir tiesiog negali nuo jos nukrypti. Ši knyga yra šiurpi tuo, kad čia beveik nėra visuomenės. Būtent. Žmonių vartotojiškumas, karai, teroro aktai, noras būti tobulais, auginti ypatingus vaikus vieną dieną priveda prie susinaikinimo. 

Šiandien tavo genams liūdna? Išbandyk Kismą! Čia dingsta visos ligos. Esi mažiukas? Tapk Galijotu! Stebuklingi vaikai. Pasigerink savo DNR. AB Pilnas Lopšys. Mūsų mažylis? Mūsų vaikučiai - čiulbučiai!

Jei skaitydama Huxley „Puikų naują pasaulį“ baisėjausi, tai ši knyga dar keliskart kraupesnė. Kažkur perskaičiau komentarą, kad ji paprasčiausiai šlykšti, ir negaliu su tuo nesutikti. Skaitant visą laiką lydi toks nemalonus jausmas, kad štai, ta ateitis - jau už kampo. Šiame pasakojime viską valdo genų inžinerija - neįsivaizduojami gyvūnų hibridai, epidemijos ir, svarbiausia, naujai sukurti žmonės, kuriems yra sudėtos visos tobuliausios savybės, jie užprogramuoti nemąstyti, o tiesiog išgyventi taip, kaip yra išmokinti. Manau, visi skaitiniai, kuriuose taip įspūdingai aprašyti genų inžinerijos padariniai, yra bauginantys. Nes puikiai žinome, kad mes ar mūsų vaikai gal ir nesulauks tokių dalykų, bet o kas bus po mūsų?

Knygos pasakotojas - Sniego žmogus. Vienintelis išlikęs žmogus po siaubingo epidemijos protrūkio, ir prisimenantis savo praeitį. Būtent iš tos praeities mes ir sužinome, kaip žmonija keliavo iki ten, kur nukeliavo - į pražūtį. Sniego žmogus - analizuojanti būtybė, prisimenanti seniai nebevartojamus žodžius, turinti jausmus. Tad pasakojimas taip ir mainosi - tai dabartis, tai praeitis, bet viskas vyksta nuosekliai, tie šuoliai visiškai netrukdo sekti pasakojimo gijos.

Tokios knygos rašomos ne be reikalo. Tai tikrai stiprus kūrinys, nepatogus, pažadinantis iš sąstingio, todėl perskaityti jį turėtų kuo daugiau žmonių.

Serialas: Tarnaitės pasakojimas (2017- )

Vos tik perskaičiusi knygą, iškart puoliau prie serialo, sukurto remiantis Margaret Atwood knyga. Pirmasis sezonas pradėtas rodyti 2017-ųjų balandį, jame yra 10 serijų, trunkančių apie 50 min. Kitas sezonas, regis, pasirodys taip pat balandžio mėn.

Tiesiog įsimylėjau šį serialą. Dar labiau negu knygą, nes skaitant gali tik maždaug įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, o štai čia viskas išpildyta su kaupu. Asmeniškai man - tai puiki knygos adaptacija. Manau, pagal dėmesio vertas knygas tikrai geriau kurti ne filmus, o serialus, kur galima parodyti viską ir dar daugiau (vis dar gyvenimo nuoskauda, kad Hario Poterio knygos netapo serialu). 

Kas pirmiausiai krenta į akis, tai kameros darbas. Apskritai visas serialas toks simetriškas. Kad ir kokios baisybės būtų rodomos, vis tiek viskas nufilmuota labai gražiai, tiek apranga, tik visos detalės parodytos skrupulingai. Pasaulyje, kuriame nėra vietos emocijoms, svarbus kiekvienas žvilgsnis ir gestas, o būtent tai ir parodyta puikiai. Žinoma, ir pats scenų planavimas - tvarka šiek tiek kitokia nei knygoje, kas skaitytojus gal iš pradžių kiek ir erzins, bet iš esmės tai viskas parodyta taip, kad istorija būtų tolygi. Labai patiko, kaip veikėjų išgyvenimai juos nukelia į praeitį, kai Jungtinės Valstijos dar nebuvo Gileadas. Taip pamatome, kaip jie atsidūrė ten, kur yra dabar (kadangi knygoje tikrai ne apie visus tai buvo aprašyta).

Taip pat labai patiko muzika. Tiek kelianti įtampą, kai tiesiog žinai, kad bus kažkas negero, tiek šiuolaikinė, kuri, atrodo, taip nepritinka tame pasaulyje.

Be abejo, be aktorių vaidybos nebūtų nieko gero, kad ir kaip gražiai filmuosi. Iš pradžių mane truuuputį erzino pagrindinės aktorės (Elizabeth Moss) vaidyba, bet kuo toliau, tuo labiau ji man patiko. Ji puikiai perteikė visas tas emocijas, kurių reikėjo jos veikėjai, tegul tai buvo vien tik žvilgsniai, vien tik galvos linktelėjimas. Buvo nuostabu žiūrėti, kaip jos vaidinama Offred drąsėja sulig kiekviena serija, su kiekvienu įvykiu. Taip pat ypatingą vaidmenį sukūrė Yvonne Strahovski. Man atrodo, kad blogiukus vaidinti yra žymiai sunkiau nei geriečius. Yvonne personažas, Serena Joy, įvairiapusis, bet visgi priverčia žiūrovus jos nekęsti. Bravo jai. Na, o nuotraukoje matomas Joseph Fiennes tiesiog vertas atskiro paminėjimo mano draugams potterheadams kaip mylimo Tamsos Valdovo brolis. Tiesą sakant, jo personažas - Vadas Waterford - nelabai nuo to ir nutolęs...

Žinoma, galybė kitų puikių aktorių - visų čia neišvardinsiu - tiesiog kiekvienas jų sukūrė personažus, turinčius savo istorijas, skausmą ir silpnybes.

Jeigu dar nežiūrėjote šio serialo, tai primygtinai privalote. Ir visai nesvarbu, skaitėte ar neskaitėte knygos. Abu kūriniai vienas kitą tik papildo, bet tikrai galima vartoti juos atskirai. Serialas tikrai apie protu nesuvokiamus dalykus, tamsus savo pasakojama istorija, tačiau be proto gražus. Štai jums pats sau prieštaraujantis sakinys, kaip ir visa, kas vyksta Gileade. Enjoy.

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Šią knygą „atsinešiau“ iš senųjų metų. Perskaitė draugė, tai ir man labai prireikė (nors ta knyga mano ir yra). O dargi serialas sukurtas, remiantis šiuo kūriniu; turiu tokį blogą įprotį nežiūrėti filmų/serialų, jeigu nesu perskaičiusi tos knygos, pagal kurį tai pastatyta. Dėl to nesu labai daug ko mačiusi, bet kadangi šį serialą pažiūrėti labai norėjau, tai ir nedelsiau su skaitymu. Ir o, koks lobis buvo mano lentynoje!

Šioje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia, o moterys turi joms skirtas pareigas. Vienos iš jų - Tarnaitės, gyvenančios pasiturinčiose šeimose tam, kad išnešiotų joms kūdikį, kadangi po karo gimstamumas tragiškai sumažėjęs. Tarnaičių gyvenimas griežtai reglamentuotas Gileado respublikos įstatymais, iš esmės jų vertė yra tik jų vaisingumas.

Norėčiau, kad ši istorija būtų buvusi kitokia. Subtilesnė. Kad aš joje pasirodyčiau iš geresnės pusės, jeigu ne laimingesnė, tai bent veiklesnė, ryžtingesnė, nesileidžianti į visokias smulkmenas. Norėčiau, kad ji būtų buvusi vientisesnė. Kad pasakotų apie meilę arba staigius atsivėrimus, svarbius žmogaus gyvenime, arba tiesiog apie saulėlydžius, paukščius, liūtis ar sniegą.

Aš dievinu distopinę literatūrą. Man yra absoliučiai nesuvokiama, kaip rašytojai sugeba nuspėti tolimą ateitį. O ta ateitis yra šiandien. Žinoma, reikia tik džiaugtis, kad viskas nėra identiškai taip, kaip aprašyta tose knygose, tačiau visada galima atrasti dalykų, kurie vyksta taip, kaip skaitome, ir tai gąsdina. Pavyzdžiui, skaitant Huxley „Puikus naujas pasaulis“ nori nenori supranti, kad taip, ir dabar žmonės vis dažniau atsiranda iš mėgintuvėlių, kad visuomenė yra vienodinama. Jau nekalbant apie Orwell „1984“, kai net nežinai, kas su kuo kariauja ir kodėl, kur tiesa, o kur melas. Taip ir čia - Gileado respublikoje įteisinta surogacija, tik, sakyčiau, žiauria forma. Visa tai yra aplink mus, tik galbūt nesusimąstome, o būtent tai distopijos ir verčia daryti - mąstyti.

Pats pasakojimas liejasi lengvai, skaitosi greitai ir norisi tik versti puslapį po puslapio. Nors pasakotoja įterpia ir epizodų iš praeities, vėl nejučia pereidama į tą laiką, kai gyvena ji pati, visi tie šuoliai nė kiek netrukdo. Aprašoma daug detalių, vidinių apmąstymų, analizuojami poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Knyga pakankamai lėta, tarsi norima, kad skaitytojas tikrai įsijaustų į nelaimingą Tarnaitės gyvenimą, kad suprastų, kokia tai buvo santvarka. Tačiau net ir tame lėtame ir sustyguotame Tarnaitės gyvenime keletas įvykių nulemia viską.

Jei reikėtų surikiuoti skaitytas distopijas, tai ši eitų iškart po Orwello, o „1984“, kaip žinia, yra pati pačiausia, tokio žanro knygos etalonas. Labai rekomenduoju perskaityti šią raudoniu persmelktą knygą, jei dar to nedarėte - ji tikrai verta kelių jūsų gyvenimo valandų.

Nolite te bastardes carborundorum.

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“

Man labai patinka skaityti antiutopijas. Baisu, bet labai patinka. Žinoma, niekas man neaplenks Orwello „1984“. Tačiau kitos knygos taip pat labai geros, stebinančios rašytojų išmone ir sugebėjimu nuspėti ateities pasaulį.

„Puikus naujas pasaulis“ - baisi knyga. Parašyta dar 1932 m. ji kraupiai pasakoja apie sukurtą tobulą visuomenę, kurioje visi laimingi, niekas neserga, ir nesensta išoriškai, nėra jausmų, nėra senų dalykų, kultūros. Kūdikiai išpilstomi buteliukuose, žodžiai tėvas ir motina yra keiksmažodžiai, santykiai su vienu žmogumi ilgesnį laiką yra laikomi visiškai nepadoriais, klesti kastų sistema, žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojama nuo pačių ankstyviausių dienų. Bet koks bandymas mąstyti laikomas nukrypimu - ir geriau, kad niekas apie tai nesužinotų.

Seno netaisyti, naują įsigyti. Kuo daugiau lopų dėsi, tuo mažiau turto turėsi...

Tikrai - skaičiau ir jaučiau, kaip veidas kraipėsi nuo šlykštumo. Huxley taip įtaigiai aprašė tą neva tobulą visuomenę... Įdomiausia (ir šlykščiausia) tai, kad nelabai jau daug liko mums iki to „tobulumo“. Ir kuo daugiau žmonių skaitys šią knygą po mūsų, tuo daugiau atras panašumų su savo gyvenamu laikmečiu, net neabejoju. Nuolatos skatinamas vartojimas, vos tik pajutus kokį negerumą - dozė somos (narkotikas, kuris nukelia į palaimingą svajonių pasaulį. „Išėjimo“ trukmė priklauso nuo to, kiek dozių suvartosi). Laukinių rezervatuose galima pamatyti žmones, kurie gyvena mums pažįstamą gyvenimą - šeimose ir žinančius, kad pasaulyje yra ne tik laimė. Štai tokį pasaulį matė Huxley tuomet.

Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš butelių kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų darbuotojai arba būsimieji inkubatorijų direktoriai.

O skaičiusieji jau gali pasakyti - argi ne panašiai ir gyvename? Žinoma, turime pasirinkimo, kūrybos laisvę - puikiausią prigimtinį dalyką. Tačiau žiniasklaida atkakliai formuoja požiūrį į tam tikrus dalykus, kažkur veikia aktyvi propaganda, kažkas po dienos darbų griebiasi taurelės ar kito narkotiko... Vis dėlto, mūsiškasis pasaulis, kad ir su visomis savo blogybėmis, yra nepamainomai geresnis už tą puikų naują pasaulį. Kas dar neskaitė šios knygos, paskaitykite ir pamąstykite, ar norėtumėt kokiai savaitei persikelti į tokį pasaulį. Aš asmeniškai nenorėčiau ten praleisti nė vienos dienos.

Beje, knygoje gausu citatų iš Šekspyro kūrinių, jos taip natūraliai „įsipašo“ į bendrą tekstą, kad, rodos, žmonės tikrai taip bendrauja. Taip pat - įdomus pagrindinis personažas Bernardas. Liūdnas, nepritampantis prie sistemos, lyg su kokiais defektais. Gailėjau jo iki tam tikro momento, kol supratau, kad jis įkūnija daugybę mus supančių žmonių. Ir įkūnija, deja, ne pačias geriausias savybes.

Tikrai rekomenduoju susipažinti su puikiu nauju pasauliu - ne veltui čia yra klasika.

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Vėžlio žingsneliais bandau įgyvendinti savo susikurtą knygų iššūkį. Trečioji knyga, kurią jau senokai norėjau perskaityti, yra Ray Bradbury distopinis romanas „451 Farenheito“. Keistas dalykas - aš dažnai ilgą laiko tarpą noriu perskaityti vieną ar kitą knygą, bet kokiais 9 iš 10 tokių atvejų net nežinau, apie ką toji knyga yra. Bet va noriu ir gana. Ir tik kai jau nusprendžiu, kad va, reikia man skaityti tą knygą, landžioju po internetą ir stengiuosi apie ją kažką sužinoti.

Televizorius rodo „tikrovę“. Tai - tiesioginis ryšys, tai - visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, kad jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“

Tokioje neilgoje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje gaisrininkų darbas - deginti knygas. Skamba šiurpiai, tiesa? Visa knyga ir yra šiurpi. Mano skaityto leidimo viršelis (kairėje) skelbia, kad tai - klasikinis bestseleris apie cenzūrą. Taigi taigi. Cenzūra tame pasaulyje vykdoma aukščiausiu lygiu - gaisrininkai gauna pranešimą, kad kažkas namuose turi knygų, nuvyksta ten ir sudegina ne tik knygas, bet ir visą namą. Sudegs ir žmogus? Nieko tokio. Kad tikrai tikrai nebeliktų kur nors paslėptų knygų.

Ši knyga šiek tiek priminė garsiuosius mylimuosius Orwell'o „1984-uosius“ - tikslas yra padaryti taip, kad žmonės patys nemąstytų, o tik gautų sukramtytą produktą. Nereikia nė sakyti, kad ir šiandieniniame pasaulyje yra tokių pavyzdžių, ir visada bus. Man pačiai asmeniškai yra labai nejauku, kai visos tos distopijos, utopijos, parašytos dar tada, kai nė manęs, nė mano tėvų nebuvo gyvų, yra ne kas kita, kaip realybė. Aukščiau paryškinta citata labai tiksliai apibūdina dabartinę mūsų visuomenę - ir pati internete dažnai (deja, kartais ir realybėje) susiduriu su žmonėmis, kuriems smagiausia vakaro pramoga yra aptarti (beje, su minia bendraminčių), ką rodė, pavyzdžiui, per „TV pagalbą“, kaip tas ar anas galėjo pasakyti, pasirodyti per televiziją. Kas parodoma per televizorių, tas yra neginčijama tiesa, nes tik taip ir ne kitaip gali būti. Gal ir atsiranda kokia mintelė, kad na, gal ne visi žmonės tokie, bet nee, juk rodo per televiziją, tai turi, privalo būti tiesa! Bet koks kitaip mąstantis žmogus, bandantis įnešti logikos į gyvenimą, yra sutrypiamas, pašalinamas, nes bandos jausmas nugali.

Tai va maždaug apie tai yra ši knyga. Būtent dėl suvokimo, kad viskas, kas aprašyta, vyksta šiais laikais (gal ne tokia tiesiogine prasme, bet vis tiek), ir buvo baisu ir nejauku skaityti. Skaitant tokias knygas kyla natūralus pasipriešinimas visiems ten aprašomiems dalykams ir norisi mąstyti, mąstyti, mąstyti.

Pirmojo knygos leidimo viršelis

Gal kiek ir ironiška, bet pats kūrinys, nuo pasirodymo, ne kartą buvo uždraustas ir cenzūruotas. Vienas paskutinių tokių protestų prieš šią knygą įvyko, atrodo, visai neseniai - 2006-aisiais. Tad drąsiai galima sakyti, kad tai, apie ką rašo R.Bradbury yra ir bus aktualu visais laikais.

Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, kurio dar nežiūrėjau, bet, manau, kad drąsiai galima įsirašyti jį į „Noriu pažiūrėti“ sąrašą.

Ar rekomenduoju knygą? Taip, be abejo. Gal ji ir nėra tokia stipri kaip 1984-ieji, bet skaityti tikrai verta. O skaitant ir pamąstyti.