Ilona Ežerinytė „Verksnių klubas“

„Verksnių klubas“ – 2018-ųjų Metų knyga paauglių kategorijoje. Mano rankose atsidūrė visai atsitiktinai – buvo bibliotekininkės, kurią pavadavau, stalčiuje, tai pradėjau skaityti ir taip užkabino! Deja, tada ją kažkas paėmė ir teko laukti, kol perskaitys. Tai jau kai parnešė, perskaičiau per porą valandų. Nu ir ką. Iškart pasakau, kad ne veltui ir balsavo už ją!

Verksnių klubas – tai vieta, kur keletas paauglių randa užuovėją vienas kito draugijoje, dalinasi savo problemomis ir išgyvenimais, filosofuoja, vienas kitą guodžia ir pataria. Netikėtai prie jų prisijungusi Lina jaučiasi kiek svetima, galbūt ne visada pritaria naujųjų draugų mąstymui, tačiau laikui bėgant taip pat atranda ten prieglobstį. Juk ir jos gyvenime netrūksta problemų, nuo kurių norisi pabėgti.

Kas rūpinasi paaugliais, kurie yra nelaimingi namuose? Policija? Mokykla? Kas? Taigi kad niekas. Mes patys rūpinamės savimi ir vieni kitais.

Ši trumputė ištrauka tarsi nusako klubo esmę. Kai negali remtis į šeimą, jie remiasi vienas į kitą. Ir dabar, kai dirbu tarp vaikų ir paauglių, matau, kad taip ir yra. Kiekvieną dieną susiduriu daugiausiai su likimo nuskriaustais vaikais, kurie arba išvis neturi šeimų, arba nenori jose būti. Prieglobsčio jie ieško svetimuose žmonėse, o už viską svarbiausi jiems yra draugai. Matyti, kad tik kiti tokie patys vaikai juos gali suprasti, tik savo draugams jie ir atsiveria. Ir skaudu suprasti, kad tokių vaikų bei paauglių yra vis daugiau. Liūdnų, jautrių, vienišų. Kai, atrodo, galimybės neišsemiamos, svarbiausias dalykas, kurio niekaip negali gauti, išlieka artimo meilė.

Visi jautrūs – sau. O ar jautrūs kitam? Ar gali kito skausmą – žmogaus ar gyvulio – priimti kaip savą?

Apysakos kalba paprasta, aplinka šiuolaikiška, tad jei jau man buvo paprasta įsijausti į verksnių klubo narių problemas, tai paaugliui, manau, dar lengviau. Knyga tinkama ne tik paaugliams. Joje pateikiamos tiesos žinomos bent kiek mąstančiam suaugusiajam, tačiau jas neprošal pasikartoti. Kažkas gal iš naujo suklibins gyvenimo rutinoje įsisukusią sąmonę. O jei turi bent kokį santykį su paaugliais, tai knygą verta skaityti ir dukart. Skaitosi labai lengvai, bet istorija tikrai įtraukianti ir nėra naivi. Atrodo, kad knygoje veikiantys paaugliai puikiai supranta, koks pasaulis juos supa, ir, kad norint jame išlikti, teks kapstytis pačiam. Tad jei gyvenate savo burbule, į kurį neprasiskverbia paauglių išgyvenimai, tuomet prašom, rašytoja puikiai pasidarbavo, kad pateiktų jums šiandienines aktualijas.

Būti gyvam – vadinasi, turėti daugybę galimybių. Galimybę mylėti, padėti, džiaugtis, liūdėti, verkti, užjausti, pykti, atleisti...

Pagrindinė veikėja Lina – atsargi mergina, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją išsakyti. Pasirodė gan stiprus personažas, turint omenyje, kad ji, ko gero, pažeidžiamiausiame savo gyvenimo tarpsnyje, dar besiformuojanti asmenybė. Knygoje jos amžius nėra nurodytas, tačiau aš įsivaizdavau maždaug šešiolikmetę. Na, tai prisiminkite save šešiolikos, ir ką veikėte, kuo domėjotės ir kaip elgėtės sunkiose situacijose... Gražus besivystantis bendrystės jausmas, supratus, kad nesi toks vienas, kaip kad galvojai, taip pat keičia žmogų, daro jį dar stipresnį. Tokia darosi ir Lina – daug kam atviresnė ir įsileidžianti į savo pasaulį jausmus, kurių iki tol nepatyrė.

Jie gyveno laimingą gyvenimą, nepatirdami skausmo, todėl prarado gebėjimą suprasti, kad skauda kitam.

Vienas dažniausiai knygoje užduodamų klausimų (ir tiesiogiai, ir tarp eilučių) yra apie liūdesį. Ar reikia liūdėti? Ar liūdesys daro mus geresniais žmonėmis? Ar padeda keistis? Ar jis apskritai yra būtinas? Ar liūdesys geriau nei nuobodulys?

Ką manote jūs?

Louisa May Alcott "Mažosios moterys"

Knygą perskaičiau jau tikrai daugiau nei prieš savaitę, tačiau taip nebuvo laiko ją aprašyti.. Taip iki iššūkio pabaigos liko tik mėnuo, tad reikėtų paskubėti!

"Mažąsias moteris" buvau skaičiusi kažkada labai labai seniai, ta knyga dar buvo iš Iliustruotosios klasikos. Ir visą gyvenimą buvo toks noras perskaityti visą, o ne sutrumpintą variantą :) Juokėsi iš manęs mokyklos bibliotekoje, kad skaitau tokias knygas, bet kad ji tokia miela.. :)

Knygoje pasakojama apie vienos šeimos gyvenimą: motinos ir keturių mergaičių, kurios liko namuose vienos po to, kai tėtis išvyko į karą. Be abejo, pasakojimo centre - keturios seserys, Eimi, Betė, Džo ir Megė. Visos jos skirtingos, viena nori būti dama, kita - berniuku, kita - ramuolė, atnešanti į namus šilumą.. Knygoje jų poelgiais ir pasakymais puikiai atskleisti skirtingi charakteriai :)

Skaitant knygą, be abejo, jautėsi, kad tai - vaikų literatūra. Tačiau dėl to buvo net mieliau ją skaityti, gal kokia tai nostalgija, ar kas.. :) Nors maždaug atsiminiau, kas ten vyks, bet vis tiek skaičiau taip, lyg skaityčiau pirmą kartą, ir išgyvenau kartu su veikėjais.
To amžiaus knygose man patinka visos aplinkos bei manierų aprašymai. Pati nenorėčiau gyventi tuometiniame pasaulyje, bet paskaityti apie tai visada žavu, nes dabar tokių dalykų toli gražu nerasi. Todėl bent knygos puslapiuose galima prisiliesti prie senovės. Ten merginos yra damos, gyvena dideliuose namuose, vaikinai - džentelmenai.. :)

Jei kada užsimanytumėt nuklysti į vaikystę, manau, su šia knyga puikiai galima tai įgyvendinti :) Skaitosi greitai, lengvai, o ir nuteikia maloniai :)

J.D.Salinger "Franė ir Zujis"

Pabaigiau trečiąją knygą iš Knygų iššūkio sąrašo :) Reikėtų pasistūmėti kiek sparčiau, nors, kita vertus, laiko dar į valias..

Knygoje pasakojama apie du Glasų šeimos vaikus - Franę ir Zujį. Nors gal labiau tiktų sakyti, kad knyga apie Franę. Apie jos dvasinius ieškojimus.

Man visada sunku kalbėti apie tokias knygas.. Veiksmo čia praktiškai nėra. Pamąstymai apie gyvenimo prasmę, apie religiją kalba daugiausiai Zujo lūpomis. Viskas vyksta buitinėje aplinkoje, beje, labai gerai nupieštoje. Salingeris tikrai įtaigiai tai padarė.

Knyga sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmas, trumpesnis ir pavadintas Franės vardu, yra tarsi įžanga į kitą, kuris vadinasi "Zujis". Suprask, bus kalbama iš pradžių apie vieną, o po to - apie kitą asmenį. Bet visgi daugiausiai knygoje kalbama apie Franę, nors apie Zujį taip pat galime susidaryti gana tvirtą nuomonę. Dar iki dabar nesuprantu, ar man tas veikėjas patiko, ar ne. Tikrai nepatiko jo bendravimas su motina ir perdėtas egocentriškumas, tačiau dialoguose atsiskleidžia ir jo švelnioji pusė.. Sakyčiau, toks prieštaringas veikėjas.

Visą knygą pavadinčiau vientisu dialogu. Viskas atsiskleidžia pokalbiuose, ir tam nereikia ypatingo siužeto.

Tai buvo antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Be abejo, pirmoji - Rugiuose prie bedugnės. Mano viena mėgstamiausių knygų (greičiausiai antroje vietoje po Hario Poterio!). Ši knyga netaps mano mėgstamiausia, ji kitokia. Galbūt aš ne viską iki galo supratau, kas buvo norėta pasakyti, galbūt dar dėl kažkokių priežasčių.. Bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau.

Lorena A. Hickok "Helenos Keler istorija"

N-tąjį kartą pasidžiaugsiu savo specialybe. Norint geriau suprasti savo būsimus pacientus dėstytoja tiesiog liepia pažiūrėti atitnkamus filmus ir net skaityti grožines knygas! Viena iš tokių - Helenos Keler istorija.

Tai - biografinė knyga apie aklą, kurčią ir nebylę mergaitę Heleną. Pas septynerių metų laukinukę vieną dieną atvyksta mokytoja, kuri visaip bando išmokyti mergaitę paklusnumo ir išmokyti bendrauti. Su didelėmis mokytojos ir pačios Helenos pastangomis ji išmoksta skaityti, rašyti, ir net kalbėti. Ji baigia koledžą ir niekada neatsisako ištiesti pagalbos rankos savo likimo draugams.

Knyga parašyta pakankamai primityviai - aš pati ją skaičiau jau seniai, gal aštuntoje klasėje. Ji maždaug tokiai amžiaus grupei ir pritaikyta - rimti dalykai papasakoti paprastais sakiniais, viskas nupiešta aiškiai. Tiesa, jau nepamenu, kada buvo paskutinis kartas, kai skaičiau knygą su paveiksliukais! Šioje knygoje net ir tokių galima atrasti :) Todėl knygelė dar suplonėja ir skaitymo sumažėja (ir šiaip jau nėra daug, tik 110 puslapių).

Apskritai istorija yra įkvepianti, tikrai. Ne kiekvienas girdintis ir matantis žmogus tiek pasiekia, o Helena, būdama visiškai kurčia ir akla pasiekė tikrai daug. Be abejo, padedama mokytojos. Man pačiai skaitant įdomiausia buvo (į tai tikriausiai ir turėjau atkreipti dėmesį) mokytojos metodai, kaip ji mokė Heleną: iš pradžių susivaldyti, vėliau - kurčnebylių abėcėlės, suteikdama žodžiams prasmę. Ir visgi manau, kad svarbiausia čia buvo be galo stipri Helenos asmenybė. Ji pati su dideliu užsidegimu ir užsispyrimu siekė užsibrėžtų tikslų, neatsipūsdama nė minutėlės, nenustodama tikėti savo jėgomis. Manau, kad daugeliui žmonių to trūksta, todėl Helena Keler turėtų būti pavyzdys.

Beatrix Mannel "Saulėgrįžos naktis"

Šią knygą netikėtai perskaičiau todėl, kad trečiadienį vėl sudalyvavau donorystės akcijoje. Donorai, davę kraujo neatlygintinai, gavo dovanų šokolado, padėką ir knygą! :) Apsidžiaugiau.

Beatrix daugumoj rašo vaikų knygeles - tikiuosi, kad tai jai daryti sekasi kur kas geriau nei kurti tokias meilės istorijas.. Taip, "Saulėgrįžos naktis" yra paaugliška knyga, kurioje pasakojama meilės istorija.

Julius ir Tinka keliauja Laplandijos tyrais. Ten netikėtai sutinka taip pat keliaujančias dvi drauges - Lotą ir Rikę. Gaunasi čia toks meilės trikampis.. Žodžiu.

Visų pirma pradėsiu nuo viršelio. Viskas būtų gerai su juo, nes Laplandija, Šiaurės pašvaistė.. Kaip ir į temą. Bet tie du žmogeliukai kampe.. :( Ir jūs juos matot? Mane tai jie baisiai liūdina, nes taip nesąmoningai atrodo, na, nors nėra labai ryškūs. Viską gelbsti tik Kraujo donorystės centro lipdukas, kuris man visada primins, iš kur gavau šią knygą :D

Šiaip jau knyga skaitosi labai lengvai, raidės didelės, tarpai dar didesni, o puslapių vos 140. Perskaičiau per vakarą. Klausimas kitas: kokia viso to vertė? Na, tokia visiškai baisybė nėra - esu skaičiusi ir blogesnių knygų. Gan įdomu, kad veiksmas vyksta Laplandijoje, laukinėje gamtoje. Nors šioks toks paįvairinimas. Veikėjai susiduria su įvairiais sunkumais keliaujant, nors ir skurdžiai aprašoma, tačiau galima įsivaizduoti supančius kraštovaizdžius. Bet pačiai meilės istorijai nedėčiau labai daug pliusiukų. Ypač sunervino pabaiga, kurios jau geriau būtų nebuvę. Tiksliau, net negalėčiau pasakyti, kad ta knyga pasibaigė. Trūko dar bent vienos pastraipos iki išpildymo, o dabar.. Palikta lyg ir pačiam skaitytojui įsivaizduoti, kaip viskas baigiasi, bet baigiamasis klausimas toks kvailas, kad net nejuokinga.

Na, nuo rekomendacijos susilaikysiu.. Knyga nėra visiškai beviltiška, gal netgi labai tinkama, jei norit ko nors lengvo vakarui. Bet skaitantys rimtesnes knygas tikrai nusivils.

Harry Potter und der Stein der Weisen

Per atostogas nusprendžiau šiek tiek "pakvailioti" ir paskaityti Harį Poterį. Ir ne bet kaip, o vokiečių kalba.

Visų pirma: mano santykis su vokiečių kalba. Ją mokiausi nuo 6 klasės, t.y. 7-erius metus. Lyg ir turėčiau neblogai viską mokėti, tačiau jau primiršau ją, daug žodžių iškrito iš galvos, o čia dar tokie specifiniai.. Aišku, susikalbėt galiu ir jei pabūčiau vien vokiškoj aplinkoj kokį mėnesiuką, viskas būtų tiesiog puiku. Visgi dabar nesijaučiu tokia stipri, kad galėčiau skaityti knygas vokiškai ;D

Bet čia juk Haris Poteris.. :) Matytas ir skaitytas n kartų.

Buvo įdomu. Ta prasme, kad aš tikrai nesupratau labai daug žodžių, nors parašyta ir paprastai, tikrai paprastai. Jei nebūčiau anksčiau susipažinusi su šia knyga, būtų buvę tikrai sunkiau. Na, bet ką išmokau, tai vieną tikrai labai naudingą žodį - dabar žinau, kaip vokiškai yra goblinas ;DD Galėsiu dažnai pavartoti. O apskritai įspūdžiai tikrai labai geri. Galbūt reikėtų pasitobulinti vokiečių kalbą ir pradėti nuo lengvų vokiškų skaitinių..? :)

Tiesa, kairėje matote vokišką viršelį, o dešinėje - lietuvišką. Kuris jums gražesnis? Man labiau patinka mūsiškasis, vien jau dėl to, kad Haris jame pavaizduotas panašesnis į berniuką.. :D

Stephenie Meyer "Saulėlydis"

Taip taip taip, dabar visokie protingi dėdės ir tetos mane pasmerks, kad tokia didelė, o dar tokias knygas skaitau.. Nepatinka man ta stereotipinė nuomonė, kurią yra susidarę didelė dalis žmonių. Maždaug "šitą skaito mergaitės, tai labai lieva knyga". Relax. Lygiai taip pat dėl jos gali būti pamišę ir suaugusieji, tiesiog kai šis Stephenie Meyer kūrinys tapo bestseleriu, tai ir atrodo, kad čia kažkoks nuvalkiotas šlamštas.
Šią knygą skaičiau tikrai ne pirmą kartą. O dabar į rankas paėmiau tiesiog norėdama atgaivinti prisiminimus. Ji yra visai kitokia nei filmas, tad panorau prisiminti tas mielas smulkmenas, kurios nebuvo parodytos filme. Ši knygos dalis (ir dar trečioji) yra mano mėgstamiausia. Na, turbūt todėl, kad pirmoji.. Visada taip būna. Ir kai pirmą kartą paėmiau ją į rankas, ta istorija man visai nebuvo nuvalkiota. Apie vampyrus išvis nieko nebuvau skaičiusi, tad ši man labai patiko, nes jau buvo atsibodusi ta nuomonė, kad vampyrai - tai naktiniai padarai su iltimis ir dienomis miegantys karstuose. Juk taip malonu, kai sugriaunamas koks nors stereotipas.. :)
Na, taip. Čia rašoma apie tobulą meilę, apie tobulybes, kurie vadinami vampyrais. Bet argi tai blogai? Esu tikra, kad kiekvienas iš mūsų pasvajojame apie tobulą gyvenimą, tai kodėl negalime apie jį skaityti? Šią knygą tiesiog "prarijau". Patinka ji man, taip. Bet tai nereiškia, kad jei jau skaitau Saulėlydį, tai jokios rimtos knygos nepaimu į rankas ir nereikia visai šaipytis.
10.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 472

J.K.Rowling 'Bardo Bidlio poringės'

Jau seniai turiu šią knygelę, bet niekaip neprisiruošdavau perskaityti. Pagaliau tai padariau, nes net gėda jau :D
Bardo Bidlio poringės - tai 5 pasakos, sukurtos burtininkų vaikams. Tačiau knygelė tuo neapsiriboja - po kiekvienos pasakos parašyti komentarai, tokia mini interpretacija, kurios autorius - neva Albas Dumbldoras. Šiuos paaiškinimus, manau, įdomiau skaityti tiems, kam įdomus Haris Poteris. Kitiems jie gali atrodyti nuobodūs, kadangi ten randame įvairių užuominų apie Hogvartso gyvenimą ir apskritai apie burtininkų ir raganų pasaulį, su kuriuo HP gerbėjai jau susigyvenę kaip ir su tikru gyvenimu ;D
Kad ir kaip vaikiškai atrodytų ši knygelė ir tai, kad aš ją skaičiau, tačiau manau, kad pasakos visada bus įdomios įvairaus amžiaus grupėms. Net mano tetis skaitė Bidlio poringes! ;D Greta eilinių pasakų, tokių kaip Pelenė ar Miegančioji gražuolė, savo vaikams tikriausiai derėtų sekti ir šias :) 10.

Leidykla: Alma Littera

Puslapiai: 120