José Saramago „Praregėjimas“

Ką tik užverčiau mano vienos geriausių skaitytų knygų tęsinį. Tačiau nei dabar, nei, tikiu, vėliau, nežinau, ką pasakyti apie šį Saramago kūrinį, kuriame net per daug tikroviškai vaizduojama, kaip veikia politika.

Knygos veiksmas vyksta neįvardintame mieste, tame pačiame, kurį prieš ketverius metus buvo užklupusi aklumo epidemija. Šįkart čia vyksta rinkimai. Visų nuostabai, suskaičiavus visus biuletenius, paaiškėja, kad daugiau nei 80% jų yra tušti. Tai palaikoma nusikaltimu demokratijai, tam tikru teroro aktu prieš vertybes, ir šalies valdžia nusprendžia mieste įvesti nepaprastąją padėtį, izoliuoti miestą nuo likusio pasaulio. Valdžia ir kitos tarnybos išsikelia už miesto, kuris apjuosiamas kariškių tvora, o piliečiai paliekami likimo valiai, taip tikintis, kad greitai pradės naikinti vieni kitus ir prašys savo valdžios atleidimo, vėl balsuodami taip, kaip reikia.

Tie, kas įsakinėja, ne tik nesustoja prieš tai, ką mes vadiname absurdu, bet naudojasi juo, kad atbukintų sąmonę ir sunaikintų protą.

Pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio kiek neįtikimas ir keliantis šypseną savo išmone, verčiant puslapį po puslapio įgyja prasmę. Knygos nugarėlėje įrašyta The Guardian citata, kad „nuo to laiko nebuvo nė vieno politinio įvykio, kuris nebūtų aprašytas „Praregėjime““ atrodo stulbinamai tiksli. Pripažinkime, kad ir puikieji Orwello „1984-ieji“, kol nepradedi sukti galvos ir mąstyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, atrodo kaip tiesiog nerealus pasakojimas. Taip ir čia. Saramago lėtai, ilgais sakiniais, įtraukia skaitytoją į savo sukurtą pasaulį, kuriame, deja, gyvename ir mes. Čia labai aiškiai piešiamas vaizdas, kaip valdžia siekia kontroliuoti žmonių gyvenimus ir manipuliuoti jausmais, kaip yra bijoma pokyčių bei priimami abejotini sprendimai tvarkantis su „grėsmėmis“.

Skaityti nėra labai lengva būtent dėl savito rašytojo stiliaus: minėtieji ilgi sakiniai, skyrybos ženklų (išskyrus taškų ir kablelių) nebuvimas. Tokio kūrinio nepavyks skaityti grojant muzikai ar esant kitam triukšmui. Reikalingas susikaupimas, kad visi skaitomi žodžiai tuoj pat būtų suvokiami ir susiejami su realybe. Taip, knyga rašyta 2004-aisiais, bet ir tuomet, ir dabar, ir ateityje bus aktuali.

Sakiau, kad nežinau, ką pasakyti apie šį kūrinį. Taip ir yra - jį reikia skaityti, o ne dėlioti po gabalėlį į aprašymo rėmus. Priverčia susimąstyti, ne kitaip.

P.S. Norint skaityti „Praregėjimą“ nebūtina pirmiau skaityti „Aklumo“ (nors knygą rekomenduoju iki negalėjimo) - tęsinyje pateikta pakankamai konteksto, kad viskas būtų aišku.

José Saramago „Aklumas“

Turbūt visai niekad nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, bet visa laimė, kad kartais skaitau komentarus FB grupėje „Rekomenduoju šią knygą“. Tas komentaras, kuris ir nulėmė tai, kad jau kitą dieną bibliotekoje užsisakiau šią knygą, buvo po kita, visiškai man neįdomia knyga. Taip va ir pasiseka žmonėms, nes jei galima pamilti rašytoją jau nuo vienos perskaitytos knygos (ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau manau, kad taip), tai „Aklumas“ būtent ir yra tai, dėl ko Saramago iškart papuola į mylimų rašytojų sąrašą.

Sunku ne gyventi su kitais žmonėmis, sunku juos suprasti, pasakė gydytojas.

Knygos veiksmas vyksta mieste, kuriame plinta aklumo epidemija. Vyriausybė tuoj pat imasi priemonių (aklieji izoliuojami ligoninėse, kuriose palaipsniui susiformuoja tam tikra struktūra - vieni vadovauja, o kiti priversti paklusti), kurios, kaip paaiškėja, visiškai neveiksmingos. Na, veiksmingos nebent tada, jei nori patikrinti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus žmogiškumas..

Jeigu prieš kiekvieną veiksmą pirmiausia imtume sverti pasekmes, rimtai mąstyti apie jas, visų pirma tiesiogines, po to tikėtinas, vėliau galimas, dar vėliau įsivaizduojamas, niekada nežengtume toliau to taško, kur mus sustabdė pirmoji mintis.

Apskritai tai knyga ne apie paprastą, fizinį aklumą. Šioje knygoje net tas aklumas nėra įprastas - visi apakę žmonės apanka baltai, mato pieno baltumo šviesą prieš savo akis, o ne tamsą. Pirmieji apakę ir išsiųsti į tas patalpas, kuriose turės gyventi nežinia kiek laiko, ir yra pagrindiniai veikėjai, su kuriais skaitytojas nukeliauja ilgą kelią. Čia niekas neturi vardų, nes akliesiems jie nereikalingi. Todėl mes sutinkame gydytoją ir jo žmoną, pirmąjį akląjį su žmona, merginą su tamsiais akiniais, senį su raiščiu ant akies, žvairą berniuką ir kitus. Spėjau labai susigyventi su šiais veikėjais. Ir pakeliavau per kelionę žemyn. Žemyn per žmogiškumą. Išsilavinę žmonės, atsidūrę tokiose sąlygose, kaip aklieji internuotieji, tampa žvėrimis. Kitaip čia ir nepavadinsi..

Baimė gali sukelti aklumą.

Šie žmonės pereina per visas pakopas, kokios tik gali būti, iki pačios pačios apačios. Nuo padoraus gyvenimo iki braidymo po išmatas, miegojimą ant blusų knibždančių čiužinių, net žudymo. Ir tada vienintelis poreikis tampa tik alkio patenkinimas, ką padaryti pasirodo be galo sunku. Iš tikrųjų knyga yra baisiai įtaigi (ir taip, abu šie žodžiai čia labai tinka, vienas šalia kito). Skaitant įmanoma įsivaizduoti viską pernelyg ryškiai. Ir nors aklumo epidemija sveikam protui atrodo nerealus dalykas (na, juk daug lengviau suprasti, kad užsikrėsti galima maru ar gripu, o ne aklumu), skaitant knygą protas šioje vietoje išsijungia. Lieka tik pats faktas, kad žmones apninka aklumo epidemija. Labiau dvasinio nei fizinio, drįsčiau sakyti. Turbūt viskas apibendrinta šiais žodžiais: „Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“ 

Knyga ypatinga ne tik savo įtaigumu, ryškumu, tam tikru siaubu (jį iš tikrųjų galima pritaikyti kiekvienai visuomenei, kurioje tas antižmogiškumas pasireiškia gal ne tokia žiauria forma - nors visko šiam pasauly juk yra - bet vis tiek daug dalykų atpažinti galima, deja), bet ir savo parašymo stiliumi. Nežinau, ar Saramago visada taip rašo, bet bent jau čia, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dialogų net nėra. Nors realiai tai turbūt didžiąją dalį knygos ir užima dialogai. Mano paryškintoje citatoje galima matyti tokio dialogo pavyzdį. Kadangi visoje knygoje vieninteliai skyrybos ženklai yra taškas ir kablelis (tik vienoje vietoje įvelta klaida - parašytas klaustukas. Net supykau ant to žmogaus, pasirodė, kad sugadinta visa vientisa struktūra, prie kurios taip pripratau), tai ir dialogai atskirti tiesiog taip, didžiąja raide vidury sakinio. Pastraipų gausa skaitytojas taip pat nėra lepinamas, todėl net norėdamas negali sustoti skaityti, nes paskui labai sunku atrasti tą vietą, kurioje pabaigei. Bet kadangi sustoti nesinori, tai ir nereikia :)

Norėtųsi papasakoti daug situacijų, daugiau apie veikėjus atskirai, bet kadangi bijau atskleisti per daug svarbių detalių, tai geriau ir nustosiu. O aš tikrai perskaitysiu daugiau Saramago knygų. Dabar net nesinori paimti į rankas ko nors kito, nes ši knyga per daug įaugo į smegenis, nors ir perskaičiau ją greitai. Tiesa, pagal ją yra sukurtas ir filmas, kurį tikiuosi artimiausiu metu pažiūrėti!