Leigh Bardugo „Šešėlis ir kaulas“, „Šturmas ir audra“, „Nuopuolis ir pakilimas“ (Grišų trilogija)

Jeigu skaitėt mano knyginius pasižadėjimus naujiems metams, tai ten buvo parašyta, kad noriu skaityti daugiau fantastikos. Tai štai, kol kas esu perskaičiusi keturias knygas, ir visos jos yra maginė fantastika. Tai jau galiu laikyti pažadą sau įvykdytu :) Juokauju, žinoma. DUOKIT DAR.

Šioje trilogijoje skaitytojas nukeliamas į pasaulį, kuriame gyvena grišos, turintys stebuklingų galių - vieni gali gydyti sunkiausius sužeidimus, kiti valdyti orą bei vandenį, treti - ugnį, dar kiti yra tokie kariai, su kuriais nenorėtų susiremti nė viena kariuomenė. O pagrindinis pasakojimas sukasi apie du galingiausius grišas pasaulyje, apie gėrį ir blogį, ir apie siekį išgelbėti savo šalį, kurį abu supranta labai skirtingai.

Šiek tiek su grišomis jau buvau susipažinusi skaitydama tos pačios autorės „Šešetas varnų“, tačiau čia, žinoma, visas šis pasaulis išplėtotas kur kas geriau. Man išties patiko Mažieji rūmai, kuriuose mokosi ir gyvena grišos, nupasakotos jų galios - atrodo, net prieš akis matyti, kaip škvaliniai treniruojasi prie vandens, o inferniai - tolėliau nuo rūmų, kad netyčia liepsnos jų nesudegintų. Visada labai įdomu susipažinti su dar vienu nauju pasauliu ir pamatyti, kiek toli fantazija nunešė autorę, kaip jis sukurtas, ir bent jau man tokios knygos labiausiai patinka tuo, kad bandau įsivaizduoti savo vietą toje visatoje. Šiuo atveju - kokią galią valdyčiau, jeigu būčiau griša :D Tai už sukurtą pasaulį autorei pliusas. O dar, tiesa, to pasaulio suvokimą papildo knygos pradžioje esantys žemėlapiai.

Bet buvo ir minusų, ir labai esminių. Tai... veikėjai. Na kaip šitaip... Jie vos tik išlipę iš paauglystės ir gyvenimo sąlygos tikrai nepavydėtinos, bet jaunimo literatūros skaitau tikrai nemažai, tai esu sutikusi daugybę įdomesnių veikėjų. Šie (pagrindiniai!!) kažkokie be dvasios, banalūs, neintriguojantys... Užvertusi pirmą dalį rimtai susirūpinau, nes visos knygos metu simpatiją pajutau tik pačiam blogiausiam iš blogiečių. Ir ji nesitraukė iki pat pabaigos - būtent Darklingo personažas sukurtas tikrai įdomiai. Tiesa, antroje knygoje atsirado charizmatiškas jaunas princas, tai blogiukui teko pasidalinti simpatijas su Nikolajumi.

Tikriausiai dėl tos priežasties, kad antroje dalyje veikėjų gretas papildė toks gyvas personažas, būtent antra ir trečia trilogijos dalys patiko labiau nei pirmoji. Dažniausiai būna atvirkščiai - pirmoji smogia stipriai, todėl tęsiniai šiek tiek gąsdina. O kas, jeigu neprilygs? Tai čia prilygo ir pralenkė. Labai tuo džiaugiuosi, nes nepaisant to, kad iškilo tie keblumai su veikėjais, man vis tiek buvo įdomu, kaip baigsis istorija. Tai tikrai nereikėjo vargti verčiant puslapius, ilgainiui net nebuvo 100% aišku, kokį kelią pasirinks Alina, pagrindinė veikėja, kurios akimis ir pasakojama visa istorija. Ir mano galvoje susiformavo visai kitokia pabaiga - ok ir šita, bet aš galvoje susikūriau įdomesnę :D Skirtumas tik tas, kad Bardugo jau yra mylima ir gerbiama autorė pasaulyje, o man lemta parašyti nebent kokį fanfiction :D Kita vertus, jei būtų nutikusi mano pabaiga, tai būtų buvę labai sudėtinga parašyti tęsinius.

Iš esmės, kaip jau minėjau aukščiau, tai senas kaip pasaulis pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą. Tik su magija, kurios ribos net neaišku, kur, ta kova yra kur kas įspūdingesnė. Man patiko, kad gerajai pusei čia iš tiesų sekasi labai sunkiai, iškyla daugybė sunkumų, griūva planai ir strategijos. Nėra juk taip lengva ir realiame pasaulyje, ar ne? Kokiu pavidalu bepasirodytų tos blogosios jėgos, vis tiek joms kažkaip geriau viskas gaunasi... Taip pat labai aiškiai keliami klausimai: kiek žmogus gali būti pasiryžęs paaukoti dėl pripažinimo ir jausmo, kad pagaliau turi savo vietą pasaulyje? Kiek galios ir valdžios jau yra pakankamai ir kada laikas sustoti? Su kokiais praradimais gali tekti susitaikyti kare? Kokius sprendimus padaryti? Tai pagalvoti tikrai yra apie ką, jeigu tik spėjama tai padaryti ryjant knygas :)

Taigi, visą seriją vertinčiau 4*/5. Slystelėjimai pirmoje dalyje sėkmingai suvaldyti kitose. Ir taip, ant naujausios knygos viršelio jau matyti Netflix ženkliukas - balandį sulauksime serialo, kuriame susipins Grišų trilogija ir Varnų dvilogija. Aš jau LABAI laukiu ir iš anksto liūdžiu, kad sezone tebus 8 serijos. Aš tikriausiai niekada neužaugsiu, nes tiesiog dievinu tokias knygas, tokias istorijas, pramušančias bet kokius blokus ir įtraukiančias taip, kad nereikia nei valgyti, nei miegoti. Visi internetai rašo, kad knyga labiausiai tinkama 12 - 15 m. amžiaus jaunimui, bet nežinau, man nei 12, nei 15, bet vis tiek patiko :D Visai tiktų norintiems pradėti pažintį su fantasy žanru :)

P.S. Labai draugiškas įspėjimas: gali tekti užsimerkti prieš daugybę klaidų, paliktų trečiojoje dalyje. Net nekalbu apie kablelių trūkumus - čia kalba eina jau apie tiesioginius vertimus iš anglų kalbos ir sakinių struktūrą, kuri visiškai neatitinka mūsiškės. Buvo net pora tokių vietų, kur teko stabtelti ir perskaityti sakinį keletą kartų, kad suprasčiau... Man atrodo, numojau ranka ir skaičiau toliau, nes nepavyko. Pirmosios dvi dalys šiuo atžvilgiu daug geresnės, nors ir vertėja, ir redaktoriai tie patys. Tai nežinau, kaip čia taip išėjo.

Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“

Uždraustų knygų savaitės proga reikia skaityti uždraustas knygas! Nors jos ir taip sudaro didelę mano skaitomų knygų dalį, tačiau dabar reikia joms atiduoti didesnę duoklę.

„Atskalūno laiškuose“ susipažįstame su penkiolikmečiu Čarliu. Susipažįstame galbūt kiek neįprastu formatu - jis pasakoja apie savo problemas laiškuose, kuriuos rašo ir siunčia nepažįstamajam. Juose atvirai atskleidžiama daugybė dalykų: paauglystės džiaugsmai ir vargai, šeimos problemos, draugai, kvaišalų vartojimas, pasimatymai ir dar daug visko, kas telpa tarp eilučių.

Mes priimame tokią meilę, kokios esame verti.

Aš, kaip ir dažniausiai, knygai turiu priešistorę - „Atskalūno laiškai“ nėra jokia išimtis. Kadangi knyga yra iš jaunimo lentynos, „Beveik suaugę“ serijos, tai toje lentynoje galiu rasti labai daug knygų, skaitytų tuo metu, kai pati buvau jaunesnis jaunimas :) Nesuklysiu pasakydama, kad, kai buvome 13 - 14 metų, šią seriją skaitėme visi - joje leidžiamos knygos kalbėjo labai nepatogiomis temomis, tokiomis, kurių tikrai neaptarinėdavom nei su tėvais, nei su draugais. Tiesą sakant, apie tokius dalykus kaip žmogžudystė ar prostitucija apskritai negalvodavom. Todėl skaityti apie tai buvo kažkas TOKIO. Tuo metu skaičiau visas iš eilės šios serijos knygas, IŠSKYRUS šitą. Kažkodėl pasirodė visiškai neįdomus nei viršelis (nors kiti tai irgi ne stebuklas), nei pavadinimas, nei aprašymas… Ir kaip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą dabar! Manau, būtų patikusi ir anuomet, bet dabar įspūdis visai kitas!

Knyga parašyta, kaip jau minėjau, laiškų principu. Čarlis juos naudoja kaip dienoraštį, kaip būdą atsiverti. Todėl toks visų problemų pateikimas yra itin asmeniškas ir „nuogas“. Manau, tai buvo labai geras autoriaus sprendimas. Bet kuris skaitytojas nori, kad istorija būtų pasakojama jam asmeniškai. O turint omenyje, kad ši knyga skirta paaugliams, tai yra dar svarbiau. Kiekvienas laiškas - skyrius prasideda kreipiniu „Mielas drauge, ...“, tad bent jau aš ir priėmiau viską taip, lyg tuos laiškus Čarlis būtų rašęs MAN. Jei kada nors esate parašę ar gavę bent vieną tikrą laišką, tai tikrai prisiminsite, koks paprastas, kartais nenuoseklus yra jų stilius. Kiek daug norisi papasakoti tame viename lape popieriaus. Tad ir knyga, sudaryta iš laiškų, yra tokia: šiek tiek kasdienybės, šiek tiek daugiau apie svarbesnius įvykius, šiek tiek savianalizės, šiek tiek santykio su supančiais žmonėmis, kol galiausiai susipažįstame su jais visais ir galime susidaryti bendrą paveikslą.

Atskiro paminėjimo tikrai vertas knygos pagrindinis veikėjas Čarlis. Atrodo, pamėgau jį nuo pat pirmųjų puslapių. Toks šiltas ir galbūt ne pagal metus subrendęs vaikinas. Puikus pasakotojas. Labiausiai patiko jo savybė viską aplink save stebėti ir pastebėti (tikrai du skirtingi dalykai). Ir jo tikrumas, gebėjimas būti savimi, kai tik išsiaiškini, kas toks esi. Vėlgi - laikau tai puikiu autoriaus pasirinkimu, nes ypatingai jaunimui, ieškančiam savęs, svarbu knygose susidurti ir su tokiais herojais. Tyliais ir su savomis problemomis. Tiesa, tai, kad Čarlis yra toks įtikinamas personažas, tikriausiai lemia tai, kad jį Chbosky sukūrė remdamasis… savimi. Taip, ši knyga yra pusiau autobiografinė, autorius sudėjo į ją ir savo išgyvenimus bei  prisiminimus (nors ir nesužinosime, kas buvo išgalvota, o kas tikra, nes knygos pasakojime viskas labai sklandžiai susipina į viena), o kai kuriuos personažus kūrė pagal realiame gyvenime pažinotus žmones. Iš tikrųjų, kuo daugiau skaitau papildomos informacijos apie šią knygą, tuo artimesnė ir mielesnė ji man tampa - rekomenduoju tą ir jums padaryti su bet kokia skaitoma knyga, nes tikrai ji gali atsiskleisti visai kitoje šviesoje.

Galiausiai - jau pradžioje paminėjau uždraustas knygas ir tekste vis užsimenu apie kažkokias problemas. Tai būtent dėl jų nagrinėjimo šios knygos nemėgo tėveliai, kurie ir siekė pašalinti ją iš mokyklų bibliotekų lentynų. Įdomu, kad knyga pirmą kartą pasirodė 1999 m., bet didesnio nepasitenkinimo, kuomet jau pateko į TOP10 draustų knygų, sulaukė tik 2004 m. Priežastys, kodėl tėvai galvojo, kad knyga yra absoliučiai netinkama paaugliams: per teigiamas homoseksualumo vaizdavimas, įžeidi kalba, seksualinės scenos, narkotikų ir svaigalų vartojimas, išprievartavimas, masturbacija, nuogumas (?), o 2009 m. užkliuvo (beje, tai yra metai, kai knyga susilaukė daugiausiai neigiamų reakcijų) ir savižudybė bei priešiškumas šeimos vertybėms. Atleiskit, ką? Kai kurių priežasčių aš tiesiog nesuvokiu, ypač perskaičiusi knygą. Galėčiau prie kiekvienos nurodyti, kodėl tai NĖRA priežastis cenzūruoti šią ar bet kokią kitą knygą. Jau pirmuose 40 puslapių įvyko tiek visko, kad su jaunimu ir psichologais (taip taip!) būtų galima nagrinėti juos ne valandą ir ne dvi.

Taip, šioje knygoje aptariamos visos tos problemos, paminėtos aukščiau, neaplenkiant nė pačios depresijos ir dar keleto kitų. Ir gali atrodyti, kad tiek daug visko negali atsitikti vienam žmogui, bet - staigmena - tikrai gali. Tik kiekvienas turime savo socialinį burbulą, kuriame galime su tuo ir nesusidurti. Taigi, ką aš pamačiau šioje knygoje? Daug šviesos ir vilties, kai jos, atrodo, nebėra. Iš kiekvienos problemos yra išeitis. Be jokios abejonės, vienam paaugliui su tuo susidoroti be galo sunku, tad čia į pagalbą gali ateiti draugai, tėvai, broliai ir seserys, laiškai, muzika… Svarbu turėti, į ką atsiremti. Ir - dar svarbiau - suprasti, kad to reikia. Dažnai mes bandome tai neigti, bet čia jau tikriausiai reikia atskiro įrašo apie psichinę sveikatą :)

Ir aš visada sakau, kad uždrausti yra labai paprasta. Viens, du ir padaryta. Daug sunkiau yra paaiškinti kai kuriuos dalykus, dar sunkiau išlįsti iš savo komforto zonos ir išdrįsti tai padaryti, net jeigu kai kurios temos ir nėra priimtinos.

Cenzūra yra aklavietė: kas yra Uždraustų knygų savaitė ir su kuo ji valgoma?

 

Jeigu galvojate, kad knygių pasaulyje - nuobodu, tai labai skubu pasakyti, kad taip tikrai nėra! Labai dažnai skaitytojai domisi kažkuo daugiau nei vien tik skaitoma knyga (kiti nesidomi ir ja, perskaito ir tiek, ir viskas su tuo yra gerai). Vieniems rūpi autorinės teisės, kitiems - prestižinių literatūrinių premijų laureatai, treti renka įdomius faktus apie rašytojus, o ketvirti - pirmuosius knygų sakinius. Knygų pasaulyje domėtis galima tiek daug įvairių dalykų, kad ir galva gali apsisukti. Taigi, mano arkliukas - knygų cenzūra ir jai dedikuota Uždraustų knygų savaitė. Negalėčiau pasakyti, kas 2015 m. gavo Nobelio literatūros ar Booker'io premiją, bet užtat galėčiau išvardinti knygas, kurios tokiame laisvame mūsų pasaulyje buvo vienu ar kitu metu uždraustos, cenzūruotos ar tiesiog susidūrė su cenzūros iššūkiu, ir dargi pasakyti, dėl kokių priežasčių tai buvo ar yra įvykę. Beje, tik noriu pasakyti, kad ši savaitė būtent ir yra apie tai, kas vyksta DABAR, o ne kažkada prieš 50 ar 100 metų. Ir apie tai, kas vyksta demokratinėse šalyse, kurių šiaip jau savo galvose niekad nesusietume su tokiais dalykais, kaip draudimas kažką skaityti.

Kas ta Uždraustų knygų savaitė?

Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti 1982 m. JAV, nes būtent tuo laikotarpiu drastiškai padaugėjo knygų, susiduriančių su cenzūros iššūkiu. Švęsti laisvę skaityti inicijavo Amerikos bibliotekų asociacija (ALA), o šios savaitės minėjimas netruko išplisti ir kitose pasaulio šalyse, nes - tik pamanykit! - visur yra kažkuo nepatenkintų žmonių, sprendžiančių, ką galime skaityti ir ko ne. Uždraustų knygų savaitė visada minima paskutinę rugsėjo savaitę ir kasmet pasitinka dalyvius nauju šūkiu. Šiemet jis yra toks: Cenzūra yra aklavietė. Atrask laisvę skaityti!

Kas ir kodėl siekia uždrausti/cenzūruoti knygas?

Kasmet ALA pateikia oficialią statistiką, kuri pykdo, liūdina ir trikdo. Pavyzdžiui, 2019 m. su cenzūros iššūkiu susidūrė 14% daugiau kūrinių nei 2018 m. Ar tai rodo, kad autoriai pradėjo kurti kažkokias labai kontroversiškas knygas ir visus tais savo kūriniais siekė įžeisti bei pakreipti viena ar kita linkme? Vargu - knygos sąrašuose kartais nepasikeičia metų metais, nebent tik apsikeičia vietomis. Kadangi statistika sudarinėjama JAV, o ten bibliotekos turi savo globėjus, tai būtent jie ir sudaro absoliučiai didžiąją dalį tų cenzorių (2019 m. - 45%). Po to, gerokai atitrūkę, bet vis tiek esantys TOP3 - tėveliai su 18%. Nes taip, dažniausiai su šiuo iššūkiu susiduria vaikų ir jaunimo knygos, tai tėvai jau pasistengia pasirūpinti, kad vaikučiai negautų priėjimo prie nepatogių temų, nes pasaulis juk toks rožinis ir gražus. Įdomu, kad tie, kuriems ir skirta tokia literatūra, sudaro varganą 1%. Tai kaip čia dabar yra?..

O štai priežastys, dėl kurių siekiama dalį kūrinių padaryti neprieinamais, tikrai nesikeičia jau keletą metų. Pati populiariausia, ir turbūt tokia išliksianti dar netrumpai, yra LGBTQIA+ tema. Iš 2019 m. TOP10 draustų knygų sąrašo, net aštuonios jame atsidūrė dėl šios priežasties. Kitos labai populiarios temos - smurtas, politinės pažiūros, seksualinis turinys, religija. Sparčiai populiarėja ir raganystės (viduramžiai, aūū?). Visai naujai atsiradusi ir atkreipusi mano dėmesį priežastis - knyga buvo per daug teigiamai atsiliepianti apie imigrantus. Griūk iš juoko. Visos šios priežastys (na, gerai, išskyrus paskutinę) GAL ir atrodytų adekvačios, jeigu nežinotume, apie ką yra kai kurios knygos, prie kurių puikuojasi šie draudimai.

Jeigu šie draudimai vyksta JAV, tai kodėl čia apie tai kalbu?

Pasakysiu iškart: todėl, kad man įdomu ne tik tai, kas vyksta mano kieme ir todėl, kad esu už žmogaus laisvę. Tegul tai, šiuo atveju, susiję su knygomis, bet pasirodo, kad ir čia tos laisvės vis dar stokojame. Be to, kaip bibliotekos darbuotoja turiu užtikrinti visų laisvą prieigą prie įvairių informacijos šaltinių. Esu tikra - niekas nenori prisiminti (gerai, dabar jau dauguma - tik iš istorijos pamokų, bet vis tiek) lietuviškos spaudos draudimo arba nacių knygų deginimų. Siaubingi laikotarpiai, nėra ką ir diskutuoti. Ir ar mes galime būti tikri, kad niekad nebeteks to patirti?

Kaip dabartiniame pasaulyje pasireiškia cenzūra?

Yra net keletas būdų, kaip pasireiškia cenzūra, ir net neabejoju, kad visus juos galėtumėte išvardinti. ALA pateikia 2018 m. informaciją, bet per metus iš esmės nepasikeitė niekas.

Turbūt pats paprasčiausias, nereikalaujantis jokių papildomų resursų būdas yra puslapių niokojimas. Sakykime, jums nepatiko kokioje nors knygoje aprašytas moters apsisprendimas pasidaryti abortą. Puslapį išplėšėte, esate patenkintas, kad kiti nesužinos, kas ten rašoma, visi saugūs. Na, dar galite tekstą nuspalvinti juodu markeriu, jei nesinori jo išplėšti.

Kitais būdais cenzūruoti knygas jau reikia šiek tiek pasistengti ir negalėsite būti tikri, kad tikrai bus išpildytas jūsų noras. Pas mus tai gal net nelabai įmanoma (aš labai tikiuosi), bet tai nereiškia, kad nevyksta kitur. Gavus daug skundų, bibliotekoms tenka apriboti leidinių prieinamumą tam tikrai amžiaus grupei pakeičiant knygų vietą (man, asmeniškai, šiek tiek komiškai atrodo knygų perkėlimas į aukštesnę lentyną, kad nepasiektų mažesnieji, ar slėpimas už kokios nors užuolaidos), išduodant „netinkamai“ amžiaus grupei knygas su tėvų leidimu arba tiesiog pašalinant leidinius iš bibliotekos fondo. Pavyzdžiui, 2015 m. Mark Haddon knyga „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (pas mus ji yra privalomųjų knygų sąraše 14 - 15 m. jaunuoliams) sulaukė cenzūros iššūkio, nes yra netinkama amžiaus grupei. Jums yra 13 metų ir labai norite perskaityti tą knygą. Ne, sako jums bibliotekininkas, deja, tu per mažas (ir tampa visai nesvarbu, kad knygos pasakotojas - berniukas, turintis autizmo spektro sutrikimą, kad aprašomi įvykiai matomi jo akimis. Nesvarbu net ir tai, kad esate pakankamai subrendęs, kad suprastumėte, apie ką ten rašo, galų gale, galbūt tai būtų pirmasis prisilietimas prie ypatingo vaiko, jei nėra galimybės susidurti su tokiu savo natūralioje aplinkoje. Negalima, ir viskas). O kaip pakomentuoti tai, kad tais pačiais metais ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, be visų kitų priežasčių, sulaukė iššūkio dėl netinkamumo amžiaus grupei, aš nežinau. Pas mus ši knyga yra suaugusiųjų abonemente, tad... ką?

Dar vienas populiarus (!), bet išties drastiškas būdas cenzūruoti knygas - jas deginti. Taip tiesiog paimti ir sumesti į laužą. Toli ieškoti nereikia - dar pernai mūsų kaimyninėje Lenkijoje vienas kunigas užsiiminėjo Hario Poterio serijos deginimu. Atsiprašė, bet fakto tai nekeičia. Dar kartą akcentuoju - tai vyko ne 1019 m., o 2019-aisiais.

Taip pat vienas iš būdų, gan sunkiai aptinkamas, nes šiuo atveju jau turime analizuoti patys save, o daugumai ieškoti savyje kažkokių neigiamų apraiškų tikrai yra nepriimtina, yra savicenzūra. Kartais (ir turbūt gan dažnai) ji vykdoma net nesąmoningai, pavyzdžiui, teigiant, kad „gal vietoj šitos paskaityk kitą knygą, ne tokia žiauri“. Aktualiausia bibliotekininkams, bet nutinkanti 100% visiems, kurie mėgsta dalintis rekomendacijomis. Kaip jau sakiau, šitam dalykui sumažinti reikia tiesiog daug dirbti su savimi ir įsisąmoninti, kad jeigu man nepriimtina viena ar kita tema, tai nebūtinai ji nepriimtina ir kitiems - gal kitam ta tema parašyta knyga vienintelis būdas atrasti išeitį iš situacijos, kurioje galimai yra atsidūręs.

JAV, JAV... Bet ar turime cenzūros atvejų Lietuvoje?

Atsakymas yra: taip. Netikėta? Cha. Tiesa, tų atvejų tikrai nėra daug (kuo galima pasidžiaugti) ir tokių knygų dešimtukų sudaryti negalėtume. Vis dėlto. 1993 m. Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ buvo leista pardavinėti tik erotinių prekių parduotuvėse - jokių knygynų ir viešai prieinamų vietų. Pabandykite įsivaizduoti, kaip turi jaustis autorius, kurio intelektinė nuosavybė nugrūdama į tokias vietas. Visgi knyga netruko sugrįžti ir į knygynų lentynas. Spėju, todėl, kad žmonės tiesiog kaip pasiutę ėmė jos ieškoti ir pirkti - kas gali atsisakyti tokio pelno? Tada kurį laiką gyvenome ramiai, kol Marius Ivaškevičius 2002 m. neišleido knygos „Žali“, kurioje partizanai buvo pavaizduoti tikriausiai ne tik, kaip herojai (knygos neskaičiau), bet ir kaip žmonės, turėję silpnybių. Labai įsižeidė ir kritikavo daugelis, paskui nurimo, ir kai 2018 m. kūrinys buvo perleistas, vėl truputį pasiūbavo - teismui buvo pateiktas prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl knygoje išsakytų teiginių. Teismas tokį tyrimą pradėti atsisakė, su kuo juos ir sveikinu.

Vienas garsiausiai nuskambėjusių ir ne vienerius metus trukusių bylinėjimųsi yra susijęs su Neringos Dangvydės „Gintarine širdimi“. Tai pasakų knygelė vaikams (labai reikalinga perskaityti ir kai kuriems suaugusiesiems), kurioje galima rasti pasakas apie du įsimylėjusius princus, apie dvi princeses, apie neįgaliuosius, apie kitos etninės grupės asmenis, žodžiu, pasakų forma bandoma gražiai vaikams paaiškinti, kaip veikia stereotipai ir kaip reikėtų su jais tvarkytis. Knyga buvo kaip mat pašalinta iš knygynų lentynų, vienu metu ją buvo galima įsigyti tik kažkokiais aplinkiniais būdais per žmogaus teisių centrą, galiausiai knygelė cenzūruota. Žinoma, ŽINOMA, kad labiausiai teisuoliams užkliuvo LGBT+ temos, bet, tiesą sakant, aš ir pati nustebau skaitydama cenzūruotą versiją (skaičiau abi vienu metu, tiesiog gretimai versdama puslapius ir ieškodama pakeitimų). Joje buvo „pataisyti“ tokie dalykai, kurie net man, žinančiai, kad kažkas TURĖTŲ užkliūti ir ieškant tų blogybių, buvo prasmukę pro akis. Tai klausimas peršasi vienintelis, galiojantis ne tik šiai knygai, bet ir visoms kitoms: žmonės, ar neturite, kuo daugiau gyvenime užsiimti?

O aš, labai atleiskite, bet tik dabar pamačiau, kad visai įsijaučiau. Turbūt taip ir būna, kai tema yra svarbi ir norisi, kad apie ją sužinotų kuo daugiau žmonių. Todėl paliksiu savo asmeninį santykį su uždraustomis knygomis kitos dienos įrašui. Nepažadu, kad jis bus bent kiek trumpesnis.

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Man įdomu, ar daug knygų pas jus patenka kaip suplanuoti skaitiniai? Nes pas mane, kad ir kiek planuočiau, vis tiek dauguma atkeliauja visai netikėtai ir dargi dažniausiai labai laiku. „Auksinės šaknys“, kad ir kiek rausčiausi po savo atminties stalčiukus, visgi yra pirmoji knyga vergovės tema, kurią skaičiau. Atsimenu, kad kažkada LABAI seniai bandžiau skaityti „Dėdės Tomo trobelę“, bet man, kaip vaikui, buvo visiškai neįdomu, nuobodu ir visaip kitaip nepatiko, tai daug tikrai neįveikiau. Dabar jau užaugau ir štai, visai kitaip galiu žiūrėti į tą temą :)

Savo debiutinėje (!) knygoje Yaa Gyasi pasakoja net septynių kartų istoriją, prasidėjusią XVIII a. Ganos kaime kolonistų laikais. Per daugybę metų ir skirtingų likimų ji mus nukelia į XX a. JAV miestus, supažindina su istorija, papročiais, visuomene ir kelia problemas, aktualias iki pat šių dienų.

Poreikis vienus dalykus vadinti „gerais“, o kitus „blogais“, vienus „baltais“, o kitus „juodais“ Efijai atrodė nesuprantamas. Jos kaime viskas buvo visaip. Viskas nešė viso kito svorį.

Pradėti kalbėti apie šią knygą tikrai nėra lengva - vien dėl to, kad įspūdingas užmojis, beje, pasiektas meistriškai, nustelbia bet kokias apžvalgas ir mintis. Knygos pradžioje pateikiamas giminės medis, ir skaitant jis tikrai padėjo susigaudyti tarp veikėjų gausos bei jų giminystės ryšių. Kaip jau minėjau, čia skaitytojas supažindinamas net su septynių kartų likimais, bet knygoje yra tik kiek daugiau nei 300 puslapių. Ar atrodo, kad kažkas palikta nepasakyta? Absoliučiai ne. Kiekvienas skyrius yra skirtas vis kitam veikėjui, jame pasirinkta tik nedidelė jo gyvenimo dalis, viena problema, su kuria jis susiduria. Paanalizuota ne paviršiumi, bet tikrai kur kas giliau, taip pat palikta vietos skaitytojui pačiam pasidaryti kai kurias išvadas. Net neabejoju, kad apie kiekvieną veikėją būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet man labai patiko toks pasirinkimas, kuomet nuo vieno einama prie kito, kai vienas, gal net mažutis ir, atrodytų, nereikšmingas pasirinkimas lemia ateinančių kartų gyvenimus. Ir nors kai kuriuos veikėjus skiria šimtai metų, tačiau labai aiškiai parodoma, kaip viskas yra susiję. Įdomu: gal ir mes, paanalizavę savo šeimos istorijas, atrastume, kad ne taip jau ir skiriamės nuo savo proprosenelių, ir kažkada žengtas protėvių žingsnis nulėmė tai, kas esame dabar.

Laisvojo popieriuose jis buvo pavadintas Džo Frymanu. Laisvu žmogumi. Pusė buvusių vergų Baltimorėje turėjo tą pačią pavardę. Jei pakankamai ilgai kartosi melą, jis taps tiesa.

Skaityti „Auksines šaknis“ šių dienų kontekste yra stipru. Knygoje puikiai parodoma, kokios įsisenėjusios yra rasistinės problemos, tikrai priverčia susimąstyti, ar apskritai įmanoma jas išspręsti, kad ir kaip to norėtume. Du ar tris šimtus metų besivelkantis neapykantos šleifas - ar įmanoma jį taip lengvai nuplėšti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ir rasizmo tema - tikrai ne vienintelė, kuri yra nagrinėjama šiame kūrinyje. Jų yra visa puokštė. Mišrių šeimų problemos. Savosios tapatybės paieškos. Laisvė (visomis prasmėmis, kokias sugalvojate). Čia tik labai maža dalis, tikiu, kad kiekvienas skaitantysis atkreips dėmesį į vis kitas temas, apie kurias norės pamąstyti giliau.

Tai knyga, kurią norisi ir skaityti nepadedant, ir stabtelti po kiekvieno skyriaus, kad galvoje susidėliotum mintis apie to žmogaus likimą. Tikrai viena geriausių, skaitytų šiais metais. Drąsiai rekomenduoju skaityti ir netgi turėti - autorė atliko milžinišką darbą, rašė šią knygą net septynerius metus, įdėjo, tikiu, ir asmeninių išgyvenimų, tad kas mes tokie, kad galėtume sau leisti jos neperskaityti? :)

Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus - tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.

Dave Eggers „Ratas“

Labai sunku įgyvendinti sau duotus pažadus. Ypač tuos, kai prisižadi, kad kiekvienai knygai parašysi bent jau po trumpą apžvalgą. Čia panašiai, kaip sakyti sau, kad nuo Naujų metų pradėsiu sportuoti ar nuo pirmadienio pradėsiu valgyti sveikai: pasiimi čipsų pakelį ir per dieną nueini 400 žingsnių, nes tiek pakanka, kad keletą kartų suvaikščiotum nuo virtuvės iki sofos. Taip ir su apžvalgomis. Na, nesirašo jos pačios, o žmogus už ekrano ne visada įstengia kovoti su tinginiu... Visgi yra dar vienas svarbus faktorius: ne apie visas knygas yra ką svarbaus pasakyti. Ir būtent Dave Eggers „Ratas“ yra ta knyga, su kuria verta grįžti į interneto platybes (kad ir kaip ironiškai tai nuskambėtų – kodėl, pamatysite toliau).

„Ratas“ – didžiulė interneto korporacija. Čia įsidarbinusi Mėja tiesiog trykšta džiaugsmu ir entuziazmu, kad pagaliau yra priimta į „ratiečių“ būrį. Šioje kompanijoje pirmiausiai sukuriamos ir įdiegiamos visos naujovės, o darbuotojams sudarytos visos sąlygos, kad jie jaustųsi kaip namie, kad jaustųsi naudingi ir svarbūs tiek „Ratui“, tiek pasauliui. „Ratas“ jungia įvairius vartotojų duomenis, pradedant socialinių tinklų profiliais, baigiant pomėgiais ir mokėjimo sistemomis. Kompanijoje nuolat pabrėžiamas skaidrumas ir bendruomeniškumas, o svarbiausia, susivienijimas bendram tikslui, Pilnatvės siekiui. Tačiau ar viskas tikrai yra taip gražu ir gera?

Aš žinau, kad ten dirba tokie pat žmonės kaip ir tu. Tai mane labiausiai ir gąsdina. Kiekvienas iš jūsų atskirai nesuvokiate, ką jūs darote kartu. <...> Aš visados baiminausi, kas nutiks, kai kas nors pasitelks tokią galią nesutinkantiems ir abejojantiems bausti?

Taip, tai knyga apie socialinius tinklus ir jų galią. Negaliu pasakyti, kad labai jauku ją skaityti. Dar įdomiau – ši knyga priskirta prie distopijos žanro. Žinau, kad visos distopijos yra baugios tuo, kad jose yra tiesos, nes kai kurie dalykai dažniausiai daugiau ar mažiau jau vyksta mūsų visuomenėje. Žinote ką? Trūksta labai nedaug, kad „Ratas“ galėtų atsidurti negrožinės literatūros sekcijoje. Ne paslaptis, kad distopijos yra mano „arkliukas“, ir tikrai galiu pasakyti, kad čia yra viena realiausių distopijų, kokias esu skaičiusi. Baisu? Taip. Įdomu? Neabejotinai.

PASLAPTYS YRA MELAGYSTĖS

DALYTIS REIŠKIA MYLĖTI

ASMENIŠKA YRA VOGTA

Nieko neprimena? Aha: „Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga.“ Žinoma, reiškia šie trumpi sakiniai ne visai tą patį (ypač tai, kad nežinojimas yra jėga netaikomas „Rato“ kontekste), tačiau kai pamačiau šias eilutes, vos ne tiesiogine prasme mane užgriuvo Orwello „1984-ieji“. Knygose yra panašumų, nors jos abi apie skirtingus dalykus. Bet pats pagrindinis – nuolatinis stebėjimas – tikrai priverčia pašiurpti. Na, o dabar leiskite paklausti: kiek iš jūsų turi socialinių tinklų paskyras (haha)? Neabejoju, kad prieigų suskaičiuotumėte ir daugiau negu vieną. Dvi? Tris? Dar daugiau? Įsivaizduokite, jei visi duomenys būtų apjungti vienoje sistemoje. Visus jūsų duomenis (sakydama „visus“, tikrai turiu omenyje VISUS, kokius tik galite sugalvoti) valdytų viena kompanija. Patogu? Žinoma. Reikalinga? Galbūt. Teisinga? Štai čia atsakyti galite tik patys. Skaitant nuolatos galvoje sukosi mintys, kiek žingsnių mūsų visuomenei trūksta iki tokio gyvenimo, koks pavaizduotas knygoje. Įdomiausia, kad skaitant net nesijaučia, kad skaitytum kažką labai nerealaus, ir apie tai reikia sau nuolat priminti. Įdomiausia, bet nenuteikia maloniai suvokus, kad jau esame gerokai priklausomi nuo dalijimosi, viešinimo, reakcijų ir komentarų. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet realybė yra tokia, ir reikia ją priimti. Viskas pristatoma taip, lyg būtų daroma vardan kažkokio didesniojo gėrio – kad pasaulyje būtų kuo mažiau nusikaltimų, kad nebebūtų grobiami vaikai, kad politikai būtų skaidrūs – tačiau kokia kaina... Nenoriu pasirodyti kaip paranojikė, juk ir pati naudojuosi ne vienu socialiniu tinklu, bet kartais tiesiog reikia žinoti, kada reikia sustoti ir nubrėžti ribą tarp to, kas yra asmeniška ir to, kas prieinama viešai.

Žinoma, neišvengiamai reikia pakalbėti ir apie pagrindinę veikėją. Negaliu pasakyti, kad Mėja – labai įdomus personažas, ir dar pagrindinis. Jai paprasčiausiai trūksta gyvybės – vien jau dialogai su ja tikrai ne patys įdomiausi, tokie sausi. Kita vertus... Mėja yra labai sėkminga „Rato“ naujokė, sparčiai kylanti karjeros laiptais, būtent tokia, kokios reikia, kad korporacija būtų dar labiau matoma. Anksčiau buvusi niekam neįdomi, visiškai vidutiniška mergina, dirbusi nuobodų darbą, „Rato“ aplinkoje ji tiesiog sužydi. Nes besąlygiškai sutinka su visomis jų taisyklėmis, su viskuo, su kuo turi sutikti norėdama ir toliau sėkmingai dirbti. Reikia rašyti daugiau komentarų? Be problemų! Reikia būti labiau matomai kompanijos renginiuose? Gerai! Reikia įstoti į kuo daugiau grupių? Žinoma! Reikia... neatsitiktinai naudoju šį žodį. Knygoje pasakojamoje istorijoje, nors ir neužsiminta tiesiogiai (gal tik porą kartų), laisvam pasirinkimui vietos nėra. Mes kol kas tokią teisę dar turime – noriu dalinuosi, noriu pasilaikau sau. Ir visgi: kaip ilgai? Taigi, manau, neprašausiu sakydama, kad Mėjos personažas įkūnija daugelį tų, kurie bet kokia kaina nori būti pastebėti ir matomi, tų, kurie visiškai įtiki tuo, kad tiesiog privaloma dalintis kiekviena savo gyvenimo minute, ir tų, kurie supanikuoja dėl kelių ne tokių teigiamų, kokių tikėjosi, komentarų po nuotrauka ar per mažai širdelių Instagrame. Ir tik jau nesakykite, kad tokių žmonių nėra, kad čia tik autoriaus išmonė.

Taigi. Knygą tikrai verta perskaityti ir suaugusiesiems, ir jaunimui, na, bent jau tam, kad kol skaitome ištrauktume nosis iš telefonų :) Nes skaityti tikrai lengva ir įdomu, vis norėjosi sužinoti, kada gi bus pasiekta „Rato“ Pilnatvė.

Tiesa, pagal knygą 2017 m. yra sukurtas ir filmas, kuriame vaidino Tom Hanks bei Emma Watson. Komentarai sako, kad jis – kur kas prastesnis nei knyga, kurioje tikrai daug potencialo, kad būtų sukurta stipri ekranizacija (tiesą sakant, galėtų būti net serialas), bet einu įsitikinti pati.

Emma Cline „Merginos“

Gruodį dalyvavau Instagram vykusiuose kalėdiniuose knygų mainuose. Jų metu gavau nemenką lobį, iš kurio šįkart ir nusigriebiau vieną knygą (pas mane taip būna retai, nes biblioteka, aš ateinu).

Knygos veiksmas vyksta 1969-ųjų vasarą. Vieniša paauglė Evė parke pamato išskirtines merginas – jos atrodo taip, lyg priklausytų kažkokiam kitam pasauliui, laisvos, kitoniškos. Evė tiesiog nebegali atitraukti nuo jų akių ir išmesti iš galvos. Susipažinusi su Suzana, mergina nejučia įtraukiama į charizmatiško lyderio suburtą grupę, turinčią savitas taisykles.

Skamba taip... meh. O iš tiesų knygą įkvėpė 1960-1970 m. egzistavęs Charles Manson suburtas ir aktyviai veikęs kultas, vienijęs apie 100 pasekėjų, ir aktorės Sharon Tate žmogžudystė. Todėl pradžioje – apie tai.

Aš esu ypatingas. Aš nesu toks, kaip eiliniai kaliniai. Į kapus nusiunčiau penkis žmones. Didžiąją dalį gyvenimo praleidau kalėjime. Aš esu labai pavojingas žmogus. – Charles Manson

Parcast Network kuriamoje tinklalaidėje „Cults“ pirmieji du epizodai pasakoja būtent apie šį kultą. Dviejų valandų klausinys (nors rekomenduoju visą, į viską pažvelgta iš psichologinės pusės, analizuojamos priežastys ir pan.) trumpiau: Charles jau nuo pat mažens buvo problematiškas vaikas. Jo mama pagimdė jį anksti ir visai nesirūpino, o kai berniukui buvo ketveri, ji pateko į kalėjimą. Vėliau jis augo su dėdės šeima, kurioje patirdavo patyčias. Nesutariama, ar jis jau iš prigimties buvo linkęs į tokią veiklą, ar prie to daug prisidėjo netinkamas auklėjimas. Na, pavyzdžiui: mokykloje vaikai šaipydavosi iš Charles (tuo metu jam buvo penkeri), kad jo mama sėdi kalėjime, todėl vieną tokią dieną berniukas grįžo namo verkdamas. Tai pamatęs dėdė buvo pasibjaurėjęs ir kitą dieną vaiką į mokyklą išsiuntė aprengtą suknele – mat ašaros tik mergaitėms, vyras turi pastovėti pats už save. Maždaug galite įsivaizduoti, kokia tai patirtis buvo mažam vaikui. Ir ji nebuvo vienetinis atvejis. Taigi, jau nuo mažens Charles siekė būti dėmesio centre, buvo patologinis melagis, dėl paties sukeltų problemų kaltindavo kitus, buvo impulsyvus, gebėjo manipuliuoti kitais (vėliau būtent tai ir leido jam suburti apie save tiek pasekėjų). Vėliau buvo dar blogiau – paauglystėje buvo išsiųstas į itin griežto režimo berniukų mokyklą, kurioje galimai buvo išprievartautas ir kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, dėl vagysčių buvo įkalintas. Kai pagaliau buvo išleistas iš įkalinimo įstaigos, gyveno su močiute, kuri buvo uoli krikščionė ir Bibliją aiškindavosi tiesiogiai. Charles taip pat pradėjo lankyti bažnyčią, kurioje pradėjo rinkti idėjas savo būsimam kultui. Vienos iš pagrindinių – kad moterys privalo besąlygiškai paklusti vyrams bei atsisakyti savasties. Kultą pavadino „Mansono šeima“ (ar tiesiog Šeima). Joje jis nurodinėjo, kas su kuo gali miegoti, pasekėjams nuolat trūko maisto, tad jo ieškodavo konteineriuose arba vagiliaudavo. Kaip nariai apskritai sekė paskui tokį žmogų? Charles sugebėjo būti tuo, ko tuo metu reikėjo „aukai“. Geru, užjaučiančiu, mylinčiu, savo bendruomenės idėjas pristatė kaip laisvę nuo materialistinio pasaulio, gyveno nesuvaržytą hipių gyvenimą. Kulte buvo paplitęs įvairių narkotinių medžiagų, ypač LSD, vartojimas. Taip pat lyderis įtikino narius, kad žmonija artėja prie apokaliptinio rasių karo, ir tik Šeima gali išlikti, jei tik seks paskui jį – išlikusieji galės valdyti menkesnius už save afroamerikiečius ir turės visą valdžią savo rankose. Žodžiu... Kultas ėjo link susinaikinimo, kai dvi dienas iš eilės buvo įvykdytos žmogžudystės, kurias atliko, žinoma, ne pats Charles – jis įtikino savo ištikimiausius sekėjus, kad nužudyti tam tikrus asmenis yra jų pačių idėja. Bet gal, Paulina, jau papasakok ką nors ir apie knygą, - šaukiate jūs. Man atrodo svarbu suprasti, kiek komplikuota ši tikra istorija. Ir papasakojau aš čia jums tik gėlytes, kaip sakoma. Vien faktas, kad toks kultas iš tikrųjų egzistavo, o pats Charles kalėjime mirė tik 2017 m., gerokai pašiurpina. Žinoma, knygos pradžioje autorė perspėja, kad bet koks vardų ir vietų sutapimas yra išgalvotas, na, bet... Taip, vardai pakeisti, bet faktai lieka faktais. Kodėl kalbu apie Charles, kai knyga vadinasi „Merginos“? Todėl, kad merginos buvo tik įrankis, o iš esmės tai buvo vieno žmogaus kultas. Ir tas žmogus buvo Charles.

Jis šitai sugebėjo. Keistis, kad atitiktų norimą asmenį, - panašiai kaip vanduo, įgaunantis formą bet kokio indo, į kurį yra įpiltas.

Knyga šiaip jau skirta jaunuoliams. Autorė tikrai puikiai įsigilinusi į paauglių savijautą. Evė, pagrindinė veikėja ir visos istorijos pasakotoja, gyvena su mama, kuri po skyrybų su tėčiu leidžiasi į abejotinas savęs paieškas, namo parsiveda įvairius draugužius. Moteris Evę mato kaip vis dar mažą mielą mergaitę, nors šiai jau įdomūs paauglių užsiėmimai. Niekuo neišsiskirianti mergina jaučiasi be galo vieniša, nors ir turi geriausią draugę. Tas vienišumas iš puslapių tiesiog smelkiasi į kiekvieną skaitytojo smegenų kertelę. Bet koks siekis, kad tave pastebėtų, kad atkreiptų dėmesį, noras būti mylima ir turėti, ką mylėti. Vaikas, paauglys ar suaugęs – visi, gal kartais net nesąmoningai, siekiame šiltesnio dėmesio, atsako iš kitų, norime būti matomi.

Laukiau, kad man kas nors pasakytų, kas manyje puiku. <...> Visas tas laikas, kurį aš skyriau pasiruošimui ir straipsniams, mokantiems mane gyvenimo, iš tiesų buvo tik laukiamasis, kuriame trainiojausi, kad būčiau pastebėta – savo ruožtu vaikinai tą patį laiką skyrė tapti savimi.

Realiame gyvenime Charles į kultą viliojo būtent tokius žmones – pažeidžiamus emociškai, ieškančius užuovėjos, ir jis galėjo tai suteikti. Tai atsispindi ir knygoje. Evė, ieškanti šiltesnių jausmų ir bendruomeniškumo jausmo, yra ideali „auka“. Patikėjusi visomis kalbomis apie meilę vienas kitam ir apakinta to, kaip laisvai ir nepriklausomai (paradoksas, tiesą sakant) elgiasi jos pastebėtos merginos, ji pati siekia buvimo su tais žmonėmis. Tai tarsi išsilaisvinimas iš sustyguoto gyvenimo, sugebėjimas būti tuo, kuo norėtum būti, kokią norėtum, kad matytų kiti. Ir pojūtis, kad esi kažkuo pranašesnis už kitus savo bendraamžius, kurie net nenutuokia apie tokią bendruomenę.

Kadangi jau anksčiau buvau susipažinusi, ką maždaug tenka ištverti toms merginoms, kurios taip besąlygiškai garbina Charles (tiesa, knygoje jis pavadintas Raselu), knyga TAIP nesukrėtė, bet skaityti vis tiek buvo pakankamai bjauru. Tokios siaubingos manipuliacijos ir visiškas savosios tapatybės praradimas – visas pasakojimas labai aiškiai parodo, kuo gali baigtis įsitraukimas į tokias, pavadinkime, organizacijas. Realiai tas supratimas yra vienas vienintelis teigiamas dalykas, ką galima gauti iš šios knygos. Visa kita slegia ir gerokai apsunkina. Bet pasaulis juk nėra vien tik vaivorykštės ir vienaragiai, ar ne?

Nebuvo šalia Konės, kuri sutramdytų mano erzulį, nebuvo nieko, tik vis ta pati nekintanti aš – smaugianti pastovumu, stingdanti, į neviltį stumianti draugija.

Nepaisant to, kad istorija tikrai įtraukianti ir įsimenanti, akis labai stipriai badė vertimas. Ar, tiksliau, kai kurie žodžių pasirinkimai. Labai norėčiau tikėti, kad būtent taip paaugliai kalbėjo 1969-ųjų Amerikoje, bet jaučiu, kad neturiu tokių gerų saviįtaigos įgūdžių. Iš pradžių erzino žodis „įstanga“ – ar paprastas ir visiems suprantamas žodis „pastangos“ jau buvo užimtas? Kai kurių perliukų net nesistengiau įsiminti, na, bet besibaigiant knygai tai pasipylė... Taip, skaitydama ne kokią tai mokslinę literatūrą, o paaugliams skirtą knygą, turėjau lįsti į internetą ir ieškoti, ką reiškia kai kurie žodžiai. Kas paaiškins man, ką reiškia „pašalinio žvilgsnio urbinamos įskalos“, tam siunčiu virtualų medalį. Taip pat kam naudoti tokius žodžius, kaip kilvateris (jūrinis terminas), savęsp (?), nuosklemba (techninis terminas)? Gerai, vertėja išvertė, o kalbos redaktorius atostogavo ar jam pasirodė tiesiog linksma palikti tokias nesąmones tekste? Jei vieną kartą – nieko tokio. Bet, mano manymu, už akių kliūti tiek, kad vietomis trukdytų skaityti, neturėtų.

Nesunku suprasti, kodėl knyga, vos tik pasirodžiusi, tapo bestseleriu ir buvo išversta į daugelį kalbų. Intriguojanti istorija, tai, kad dalis jos visgi yra tikra... O taip pat ir savęs paieškos sudėtingame amžiuje, ir, svarbiausia, padariniai, kas iš viso to gali išeiti. Susimąstyti priverčia, kokio amžiaus bebūtumėte (tikriausiai kuo vyresnis, tuo labiau). Ar paaugliai tikrai yra nesuprasti, ar suaugusieji tiesiog nesistengia jų suprasti? Kiek pačių suaugusiųjų, o ypatingai tėvų, pavyzdys, gali sudaryti sąlygas norui išbandyti kažką tokio, kas galėtų šokiruoti? Kur yra žmogaus tikėjimo ribos? Ką mes galime padaryti dėl kitų? Ar tikrai įmanoma taip pamiršti save ir tai, kas esi? Ar verta įtikti sau, ar stengtis dėl kitų? Kyla įvairiausių klausimų. Tik atsakymų, bijau, knygos nepateiks – teks ieškoti patiems.

Alex Gino „George“

Šiais metais pati sau tyliai susigalvojau asmeninį iššūkį – per mėnesį perskaityti bent vieną anglišką knygą. Taip jau kartais nutinka, kad negaliu nepasinaudoti bookdepository.com pasiūlymais, arba draugė ką nors padovanoja, o artimoje ateityje manęs ir vėl laukia Londono knygų turgus... Taip ir prisikaupė nemenka lentynėlė angliškų knygų. Yra jų ten visokių, bet šįkart norėjau visiškai kitokio skaitinio, nei kad paskutinė skaityta knyga.

Knygoje pasakojama apie dešimtmetę George. Visi išorėje mato paprastą berniuką, tačiau George žino, kad viduje yra mergaitė. Nerasdama sau vietos, norėdama atsiskleisti, netikėtai George gauna puikią progą nusimesti slegiančią naštą. Tik kaip išdrįsti? Kaip sureaguos draugai? Šeima?

Aš puikiai žinau, kad tokia tematika gali būti daug kam nepriimtina ir kad ši knyga tikriausiai niekada nebus išversta į lietuvių kalbą. Taip pat žinau, kad labai sveika kalbėti tokiomis nepatogiomis temomis. Amerikos bibliotekų asociacijos (ALA) ir Intelektinės laisvės biuro (OIF) duomenimis, ši knyga nuo jos pasirodymo 2015 m. buvo uždrausta arba norima uždrausti tris kartus (2019 m. duomenų dar nėra, bet nenustebčiau, jei „George“ ir vėl puikuotųsi tarp TOP10 tokių knygų). Labiausiai dėl to, kad knygos pagrindinis veikėjas – translytė mergaitė, o apie tokius dalykus tai jau nieku gyvu negalima kalbėti nei vaikams tarpusavyje, nei tėvams su vaiku; dar dėl to, kad knyga yra skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams, o paskutiniu draudimu prie šių priežasčių pridėta ir tai, kad knygoje neva skatinama trinti naršymo atmintį interneto naršyklėje IR skatinama (garbės žodis, jau griūnu iš padų. IŠ JUOKO) vartoti hormoninius preparatus. Suaugusieji yra keisti. Man beveik kyla pagunda įduoti šią knygą kokiam nors bibliotekos lankytojui vaikui, paprašyti perskaityti ir pasidalinti mintimis, ar tikrai čia viskas taip baisu. Tik, deja, to nedarysiu, nes turbūt kiltų laikraščio vertas škandalas.

Gerai, gal ir galiu suprasti visuomenę, kurioje tokios knygos yra draudžiamos. Jeigu apie pirmąsias LGBT+ raides kalbama garsiau, knygos ir filmai kaip ir ok, ir visgi niekaip nepavyksta apsimesti, kad kitokia (ne heteroseksuali) lytinė orientacija neegzistuoja, nes „lenda čia į akis ir afišuojasi“, tai labai paprasta apsimesti, kad biseksualų, transseksualų ir kitų tiesiog nėra. Ir ypač jų nėra tarp vaikų (nebent tik tarp tų, kuriuos užaugina homoseksualų pora *įterpti kokį tik norit sarkazmo persmelktą veidą*) ir dar tikriausiai tarp senukų, nes ir anksčiau tokių dalykų nebūdavo, čia yra šių laikų mada. Ko mes nematom, to nėra. Ko bijom ir nesuprantam, tas yra didžiausias blogis visatoje. Ką aš noriu pasakyti, kad jei niekas apie tai nekalbės ir nekels problemos, tai dar labai ilgai žmonės, kuriems demokratinių šalių konstitucijos numato lygias teises, kaip ir visiems piliečiams, gyvens visuomenės paraštėse, slėpsis ir bijos. Tol tie, kurie draudžia tokius reikalingus skaitinius, labai didžiuosis savimi, o kitoje barikadų pusėje stovintys amžinai kovos dėl tų pačių lygių teisių (kurios, prisiminkim, visiems kažkodėl labai suprantamas dalykas).

Visgi, perfrazavus savo mylimą podcaster‘į Mike, sakau anyway, George ir grįžtu prie knygos.

Knyga, kaip minėjau, parašyta jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Todėl čia nerasite jokios įmantrios kalbos – sakiniai nesudėtingi, aplinka vaikiškai suprantama (mokykla, klasės kietuoliai, vyresnis brolis, vieniša mama). Man labai patiko, kad visa sudėtingoji problema pateikta pasitelkiant teatrą. Kaip sako geriausia George draugė (beje, tikriausiai mano mėgstamiausia šios knygos veikėja), teatro scenoje juk gali būti kas tik nori! Scenoje berniukai gali būti mergaitės ir atvirkščiai. Scena ir skirta tam, kad apsimestum. Čia, per tam tikrus veikėjus, išryškėja ir visuomenės požiūris į trans asmenis (net jei jie tiesiogiai nesiekia diskriminuoti ir, ko gero, apskritai net neturi tokių minčių konkrečiu atveju), kuris – vėlgi – vaikams paaiškintas suprantama kalba. Taip, manau, kad istorija papasakota per daug gražiai, kažin, ar taip, kaip George, nutinka realiame gyvenime, bet čia jau mano asmeninės problemos. Tikiu, kad vaikams ir reikėtų pažindintis su platesniu pasauliu ir jo problemomis nuo tokių gražių literatūrinių kūrinių, o tik po to, jei bus įdomu, gilintis labiau.

Apskritai autorius gana įtikinamai nupasakoja tai, ką viduje išgyvena George. Ir tie, kas sako, kad tokio amžiaus vaikams dar per anksti domėtis savo lytiniu identitetu, manau, kad klysta. Dabartiniai dešimtmečiai ir tokie dešimtmečiai, kokie buvome mes ar mūsų tėvai, tikrai skiriasi. Kuo anksčiau vaikas suvoks save, tuo lengviau (reikia tikėtis) jam bus realizuoti save. Visa tai, nors ir vaikiškos knygos forma, papasakota George istorijoje. Ir nors aš čia visą laiką pliurpiau daugiausiai apie seksualinę orientaciją, iš esmės tai knyga tiesiog apie buvimą savimi.

Pabaigoje noriu pasakyti labai baisų dalyką. Kadangi, kai turėsiu savų vaikų, ši knyga, net neabejoju, vis dar nebus išversta į lietuvių kalbą, tai išsiversiu pati, ir galėsime su jais kartu padiskutuoti. Ir išmokti priimti save tokius, kokie esame.

Meg Cabot „Princesės dienoraščių“ serija

* nors įrašas ne apie filmus, bet nuotrauka geriausiai apibendrina visą knygų seriją

Kartais ir man prireikia atsipūtimo nuo visko. Tuo metu, kai nusprendžiau paimti į rankas prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą knygų seriją, rašiau magistro baigiamąjį. Įtampa, kvadratinė galva ir negebėjimas atsipūsti – taip įvardinčiau tą laikotarpį. Ir kaip džiaugiuosi, kad pagaliau galiu nueiti į vaikų skyrių nebijodama, kad ką apie šitą tetą pagalvos bibliotekininkė, ir pasiimti skaityti tai, kas man patinka!

Princesės dienoraščius pirmą kartą skaičiau... neatsimenu kada. Spėčiau, kad tada man buvo 14-15 metų. Tada ir Mijai buvo penkiolika, tad tapatintis nelabai sunku (nepaisant to, kad taip ir negavau žinios, kad esu princesė). Anuomet perskaičiau visas dalis labai greitai, kažkada su drauge darėme re-readinimus (sėdėjome viename kambaryje ir skaitėme skirtingas dalis) ir abi garsiai juokėmės, citavome jas viena kitai – žodžiu, tai knygos, su kuriomis susiję tik patys smagiausi prisiminimai.

Mija gyvena Niujorke su menininke mama, draugei padeda filmuoti jos asmeninę laidą, mokykloje jai absoliučiai nesiseka algebra, o kai reikia kalbėti prieš auditoriją, merginą ištinka priepuoliai, yra įsižiūrėjusi mokyklos gražuolį, kuris net nenutuokia apie Mijos egzistavimą – žodžiu, tokia niekuo neypatinga paauglė. Bet. Būdama penkiolikos ji sužino, kad yra sosto paveldėtoja. Genovijos – šalies, apie kurią nelabai kas yra girdėjęs. Prasideda princesės pamokos, užgula žiniasklaidos dėmesys... Iš esmės visos knygos ir yra apie tai, kaip Mijai sekasi su viskuo tvarkytis, nes būti penkiolikmete princese išties nelengva.

Buvo truputį baugu, kad dabar, kai man jau ne penkiolika, nebebus taip įdomu. Pf! Sakyčiau, tik labiau užsimaniau turėti visą seriją namuose :D Nes tai absoliuti geros nuotaikos bomba. Skaitydama ištisai juokiausi – vertimai puikiai pritaikyti, parinktas atitinkamas jaunimo žargonas (bent jau anuometinis, bet man, kaip senosios kartos atstovei, labai tinka). Veikėjai - vienas už kitą smagesni. Smagu, kad per visą vienuolikos knygų kelionę nebuvo per daug pasikeitimų veikėjų atžvilgiu. Pagrindiniai ir išliko tie, kurie buvo kartu nuo pat pirmosios knygos, naujų veikėjų atsirado minimaliai. Stiprėjo nebent kai kurių pozicija - iš epizodinių jie tapo vienais iš pagrindinių. Šitas dalykas man labai patiko, nes kartu tai parodė, kaip bręsta Mija ir kaip ji geba priimti kitokesnius nei ji pati. Dėl ko galima sunerimti, tai tik dėl to, kad kažkodėl serija nebuvo pabaigta leisti į lietuvių kalbą – iš viso ją sudaro 11 pagrindinių dalių, lietuviškai turime tik 8. Ir ta 8-oji taip nesmagiai užsibaigia, kad būtų buvę tiesiog privalu išleisti ir tolimesnes dalis! Net pikta galvoti, kad mergaitės, skaitydamos šias knygas, gali pagalvoti, kad štai taip ir baigėsi... Todėl tris likusias aš pribaigiau angliškai – kalba tikrai nesudėtinga ir, mano manymu, suprantama paaugliams. Žinoma, skaitymą pagreitina ir supaprastina dienoraščio forma.

Taigi. Jei dvejojate, ar imti skaityti paauglystės ar vaikystės knygas - tiesiog nedvejokite. Aš tik dar kartą pasitikrinau, kad jos tinkamos visiems amžiaus tarpsniams – kaskart galima įžvelgti naujų dalykų ir į juos pažiūrėti kiek kitaip. Man atrodo, vertinant knygas, palaipsniui išsitrina (ar bent jau mažėja) riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros. Kol kas, kiek teko susidurti, visos vaikų/paauglių knygos yra daugiasluoksnės ir absoliučiai tinkamos suaugusiesiems, jei tik mokėsime jose įžvelgti tai, kas norėta pasakyti tarp eilučių.

Art Spiegelman „Maus“

Knygų instagramas – stebuklinga vieta. Būtent jo dėka į mano rankas pakliuvo knyga, apie kurios egzistavimą nė nenutuokiau. Ir taip laiku, kad geriau ir nesugalvotum. Taigi, dar viena grafinė novelė. Dar viena Aušvicą išgyvenusiojo drama.

Paprašytas sūnaus, savo istoriją pasakoja Vladekas Špygelmanas, Lenkijos žydas, karo metais atsidūręs Aušvico koncentracijos stovykloje.

Man kuo toliau, tuo labiau patinka grafinės novelės formatas. Ypatingai čia viskas pavaizduota labai įtaigiai. Labai patiko pasirinkimas, kaip vaizduoti žmones: žydai nupiešti kaip pelytės, vokiečiai – katės, lenkai – paršeliai, vėliau atsiranda ir prancūzų – varlių. Jei piešinyje yra minia, iškart gali atskirti, kokios tautybės joje susimaišiusios. Be abejo, taip atspindima ir tuometinė tam tikros tautybės žmonių būsena – žydai buvo persekiojami, o lenkai, pradžioje tiesiog gyvenę šalia, galiausiai ėmė skųsti savo kaimynus. Būtent toks pasirinkimas labiau sustiprino įspūdį, kurį ir šiaip jau būtų palikusi tokia istorija.

Sunkiausia (kuo guodžiausi ir instagrame, bet iškart buvau paprotinta – nors nuo to ne itin palengvėjo) buvo priprasti prie vertimo. Jau rimtai svarsčiau galimybę knygą atidėti į šalį ir užsisakyti anglišką leidimą, kuriame taip nekliūtų laužyta kalba, „kad“ naudojimas su bendratimi... Galiausiai man buvo paaiškinta, kad toks vertimas yra specialus – norint parodyti, kad Vladekas taip niekad ir neprisitaikė prie gyvenimo JAV, nors ir mokėjo anglų kalbą, tačiau ji buvo netaisyklinga. Na, tai bent kartą gyvenime pasistengiau išjungti savyje grammar nazi mygtuką, ir skaičiau toliau, nes istorija, žinojau, tikrai bus gera. Buvo sudėtinga, tai tiesiog perspėju, kad čia vienintelis galimas sunkumas, su kuriuo susidursite skaitydami šią knygą. Nes visa kita – puikiau nei puiku.

Dar vienas istorijos ypatingumas yra tas, kad tokia skaudžia tema parašytoje knygoje, paraleliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvo, sužeisto nuo karo metu patirtų siaubų, ir sūnaus, gyvenančio gana patogų amerikietiškąjį gyvenimą. Iš pradžių net šiek tiek pykdė sūnaus nesupratimas, kodėl tėvo toks specifinis būdas, kodėl jis elgiasi taip keistai. Buvo įdomu stebėti, kaip istorija apie Aušvicą suartina dvi skirtingas kartas, kurių kiekvienai svetimos kitõs problemos. Taip pat puikiai atvaizduota, kaip tokie tragiški įvykiai paveikia ne tik tuos, kurie juos išgyvena, bet ir ateities kartas. Padeda geriau suprasti ir mus supančius žmones, kurie yra paveikti tam tikrų didelių istorinių įvykių – natūralu, kad tai palieka žymes visam gyvenimui. Ypač tokie siaubai kaip lageriai ir koncentracijos stovyklos.

Knygos nugarėlėje parašyta, kad tai – sėkmingiausias pasakojimas apie holokaustą. Paprastai tokių teiginių baidausi, bet šįkart tikrai nesumeluota. Na, jei ne pats sėkmingiausias, tai bent jau vienas iš tokių. Paveikiantis ir sukrečiantis.

Philip K. Dick „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“

Jau seniai man kirba mintis, kad reikia paskaityti ką nors ir Pasaulinės fantastikos Aukso fondo. Bibliotekoje taip gražiai tos knygos išrikiuotos, kad taip ir norisi imti visas iš eilės. Na, bet taip nebus, o štai šios bent jau pavadinimą buvau girdėjusi :D Tai ar sapnuoja avis tie androidai?

Žemė po branduolinio karo. Viskas nusėta dulkėmis, radioaktyviomis atliekomis. Visi gyvūnai išmirė ir dabar vietoj jų žmonės augina pakaitalus – elektrinius katinus, avis, stručius – ką tik nori (jei tik įperki). Pagrindinis knygos veikėjas Rikas Dekardas dirba medžiotoju. Jo darbas – atjunginėti androidus, kurie atkeliauja į Žemę ir įsimaišo tarp jos gyventojų. Ironiška, kad iš kitų planetų jie bėga nuo tų pačių žmonių, kuriems yra kaip vergai. Šįkart jam tenka susidurti su itin inteligentiškais Neksus-6 modelio humanoidais.

Jis negalėjo suprasti, kodėl androidai tapdavo tokie bejėgiai susidūrę su empatijos vertinimo testu. Matyt, įsijausti į kito asmens emocinę būseną gebėdavo tiktai žmonės <...>. Empatinės savybės būdingos tiems, į kuriuos įsišaknijęs grupės instinktas; atsiskyrėliams gyviams tai papasčiausiai trukdytų išgyventi. Priverstų juos pajusti, kad auka beprotiškai bijo mirties.

Visų pirma noriu pasakyti, kad knygą paėmiau į rankas pačiu tinkamiausiu metu. Ji pirmą kartą išleista 1968 m. ir joje rašoma... apie 2019-uosius. Na, nejaugi rašytojas tikrai galvojo, kad dabar gyvensime tokiomis baisiomis sąlygomis? Nes šiaip jau sukurtas pasaulis pakankamai įtikinamas. Bet gal dėl to, kad man apskritai visi fantastiniai pasauliai yra įtikinami. Deja, niekada negali atmesti galimybės, kad tokie laikai ateis. Sulauksime mes jų ar ne, čia jau kitas klausimas. Skraidantys automobiliai, viską pasiglemžiančios dulkės ir besidauginančios šiukšlės, išsikėlimas gyventi į kitas planetas, emocijų projektoriai, gyvūnų išnykimas... Geriau pasukus galvą, po truputėlį tai vyksta. Ne taip tiesiogiai, bet...

Ir visgi. Knygoje nuolat akcentuojamas pagrindinis skirtumas tarp androidų ir žmonių. Tai – empatija. Pagrindinio veikėjo darbas remiasi Voito-Kamfo testo rodmenimis – tam, kad nebūtų padaryta klaidų. Jo esmė – užduoti testuojamajam klausimą ir stebėti jo reakcijos greitį. Visi klausimai (greičiau, situacijos) sudaryti taip, kad žmogui sukeltų vieną iš daugybės jausmų (dažniausiai man pasitaikę, kai skaičiau tuos klausimus, buvo pyktis, pasišlykštėjimas, gailestis), kurie androidams nepasiekiami. Kad ir kokios tobulos mašinos jie būtų, empatijos jausmo kūrėjams visgi niekaip nepavyksta „instaliuoti“. O kaip yra realybėje? Juk šiais laikais jau turime humanoidų (tam tikra prasme, Dick neklydo – tikriausiai visi esame girdėję apie vieną žymiausių humanoidžių Sofiją, tapusią Saudo Arabijos piliete). Kol kas (šiaip jau tikiuosi, kad ir mūsų humanoidų kūrėjai susidurs su ta pačia problema – kažkodėl kraupiai skamba tai, kad robotas gali turėti ir empatines savybes) įsijausti į kitą jiems dar nepavyksta. Jie neturi bendruomeniškumo jausmo. Ir knygoje nuolat pabrėžiama, kad androidą nuo žmogaus skiria dar vienas dalykas – jam nerūpi, kas nutiks kitai gyvybei ar kitam androidui, kad ir kokie bičiuliai jie būtų. Svarbiausia išgyventi pačiam. Čia jau būtų galima susimąstyti, ar tikrai net ir visi žmonės turi šią savybę, bet visgi noriu tikėti, kad kol kas esame saugūs. Nagrinėjama empatijos tema priminė ir filmą „Ex Machina“. Jei nematėte, rekomenduoju. Nejaukus filmas.

Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio.

Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą.

Romano nuotaika, žinoma, nėra džiugi. Tekste labai mažai vilties. Gyvenimas tokioje aplinkoje išties nepavydėtinas, o geriausiai viską galima jausti per Riką Dekardą. Jis tikrų tikriausias žmogus: jam niekaip nepavyksta susilieti su Merseriu (kuris yra tarsi koks Dievo atitikmuo), Rikas trokšta tikro, o ne elektroninio gyvūno, jam gaila atjunginėjamų andrų... Trumpai tariant, vyras yra vienišas tame naujajame pasaulyje, nepadeda jam ir emocijų projektorius. Nors romanas ir trumpas, tačiau galima pastebėti Riko virsmą. Kokiu žmogumi jis tampa, nė pats gerai nežino. Bet tas pokytis, nulemtas tam tikrų susitikimų ir įvykių, akivaizdus.

Spektakliai pasibaigs, anapilin iškeliaus dainininkai, laikui bėgant sunyks pati muzikos forma ir galų gale, visiems užmiršus žodį „Mocartas“, pergalę pasieks dulkės.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Skaitosi greitai, lengvai, nenuteikia maloniai, bet, kaip visada, priverčia pagalvoti apie tai, kur einame.

Fun fact: vienas iš šiuo metu realybėje egzistuojančių humanoidų pavadintas autoriaus vardu. Įdomu, kaip jam tai būtų pasirodę.

John Williams „Stouneris“

Kai tik pasirodė, „Stouneris“ buvo pristatinėjama kaip antram gyvenimui prikelta knyga, visi ją skaitė ir visiems ji patiko. Nusipirkau anuomet ir aš, ir, kaip visada, perskaičiau tik po kelerių metų.

Viljamas Stouneris - žmogus, užaugęs kaime, kol vieną dieną tėvai išsiunčia jį mokytis į universitetą žemdirbystės mokslų. Vis dėlto jis, susižavėjęs literatūra, pasuka į kitą kryptį. Knygoje skaitome tiesiog apie paprasto žmogaus paprastą gyvenimą, tačiau kiek daug visko juo papasakojama.

Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas.

Tai liūdna knyga, su kartais nušvintančiais vilties žiburėliais. Be jokio skubėjimo, be kažkokių įmantrių įvykių čia pasakojamas gyvenimas. Atrodo, na negali gi toks pats paprasčiausias pasakojimas būti toks įdomus, kad visi taip girtų. O skaityti yra labai lengva, matyt, dėl malonaus vertimo. Ir dėl apskritai tokios poetiškos kalbos. Filosofiniai, egzistenciniai pamąstymai nė kiek nevargina, o tiesiog taip pat ramiai įsipaišo į bendrą knygos ritmą.

Pagrindinis herojus tikrai labai įdomus personažas. Dėstytojas, atsidavęs savo disciplinai, vedęs vyras, tėtis, draugas, tačiau širdyje - vienišas, iki skausmo vienišas. Ta vienatvė visais būdais smelkiasi iš knygos puslapių ir ją gali kone apčiuopti. Manau, būtent tai man sukliudė susidaryti jo veido vaizdinį. Skaitydama susidariau kitų veikėjų veidų atvaizdus savo galvoje, o štai Stouneris - tuštuma. Bandžiau ir vienaip, ir kitaip, ir niekas neatrodė tinkama. Man atrodo, kad čia pirmasis kartas, kada taip nutiko, ir šiek tiek netgi glumino.

Kartais norėjosi pasiekti patį Stounerį ir jį papurtyti, pajudinti iš to sąstingio, kuriame jis yra. Atrodo, kad jo gyvenimo pasirinkimai taip ir nepriklausė jam pačiam, visi vienaip ar kitaip padiktuoti aplinkos. Dėl to kartais suimdavo liūdesys ir pyktis.

Rekomenduoju šią knygą visiems, mėgstantiems kokybišką literatūrą. Dabar, kai tiek daug bet kokių knygų, ši tikrai yra pasimėgavimui skirtas skaitinys, kai norisi ir greičiau skaityti, bet ir pristabdyti, kad taip greit nesibaigtų.

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Ši knyga - puikus įrodymas, kad ne visi bestseleriai yra nieko verti. Tokią knygą verta turėti savo asmeninėje bibliotekoje, karts nuo karto perskaityti ir viską permąstyti.

Paul Kalanithi - gydytojas neurochirurgas bei rašytojas. Pasiekęs karjeros aukštumų vos 36-erių, Paul prieš akis laiko kompiuterinės tomografijos nuotrauką, kurioje mato daugybę auglių plaučiuose, sunykusią kepenų skiltį, žodžiu, vėžį su metastazėmis. Deja, nuotrauka ne paciento, o jo paties. Žinodamas, kad tokiems ligoniams nėra jokių šansų, Paul dalinasi su mumis, skaitytojais, savo kelione per gyvenimą, ligą ir gydytojo virsmą pacientu.

Tai meistriškai parašyta knyga. Jau nuo pat pradžių (pf, tai netgi parašyta galiniame viršelyje) aišku, kad nėra jokios vilties, bet kartu čia jos sudėta velniškai daug. Stebina žmoguje slypinti jėga, su kuria jis kabinasi į gyvenimą, kai net pačiose prasčiausiose situacijose sugebama įžvelgti prasmę. Tai galėtų būti puikus vadovėlis kiekvienam iš mūsų, kuomet norisi paverkšlenti dėl skaudančių kojų ar pavargusios nugaros. Perskaitai - ir vėl sugrįžti į realybę, kur žmonės kasdien kaunasi dėl savo gyvybės.

Kadaise supratau, kad Darwinas ir Nietzsche sutarė dėl vieno dalyko: svarbiausia organizmo savybė yra kova.

Kaip epiloge rašo Paul žmona Lucy, didžiąją savo gyvenimo dalį Paul ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi prasmingai. Filosofiškai žvelgdamas į santykius su žmonėmis, manau, tą atsakymą jis atrado ir dėl to gali ramiai ilsėtis. Puslapis po puslapio Paul moko savo skaitytojus drąsiai pasitikti mirtį, lyg tai būtų tik dar viena stotelė ilgame žmogaus kelyje. Tai galėtų būti ir mokomoji knyga, kaip medikams bendrauti su savo pacientais. Ir man pačiai reikėtų daug ko pasimokyti.

Mirtis - vienkartinis įvykis, bet gyventi su nepagydoma liga - tai procesas.

Keista rankose laikyti žmogaus, kuris dar visai neseniai buvo toks gyvas, kūrinį. Tas suvokimas knygos pabaigoje smogia taip stipriai, kad negali neverkti. Paul pats sau sukūrė tobulą paminklą, kurį asmeniškai palietė ir apmąstė milijonai žmonių. Be galo gerbiu tokius žmones, kurie, nors dar visai neseniai nežinojai, kad apskritai egzistavo, staiga taip įsirėžia atmintin ir palieka po savęs pėdsaką ilgam.

Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Pasidaviau ir aš masiniams šios knygos skaitymams. Prieš tai, kaip niekada, prisiskaičiau ir atsiliepimų, kurie buvo ganėtinai prieštaringi. Daug kas rašė, kad norėjosi knygą mesti po pirmų 50 ar 80 puslapių. Tai jau buvau truputį ir išsigandusi, kad kaip čia reikės kankintis ir skaitytis. Chaa! Nieko panašaus!

Norint pasakyti, apie ką ši knyga, tai padaryti būtų labai sunku. Apie gyvenimą, apie žmones, apie santuoką ir apie santykius, bet nieko konkretaus. Kūrinio centre - Lotas ir Matilda. Du beprotiškai įsimylėję jaunuoliai, kurių bendra istorija trunka 24-erius metus.

Knyga suskirstyta į dvi dalis - Moiros (likimo ir mirties deivės, prižiūrinčios kiekvienos būtybės gyvenimo siūlą) ir Furijos (keršytojos). Moirose didesnis dėmesys skiriamas Loto istorijai - nuo gimimo, su visais gyvenimo pakilimais ir nuopoliais, su šlovės ir beviltiškumo valandomis. Viską pasakojantis visa matantis pasakotojas iš Loto perspektyvos kalba ir apie santuoką su Matilda. Furijose artimiau susipažįstame su Matilda, jos vaikyste ir žvelgiame į santuoką bei kylančius jausmus iš moters pusės. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, antroji knygos dalis yra gerokai juodesnė nei pirmoji.

Tragedija, komedija. Viskas priklauso nuo perspektyvos.

Visi knygos veikėjai (net ir epizodiškai tepasirodantys) sukurti labai įtaigiai. Keičiantis pasakojimui vis iš naujo pamėgsti, pradedi nekęsti ir vėl juos pamilsti. Žinoma, daugiausiai dėmesio skiriama Lotui ir Matildai. Lotas - charizmatiška asmenybė, visuose besistengiantis išvysti tik geruosius bruožus, tačiau pilnas puikybės ir tuštybės. Matilda - santūri, atsidavusi savo vyrui, tačiau kartais gąsdinanti ir kupina tamsos. Be galo įdomu stebėti (na, nes skaitant prieš akis kaip niekad gyvai iškyla visi vaizdiniai), kaip keičiasi žmonės, kaip jie elgiasi tam tikrose situacijose. Viskas yra be galo gyvenimiška (gal tik kartais kiek perspausta), turbūt dėl to taip tikra. Šiuos du žmones supantys draugai ir artimieji sukuria pilnumos vaizdą ir net nėra vietos abejonei, kad čia išgalvota istorija.

Bent jau man tikrai nesinorėjo visko mesti po tų kelių perskaitytų puslapių. Rodos, pasakojimas yra pakankamai lėtas, pasakojami ne per daug įmantrūs dalykai, bet taip nesuvokiamai įtraukia ir nepaleidžia. Vienintelė kankynė buvo žinojimas, kad ta knyga visgi baigsis. Kalba graži, nors akis ir badė į antrojoje knygos pusėje pradėjusios rastis rašybos klaidos. Istorija, dėliojama gabalėliais, pamažu susilipina į viena.  Tikrai, neįtikėtina, kaip įvairūs gyvenimo įvykiai lemia ateities pasirinkimus. Taip ir matau, kaip moiros sėdi kokiame nors sode ir vynioja siūlą, kuris kartais susinarplioja, vėl tampa gražus lygus, o kažkada netikėtai nutrūksta...

Rekomenduoju vienareikšmiškai. Tai knyga apie žmogų ir jo esybę, ko gero, plačiausia prasme, kokią galima įsivaizduoti.

David Ebershoff „Danų mergina“

Kartais savęs klausiu, kodėl, KODĖL tos knygos taip brangiai kainuoja :( Dėl šios varvinau seilę jau seniai, o kaina laikui bėgant nekrito nė vieno euro. Ir visgi, kai parduotuvėje buvo 40% nuolaida knygoms, nė nedvejodama ši įkrito į mano pirkinių krepšį. Būna juk kartais, kad knygos tiesiog pačios įšoka.. :)

„Danų mergina“ - tikra istorija apie dailininką Einarą Vegenerį, žmogų, kuriam pirmajam pakankamai sėkmingai (kiek tai buvo įmanoma anuomet) atlikta lyties keitimo operacija XX a. pradžioje. Dresdene Einaras tapo Lile Elbe. Knygoje pasakojama jo ir jo žmonos Gerdos (knygoje kažkodėl tapusios Greta) gyvenimo ir pasikeitimo istorija.

Tai buvo vienas iš tų labai retų kartų (tiesą sakant, kitų nė neatsimenu), kai filmą pamačiau gerokai pirmiau nei perskaičiau knygą. Ir žinot, tai visai nesutrukdė skaityti istoriją kaip naują. Taip, žinojau įvykių seką, tačiau knygoje atskleidžiama daug daugiau. Taip, tai jausmai. Buvo be galo įdomu skaityti, ką jautė tiek Einaras (vėliau - Lilė), tiek ir Gerda (labai įmanoma, kad moters vardas tapo vertimo klaida, nes ir oficialiuose šaltiniuose, ir filme ji yra Gerda, tik knygoje ji yra Greta. Oh well). Skyriai parašyti iš abiejų požiūrio taškų, tad leidžia susidaryti visapusišką nuomonę. Puikiai aprašytos veikėjų mintys vykstant neišvengiamam virsmui, sveikatos problemos, tuometinės visuomenės požiūris į tokius žmones (labai liūdna suprasti, kad per beveik 100 metų tas požiūris beveik nepasikeitė), gydymo metodai tikrai priverčia įsijausti į istoriją.

Taip pat labai patiko stiprūs pagrindiniai charakteriai. Puikiai žinantis, ko nori, Einaras, ir jo žmona. Puiki, pasišventusi moteris, nepaisant kitokių nuomonių palaikanti savo vyrą. Nors ir šiek tiek erzino jos pernelyg didelė globa Lilei po atliktų operacijų, visgi galima suprasti ir ją. Kažkaip per daug nepykau ant jos ir tiesiog džiaugiausi, kad Lilė sugebėjo išlikti savarankiška. Šiaip ar taip, neįsivaizduoju, kokiam stipriam reikia būti, kad pasiryžtum sau bei kitiems pripažinti, kas iš tiesų esi, tvirtai tuo tikėti ir to siekti.

- Manau, kad esi drąsiausias vyras, kokį tik man yra tekę pažinoti.

Linkiu perskaityti visiems - ir tiems, kuriems tokie žmonės atrodo savaime suprantamas dalykas, ir tiems, kuriems lyties keitimas atrodo tik užgaida ar kažkoks nesuprantamas maištas. Nepatikėsit, bet kai kurie žmonės gimsta tiesiog ne tame kūne. O jei neskaitysit, tai bent pažiūrėkit filmą - nepaprasto grožio.

Beje, čia bene vienintelis kartas, kai visiškai nepykina viršelis su filmo veikėjų atvaizdais. Nes į Redmayne'ą galima žiūrėti 24 valandas per parą :))

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Vėžlio žingsneliais bandau įgyvendinti savo susikurtą knygų iššūkį. Trečioji knyga, kurią jau senokai norėjau perskaityti, yra Ray Bradbury distopinis romanas „451 Farenheito“. Keistas dalykas - aš dažnai ilgą laiko tarpą noriu perskaityti vieną ar kitą knygą, bet kokiais 9 iš 10 tokių atvejų net nežinau, apie ką toji knyga yra. Bet va noriu ir gana. Ir tik kai jau nusprendžiu, kad va, reikia man skaityti tą knygą, landžioju po internetą ir stengiuosi apie ją kažką sužinoti.

Televizorius rodo „tikrovę“. Tai - tiesioginis ryšys, tai - visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, kad jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“

Tokioje neilgoje knygoje pasakojama apie visuomenę, kurioje gaisrininkų darbas - deginti knygas. Skamba šiurpiai, tiesa? Visa knyga ir yra šiurpi. Mano skaityto leidimo viršelis (kairėje) skelbia, kad tai - klasikinis bestseleris apie cenzūrą. Taigi taigi. Cenzūra tame pasaulyje vykdoma aukščiausiu lygiu - gaisrininkai gauna pranešimą, kad kažkas namuose turi knygų, nuvyksta ten ir sudegina ne tik knygas, bet ir visą namą. Sudegs ir žmogus? Nieko tokio. Kad tikrai tikrai nebeliktų kur nors paslėptų knygų.

Ši knyga šiek tiek priminė garsiuosius mylimuosius Orwell'o „1984-uosius“ - tikslas yra padaryti taip, kad žmonės patys nemąstytų, o tik gautų sukramtytą produktą. Nereikia nė sakyti, kad ir šiandieniniame pasaulyje yra tokių pavyzdžių, ir visada bus. Man pačiai asmeniškai yra labai nejauku, kai visos tos distopijos, utopijos, parašytos dar tada, kai nė manęs, nė mano tėvų nebuvo gyvų, yra ne kas kita, kaip realybė. Aukščiau paryškinta citata labai tiksliai apibūdina dabartinę mūsų visuomenę - ir pati internete dažnai (deja, kartais ir realybėje) susiduriu su žmonėmis, kuriems smagiausia vakaro pramoga yra aptarti (beje, su minia bendraminčių), ką rodė, pavyzdžiui, per „TV pagalbą“, kaip tas ar anas galėjo pasakyti, pasirodyti per televiziją. Kas parodoma per televizorių, tas yra neginčijama tiesa, nes tik taip ir ne kitaip gali būti. Gal ir atsiranda kokia mintelė, kad na, gal ne visi žmonės tokie, bet nee, juk rodo per televiziją, tai turi, privalo būti tiesa! Bet koks kitaip mąstantis žmogus, bandantis įnešti logikos į gyvenimą, yra sutrypiamas, pašalinamas, nes bandos jausmas nugali.

Tai va maždaug apie tai yra ši knyga. Būtent dėl suvokimo, kad viskas, kas aprašyta, vyksta šiais laikais (gal ne tokia tiesiogine prasme, bet vis tiek), ir buvo baisu ir nejauku skaityti. Skaitant tokias knygas kyla natūralus pasipriešinimas visiems ten aprašomiems dalykams ir norisi mąstyti, mąstyti, mąstyti.

Pirmojo knygos leidimo viršelis

Gal kiek ir ironiška, bet pats kūrinys, nuo pasirodymo, ne kartą buvo uždraustas ir cenzūruotas. Vienas paskutinių tokių protestų prieš šią knygą įvyko, atrodo, visai neseniai - 2006-aisiais. Tad drąsiai galima sakyti, kad tai, apie ką rašo R.Bradbury yra ir bus aktualu visais laikais.

Beje, pagal knygą yra sukurtas ir filmas, kurio dar nežiūrėjau, bet, manau, kad drąsiai galima įsirašyti jį į „Noriu pažiūrėti“ sąrašą.

Ar rekomenduoju knygą? Taip, be abejo. Gal ji ir nėra tokia stipri kaip 1984-ieji, bet skaityti tikrai verta. O skaitant ir pamąstyti.