Goran Vojnović „Jugoslavija, mano tėvynė“

 

Ir vėl aš su savo klausimais. Ar dažnai jums nutinka taip, kad dar nė nepradėję knygos žinote, kad ji jums patiks? Na, gerai, dažnį gal ir sunku įvardyti, bet bent jau man taip yra nutikę ne kartą ir ne du. Kitas dalykas: knygų klube balsuojant, ką skaitysime kitą mėnesį, dažniausiai nepavyksta išsirinkti tokios, kurią aš tikrai tikrai norėčiau perskaityti. Dauguma nugali, pas mus demokratija, skaitom juk ne tai, ką aš paliepiu :D Todėl vos viena kita knyga iš tų, kurios patraukia mano dėmesį, tampa mėnesio knyga, o jau nekalbu apie tas, kurios yra iš mano asmeninio TBR sąrašo. „Jugoslavija, mano tėvynė“ buvo malonus siurprizas: ir varvinau akis nuo tada, kai tik ją išleido, ir į asmeninius sąrašus įtraukta… Tiesiog stebuklas!

Pagrindinis knygos pasakotojas - Vladanas, vieną dieną „googlindamas“ savo tėvo pavardę, kuris, kaip galvota, žuvo kare, randa nemalonių žinių. Pasirodo, viskas nėra taip, kaip jis galvojo. Atsiskleidusi šeimos paslaptis iš pamatų supurto Vladano gyvenimą, viską, kuo jis tikėjo. Vyras leidžiasi į tėvo paieškas, kurios kartu tampa ir daugybės kitų atsakymų ieškojimais.

Neturėjau nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei senelės, nei draugų, nors teoriškai visa tai turėjau. Bet tik teoriškai.

Šįkart man jau pradžioje norisi pasakyti, kad tai - viena stipriausių knygų, skaitytų šiais metais. Peržiūrėjau savo perskaitytų knygų sąrašą ir radau vieną labai aiškią tas stiprias knygas vienijančią liniją. Tai istorija. Ta tikroji, į kurią, jei neturime pomėgio domėtis istoriniais įvykiais ar tai nėra mūsų darbas, labai ir nesigiliname. Žinome, kad kažkur kažkada vyko tam tikri dalykai, bet jau praėjo ir mūsų neliečia, galima gyventi toliau, tiesa? Oi ne. Tebūnie ta istorija išmokta iš įvairių šaltinių, tebūnie išgyventa pačių, bet faktais paremtos knygos tikrai turi kitokį svorį.
Jugoslavijos istoriją išgyveno ir pats rašytojas. Kai ji skilo, Goran Vojnović buvo vienuolikos, kaip ir Vladanas, kai prasidėjo jo pasakojama istorija. Todėl knygoje aprašomi įvykiai ir yra autentiški, jaučiamas situacijos tikrumas. Pasakojimas tarsi suklijuotas iš prisiminimų, jame tikrai nemažai šokinėjimo laike, net ir trumpuose skyriuose pasakojimo laikas gali pasikeisti kelis kartus, nukelti į skirtingas vietoves. Manau, neatsitiktinai autorius pasirinko tokį pasakojimo būdą, leidusį aprėpti platų laikotarpį - jis pats matė Jugoslavijos skilimą ir galėjo tai aprašyti tiek prisimindamas savo, kaip vaiko mąstymą, tiek pažvelgti į viską jau suaugusio vyro akimis.
Tačiau toks pasakojimo stilius visiškai neapsunkina skaitymo. Puslapiai verčiasi kaip pasiutę :) Skaitai, skaitai, žiū, jau ir baigėsi. Labai geras rašymo stilius, nemažai ironijos, tiesmukiškumo, ir, be abejo, puikus vertimas (L. Masytės, iš slovėnų k.), nes su kokiu nors kreivu tikrai nebūtų pavykę taip mėgautis skaitymu. Apskritai rašytojas Slovėnijoje (ir už jos ribų) žinomas už savo nebijojimą drąsiai kalbėti nepatogiomis temomis, o tokios, kaip žinia, man itin patinka. Dėl vienos iš savo knygų Vojnović netgi turėjo reikalų teismuose - viena laimė, kad pasibaigė jie sveiko proto pergale. Taip, suprantama, norėtume, kad tai, kas liečia karą ir savos šalies istoriją, būtų piešiama tos šalies naudai ir vien tik šviesiais dažais, kad būtų kone sakralu. Bet taip nebuvo ir niekada nebus, nes paprasčiausiai kare nėra nekaltų. Visada yra dvi pusės ir reikia jas kritiškai vertinti.

Aš čia vis apie tą karą… Tai noriu pasakyti, kad šią knygą gali skaityti ir tie, kuriems gan svetima ši tema. Nerasite čia jokių fizinių karo žiaurumų, nutrauktų galūnių ir sužeistųjų dejonių. Akcentuojama karo pasekmė - šeimų likimai, čia - konkrečiai vienos, Vladano, šeimos. Gal ir nėra dar daug tokių knygų, bet tikiuosi, kad jų daugėja (ši tematika nėra mano stiprioji pusė, todėl bijau nusikalbėti), kurios nagrinėja karą būtent tokiu aspektu. Kaip per vieną naktį gali apsiversti šeimos gyvenimas? Kaip gyventi toliau? Kas esi, kai esi pabėgėlis? Kas esi, kai tavo mama - slovėnė, tėvas - serbas (atsiprašau, jei klystu, ir jei žinote tiksliai, prašau mane pataisyti!), o tavo gimtoji šalis, Jugoslavija, staiga nebeegzistuoja? Kokia kalba kalbėti, kad būtum palaikytas savu? Kaip tvarkytis su vienatve? Galų gale, kaip elgtis su pasivijusia praeitimi? Čia, manau, ir atsiskleidžia tikrosios karo pasekmės. Taip, daugybė žuvusių, sugriauti namai ir sunaikinti ištisi kaimai yra siaubinga. Tačiau kaip su tais, kurie liko gyvi?
Kas man dar ypatingai patiko šioje knygoje, tai, kokia reikšmė suteikiama kalbai. Tai tampa pagrindiniu tapatybės ženklu. Ir įdomu, kad jau būdamas vaikas Vladanas tai giliai įsisąmonino. Kai staiga kalba, kuria jis kalbėjo nuo mažens, jam buvo tam tikra prasme uždrausta, jis atkakliai laikėsi savo. Greičiausiai bent taip stengėsi išlaikyti ryšį su mylimu tėvu, kurį pasiglemžė karas. Nuo pat pradžių kalba, lyg atskiras veikėjas, keliauja kartu su skaitytoju.

Knygų klube iš tikrųjų pasinėrėme į ypatingai gilią ir įdomią diskusiją. Galbūt galime šiek tiek tapatintis ir dėl savo šalies istorijos? Gal bent kruopele mums lengviau suprasti tai, ką norėjo pasakyti autorius savo kūriniu? Bet kad visas palietė ir sukėlė daug apmąstymų - abejonių nekyla. Dabar belieka laukti kitų metų, kai „Kitos knygos“ mus nudžiugins dar viena Goran Vojnović knyga „Figmedis“ - tikrai stoju į eilę.

Dörte Hansen „Mano ne mano namai“

Kaip dažnai renkatės knygą pagal viršelį? Kiek iš jūsų rinktumėtės tokį? Aš tikrai nesu nei rožinių, nei švelnumėlių viršelių fanė. Bet čia ir vėl pasiteisina iki skausmo pažįstamas posakis NESPRĘSK APIE KNYGĄ PAGAL VIRŠELĮ. Nes po juo gali slėptis labai gera istorija!

Hildegarda, Vera ir Anė - trys giminės moterys, apie kurias sukasi visas pasakojimas. Iš Rytprūsių į sodybą šiaurinėje Vokietijoje Vera atklysta po karo, kur, būdama dar visai mažytė mergaitė, su mama apsigyvena sename didžiuliame name. Nors jis ir baugina, tačiau Vera jame praleidžia visą gyvenimą. Kol vieną dieną sulaukia viešnios, ieškančios prieglobsčio.

Naktimis, kai iš vakarų atslinkdavo audra, namas it jūros bangų blaškomas laivas imdavo aimanuoti.

Knygą skaitėme knygų klube. Iš visų pasiūlytų knygų už šią visai nebūčiau balsavusi, bet net nenustebau, kad ją išsirinkome. Narių dėka perskaitau tokių knygų, į kurias net neatkreipčiau dėmesio lentynoje, eičiau ir praeičiau :D Ir ką jūs sau galvojate - tai pirmoji knyga per mūsų gyvavimo laikotarpį (tai reiškia, kad iš viso perskaitėme 10 knygų), kuri patiko VISOMS. Kad ir kokią puikią knygą būtume skaičiusios, vis tiek bent vienam žmogui iš 13 nepatinka, ir man čia visiškai normali praktika, ir dargi būna smagu, kad ne visus sužavi tos pačios knygos. Ir štai, visiškai netikėta, kad Hansen romanas paliko tokį stiprų ir, svarbiausia, teigiamą įspūdį visoms.

Kas patiko man:

• Pasakojimo ritmas ir stilius. Atrodo, pasakojama tiesiog apie gyvenimą. Na, juk nėra taip, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip pat ir veikėjų, kasdien, kas minutę vyktų kažkokie siautėjimai, likimus keičiantys įvykiai ir pan. Visgi skaityti absoliučiai nenuobodu. Galbūt ir dėl veikėjų charakterių (prie jų dar prieisiu), bet labiausiai dėl to, kad tai… tiesiog taip artima kiekvienam. Tegul tam tikri įvykiai atsitikę vienąkart gyvenime, bet padarę neatitaisomų pasekmių - kam nėra bent kartą tekę to patirti? Kitas dalykas - šokinėjimas laiko juostoje ir tarp veikėjų likimų. Niekada nesibaidžiau to nenuoseklumo, bet kuo toliau, matau, kad tuo labiau patinka toks pasirinktas pasakojimo stilius.

• Jau minėti veikėjų charakteriai. Atrodo, visi yra svarbūs. Žinoma, yra keletas pagrindinių, o visi kiti - tik probėgšmais pasirodantys pasakojime, tačiau kiekvienas iš jų yra be galo svarbus. Ne tik svarbus, bet ir unikalus. Šiame Vokietijos kaime, kuriame vyksta veiksmas, verda gyvenimas. Kiekvienas gyventojas jame turi savo vietą ir vaidmenį. Vienų būdas atsiskleidžia prižiūrint savo sodą, kitų - iš požiūrio į juos supančius žmones bei jų veiksmus. Tikrai spalvinga kaimynystė, kurioje kiekvienas ras kažką sau artimo.

• Miesto ir kaimo sugretinimas. Bet ne kažkokia bloga prasme, o tiesiog pasitelkiant lengvą ironiją. Manau, ir dabar vyksta panašūs dalykai, kada miestuose pragyvenę žmonės staiga atranda kaimą, išsikelia ten ir jaučiasi keičiantys pasaulį. Jokiais būdais nesakau, kad tai blogai - bet koks gyvenimo būdas yra geras, jeigu tik žmogus gerai jaučiasi, o jei dar kažką iš to sukuria - bravo. Tik čia Hansen taip visiškai paprastai ir nevyniodama į vatą pasako tai, apie ką dažnas pagalvojame, bet nuslopiname tas mintis viduje.

• Namas. Čia jau net sunku ką ir bepasakyti. Namas šioje knygoje yra ne šiaip pastatas. Be jokių abejonių, jis čia - vienas pagrindinių veikėjų. Visada gyvas, nepajudinamas, skleidžiantis garsus, kartais gąsdinantis savo galybe ir paslaptimis. Namas, reikalaujantis pagarbos. Atrodo, kad tu pas jį gyveni ir būtent jis diktuoja savo taisykles. Ar dabar taip pagarbiai elgiamės su savo namais? Gal, jei gyvename tokiuose, kurių istoriją galime pasukti šimtą ar daugiau metų atgal. Kitu atveju - labai suabejočiau. Bet šio Namo sakralumas - nenuginčijamas. Paskaitykite ir suprasite, apie ką aš.

Neveizėk į ton posi.

Po to, kai vasarą perskaičiau Friedenthal „Melancholiją“ ir sužinojau, kad originalo kalba knygos pavadinimas yra visiškai kitoks, dabar Goodreads patikrinu kone kiekvieną skaitomą knygą. Ir kiek daug gražių dalykų atrandu pavadinimuose! Labai norėjau patikrinti ir šią, nes kažkodėl buvau įsitikinusi, kad pavadinimas kitomis kalbomis turėtų būti tikrai ne toks. Neklydau. Iškart užbėgu už akių pasakydama, kad radau keletą ir visi jie puikiai atitinka knygos nuotaiką ir temą. Originalo kalba „Mano ne mano namai“ yra „Senoji žemė“. Anglams pasirodė, kad „Šis namas yra mano“. Švedams - „Vyšnių žemė“, o štai prancūzams - „Vyšnių medžių šešėlyje“. O pats paprasčiausias ir, bent jau man, pats jaukiausias, atsirado Italijoje - ten knyga vadinasi „Grįžk namo“.

Žemaičių kalbos intarpai, daug nutylėtų dalykų ir visa tai, ką paminėjau aukščiau, sudaro puikų pasakojimą. Iš pirmo žvilgsnio - lengvą ir neapkraunantį, bet iš tiesų savyje turintį daug prasmės, šiek tiek liūdesio, bet gerokai daugiau vilties ir šviesos. Puikiai tinka savaitgaliui ar tiesiog ramiam vakarui, kai norisi susipažinti su įdomiais veikėjais ir pajusti, kuo jie gyvena.

 

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Man įdomu, ar daug knygų pas jus patenka kaip suplanuoti skaitiniai? Nes pas mane, kad ir kiek planuočiau, vis tiek dauguma atkeliauja visai netikėtai ir dargi dažniausiai labai laiku. „Auksinės šaknys“, kad ir kiek rausčiausi po savo atminties stalčiukus, visgi yra pirmoji knyga vergovės tema, kurią skaičiau. Atsimenu, kad kažkada LABAI seniai bandžiau skaityti „Dėdės Tomo trobelę“, bet man, kaip vaikui, buvo visiškai neįdomu, nuobodu ir visaip kitaip nepatiko, tai daug tikrai neįveikiau. Dabar jau užaugau ir štai, visai kitaip galiu žiūrėti į tą temą :)

Savo debiutinėje (!) knygoje Yaa Gyasi pasakoja net septynių kartų istoriją, prasidėjusią XVIII a. Ganos kaime kolonistų laikais. Per daugybę metų ir skirtingų likimų ji mus nukelia į XX a. JAV miestus, supažindina su istorija, papročiais, visuomene ir kelia problemas, aktualias iki pat šių dienų.

Poreikis vienus dalykus vadinti „gerais“, o kitus „blogais“, vienus „baltais“, o kitus „juodais“ Efijai atrodė nesuprantamas. Jos kaime viskas buvo visaip. Viskas nešė viso kito svorį.

Pradėti kalbėti apie šią knygą tikrai nėra lengva - vien dėl to, kad įspūdingas užmojis, beje, pasiektas meistriškai, nustelbia bet kokias apžvalgas ir mintis. Knygos pradžioje pateikiamas giminės medis, ir skaitant jis tikrai padėjo susigaudyti tarp veikėjų gausos bei jų giminystės ryšių. Kaip jau minėjau, čia skaitytojas supažindinamas net su septynių kartų likimais, bet knygoje yra tik kiek daugiau nei 300 puslapių. Ar atrodo, kad kažkas palikta nepasakyta? Absoliučiai ne. Kiekvienas skyrius yra skirtas vis kitam veikėjui, jame pasirinkta tik nedidelė jo gyvenimo dalis, viena problema, su kuria jis susiduria. Paanalizuota ne paviršiumi, bet tikrai kur kas giliau, taip pat palikta vietos skaitytojui pačiam pasidaryti kai kurias išvadas. Net neabejoju, kad apie kiekvieną veikėją būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet man labai patiko toks pasirinkimas, kuomet nuo vieno einama prie kito, kai vienas, gal net mažutis ir, atrodytų, nereikšmingas pasirinkimas lemia ateinančių kartų gyvenimus. Ir nors kai kuriuos veikėjus skiria šimtai metų, tačiau labai aiškiai parodoma, kaip viskas yra susiję. Įdomu: gal ir mes, paanalizavę savo šeimos istorijas, atrastume, kad ne taip jau ir skiriamės nuo savo proprosenelių, ir kažkada žengtas protėvių žingsnis nulėmė tai, kas esame dabar.

Laisvojo popieriuose jis buvo pavadintas Džo Frymanu. Laisvu žmogumi. Pusė buvusių vergų Baltimorėje turėjo tą pačią pavardę. Jei pakankamai ilgai kartosi melą, jis taps tiesa.

Skaityti „Auksines šaknis“ šių dienų kontekste yra stipru. Knygoje puikiai parodoma, kokios įsisenėjusios yra rasistinės problemos, tikrai priverčia susimąstyti, ar apskritai įmanoma jas išspręsti, kad ir kaip to norėtume. Du ar tris šimtus metų besivelkantis neapykantos šleifas - ar įmanoma jį taip lengvai nuplėšti ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę? Ir rasizmo tema - tikrai ne vienintelė, kuri yra nagrinėjama šiame kūrinyje. Jų yra visa puokštė. Mišrių šeimų problemos. Savosios tapatybės paieškos. Laisvė (visomis prasmėmis, kokias sugalvojate). Čia tik labai maža dalis, tikiu, kad kiekvienas skaitantysis atkreips dėmesį į vis kitas temas, apie kurias norės pamąstyti giliau.

Tai knyga, kurią norisi ir skaityti nepadedant, ir stabtelti po kiekvieno skyriaus, kad galvoje susidėliotum mintis apie to žmogaus likimą. Tikrai viena geriausių, skaitytų šiais metais. Drąsiai rekomenduoju skaityti ir netgi turėti - autorė atliko milžinišką darbą, rašė šią knygą net septynerius metus, įdėjo, tikiu, ir asmeninių išgyvenimų, tad kas mes tokie, kad galėtume sau leisti jos neperskaityti? :)

Silpnas yra tas, kas elgiasi su kitais kaip su savo nuosavybe. O stiprus - tas, kuris žino, kad kiekvienas priklauso pats sau.

Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“

Jau seniai norėjau perskaityti bent vieną šios autorės knygą – kažkodėl buvau nusižiūrėjusi būtent šią. Galimybė atsirado, kai knygų klube mėnuo buvo skirtas turkų literatūrai.

„Trys Ievos dukterys“ – pasakojimas apie tris jaunas musulmones, kurias idealiai apibūdina ant viršelio esantys žodžiai: Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Jas tris, tokias skirtingas, tačiau ir panašias, suveda vienas Oksfordo dėstytojas, padaręs didžiulę įtaką jaunų merginų gyvenimams. Ašis, apie kurią sukasi visa knygos diskusija, yra Dievas ir tikėjimas, į kurį yra pažiūrėta iš skirtingų požiūrio taškų.

Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos. Gal kažkokių wowowow gilumų (nors ir nesu tikinti, bet man visada įdomu skaityti apie religiją, apie tai, kaip žmonės į ją žiūri ir kaip filosofuoja), net nežinau. Bet perskaičiau ir pasijutau nusivylusi... Ar labiau priskirtina tai abejojančiajai pusei, nes taip užtikrintai ir negaliu pasakyti, ar patiko, ar neverta laiko gaišaties. Tikriausiai reikia daryti „už“ ir „prieš“ sąrašą.

„Už“:

- Įdomu skaityti apie realią Turkijos situaciją. Knyga išleista 2016 m., tad, jei jau spėjote, kaip ir aš, pamiršti, kad būtent tais metais šalyje buvo organizuotas karinis perversmas (tiesa, nesėkmingas), tai skaitydami knygą bent jau galite susidaryti vaizdą, koks visuomenės požiūris į religiją, tradicijas ir tą demokratiškąją Turkijos pusę. Būtent prie Stambulo aukštuomenės stalo surinktos skirtingos nuomonės, atsiskleidžiančios pokalbių metu.

- Visgi prie stalo labai aiškiai parodyti ne tik politinių nuomonių susidūrimai, bet ir moterų padėtis visuomenėje. Manyčiau, autorei pavyko parodyti ne tik Turkijos gyventojų požiūrį... Tai gali daug kam nepatikti, bet yra kaip yra – mūsų visuomenė yra patriarchalinė, vyrai kai kuriose srityse vis dar vertinami labiau dėl nusistovėjusio požiūrio. Viskas keičiasi, bet, žinoma, ne per metus ir ne per du.

- Todėl kaip dar vieną „už“ argumentą pateikiu pagrindinę veikėją Perę. Nors ir ilgai galvojau, ar ji man patinka, ar ne, bet nusvėrė teigiamoji pusė. Labiausiai sužavėjo jos noras ieškoti ir suprasti. Būtent Perė yra Abejojančioji, kuri, vaikystėje augusi su dviem labai skirtingais tėvais (mama gyvena šventai sekdama Koraną, o tėvas yra kairiųjų politinių pažiūrų, dėl to namie ištisai vyksta konfliktai), vis tiek siekia atrasti bent jau tą viduriuką ir tiesą, pagal kurią (ir su kuria) galėtų gyventi. Todėl jos siekis pažinti save, stengtis suprasti tiek tėvo, tiek motinos požiūrius, yra labai sveikintinas. Taip pat – čia jau tikriausiai „kalta“ vakarietiškoji jaunos turkės pusė, po studijų Oksforde – man patiko jos gebėjimas maištauti. Būdama jau suaugusi moteris ir suprasdama, koks elgesys ištekėjusiai turkei yra tinkamas, o koks – ne, ji vis tiek elgiasi taip, kaip jai norisi tą akimirką. Atvirai ir argumentuotai reiškia savo nuomonę, dalyvauja pokalbyje su vyrais, moka pakovoti už save. Atrodo, nieko ypatingo? Tik ne tradicijų ir religijos persmelktoje visuomenėje.

„Prieš“:

- Visko daug ir nieko iki galo. Man čia yra pats didžiausias šios knygos trūkumas, nusveriantis visus kitus dalykus. Temų paliesta daug ir labai svarbių, bet niekas nėra išanalizuota taip giliai, kaip norėtųsi... Pradžia buvo daug žadanti, o paskui viskas riedėjo žemyn. Geriau jau knyga būtų buvusi dvigubai storesnė, bet tuo pačiu būtų ir daugiau gylio. Nes puikiai suprantu, kokie daugiasluoksniai yra žmonės, o ir tema čia pasirinkta sudėtinga. Autorės palaikoma nežinia, kas gi TOKIO baisaus nutiko tame Oksforde, dėl ko praeitis tiek metų persekioja Perę, išaugo į... nieką. Bent jau man taip pasirodė. Perskaičiau ir galvoju: „Ką? Čia jau viskas?“ Beliko tik skėstelti rankomis. Skaitant kažkokią istoriją bent jau man yra svarbu, kad pasirinkti klausimai būtų išnagrinėti, na, jei ir ne šimtu procentų, tai bent jau didžiąja dalimi. O dabar viskas praplaukė ir tiek. Kiek gylio galėjo būti diskusijų apie Dievą grupėje! Bet kažkas nepavyko.

Tai ar knyga patiko? Mano vertinimas toks: antrą kartą tikrai neskaityčiau, bet nuo kitų autorės darbų, tikėtina, geresnių, neatbaidė.

Uždraustų knygų savaitė 2019. Knygų cenzūra dabar: kodėl?

Rugsėjo 25 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje knygų klubas „9 puslapis“ organizavo atvirą susitikimą – diskusiją tema „Knygų cenzūra dabar: kodėl?“, skirtą kasmetinei Uždraustų knygų savaitei paminėti.

Karlas aka Kaziukas - kas jį turi, tas kalba!

Uždraustų knygų savaitė pradėta minėti JAV 1982 m. – toks poreikis atsirado, kai pastebimai padaugėjo knygų, sulaukiančių cenzūros iššūkio bibliotekose, knygynuose bei mokyklose. Šventė laisvei skaityti netruko išplisti už Jungtinių Valstijų ribų ir dabar yra minima visame pasaulyje, o šią savaitę vykstančių renginių tikslas yra atkreipti dėmesį į laisvos ir atviros prieigos prie informacijos vertę. Knygos yra cenzūruojamos dėl įvairiausių priežasčių, o vienos dažniausių buvo aptartos ir susitikime: smurtas, politika ir lytinio pobūdžio temos.

Knygų klubo narės šįkart pakvietė diskusijai apie knygų cenzūrą: ar ji egzistuoja dabartiniame pasaulyje? Jei taip, kodėl tai vyksta? Kokios knygos ir dėl kokių priežasčių yra cenzūruojamos, draudžiamos ar norimos pašalinti iš bibliotekų lentynų? Kokie yra cenzūros būdai ir ar mes patys, to net nesuprasdami, kartais netampame cenzoriais? Kas turi teisę pasakyti, ką galime ir ko negalime skaityti?

-          Ir dar mąsčiau apie knygas. Ir pirmą sykį supratau, kad kiekvienoje iš tų knygų slepiasi žmogus. Žmogus turėjo jas sumanyti. Žmogus turėjo sugaišti marias laiko, kol surašė jas į popierių. <...> Gal koks žmogus paaukojo net visą gyvenimą, surašytų bent dalį to, ką jis matė stebėdamas pasaulį ir gyvenimą. O aš ateinu – bum! – ir per dvi minutes viskas baigta.

Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 68-69

Viena iš nuskambėjusių minčių buvo, kad mūsų diskutavimo kultūra dar labai jauna ir nėra sukuriama terpė argumentuotai diskusijai. Tai pastebima ne tik knygų pasaulyje, bet ir apskritai visuomenei aktualiais klausimais – dažnai nemokame (ar nenorime) įsiklausyti į kitokią nuomonę, kuri ne tokia pati, kaip mūsų, ir esame taip įsitikinę savo teisumu, kad net nesiekiame ieškoti argumentų ir analizuoti tam tikrų problemų. Bet asmeninė nuomonė nėra visuotinai priimta tiesa – diskusijos dalyviai sutarė, kad visų pirma reikia suvokti, kad kiekvienas bet kokią problemą vertiname skirtingai, tačiau galime daryti tai tik subjektyviai. Galbūt tai pripažinus atsirastų vietos kokybiškai diskusijai. Tuo pačiu reikėtų atrasti laiko sau ir pasidomėti temomis, kurias mums sunku suprasti, taip siekiant sulaužyti stereotipus ir bandyti pažvelgti į pasaulį atviresnėmis akimis.

Dar 1985 m. Charles Bukowski viename savo laiške rašė, kad „cenzūra yra įrankis tų, kurie jaučia pareigą slėpti realybę nuo savęs ir kitų. Jų baimė yra tik negebėjimas susidurti su tuo, kas tikra“. Peržvelgiant knygų, sulaukiančių daugiausiai iššūkių dėl neva netinkamo turinio, sąrašus, kiekvienais metais juose galima pastebėti itin realių istorijų, nagrinėjančių svarbias problemas. Pavyzdžiui, visame pasaulyje sėkmės sulaukusi Jay Asher knyga „Trylika priežasčių kodėl“, nagrinėjanti opias patyčių, savižudybės temas, nuo išleidimo 2007 m. tris kartus pateko į TOP 10 draudžiamų knygų sąrašą. Priežastis – savižudybės propagavimas. Diskusijos metu buvo išsakyta mintis, kad visgi knygų cenzūravimas labai priklauso nuo paties skaitytojo. Vienas tą patį kūrinį gali matyti kaip vadovėlį, skatinantį užsiimti kažkuo, kas mums yra nepriimtina ar skaudu, o kitas – kaip prevencinę priemonę, kuria galima skatinti tolesnę diskusiją, ieškant problemos sprendimo būdų. Šis klausimas buvo iškilęs ir tuo metu, kai tarp paauglių sparčiai išpopuliarėjo Melvin Burgess knyga „Heroinas“ - skaitėme ją visi, buvome sužavėti visi, bibliotekos iš tėvų sulaukė daug priekaištų dėl tokio siaubingo leidinio, skatinančio vartoti narkotikus. Kol kas nepažįstu nė vieno, kuris būtų skaitęs šią knygą ir įjunkęs į bet kokios rūšies svaigalus ar narkotines medžiagas.

Knygų apimtis sumažėjo. Santraukos. Apžvalgos. Laikraštukai. Viskas suverdama iki kamšalo burnai, greitos pabaigos. <...> Klasikai yra apkarpomi, kad tiktų penkiolikos minučių radijo laidoms, tada dar kartą patrumpinami, kad užimtų stulpelį knygoje, kurį galima perskaityti per dvi minutes, galiausiai iš jų telieka dešimties ar dvylikos eilučių skiltis žinyne.

Ray Bradbury „451 Farenheito“, p. 72

Visuomenei visais laikais labiau rūpėjo duona ir žaidimai. Daug paprasčiau perskaityti keletą niekuo neįpareigojančių knygų, tokių, kurios neužduoda gilesnių klausimų, nei vieną tokią, kuri dar keletą dienų verčia mąstyti ir nepaleidžia iš savo gniaužtų, kuri suteikia daugiau klausimų nei atsakymų. Taip, negali ištisai skaityti vien klasikų ar tiesiog emociškai sunkių knygų. Bet ar norėdami cenzūruoti, skaitytojų akimis, per daug sudėtingas knygas, kalbančias apie visuomenei jautrias temas, elgiamės teisingai? Viena iš diskusijos dalyvių pasiūlė mintį, kad cenzūra – paprasčiausiai vienas iš visuomenės valdymo būdų. Kuo daugiau „sukramtytos“ ar neargumentuotos (bet išsakytos kaip neginčijamas faktas) informacijos pateikiama, tuo lengviau pakreipti žmones į vieną ar kitą pusę (apie tai nemažai kalbama ir Gustave Le Bon knygoje „Minios psichologija“).

Žmogus yra begalinio horizonto būtybė. Tai reiškia, kad žmogus gali būti be galo kvailas, ir be galo geras, ir be galo baisus. – Tomas Šernas

Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“, p. 288

Man atrodo, kad uždrausti yra labai paprasta. Daug sudėtingiau yra paaiškinti vieną ar kitą reiškinį. Norint kažką paaiškinti, reikia domėtis. Reikia klausti KODĖL, ieškoti atsakymų ir vėl klausti. Tik taip galime pasipriešinti cenzūrai ir nesileisti stumdomi. Kasdien švęskime laisvę skaityti ir mąstyti!

* * * 

Besiruošiant diskusijai skaitytos knygos:

Jay Asher „Trylika priežasčių kodėl“

Bret E. Ellis „Amerikos psichopatas“

Sherman Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“

William S. Borroughs „Nuogas kąsnis“

Vladimir Nabokov „Lolita“

Madeline Miller „Achilo giesmė“

Tamara Bach „Mergina iš Marso“

Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“

Marius Ivaškevičius „Žali“

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“

KK „9 puslapis“: Robert Seethaler „Visas gyvenimas“

Antrasis knygų klubo pasirinkimas buvo austrų rašytojo, jau, ko gero, prieš metus nuskambėjęs romanas „Visas gyvenimas“. Pati ištisai mačiau šią knygą šmėžuojant bookstagrame, ji vis dar labai populiari ir bibliotekose – amžinos eilės.

Knygoje pasakojama vieno paprasto žmogaus gyvenimo istorija. Visas gyvenimas telpa į vos 130 puslapių. Egeris gyvena Austrijos Alpėse, yra nekalbus žmogus, o iš savo namų išvyksta tik vieną kartą – kai yra pakviečiamas kariauti II-ajame pasauliniame kare.

O kartais, ilgokai taip gulėjęs, pajusdavo, tarytum žemė po nugara švelniai švelniai pakyla ir vėl nusileidžia, ir tomis akimirkomis žinodavo, kad šitai kvėpuoja kalnai.

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad ne visoms narėms knyga patiko. Taip taip, pasidžiaugti! Būtent tada ir kyla geriausios diskusijos, o ne kai visos vieningai sutaria, kad taip, knyga nuostabi. Nors didžiajai daliai būtent taip ir pasirodė, tačiau vis tiek malonu turėti ir nuomonių išsiskyrimą.

Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu, rinkčiausi žodį estetika. Nuo viršelio iki istorijos, iki kiekvieno žodžio. Ir net iki tų tuščių puslapių pabaigoje. Vis dar naiviai tikiu, kad tai – ne tiesiog popieriaus švaistymas, bet istorijos tęsinys. Po žmogaus belieka tušti lapai. Visos pasidžiaugėme vertimu, kalbos turtingumu – atskiri plojimai vertėjai Rūtai Jonynaitei. Tiek poetiškų išsireiškimų prozos knygose neretai sutiksi, ypač dabar, kai nespėji sužiūrėti visų leidyklų naujienų. Šįkart beveik visos buvo pasižymėjusios po keletą patikusių citatų, paskaitėme jas ir tyloje pamąstėme. Išties ypatingos vertės knyga, kurią verta turėti savo namų bibliotekoje.

Kartais jos juoką prarydavo vėjas, ir atrodydavo, tarsi ji tik tylomis pati sau spindi.

Apskritai aptariant šią knygą buvo daug tylos. Ne dėl to, kad nebūtų ką pasakyti. Priešingai. Tikriausiai pati pasakojimo nuotaika diktuoja tai, kaip apie knygą reikia kalbėti. Pats autorius tuo 130 puslapių sugebėjo pasakyti neįtikėtinai daug. Tai ir mes nepersistengėm – pokalbis sukosi apie žmogaus likimą, vienatvę, apie siekius, meilės reikšmę gyvenime. Kai paklausiau merginų, ar dar kas nors turi ką pridurti, tada ir nuskambėjo mintis, kad apie tokią knygą, kurioje esmė perteikta nedaugeliu žodžių, nesinori per daug išsiplėsti ir kalbėti vien tam, kad kalbėtum. Kaip ir sakiau, pati knyga įpareigoja.

Galima nupirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba paglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.

Beje, ruošdamasi susitikimui norėjau daugiau paskaityti apie patį autorių. Ir ką – praktiškai nieko per daug ir neradau, nors Seethaler‘is yra ne tik rašytojas, bet ir aktorius. Panašu, kad jis taip pat nedaugžodžiauja interviu, o po to, kai perskaičiau jo Q&A trumpą interviu, neapleidžia jausmas, kad nemažai savęs jis sudėjo ir į pagrindinį „Viso gyvenimo“ veikėją Egerį.

Ką rinkomės papildomiems skaitiniams? Kad ir kaip nemėgčiau tų sugretinimų su kitomis knygomis, ir dar užpaišytų ant viršelių, bet negaliu nesutikti, kad Williams „Stouneris“ – puikus pasirinkimas, jei patinka toks lėtas, bet gilus pasakojimas. O aš pati jau rezervavau „Tabakininką“.

KK „9 puslapis“: Gina Viliūnė „Imperatoriaus meilužė“

Kartais čia pasirodys ir kiek kitokia apžvalga. Tokia, kurioje – ne mano vienos mintys. Kadangi bibliotekoje pasisekė suburti knygų klubą, tai kartą per mėnesį (arba tada, kada galėsiu) pasidalinsiu tuo, ką gi mes ten kalbėjome (ne viskuo, hehe).

Visų pirma – mūsų tikslas perskaityti kuo daugiau įvairių pasaulio šalių knygų. Pirmąją pasirinkome skaityti lietuvių autorę, kadangi visos sutartinai linksėjome galvomis, kad taip, savo šalies autorių skaitome mažai. Kažkas vis atbaido... O visai be reikalo!

Ginos Viliūnės „Imperatoriaus meilužė“ – istorinis romanas, kuriame pasakojama apie gražuolę grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę ir Rusijos imperatorių Aleksandrą I, žavų monarchą, dėl kurio tirpsta daugelis moterų. Kokia jų netikėtos meilės ateitis? Kas laukia netekėjusios Sofijos?

Visų pirma – mano asmeninis pastebėjimas tiems, kas dar nežino: tiesiog dievinu skaityti apie tuos laikus! „Tais laikais“ visada vadinu XIX a. Jau turbūt nė nereikia sakyti, kad Austen man šitoj srity tiesiog nepralenkiama, bet nusprendėme, kad mūsų autorė taip pat puikiai pataikė į tų laikų stilių. Kalbėsena, dėmesys detalėms, puikiai perteikta to meto mąstysena ir visuomenės suvaržymai. Na, pavyzdžiui: „Negi užmiršai, kad gerai išauklėtam žmogui dera slėpti savo nuotaikas, privalu ne būti savimi, o gerai atrodyti.“ Tai jau tikrai.

Be konkurencijos mėgstamiausios veikėjos prizą gavo Sofija. Kokios stiprybės moteris! Graži, protinga, įžvalgi, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją reikšti net imperatorių ir karalių akivaizdoje, kovojanti už tai, ką mano esant teisinga. Net ir šiais laikais toli gražu ne kiekviena yra tokia tvirta, kokia anuomet buvo Sofija. Tačiau, patyrusi ir pažeminimų, ir iššūkių, ji tik stiprėjo. Daug įdomiau skaityti, kai supranti, kad tai – realiai gyvenęs žmogus, o ne išgalvotas personažas. Kadangi nesu istorikė, tai nežinau, kiek čia yra prikurta (visgi tai – romanas, o ne dokumentika), bet rašydama autorė rėmėsi pačios Sofijos atsiminimais, tad, manau, faktai yra pakankamai tikslūs.

-    - Negana gėdos šeimai pridarei? Ne tik pati apsijuoksi, bet ir mums visiems nešlovę užtrauksi. Kur tai matyta – moterišką rašliavą spausdinti? Ir iš kur tu tokia mūsų šeimoje? Vienos bėdos per tave.

Nuostabi šeima, tiesa? Jauna dama paliekama tėvo, kuris išvyksta į užsienį po to, kai rusai iš Vilniaus išveja Napoleono kariuomenę, tvarkyti reikalus pati (tvarkyti reikalus, tai, supraskite, tikrai ne kažin kaip jau ten garbingai), nuolatinis vyresniosios sesers aiškinimas, kaip reikėtų elgtis, motina negyvena kartu, o ir nelabai apskritai domisi mergina... Daugybė visokiausių negandų nepalaužė Sofijos. Dabar štai galime didžiuotis sakydami, kad Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje. Rašė ji, tiesa, prancūzų kalba, tačiau tai dar įdomiau ir skamba daug kiečiau. O rašė daugiausiai istorinius romanus – smagi paralelė su pačia rašytoja Viliūne, - tad ir Europos gyventojai galėjo sužinoti Žygimanto Augusto ir Barboros istoriją, apie Jogailą ir Jadvygą bei kitus didikus. Visgi daugelio tų knygų neturime išleistų lietuvių kalba. Apskritai įdomu skaityti, kokia iš tikrųjų turtinga tais laikais buvo mūsų kultūra, kokia buvo Lietuvos diduomenė. Teatras, operos pasirodymai, pokyliai – daug, oi, daug sunaikino kariniai konfliktai.

Klubo merginos vieningai nutarė, kad pagal „Imperatoriaus meilužę“ pavyktų suorganizuoti puikia ekskursiją. Iš pradžių – po Lietuvos dvarus, o po to galbūt ir tuo keliu, kuriuo Sofija vyko į Paryžių! Taip, tokie mūsų užmojai :D Taip pat smagu, kad pirmasis knygos pasirinkimas nenuvylė: nors anksčiau nė viena nebūtų atkreipusi dėmesio į šią knygą vien dėl pavadinimo ar viršelio, bet štai, atsirado tokių, kurios tikrai skaitys ir daugiau Viliūnės knygų. Ką jau čia, knyga įkvėpė net mūsų pavadinimą!

O papildomiems skaitiniams, norint labiau suprasti ir išgyventi istoriją, tikrai verta perskaityti ir Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijas“ (lietuviškas leidimas 2004 m.).

Nusivylimai nusivylimukai..

Šiandien turėjo būti antrasis pirmasis Knygų klubo susitikimas. Šįkart jau tikėjausi, kad tikrai viskas pavyks. Ne tikėjausi, o tikėjau. Viską buvom suplanavę bibliotekoj, ruošiausi nuoširdžiai ir tikrai labai labai laukiau. Ir buvo panašu, kad šįkart tai jau tikrai BUS.

Tai va, galiu pasakyt, kad šitie žmogeliai vaikeliai, kurie buvo kviečiami net asmeniškai ateiti į Klubą, yra šitieji, kurie paveikslėlyje stovi ant žemės. Na, tai kadangi niekas neatėjo (antrą kartą), tai sėdėjom su bibliotekos vedėja ir kalbėjomės, ko reikėtų jaunuoliams, kodėl jiems neįdomu tokie dalykai kaip knygos ir kiek įdomesnė veikla nei namai/mokykla/namai.. Juokingiausia, kad visi skundžiasi, kaip Kretingoj nėra ką veikti, o jau kai siūlai, tai mat jiems nebereikia. Tokiais atvejais tikrai jaučiuosi kaip iš kitos kartos, nes jeigu man dabar kas pasiūlytų, dalyvaučiau kad ir dešimtyje knygų klubų. Taip būtų buvę ir tada, kai buvau šešiolikos. Fui jaunuoliai kurie nieko nenori fui fui fui.

Žodžiu, nusprendėm dar nenuleisti rankų ir kitais būdais prisivilioti žmones :) Tik nenoriu nieko atskleisti, nes gali ir vėl neišsipildyt :D

Knygų klubas!

Bet tai.. Kai idėjos taip greitai tampa realybe, pradedu savęs truputį bijoti :DD

Prieš Knygų mugę sumąsčiau, kad grįžusi namo nelabai turėsiu ką veikt (iš tikrųjų tai turėsiu, bet visada geriau užsiimti malonesne veikla nei bakalaurinio rašymas..). Prisiminiau, kad visada norėjau sudalyvauti Knygų klube, bet taip ir nepavyko. O mano mažame miestelyje tokio dalyko tikrai nėra! Todėl susisiekiau su savo mokyklos prezidente, pasitarėm ir štai, pirmasis Klubo susitikimas - jau po savaitės!

Labai labai šokinėju iš laimės ir galvoju, ką reikės pasakyti, kaip sudominti gimnazistus ir pan. :) Manau, kad ir mokykla pasveikins tokią mano iniciatyvą - taigi skaitymo skatinimas! O ir pati turėsiu mėgstamos veiklos :)

Excited excited excited :))