Vanessa Diffenbaugh "Gėlių kalba"

Nežinau kodėl, bet iš pat pradžių, pirmieji puslapiai šios knygos skaitėsi itin lėtai.. Neužsikabinau, o gal tiesiog nėjo susikaupti. Džiaugiuosi, kad paskui reikalai pagerėjo ir vis laukiau, kol sužinosiu, kas bus toliau :)

Viktorija visą vaikystę praleido vaikų namuose, tačiau po 18-tojo gimtadienio turi juos palikti ir suktis savarankiškai. Mergina yra pikta, niekuo nepasitiki ir prie nieko neprisiriša. Vienintelis tikras dalykas (jos galva) yra gėlių kalba, kuri gyvuoja nuo karalienės Viktorijos laikų. Panaudodama gėles Viktorija gali perduoti kitiems, ką jaučia ir mąsto.

Ant knygos viršelio besipuikuojantis užrašas skelbia, kad tai - 2011-ųjų Džeinė Eir. Ir skaitydama išties bandžiau atrasti panašumų su šia knyga. Vis dėlto galbūt užrašas ir neklysta.. Nes pati istorija gana panaši - niekieno nemylima mergina, vieniša atsiduria pasaulyje, įsimyli, negali susitvarkyti su savo jausmais ir atsakomybėmis, vėl viskuo nusivilia ir galiausiai viskas baigiasi laimingai. Šiaip ar taip, viskas vyksta šiais laikais, ir nors nagrinėjamos šiuolaikinės problemos, visgi būtent gėlių kalba apgaubia viską paslapties skraiste ir suteikia pasakiškumo šiaip jau be galo liūdnai istorijai.

Viską apgalvojusi nusprendžiau, kad man ši knyga patiko :) Ją tikrai galima įveikti ir per dieną, tereikia užsikabinti. Knyga skaitosi lengvai, parašyta paprastu, tačiau ne buitišku, stiliumi, kaip kartais nutinka knygoms. Taip pat patiko, kad tai - ne tik išgalvota istorija. Juk gėlių kalba egzistuoja iš tikrųjų, ir kiekviena gėlė turi savo reikšmę. Knygos pabaigoje yra pateiktas gėlių žodynas, radau jų ir internete: lietuviškas ir angliškas. Netikrinau, ar sutampa, bet va kad akacija reiškia slaptą meilę, tai turbūt įsiminiau visiems laikams :D Žodžiu, galima atrasti ir tokių įdomių dalykų :)

Visai rekomenduočiau paskaityti šią knygą :) Graudi istorija, tačiau graži. Norinčioms praleisti lengvą vakarą su knyga :)

Mingmei Yip "Šilko kelio daina"

...kai pamačiau, kad ši knyga atsiradusi knygynuose, užsinorėjau ją įsigyti.  Man visada be galo patiko rytų kultūros, todėl tiek filmus, tiek knygas, susijusias su tomis šalimis, suryju gana godžiai. Ne išimtis buvo ir "Šilko kelio daina". Vėlgi už viską turiu dėkoti AL :)

Lilė Lin yra 29-erių kinė, gyvenanti Niujorke. Ji dirba padavėja ir svajoja parašyti romaną. Staiga lyg iš dangaus atkeliauja žinia apie jos tetą, apie kurią Lilė nieko nežinojo. Pasirodo, teta nori, kad Lilė leistųsi į Šilko kelią, atliktų užduotis ir po visko, jei tiksliai vykdys nurodymus, gaus 3 milijonus dolerių. Na, kas nesusigundytų tokia galimybe.. Lilė iš prigimties mėgo nuotykius, tad leidosi į šią kelionę.

Na, jei atvirai, tai tikėjausi kažko truputį kito.. Nežinau, ko, bet ne tokio romano :D Ta prasme.. Didžioji dalis veiksmo sukosi apie Lilės meilės reikalus, o to man visai nesinorėjo. Galbūt norėjosi šiek tiek daugiau pasakojimo apie patį Šilko kelią, šįkart net pritrūko taip nemėgstamų gamtos aprašymų.. Jų buvo, bet negalėjau susidaryti tinkamo vaizdo.

Iš pirmo žvilgsnio sunkios užduotys, pasirodo, knygos herojės buvo labai lengvai įveiktos (galbūt tik kelionė per dykumą buvo sunkesnė, bet ir ta sutilpo į du skyrius). Iš knygos aprašymo buvo galima suprasti, kad Lilė ilgai kamuosis, kol viską įveiks, tačiau taip tikrai nepasirodė skaitant knygą.

Ir vis akis badė pasakymas "dvidešimt vienų metų amžiaus". Ooo jetau, taigi ar taip galima sakyti :(

Apskritai knyga parašyta gana primityviai, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, įtraukė nuo pirmųjų puslapių :) Perskaičiau ją per dvi dienas.

Knyga tinka merginoms, norinčioms ir "pakeliauti" po Kiniją, ir po meilės labirintus :)

Sebastian Fitzek "Terapija"

Na štai, perskaičiau dar vieną knygą iš Alma litteros atsiųstų :) Dabar lauksiu naujo sąrašo.

"Terapija" - vokiečių rašytojo sukurtas psichotrileris apie paslaptinga liga sergančią mergaitę Josi ir apie dar paslaptingesnį jos dingimą. Ketverius metus tėvas, garsus psichiatras, jos nepaliaujamai ieško, jį kankina neviltis. Kai Viktoras nusprendžia išvykti į vasarnamį atokioje saloje, kad atgautų sielos ramybę, ten jį susiranda nepažįstama moteris ir sakosi, kad nori pas jį gydytis (ji serga šizofrenija) bei papasakoti savo nepaprastą ligos istoriją. Nors Viktoras ir baigęs gydytojo praktiką, tačiau Ana jį sugeba iškart sudominti ir gydymo seansai tampa kone tardymu.

Na, ką aš galiu pasakyti.. Ilgai galvojau, kodėl aš išvis pasiėmiau šitą knygą?! Ne mano nervams tokias knygas skaityt :D Turbūt dar blogiau nei žiūrėti filmą, nes skaitydama viską įsivaizduoju savaip, o tai gali tikrai toli nuvesti. Ir nepaisant to, norėjosi skaityti vis toliau ir sužinoti, kas vyks kitame skyriuje.

Fitzek sugebėjo sukurti įtampą, sveikinu. Tiesa, kartais visko man būdavo tiesiog per daug. Atrodo, viską, kas mistiška ir gąsdina, autorius norėjo sudėti į šią nei 300 puslapių neturinčią knygą. Būtent tos pasakojimo vietos mane labiausiai gąsdino savo įvykių bei netikėtų istorijos pakrypimų gausa. Ir vis tiek skaičiau toliau: iš dalies dėl to, kad reikėjo perskaityti, bet ir dėl to, kad istorija jau buvo taip įtraukusi mane, kad turbūt nenurimčiau ir galvočiau, kaip viskas užsibaigė.

O pabaiga nustebino. Tikrai nemaniau, kad viskas taip bus. Ir kai atrodė, kad viskas jau pasibaigė, triokšt - dar viena atomazga, šįkart jau galutinė.

Galiu pasakyti, kad knyga tikrai patiko. Kaip jau minėjau, ne man, vargšelei, tokie mistiški nuotykiai, tačiau įtraukia, ir dar kaip! O ir perskaityti galima greit - du geri prisėdimai, nors, manau, galima apsieiti ir su vienu :)

Kathleen McGowan "Magdalenos evangelija"

...šią knygą surijau godžiai: skaitydavau vos tik atsikėlusi ryte, valgydama pusryčius, pavalgiusi, pietų metu, prieš miegą ir visada, kai tik turėjau laisvo laiko.

Kai Alma littera atsiuntė knygų sąrašą, ilgokai svarsčiau ką pasirinkti. Pamaniau, nieko neprarasiu paprašydama Magdalenos evangelijos, o ir aprašymas pasirodė gana įdomus. Po to šiek tiek juokiausi iš savęs: net ir grožinė knyga religine tematika man, kaip ne itin uoliai tikinčiajai (ir net labiau netikinčiai), pasirodė truputį keistas ir netikęs sprendimas. Ir vis dėlto turbūt jau supratote, kad pradėjus skaityti suvokiau, kad tai - puikus pasirinkimas.

Knygoje pasakojama apie žurnalistę Moriną, kuri keliauja po pasaulį rašydama knygą apie moteris, kurių padėtis istorijoje susiklostė itin nepalankiai, ir ji nori atskleisti tiesą, kuri daugybę metų buvo slėpta nuo žmonių akių. Nuvykusi į Jeruzalę Morina netikėtai įsisuka į paslaptis, kurios visiškai pakeičia jos gyvenimą. Po keleto metų nuvykusi į Prancūziją ji susiduria su žmonėmis, tikinčiais, kad ji yra Laukiamoji, vienintelė, kuri gali atrasti paslėptą Marijos Magdalietės evangeliją, o ši, be abejo, pakeistų visą istoriją.

Vis dėlto geriau seksis aprašyti tai, ką jaučiau skaitydama knygą, o ne atpasakoti siužetą (ko daryti aš net nenoriu).

Paimdama knygą į rankas viename užsieniniame puslapyje buvau be reikalo pasiskaičiusi atsiliepimų: jie nežadėjo nieko gero, tad ir pradėjau skaityti nusiteikusi gana skeptiškai. Nenorėjau tikėtis blogiausio, bet kažko TOKIO irgi nesitikėjau. Ir dar iki šiol nesuprantu, kodėl tie žmonės taip neigiamai atsiliepė apie šį kūrinį! Galbūt tai reikėtų paaiškinti skonių skirtingumu.. :) Nesvarbu. Svarbiausia tai, kad sulig kiekvienu puslapiu knyga man darėsi vis įdomesnė. Iš pradžių truputį maišėsi veikėjai, nes kartais vis išnirdavo koks nors neaiškus tipas, bet palengva viskas susidėliojo į savo vietas.

Tiesa, knyga panaši į mano jau daug anksčiau skaitytą Dan Brown "Da Vinčio kodą". Pačia idėja, kad egzistuoja kažkokia relikvija, kuri gali pakeisti žmoniją, kuriai priešinasi Bažnyčia ir Vatikanas. Na, suprantama, tokio turinio knygos įdomios skaitytojui, tai įdomu ir man. Todėl jeigu skaitėt Da Vinčį, o neabejoju, kad dauguma jį yra skaitę, tai suprasit, apie ką kalbu :)

Įdomu buvo tai, kad prieš beveik kiekvieną skyrių pateikiama ištrauka iš Magdalietės evangelijos. Nors, kaip minėjau, ir nesu labai tikinti, bet esminiai įvykiai, nutikę Jėzui, žinomi ir man. Todėl labai įdomu skaityti pateiktus juos kitaip. Va čia ir prieinu prie to, kas man visiškai sumaišė smegenis..

Visa mums žinoma istorija iš tiesų papasakota kitaip. Marija Magdalietė visus įvykius (Jėzaus stebuklus, nukryžiavimą, prisikėlimą ir panašius dalykus) matė savo akimis ir viską užrašė. Mane visa tai keistai sukrėtė. Skaitydama apie Tamsųjį laiką, kai Jėzus buvo nuteistas, vos neapsiverkiau. Tikrai nesitikėjau, kad ta istorija gali mane kada nors taip paveikti, o štai ėmė ir sudrebino kažką giliai giliai. Be abejo, nepamirštu, kad tai - grožinis kūrinys, kad tai negali būti pateikta kaip sensacija pasauliui taip lyg niekur nieko, tačiau yra kaip yra.

Visą laiką galvojau, ar tai, kas knygoje aprašyta, yra tiesa. Autorės žodis pabaigoje tai lyg ir patvirtina, tačiau vis tiek negaliu aklai patikėti tokiais dalykais, nes labai daug įvykių įgautų kitą prasmę. Visgi patys pasirenkame, kuo tikėti: ar Jėzus tikrai turėjo žmoną ir vaikų? Ar Poncijus Pilotas iš tiesų buvo geras žmogus kentėjęs nuo kitų įtakos? Ar Jonas Krikštytojas iš tiesų buvo toks asketiškas ir griežtas žmogus? Ar Judas - ne išdavikas?

Daugybė klausimų kyla paskaičius Magdalenos evangeliją. Ir net sukelia (man!) tokį susidomėjimą, kad norisi panaršyti giliau.

Waris Dirie su Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Kada paskutinį kartą perskaitėte knygą per vieną dieną? Aš šiąnakt. Tiesą sakant, susumavus visos dienos skaitymą, išeitų gal kokios 5 valandos. Užtat prisėdi, atsiverti ir norisi užversti tik tada, kai perskaitysi paskutinį puslapį!

„Dykumų gėlė“ - tai knyga, paremta Waris Dirie pasakojimu, prisiminimais apie savo gyvenimą. Gimusi Somalyje, klajoklių šeimoje, Waris matė daug šilto ir šalto (pastarojo gal netgi daugiau). Būdama penkerių išgyveno baisų somalių ritualą - mergaičių apipjaustymą. Vėliau, kai tėvas ją norėjo ištekinti už senio (nes jis pažadėjo už Waris NET 5 kupranugarius!), mergaitė pabėgo iš dykumos. Kol ji pasiekė tai, ką turi dabar, merginai tikrai teko galybė vargų.

Knygą taip įdomu skaityti todėl, kad tai - tikrų tikriausia istorija. Ant viršelio taip pat matome pačią Waris. Viskas papasakota taip jautriai (už tai turbūt reikėtų dėkoti C.Miller, kuri sugebėjo viską taip perteikti), kad tikrai priverčia įsijausti. Be to, knyga skaitosi labai lengvai. Tai nėra minusas, tiesiog ji parašyta taip paprastai ir įtaigiai, kad verti puslapį po puslapio ir žiū - jau perskaitei :)

Žavi tai, kokia stipri nuo pat vaikystės buvo Waris. Ji sugebėjo išgyventi dykumoje sunkiausiomis sąlygomis, o dar patyrusi tą baisų apipjaustymą.. Knygoje apie jį daugiau kalbama pabaigoje. Būtent toji stiprybė lėmė tai, kad ji pasiekė to, apie ką dykumoje net negalėjo svajoti. Waris visomis savo išgalėmis sunkiai dirbo ir stengėsi, kad nebūtų deportuota iš Europos atgal į Somalį. Patyrusi daug negandų ji tapo tuo, kuo yra dabar.

Waris Dirie

Čia nėra labai daug dialogų, daugiau akcentuotas tikras pasakojimas, pačios Waris išgyvenimai. Tai yra puiku. Galbūt dėl dialogų būtų dar lengviau skaityti, bet tuomet knyga būtų suprastėjusi ir netekusi tokio įtaigumo.

Waris 2000-aisiais yra tapusi metų moterimi, 2004-aisiais atsiėmė pasaulinį moterų apdovanojimą, buvo JT narė ir kovojo už geresnį mergaičių gyvenimą Afrikoje, tapo modeliu, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikelio.

Tokia moteris galėtų būti įkvėpėja kiekvienai merginai. O ypač apie jos gyvenimą turėtų sužinoti tos, kurios nuolat skundžiasi neva tai per sunkiais darbais. Paskaičius knygą supranti, kad esi be galo laimingas, gimęs Europoje.

Audronė Urbonaitė "Cukruota žuvis"

Aš ir Cukruota žuvis ant stogo

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo.. Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros - antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje, o čia dar pasirodo jo duktė kinė.. Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti - iš pradžių Vilniuje, po to ir pačioje Kinijoje.

Knygoje labai daug sarkazmo. Jis man patinka, tačiau čia visko buvo per daug ir per pikta. Bent jau mane tai nuteikė tiek prieš pagrindinę veikėją, tiek prieš pačią autorę, kadangi manau, kad vis dėlto tai jos nuomonė - juk iš niekur tokių dalykų neparašysi. Asmeniškai man nepriimtinas toks požiūris, kad „mišrūnai“ - blogai. Manau, kad tai yra natūralu dabartiniame pasaulyje ir nereikia labai pūsti prieš vėją, kaip sakoma. Gal ir visai ne patriotiškai kalbu, bet pati nematau tautų maišymesi nieko blogo.

Kas dėl paties parašymo.. Nuoširdžiai sakau, nesupratau apie ką parašyta maždaug pusė knygos. Gal aš čia pati tokia buka, bet aiškumo man net labai pritrūko. Jau, atrodo, siužetas rutuliojasi nuosekliai, viskas gerai ir įdomu. Ir staiga įsiterpia visai kitas pasakojimas, kurį pasakoja kitas pasakotojas, apie dalykus, kurių nesuprantu. Iki galo taip ir nesupratau, kas ta ponia Mao. Turiu kažkokį variantą, bet gal geriau pasilaikysiu sau.

Knygoje aiškiai pabrėžiamas moters, bandančios kariauti su pačia savimi, beviltiškumas. Deja, bent kol kas jis man svetimas.

Čia aš kamuojuosi baiginėdama knygą

Ir visgi knygą perskaičiau. Gal labiau dėl to, kad privalėjau tai padaryti, bet bent jau iš pradžių ji mane tikrai kažkuo traukė. Kad ji visada buvo keista - sutinku. Bet kartais tai ima ir sudomina. Šįkart susidomėjau minimaliai.

O dabar imsiu ką nors, kas padėtų atsigauti.

Glenn Beck "Kalėdinis megztinis"

Mes nebuvome turtingi, mes nebuvome vargšai - mes tiesiog buvome.

Kalėdų proga perskaičiau tokią štai knygą. Ačiū Alma litterai ;)

Glenn Beck yra žmogus, besisukantis pramogų versle, jei taip galima pavadinti: radijo laidų vedėjas, televizijos laidų kūrėjas, verslininkas, na, ir, žinoma, knygų rašytojas. Pasirodo, tai yra tikra istorija apie Kalėdinį megztinį. Istorija apie patį Glenn'ą.

Edvardas, visų vadinamas Edžiu (pasirodo, tikrasis rašytojo vardas yra Glenas Edvardas Li Bekas), Kalėdoms trokšta tik vieno - naujo raudono "Huffy" dviračio su juodu balneliu. Jis gyvena tik su mama, tėtis miręs. Įsivaizduokit, kaip nusivilia dvylikametis berniukas, Kalėdoms vietoj taip trokštamo ir užsidirbto dviračio gaudamas mamos numegztą megztinį.. Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį..

Kai mama pasakė, kad ta knyga kaip tik dvylikamečiams, truputį išsigandau, na, nes nejaugi būsiu taip apsišovusi ir pasirinkusi netinkamai?? Ir kaip apsidžiaugiau, kai skaitydama supratau, kad taip visai nėra! Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad knyga paviršutiniška, čia daug prisiminimų, paprastos buities.. Tačiau neilgai trukus viskas pakrypsta į kur kas rimtesnius dalykus. Šeima, tikėjimas, atlaidumas - trumpiau tariant, tikrosios vertybės, kurios turi būti svarbios kiekvienam. Skaitinį suvalgiau per porą dienų. Buvo tikrai labai įdomu!

Visos knygos metu ir gailėjau to berniuko, ir pykau, kad jis toks nevykėlis ir bjauriai elgiasi su seneliais, kurie jį myli ir bando visaip padėti. Gaila buvo skaityti, kaip jis galvoja, kad už pinigus galima gauti visą pasaulio laimę, kad niekas daugiau nėra svarbu. Bet galbūt taip jaučiasi ir kiti vaikai, kurie gyvena skurde.. Ypač tokio amžiaus.

Knyga - apie gilius dalykus. Verta paskaityti ir suaugusiems, ir jaunesniems.

Jean Sasson, Najwa bin Laden, Omar bin Laden „Esu bin Ladeno sūnus“

Ką tik, prieš maždaug 10 minučių, užverčiau šią knygą. Perskaičiau, surijau - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Žinokit, vis dar esu šokiruota šios istorijos.

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris (na, ne tik moteris, bet, manau, tai yra pagrindas). Tačiau šios knygos nebūtų, jei savo istorijų nebūtų papasakoję visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės - pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kai tik reikėjo išsirinkti knygą iš Alma litteros pateikto sąrašo, ši užkliuvo už akies. Vos pradėjusi ją skaityti supratau, kad nesuklydau, kad mano pasirinkimas tikrai geras. Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, kuris iš pradžių dar vaikas, bet vėliau vis augantis ir bręstantis vaikinas, akimis.

Kai vyko didysis išpuolis prieš Ameriką, pati buvau dar vaikas, todėl visai nesidomėjau kažkokiu Osama, nerūpėjo man ir kiti pranešimai apie jį. Ir štai dabar skaitydama negalėjau patikėti, kad jo didžiausieji užmojai su organizacija al-Qaeda vyko tada, kai gyvenau aš. Tai ne kažin kokia sena istorija, viskas yra net per daug šviežia. Įdomi buvo ir Osamos veikla Afganistane, kadangi to yra paliesta ne viena lietuvių šeima. Vis galvojau, ar tada, kai tetis buvo ten, Osama vadovavo kariniams veiksmams.

O jeigu apie pačią knygą, tai ji man patiko visokeriopai. Visų pirma, be abejo, svarbus yra pasakojimas. Labai džiugu, kad iš Nadžvos ir Omaro atsiminimų nesukurptas grožinis romanas. Kadangi pasakojama grynai iš atminties, tai ir istorija kai kur nutrūksta, kai kurių faktų neatsimenama. Man tai sudaro tikroviškumo jausmą, na, kad tikrai niekas nėra išgalvota. Apskritai be galo patiko, kad knygoje pateikti žemėlapiai, kur Osama perkėlinėjo savo šeimą, kad yra nemažai nuotraukų. Taip taip, yra ir nuotraukų, kur galime pamatyti ir šešiolikmetį Osamą bin Ladeną, dar visiškai gerą vaikiną, ir jo augančius vaikus. Be to, knygos pabaigoje yra keletas priedų - tai trumpi faktai apie Osamos tėvus, žmonas, vaikus, taip pat chronologine tvarka pateikti Osamos gyvenimo faktai bei al-Qaedos chronologija.

O užvis keisčiausia, kaip blogų minčių nepuoselėjantis išsilavinęs vaikinas galėjo tapti tokia pražūtinga asmenybe visam pasauliui.. Vis dar neįtikima.

Rekomenduoju? TAIP, be jokių abejonių. Tai nėra romanas, nėra ir sausa biografija. Tiesiog už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kaip džihadiškas smurto troškimas gali pakeisti žmogų ir daryti įtaką aplinkiniams.

Jamie Ford „Keiko“

Praeitame įraše trumpai papasakojau jums apie Alma litteros projektą.Tai štai, pirmąją gautą knygą jau „suvalgiau“ :)

„Keiko“ - tai pasakojimas apie uždraustą meilę. Jei ir skamba banaliai, tai dar minutėlę ir tuoj įsitikinsit, kad taip visiškai nėra. Henris yra Amerikos kinas - jo tėvai atvykę iš Kinijos, tačiau pats berniukas ten net nėra buvęs. Jų šeima gyvena kinų miestelyje. Šalia kinų miestelio įsikūręs Nihonmačis - japonų miestelis. Henrio tėvas yra užkietėjęs nacionalistas - jis nekenčia japonų už tai, kad kažkada jie puldinėjo Kiniją. Ir Amerikoje jis aktyvus organizacijos, kovojančios su japonais, narys. Henrį tėvai leidžia į baltųjų mokyklą, nes nori, kad jis išaugtų tikru amerikiečiu.

Tačiau toje mokykloje Henris ne vienintelis azijietis. Užsidirbinėdamas stipendiją mokyklos valgykloje jis sutinka žavią japoniukę Keiko. Juodu susidraugauja, bet argi gali ilgai trukti tokia draugystė, kuriai valdingasis Henrio tėvas tikrai nepritartų?

Veiksmas knygoje vyksta dviem skirtingais laikais - 1942-aisiais, karo metais, kai Henriui tėra 12 ir 1986-aisiais, kai Henris jau beveik 60-ties metų vyras, palaidojęs žmoną, kuri mirė nuo plaučių vėžio. Senasis Henris nugrimzta į prisiminimus pamatęs, kad prie senojo „Panamos“ viešbučio, kuris skirdavo kinų ir japonų miestelius, būriuojasi žmonės. Rūsyje rasti japonų daiktai, kurie buvo paslėpti tada, kai visi japonai buvo priverstinai iškeldinti iš Nihonmačio. Čia grožinis pasakojimas susipina su istorija: japonams atakavus Perl Harborą, JAV paskelbia karą Japonijai. Visi japonai, nesvarbu, kad jie jau gimę Amerikoje ir niekada nebuvę Japonijoje (kaip Keiko), laikomi pavojingais. Todėl jie uždaromi koncentracijos stovyklose. Kažką primena, tiesa?

Įsivažiuoti į šią knygą ilgai neužtruko. Apskritai mane domina visi pasakojimai, kurie susiję su Japonija ar Kinija. Net jeigu tai ir vyksta Amerikoje. Henris ir Keiko dar maži, tačiau jau suaugę. Jų draugystė be galo graži. Henriui, kuris su tėvais beveik nebendrauja, o bendraamžių draugų taip pat neturi, pats bendravimo procesas iš pradžių sekasi sunkiai, tačiau Keiko labai supratinga ir Henris „persilaužia“. Tikrai buvo labai gražu skaityti apie tokią draugystę - tai ne kažkokia paauglių istorija. Kai Henris sužino, kad Keiko turės išvykti, visas jo pasaulėlis apsiverčia aukštyn kojom. Jie mylėjo vienas kitą, tačiau buvo per prievartą išskirti. Kaip vėliau paaiškėja, prie to prisideda ir Henrio tėvas, kuris visaip stengėsi sutrukdyti vaikų bendravimui.

Praėjo keturiasdešimt metų. Senasis Henris turi sūnų ir, kaip minėjau, yra našlys. Jis „Panamos“ viešbučio rūsyje ieško senos Oskaro Holdeno plokštelės, kurioje buvo Henrio ir Keiko daina. Naršydamas po krūvą japonų daiktų jis tikisi, kad Keiko paslėpė plokštelę būtent ten. Giliai širdyje, manau, jis ieškojo ne tik plokštelės. Kai į paiešką jis įtraukia ir sūnų Martį su sužadėtine, tenka papasakoti apie Keiko. Martis vis dar išgyvena dėl motinos mirties, todėl Henris, niekad ir šiaip jau šiltai nebendravęs su sūnumi, baiminasi, kad bus pasmerktas. Jo nuostabai, Martis sureaguoja visiškai kitaip. Henris jau praradęs viltį dar kada nors sutikti Keiko ir pradėti gyvenimą iš naujo..

O man norėjosi vis skaityti ir skaityti, tuo pačiu metu norėjau ir pabaigos, kad sužinočiau, kaip viskas susiklostė, bet ir nenorėjau, kad pasibaigtų. Išgyvenau kartu su Henriu, kadangi rašytojas gana įtaigiai aprašo tiek berniuko Henrio, tiek jau pagyvenusio vyro jausmus. Truputį gaila, kad pavadinimas lietuvių vertime tapo Keiko, nes originalas vadinasi „Hotel on the Corner of Bitter and Sweet“. Tačiau nė kiek nesigailiu, kad pasirinkau būtent šią knygą.

Ir skaitydama vis svarsčiau.. Ar Henris tikrai taip mylėjo savo žmoną..?

Alma littera projektas

Vieną kartą sulaukėm pasiūlymo iš Alma littera leidyklos bendradarbiauti. Gavau ir asmenišką kvietimą, ir į bendrą skaitytojų blogą.

Pasiūlymas buvo toks: jie atsiunčia mums pasirinktą knygą, mes perskaitom ir parašom atsiliepimą į savo blogą (tai, ką darom visada :)). O jie gali talpinti įrašą savajame bloge ar kitur naudoti jį ar ištrauką. Viskas taip paprasta!

Smagiausia dalis ta, kai atsiunčia knygą. Va ir aš jau gavau savo pirmąją - Jamie Ford „Keiko“. Knygyne keletą kartų užkliuvo akis, tad gavusi knygų sąrašą ir pamačiusi šią net nedvejojau :) Dabar lauksiu dar vienos, kuri truputį nėra išleista :D

Toks bendradarbiavimas yra vienas malonumas ir abipusė nauda :) Mėgstu projektus, susijusius su knygom :)