2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Ruta Sepetys "Tarp pilkų debesų"

Taip ilgai norėjau perskaityti šią knygą, taip ilgai ji gulėjo mano lentynoje, kad pagaliau susiruošiau ją perskaityti. Ir.. vaje, kur aš buvau anksčiau?!

"Tarp pilkų debesų" - romanas apie trėmimus į Sibirą. Knygoje viskas apie tai pasakojama šešiolikmetės Linos akimis. Vieną naktį į jų namus įsiveržia enkavėdistai, liepia susirinkti daiktus ir išveža Liną, jos brolį Joną ir mamą. Suvaryti į gyvulinius vagonus žmonės keliauja į nežinią.

Niekad anksčiau nebuvau skaičiusi knygų apie tremtį. Ir galvoju, kad net ir dabar nenorėčiau. Nes ši man buvo tobula. Autorė labai paprastai, bet įtaigiai pavaizdavo tremtinių išgyvenimus. Įdomu tai, kad viską pasakoja 16-metė. Viską, ką matė keliaudama į Sibirą, Lina užrašinėjo ir piešė labiausiai įsiminusius, kraupius vaizdus. Jei kas nors būtų radę jos piešinius, ko gero, be gailesčio būtų sušaudę..  Tačiau merginos stiprybė mane žavėjo. Kai atrodė, kad nebegali būti blogiau, ji vis tiek atrasdavo ką nors, dėl ko reikia kabintis į gyvenimą ir neprarasti vilties.
O NKVD pareigūnai.. Man išties buvo bjauru skaityti, kaip jie elgdavosi su niekuo dėtais žmonėmis - juk visi jie buvo išvežti tik todėl, kad buvo išsilavinę ir protingi žmonės. Keiksmai, žiaurumas, betikslis smurtas, bandymas įvaryti baimę, badas - tai buvo tai, kas lydėjo žmones diena iš dienos. Tačiau žavėjo lietuvių sugebėjimas jausti bendrystę net tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Jie padėdavo vienas kitam, kiekvienas rizikavo įkliūti ir būti nubaustas už pavogtą bulvę ar malką, tačiau vis tiek kaip išgalėdami kabinosi į gyvenimą. Ypač tie, kurie buvo nugabenti iki Laptevų jūros.

Rekomenduoju. Man šiek tiek sudėtinga išsakyti viską, ką išgyvenau skaitydama šį romaną. Vis galvojau, kad būtų puiku, jei kas nors pastatytų filmą pagal šią knygą. Ir šiandien užtikau vasarą parašytą straipsnį, kad teisės statyti filmą jau yra nupirktos, tad YAY! Belieka tikėtis, kad jis bus bent perpus toks geras kaip knyga.

Liutauras Degėsys "Prisiminimų prisiminimai"

Et, kažkaip aptingau aprašinėti knygas.. Ir aptingau, ir laiką, deja, ne kibirais semiu. Praėjo visos šventės, sesijos, tai galima vieną vakarą prisėsti ir papasakoti, ką naujo perskaičiau. Nebūčiau net perskaičius, jei ne ligoninė - ačiū jai :D

O "Prisiminimų prisiminimai" - esė knyga. Iš tikrųjų Degėsio anksčiau nebuvau net lietusi, tačiau draugė labai išgyrė, jai patiko, tai nusprendžiau ir aš paskaityti. Knygoje gausu pamąstymų apie gyvenimą, valdžią. Man itin patiko tai, kad šie esė kupini ironijos, tačiau tokios gražios ir jaukios. Pavyzdžiui, Parulskio ironija yra kandi (ji man irgi baisiai patinka), o Degėsio - gražiai pajuokianti. Tikrai nerandu kitokio žodžio.
Dar prie patikimo - nes taip, man ši knyga patiko ir labai greit susiskaitė - prisidėjo ir tai, kad šios knygos nuostabus leidimas. Ir viršelis, ir piešinukai kiekvieno skyrelio pradžioj, ir net šriftas. Alma littera tikrai pasistengė, kad būtų malonu laikyti knygą rankose.
Na, o jei norit plačiau sužinoti apie dalykus, apie kuriuos čia rašoma, tai teks patiems paskaityti. Matot, labai sunku nupasakoti tai, kas rašoma esė knygose.. Su ta intencija ir rekomenduoju perskaityti patiems - neturėtumėt nusivilti :)

2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

George R.R. Martin "Ledo ir ugnies giesmė. Karalių kova"

Štai taip, dabar jau ir aš supratau, ką reiškia darbas ir kaip grįžus iš jo nieko nebesinori. Net skaityti. Dėl to su šia knyga užtrukau visą amžinybę, nors galėjau perskaityt gal dešimt kartų greičiau. Visa laimė, kad buvo net darbe tokių akimirkų, kai galėjau skaityti :) Tai mane ir išgelbėjo.

Antrojoje Ledo ir ugnies giesmės knygoje prasideda įnirtinga kova dėl Geležinio sosto. Dabar jame sėdi trylikametis Džofris, tačiau sostą atsikovoti nori ir karalius Stanis, ir jo brolis Renlis, ir Drakonų motina Daneiris, iš Šiaurės atkeliauja Robas su kariuomene.. Žodžiu, daug kruvinų kovų, dar daugiau mirčių ir intrigų.

Knygoje, be abejo, viskas vyksta lėtai. Kol kas nors paaiškėja, tol praeina nemažai laiko. Bet man patinka, kai viskas aprašyta taip labai smulkiai. Antro serialo sezono nebelabai pamenu, todėl viską išgyvenau naujai, daug dalykų buvau net pamiršusi. Sujungusi vaizduotę ir tai, ką mačiau seriale, gavau puikų kūrinį!
Kas man nepatiko, tai vertimas. Žinau, kad tikrai esu ne pirma ir ne paskutinė, kuri tuo skundžiasi. Ta prasme.. Kam imti kitą vertėją? O jeigu jau taip nutinka, kad reikia, tai kodėl negalima bent vardų ir vietovardžių išversti taip pat, kaip pirmoje knygoje? Taigi: tvirtai sau pasižadu daugiau lietuviškų šios knygos vertimų neskaitysiu. Man atrodo, kad angliškai bus lengviau susigaudyti negu galvoti, kas per lietuviškas daiktas ten veikia.

Apskritai tai pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man ima patikti fantastika. Kur čia nepatiks, kai kuriamos tokios knygos, kuriose tas naujas pasaulis tampa toks realus! Tikrai labai labai noriu paskaityti kitas dalis, nes kažkaip jo, laikau save Game of Thrones fane. Manau, kad George tikrai yra žodžio meistras. O kas dedasi jo galvoj.. Na, dėl to ir noriu paskaityti kitas knygas, kad sužinočiau :))

2013 m. spalio 24 d., ketvirtadienis

Protų mūšiai "Žmonės, muzika, literatūra". I žaidimas

Šiandien įvyko didis įvykis: pagaliau Kretingos jaunimas sudalyvavo dalyke, kurį organizuoja biblioteka (ir aš :D). Protų mūšius surengti idėja kilo tuomet, kai arbatos puodelyje bandėm skandinti liūdesį, kai niekas neatėjo į Knygų klubo susitikimą. Tai va taip ir bandysim pritraukti žmogiukus, gal susidraugausim ir bus smagu :) Nes šiandien tikrai buvo neliūdna!

Nugalėtojų komanda Patys sau faini NEW
Iš tiesų tai truputį išgąsdino, kai bibliotekos vedėja, likus valandai iki protmūšių, parašė sms, kad upsy, liko tik viena komanda! Iškart pagalvojau: "O ne, nejaugi vėl!" Na, vis tiek nuvažiavau į biblioteką, ir kaip džiugu buvo matyti, kad jaunimas renkasi ir kad komandų bus trys! Tiesą sakant, tai daugiau nelabai ir tilptų, na, gal keturios. Ir komandos buvo gausios :) Žodžiu, viskas perfect :D

Klausimus sudarinėjau pati. Kai kuriuos skolinausi iš Žinovų klubo, kuris vyko ankstesniais metais, kai kurie atėjo į galvą patys. Visada galvodavau, kas per žmonės galvoja klausimus protmūšiams, nes nu kaip įmanoma domėtis tokiais dalykais? :o Ta prasme, tie klausimai dažniausiai būna tokie, kad nežinai net į kurią pusę galvoti :D Dabar supratau! Tos mintys iš tiesų kažkaip ateina, pradedi įdėmiau klausytis kas ką kalba, visaip išrutulioti faktus, tada sugalvoji, kad o, norėčiau dar ir tuo pasidomėti, ir tuo.. Žodžiu, į naudą tokie dalykai labai :D

Komanda Mes violetinė
Įdomiausia buvo klausytis, kaip komandos galvoja atsakymus :D Kai sėdi saugiai ir žinai kiekvieną atsakymą, tada klausaisi, kokių gi dar minčių turi žmonės. Būtų net įdomu sužinoti, kaip pati mąstyčiau, jeigu nežinočiau atsakymų :D Dabar, aišku, gailiuosi, kad nesirašiau nugirstų atsakymų variantų į kai kuriuos klausimus.. Nes dabar jau nieko nebepamenu, tik žinau, kad tuo metu buvo labai smagu klausytis :D

Komanda Untitled





Iš tiesų džiugu buvo matyti, kad dalyviai labiausiai susikaupę buvo tuomet, kai klausimai buvo apie literatūrą. Gal netyčia labai sunku buvo, ups :D Kai kuriuos klausimus pasiskolinau iš Sandros  rengiamų konkursų. Įdomu buvo tai, kad dalyviams pasirodė be galo sunkus klausimas, kuriame pagal piktogramas reikėjo parašyti knygos pavadinimą. Nė viena komanda neatsakė teisingai! (Knygos pavadinimas buvo "Raudonojo arklio vasara")

O dabar jau ruošiuosi kitam žaidimui :) Visada įdomiausia būna galvoti literatūrinius klausimus - dabar dar daugumą jų skolinausi iš Žinovų klubo ir Sandros, bet kitus žaidimus (kurių šiame sezone dar bus 4) rengsiu pati. Matyt, tikrai šitai yra įaugę į kraują :)

2013 m. spalio 20 d., sekmadienis

Sofi Oksanen "Stalino karvės"

12 Iššūkio knyga. Ar tai jau reiškia, kad šiemet jį įveikiau? :D Yayy!!

Man tai - antroji šios autorės skaityta knyga. Pirmojoje, "Valymas", buvo nagrinėtos temos, liečiančios Sovietų Sąjungą. Šioje knygoje jos taip pat itin aktualios.
"Stalino karvėse" vaizduojami trijų kartų gyvenimai. Įvykiai pasakojami Sofijos, jos dukros Katarynos ir šios dukros Anos lūpomis. Trys skirtingos moterys, trys laikotarpiai - trys skirtingos istorijos ir nuoširdūs išgyvenimai susipina, ir štai - skaitytojas laiko rankose puikų romaną.

Pripažinsiu, skaitydama pirmuosius 80 puslapių jau galvojau, kad šios knygos nebeįveiksiu, kad ji nepateisino mano lūkesčių ir panašiai.. Kaip džiaugiuosi, kad radau valios įveikti tą barjerą (net nepastebėjau, kada persilaužiau)! Dabar jau mąstau, kad gal tiesiog pirmuosius puslapius skaičiau nelabai susikaupusi, gal būtent tiek reikėjo tam, kad priprasčiau prie pasakojimo stiliaus.. Na, bet juk esmė tame, kad vis dėlto užsikabinau ir įnikus skaityti viskas ėjosi kaip per sviestą :)
Daugiausiai knygoje pasakoja Ana - ji yra jauniausia šios knygos pasakotoja. Mergina turi daug problemų: nuo pat vaikystės jai buvo uždrausta sakyti, kad jos mama estė, todėl visą gyvenimą ji mokėsi būti tikra suome. Būdama keturiolikos pradėjo išvemti maistą, kurį suvalgydavo, tad ilgainiui tapo bulimanoreksike. Nežinau kodėl, bet šios veikėjos man buvo labiausiai gaila. Galbūt dėl tos bulimijos+anoreksijos, nes na tikrai galėjo apsieiti be to, bet va.. Be abejo, kitų veikėjų gyvenimai taip pat nebuvo rožėmis kloti.
Sofijos jaunystė buvo tuomet, kai vyrai išeidavo į miškus, kai prasidėjo trėmimai į Sibirą, vėliau - kolūkių metai, kol pagaliau Estija atgavo nepriklausomybę. Katarynos, Sofijos dukters ir Anos motinos, gyvenimas taip pat buvo sunkus. Susipažinusi su suomiu ir išvykusi iš Sovietų Estijos ji visą gyvenimą kovojo dėl "vietos po saule". Todėl ji ir Aną auklėjo taip, kaip tikrą suomę, kadangi atėjūnės iš sovietinių šalių buvo laikomos kone prostitutėmis, ir niekuo daugiau.
Knygos veiksmas apima nemažai metų, todėl įdomu skaityti, kaip po truputį keičiasi padėtis visuomenėje. O ypač ilgai tenka laukti pokyčių pačių veikėjų asmeniniuose gyvenimuose.

Man skaitant šią knygą buvo įdomu, kaip ji atrodytų skaitytojams tų šalių, kurie negali įsivaizduoti, kas yra sovietų priespauda. Na, pavyzdžiui, Ispanijos skaitytojams. Atrodo, jau ir mes ne visada galime suprasti, kas vykdavo anuomet, nes apie viską žinome tik iš pasakojimų. Tačiau laikausi tos nuomonės, kad mums vis tiek lengviau. Mums - tai tiems, kurių šalių istorija yra bendra.
Beje, knygą rekomenduočiau. Manau, kad prie skandinavų rašymo stiliaus reikia šiek tiek priprasti, bet knygą paskaityti verta.

Stalino karvės - tai...

2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Woop woop! Priešpaskutinė Knygų iššūkio knyga :)) Taip jau gavosi, kad ir ji iš alternatyvių knygų sąrašo. Kai šis romanas pasirodė (tai jau prieš kažkiek laiko), tai iškart užsimaniau perskaityti. Matyt, todėl, kad pavadinimas sudomino.

Knygos pagrindinis veikėjas Alanas - nusivylęs gyvenimu jaunuolis. Išgyvendamas sunkią akimirką jis sutinka paslaptingą vyrą, kuris pasiūlo sudaryti lyg ir sutartį - padės Alanui atsikratyti visų bėdų, bet jis turi pasižadėti daryti viską, ką šis jam palieps, antraip Alanas sumokės savo gyvybe. Taip ir pradeda vystytis istorija.

Na, jei kai kurie bijotų imti šią knygą dėl pavadinime minimo Dievo, tai nei vienam puslapy jis net neminimas. Sakyčiau, kad Dievas per šią knygą keliauja būtent incognito :) Jei nenori, tai ir nematai.
Šiaip jau knygoje yra nemažai pamąstymų apie gyvenimą, galima rasti ir minčių, kurias norėtumei užsirašyti į kokią nors gilių minčių knygelę. Bet man patiko, kad viso to nepergrūsta. Vis dėlto mane labiausiai domino tai, kaip vystosi istorija.
O ji išties įdomi! Patiko tai, kad padedamas kitų, žmogus vėliau gali pats puikiausiai kreipti savo gyvenimą tinkama linkme. Tik va kai kuriems reikia, kad kas nors parodytų, kaip galima tai padaryti. Bene labiausiai patiko tai, kaip Alano.. emm.. dvasinis vadovas, tarkim, padėjo jam mesti rūkyti. Iškart atsiprašau, jei pasirodys atskleista per daug, bet gal, pavyzdžiui, kas nors visai nenori skaityti šios knygos, bet užtat nori mesti rūkyti ir pasinaudos tuo, ką papasakosiu. Taigi. Alanas sakydavo, kad rūko tam, kad bent tais momentais pasijustų laisvas, nevaržomas kitų. Žodžiu, jam vienintelė laisvė savame gyvenime atrodė rūkymas - liūdna, kai pagalvoji. Tuomet Alanas pradėjo netikėčiausiu laiku gauti sms žinutes, kuriose buvo liepiama eiti rūkyti. Žinutės ateidavo ne tik dieną, darbo metu, bet ir naktį - trečią, penktą valandą.. Galų gale cigarečių skonis ir kvapas tapo nebepakeliamas, Alanas jausdavosi suvaržytas tų paliepimų rūkyti. Ir metė, nebegalėdamas daugiau to ištverti. Ir pasijuto daug geriau :)
Tokių ir visokių kitokių pavyzdžių galima rasti šioje knygoje. Kaip jau sakiau, nemažai pamąstymų apie gyvenimą, bet taip pat - šiokių tokių pamokų nemoralizuojant. Apie tai, kaip galima elgtis tam tikrose situacijose, kaip kontroliuoti savo gyvenimą.
Rekomenduočiau!

2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Nusivylimai nusivylimukai..


Šiandien turėjo būti antrasis pirmasis Knygų klubo susitikimas. Šįkart jau tikėjausi, kad tikrai viskas pavyks. Ne tikėjausi, o tikėjau. Viską buvom suplanavę bibliotekoj, ruošiausi nuoširdžiai ir tikrai labai labai laukiau. Ir buvo panašu, kad šįkart tai jau tikrai BUS.
Tai va, galiu pasakyt, kad šitie žmogeliai vaikeliai, kurie buvo kviečiami net asmeniškai ateiti į Klubą, yra šitieji, kurie paveikslėlyje stovi ant žemės. Na, tai kadangi niekas neatėjo (antrą kartą), tai sėdėjom su bibliotekos vedėja ir kalbėjomės, ko reikėtų jaunuoliams, kodėl jiems neįdomu tokie dalykai kaip knygos ir kiek įdomesnė veikla nei namai/mokykla/namai.. Juokingiausia, kad visi skundžiasi, kaip Kretingoj nėra ką veikti, o jau kai siūlai, tai mat jiems nebereikia. Tokiais atvejais tikrai jaučiuosi kaip iš kitos kartos, nes jeigu man dabar kas pasiūlytų, dalyvaučiau kad ir dešimtyje knygų klubų. Taip būtų buvę ir tada, kai buvau šešiolikos. Fui jaunuoliai kurie nieko nenori fui fui fui.
Žodžiu, nusprendėm dar nenuleisti rankų ir kitais būdais prisivilioti žmones :) Tik nenoriu nieko atskleisti, nes gali ir vėl neišsipildyt :D

2013 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

Catherine Clement "Teo kelionė"

Ups, su šita knyga truputį užtrukau.. Ne dėl to, kad ji man būtų buvusi neįdomi, ne! Kartais tiesiog taip nutinka :) Romanas nesiskundžia puslapių skaičiumi, o jau kai prisėdi, tai būdavo sunku padėti!

Teo kelionė - tai kelionė po religijų pasaulį. Jaunasis vaikinas sužino, kad serga sunkia liga, tad jo pasiturinti teta suplanuoja kelionę, kurioje Teo susipažintų su visomis religijomis, o taip pat ir pasveiktų. Tiesa, Teo šeimoje tėvai nesprendė, kokios religijos atstovai turėtų būti vaikai - jiems leista pasirinkti patiems, tad Teo daugiausiai domisi senaisiais Egipto dievais :)

Na, aš pati tai net nežinau, ar esu tikinti, ar ne - jau 22-eji, o dar niekaip neapsisprendžiu. Žinau tik viena, kad krikščionybe, kuri mūsuose yra įprasčiausia religija, tikrai nesižaviu. Apskritai man religija atrodo toks slidus reikalas.. Tačiau apie jas paskaityti visada įdomu. Į šią knygą žiūrėjau kaip į religijų pradžiamokslį :) Tiesa, kaip susidomėjau šia knyga: vasarą perskaičiusi "Sofijos pasaulį", internete pamačiau, kad Sofija turi "brolį". Būtent taip vadinamas Teo. Knyga parašyta panašia stilistika, nors Teo kelionė man patiko gal net labiau, nes tiesiog buvo lengviau skaityti, kai viskas pateikta ne laiškų forma, o dialogu.
Taigi. Keliaudami su Teo ir jo teta susipažįstame su pačiomis įvairiausiomis religijomis: krikščionybe, induizmu, budizmu, islamu, judaizmu, sikizmu, protetantizmu, brahmanizmu, daosizmu, sintoizmu. O kur dar įvairūs kultai, apie kuriuos net nesu girdėjusi! Buvo be galo įdomu skaityti apie įvairių religijų apeigas, mistikus ir t.t. Sužinojau ir apie sinkretizmą, kuris, pasirodo, yra labai dažnas reiškinys religijų pasaulyje.
O štai pats Teo man nepatiko didžiąją dalį knygos. Man kažkaip britku skaityti apie tokius paauglius, kurie šiurkščiai ir nepagarbiai kalba su suaugusiaisiais.. Tačiau džiugu buvo matyti pokytį :) Nors labai jau ilgai jo teko laukti.. :D Tuo jis ypač priminė man Sofiją, pamenu, kad ji irgi visą knygą mane erzino.

Tokią knygą reikėtų turėti savo asmeninėje bibliotekoje, kad galėtum pasiskaityti apie dominančią religiją kada tik panorėjus. Nes iš esmės tai neįmanoma sukrauti visko į galvą :) Dabar turiu dar vieną mintį, kad norėčiau paskaityti religijų enciklopediją, jau ne grožinio pobūdžio, nu nes man tikrai įdomi ši tema. Ir gal, kaip ir Teo, suprasčiau, ką man reikia pasirinkti :)

2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Simon Beckett "Kapo šauksmas"

Tie, kurie seka Skaitymo ypatumus Facebook'e, jau turėjo pamatyti, kokia buvau patenkinta, kai parsinešiau naujutėlaitę Beckett'o knygą iš bibliotekos :) Kur čia nesidžiaugsi, kai jis tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų! Taip, jaučiuosi galėdama taip sakyti, nes ši knyga - jau ketvirtoji, kurią skaitau.

"Kapo šauksme" skaitytojai daugiau supažindinami su Deivido Hanterio praeitimi, jo šeimos tragedija. Nepavykęs tyrimas iš praeities sugrįžta visu savo sunkumu, vėl verčia prisiminti skaudžias akimirkas, o visiems, kurie dalyvavo tyrime prieš aštuonerius metus, iškyla reali grėsmė, kai iš kalėjimo pabėga žudikas maniakas Monkas.
Čia Deividas Hanteris, teismo antropologas. Jis gali tau papasakoti apie pūvančius kūnus daugiau, negu norėtum žinoti.
Na, nežinau, ar mane knyga taip paveikė dėl straipsnio, kurį buvau perskaičiusi anksčiau, ar ji iš tiesų yra tokia baugi, bet Beckett'ui tikrai pavyko sukelti tokią įtampą, kokios ir norėjo. Sunku nusakyti tą jausmą.. Šiaip jau galima sakyti, kad tiek šokiruojančių įvykių, kiek kitose knygose, nevyksta. Tuo ši ir skiriasi nuo anų trijų. Bet ta įtampa keliama sulig kiekvienu žodžiu. Padeda ir gamtos, niūrių apylinkių, oro sąlygų aprašymai. Asmeniškai mane baugina ir tirštas rūkas, ir dulksna, lietus.. Nepatrukdė ir tai, kad ir realiai oras buvo apsiniaukęs. Kažkaip man pavyksta skaityti šias knygas būnant vienai ir kai būna apsiniaukę :D Tai va, skaitant šitą istoriją irgi jaučiau, kaip vis stipriau daužosi širdis ir dažnėja pulsas :D Gerai, kad nesu visiška silpnuolė, o tai dar ligoninėj atsidurčiau.. :D Taigi. Visokių šlykštybių nėra, bet įtampą galima sukelti ir kitais dalykais, kai turi tam talentą.
Vienas. Du. Aštuoni. Irimą apibūdinantys skaičiai. tai santykinis greitis, kuriuo irsta visi organizmai, dideli ir maži - ore, vandenyje ir žemėje.
Ir šįkart vėl žavėjausi Hanteriu. Man patinka šis veikėjas, tikriausiai jis yra apskritai mano mėgstamiausias iš visų visų knygose sutiktų personažų. Nors šioje dalyje, atrodo, jam visoje dėlionėje trūksta daugiau detalių nei paprastai, tačiau simpatijų tai nesumažina. Jo analitinis protas dažnai stebina, atrodo, kad jis randa sąsajas ten, kur jų nėra. Taip, aš suprantu, kad veikėjas išgalvotas, taip, suprantu, kad visa istorija yra Beckett'o vaizduotės vaisius, bet VIS TIEK. Ir dar man išvien gaila Hanterio, nes jis amžinai per tas bylas susižaloja taip, kad kartais nesupranti, kaip išgyvena..

Ir kai knyga tokia įdomi, kai ją perskaitai per vieną dieną taip, kaip vieną ilgą skyrių, o ne ištisą knygą, pasidaro liūdna. Kol kas daugiau knygų apie Hanterį nėra parašyta, o kiti Beckett'o kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą. Visa laimė, kad paskutinis sakinys žada daug gero - kad bent vienos knygos dar tikrai sulauksim :) Tik neaišku, kada.

2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis

Donna Woolfolk Cross "Popiežė Joana"

Kai buvo šios knygos bumas, truputį nespėjau į traukinį.. :) Skaitė tėvai, pradėjau ir aš, bet teko išvažiuoti atgal į mokslus, tai taip ir nepabaigiau. Tada buvau perskaičiusi beveik 200 puslapių, pamenu, patiko, tad nusprendžiau po dvejų metų įtraukti šią knygą į savo Knygų iššūkį ir pabaigti nebaigtą darbą :) Aišku, pradėjau nuo pradžių.. :)

Knygoje pasakojama apie Joaną, kuri gyveno IX amžiuje, tamsiais viduramžiais, kuomet moteris buvo ne vertesnė už šunį, jos darbas buvo gimdyti vaikus, negalėjo mokėti nei skaityti, nei rašyti, o Bažnyčia valdė viską. Joana augo kanauninko šeimoje su dviem broliais. Vyresnysis Matas, matydamas jos žinių troškimą, išmokė ją skaityti ir rašyti lotyniškai, vėliau Joana mokėsi mokykloje, kur sutiko Geraldą - vyresnį už ją vyrą, tačiau tai nesutrukdė įsiliepsnoti meilei. Likimo mėtyta Joana atsiduria vienuolyne, vėliau iškeliauja į Romą, kur tampa artima popiežiui. Na, ir kaip matome iš puikaus spoilerio pavadinimo, pati ja tampa.

Visa knyga yra apie moters padėtį tuometinėje visuomenėje. Šlykštu ir skaityti. Gaila, kad nepasižymėjau tų vietų knygose, kuriose labai aiškiai išsakoma, kas tuo metu buvo galvojama apie moteris. Na, kad jų protas - daug menkesnis nei vyrų, jos nesugeba nieko išmokti, jeigu moka bent šiek tiek rašyti - yra išsigimėlės ir panašūs dalykai. Šlykštu. Tik įdomu, kodėl išsilavinusios moterys buvo laikomos pavojingomis.. Tuomet greičiausiai būdavo apšaukiamos raganomis, su kuriomis susijęs paprotys, beje, man yra graudžiai juokingas. Jei moteris apšaukiama ragana, ją tikrina: jeigu įmetus į vandenį ji išplaukia į paviršių, tuomet buvo ragana, jeigu nuskęsta - nebuvo. Abiem atvejais moteris miršta. Valio viduramžių logikai! Na, bet apie viduramžius galima paskaityti kur nors kitur, o čia reikėtų atiduoti duoklę Joanai.
Visoje knygoje mane žavėjo jos drąsa ir pasišventimas tam, ką daro. Ne visi berniukai buvo tokie drąsūs, o ji, būdama maža mergaitė, ryžtingai paėmė likimą į savo rankas ir, sakyčiau, nugyveno pakankamai sėkmingą gyvenimą. Žinoma, didžiąją jo dalį ji apsimetinėjo vyru, bet sunku ir įsivaizduoti, kiek valios tam reikia, kiek reikia išgyventi bijant, kad kas nors neatskleistų paslapties, nes, be abejonės, Joana būtų buvusi tuoj pat žiauriai nukankinta. Išties labai liūdna, kad būdama mergaitė ji susilaukdavo paniekos už tai, kad siekia žinių ir išmano daugelį dalykų, o apsimetusi vyru už tai sulaukė šlovės ir ja buvo pasitikima.
Man patiko, kad jai buvo sudarytos galimybės patenkinti savo žingeidumą, tokį nebūdingą ne tik to meto mergaitėms, bet ir apskritai visiems vaikams. Joanos gabumai medicinai padėjo daugeliui žmonių. Gydymo būdų ji išmoko Fuldos vienuolyne bei skaitydama Hipokrato veikalus. Tuo metu tikrai ne kiekvienas mokėjo graikų kalbą, tad Joanos (arba Jono Anglo) žinios buvo didžiai vertinamos.
Kalbant apie knygą, negalima neužsiminti ir apie meilės istoriją, nedažnai, bet visgi paliečiančią knygos puslapius. Joana įsimylėjo Geraldą dar būdama nedidelė mergaitė (tuo metu buvo beveik trylikos, tad tai jau kaip ir reiškė, kad ji beveik moteris, bet kažkaip nesinori taip galvoti apie vaikus), tačiau likimui susiklosčius nepalankiai, daugelį metų jo nematė. Apsidžiaugiau, kai knygoje vėl pasirodė Geraldas, supratau, kad dar ne viskas čia prarasta ir kad gali baigtis gerai. Tam tikra prasme, taip ir baigėsi. (pastebėjau, kad net ir liūdnose pabaigose dažnai įžvelgiu, kad gal čia ir gerai pasibaigė. kažkoks keistas bruožas, bet man jis patinka)

Tai va, knygą tikrai rekomenduoju. Perskaičiau per porą dienų, nėjo atsitraukti. Greičiausiai popiežė Joana yra išgalvota, tačiau niekad negali žinoti, suprasdamas, kas dėjosi tuometinėje Bažnyčioje..

~ ~ ~

Kai perskaičiau knygą, po valandos įsijungiau ir ekranizaciją. Jau žinojau, kad ji neatitiks knygos, bet iš dviejų su puse valandų filmo tikėjausi, kad gal kaip nors.. Ne. Jei neskaitėt knygos, tuomet pažiūrėkit - gal filmas ir patiks, istorija juk gera. Bet jeigu skaitėt, tai.. Na, pirmą filmo pusę žiūrėti galima ir ji tikrai neerzina. Bet po tos pusės galit ir išjungti, jei nenorit susinervinti ir, kaip turbūt dažnai nutinka, pradėti burnoti: „Eiii, knygoj juk ne taip buvo!“, „Nesąmonė!“ Pats filmas man pasirodė suklijuotas iš paskirų dalių, atskirų įvykių, kurių net nepasistengta gražiau sujungti į vieną visumą. Kažkoks kratinys. O jau apie neatitikimą tai net nekalbėsiu - turbūt supratot, kas ten dedasi iš to, ką sakiau apie antrą filmo pusę. Na, bet jei vardan palyginimo norit pažiūrėti, tai va treileris - gal padės apsispręsti :)


2013 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

Santa Montefiore "Sodininkas iš Prancūzijos"

Romane "Sodininkas iš Prancūzijos" pasakojamos dvi istorijos. Viena iš jų - Mirandos ir Deivido. Šeima su dviem vaikais iš Londono atsikelia gyventi į kaimo dvarą. Miranda - tikra miestietė, dėvinti tik garsiausių dizainerių sukurtus drabužius. Jos vyras Deividas dirba mieste ir į kaimą grįžta tik savaitgaliais. Sūnus Gasas yra be galo problematiškas vaikas, nemoka susirasti draugų, būdamas lauke skriaudžia gyvūnus, o laisvalaikį dažniausiai praleidžia sėdėdamas prie televizoriaus. Mažoji Storma negauna pakankamai dėmesio, brolis su ja nežaidžia, tad ir ji - nelaiminga mergaitė. Viskas pasikeičia, kai pas juos pradeda dirbti paslaptingasis sodininkas Žanas Polis.
Kita istorija vyko prieš daugelį metų. Pas Filipą ir Eivą atvyksta jų draugo sūnus, jaunuolis, kuris turi paveldėti didelį vynuogyną Prancūzijoje, tačiau nėra nė karto dirbęs soduose. Tėvas atsiunčia jį išmokti daugelio dalykų, kadangi Eiva - talentinga sodininkė, o jos sodas - vienas gražiausių visoje Anglijoje. Tarp jaunuolio ir vyresnės Eivos įsiliepsnoja meilė, kuri, deja, neturi ateities.

Šis romanas taip lengvai "susiskaitė".. :) Norėjosi kažko neįpareigojančio, tiesiog gražios istorijos, ir visą ją radau šioje knygoje. "Sodininkas iš Prancūzijos" man be galo patiko. Mėgstu knygas, kuriose pasakojama ne viena istorija, ir paskui jos susisieja į visumą. Tuomet jaučiu tą norą skaityti ir skaityti toliau, pažiūrėti, na, kas gi čia dabar bus, kur viskas nuves.
Labai patiko sukurti personažai. Visų pirma tai man patiko Miranda. Atsikrausčiusi į kaimą ji vengė bendruomenės, vengė lankytis miestelyje, kuriame, be abejo, visi vieni kitus pažįsta ir nuo nieko nepasislėpsi. Šis gyvenimas, toks skirtingas nuo Londono šurmulio, Mirandą slėgė. Todėl labai džiaugiausi, kai ji sugebėjo persiversti ir susirasti draugų. Mintyse vis įsivaizdavau ją žavią, sodo fone, su blyškiomis strazdanomis ant skruostų (nors to tikrai nebuvo paminėta knygoje) ir besišypsančiomis akimis :)
Kitas personažas, kurį pamėgau, be abejo, Žanas Polis. Jis užbūrė mane savo ramybe, išmintingumu ir.. liūdnumu. Vis svarsčiau, kaip pasibaigs jo istorija. Ypatingai patiko jo gebėjimas apsieiti su vaikais, bendrauti su jais kaip su sau lygiais, supažindinti su gamtos pasauliu, išmokyti mylėti visa, kas gyva.. Aišku, čia tik sukurtas literatūrinis personažas, bet tikiu, kad tokių žmonių yra ir tikrame pasaulyje :)
Apskritai patiko, kaip lengvai pasakojama istorija. Paprastai, be ypatingų įmantrybių, tačiau įtaigiai ir šiltai :) A, tiesa, labai labai patiko skyrių pavadinimai. Jie tokie poetiški! Pavyzdžiui, "Rausvi cukraus vatos debesys saulėlydžio metą. Voratinkliai kaip prie krūmų prisiūti nėriniai", "Gražiosios baltos kaštonų žvakės, žiedlapius ant namelio stogo barstančios it sniegą" ir panašiai. Be galo gražu, galėčiau skaityti vien tik tuos pavadinimus :)

Rekomenduoju merginoms :) Neabejoju, kad neliks abejingų ta grožiui, kurį sukūrė rašytoja.

2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

Your life in books tag!

Tadaam! Vėl išlendu pasirodyti gyvai :)
Internete radau nemažai video pavadinimu "Your life in books tag". Juose reikia atsakyti į 8 klausimus, knyginius, be abejo. Ir taip įtraukti daugiau žmonių, kad ir jie papasakotų apie save, mojuodami prieš kamerą knygomis :)
Tikiuosi, kad jūs noriai prisijungsit, o kol kas žiūrim mane :) Nepykit ir neteiskit, kad nepasipuošiau, bet juk namie esu - tai namiškai ir apsirengus :D


2013 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis"

Uch, čia turbūt mano didysis šių metų skaitinys.. Knyga, kurią taip pat pasiėmiau į kelionę, nes bijojau, kad namie nesusikaupsiu. Tikėjau, kad čia nebus šiaip sau lengvas skaitalas, kad reikės pamąstyti, ir neklydau. Šiaip jau pačia filosofija niekad nesidomėjau, labai džiaugiausi, kad nereikėjo jos mokytis kolegijoje. Bet, atrodo, kad šita knyga tikrai gali keisti žmones :o

Romanas yra apie filosofijos istoriją. Skamba keistai, bet.. taip ir yra, ką čia apgaudinėti. Vieną dieną Sofija pašto dėžutėje randa paslaptingą voką, kuriame - vienintelis lapelis su klausimu „Kas tu esi?“ Vėliau Sofija randa ir daug didesnį voką, kuriame kažkas pasakoja jai apie filosofiją. Apie tai, kas yra filosofija, kaip ji vystėsi, apie didžiuosius filosofus ir pagrindines jų mintis.

Ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs. (Herakleitas)
Taip jau nutiko, kad knyga užkabino nuo pat pirmojo puslapio. Jei nuoširdžiai - tai mane nustebino, tikrai nesitikėjau, kad taip nutiks. Į paprastą penkiolikmetės Sofijos gyvenimą įsiveržęs filosofijos mokytojas iš pradžių siunčia jai laiškus, kuriuose ir pasakoja apie filosofiją. Vėliau Sofija gauna ir vaizdajuostę, kol galiausiai susitinka su Albertu.

Valstybė, kuri neauklėja ir nelavina moterų, yra kaip žmogus, treniruojantis tik dešinę ranką. (Platonas)
Man labai patiko, kad knyga - ne skiedalai. Didžiąją dalį sudaro filosofija, tai tarsi vadovėlis, įvadas į filosofiją žaliems, tokiems, kaip aš. O kad sukeltas susidomėjimas - nereikia nė abejoti.
Tiesa, šalia Sofijos „pamokų“ plėtojama ir kita istorija: kažkokios Hildės tėtis siunčia atvirukus Sofijai, tačiau jie skirti Hildei. Taip pasijauti lyg skaitydamas detektyvą, perpintą su filosofija. Ir ši istorija varo pirmyn, norisi pamatyti, kas gi nutiks Sofijai, kas toji Hildė ir daugelį kitų dalykų.

Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume.
Šiaip jau knygą skaityčiau dar ne kartą, manau. Bent jau tas vietas, kuriose pasakojama apie filosofiją. Norisi geriau viską suprasti, vos ne susikonspektuoti pagrindines Aristotelio, Dekarto, Kierkegoro ir kitų mintis, kad galėtum jas nesunkiai atskirti.
Išties džiaugiuosi, kad turiu šią knygą savo lentynoje, nes galiu bet kada pasiimti ir paskaityti apie bet kurį filosofą, kadangi čia apžvelgta filosofija nuo mitų laikų iki šių dienų (t.y. iki 1990-ųjų, kada ir parašyta ši knyga).
Linkiu ir jums kopti kuo aukščiau balto triušio kailiuku į viršų, o ne tūnoti pasislėpus, kaip aš iki šiol ir dariau :) Perskaičiusi Sofijos pasaulį ir bent minimaliai susipažinusi su filosofija jaučiuosi pakilusi tuo kailiuku bent milimetrą :)

Simon Beckett "Mirusiųjų šnabždesiai"

Šią vasarą pagaliau vėl keliavom į Vokietiją, tad ta proga, kad daug važiuosim, prisikroviau į mašiną knygų. Kad neužimtų daug vietos, kuri reikalinga daiktams, pasiaukojau ir visas jas susikroviau sau po kojomis. Aišku, anokia čia auka.. Daug blogiau būtų pasiimti per mažai knygų į kelionę ir per tą laiką, kai galima skaityti, spoksoti į bėgančius pro šalį medžius.
Pirmoji kelionės knyga, kurią skaičiau pasitaupydama (nes, kaip žinia, Beckettą paimi ir padedi tik tada, kai perskaitai viską iki pabaigos), buvo trečioji detektyvų dalis apie Deividą Hanterį. Iš to taupymo skaitymas truko net dvi dienas :)

Šioje knygoje Hanteris vėl stengiasi pamiršti praeityje patirtas skriaudas, stengiasi atsigauti po vos-nenužudymo, todėl iškeliauja į JAV, į Lavonų ūkį, esantį Tenesyje. Šioje įstaigoje vykdomi antropologiniai tyrinėjimai. Tačiau Hanteris ir vėl įsivelia į žmogžudystės tyrimą, vėl seka žmogžudžio pėdsakais.

Čia ir vėl galime džiaugtis Hanterio įžvalgumu, jo gebėjimu išlaikyti šaltakraujiškumą šlykščiausiose situacijose. Šioje knygoje taip pat labai ryškiai nupasakota aplinka. Ypač didelį įspūdį paliko paskutinės kulminacinės scenos aprašymas, tiksliau, jos aplinkos. Raukiau nosį ir įsivaizdavau tą šlykštybę, fui. Nors daugumoje scenų, kurios yra susijusios su lavonais, galima raukytis, bet čia buvo viso to viršūnė. Nežinia, kiek dar kartų reikės padėkoti Beckettui už sugebėjimą sukurti tokį stiprų įspūdį :)
O dabar labai laukiu, kada bibliotekoje atsiras ketvirtoji dalis. Knygynuose ji atsirado gal prieš porą mėnesių, tai gal neužilgo ir miestiečiams bus suteikta galimybė paskaityti "Kapo šauksmą" :)

2013 m. liepos 30 d., antradienis

John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Ech.. Tos paaugliškos knygos taip greitai susiskaito ir būna tokios įdomios :) Ne visos, aišku, bet ši tikrai nuostabi.

Knygos pasakotoja - šešiolikmetė Heizelė. Ji serga skydliaukės vėžiu ir turi metastazių plaučiuose, kurie nebeatlieka savo funkcijos taip, kaip turėtų, dėl to visur su savimi turi tampytis deguonies balioną. Pagalbos grupėje, kurioje renkasi vaikai, sergantys vėžiu, Heizelė vieną dieną susipažįsta su septyniolikmečiu Ogastu. Jam osteosarkoma, tačiau dabar vaikinui remisija, tad jis atrodo kaip sveikas. Pasak Heizelės, Ogastas tikras gražuolis mėlynakis, dažnai besišypsantis savo pašaipia šypsenėle. Jų istorija išties nepaprasta.

Šitai knygai nupasakoti trūksta žodžių. Ji man patiko visa nuo pradžios iki pabaigos. Tiksliau, norėjau, kad a) niekada nesibaigtų arba b) baigtųsi taip, kaip aš noriu. Aišku, kad nei a, nei b variantas neišsipildė.

Nes pasaulis nėra norų tenkinimo fabrikas.
Knyga man žavi tuo, kad nuo pat pirmos eilutės pasakoja apie liūdnus dalykus, tačiau didžiąją dalį knygos nuoširdžiai kvatojau. Viskas papasakota su tokia ironija, atrodo, kad personažai susigyvenę su savo liga ir viskas yra tik mirties šalutinis poveikis. Net pasunkėjus ligos simptomams visada atrandama jėgų gyventi toliau. Nors, kai Heizelė ir Ogastas turi vienas kitą, tai tikriausiai likusio pasaulio jiems nė nebereikia :) Galima tik pasvajoti apie tokią meilę.
Aa, man taip sunku ką nors kalbėti, kai nenori išpasakoti siužeto :D Tiesa, galiu pasigirti, kad čia pirmoji knyga gyvenime, kada tikrai verkiau. Ne isteriškai, kaip kai kurie mano pažįstami asmenys, skaitę šią knygą, bet vis tiek pirmą kartą tokios stiprios emocijos užplūdo. Ir užvertus paskutinį puslapį ašaros spaudė galvą, žinot, kaip būna. Naktį net sapnavau fragmentus iš tos knygos. Žodžiu, paveikė labai ir net norisi eiti, pasiimti ją ir dar kartą perskaityti. Mėgstamiausias vietas. Ai, tai taip, viską nuo pradžios iki pabaigos :)
Beje, pagal šią knygą pradedamas kurti filmas, tai jau pradėsiu kaupti nosinių atsargas.

2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

"Besikeičiantys veidai: Pirmosios eitynės už LGBT teises Lietuvoje"

Turbūt mūsų žemelėje nebeliko nė vieno, kuris nežinotų, kad šeštadienį vyko „Baltic Pride“ renginių kulminacija - eitynės „Už lygybę“. Prieš tai keletą mėnesių netilo kalbos tiek internete, tiek televizijoje (radijos nesiklausiau) apie tai, ar reikia leisti žygiuoti šitiems „iškrypėliams“ Gedimino prospektu Vilniuje. Daug kalbų buvo prieš tai, nemažai jų yra ir po to. Be abejo, garsiausiai kalba tie, kurie nelabai išmano, o kad taip nenutiktų ir man (nors ir žinojau daugiau už kokį 90% interneto komentatorių), begūglindama atradau, kad LGL 2012 m. (praėjus dvejiems metams nuo pirmųjų eitynių Vilniuje) išleido knygą apie LGBT asmenų padėtį Lietuvoje. Ta knyga yra prieinama ir internetu, bet juk daug maloniau ją skaityti laikant rankose - juolab, kad mūsų biblioteka turi net tokią knygą.

Knygos tekstų autoriai yra D.Davydova, S.Rukšėnaitė ir D.Sužiedėlis. Apskritai ši knyga - tai du dideli straipsniai. Pirmajame pasakojama apie tai, koks visuomenės požiūris kuriamas į LGBT asmenis, į jų norą rengti eitynes ir įgyti lygių teisių. Antrasis kalba apie žmogaus teises, ten minima daugybė teisinių aktų pavadinimų, cituojami įstatymai - žodžiu, parodoma, kad čia ne kažin koks nenormalus išsigalvojimas, o kad normaliose šalyse homo-, bi- ar transseksualumas yra toks pat reiškinys, kaip ir heteroseksualumas.
Skaitant pirmąją dalį, kurioje analizuojama visuomenės nuomonė, buvo sukilęs ir šleikštulys. Kadangi viskas išdėstyta remiantis tikrais gyvų žmonių pasisakymais Seime, televizijoje ar kitoje viešoje erdvėje. Aš ir taip jau labai stengiuosi neskaityti komentarų internete, nes iš 50-ties perskaitytų protingus randi gal 2 ar 3. Bet šitų išrinktųjų veikėjų, kurių pasisakymai cituojami knygoje, mintys ne ką geresnės už Aloyzo ar Stasiuko, kurie per visą gyvenimą nebuvo nė kojos iškėlę iš Lietuvos, visa laimė, jei buvo nuvykę į kurį didesnį Lietuvos miestą, o mėgstamiausios laidos, žiūrimos per televiziją yra „Farai“ arba „24 valandos“. Liūdna.
Antroji dalis taip pat kelia šiokį tokį šiurpą. Net esant akivaizdiems žmogaus teisių pažeidimams, teismai veikia neaišku ką, ir vėlgi - net nereikia kalbėti apie tautos išrinktuosius. Kilo noras dar labiau pasidomėti Europos žmogaus teisių konvencija, įvairiomis tarptautinėmis sutartimis ir labiau įsiskaityti į LR Konstituciją.

Knygoje taip pat yra nemažai nuotraukų iš 2010-ųjų metų eitynių. Drįstu pasakyti, kad jos daug niūresnės už šių metų fotografijas, kurias mačiau internete. Na, gal tikrai mūsų visuomenė laaabai mažais žingsneliais, bet žengia lygybės link? Be abejo, dar reikia nueiti ilgą kelią, ne vieną dešimtmetį kovoti už lygias teises ir tegul įgyja LGBT asmenys daug stiprybės su tuo kovoti. Bet gal kiekvienas keisdamas savo požiūrį gali prie to prisidėti ir kažkada mūsų šalyje tikrai bus gera gyventi visiems.

2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik"

Jau nedaug Murakami knygų, išleistų lietuviškai, liko perskaityti :) Perskaitydama šią pasistūmėjau į priekį dar šiek tiek :)

Knygos pasakotojas - vaikinas, kurio vardo mes nežinome. Jis pasakoja apie savo draugę Sumirę, kurią yra įsimylėjęs, tačiau ji jam nejaučia jokio potraukio. Sumirė - keista mergina. Ji metė universitetą, kad galėtų rašyti romanus, tačiau tai jai nesiseka, gali paskambinti ketvirtą ryto ir užduoti patį netikėčiausią klausimą. Tačiau vieną dieną ji sutinka Miū, moterį, kurią įsimyli, ir nieko nebegali sau padaryti.

Iškart sakau, kad knyga keista. Iš pradžių ji man buvo vidutiniška, nepasakyčiau, kad labai patiko. Tačiau dėl vieno įvykio, kurio nenoriu atskleisti, staiga viskas trigubai paįdomėjo ir labai greitai surijau puslapį po puslapio. Pradžioje atrodo, kad nebus nei jokios mistikos, ką taip mėgsta Murakami, nei nepaaiškinamų, tačiau savaime suprantamų dalykų. Vis dėlto yra, ir labai dėl to džiaugiuosi! Ir net pakankamai sudėtingai viskas pateikta.

Miegas buvo neramus. Pasaulis neteko realumo šerdies. Spalvos buvo nenatūralios, detalės - keistos. Fonas iš papier mache, žvaigždės - iš sidabrinio popieriaus. Akys buvo sulipusios, užkaltos vinimis.
Pavadinau tai knyga, kurioje yra galybė klausimų, bet atsakymų nėra nė pusės tiek. Aišku, skaitantiems Murakami jau turėtų būti įprasta, kad jis tikrai nesivargina atsakyti į visus iškilusius klausimus. Tačiau čia yra kitaip. Viskas daug giliau, apie savastį, dvi asmenybės puses, kurios dėl kažkokio įvykio ima ir atsiskiria, ir nebesuranda viena kitos. Žodžiu, man net sunku kalbėti. Knygoje daug kalbama apie vienišumą. Iš tikrųjų, visi trys pagrindiniai veikėjai yra vieniši, nors ir turi vienas kitą. Skamba kvailai, bet taip yra.

Jeigu paklaustumėt, ar rekomenduoju, tai atsakyčiau, kad tikrai taip. Ir šią knygą reikia skaityti vienumoje, tyliai, kad galėtum sugerti į save bent pusę tiek, kiek norėta pasakyti. Aš pati nesu tikra, ar viską tikrai gerai supratau, bet knyga man patiko. Labai.

2013 m. liepos 26 d., penktadienis

James Bowen "Katinas Bobas"

Viskas, kas susiję su katėmis, yra gerai. Esu tikra šių gyvūnų mylėtoja ir tai gali suprasti visi mane pirmą (ir paskutinį) kartą matantys žmonės - ant rankos turiu paslaptingo katino tatuiruotę. Šią knygą pamačiau knygyne, bet kadangi mūsų biblioteka yra puiki ir turi daugelį naujausių knygų, ir net mano neskaitantis brolis Bobu susidomėjo, tai nedelsdama ir pasiėmiau paskaityti.

James pasakoja savo istoriją apie tai, kaip jo gyvenimą pakeitė Bobas. Bobas netikėtai išdygo prie James durų ir niekur iš ten nepasitraukė. Vaikinui, besigydančiam nuo priklausomybės nuo narkotikų ir uždarbiaujančiam gatvėje grojant gitara, šis gyvūnas suteikė viltį, įpūtė stiprybės ir jėgų pakeisti savo gyvenimą.

Ahh, skaičiau šią istoriją ir vis šypsojausi. Nuostabu, kaip gali pakeisti gyvenimą minkštas pūkų kamuoliukas, kuriuo gali rūpintis. Patiko tai, kaip skaitant galėjai jausti, kad James atsiranda atsakomybės jausmas, prisirišimas ir noras rūpintis ne tik savimi. Taip pat labai gražu, kad Bobas iškart parodė savo pasitikėjimą vaikinu. Katės jaučia. Be to, knygoje ne kartą užsiminta, kad tikriausiai jiems abiems tai buvo antras šansas.
O Bobas išties nepaprastas gyvūnas. Skaitant atrodo, kad taip elgtis turėtų šuo. Bet knygos puslapiai tiesiog dvelkia nuoširdumu, tad net nekyla noras suabejoti bent vienu žodžiu apie katiną. Nenuostabu, kad jis užkariavo Londono gatvių praeivių širdis. O vėliau - ir viso pasaulio.
Apskritai knyga skaitosi lengvai, nes parašyta ypač paprastai, gal net šiek tiek primityviai. Bet James - ne rašytojas, o tik paprastas vaikinas, pakilęs iš savo gyvenimo dugno. Ir būtent dėl to man ir patiko tas primityvumas, nes skaitant jauti, kad visa tai buvo iš tikrųjų išgyventa.

O čia yra video, kuris išgarsino Bobą visame pasaulyje. Apie tai James net nežinojo :) Gero žiūrėjimo ir skaitymo!


2013 m. liepos 20 d., šeštadienis

Simon Beckett "Įrašyta kauluose"

Ahh, kai pagaliau sulaukiau, kada į biblioteką atneš šią knygą, tuoj pat skubėjau jos pasiimti :) Tik neskaičiau iškart, nes dabar man skaitadieniai, kuriais skubu naudotis, nes bijau, kad užpuls neskaitadieniai, todėl dar skaičiau Harį Poterį.. :D O šiai knygai, žinojau, geriau paskirti vieną dieną. Nes kai paimi, tai ir nebeužverti tol, kol neperskaitai. Nepaskaičiavau, kiek laiko užtrukau skaitydama, bet su visokiom pertraukėlėm gal 6 valandas..

Tai yra antroji knyga apie Deividą Hanterį. Jis yra teismo medicinos antropologas ir šįkart tiria žmogžudystę nuošalioje Runos saloje. Pakviečiamas čia dėl vieno rasto lavono, be abejo, randa ir daugiau ką tirti.. Mums belieka pasileisti klaidžiais nusikaltimų labirintais :)

Na ką, vėl lenkiuosi Beckett'ui, braukdama žemę nosimi. Turi žmogus talentą, niekaip neužginčysi. Ši knyga ir vėl įtraukė nuo pat pirmojo puslapio iki paskutinio. Daugiau nei įtraukė. Savo nelaimei, skaičiau ją būdama viena namuose.. Kartais vis rašinėdavau draugei:
[17:42:37] paulytė: aš tai krč išvežiau doncę į miestą ir dabar likau viena namie su ta knyga. tai bijau kiekvieno garselio ir nuo kiekvieno šlamesio atrodo, kad išvemsiu širdį iš baimės :D
Na, kad nusiraminčiau :D Nes tikrai begalingai įsijaučiau. Akys ir vėl peršokdavo per kelias eilutes, tai kartais laikydavau užsidengusi tolimesnį tekstą, kad nepamatyčiau, kas ten parašyta. Nes kiekvieno skyriaus pabaigoj dar labiau sukeliama įtampa, nors tikrai kartais nesuprasdavau, kaip tai įmanoma..
Taip pat įsijausti padėjo ir tai, kad saloje, kurioje vyko veiksmas, visą laiką siautė vėjai ir lijo lietus. Tai gerai, kad pas mane už lango nors nelijo, o tik vėjas siautė, nes būčiau visai įsibaiminus.
O pabaiga..
[20:14:23] paulytė: ir vėl! kai jau galvoji, kad žudikas yra tas, kuris sugautas ir prisipažįsta, tada BUM ir paaiškėja, kad visai ne! iš tikrųjų žudikas tas, apie kurį net nepagalvoji skaitydamas! (whew)
Ir po to dar sėdėjau išsižiojus, ir dar po to.. Iki pat paskutinės eilutės. Man sveiku protu nesuvokiama, kaip dar kas nors nepradėjo kurti filmų pagal šias knygas, nes jie būtų tobuli :o Tikiuosi, kas nors kada nors susiprotės, o tada aš dar pagalvosiu, ar tikrai juos žiūrėti, nes ir knygose pateikiami aprašymai ganėtinai šlykštūs :D
Beje, man labai patinka tai, kad knygose aiškinami visokie procesai, kurie gali būti mirties priežastis, ar kūno irimo procesai, ar panašūs dalykai. Galbūt koks patyręs detektyvas ar teismo ekspertas ir rastų prie ko prisikabinti, tačiau man visi tie dalykai išties labai įdomūs ir puikiai suvokiu, kad jie neišgalvoti.

Žodžiu, tikiuosi šiąnakt nesapnuoti lavonų ir kantriai laukiu, kada trečioji dalis atsidurs bibliotekoje, o po to - ir mano rankose :)

2013 m. liepos 16 d., antradienis

Radek John "Memento"

Šią knygą norėjau perskaityti seniai dėl to, kad maniau, kad pagal ją yra pastatytas filmas. Deja, pradėjusi skaityti ir nusprendusi pažiūrėti treilerį supratau, kad čia yra du visiškai skirtingi dalykai. Na, bet dėl to knygos nemečiau ir vargais negalais pabaigiau :)

Knygoje pasakojama apie Michalo, jaunuolio narkomano, gyvenimą. Jis pasakoja savo kelią žemyn, kaip pripranta prie narkotikų, kokius žmones sutinka ir pan.

Kodėl sakau, kad pabaigiau vargais negalais.. Net šitą įrašą gerokai atidėliojau, tik datą pakeičiau į tą dieną, kada perskaičiau knygą.. :D Nes kartais išties buvo sunku skaityti. Ne dėl baisumų, kuriuos pasakoja, nors ir jie nežavi, bet tiesiog. Kartais buvo gana sudėtinga susigaudyti, nes pasakoja viską trečiuoju asmeniu, tada šast ir išlenda kitam sakiny pirmas asmuo, tada vėl pasikeičia.. Taip ir mėtaisi, žmogus, nesuprasdamas. Dar padėtį apsunkino tai, kad knygoje nėra skyrių. Tiesa, yra atskiri gabalėliai, na, atskirti kaip ir pas mane įrašuose - didesniu tarpu, ir jie net nėra ilgi, sakyčiau, visai trumpučiai. Bet vis tiek kažkaip kai yra skyriai, tai greičiau einasi, nes bent jau sieki tą skyrių pabaigti prieš sustodamas skaityti, o čia tai gali bet kada užversti, ką aš sėkmingai ir darydavau.

Be abejo, nesakau, kad buvo visiškai neįdomu. Jei jau vis dėlto nenumečiau (nors prie to gerokai prisidėjo tai, kad ši knyga iš Iššūkio, bet vis tiek), tai reiškia, kad sudomino. Tiesa, susidūriau su dar viena bėdele - niekaip nepavykdavo perskaityti vienu prisėdimu daug puslapių. Geriausiu atveju po kokių 20-30 puslapių sprogdavo galva ir turėdavau padaryti pertrauką. Bet grįžkim prie įdomumo. Kartais atrodydavo, kad autorius ir pats vartojęs narkotikus ir sukęsis tame pasaulyje.. Labai jau ryškiai nupasakotos scenos, kur narkomanams pasireiškia abstinencija, arba, kaip ten gana dažnai sakoma, kumaras. Iš tiesų dažnai net per gerai įsivaizduodavau pūlinių nusėtas kojas ir rankas.. Ir man visą laiką buvo gaila tų žmonių, nes jų vienintelis tikslas gyvenime - iš kur gauti dar vieną dozę. Liūdna. Ir pabaiga, beje, pakankamai nenuspėjama - tikrai negalvojau, kad baigsis būtent taip.

Taigi knygai Goodreads'e daviau 2 žvaigždutes, kurios reiškia "it's ok". Kad perskaičiau - tikrai nesigailiu. Bet antrą kartą tikrai nesiryžčiau :)

2013 m. liepos 4 d., ketvirtadienis

Simon Beckett "Mirties chemija"

Šiemet kažkaip vykusiai pasirinkau knygas Iššūkiui, nes jos taip lengvai skaitosi ir viena veja kitą.
Apie šią knygą pirmą kartą išgirdau prieš porą metų, kai ją skaitė mano podė. Deja, tada ji skaitė vokiškai, tad nusprendžiau, kad neapsisunkinsiu sau galvos ir pasimėgausiu skaitydama lietuviškai. Aišku, prisiruošiau tik vakar :) Vakar todėl, kad ryte pradėjusi, pabaigiau vakare :) Tie beveik 400 puslapių sutirpo akyse.

Knygos pagrindinis veikėjas Deividas Hanteris iš Londono atvyksta į Dievo užmirštą kaimelį, kuriame pradeda dirbti šeimos gydytoju. Prieš atsikraustydamas į Manhamą jis buvo vienas žymiausių teismo ekspertų, tačiau čia niekas jo praeities nežino, o jis ir nepasakoja. Vieną vasaros dieną du berniukai randa siaubingai išdarkytą ir suirusį moters lavoną. Po keleto dienų dingsta dar viena moteris. Deja, Deividui tenka prisiminti savo ankstesnę profesiją ir taip jis įsinarplioja į šiuos nusikaltimus.

Knygos antrajame viršelyje parašyta: Nudirbkite visus namų ruošos darbus, pakeiskite vakaro planus, nes, kai paimsite į rankas „Mirties chemiją“, visa kita taps nebesvarbu!“ TAIP, SUTINKU 100%! Tai ta knyga, kurią pradėjus nebesinori užversti, akys peršoka per kelias eilutes, tad vėl tenka skaityti užsidengus pusę lapo, kad tik nepamatytum, kas toliau. Detektyvai ir šiaip man yra įdomūs, ir kaskart perskaičiusi įdomų, perskaitau dar įdomesnį. Iki pat žemės gelmių lenkiuosi Beckett'ui, kuris taip meistriškai viską papasakojo. Tikrai vaizdinga kalba, lavonų aprašymai, teismo ekspertizės veiksmų nupasakojimas.. Nusprendžiau, kad prieš miegą tokios knygos skaityti nenorėčiau, nes per daug viskas gyva. Tikrai, skaitai ir įsivaizduoji supuvusį lavoną, ir net supykina. Kiek kartų raukiausi skaitydama! Be to, romane žavi tai, kaip išlaikyta įtampa. Iki paskutinio puslapio! Kai jau atrodo, kad kažką supratai, puf! ir vėl viskas pasikeičia. Mama net kreivai žiūrėjo, kai aš sėdėdama šūkčiojau: „O Dieve, negali būt! Tikrai?! Kąąą?!“ :D Ir net pabaigoje, kai jau galvojau, kad aišku, kaip pasibaigė knyga ir beliko perskaityti tik epilogą, net jame laukė maža staigmenėlė. Žodžiu, Beckett'ai, ačiū tau! ;D

Tik pabaigusi skaityti bibliotekoje rezervavau dar dvi šios serijos knygas - „Įrašyta kauluose“ ir „Mirusiųjų šnabždesiai“. Tikiuosi, kažkas manęs pasigailės ir greitai jas atneš, kad galėčiau vėl pasinerti į kraupius įvykius kartu su Hanteriu.

2013 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.

Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo bendraklasiai, Hadžime mylėjo Šimamoto, tačiau jų keliai išsiskyrė. Po daugelio metų sutikęs Šimamoto, Hadžime supranta, kad vis dar ją myli.

Visų pirma, noriu pastebėti, kad tai ploniausia iki šiol skaityta Murakami knyga. Prieš ją pasiimdama iš bibliotekos net buvau pamiršusi, kad joje - vos 200 puslapių. Laisvai galima perskaityti per vieną dieną, bet aš tai padariau per dvi :)
Antra - nemurakamiška. Buvau pasiilgusi tų keistų pasaulių, kuriuos taip meistriškai kuria rašytojas. Ši istorija tikrai labai paprasta, atrodo, tiesiog banalus pasakojimas apie meilę. Tačiau vis dėlto kai kur jaučiamas tas lengvas murakamiškas prieskonis.. :) Tos kelios akimirkos buvo pačios geriausios :)
Šiaip jau aš tikrai nepeikiu knygos. Skaitėsi tikrai labai lengvai, knygoje pakankamai daug dialogų, o tai tik palengvina procesą. Ir istorija, nors ir paprasta, bet tikrai įdomi. Vis norėjosi sužinoti, kas dėsis toliau. Atrodo, jau nori užversti, bet kažkur mintyse sukirba: "Na, dar vieną skyrių". Ir skaitai. Taip visai netyčia priartėdamas prie pabaigos :)
Man labai patiko, kad šioje knygoje taip pat, kaip ir kitose knygose, daug dėmesio skiriama muzikai. Šįkart pagrindinis veikėjas turi du džiazo barus, mėgsta klasikinę muziką, o paskutinis plokštelės pasiklausymas yra lemtingas. Todėl ir įdėsiu čia keletą dainų, kurios yra kertinės šiame pasakojime. Pati paklausiau jas tik dabar, kai perskaičiau, ir iškart viskas nušvito kitomis spalvomis! Neįtikėtina :)

Pirmoji - Duke Ellington "Star-Crossed Lovers". Ji dažnai "skamba" romane, nes yra Hadžime mėgstamiausia daina.


Antroji - Nat King Cole "Pretend". Ją, dar būdami vaikai, pamėgo Hadžime ir Šimamoto. Ją klausė ir suaugę. Vis dar taip pat tardami žodžius, iš klausos, nes vaikystėje nemokėjo angliškai :)


Ir dar viena, "South of the Border". Į pietus nuo sienos. Knygoje labai aiškiai pasakyta, kad būdami vaikai Hadžime ir Šimamoto mėgo šią dainą, nors ir nesuprato, apie ką dainuojama. Ir kaip labai nusivylė ja, kai sužinojo, kad tai daina tiesiog apie Meksiką..


Tai tiek. Knyga nepatenka į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet paskaityti verta. Tokia pakankamai jauki, labai labai nedaug murakamiška, tačiau įdomi :)

2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

Trampampam, iriuosi tolyn su knygų iššūkiu, ir galiu pasidžiaugti, kad jau įpusėjau :) Džiaugiuosi, kad pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.

Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.

Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)
Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.
Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)
O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)

Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.
O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Skaitom jau trejus metus

Norėjau blogo gimtadienio proga padaryti kažką faino ir išskirtinio, bet kadangi nieko nesugalvojau, tai taip ir liko - paprastutis įrašas, skirtas paminėti trejų metų sukaktį. Tik pati asmeniškai paminėjau ją susikraudama pagalvių guolį lauke ir skaitydama 8)
Sugalvojau! Visgi šis įrašas yra išskirtinis, nes dar nė karto per trejus metus neminėjau savo blogo gimtadienio! Valio man, kad pavyko vis dėlto kažką tokio įdomaus sugalvoti :)))
Iš tikrųjų tai būčiau net nesugalvojusi patikrinti, kada gimė Skaitymo ypatumai. Bet pamačiau, kad kiti bloggeriai praeitą savaitę minėjo savo sukaktis (beje, irgi trejų metų), tai sumąsčiau patikrinti. Ir va! Birželio 20-oji yra ta diena, kai sugalvojau, kad nenoriu bendro filmų ir knygų blogo, kad noriu jų atskirai, nes kartais užsimanau parašyti apie knygas kažką tokio, kas nėra perskaityto kūrinio apžvalga. Ir labai myliu savo paprastus, baltus kaip knygos lapas Skaitymo ypatumus :)
Linkiu jiems sulaukti 33-ejų metų ir dar daugiau! 

2013 m. birželio 14 d., penktadienis

Jodi Picoult "Kelias namo"

Šią knygą pasidovanojau sau už tą 50 lt Pegaso čekį :) Na, tai gal ir ne aš sau pasidovanojau, bet.. Žinot, kai turi knygyno čekį, visada būna be proto sunku išsirinkti pirkinį. Norisi, kad tas pasirinkimas būtų vertingas ir įdomus, ir visada kirba tas "O kas, jeigu..?" BET! Ši knyga vos pasirodžiusi patraukė mano dėmesį. Pamačiau ją internetiniame knygyne, tad, be abejo, pirmiausiai patraukė viršelis. Po to perskaičiau aprašymą ir supratau, kad labai labai noriu tą knygą perskaityti. Tačiau net su čekiu besiblaškydama po knygyną dar svarsčiau, gal rasiu ką įdomesnio ir t.t. NESĄMONĖ. Mano kelionės (nes jų buvo ne viena) visada mintimis apsistodavo prie šios knygos, tad nusprendžiau pasiduoti ir įsigijau. Nekantravau ją pradėti skaityti, ir kai pradėjau.. Na, papasakosiu :)

Knygos veikėja Zoja gyvena su savo vyru Maksu ir jau keletą metų nesėkmingai bando susilaukti kūdikio. Po vieno tokio bandymo Maksas ją palieka. Zoja netikėtai sutinka Vanesą, kuri yra lesbietė. Iš pradžių moterys bendrauja kaip draugės, Zojai reikia atramos ir supratimo, tačiau jų santykiai išsivysto į kai ką daugiau. Zojai tokie jausmai nauji ir šiek tiek bauginantys, tačiau kartu moterys nugali daug kliūčių ir pasiekia labai daug.

TAIP, tai knyga apie homoseksualus. Apie tai, kokius kryžiaus kelius jiems reikia nueiti, kad galėtų būti laimingi, nepaisant to, kad jie - tokie patys žmonės, kaip ir bet kurie kiti.
Apskritai knygoje paliesta daug skaudžių temų: nevaisingumo problema ir tai, kaip ji paveikia tai išgyvenančius žmones, kūdikio praradimas, visuomenės požiūris į homoseksualus, jų santuokas bei norą turėti vaikų. Asmeniškai man tai viena iš tokių temų yra ir bažnyčios kišimasis į homoseksualų santykius, argumentuojant tuo, kad tai yra nuodėmė ir tie žmonės keliaus tiesiai į pragarą (nors žinant ir matant, kaip su jais elgiasi visuomenė, jie ir taip jau yra pragare - kam dar kažkur keliauti). Ir žmonių siauraprotiškumas.
Skaitant išgyvenau tiek jausmų, kad sunku būtų ir nusakyti. Bet dažniausiai jaučiau šleikštulį. Skaitydama tas vietas, kuriose autorė labai aiškiai ir paprastai aprašo būtent tai, kaip mąsto mūsų visuomenė. Kad gėjai ir lesbietės verbuoja normalius žmones tapti tokiais, kaip jie, kad gavę teisę tuoktis tuoj pat pradės viešai rodyti savo iškrypėliškumą, kad jeigu tokie žmonės augins vaikus, tie užaugs tokie patys homoseksualūs, kad pritariant tos pačios lyties asmenų santykiams paminama didžioji vertybė - šeima, kurią sudaro tėvas ir motina, ir panašūs homofobų išgalvoti skiedalai. Nu taip britku skaityti tokius dalykus!
Bet šiaip tai knyga superinė. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tik žinojau, kad ji rašo aštriomis temomis. Tai viena iš tų knygų, kurias skaitant nesinori padėti. Taip taupiau kiekvieną puslapį, nors būčiau perskaičiusi per porą dienų (atsižvelgiant į užimtumą tomis dienomis).. Ir žinot, kaip būna, kai žiauriai įdomu skaityt, tai nori akimis peršokti bent kelias eilutes, kad pirmiau laiko sužinotum, kas ten vyks? Tai va, man su šita knyga buvo būtent taip.
Beje, labai įdomus dalykas, kad tai - knyga su garso takeliu, kuris buvo sukurtas specialiai :) Prieš tam tikrus skyrius nurodyta, kurią dainą reikia klausyti, kad labiau įsijaustum į istoriją. Deja, man nebuvo tokios galimybės, bet ir šiaip paklausyti tas dainas yra labai gera :)

Rekomenduoju. Paskaitykit. Jei esat to siaurojo požiūrio (jokiu būdu nesiekiu įžeisti), tai galbūt kažkas pasikeis :) Tikiuosi :) O jei ne, tuomet džiaugiuosi už jus ir vis tiek paskaitykit, neturėtumėt pasigailėti :)

2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo"

Va va va, būtent toks mano perskaitytos knygos leidimas! Senas, geltonais lapais, bet nuo to knygos gerumas juk nenukenčia :)
Tai va, tai yra viena iš 2013-ųjų iššūkio knygų - džiaugiuosi, kad, nors ir su pertraukomis, bet ją perskaičiau :) Be to, kitaip net negalėjo būti -  bent jau šiame leidime yra vos 300 puslapių. O istorija, patikėkit manim, užkabina :)

Knygos veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje. Ten gyvenimą kontroliuoja Didžioji Sesuo - tol, kol į įstaigą atveža Makmerfį. Jis pasišauna suardyti nusistovėjusią tvarką, į savo žaidimus įtraukdamas kitus ligonius.

Visa istorija pasakojama vieno ligonio akimis - jį visi vadina Vadu. Jis nuo pat patekimo į ligoninę apsimeta esąs kurčias, todėl vienintelis žino visas paslaptis, tačiau niekas į jį nekreipia per daug dėmesio, kitų akyse Vadas - tik psichinis ligonis, kurio darbas yra plauti grindis.
Makmerfis atrodo ne eilinis psichikos ligonis. Šis personažas išties stiprus. Labiausiai patiko jo mąstymas, kad reikia juoktis. Kol juokiesi, tol esi stiprus, tol esi savimi. Makmerfis juokiasi iki paskutinių įvykių, kurie negrįžtamai jį paveikia.
Šie du personažai man ir buvo įdomiausi :) Gal dėl to, kad apie vieną daugiausiai kalbėta ir kito akimis viskas matyta.
Tiesa, knygoje nėra skyrių. Tačiau ji suskirstyta į keturias dalis. Tik skaitydama trečiąją dalį supratau, kad taip suskirstyta lyg ir pagal Makmerfio ir Didžiosios kovos etapus. Laimi tai jis, tai Didžioji. Tiesą sakant, viskas neaišku iki pat pabaigos. Ir tai labai sudomina ir įtraukia. Apskritai knyga yra tikrai įtraukianti, ir kai pradedi ją skaityti rimtai, tai viens du - ir pabaigta :) Kiek kartų kvatojausi iš ligonių kalbų, kiek kartų baisėjausi.. Žodžiu, knyga tikrai iš tų, kurios sukelia emocijas.
A, dar apie pavaizduotus ligonius. Šiaip jau jie man net nepasirodė psichiniai ligoniai. Ilgainiui, Makmerfiui vis stengiantis dėl jų asmenybių kilimo, visi vyrai atgauna savąjį "aš" - jei ne visiškai, tai bent dalinai. Ir jų samprotavimai apie gyvenimą bei ligoninėje vykstančius įvykius primena labiau sveikus vyrus, o ne ligonius.

Knyga gili. Skaitant labai lengvai pamiršti, kad ji pasakojama psichikos ligonio akimis. Ir tiesiog kartu gyveni tuose koridoriuose ir poilsio kambariuose :)
Kažkada seniai esu mačiusi filmą. Pažiūrėsiu ir dabar, kai perskaičiau knygą. Bijau nusivilti, bet palyginti norisi :)

2013 m. gegužės 29 d., trečiadienis

Suzanne Collins "Bado žaidynės" TRILOGIJA

I dalis
Naa, neatsigaunu vis dar. Surijau šias knygas vieną po kitos, dabar taip liūdna, kad noriu tik sėdėt ir žiūrėt visokius video, susijusius su tom knygom ir filmais, ir nieko daugiau neveikt. Jau net nesakysiu, kad pabaigusi skaityti trečią dalį, vis dar nenustoju galvoti. Ir šįryt dar net nebuvau normaliai prabudusi, kai jau vienintelė mintelė sukosi galvoj: "Kaip seksis Ketnei ir Pitui?" Tai va, tapau visiška užvaldytąja.
Ir aprašinėti nusprendžiau ne atskirai kiekvieną knygą, o visą trilogiją bendrai. Vis tiek skaitant visas knygas jaučiausi panašiai :)

II dalis
Tiesa, prieš paimant į rankas pirmąją dalį, žiemą jau buvau mačiusi filmą. Jis mane prikaustė prie ekrano, žiauuuuriai! Jei būčiau sugebėjusi, tikrai būčiau įlindusi į jį :D Tai va, buvo įdomu, ar knyga irgi taip sudomins. Bet skaitytojai turėtų kreivai šyptelti - knyga juk  sudomina visada labiau nei ekranizacija. O man tai ką žinau, abu buvo nenormaliai įdomūs.
Bet dabar gal trumpai apie tai, kas dėjosi kiekvienoje knygoje.

Pirmojoje dalyje Ketnė pasisiūlo dalyvauti Bado žaidynėse vietoj savo mažosios sesutės. Iš jos apygardos išrenkamas ir vaikinas, kuris kažkada, kai Ketnė vos nemirė iš bado, numetė jai sudegusios duonos kepalą ir taip ją išgelbėjo. Tačiau jie niekada nesikalbėjo ir nebuvo draugai. Ketnė su Pitu tampa tikromis žvaigždėmis, jie pristatomi Panemo gyventojams kaip įsimylėjėliai, kurie, jų nelaimei, abu pateko į areną kovoti dėl išlikimo. Nes žaidynes gali laimėti tik vienas.
Po Ketnės netikėto poelgio žaidynėse ir vos nepalikus Organizatorių be nugalėtojo, mergina užsitraukia Sostinės nemalonę. Prezidentas asmeniškai atvyksta jai pagrasinti. Antrojoje knygoje pasakojama apie Amžiaus ketvirčio žaidynes, kurios visada būna žiauresnės nei paprastai, o paaukotieji išrenkami kaip nors netikėtai, ne įprastine tvarka. Taip jau nutinka, kad Ketnė ir Pitas vėl atsiduria arenoje. Tačiau Ketnė jau nebe ta mergina, kuri laimėjo pirmąsias žaidynes. Dabar ji visa širdimi nekenčia Sostinės bei žino, kad ir jos valdžia laiko Ketnę grėsme. Tad ji meta akivaizdų iššūkį prezindento Snou valdžiai.
III dalis
Trečiojoje dalyje sužinome, kad 13-ta apygarda, kuri ilgus metus skelbta sunaikinta, vis dėlto egzistuoja ir rengiasi sukilimui. Sukilimo simboliu pasirenkama Ketnė, visiškai prieš jos valią. Pitas laikomas įkaitu Sostinėje. Per televiziją jis dalyvauja interviu, kuriuose atsakinėja atsakymus, parašytus Sostinės patarėjų, tačiau vis įterpdamas savo žinutes Ketnei bei sukilėliams. Už tai jis skaudžiai baudžiamas. Ketnė nori susigrąžinti Pitą, nors ir nežino, ką jam jaučia. Vis dėlto kartu jie daug patyrė ir išgyveno žiauriausiomis sąlygomis.. Galų gale Ketnė sutinka prisidėti prie sukilėlių, suprasdama, kad jeigu jai nepavyks, mirs ir ji, ir jos šeima, ir kiti artimi žmonės.

O dabar.. Ech, taip sunku rašyti rišliai, nes visos mintys dar sukasi galvoje (tikrai, nežinau, kada paskutinį kartą patyriau ką nors panašaus).
Knygose Ketnė - sunkiai žmonėmis pasitikinti mergina, turinti tik mažą ratelį draugų. Geriausias jos draugas - Geilas. Tačiau arenoje patirti išgyvenimai susieja merginą su Pitu visam gyvenimui. Kartais vieninteliu juo ji pasitiki, ir tik pas Pitą randa ramybę nuo kamuojančių košmarų. Šiaip jau man patiko, kad meilės linija šiose knygose nėra pati svarbiausia - dėmesys sutelkiamas į kitus dalykus. O kad jausmų čia yra, tai normalu. Būtent dėl jų mane ir kankino abejonės, ką pasirinks Ketnė - Geilą ar Pitą. Be galo džiaugiuosi, kad trilogija pasibaigė taip, kaip ir norėjau. Netgi geriau nei tikėtasi! :)
O tie kiti dalykai, kuriuos minėjau, yra kur kas didesni nei paauglių meilė. Visose dalyse kovojama su valdžia, su priespauda. Tam tikra prasme man tai priminė Orwell'o "1984-uosius". Tylus susitaikymas su esama padėtimi, bet širdyje - noras viską pakeisti. Visose knygose labai aiškiai parodoma, kaip valdžioje esantys asmenys siekia kontroliuoti gyvenimus, išlaikyti savo autoritetą, kaip siekia primesti kitiems savo suvokimą apie gyvenimiškus dalykus. Ir tos kiekvienais metais organizuojamos Mirties žaidynės, neva siekiant nubausti nepaklusniuosius.. Brr. Skaitydama taip įsijaučiau, kad ir baisėjausi, ir liūdėjau, ir visokių kitokių jausmų buvo apėmę.

O dabar tai tik liūdesys ir tuštuma likę, einu pažiūrėti kokių nors video ar nuotraukų.
Beje, antros knygos ekranizacija - jau šiemet, lapkričio 22 d. :) Nuostabu, kai yra ko laukti.